STAUGĖ VILKAS, KAIP TŪKSTANTIS VILKŲ
Marių Žuvėdra
Išlipusi iš autobuso, Sakalienė pasirinko ilgesnį kelią. Norėjosi užsimiršti ir pavasario oru pakvėpuoti. Ąžuolynas dar buvo be lapų. Tik krūmokšniai ir pieva buvo pradėjusi žaliuoti. “Kad taip čia sutikčiau vaikus... Bet jie dabar kaip tik miega. Nustebs, kai atbudę ras namuose mamytę. O gal bus ir laiškas nuo Vytauto. Arba gal atvažiuos savaitgalį praleisti...” — svajojo Sakalienė. Šypsena ir giedra buvo jos veide tokia ryški, kad praeidami žmonės atsisukdavo pasižiūrėti, kaip į kokią retenybę. Retenybė ir buvo tais laikais, kai visų veidai buvo apsiblausę nuo nežinios ir baimės. Ir Sakalienė ėjo į nežinią, nors ir instinktyviai pasirinkusi ilgesnį kelią.
— Mažyčiai miega. Niekas neskambino... Malkų kirtėjas negali be kitos savaitės ateiti... O ten ant spintelės laikraštis ir laiškai, — pranešė Onutė ir nuėjo į virtuvę ruošti pietus.
Laiškas... Ilgas, gelsvas, tarnybinis vokas... Iš švietimo Ministerijos.
“...draugė mokytoja Viktorija Sakalienė perkeliama į Verkių Pradžios Mokyklą, Švenčionių apskrityje...”
— Mamyte, ar Tau akis skauda? — Viktutė pakėlė galvą, kurią buvo paslėpusi rankose. Prieš ją stovėjo Algirdukas. Basas, vienuose marškinėliuose, su rūbeliais ir batukais glėbyje.
— Ne, sūneli. Eik. Onutė tave aprengs. Mamytė turi daug rūpesčių, mano mažyti, — Viktutė pabučiavo ketvirtus metus baigiantį sūnų ir švelniai pastūmėjo durų link. Tik pusantro mėnesio ligi mokslo metų pabaigos ir ji perkeliama į kitą mokyklą. Sakalienė gerai žinojo, kad tai nemalonės ženklas. Pabauda, pažeminimas. Kovoti prieš juos būtų tuščios pastangos. Bet ir sutikti ji negalėjo. Ką daryti su butu, su vaikais? Kaip viską sutvarkyti per dvi dienas. Ji prašys arba atleisti, arba bent savaites laiko sutvarkyti šeimos reikalams. Kur geriau eiti į Mokytojų Profesinę Sąjungą, ar tiesiog į Komunistų Partijos Centrą? Svarstė Viktutė, bėgdama nuo Žaliakalnio į miesto centrą.
Tiktai vienas vyras, apsiblausęs ir neramus, žingsniavo po erdvų kambarį, kai mokytoja Sakaliene įėjo į Komunistų Partijos Centro būstinę. Bet primintos ir prišiukšlintos grindys rodė, kad čia per dieną praėjo daug žmonių. Nebuvo nei stalo, nei kėdės kambaryje, kuris, matyt, buvo laukiamasis. Sakalienė atsirėmė prie lango. Kitame kambaryje už didelio stalo sėdėjo jaunas vaikėzas, įspyręs įžūlias akis į savo klijentę. Iš jo veido matėsi, kad jis nekantriai laukė, kada jo klijentė baigs kalbėti, kad jis galėtų pranešti jai savo galutinę ištarmę. Sakalienę buvo vėl apėmęs tas pats silpnumas, kaip ir namuose, tik perskaičius laišką. Tik čia nebuvo net kur atsisėsti. Sakalienė užmerkė akis. “Mamyte, ar Tau skauda akis?” — rodosi, ji girdėjo Algirduko pilną rūpesčio ir užuojautos vaikišką balselį. Nuo to sūnaus prisiminimo Sakalienei nyko silpnumas ir jo vietoje krūtinėje rinkosi didelis geliantis skausmas. Skausmas, kurį jaučia tik motina, kai mato savo vaikus pavojuje ir negali gelbėti. Ji lauke savo eilės su ta pačia nuotaika, kaip pacientas su skaudančiu dantimi. Kad tik greičiau gydytojas ką nors darytų. Tas kitas dar didesnis skausmas užslopintų šitą — tokį geliantį, tokį nepakenčiamą, tokį iš proto varantį...
— Draugė mokytoja negali būti atleista. Kiekvieno piliečio pareiga yra atiduoti visas savo jėgas socialistinės valstybės statybai, šeimos reikalai negali būti statomi augščiau valstybės reikalų. Be to, draugė turi žinoti, kad draugės kilmė yra neproletariška. Todėl draugė mokytoja neturi jokių teisių į bet kokias lengvatas... — kalbėjo raudonais marškiniais vaikėzas nešvariose rankose vartaliodamas iš kartotekos ištrauktą kortelę.
— Aš neprašau jokių privilegijų, tik laiko, kad galėčiau aprūpinti vaikus, kurių negaliu su savim pasiimti į nežinomą vietą, — Sakalienė jau negalėjo paslėpti savo pykčio.
— Draugė turėtų žinoti, kad komunistinė santvarka nepakenčia žmogaus eksploatacijos, — prikišo kumpanosis vaikėzas, išskaitęs kertelėje, kad Sakalienė laikė pas save senyvą merginą vaikams prižiūrėti.
— Tai ką aš turiu daryti? Imti vaikus su savim į mokyklą? O be to, ta mergina yra raiša ir daug metų praleidusi mano tėvų ir mano šeimoje. Jeigu ji išeitų iš manęs, kas jai duotų duoną? — piktai atsikirto Sakalienė. Bet vaikėzas, matyt, tuo nesidomėjo.
— Tamstos vyras yra Raudonosios Armijos karininkas, — pasakė senyva moteris, kuri sėdėjo prie kito stalo ir iki šiol į pokalbį nesikišo. Laikydama kortelę rankoje, ji atsistojo nuo savo stalo.
— Draugė mokytoja gali savo vaikus atiduoti į prieglaudą, — žlebtelėjo vaikėzas ir nubindzino prie spintos įkišti į kartoteką Sakalienės kortelę. Jo vietą užėmė toji senyva moteris. — štai, jūs turite savaitę laiko sutvarkyti šeimos ir asmeninius reikalus, — pasakė ji, paduodama mokytojai kortelę.
Jau buvo vėlyba popietė. Sakalienė pasirinko dar ilgesnį kelią namo. Bet dabar nė vienas praeivis neatsigręžė į ją pasižiūrėti. Jos veidas buvo toks pat apsiblausęs, pilnas rūpesčio, baimės ir netikrumo, kaip ir visų sutinkamų gatvėje žmonių.
Sakalienė užsuko į šv. Antano bažnytėlę. Prieblanda, vėsumas ir degančių žvakių kvapas raminančiai veikė Sakalienę. Ji atsisėdo nuošaliam kamputyje ir įsižiūrėjo į šv. Antano statulą. Bulkutė šventojo rankoje, kurią jis davė parklupusiam elgetai, atrodė nuostabiai tikra. Tokia šviežia, kvepianti, rodos, galėjo būti dar šilta. Tik iš pečiaus ištraukta. Sakalienė buvo dar be pietų ir jai bežiūrint į bulkutę atsirado alkis. Ji atsiklaupė sukalbėti poterių ir eiti namo.
— O šv. Antanai!.. — ir malda nutrūko. Duonos namuose, ačiū Dievui, dar buvo. Ko ji galėjo prašyti šv. Antaną, tą neturtingųjų užtarėją? Jos širdy buvo daug, daug skausmo. Baimės dėl vaikų...
Sakalienė pakilo ir nuėjo skersai bažnyčią prie Marijos altoriaus. Čia ji pakėlė akis tik vienai akimirkai ir paslėpė veidą rankose. Jos pečiai trukčiojo nuo tuščių pastangą sulaikyti verksmą. Ašaros sunkėsi pro tarppirščius ir lašėjo ant suolo... Ji jau žinojo, kad vaikus išveš pas savo motiną į kaimą netoli Kaišiadorių. Onutė galės likti Kaune jos bute. Kas žino, kaip bus po vasaros atostogų. Gal grįš jos vyras, paleistas iš armijos, gal ir ji pati galės gyventi Kaune ar kur nors netoli. Atrodo, kad nieko baisaus ir tragiško nebuvo. O tačiau ją apėmė neišpasakyta baimė. Dėl vyro, dėl vaikų, dėl pačios savęs. “Gali vaikus atiduoti į prieglaudą...” — tie vaikėzo leptelėti žodžiai varė Sakalienę iš proto. Atrodė jai, kad kažkas nežinomas jos vaikus atims nuo jos ir išgabens i tokią prieglaudą. Kai ji norės juos atsiimti, negalės, nes vaikai bus ją užmiršę... Tai buvo visai kvaila mintis, tik įaudrintos vaizduotės padaras, Sakalienė ramino save, bet nerimas, kaip pasakos žaltys, įsirangęs į Eglės marškinius, nesirengė ją apleisti.
Kai ji, išverkusi dalį savo skausmo, rengėsi apleisti abžnyčios suolą, jos koja užkliudė kažką ant žemės. Tai buvo nedidelis skydo formos medalis su Geležiniu Vilku vienoje pusėje ir Gedimino Pilimi — antroje, žinoma, tai buvo nieko ypatingo. Tokius suvenyrus pirkosi kiekvienas, kas tik kada buvo nuvažiavęs į Vilnių. Tokį nedidelį daiktą nebuvo sunku pamesti. Bet Sakalienei tas radinys pasirodė labai reikšmingas. Ji su begaliniu dėkingumu pažvelgė į Mariją, tarsi dėkodama už stebuklą ar aiškiai išklausytą maldą. Mat, jai kilo tuojau mintis savo vaikus išmokyti pasaką apie Geležinį Vilką. Iš tos pasakos ji visados atpažintų savo vaikus... Su tokia keista mintimi Sakalienė apleido bažnyčią, sėdo į autobusą ir nuvažiavo namo.
Karas Sakalienę užklupo Vilniaus krašte, jos naujoje tarnybos vietoje. Nedaug ji tikro karo matė. Kai atėjo diena, kai ji išsirengė namų link, jai atrodė, kad visas laikas, praleistas tame krašte, buvo tik sapnas. Sapnas buvo baisus, bet realybė, kurioje Sakalienė vėliau atsibudo, buvo nepalyginamai baisesnė. Vaikai buvo išvežti karo išvakarėse su jos sena motina, vyras dingęs be žinios, be pėdsako. Kaip Sakalienė tą neįsivaizduojamai žiaurią tikrovę sutiko, kaip išgyveno, kaip neišėjo iš proto, jai pačiai pasiliko didžiausia paslaptis. Sau pačiai tos paslapties Sakalienė niekad neišsiaiškino, bet paklausta kitų, visados turėdavo tvirtą ir tą patį atsakymą: “Argi nežinote, kad kvailio paguoda yra viltis?..” Ar ji dar turėjo vilties pamatyti savuosius, ar tik norėjo pabrėžti, kad tokia viltis buvo beprotiška, kas žino. Kaip ten bebūtų, bet, kai atėjo antroji bolševikų okupacija, Sakalienė nesileido įkalbama apleisti Lietuvą.
— Ko man bėgti? Manau, jie mane garbės piliete padarys. Kur ras kitą taip suproletarintą, kaip mane — nei turto, nei šeimos...” — kariamojo žmogaus juoku nusijuokdavo Sakalienė.
Taip ji pasiliko ir vėl dirbo beveik kasmet kitoje mokykloje. Tik dabar jai nebuvo jokio vargo kilnotis. Ryšulėlis drabužių ir kelios knygos buvo jos visas turtas.
— Draugai mokytojai! Sunkiausias mums laikas yra gegužės ir birželio mėnesiai, kada ryškiausiai pasireiškia religiniai prietarai mūsų liaudyje ir sukyla komunistinės valstybės priešai. Todėl yra džiugu jums pranešti, kad iš broliškų respublikų, iš Maskvos yra atvykęs būrys ryžtingų jaunuolių, kurių tikslas yra jums padėti kovoti už komunistinius idealus. Beveik visi jie yra tikrieji komunistinės valstybės vaikai, užauginti prieglaudose. Jie vyks kartu su jumis į mokyklas ir padės tamstoms veikti jaunimo organizacijose... — pristatė Mokytojų Profesinės Sąjungos atstovas būrį komjaunuolių, kurie drąsiai žvalgėsi į susirinkusius mokytojus.
— O dabar aktualiaisiais reikalais kalbės draugas komunistų partijos atstovas. Po tų žodžių kresnas, senyvo amžiaus vyras užėmė kalbėtojo vietą.
— Kalbėsiu rusiškai, kad mūsų svečiai iš karto galėtų susipažinti su mūsų problemomis... Nemalonu yra prisipažinti, kad mes per tiek metų neįstengėme išrauti religinių prietarų. Kasmet gegužės mėnesį jie grįžta į šeimas Marijos garbinimo kultu ir nuodija mūsų jaunimo dvasią. Šiais metais komunistų partija nutarė nedrausti vaikams tokiose pamaldose dalyvauti, o tik iš anksto paaiškinti, kaip tas garbinimas atsirado mūsų krašte ir kas ta Marija buvo. štai tekstas:
“Senais, labai senais laikais, kai Lietuva dar buvo valdoma kapitalistų, darbo žmonės vargo didelį vargą. Buvo alkani ir nudriskę. Sirgo ir mirė badu. Kartą per nelaimingą kraštą keliavo viena geros širdies moteris. Pagailo jai vargo iškankintų žmonių. Daugelį ji sušelpė, pavalgydino ir aprengė. Našlaičius priglaudė, slaugė liguistus senelius. Jos vardas buvo Marija. Nuo to laiko pasiliko Lietuvoje paprotys pagerbti gegužės mėnesyje tą nežinomą geradarę Mariją...”
Vos komunistų partijos atstovas baigė skaityti tą tekstą, tuojau pakilo vienas iš tų jaunų svečių.
— Drauge, aš siūlau, kad tekste būtų pažymėta, jog ta moteris atvyko iš Sovietų Sąjungos...
Salėje pakilo juokas ir bruzdesys. “Hm-che-ech-ech”, — nejaukiai kosėjo partijos atstovas.
— Tai kaip čia padarius Sovietų Sąjunga dar nėra tokia sena, o Marija mūsų krašte garbinama jau keli šimtai metų. Lyg būtų nelogiška... — nedrąsiai aiškino partijos atstovas.
— Taip pat yra nelogiška, drauge, pasakoti, kad kažkokia moteris išgelbėjo viso krašto darbo klasę iš vargo. Jeigu ji tai galėjo padaryti, tai buvo didelė turtuolė — kapitaliste. O kapitalistai yra juk darbo žmonių priešai, — atsiliepė mokytoja Sakalienė.
— Drauge mokytoja, prileiskime, kad ji buvo gavusi kelias Stalino premijas už didelius nuopelnus komunistų partijai... — atsiliepė vyriškas balsas iš salės gilumos.
— Jeigu taip, tai ji irgi yra jau liaudies priešas... — įsikišo kitas balsas. Visi prapliupo juoku.
— Draugė mokytoja, tamsta perdaug eini į smulkmenas, — rūsčiai įspėjo pranešėjas Sakalienę, nekreipdamas dėmesio nei į ironiškas pastabas, nei į juoką.
— Bijau nukrypti nuo partijos linijos, — atsikirto Sakalienė.
— Ar draugas nenori atsiimti savo pasiūlymo?
— Ne. Aš reikalauju, kad tekstas būtų pataisytas, — įsakančiai pareiškė jaunuolis, įžūliai žvelgdamas į salę.
Sakalienė pajuto, kaip karšta srovė perėjo visą jos kūną. Jai pasirodė, kad jaunuolis buvo nepaprastai panašus į jos vyrą. Net ir jaunuolio tiesioje laikysenoje Sakalienė įžiūrėjo kažką matyta, sava. Tolimesnės susirinkimo eigos Sakalienė nesekė. Daug metų praėjo. Laikas žaizdas apgydė. O, beto, ir pati Sakalienė išdresiravo savo valią kuo mažiausiai praeitimi gyventi. Bet tokiais momentais, kai ji pamatydavo ką nors primenantį jos vyrą ar vaikus, kurie jos vaizduotėje vis tebuvo keturių ir dviejų metų, ji pasidarydavo bejėgė kovoti su praeitimi. Prisiminimai ištisu potvyniu užliedavo jos mintis. Taip atsitiko ir šį kartą. Sakalienė iš jų atsibudo tik tada, kai išgirdo pranešėją šaukiant jos pavardę. Jis dabar kaip tik šaukė mokytojus pavardėmis ir skirstė, kuris jaunuolis kuriam mokytojui turi tekti. Sakalienė gavo kaip tik tą šviesiaplaukį, mėlynų drąsių akių vaikiną, kuris jai taip labai priminė jos dingusį vyrą.
— Drauge mokytoja, jūs gavote kietą riešutą... — pastebėjo senas mokytojas, sėdėjęs šalia Sakalienės, kai ji kėlėsi iš vietos prisistatyti savo svečiui.
Nežiūrint didelio atsargumo kalboje, kol jiedu grįžo iš mokytojų konferencijos į tolimą provincijos užkampi, Sakalienė spėjo sužinoti, kad Aleksiejus Sokolovas buvo našlaitis, užaugintas prieglaudoje. Jis nežinojo net kur buvo gimęs. Jis prisiminė tik tiek, kad buvo gyvenęs mieste, kur į kalną ėjęs mažas traukinėlis ir, kad jo senelė turėjusi didelį gaidį, kurio jis labai bijodavęs. Senelė buvo vienintelis šeimos žmogus, neskaitant jo mažos sesutės, kurią jis gerai prisiminė. Ji turėjusi visai baltus plaukus ir daug verkdavusi, ypatingai tada, kai jie turėjo gyventi traukiniuose. Mat, kaip vėliau jis sužinojęs, jie turėję bėgti nuo fronto. Jis visai neprisiminė savo tėvo ir neturėjo supratimo, kas jis toks buvęs. Motina greičiausiai bus žuvusi per karą. Taip spėliojo jaunuolis. Gal po kokių metų mirusi ir jo senelė ir juodu su sesute atsidūrę prieglaudoje. Buvo karo metas. Visko trūko, net ir maisto vaikams. Nenuostabu, daug vaikų mirė. Jų tarpe ir jo sesutė. Jis jau negalėjo prisiminti net jos vardo. Tad ir viskas, ką Sokolovas nenoromis papasakojo mokytojai.
Visas miestelis ir apylinkė žinojo du dalyku. Viena, kad vietos komjaunuoliai rengė birželio mėn. šventę paminėti tuos “pionierius, kurie prieš 15 metų didvyriškai išvyko į plačią tėvynę, kad būtų panaudoti ten, kur jie daugiausiai buvo reikalingi komunistinės valstybės statyboj”, ir antra, kad mokytoja Sakalienė rengėsi ta proga iškaišyti mokyklos pastatus eglišakėmis ir pievų gėlėmis. Todėl niekas nesistebėjo, kad vieną pavakarę nepažįstamas žmogus su pilnu eglišakių vežimu įsuko į mokyklos kiemą.
Mokytoja Sakalienė atrakino malkinę, parodė, kur šakos turi būti iškrautos ir abejingai grįžo į savo kambarius. Bet po valandėlės ji persisvėrė pro atvirą langą, kaip tik tą, kuris buvo arčiausia jos kaimyno milicininko, ir šūktelėjo gana garsiai: “Drauge valstieti, kai iškrausite šakas, užeikite į vidų atsiimti užmokesčio ir išgerti stiklą arbatos. Spėju, kad busite iš toli atvažiavęs.” Po to ji užleido langą, įžiebė lempą ir pradėjo sparčiai krauti į maišelį baltinių ir maisto ryšulėlius.
— Tamsta gali būti visai rami. šautuvai, granatos ir šoviniai gerai paslėpti. Aš juos apdėjau eile malkų ir tada užverčiau šakomis. Bet atsarga gėdos nedaro. Būtų geriau, kad šakos būtų imamos atsargiai, kai jas naudosite mokyklos puošimui, — paaiškino petingas vyras, grąžindamas mokytojai malkinės raktą.
— Nebijok, Arai, aš pati pasirūpinsiu. Ko aš bijau, tai kad jūsų planas gali nepavykti. Kas, kada ir kaip tuo atveju išgabentų tuos ginklus?
— Pasitikėk “Geležinio Vilko” vyrais, ponia. Jie greičiau patys žus, kaip Tamstą įstums į nelaimę, — paguodė ją vyras, kurį ji buvo pavadinusi Aru.
— Štai maišelis. Sudėjau viską, ką motinos buvo atnešusios. Štai laiškai vyrams. Iš jų žinos, kas kam priklauso.
Aras įsikišo laiškus į batą, o iš antrojo pats ištraukė gniūžtelę popierių, kuriuos be žodžių perdavė Sakalienei.
— Kas naujo? Ar nėra kas nors slapto planuojama su komjaunuoliais? Tas instruktoriaus atsiuntimas nieko gera nežada. Mus pasiekė gandai, kad bus verbuojamas jaunimas vykti pastoviam įsikūrimui į neapgyventus Sibiro kraštus.
— Jei kas bus tikro, manau, man pavyks sužinoti iš Sokolovo.
— Aha, kas per paukštis tas Sokolovas? Ar reikalinga jį įtraukti į “velnio sąrašą”? — teiravosi Aras.
— Tikriausiai ne. Jis dar beveik vaikas. Dėl savo begalinio naivumo visai nepavojingas. — Sakalienė ir pati nepasijuto, kaip energingai apgynė Sokolovą, kad nepatektų į mirti pasmerktų sąrašą.
Kai Aras išvažiavo, Sakalienę apėmė nerimas. Ką beveiktų ir begalvotų, o vis tie ginklai ir Sokolovas mintyse. Kas subrazdės, ar vežimas nuriedės grindiniu kaip tolimas griaustinis, jai vis atrodo, kad malkinėje kažkas baldosi.
Galėtų Ūsienę aplankyti. Laiškas yra senutei nuo sūnaus. Apsidžiaugtų. Senutė gyveno prie kapų. Norint ją pasiekti, reikėjo pereiti visą miestelį. Tikriausiai sutiktų vieną — antrą policininką ir ką nors iš partijos. Būtų protinga pasirodyti, kad štai ji eina pasivaikščioti lyg niekur nieko... “Pavojingi tie, kurie namuose užsidarę tūno. Kas neturi ko slėpti, nebijo rodytis viešumoj”, — kartą pareiškė vietos komunistų partijos sekretorius.
Niekados Sakalienė negalvojo apie tuos žodžius. Bet dabar ji žinojo, kad juose buvo daug tiesos. Nors visi argumentai buvo už tai, kad ji eitų pasivaikščioti, Sakalienė niekaip neįstengė atsiplėšti nuo namų. Rodos, kaip tą pasakos miegantį milžiną, ją kas būtų apraizgę nematomais siūlais ir pririšę prie tų paslėptų ginklų malkinėje. Nerimas pagaliau virto siaubu, nuo kurio ji mėgino pasislėpti savo mažame salionėlyje. Dr. Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir jos vyro portretai drąsinančiai žvelgė į ją nuo sienų. Drąsa, deja, negrįžo. Kaip paskutinės priemonės, Sakalienė griebėsi rožinio. Mintys, lyg rodos, atsipalaidavo nuo tos malkinės, kai ji visomis jėgomis stengėsi vaizduotėje persikelti į Alyvų kalną. Nurimusi, vis dėlto ji nebuvo, nes kažkam stipriau pabeldus į duris, Sakalienė pašoko nuo sofos taip smarkiai, tarsi, ją būtų kas išmetęs į orą. — “Tai tos granatos sprogo!..” — visai kvaila mintis žaibu pervėrė Sakalienės įkaitintus smegenis. Ji stovėjo kambario vidury, rankomis suspaudusi smilkinius. Tyla. Tik jos širdis plakė ir kraujas tvinkčiojo smilkiniuose taip smarkiai, kad kiekvienas dūžis, rodos, drebinte drebino jos kūną.
Antras, garsesnis beldimas grąžino Sakalienę į protą. Ji nuskubėjo atidaryti durų.
— Draugė mokytoja, jūs atrodote išsigandusi, — plačiai šypsojosi Sokolovas.
— Nesitikėjau svečio taip vėlai, — nevykusiai pradėjo teisintis Sakalienė, nes dar nebuvo vėlus laikas.
Mokytojos kambarys Sokolovui buvo gerai pažįstamas. Jis tiesiog nuėjo prie sofos, kurią Sakalienė buvo pasidariusi iš seno matraso ir lietuviškais raštais austo užtiesalo. Bet jis nesėdo, o tik palinko į priekį ir spoksojo įbedęs akis, tarsi, būtų radęs susiraičiusią gyvatę. Sakalienė jau žinojo, kas buvo atsitikę. Ant sofos tysojo jos rožinis. Blizgantis, geltonas ir toks brangus. Ne dėlto, kad jis buvo gryno gintaro, bet dėlto, kad rožinis buvo motinos dovana jos vestuvių dienai. “Viktutė, šiandien tu esi laiminga nuotaka, o už metų kitų — būsi motina. Negalima įsivaizduoti lietuvės motinos be rožinio, štai, imk tu šitą, tikro gintaro, atvežtą iš Palangos ir pašventintą stebuklingoje Šiluvoje”, — Sakalienė prisiminė motinos žodžius, kaip šiandien sakytus.
Nuostabu, bet taip yra. Kai žmogus pamato ką nors jam brangų, atsidūrusį pavojuj, tuojau užmiršta savąją baimę. Taip atsitiko su Sakaliene. Ji visai ramiai pakėlė rožinį ir pakvietė svečią sėstis su abejinga pastaba: “Jūs, turbūt, niekados nesate matęs...”
— Aš mačiau. Mano senelė turėjo... Tik jos nebuvo toks gražus. Tie karolėliai, matyt, buvo iš medžio, be spalvos...” — Sokolovas mėgino prisiminti.
— Aleksiejau Sokolovai, ar jūs žinote, apie ką jūs kalbate? Čia yra rožinis. Žiūrėkite į tą kryželį. Tai nėra karoliai pasipuošimui, kaip jūs, galbūt, manote,— aiškino Sakalienė susijaudinusi.
— Aš prisimenu gerai. Mano senelė niekados jo nenešiodavo ant kaklo, kaip karolius. Ji tik dažnai laikydavo jį rankoje ir čiupinėdavo karolėlius. Kartais ji duodavo sesutei pažaisti, bet ne man. Aš jau per didelis žaisti su šventais daiktais, sakydavo senelė.
— Sokolovai, ar jūs tada žinote, kad jūsų senelė buvo katalikė. Tik katalikai turi rožinius. Jei senelė buvo katalikė, tai ir jūsų motina, gal ir tėvas, ir, be abejo, jūs esate katalikas, — Sakalienė įsileido į logišką protavimą ir, kaip buvo galima ir tikėtis, tuojau atsimušė į Sokolovo abejingumo sieną.
— Drauge mokytoja! Jūs žinote, kad visos religijos yra prietarai, į kuriuos aš netikiu. Ir man labai gaila, kad jūs... Juokinga, kad jūs laikote tokį daiktą...
Sakalienei pasidarė pikta, kad tas vaikėzas juokiasi iš to, apie ką jis neturi ir mažiausio supratimo. Ir ji nepasijuto, kad jaunuoliui išdrožė — iškilmingai, įtikinančiai, rožinį laikydama, iškėlusi prieš jo akis.
— Rožinis tai yra grandis, kurios pagalba lietuvė moteris per šimtmečius išlaikė savo širdį, kad neplyštų iš skausmo... Kai caro žandarai vyrą ar sūnų į rekrūtus varė... Kai knygnešį į juodą naktį per sieną leido... Kai laimino savanorį, išeinantį ginti Tėvynės... Kai artimuosius į Sibirą vežė... Kai laimino sūnų ar dukterį, išeinant iš gimtojo krašto į nežinomą tremtį... Kai praėjus karui, rado šeimos lizdą tuščią ir išdraskytą... Kai laidojo partizaną be karsto, be kunigo ir be šventos maldos...
Tai buvo tie patys žodžiai, kuriuos kartą Sakalienė kalbėjo “vaidilutėms”. Tos “vaidilutės” tai buvo spontaniškai atsiradusi mergaičių ir moterų organizacija, kuri rūpinosi “išsaugoti šventąją tautiškumo ir tikėjimo ugnį”.
į Sakalienės prasiveržusius sentimentus Sokolovas atsakė arogantiška šypsena ir ėmėsi pats vadovauti pokalbiui.
— Drauge mokytoja, komjaunuolių šventei trūksta kalbėtojo. Mes nutarėme, kad niekas geriau negalėtų pakalbėti ta proga, kaip tamsta. Tik pagalvokite, koks geras būtų įspūdis, jeigu jūs pasakytumėte, kaip labai jūs džiaugiatės, kad jūsų vaikai, išvykę su jūsų motina, turi laimės užaugti komunistinėje tėvynėje...
Sakalienė žiūrėjo įbedusi klaikias akis į Sokolovą. Ji negalėjo tikėti savo ausimis.
— Sokolovai, ar jūs pamišote?.. Ką jūs kalbate?.. Ne, tokio velniško pasityčiojimo jūs negalėjote sugalvoti. Tai Zeromskio planas. Jis vertė mane rašytis į komunistų partiją, ir aš atsisakiau. Jis seniai stengiasi mane suėsti. Šį kartą jam pasiseks... Sokolovai, praneškite Zeromskiui, kad aš pasakysiu kalbą aikštėje nuo tribūnos, kokios per penkiolikos metų niekas neišdrįso pasakyti... — Sakalienės balsas darėsi aštrus, metalinis, sausas ir grąsinantis. Skausmas, kerštas, mirties baimė ir rezignacija buvo jaučiama tame balse, kaip tų, kurie kalba paskutinį kartą, vedami į prievartos mirtį. Bet Sokolovas buvo perdaug jaunas ir neprityręs tai suprasti. Jis visai patenkintas klausėsi, kai Sakalienė dėstė savo planą.
— Daug metų praėjo, žmonės gal bus jau pamiršę. Aš jiems priminsiu, kaip gaudė žmones per naktis, kaip žvėris... kimšo į vagonus... vežė... Radau tuščius namus... Kur vyras, kur vaikai?.. Jų, galbūt, seniai jau nėra... O aš turėjau gyventi, turėjau iškentėti... Dabar ir man bus galas... Greitas — po tokios kalbos... Taip bus geriau...
— Bet, drauge mokytoja, jūs taip negalite kalbėti. Jūs klystate. Ne Zeromskis, bet aš sugalvojau. Tikėkite manimi... — Sokolovas griebėsi karštai įtikinėti. Jo žodžiuose nebuvo jokios piktos valios, nei noro užgauti. Jo vaikiškas galvojimas ir beribis naivumas Sakalienę visados nuginkluodavo. Nebuvo galima nei ant jo pykti, nei jo nekęsti. Galėjai tik stebėtis ir jo gailėtis. Juk yra gaila, kai matai suaugusį žmogų, kuris nepajėgia galvoti giliau, kaip mažas vaikas.
Sokolovas buvo energingas ir gabus jaunuolis. Jo galvoje lengvai kildavo puikios idėjos, kaip geriau pasitarnauti komunizmui. Imkime, kad ir tą mintį, kad Sakalienė galėtų pasakyti puikią kalbą apie jos vaikų laimę augti kažkur Rusijoj. Juk tai baisiai žiauri idėja, tiesiog nežmoniška, o Sokolovas ją atnešė Sakalienei su mažamečio ar neišmanėlio šypsena. Kad jis su tokiu pasiūlymu tyčiojasi iš motinos meilės, iš žmogaus jausmų, Sokolovui neatėjo net į galvą. Ir kaip jis galėtų apie tai pagalvoti? Jo motina buvo valstybė. O valstybė juk neturi širdies. Niekas ir niekad jam nekalbėjo apie širdį, jausmus ar skausmą. O savąjį skausmą jis seniai buvo užmiršęs. Jis žinojo tik komunisto pareigą ir garbę, kaip du savo veiksmų motyvus.
Sakalienė tą suprato. Su motiniška užuojauta ji valandėlę tylomis žiūrėjo į jaunuolį. Kaip šitoje gyvoje mašinoje pažadinti žmogų? žmogų, kuris galėtų galvoti, jausti ir kitus suprasti. Kaip? žmogaus jėgoms, atrodė, neįmanoma. Tik Tu, Viešpatie, galėjai iš Sauliaus padaryti Povilą...
— Aš galėčiau jus versti pasakyti tą kalbą...
— Jūs galite, Sokolovai, — visai ramiu balsu nutraukė jį mokytoja, — jūs galite reikalauti, versti ir pražudyti mane. Man visai nesvarbu. Tik man baisiai gaila, kad jūs nesuprantate, ko jūs iš manęs reikalaujate. Ir aš esu bejėgė išaiškinti, kad jūs atėjote pasityčioti iš motinos skausmo.
— Drauge mokytoja, aš nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Aš., aš... — maišėsi Sokolovas, nežinodamas kaip, ir svarbiausia, dėlko jis turi teisintis.
— Aš jau sakiau, kad jūs negalite suprasti... Na, geriau pasakykite man, ar jums niekados nieko negailėjo? Pavyzdžiui, kai mirė jūsų senelė ir vėliau sesutė, ir jūs likote visai vienas tarpe nepažįstamų svetimų vaikų prieglaudoje?..
— O drauge mokytoja, aš verkiau visą dieną ir naktį, kai mudu nuo mirusios senelės atskyrę atvežė į prieglaudą. Buvo taip baisu, taip baisu. Aš visai nenoriu apie tai ir prisiminti... Bet aš tada buvau tik mažas berniukas, — greitai pasiteisino Sokolovas.
— Na matai, tai kaip gi gali norėti, kad aš kalbėčiau apie savo išvežtus vaikus? Man dar daug, daug baisiau prisiminti savo mažyčius... — paaiškino Sakalienė, kaip mažam vaikui.
— Aš apie tai nepagalvojau — liūdnai prisipažino jaunuolis.
— Kokia graži dėželė!.. — susidomėjo svečias. Mokytoja pakišo dėželę Sokolovui pasižiūrėti. Tai buvo brangi dovana, gauta iš “Geležinio Vilko” vyrų. Jaunuolis susidomėjo meniškai išpjaustytu dėžutės viršeliu.
— Tai Geležinis Vilkas, — pasakė Sakalienė ir pradėjo pasakoti istorinį padavimą apie Gedimino sapną.
— Atrodo, kad visų kraštų pasakos yra panašios.
Mano motina dažnai mums sekdavo pasakas, žinoma, aš visas užmiršau. Prisimenu tik vieną pasaką taip pat, gal būt, apie vilką. Kai mes su sesute atsidūrėme prieglaudoje, aš dažnai jai sekdavau tą pasaką, kad ji mažiau verktų senelės. Ta pasaka labai patiko visiems vaikams, nes reikėdavo šaukti a-hu-a-u, a-hu-u-u-u-u. Aš nežinau, ką tie žodžiai reiškia. Greičiausiai nieko. Bet kai tik aš sušukdavau: “Vilkas staugė kaip tūkstantis vilkų...” (Sokolovas pasakė tuos žodžius taisyklingai lietuviškai) visi vaikai pradėdavo šaukti — ahu-u-u — ahu-u-u-u-u-u. Galite įsivaizduoti, kiek triukšmo pridarydavome. Gal dėlto, vėliau man uždraudė tą pasaką sekti. Bet aš ją pasakodavau slaptai ir niekados nebuvau užmiršęs, — gerai nusiteikęs pasakojo Sokolovas savo prisiminimus, visai nepastebėdamas, kokį įspūdį jo žodžiai padarė mokytojai.
Sakalienė išblyško, kaip pati mirtis. Visos jėgos ją staiga apleido. “Sūnau, mano sūnau!” — šaukte šaukė jos širdis, bet lūpos neišdavė jokio garso.
— Drauge mokytoja, kas jums?.. Kas jums pasidarė?.. Drauge mokytoja, jūs mirštate!.. — išsigandęs Sokolovas purtino Sakalienę už pečių.
— Ne, Algirdai, nemirsiu, — tyliai atsakė Sakalienė.
Sokolovas neatkreipė dėmesio į savo naują vardą, nes, žiūrėdamas į pražilusią, mirtinai išbalusią, užmerktomis akimis Sakalienę, galvojo: “Kaip nuostabiai ji panaši į mano senelę...”
Vieną savaitę vėliau laikraščiai rašė: Užnovio komjaunimo šventė pasibaigė tragiškai. Mitingui susirinkusius šventės dalyvius, niekšingai užpuolė liaudies priešai. Kovoje žuvo komunistų partijos sekretorius Zeromskis, du lietuviškos liaudies milicininkai ir du rusai kariai. Kiti buvo sunkiau ar lengviau sužeisti. Komjaunuolių instruktorius Sokolovas ir mokytoja Sakalienė, kurie daug prisidėjo prie šventės organizavimo, spėjama buvo sužeisti ir priešų pagrobti...”
Kai Sakalienė tą žinią išvertė sūnui rusiškai (jiedu gyveno pasislėpę vieno Geležinio Vilko vyro namuose), jis nusišypsojo ir pasakė: “Tas manęs neliečia — aš esu Algirdas Sakalas...”
