Partizanai: Istorija ir dabartis

Tremties Trimitas

Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.

ATVIRAS LAIŠKAS ŠAULĖMS

ŠAULĖ M. V ALIŪNIENĖ, Torontas, Kanada

Namas negrius— iš baimės jūs neišlakstykit “
Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną 
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!”

(Vincas Kudirka)

Tur būt, niekuomet neišnyks iš atminimų mūsų drauge išgyventi įspūdžiai laisvoj Tėvynėj Lietuvoj, šauliško darbo dirvoje. Malonu prisiminti anuos laimingus laikus, kada įvairių švenčių progomis Lietuvos miestų gatvėmis žygiuodavo uniformuotų sesių ir brolių šaulių gretos su lietuviška daina, su šypsena lūpose, su gilia savai idėjai ir savam kraštui meile širdyje.

Tėvynę okupavus priešui, mūsų eilės buvo žiauriai išardytos. Daug sesių ir brolių šaulių tapo ištremti į šaltąjį Sibirą vergais. Toks pat likimas laukė mūsų visų, bet Dievo Apvaizda nulėmė mums kitokius gyvenimo kelius: atsiradome tremtyje, ir, po kelių metų, benamių vargų, gyvename laisvojo vakarų pasaulio kraštuose. Mūsų šauliškas darbas kuriam laikui buvo nutrūkęs, bet pati a.a. Vlado Putvio į mūsų širdis įdiegta šau-liškoji idėja niekuomet nebuvo užmiršta. Ji liko visuomet jautri ir gyva kiekvieno šaulio, šaulės širdyje. Ji augo, brendo ir laukė progos vėl išsiskleisti.

Pagaliau šauliai vėl sujudo, subruzdo, ėmė rikiuoti smarkiai praretėjusias savo eiles, vėl stodami į kilnų ir didingą darbą po žalia Šaulių vėliava, kurioje blizga tas pats šūkis— NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI! Tik man labai liūdna, kad sesės šaulės, daugumoje buvusios net vadėmis ir veikliomis narėmis, vis dar nesugrįžta. Palyginus su vyrais, jų skaičius dar labai mažas. Man kyla klausimas, kodėl taip yra? Ar vyrai jautresni, ar sesės perdaug kuklios pasidarė? Kai kurios teisina save, kad esančios jau perdaug pasenusios. Mielos sesės, tuo nesiteisinkime! Kad esame senesnės, negu buvome Lietuvoje, tai tiesa, nes laikas nestovi vietoje; bet kol nėra jaunesnių, tol negalime ramiai sėdėti. O kur esama jaunesnių sesiv_.— tai ir ten joms bus naudinga mūsų medžiaginė ir dvasinė parama, mūsų organizacinio darbo patyrimas... žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Nelaukime ir nenorėkime iš jaunesniųjų idėjinio darbo, kol pačios nedirbame. Jaunimoakys į mus daugiau atkreiptos, negu mums kartais atrodo. Veiksime mes pačios— veiks, judės ir jaunesniosios sesės.

Darbų Lietuvoje turėjom dar daugiau negu čia. Namų ruoša, virtuvė ir kiti dalykai tikrai daugiau laiko pareikalaudavo. O visgi mes jo surasdavom— ir dėl to nenukentėdavo nei šeima, nei namai. Surasime laiko ir dabar; reikia tik pasiryžimo ir noro, reikia tik nusikratyti pačiu baisiausiu mūsų tautos šviesios ateities priešu— dvasiniu sustingimu ir apatija.

Todėl aš kviečiu visas seses likti iki galo ištikimoms šaulių priesaikos žodžiams. Stokime į tremtyje besiburiančias šaulių eiles! Lai nelieka nė vienos abejingos. Ligi pasimatymo, sesės, šaulių gretose, o per tai ir laisvoje Tėvynėje, nes ištikimybė mūsų šauliškiems idealams ir organizuota ir vieninga kova už juos yra pats tikriausias ir tiesiausias kelias į namus. Burkimės krūvon— laimėsime! Paduokime viena kitai rankas idėjiniam darbe— priartinsim poeto apdainuotą valandą:

“Gintarinė saulė auksu šviečia,

Ir po debesėliais bus šviesu,

Kai vėl grįšim iš visų pasviečių,

Iš šios žemės kryžkelių visų.

Vėl tave mes ašarom nuplausim,

Vėl žydės prie kelio aviža,

Vėl tu būsi mums didžiu, didžiausia,

Lino žiedo tėviške maža.”

(B. Brazdžionis)

GRAŽI ŠAULIŠKA VEIKLA MONTREALYJE

Lygiai prieš metus laiko LŠST Laikinosios Centro Valdybos Prmininkas, gavo visą LCV Darbo Prezidiumą labai nudžiuginusį laišką iš Montrealio. Tame laiške buv. LŠS II Rinktinės Anykščių Būrio šaulys Juozas šiaučiulis savo ir kitų Montrealyje gyvenančių šaulių vardu rašė: “Jau kelintame iš eilės šių metų KARIO numeryje matome atsikuriančios Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje žinutes. Tai džiuginančios ir sveikintinos žinios, kad ir šiame kontinente atkuriama tai, kas Tėvynėje buvo kiekvienam susipratusiam lietuviui miela ir brangu... Norime prašyti galimų informacijų ir patarimų, norint atkurti tas idėjas ir tarp mūsų mieste gyvenančių šaulių ir įsteigti šaulių vienetą”.

Šie abipusiai troškimai ir linkėjimai neliko vien tik popieriuje. Po kelių mėnesių (1956 m. spalio 7 d.) įvyko LŠST Montrealio Klubo steigiamasis iniciatorių susirinkimas, kuriame buvo išrinkta Laikinoji Klubo Valdyba: šaulys Stasys Barauskas — pirmininkas, šaulys Juozas šiaučiulis — sekretorius, šaulys Pranas Jucdkojis — kasininkas.

Palaikydama nuolatinius ryšius su Sąjungos vadovybe, ši Laikinoji Klubo Valdyba ir jos bendradarbiai paruošė kelius platesnei ir pastoviai veiklai. 1957 m. sausio 14 d., užbaigus paruošiamuosius darbus, į buv. šaulius ir visus Montrealio lietuvius buvo išleistas sekantis atsišaukimas:

“DIDŽIAI GERB. TAUTIETI, BROLI ŠAULY!

Atsimindami garbingą Lietuvos Šaulių Sąjungos idėją ir jos šaunias gretas, prisimindami tuos brolius, kurie garbingai žuvo ir tebežūsta nelygioje kovoje su rusiškuoju okupantu, mes gyvendami čia, tremtyje, jaučiame, kad nuo tų idėjų esame labai nutolę.

Išsaugoti žuvusiųjų krauju aplaistytą Lietuvos Šaulių Sąjungos idėją ir ją išlaikyti gyvą mūsų

ŠAULIŲ MOTERŲ STOVYKLA PALANGOJE Viduryje stovi L. š. S. vadas plk. Pranas Saladžius ir šaulių Moterų Garbės vadė Emilija Putvienė (Močiutė).

šaulės moterys žygiuoja per LšS dvidešimtmečio iškilmes Kaune, 1939 m. birželio mėn.

širdyse, mes, buvusieji šių gretų nariai, jaučiame šventą pareigą tą lietuviui mielą ir garbingą idėją atgaivinti ir išlaikyti jos tradicijas tremtyje, pagal šio krašto sąlygas. Šiam tikslui siekti steigiamas Lietuvos Šaulių S-gos tremtyje Montrealio Šaulių Klubas. Todėl mielas Tautieti, Šauly, maloniai kviečiame tamstą įsijungti į organizuojamą Montrealio Šaulių Klubą.

Steigiamo Montrealio Šaulių Klubo iniciatoriai”.

Sausio 27 d. įvyko steigiamasis Montrealio Šaulių Klubo susirinkimas (šis susirinkimas neturėtų būti sumaišytas su augščiau minėtu 1956 m. spalio 7 d. įvykusiu Klubo iniciatorių susirinkimu. RED.). Susirinkimui pirmininkavo šaulys Leonas Balzaras, sekretoriavo šaulė Beatričė Kleizaitė - Kerbelienė. Išrinktieji į Klubo Valdybą pasiskirstė pareigomis sekančiai: šaulys Stasys Barauskas — pirmininkas; šaulė Beatričė Kleizaitė-Kerbelienė — vicepirmininkė; šaulys Juozas Šiaučiulis — sekretorius; šaulys J. Jurgutis — kasininkas; nariai — šaulys S. Višniauskas ir šaulys Pranas Juodkojis.

Į Klubo Revizijos Komisiją išrinkti šauliai A. Vazalinskas, J. Žitkus ir A. Žukas; į Garbės Teismą — šauliai A. Lapinas, J. Valiušis ir L. Balzaras. Klubo taisyklėms pritaikyti prie vietos sąlygų išrinkta 7 asmenų komisija: šauliai S. Barauskas, P. Juodkojis, S. Kęsgaila, A. Lapinas, J. Šiaučiulis, J. Valiušis ir A. Vazalinskas.

1957 m. vasario 17 d. įvykusiame Vasario 16-sios minėjime Montrealio Šaulių Klubas organizuotai dalyvavo iškilmingose pamaldose, su tarnybiniais raikščiais ant rankovių ir su tautine vėliava (Klubas šaulių vėliavos dar neturi). Vakare, minėjimo metu, šau-liai su tarnybiniais raikščiais buvo tvarkdariai salėje, sudarydami įspūdį, kaip nepriklausomybės laikais Lietuvoje.

1957 m. kovo 17 d. Klubas suruošė LŠS Įkūrėjo a.a. Vlado Putvio ir Lietuvos šaulių Moterų Garbės Vadės a. a. Emilijos Putvienės, bolševikų nukankintos Sibire, mirties sukaktuvių minėjimą. Už Vladą ir Emiliją Putvius Aušros Vartų bažnyčioje atlaikytos pamaldos, kuriose šauliai dalyvavo organizuotai, su vėliava. Po pamaldų parapijos salėje įvyko Klubo susirinkimas. Susirinkimą atidarant buvo prisiminti Vlado ir Emilijos Putvių nuopelnai lietuvių tautai ir atsistojus vienos minutės susikaupimu pagerbtas jų atminimas. Toliau susirinkimas vienbalsiai priėmė Klubui patiektas laikinąsias taisykles. Po to sekė iš LŠST LCV-bos gautų raštų skaitymas ir diskusijos įvairiais šauliškais reikalais. Nutarta įsteigti meno grupę, kurios užuomazga jau sudaryta. Grupei vadovauti sutiko Klubo vicepirmininkė šaulė B. Kleizaitė-Kerbelienė. Bus stengiamasi į meno grupę įtraukti daugiau jaunimo.

To paties susirinkimo metu Klubo Valdybai buvo pavesta sueiti į kontaktą su Savanorių Kūrėjų ir LVS ‘ RAMOVĖ” skyriais — suruošti drauge su jais bendrą pobūvį geresniam tarpusavio susipažinimui. Taip pat kilo sumanymas prašyti LŠST LCV-bos išleisti 1958 metams šaulių kalendorių, kuriame būtų apstu šauliškų informacijų, taip, kad kalendorius visiems šauliams tarnautų kaip vadovas.

Klubas ruošiasi įsteigti garbės sargybos grupę, kuri lydės vėliavą, bus tvarkdariais ir eis rikiuotės šaulių pareigas, kiek tai galima, atsižvelgiant į krašto įstatymus ir sąlygas.    Š. B. M.

LŚST LCV Narį ir TREMTIES TRIMITO Bendradarbį,

Šaulį adv. RAPOLĄ SKIPITĮ, sukūrus šeimos židinį, nuoširdžiai sveikiname, linkėdami jam ir Poniai daug džiaugsmo ir laimės.

LŠST LAIKINOJI CENTRO VALDYBA ir

TREMTIES TRIMITO Redakcija ir Bendradarbiai.

PATIKSLINIMAS

š.m. balandžio mėn. TREMTIES TRIMITE, straipsnyje “Pirmyn, šauliškas jaunime!” įsibrovė korektūros klaida, kurią čia atitaisome: LŠST LCV Jaunimo Skyriaus Viršininko Pavaduotojo pavardė atspausdinta Antanas Giedris, o turi būti — Antanas Ginteris.

Taip pat augščiau minėtame straipsnyje per apsirikimą iš LŠST LCV Jaunimo Skyriaus štabo narių sąrašo išleistos dvi pavardės, būtent, šaulės Elžbietos Grigaliūnienės ir šaulės Zelmos Žemaitytės. Sesė E. Grigaliūnienė dirba Jaunimo Skyriaus šalpos komisijoje, sesė Z. Žemaitytė — spaudos komisijoje.

RED.

Paryžiaus lietuvių tautinių šokių grupė. Pirmas iš kairės — KARIO bendradarbis B. Vrublevičius.  Nuotr. P. Klimo

16-JI VASARIO PARYŽIUJE

Fr. L. B-nės Krašto Valdyba suruošė minėjimą, kuriame Paryžiaus lietuviai ypatingai skaitlingai dalyvavo. Gražion salėn atsilankė Latvijos ministeris O. Grosvald, estų atstovai ir Amerikos Balso pareigūnai. Pastarieji šį minėjimą užrašė į magnetofono juostas.

Iškilmingą aktą atidarė K. V. pirmininkė O. Bačkienė. Po tautos himno žodį tarė Lietuvos atstovas min. dr. Bačkis, plk. Lanskoronskis ir jaunosios kartos vardu P. Klimas, jr.

Meninėje dalyje pasirodė pianistė Matukaitė, gražiai paskambinusi Brahmso Rapsodiją. Liaudies dainas išpildė B. Vrublevičius, o Dramos studijos mok. Strankauskaitė padeklamavo eilėraštį “Moterys Kalniškės mūšyje”, šauniai pasirodė jaunimas (studentai) su tautiniais šokiais, kuriuos organizavo stud. sek. pirm. R. Bačkis; šokiams vadovavo inž. Pabedinskas, akordeonu palydėjo Venskuvienė.

Laukiu ir beveik nesulaukiu, kad Karys daugiau rašytų anie pirmųjų nepriklausomybės įžymiųjų ir paprastų eilinių karių ir visuomenės narių pasišventimą ir aukas atgaunant mūsų tautai nepriklausomybę, kol dar yra gyvų tikrų liudininkų anų laikų kovų, anų laikų mūsų tautos vargingą padėtį, nualintą kraštą žinančių, tada gyvenusių.

Rašykit apie pasišventėlius, kovojusius pirmuoju bolševikmečiu, vėliau bolševikus išvarant, vokiečių laikais kovojusius ir pogrindyje ir visuomenėje.

Kas iš to, kad Karys leidžia Sienkievičiaus Kryžeivius, o mūsų jaunimas yra informuojamas, kad nepriklausomybės laikais buvo tik palaida bala, kame drumstė ir naudojos tik visokie garbėtroškos, egoistai ir panašūs “didvyriai”. Kas bus kaltas, jei mūsų jaunimas turės likti nesužinojęs, kokių didelių charakterių buvo taip gausu anuomet mūsų mažoje tautoje?! Kas bus kaltas, jei jaunimas trauktis nuo lietuvybės yra priverstas vien šmeižtus tegaudamas iš anų laikų gyvenimo skaityti.

U. Jauniškienė

Čikaga.

VINCO KRĖVĖS VARDO LITERATŪRINEI PREMIJAI,

kurią Lietuvių Akademinis Sambūris Montrealyje numato įteikti š. m. gegužės mėn. už 1955-56 m. išleistą lietuvių grožinės literatūros veikalą, skirti sudaryta sekanti jury komisija:    Birutė Pūkelevičiūtė

(Lietuvių Rašytojų Draugijos atstovė), Jonas Kardelis (Montrealio Apylinkės, Kanados Lietuvių Bendruomenės atstovas), Dr. Henrikas Nagys, Birutė Ciplijauskaitė, Kazys Veselka (Lietuvių Akademinio Sambūrio atstovai).

LIETUVOS ŽEMIŲ APRAŠYMAS

bus leidžiamas Tėvynės Mylėtojų Draugijos. Visi kviečiami prisidėti prie šitos tikrai vertingos knygos paruošimo.

Aprašykite, kad ir trumpai Jums žinomą vietovę ar vietą Lietuvoje ir jei turite siųskite jų vaizdus, nuotraukas šiuo adresu: M. KASPARAITIS, 1827 Linden Ave., Racine, Wisconsin.

LITHUANIAN LEGATION

Washington, D. C. 1957 m. balandžio 11 d. Lietuvių Veteranų Sąjungos Ramovės Centro Valdybai,

6643 So. Maplewood Ave., Chicago 29, III.

Aukštai Gerbiamieji Mano Bičiuliai:

Tamstų man atsiųstas sveikinimas mano 70 metų sukakties proga yra man didžiai brangus dokumentas, kaip savo turiniu, taip ir savo dailiai surašyta išvaizda. Jme randu išraišką nuoširdaus draugiškumo, kurį sukelia daug vertingų atsiminimų ir jis nusako mūsų, tai yra, Tamstų ir mano pareigas atžvilgiu kentan-čios mūsų bendros Tėvynės. Aš tikiu, kad su Apvaizdos pagelba Lietuva atsieks savo Didžiojo Tikslo.

Ačiuodamas Jums visiems ir kiekvienam atskirai, lieku Su geriausiais linkėjimais,

P. Žadeikis

BUV. KARIŲORGANIZACINĖ VEIKLA ČIKAGOJE

P. Erdvys

SAVANORIAI-KŪRĖJAI

š. m. kovo 17 d. L. Auditorijoje Įvyko iškilmingos ceremonijos: buv. Lietuvos Kariuomenės Sav.-Kūrėjų S-gos naujai išrinktos Centro V-bos pasiskirstymas ir pareigų perėmimas iš buvusios Centro V-bos. Vietoje mirusio dailininko Juozo Kaminsko buvo pakviestas pirmas kandidatas Dr. Kazys Sruoga. Nauja Centro V-ba pasiskirstė pareigomis taip: Mykas Rėklaitis — p-kas, Jonas Švedas — vice p-kas, Antanas Avižienis — sekr., Kazys Sruoga — spaudos ir kult. reikalams ir Matas Klikną — kasininkas.

Perdavimo metu kalbėjo buv. Centro v-bos p-kas Dr. Gudaitis. Iš jo kalbos turinio susidarė įspūdis, kad buvo daug dirbta, bet mažai nuveikta ir kad bėgyje 3—4 m. vos pavyko bendromis jėgomis paruošti naujus s-gos įstatus ir pravesti naujų Centro organų rinkimus. Be to, apgailestavo, kad jų kadencijos metu dėl neapdairumo teko prarasti vieną skyrių, būtent: New Yorko. Po to kalbėjo naujos Centro V-bos p-kas M. Rėklaitis, kuris padėkojo visiems, kurie bent kuo yra prisidėję prie S-gos organizacinio darbo ir paprašė visus buvusius ir esamus v-bų narius nusifotografuoti.

Naujos C. V-bos pirmas rūpestis yra suruošti S-gos 20 m. minėjimą.

KRIVŪLĖ

Š. m. kovo 24 d. L. Auditorijoje įvyko visuotinis metinis buv. Lietuvos policijos tarnautojų klubo “Krivūlė” susirinkimas. Susirinkimą pradėjo klubo p-kas J. Eigelis. Susirinkimo p-ku vienbalsiai buvo išrinktas senas milicijos veteranas Povilas Dirkis, o sekretoriumi K. Klinauskas. Ataskaitinį klubo v-bos pranešimą darė p. Eigelis. Iš pranešimo paaiškėjo, kad klubas varo grynai šalpos darbą ir padeda buv. policijos tarnautojams, patekusiems į vargą, skurdą ir dėl nesveikatos patekusiems į sanitorijas bei ligonines Vokietijoje. Buvo daromos rinkliavos ir už surinktus pinigus buvo pasiųsta nelaimingiesiems į Vokietiją keliolika siuntinių. Po pranešimo ir trumpų diskusijų metinė darbo ataskaita ir sąmata buvo priimtos. Pirmininkaujantis padėkojo valdybai už nuveiktus darbus ir pasiūlė susirinkimui ateinančiai kadencijai palikti tą pačią valdybą, ką susirinkimas patvirtino. V-ba paliko tokio sąstato: J.

Eigelis — p-kas, A. Kiselis ir A. Valentinas — vicepirm., B. Pupalaigis — sekr. ir V. Lapinskas — kasininkas. Rev. Kom. išrinkti: K. Klinauskas, D. Žukauskas ir Algirdas Reivytis. Po organų rinkimo kalbėjo klubo narys teis. Br. Kviklys policijos istorijos reikalu. Susirinkimas, išklausęs pranešimo, be jokių rezervų nutarė leisti istoriją, bet tuo tarpu telkti tam reikalui lėšas ir rinkti istorinę medžiagą. Tuo reikalu rūpintis ir medžiagą rinkti bei ją komplektuoti pakvietė p. Kviklį. Be to, buvo perskaityti iš sušelptųjų Vokietijoje gauti graudūs padėkos laiškai.

Policijos tarnautojų klubas “Krivūlė” savo veiklą pradėjo 1954 m. Begyje tų pora metų klubas išaugo į gana skaitlingą organizaciją, kuri Įsijungė į kitų organizacijų draugiją ir bendradarbiavimą. Klubas kasmet švenčia ir mini buv. policijos globėjų Angelų Sargų šventę pamaldomis ir iškilmingu pobūviu.

Baigiant susirinkimą, p-kas Dikis rekomendavo krivuliečiams savo organizacijos organu pasirinkti žurnalą “Karys”, prašė jį ne tik išsirašyti, bet ir remti.

Susirinkimas, nors negausus, buvo labai gyvas ir įdomus.

RAMOVĖ

Š. m. balandžio 7 d. L. Auditorijoje įvyko L.V.S. Ramovė Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė su atitinkama kalba p-kas Dirkis. Susirinkimo p-ku buvo pakviestas Povilas Žilys, o sekretorium Vladas Garbenis. Susirinkimo pagrindinis tikslas buvo pateikti metinį veiklos planą ir išklausyti inž. Kazio Pabedinsko paskaitos apie Maroką ir kitas arabų šalis. Inž. Pabedinskas ramovėnams yra gerai pažįstamas dar iš Lietuvos, kuomet jis valdė didelį audimo fabriką Plungėje. Be to, jis yra žinomas iš tremties laikų Vokietijoje, kai gyveno Bavarijos Kemptene ir buvo stipriai įsitraukęs į bendruomenės veiklą. Iš Vokietijos inž. Pabedinskas emigravo į Maroką 1949 m. ir ten išgyveno iki 1956 m. Ten turėjo progos kaip intelektualas, gerai susipažinti ne tik su pačiu kraštu, bet ir su krašto valdymo sistema, kultūra ir t.t. Kadangi dabar visų dėmesys yra nukreiptas į arabų kraštus, kur yra jau kraunamas laužas užžiebti naują karą, tad buvo labai įdomu jo pasakojimo pasiklausyti. Iš tikrųjų inž. Pabedinskas ne tik gražiai, kaip turįs gražią iškalbą, bet ir įdomiai kalbėjo. Paskaitos pasiklausyti prisirinko ne tik ramovėnų, bet ir svečių bei viešnių gana gausus būrys.

Po paskaitos buvo įvairių paklausimų, į kuriuos prelegentas mielai atsakinėjo ir davė paaiškinimų. Mane suįdomino paklausimas apie lietuvius, gyvenančius Moroke. Prelegento žiniomis, Maroke gyvena 25 lietuviai, bet ir tai prancūzų legionio kariai, kurie prievarta buvo atgabenti po Antrojo P. karo iš karo belaisvių stovyklų Europoje. Dauguma iš jų yra išsitarnavę augštesnes vietas ir įgiję laipsnius. Tačiau sutartims pasibaigus, skuba kiekvienas į Europą, arba kur kitur.

Skyriaus v-ba panašių paskaitų yra numačiusi ištisą eilę. Skaityti bus kviečiami įvairių profesijų bei pažiūrų asmenys.

NAUJA L.V.S. RAMOVĖS VALDYBA BROOKLYNE

Š. m. kovo 9 d. įvykusiame visuotiniam L.V.S. Ramovės susirinkime išrinkta nauja valdyba pasisiskirstė šiaip pareigomis: pirm. — kpt. A. Kirkyla; vicepirm. — kpt. V. Alksninis; ižd. — ltn. V. Šventoraitis; sekr. — ltn. J. Zabelskis; kult. vadovas — ltn. J. Juodis.

Naujai perrinktoji valdyba pirmoje eilėje, norėdama pagyvinti Karių Ramovės veikimą, kviečia visus narius daugiau suaktyvėti, uoliai lankyti susirinkimus ir, kiek galima, savo darbu parodyti save vertais būti nariu ne tik popieriuje, bet ir praktikoje.

Toliau, valdyba plėsdama savo veiklą, maloniai kviečia visus karius, be laipsnio ir politinių pažiūrų skirtumo, — esamus ir buvusius — stoti į ramovėnų eiles ir nepamiršti viena, kad, karys, kur ir koks jis bebūtų — lieka kariu. Jei šiandien mes negalime mūsų kovojantiems tėvynėje broliams — partizanams padėti ginklu — padėkime nors kultūriniu veikimu. Pasirūpinkime tais, kurie šiandien jau paaukoję savo sveikatą ant tėvynės aukuro — negali duonos kąsnio užsidirbti.    J. Juodis

ATGAIVINTA TORONTO KARIŲ SĄJUNGA

Prieš 5 metus gausingame susirinkime, kuriame dalyvavo apie ICO įvairių laipsnių buv. karių, buvo įkurta Karių S-ga ir išrinkti valdomieji organai. Kuriant šią organizaciją, buvo tikėtasi suburti visus buvusius lietuvius karius, užmegsti santykius su vietos įgula, kurios pagalba būtų galima susipažinti su moderniojo karo technika ir būti pasiruošusiems tėvynės laisvinimo žygiui. Ar nesant numatytai veiklai reikiamų sąlygų, ar Valdybai trūkstant ryžtingumo, įkurta sąjunga palengva blėso ir mažai berodė gyvybės žymių. Beliko Valdyboje tik vienas pirmininkas, kuriam ir teko karius atstovauti mūsų visuomenės ir kitataučių veiksniuose.

Po dviejų metų tylos, kovo 31 d. Lietuvių Namuose buvo sušauktas visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 15 asmenų; išklausius pirm-ko K. Aperavičiaus pranešimo, nutarta S-gą atgaivinti. Darbo našumui pakelti ir tame darbe paralelizmui išvengti, kviesti kūrėjų - savanorių skyrių ir šaulių Klubą susijungti į vieną vienetą. Tų trijų giminingų organizacijų susijungimo klausimas buvo keliamas kūr.-savanorių ir šaulių klubo visuotiniuose susirinkimuose ir principe susijungimui pritarta. Todėl naujai Valdybai pavesta parengti bendro veikimo gaires ir tartis su kūr.-savanoriais ir šauliais.

Buvusiam S-gos kasininkui neatvykus, susirinkimui nebuvo patiekta piniginė apyskaita ir esamas kasos stovis.

Slaptu balsavimu į valdybą didžiuma balsų išrinkti ir pareigomis pasiskirstė :H. Stepaitis — pirm., K. Aperavičius — iždin. ir J. Žilys — sekr. Revizijos Komisijon išrinkta J. Vilkas ir Saulius.

Susirinkimą pravedė J. Žilys, sekretoriaujant H. Stepaičiui. Bs.

L. L.

KARIO suruošto literatūros vakaro svečių dalis    Nuotr. G. Peniko

GROŽINĖS LITERATŪROS VAKARAS BROOKLYNE

Š. m. balandžio 7 d. “Karys” suruošė literatūros vakarą. Brooklyno Piliečių klubo salė prisipildė beveik pilnutėlė, tas maloniai nustebino rengėjus, rašytojus ir pačius svečius. Paprastai į tokios rūšies parengimus mažai lankomasi. Ir suprantama — mažai turima laiko lietuviškai knygai, kuri visada čia pat po ranka; kur čia žmogus gaišinsi laiką važiuot parengiman ir tik dėl to, kad pamatyt kas toks, ką jis parašė ir dar nespausdino, arba spausdino, bet dar nepaskaitė. Tačiau tiesioginis kontaktas tarp rašytojo ir skaitytojo yra reikalingas, ne todėl, kad žinot, jog šitą knygą parašė Petras, aš jį pažįstu, o aną Veronika, aš ją girdėjau skaitant, bet tam, kad rašytojas, o bendrai paėmus kūrėjas, gautų jam priklausomą moralinį atlyginimą už jo pastangas, įdėtą darbą ir pasiaukojimą. Būtų naivu manyti, kad gauti centai kaip honoraras už leidinius ar kūrinius (jei jie iš viso yra gaunami) yra pakankamas kūrėjui atlyginimas. Literatūros vakarai ir sudaro sąlygas tiesioginiai pajust iš klausytojų moralinį atlyginimą už kultūrinį įnašą, kas gal ir būtų dalis atpildo ir paskatinimas tolimesniam kultūriniam darbui.

“Kario” redaktorius Z. Raulinaitis literatūros vakaro atidarymo žodyje pasveikino susirinkusius, primindamas, kad gilioj senovėj aikštėse sakytas ar skaitytas kūrybos žodis buvo gausiai apmokamas pinigais, — šiandien, neduodami daug pinigų, atlyginkim parodydami savo susidomėjimą autoriaus kūryba.

Vakaro programą pravedė J. Rūtenis.

Nedėkingiausias skaitymui laikas — programos pradžia, teko K. Grigaitytei su lyrine poezija. Vis dar besiūbuojanti susitikimo pasikalbėjimų bangose publika, naujai atvykstantieji, gale salės popierių glamžymai, nustelbė ir taip jau silpną skaitančios balsą. N. Mazalaitė skaitė ištrauką iš nespausdinto romano. Gaila, kad laiko rėmuose tegalima tik ištraukas skaityti. Gvildenama asmeniško pasiaukojimo tautai problema. Laukiam pasirodant viso romano. Toliau sekė K. Škėma irgi su ištrauka iš nespausdinto veikalo

Rašytojai, skaitę savo kūrinius, sėdi iš k. į d.: A. Škėma, V. Jonikas, S. Zobarskas, K. Graudušienė, L. Žitkus, N. Mazalaitė, J. Rūtenis, J. Aistis. Ramovėnų ir svečių grupė, stovi iš k. į d.: V. Rastenis, B. Balčiūnas, M. Rau-linaitienė, Mag. K. Stalšans, Dr. A. Gerutis, K. Kepalas, J. Liaukus, p. žitkienė, p. Gabė, p. Škėmienė, Z. Rauli-naitis, L. Bileris ir A. Sperauskas.    Nuotr. V. Maželio

A. A. RAMOVĖNO NIKODEMO GIROS LAIDOTUVĖS MANCHESTERYJE

Nieko ypatingo, kada žmogus normaliai pats prieina jam paskirto šioje žemėje gyvenimo galą.

Šitos laidotuvės skiriasi nuo kitų ne tik savo iškilmingumu ir lydėjusiųjų dalyvių gausumu, bet ir neišpasakytai tragiška, žengiančio į amžinybę, mirtimi.

Vasario 14 d. mirė 41 metų amžiaus Nikodemas Gira. Darbo metu, per geležies fabriko garvežio mašinisto neapsižiūrėjimą, buvo mašinos sutraiškytas ir apie kokius 20 jardų jo kūnas buvo tempiamas kelio bėgiais. Į karstą teko sudėti tik atskirus to nelaimingo žmogaus kūno gabalus.

Kadangi a. a. Nikodemas buvo Lietuvių V. Sąjungos “Ramovė” narys ir tremtyje neturėjo jokių artimųjų, tai laidotuves suruošė tos organizacijos valdyba su V. Kupsčiu priešakyje.

Vasario 23 d. 9 vai. ryto nuo Manchesterio Soc. Klubo patalpų į Eccles bažnyčią išriedėjo autobusas su gyvenančiais miesto centre tautiečiais. 10 val. a. a. Nikodemo kūnas buvo atvežtas į bažnyčią; kun. V. Kamaitis pasitiko karstą ir atlaikė gedulingas pamaldas. Karstą atlydėjo gyvenantieji Eccles lietuviai. Per visą pamaldų laiką stovėjo iš 4 asmenų garbės sargyba su tautinių spalvų plačiais kaspinais, perjuostais per pečius.

“apie Antaną Garšvą”. Kaip ir buvo laukta, autorius improvizuotai paskaitė vaizdelį iš saliūno.

J. Rūtenis ištraukoj iš “Paveikslas rėmuose” jumoristiškai pavaizdavo mūsiškių namų savininkų sekmadieninius rūpesčius ir šeimyninius dūmelius.

V. Jonikas žemaitiška tarme paskaitė eilėraštį apie Simoną Daukantą. Jei tarp kitų eilėraščių būtų įterptas ir žemaitiška tarme, autorių būtų visi supratę, tačiau vien žemaitiška tarme skaitytas nevisų buvo suprastas.

L. Žitkus skaitė satyras iš “Vizijos ir Televizijos”.

S. Zobarsko nuotaikinga novelė “Šermukšniai” savo gera pabaiga maloniai nuteikė klausytojus.

Pabaigai J. Aistis įtikinančiai paskaitė savos kūrybos. Įsidėmėtina nauja tema apie prūsus.

Vakaro rengėjams linkėtina neužmiršt ir ateityje suorganizuoti panašių parengimų, o rašytojams ir toliau būti paslaugiems sudaryt galimybes panašioms kultūrinėms šventėms.    b.

Po pamaldų prasidėjo a. a. Nikodemo paskutinė (akimirką sustojus prie jo namų) kelionė į kapines, kur Manchesterio lietuviai turi nuosavą gana nemažą plotą. Karstą lydėjo per visą miestą 5 lengvosios mašinos ir vienas didelis autobusas. Prie kapų koplyčios jau laukė kitas nemažas skaičius žmonių. Nežiūrint labai blogo oro, prie kapo susirinko apie šimtas žmonių.

Kun. V. Kamaitis, atlikęs paskutines apeigas, prie atviros duobės pasakė atatinkamą pamokslą. Po to trumpą, bet labai graudingą, atsisveikinimo žodį tarė “Ramovė-nų” pirmininkas V. Kupstys.

Prie kapo buvo sudėta daug gėlių ir vainikų, jų tarpe buvo matyti Geležies fabriko, Lietuvių klubo, Bažnytinio komiteto ir kitų vainikai. Ypatingai didelis ir gražus vainikas buvo pačių Ramovėnų.

A. a. Nikodemas Gira buvo susipratęs lietuvis, Eccely buvo įsigijęs namukus. Jis buvo kilęs iš Telšių apskr. Lietuvoje yra likusi jo žmona su šeima.

O. Kairiukštienė

SAVANORĮ - KŪRĖJĄ JUOZĄ KAMINSKĄ PALAIDOJUS

Po užsitęsusios ligos, šių metų kovo 10 dieną, 3:15 vai. ryto, Čikagoje su šiuo pasauliu amžinai atsiskyrė savanoris - kūrėjas, menininkas, visuomenininkas, Juozas Kaminskas. Palaidotas buvo kovo 13 d. šv. Kazimiero kapinėse.

A. a. savanoris - kūrėjas Juozas Kaminskas buvo gimęs 1898 m. sausio 21 d. Panevėžyje, kur savo metu mokėsi realinėje gimnazijoje, o baigė klasinę gimnaziją jau nepriklausomybės metais. Jaunatvėje a. a. Juozas buvo geras čiuožėjas ir tenisininkas. Didelis turizmo mėgėjas, dėl ko Pirmojo pasaulinio karo metu gerokai pavargo. Mat, buvo pasiryžęs per tolimuosius rytus pasiekti Ameriką. Jo brolis buvo pažadėjęs jam laivokartę išrūpinti. Vos su keliais rubliais kišenėje, iš gimtojo Panevėžio jis patraukė per Rusijos platumas į rytus. Jau buvo pasiekęs Mandžūrijos sieną, bet nutrūko ryšis su broliu ir pasiųsta jam laivokartė grįžo. Ištekliai baigėsi ir jis, neradęs kitos išeities, pasuko atgal. Begrįžtantį namo pačiupo žandarai ir jis pateko rusų kariuomenėn. Bėgo. Pavyko prasiskverbti iki vokiečių fronto. Pateko vokiečiam, kurie buvo žadėję paleisti namo, bet pažado netesėjo ir jaunas turistas atsidūrė netoli Danzigo vienoje belaisvių stovykloje, kur iš bado virė dilgėlių sriubą.

1919 metų pavasarį tiesiai iš gimnazijos suolo a. a. Juozas Kaminskas įstojo savanoriu besikuriančion Lietuvos kariuomenėn ir aktyviai dalyvavo kautynėse su bolševikais. Atitarnavęs pasižadėtuosius metus savanoriu, grįžo gimnazijon, bet 1920 m., kai lenkų kavalerija prasiveržusi atsidūrė bemaž netoli Panevėžio, jis vėl stojo kariuomenėn lenkų iš Lietuvos varyti. Jis visada buvo labai jautrus tautos ir valstybės reikalams.

Dar gimnazijoje bebūdamas velionis pajuto stiprų palinkimą tapybos menui. 1924 m. Italijoje pradėjo tapybos studijas, kurias 1926 m. sėkmingai baigė Angers mieste, Francūzijcje. Kaip menininkas, jis yra piešimo mokytoju dirbęs Telšių ir Panevėžio gimnazijose, kur dėl savo takto ir labai ramaus būdo ir teisingumo kolegų mokytojų ir moksleivių buvo gerbiamas ir mylimas. Kaip menininkas - tapytojas velionis buvo peizažistas su expresionizmo polinkiu. Šia tapybos rūšį buvo pasirinkęs, anot jo, todėl, kad tuo būdu turėjęs daugiau galimybės vaizdais išreikšti savo tėvynės meilę ir grožį. O buvo gabus. Dar bestudijuodamas Angers meno akademijoje konkurse iš anatomijos dalykų laimėjo antrą vietą. Jo darbo nemaža buvo gražių ir prasmingų exlibrisu, taipgi knygų iliustracijų ir blankų antgalvių. Lietuvoje buvo laimėjęs pašto ženklų, metalinės 50 centų monetos, žemės banko čekių, antspaudų bei įvairių laikraščių ir žurnalų antgalvių ir vinječių konkursus. Nepriklausomybės metais a. a. J. Kaminskas Panevėžyje turėjo įvairių meno dalykų didelę parduotuvę ‘ Juosta”.

L.K.S.K.S-goj jis dalyvavo nuo pat jos įsikūrimo (1926 m.), veikdamas apskrities valdyboje ir visada būdamas labai aktyvus ir sąmoningas veikėjas. Todėl ir bolševikams 1940 m. Lietuvą okupavus, sav.-kūr. J. K. neišvengė arešto, žiaurių tardymų ir kelis mėnesius žiūrėjo pro Panevėžio kalėjimo apkaustytus langus. Nelaukdamas todėl, kol vėl jį bolševikai suims ir kankins, 1944 m. paliko savo mylimą šalį ir po nuotykingos Odisėjos, jau 1945 m. atsidūrė Vokietijoje, kur jam su šeima buvo lemta išbūti iki 1956 m. pabaigos. Pabrėžtina, kad emigracijos byla velioniui labai nesisekė. Ilgesnį laiką velionis gyveno Hanau a/M. stovykloje, kur labai uoliai dalyvavo atkuriamos L.K.S.K. Sąjungos veikloje. Iš atminties jis atkūrė ir padarė reikalingus brėžinius ir piešinius tremties L.K.S.K. Sąjungos vėliavai ir medžiaginiai prisidėjo ją įgyti.

Kaip. sąžiningas ir uolus visuomenininkas ir valdininkas J. K. visuomenės ir vyriausybės buvo įvertintas ir apdovanotas eile ordinų ir medalių:    Savanorių –Kūrėjųmedaliu, Nepriklausomybės medaliu, Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, šaulių žvaigžde ir kt.

Čikagon iš Vokietijos jis atvyko 1956 m. spalio mėn. 30 d. Tada dar jautėsi gerai, nors, prieš išvykstant iš Vokietijos, Frankfurto a/M. universiteto klinikose jam buvo padaryta sunkoka vidurių operacija. Atvykęs Čikagon, tuojau įsijungė savanorių-kūrėjų veiklon ir kovo mėn. pradžioje buvo išrinktas L.K.S.K. S-gos Centro Valdybom

Tačiau nuo Kalėdų velionis vėl pasijuto blogiau, gulėjo ligoninėje, ir pagaliau mirė namuose. Savanoriai kūrėjai labai apgailestauja ankstyvą savo brolio J. K. mirtį. Kuo galėdami ir kaip mokėdami, pagerbė velionį prieš paskutinę jo šioje žemėje kelionę, koplyčioje jo karstas buvo pridengtas Sąjungos vėliava.

Velionies našlei Teodorai Kaminskienei, dukterims, žentui ir vaikaičiams bei kitiems artimiesiems ir giminėms Čikagos savanoriai - kūrėjai reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą. A. a. Juozas Kaminskas, kaip talentingas dailiningas, drąsus ir ryžtingas savanoris-kūrėjas, jautrus ir rūpestingas visuomenininkas, mūsų širdyse ir mūsų istorijoje bus gyvas visada.

Konstantinas Petrauskas

“Kario” Redakcijai

ATVIRAS LAIŠKAS

Lietuvos Tautos Himno ritmo reikalu

Los Angeles ramovėnai 1956. XII. 2 d. suruošė Lietuvos kariuomenės 38 m. sukaktį. Šio straipsnio rašytojui teko skaityti paskaitą iš netolimos praeities, temoje: “Jėga eina, kelią jėgai!”

Kaip po kiekvieno parengimo, taip ir šiuokart, iš jaunimo, privačiai, prelegentas gavo įv. priekaištų. Be ko kito, kam akompanuojant Lietuvos Tautos Himną, duotas per lėtas tempas (buvo skambinta Andante tempu).

Dėl visų man pareikštų priekaištų buvo viešai patiektas atsakymas per “Draugą”, bet ten nerado, jog tai yra aktualu, todėl nespausdino. Pasiųsta “Dirvai“, bet ten irgi pateko į krepšį.

Kadangi dėka Lietuvos kariuomenės jėgos buvo iškovota Lietuvos nepriklausomybė, tad taipgi ir išeivijoje buvusieji tos jėgos dalyviai turėtų būti sargyboje, kad iškovotos teisės bei tradicijos nebūtų lengvabūdiškai keičiamos.

Kiek tenka prisiminti, Lietuvoje vos atgavus spaudą, vaikai, kurie tarnavome mišioms, kokioje tai knygutėje radome D-ro V. Kudirkos eilėraštį, užvardintą: “Tautos Daina”. Tą eilėraštį mes greitai išmokome ir susitikdami vienas kito klausinėdavome, kad mintinai pakartotų.

Būdamas 8 metų amž. pradėjau imti fortepijono pamokas pas p. K. Diržį. čia susirinkdavo solistai ir choristai. Be kitų lietuviškų dainų,buvo mokyta dainuoti taipgi ir V. Kudirkos:    “Tautos Daina”. Kiekprisimenu, tempas buvo Andante.

Po nekurio laiko, kai kam kilo mintis, jog tai dainai tempas esąs per lėtas. Neilgai trukus p. K. D. gavo tą pačią Tautos Dainą harmonizuotą solo su fortepijono pritarimu. Tempas buvo Allegro moderato. Ji visuomenėje neprigijo, nes melodija buvo laisva ir visai netautiško stiliaus (ši melodija dar ir dabar mano ausyse skamba). Autoriaus nebeprisimenu.

Kai ši daina buvo pripažinta Tautos Himnu, ją giedodavom Andante tempu, nes to reikalauja iškilmingi žodžiai ir D-ro V. Kudirkos harmonizuotos muzikos stilius.

Tiesa, jau ir tada kai kas mėgdavo giedoti greitesniu tempu, bet visuomenei geriau tikdavo iškilmingesnis tempas (greitesnį tempą mėgdavo tiktai tie, kurie buvo pasiruošę greičiau apleisti salę, kad ją paruoštų šokiams).

Kadangi Liet. Taut. Himno tempas yra to himno žodžių palydovas, jokiu būdu nevertėtų jį kraipyti nuo tautoje prigijusios tradicijos. Tiesa, yra tautų, kurių himnų tempas yra greitas, pav.: Amerikos Himnas, Marselį etė, Estų Himnas ir t.t., bet mūsų himnui tas nedera.

Gal Ramovėnų centras rastų reikalinga, kad šią mintį išjudinti plačiau ir paprašyti kitų muzikų, kad pareikštų savo autoritetingą nuomonę. Po to, padarius išvadą, reikėtų nustatyti Liet. T. Himno tempą, kuris virstų dogma, ir kurio turėtų prisilaikyti visi, visur ir amžinai.

Kartoju, mano nuomonė ir nusistatymas — Lietuvos Tautos Himnas turi būti giedamas iškilmingai, neskubant. Tinkamiausias jam tempas yra Andante.

Juozas Bertulis Muzikas

Lietuvos Nepaprastam Pasiuntiniui ir Įgaliotam Ministeriui plk. POVILUI ŽADEIKIUI mirus, Ponią Mariją, Žadeikienę ir dukrą Mirgą giliai užjaučiame ir drauge su jomis liūdime.

Ministerio Žadeikio netekimas šauliams yra be galo skaudus, nes Šaunų Sąjungą su juo rišo ypatingai šilti ir nuoširdūs ryšiai. Pono Ministerio vaidmuo Šauliu Sąjungos steigimosi dienomis 1919 m. ir LŠST atkūrime 1954 m. įrašė jo vardą nevien į LŠS istorijos puslapius, bet ir į šaulių širdis. To vardo neįstengs ištrinti nei gyvenimo verpetai, nei praeities migla: jis liks gyvas tol, kol gyvens pati Šaulių Sąjunga ...

Tačiau, palydėjus Velionį amžinybėn, su mumis lieka ne vien tik jo vardas ir šviesus atminimas. Su mumis lieka jo dvasia, kurią visuomet jausime arti savęs, eidami Tėvynės meilės keliu. Ir todėl šauliai neatsisveikina su brangiu Mirusiuoju, tardami jam “Sudiev”, bet jo prašydami — “Stovėdamas ties Augščiausiojo sostu, melsk palaimos Tavo taip karštai mylėtai Lietuvai ir mums, Jos sūnums ir dukterims, kad sugebėtume likti Jos verti!”

Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikinoji Centro Valdyba

Elzbieta Grigaliūnienė su nesenai iš Lietuvos gautais tautiniais rūbais. 65-rių metų sukakties proga ją pasveikino iš Lietuvos buvę šauliai.

MŪSŲ ŠEIMOJE

1957 m. gegužes 24 d. Čikagoje, šaulių Brinų svetainėje buvo paminėtas šaulės Elzbietos Grigaliūnienės 65-sis gimtadienis. Sesė E. Grigaliūnienė yra viena pirmųjų šaulių — partizanių, pasižymėjusi laisvės kovose. Visą laiką aktyviai dirbusi šaulišką darbą nepriklausomoje Lietuvoje, jinai šauliškos idėjos neužmiršo ir tremtyje, dalyvaudama Čikagos šaulių Klubo steigiamajame susirinkime ir nuolat besireikšdama Klubo tolimesnėje veikloje. Sesė E. Grigaliūnienė taip pat įeina į LŠST LCV Jaunimo Skyriaus sąstatą (šalpos komisijoje).

Tuo pat. metu buvo paminėti ir šaulių Laimos Zabukaitės, Mildos Jocytės, Daivos Šilingaitės, Zenono Urbono, Vlado Sumalio, Kazio Ulevičiaus ir Alfredo Trečio gimtadieniai. Minėjime dalyvavo gražus šaulių būrys. Minėjimą pagerbė savo atsilankymu, ką tik iš Texas atvykusi brangi viešnia, Lietuves istorijos autorė Dr. Vanda Sruogienė. Taip pat minėjime dalyvavo LŠST LCV Jaunimo Sk. Viršininkas VI. Išganaitis, LŠST LCV Ryšių Skyriaus Viršininkas V. A. Mantautas, Čikagos Šaulių Klubo V-bos Pirmininkas Kun. A. Šeštokas, Klubo Meno Būrelio vadovas kpt. V. Abramikas, žymios šaulės moterys veikėjos A. Kybartienė ir dail. Kovarienė, režisorius akt. Brinka ir kt.

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS TREMTYJE UNIFORMŲ TAISYKLĖS

I. Bendrieji nuostatai

1.    Lietuvos Šaulių Sąjungai Tremtyje reprezentuoti, jos vienybei, broliškumui ir drausmei sustiprinti — įvedama šauliams ir šaulėms uniforma.

2.    šauliai ir šaulės dėvi uniformą paradų ir iškilmių metu, susirinkimuose, viešuose parengimuose, bažnyčiose, vestuvėse ir įvairiose kitose šeimos ar visuomenės šventėse bei rikiuotės, šaudymo ir karinio lavinimo pratimuose bei kursuose, o taip pat šaulių vadovybei įsakius ar pavedus.

3.    Uniformą dėvėti draudžiama: a) kada nėra tam jokio reikalo, b) kada uniformos ar ją dėvinčio asmens orumui gręsia pažeidimas, c) partiniai-politinio pobūdžio susirinkimuose ir d) girtame stovyje.

4.    Prie uniformos galima dėvėti visi N. Lietuvoje gautieji garbės ženklai, iškaitant ir gautuosius iš kitų valstybių, kuriuos leido dėvėti valstybės įstatymai ir LŠS statutas. Taip pat galima dėvėti visi tremties laikotarpyje Laisvuose Vakaruose gautieji garbės ženklai, atsižvelgiant į paskirų gyvenamųjų kraštų įstatymus ir papročius.

5.    Prie uniformos visi šauliai ant kairės kišenės per pat klostės vidurį privalo dėvėti šaulišką ženklą. Turį senuosius N. Lietuvos laikų didžiuosius šauliškus ženklus gali juos dėvėti. Kiti dėvi dabar turimus ženkliukus.

6.    Ant kairės rankovės, tarp peties ir alkūnės visi šauliai ir šaulės dėvi tarnybos ilgio (buvimo šauliu) ženklus, pradedant po pirmųjų penkerių metų. ženklai skirtingi kas penkeri metai. Taip pat visi šauliai dėvi ir turėtų kovose sužeidimų ženklus, kairiosios rankovės gale, virš siūlės (kanto).

7.    Nespėjusiems įsigyti pilnos uniformos, einant tarnybą, leidžiama pasitenkinti valtuke (pilote) ir tarnybiniu raiščiu ant rankovės.

8.    Draudžiama rodytis apsirengus mišriais civiliais ir uniforminiais drabužiais ir rikiuotėje būti vieniems su valtukėmis, kitiems su kepurėmis.

9.    Draudžiama prie uniformos vartoti savo pačių prasimanytus priedus, ar šiose taisyklėse nenumatytus kokius ženklus.

II. Šaulių vyrų uniforma

10.    Šaulio (vyro) uniformos spalva pilka. Siūlės (kantai) žali, žolės atspalvio.

11.    Uniformą sudaro: ilgos kelnės, marškiniai (sudedami į kelnes), mundierius atversta apykakle, vasarą — valtukė (pilotė), žiemą ir atskirais numatytais atvejais — kepurė su matiku, tautinių motyvų visiems nustatyto vienodo rašto kaklaryšis, diržas su perpetine ir visiems vienodi juodi batukai. Be to, einant tarnybos pareigas nustatyta tvarka vartojami atitinkami raiščiai ant rankovių.

12.    Per pasilinksminimo pobūdžio sueigas, šeimynines pramogas ar iškilmes, šokių vakarėliuose, teatruose ir bažnyčiose vietoje diržo leidžiama dėvėti visiems nustatyto vienodo pavyzdžio tautinių motyvų platesnė juosta su atitinkama sagtimi. Visais kitais atvejais dėvimas diržas su perpetine, tamsiai rudos spalvos.

13.    Kelnės kariško pasiuvimo, be jokių klosčių, su žaliomis siūlėmis (kantais) šonuose iš lauko pusės, žalios siūlės eina iki kišenės krašto.

14.    Marškiniai kariško pasiuvimo, su Lietuvos kariuomenės tipo antpečiais ir žaliomis siūlėmis (kantais) aplink antpečius. Marškinių priešakyje dvi kišenės su klostėmis.

15.    Valtukė (pilotė) panašaus tipo, kaip pas Lietuvos skautus, su žaliomis siūlėmis (kantais). Klubų valdybų nariams, buv. karininkams, buv. šaulių rikiuotės vadams ir viršiloms, siūlės (kantai) aukso spalvos Centro valdybos nariams ir buv. generolams siūlės (kantai) sidabro spalvos. Valtukės (pilotės) priešakyje, kairėje pusėje dėvimas nustatytas, Putvio laikų, ženklas.

16.    Kepurė kariško pasiuvimo, Putvio laikų tipo, su juodu matiku ir juodu dirželiu. Visiems šauliams kepurėse po dvi žalias siūles (kantus). Klubų valdybų nariams, karininkams, buv. šaulių rikiuotės vadams ir viršiloms — kepurių dirželiai sidabrinės spalvos. Grandiniams, jaun. puskarininkiams ir puskarininkiams atitinkamas skaičius sidabrinių galionėlių skersai juodo dirželio. Visiems Centro Valdybos nariams, generolams ir CV skyrių viršininkams kepurių dirželiai auksinės spalvos.

17.    Mundierius Lietuvos kariuomenės tipo, su atversta apykakle, ant kurios krašto žalia siūlė (kantas). Antpečiai Lietuvos kariuomenės tipo, apvesti žalia siūle (kantu). Rankovių galuose nustatytoje vietoje taip pat žalios siūlės (kantai). Mundierius priešakyje susegamas keturiomis sagomis. Užpakalyje mundierius iki juosmens skeltas. Priešakyje ant krūtinės prisiūtos kišenės su klostėmis. Ant šonų didesnės kišenės be klosčių. Mundierius užsegamas didesnėmis sagomis, o antpečiai, kišenės ir rankovių galai su mažesnėmis sagomis.

18.    Mundieriaus apykaklėje, kiekvienoje pusėje po žalią trikampį, tokios pat išvaizdos ir didumo, kaip N. Lietuvos kariuomenės ar Šaulių Sąjungoje. Nuo eilinio šaulio iki viršilos imtinai, trikampiuose dėvimi sidabrinės spalvos Lietuvos kariuomenėje vartotos išvaizdos Gedimino stulpai, (žiūr. braižinius).

19.    Centro Valdybos Pirmininkas dėvi apykaklės kampuose auksinės spalvos šaulišką ženklą su dviem tos pačios spalvos ąžuolo lapais. CV vicepirmininkas — kiekviename apykaklės kampe po dvigubą auksinio ąžuolo lapą. CV nariai — po vieną auksinį ąžuolo lapą. Visi jie trikampių nevartoja.

20.    Centro Valdybos darbo prezidiumo nariai skyrių viršininkų teisėmis, apykaklėse turi trikampius, su auksiniais galionėliais iš dviejų trikampio šonų, auksinės spalvos trimis gilėmis kiekviename trikampyje ir auksiniu ąžuolo lapu virš trikampio.

21.    Centro Valdybos skyrių viršininkai, dirbą paskyrim būdu, bet neturį CV narių teisių, dėvi 20 p. numatytus ženklus, bet neturi virš jų ąžuolo lapų. Jų pavaduotojai vietoje trijų, dėvi tik po dvi ąžuolines giles, šiame punkte išvardintieji šaulių pareigūnai kepurėse turi auksinius dirželius, o pilotėse-valtukėse — auksines siūles (kantus).

(Bus daugiau)

PASAULIO LIETUVIŲ ARCHYVAS MINI DEŠIMTMETĮ

PLA renka archyvinę, bibliografinę ir muzėjinę medžiagą. Archyvinį skyrių sudaro įstaigų bei organizacijų protokolai, bylos, dokumentai ir kt. Jau dabar kai kurių kraštų lietuvių veiklos pėdsakams susekti yra vienintelis šaltinis. Dažnos Vokietijos stovyklos bylos jau dabar yra įdomesnės kaip romanai, o jos bus dar įdomesnės ir vertingesnės tada, kai iškeliaus iš pasaulio gyvieji liudininkai.

Bibliografinis skyrius turi daugiau 400 pavadinimų lietuviškos periodikos ir keletą tūkstančių egzempliorių knygų. Lietuvių Bibliografinė Tarnyba visą surinktą spaudą nuo 1951 m. perduoda Pasaulio Lietuvių Archyvui. Tuo būdu ta įstaiga žymia dalimi prisideda prie šio skyriaus plėtimo.

Muzėjinis skyrius turi antspaudų, organizacijų ženklų, vėliavų ir kt. Čia auga ir Lietuvos atsiminimų skyrelis su šaulių vėliava, audiniais, mezginiais, Maisto fabriko pavyzdžiais, Baltijos pajūrio gintaru, smėliu, akmenukais... net duonos žiauberėle.

Šios įstaigos idėja kas kartą susilaukia vis daugiau ir daugiau šalininkų. Medžiagos siuntimas nuolat gausėja. Net U.S.A. State Departmentas padovanojo 15 plokštelių, naudotų lietuviškoms transliacijoms per Voice of America. PLA veiklą subsidijavo (1948—1955 m.) VLIKas iš ALTo jo reikalams skiriamų pinigų. 1956 m. sušelpė JAV LB Centro Valdyba.

Kiekvienas dalykėlis, nors ir menkiausias, liečiąs lietuvių gyvenimą ar veiklą, priimamas su dideliu dėkingumu. Renkama ir saugoma be pasaulėžiūrinio skirtumo. Nebojama kurios pasaulėžiūros asmens ar sambūrio veiklą liudytų. Svarbu tik, kad istorinė medžiaga liestų Lietuvą ar lietuvius. Kiekvienas dalykėlis yra pakvituojamas, metrikuojamas į specialiai tam reikalui atspausdintas knygas ir kataloguojamas.

PLA buvimo naudą daugiausia pajuto tie asmenys, kurie buvo mokęsi Vokietijoj ir pražudę mokslo dokumentus. Čia jie rado savo dokumentų dublikatus. Jau susidarytų didokas būrys tų asmenų, kurie rinkosi medžiagos rašomiesiems straipsniams bei paskaitoms. Be to, nebe toli dešimties asmenų buvo daugiau ar mažiau aprūpinti medžiaga ruošiamiems darbams mokslo laipsniui gauti. O ateity ši įstaiga dar labiau galės tam reikalui patarnauti, nes medžiagai gausėjant, bus lengviau susirasti savo darbui reikiamąją.

Medžiagą siųsti ar rašyti šiuo adresu: Pasaulio Lietuvių Archyvas, 2601 W. Marquette Road, Chicago 29, Illinois, U.S.A.

APIE VORKUTOS KASYKLŲ VERGUS

Buffalo ukrainiečių radijo valandoje, duodamoje kiekvieną dieną nuo 2—3 val. p.p., teko girdėti apie Vorkutos stovyklos kasyklų vergų gyvenimą.

Ypatingai nemėgsta bolševikai, kad dauguma stovyklos vergų gyvena tarp savęs susiblokavę. Jie stengiasi visokiais būdais juos suskaldyti. Kaip, pav.: 47 bloke įvyko pasipriešinimas. Atvykus enkavedistui ir pradėjus klausinėti, kas jam vadovauja, vienas ukrainietis pasisakė, kad jis atstovaująs visus ukrainiečius. Taip pat tuo metu, išėjęs iš rikiuotės, vienas lietuvis pasisakė, kad jis atstovaująs visus lietuvius. Tą girdėdamas enkavedistas ko nepasiuto, kaip tai gali būti, toje pačioje suirutėje vadovauja dviejų tautybių atstovai.

Geriausiai yra susiklausę tarp savęs lietuviai su ukrainiečiais. Jie sudaro pirmąjį bloką. Prie antro bloko priklauso kiti pabaltiečiai kartu su suomiais. Tarp pabaltiečių ir slavų yra šioks toks santykis. Tarp lietuvių ir slavų santykiai yra labai geri. Latviai perdaug pataikaudami maskoliams - bolševikams su slavais nesugyvena. Estai, iš viso, nei rusų nei slavų nemėgsta. Jie, nemokėdami jų kalbos, skaito visus slavus rusais - bolševikais. Suomiai nekenčia rusų, bet sugyvena su ukrainiečiais ir labai gerai su pabaltiečiais.

Dauguma vergų savo kūnus yra ištatuiravę, taip kad pirtyje gali atskirti, kuris kurios tautybės esąs. Lietuviai daugumoje mėgsta išsitatuiruoti šv. Panelės atvaizdą, ukrainiečiai trišakį su vainiku, o latviai, estai ir suomiai svastiką. Vergų stovyklose vyksta didelis pasipriešinimas, nes gyvybės klausimas yra neaktualus.

Šios žinios gautos, kaip tvirtina radijo pranešėjas, iš vieno buvusio toje stovykloje ir dabar pabėgusio į laisvę ukrainiečio.

K. S.

St. Catharines, Ont.

DUOKIT KELIĄ RAMOVĖNAI EINA! ..

Philadelphijos ramovėnai šių metų gegužės 26 d. suruošė įspūdingą iškilą į Valley Forge. Laukuose, kur Amerika kovojo dėl savo laisvės Phil, ramovėnai Didžiųjų Paminklų paunksmėje pagerbė ir dėl Lietuvos laisvės kovojusius Liet. Nepr. Karo Invalidus, kuriuos atstovavo A. Eigelis ir B.

Tvarkūnas. Phil. Ramovės valdybos vardu J. Stelmokas palinkėjo jiems svetingoje Amerikos žemėje daug laimės ir priminė, kad ramovėnai jų niekuomet neužmirš.

Po L.N. Karo Invalidų pagerbimo A. Impulevičius, nors trumpa, bet labai įspūdinga, vaizdžia ir gerai paruošta paskaitėle supažindino su praeito karo partizanų veikla Lietuvoje.

Paskaitai pasibaigus, buvo trumpai pasivaišinta, pasidalinta įspūdžiais ir netolimos praeities išgyvenimais. Čia mūsų senas Liet. Laisvės kovų vilkas R. Liormanas užklausė valdybos pirm. J. Česonį: “Kada gi suruošite pagerbimą ir mūsų Vyčio Kryžiaus kavalieriams, bei savanoriams-kūrėjams?” Vald. pirm. atsakė: “Šiandieną, prie šių paminklų, kur Amerika kovojo dėl savo laisvės, mes pagerbiame ir Liet. L. K. Invalidus, o greitai prie galingojo Atlanto bangų suruošime pagerbimą Liet. Vyčio Kryžiaus Kavalieriams ir Savanoriams - Kūrėjams. Šios dvi vietos parinkta sąmoningai. Vieniems priminti, kad jų pralietas kraujas už laisvę išauga į didingus Tautos paminklus. Kitiems, kad jų darbai dar nebaigti, dar ten už Atlanto laukia jų nauji žygiai”.

Ten pat susispietę keli savanoriai - kūrėjai ir išsirinkę iniciatorių valdybą iš pirm. R. Liormano, sek. J. Česonio ir nario B. Tvarkūno, nusprendė suregistruoti visus Philadelphijos miesto ir apylinkės savanorius - kūrėjus ir įsteigti Savanorių - Kūrėjų Organizacijos Philadelphijos skyrių.

Philadelphijos Ramovės naujoji valdyba savo veiklos žingsnius paspartino. Nors keli persipolitikavę ramovėnai mūsų eiles paliko, bet jų vieton stojo dvigubas skaičius kitų ir šiandieną mes iškėlę galvas šaukiame:    “Duokit kelią —ramovėnai eina! Mūsų tikslas, mūsų siekis — Laisva Lietuva. Dirbsim patys, kiek galėsim ir remsime visus, kas tik siekia Lietuvai Laisvės”.    J. Č.

RENKAMA MEDŽIAGA LIETUVOS POLICIJOS ISTORIJAI

Buvusių Lietuvos Policijos Tarnautojų “Krivūlės” Klubas Čikagoje yra pasiryžęs surinkti medžiagą, liečiančią Lietuvos policijos istoriją Nepr. Lietuvos ir okupacijos metais. Galvojama ją išleisti atskiru leidiniu, kurį paruošti pakviestas žurnalistas Bronius Kviklys. Šia proga kreipiamasi į visus buv. Lietuvos policijos tarnautojus tremtyje, prašant juos bendradarbiavimo medžiagos rinkimo darbe. Sėkmingesniam paruošimo darbui rūpėtų gauti:

1.    Buv. policijos pareigūnų atsiminimų tiek apie policijos organizavimą, darbus, veiklą, tiek apie su polic. darbu susijusius Lietuvos gyvenimo įvykius;

2.    Bet kurių metų “Policijos” žurnalo komplektų ar paskirų numerių:

3.    Policijai skirtų leidinių, ypač “Lietuvos Policija 1918 — 1928 m. (red. Ig. Tomašausko), Policijos Kalendorių 1934, 1936, 1938 m., “Policijos Departamento Aplinkraščių Sąvadą” ir pan.;

4.    Fotografijų iš Lietuvos policijos gyvenimo.

Jeigu kas galėtų šių dalykų suteikti bei paskolinti, o taip pat nurodyti, kur jų būtų galima gauti, maloniai prašoma pranešti Br. Kvikliui, adresu: 631 W. 54th Place, Chicago 9, 111.

V-sios Kanados Lietuvių Dienos Niagaros pusiasalyje rengimo valdybos I-masis

PRANEŠIMAS

1957 m. vasario 10 d. buvo sukviestas Niagaros pusiasalio kolonijų:    St. Catharines, Wellando,Port Colborne ir Niagara Falls, Niagara Falls mieste, b-nių vadybų susirinkimas. Šiam reikalui buvo pakviesta iš kiekvienos kolonijos po keletą ar kelioliką užinteresuotų asmenų, aptarti Kanados Lietuvių Dienos rengimo reikalų.

Taip pat šios šventės proga valdyba yra numačiusi Niagaros Falls mieste surengti lietuvių meno parodą, surinkus geriausius mūsų menininkų kūrinius iš Kanados bei JAV, idant plačioji visuomenė bei šventės dalyviai galėtų visa tai pamatyti. Didesniam supažindinimui Kanados visuomenę su lietuvių menu, meno parodą numatoma atidaryti pora savaičių prieš dienos šventę. Parodos rengimo reikalu didžiausias pastangas deda gerb, vietos klebonas tėvas Juvenalis Liauba, O.F.M.

Ši tradicinė Kanados lietuvių šventė, kuri šiais metais įvyks rugpiūčio 31 ir rugsėjo 1 ir 2 d.d., ruošiama jau penktą kartą, tikslu sustiprinti vienybę savųjų tarpe ir parodyti kitų tautų žmonėms, kad mūsų tautinė dvasia dar gyva ir pasiryžusi vesti pergalės kovą prieš klastingą raudonąjį mūsų tėvynės okupantą.

naujas ramovės statutas

Nors naujasis L.V.S. Ramoves statutas buvo priimtas Centro Valdybos posėdyje 1956 m. birželio 2 d. ir įsigaliojo nuo 1956 m. birželio 30 d., tačiau tik dabar jis išspausdintas ir siuntinėjamas Ramovės skyriams.

Ne tik išvaizda statutas yra geresnis, jis yra tobulesnis ir savo turiniu. Ką rodo ir paragrafų didesnis skaičius. Penkerių metų organizacinio gyvenimo patyrimai parodė senojo statuto netobulumus ar netikslumus, kurie naujame statute yra atitaisyti.

Pirmasis puslapis patiekia Illinois valstybės išduotą pažymėjimą Ramovei, Nr. 5819, kuriuo organizacija įteisinama, toliau eina įstatai, viskas anglų kalba.

Po įstatų seka I Dalis, Bendrieji nuostatai (lietuviškai), kurie turi

20    straipsnių (senajame — 17). II Dalis, Sąjungos santvarka, apima

21    iki 76 straipsnio (senajame 18 iki 70).

LAIŠKAI REDAKCIJAI

“Kanadoje leidžiamame, gražiame ir šiaip patriotiškame savaitraštyje “Nepriklausomoje Lietuvoje” jos redaktorius įsišnekėjęs apie gen. S. Raštikio atsiminimų knygą, sugretinęs Napoleoną, Pilsudskį, Staliną, Tito, Hitlerį ir Musolinį, rėžia pamokslą, jog kariams nereikia politikuoti. Politika tai politikierių sritis ir kariams nėra kas ten veikia, štai jo išvados:

“Nieko pozityvaus nesukūrė ir leitenantas Napoleonas su savo maršalais, pražudžiusiais visą didžiulę prancūzų armiją. Hitleris su Musoliniu pasižymėjo dideliais žiaurumais, kaip ir Stalinas, išžudę daugelį žmonių. Šitie žmonės — ne žmonės.

Bendrai aš nežinau fakto, kad puskarininkiai ir leitenantai politiniame gyvenime būtų sukūrę ką nors rimta, pozityvaus, naudinga. Visi jie buvo didžiausi garbėtroškos, visi siekė maršalų titulų, visi prievartavo žmones, kad jiems, dar gyviems, statytų paminklus. Visi jie buvo begalo žiaurūs. Viena, ką jie galėjo padaryti, tai avantiūrų. Tai buvo tikri avantiūristai, kurie žmonijai atnešė nelaimes, nesibaigiamus vargus, skurdą. Jeigu aš klystu, prašau mane pataisyti ir įrodyti, kurie gi iš tų puskarininkių ir leitenantų ką nors sukūrė pozityvaus, pastovaus, naudinga, ką žmonės atsimintų tikra pagarba ir dėkingumu?”

Pirmiausia, reikia pasakyti, jog, išskyrus Napoleoną, kuris buvo profesionalas karys (jis galutinai pagarsėjo jau būdamas generolu, todėl nėra reikalo vadinti jį leitenantu) dar ir šiandien demokratinėje Prancūzijoje yra laikomas tautos didvyriu, nežiūrint, jog p. redaktoriui jis ir labai nepatinka. Ar negeriau būtų panagrinėti, kodėl prancūzai dar ir šiandien jį gerbia, bet ne mėginti jį nepagrįstai juodinti?

Tuo tarpu visi kiti jo išvardinti asmenys — diktatoriai yra visai ne “žiaurieji” kariai. Jie, atvirkščiai kaip tik yra tie “gerieji” politikieriai, kurių dirva ir yra politika, anot redaktoriaus.

Ne puskarininkiai ir leitenantai taip trokšta maršalų laipsnių, kiek politikieriai, neturėję jokio karinio mokslo, kurie nori švitėti uniformomis ir ordinais. Profesionalui kariui uniforma ir ženklai yra kasdienis ir įprastas dalykas. Tie dalykai daugiau vilioja civilinius politikierius, kokiais buvo Tito, Musolinis, Pilsudskis ir Stalinas. Jie siekia, jiems normaliam gyvenime nepasiekiamų, romantiškų laipsnių ir titulų daug daugiau už karius. Tai yra istoriniai faktai.

O jie tik dar kartą patvirtina garsųjį gen. Bykausko posakį: “Žmagus be kariška maksla... tik unt lopeta ir per lunga”.

Ar tie puskarininkiai ir leitenantai, atseit profesionalai kariai, ką sukūrė pozityvaus, pastovaus, naudingo, ką žmonės atsimintų?

Jei p. Redaktorius pasiskaitys JAV istoriją, jis ras labai jam nemalonų faktą, kad tų valstybių grindėjas buvo “leitenantas” Wa-šingtonas.

Kai profesionalai politikieriai Rooseveltas ir Trumanas, kurių užduotis buvo politikuoti, nusipolitikavo ir privedė šį milžinišką kraštą prie pavojingos būklės, teko tautai šauktis “leitenanto” Eisenhowerio, kad kaip nors užbaigtų pralaimėtą karą Korėjoje ir sulaikytų politikų vairuojamą tautos vežimą jau beriedantį į bedugnę.

Pagaliau jei buvę “Lietuvos Žinių” Redaktoriai savo laiku būtų mažiau domėjęsi sovietine kultūra, o vieton to būtų daugiau studijavę savo Tautos istoriją ir gyvenimą, jie be abejo, būtų radę, kad geriausi Lietuvos laikai, Didžiųjų Kunigaikščių ir karalių laikai, buvo tada, kai Lietuvą valdė kariai - politikai. Būti kariu — reiškia būti patriotu. Jų valdoma Lietuva buvo galinga valstybė. Tik kai mūsų krašto valdymą daugiau ir daugiau perėmė politikieriai — bajorai, tuo daugiau ir daugiau Lietuva smuko, kol visai žlugo. Mat, politikierius nebūtinai turi būti patriotas, užtenka, kad jis būtų ištikimas partijai.

Gal gerb. Redaktorius nurodys lietuvišką politiką, kuris sukūrė ką pozityvesnio, pastovesnio, naudingesnio, ką žmonės atsimintų tikra pagarba ir dėkingumu kaip tie du kariai, pirmieji savo krauju palaistę mūsų nepriklausomos valstybės pamatus:    eil. P. Lukšys ir kar. Juozapavičius.

Ne tik mūsų, bet ir pasaulinė istorija rodo, jog visais laikais politikoje dalyvavo visų profesijų ir luomų žmonės ir dvasininkai ir kariai ir ūkininkai ir net vergai. Noras išjungti karius iš politikos yra lygus norui išjungti dvasininkus ar kitą kurią visuomeninę grupę. Ypatingai moderniais laikais, vadinamos demokratijos amžiuje, tokia tendencija yra stipri, bet, deja, be jokių vaisių. Tokio išjungimo ypač siekia internacionalistinės grupės. Tai suprantama, nes, išjungus patį patriotiškiausią elementą iš politikos, joms lieka laisvos rankos prekiauti tautų laisve ir tų pačių karių krauju.

Visų laikų ir visų valstybių kariai politikuoja, vienur aktyviau, kitur ne taip. Jie politikavo ir Lietuvoje. Yra sakoma, jog karas yra per daug rimtas dalykas, kad būtų pavestas vien tik kariams, lygiai taip pat galima teigti, jog politika yra per svarbus reikalas, kad būtų patikėtas vien tik politikams. Yra pakankamai pavyzdžių, kai politikai išparduodavo savo kraštą be varžytinių.. .

Kaip bebūtų juodinami mūsų žinomi garbingi kariai: gen. Plechavičius, gen. Glovackis ir kiti, tačiau niekas negali neigti, kad savo laiku jie savo pareigą Tautai ir valstybei su kaupu atliko. Jų darbų vaisiais, kovojant Nepriklausomybės kovose, naudojosi visa Lietuva virš 20 metų. Ir jų pasišventimo ir pasiaukojimo dėka net buvę felčeriai galėjo pasidaryti laikraščių redaktoriais. ..

A. L., Brooklynas