PRISIMINKIME MOTINAS
POV. DIRKIS
Viena svarbiausiųjų prisimintinų ir minėtinų dienų, kurią kasmet pavasaris ant žydinčių savo sparnų atneša — tai Motinos diena. Jos minėjimas turi gilią prasmę. Ne tik mes lietuviai, bet ir visas kultūringas pasaulis Motinos dieną mini. Tą dieną minėdami, mes iškeliame motinas i tą augštumą, kuri joms priklauso mūsų visuomenėje ir pastatome į dėmesio centrą bei išreiškiame joms savo pagarbą, meilę ir padėką. Tada prisimename ir mūsų tėvų šalies — Lietuvos motinas, jų nueitą kryžiaus kelią praeityje ir dabar nešamą sunkiausią naštą raudonųjų vergijoje.
Su atgimstančiu pavasario grožiu, su besipuošiančia žalia gamta sutinkame Motinos dienos didingą šventę — šventę, kuriai nėra lygios, taip kaip nėra pasaulyje brangesnio asmens už motiną. Atrodo, toks kuklus, paprastas žodis — motina, bet kiek daug jame meilės, supratimo, jausmo ir pasiaukojimo. Tai gražiausias vardas pasaulyje, gražiausias žodis žmonių kalboje — motina.
Ar yra pasaulyje kuri kita būtybė, kuri būtų mums tiek atsidavusi? Juk tai žmogaus pradžia ir šaltinis. Jai yra Augščiausiojo skirta kilniausia ir garbingiausia pareiga: atnaujinti pasauli, gaivinti naują gyvybę. Motina yra ne tik naujos gyvybės nešėja, bet ji yra naujo žmogaus pirmoji maitintoja, augintoja ir auklėtoja. Motina taip pat yra pirmoji, kuri įkvepia vaikui savo tautos, savo tėvų kalbą ir tikėjimą.
Šiąja prasme motina turi nepaprastą svarbą kiekvienos tautos ateičiai. Nes be motinos nebūtų šeimos, o be šeimos nebūtų žmonijos. Jau senovės dainose motina buvo lyginama saulei. Užgesus saulei, tuojau numirtų visokia gyvybė žemėje, taip žemiškajai motinai “mirus” sugriūtų šeimos, sunyktų tautos, subyrėtų valstybės.
Motina duoda pasauliui žymius mokslininkus, kultūrininkus ir įvairius genijus. Poetai, rašytojai, dailininkai, muzikai, mokslininkai motinos garbei, meilei, pasiaukojimui ir kančioms atvaizduoti rašė gražiausius eilėraščius, įdomiausius veikalus, piešė puikiausius paveikslus, sukūrė skambiausias operas ir dainas.
Lietuvė motina savo pranašumu žymiai skiriasi nuo kitų tautų motinų. Ji yra ir lietuvių tautos simbolis. Ištisus šimtus metų svetimieji nepajėgė išplėšti iš lietuvių motinų jų gimtosios kalbos ir tikėjimo. Lietuvė motina šiaudinėje pastogėje išsaugojo mūsų gimtąją kalbą. Anais rusų carų priespaudos laikais ji buvo vienintelė lietuviškoji mokykla, pajėgusi įkvėpti vaikams didelę tėvynės meilę, vedusią juos į darbą ir kovas už tautos gerovę ir laisvę. Lietuvė motina po 1863 m. sukilimo, užėjus spaudos draudimo gadynei, pati tapo vargo mokyklos apaštale, sakydama: “Ne, aš savo vaiką geriau mirusį matysiu, negu jis virs maskolių”. Lietuvė motina mums išlaikė lietuvių kaltą, dainą, pasaką, senus papročius, tautinį meną, įgimtą karžygiškumą. Atseit, ji padėjo pačius tvirtuosius pamatus, ant kurių atsistojo mūsų laisvės rūmai, kuriuose mes ugdėme tautinį gyvenimą. Juk lietuvė motina išugdė tautai patvarius, ryžtingus aušrininkus, kurie lietuvių tautą pažadino iš apsnūdimo, paruošė ją nepriklausomam gyvenimui. Juk ji davė tūkstančius savo sūnų savanoriais kovotojais, kurie 1918-19 m. atkovojo laisvę ir nepriklausomybę.
Ir šiandieną tėvynėje likusi lietuvė motina ištikimai eina Birutės ir Gražinos keliais. Tūkstančiai lietuvių motinų aiškina savo vaikams raudonųjų melą, klastą. Tūkstančiai jų už tai keliauja į tremtį, kalėjimus, kankinimų kameras. Tačiau jos nenusimena ir karingai nusiteikusios, žygiuodamos išdidžiai ir drąsiai savo širdyse kartoja: “Už tave, šalie gimtoji ir Lietuva mieloji...”
Būkime tikri, kad dabartinė lietuvė motina nepaluš, kaip nepalūžo toji motina, kuri anais spaudos draudimo laikais išliko ištikima savo tautai. Neveltui tokias motinas Dantė savo garsiuose veikaluose vadina angelais sargais žemėje, kurie pridengia savo vaikus rūpestingumo ir meilės sparnais.
