Partizanai: Istorija ir dabartis

Ksenofonas — 10.000 žygis

Iš anglų kalbos vertė Z. R.

6.

Išgirdę tokią kalbą iš karaliaus pasiuntinių graikai pasipiktino. Tačiau Klearchas tik pasakė: “Ne laimėtojams atiduoti ginklus. Jūs vadai, duokite šitiems žmonėms atsakymą, kokį rasite garbingiausią. Aš tuoj grįšiu.” Jis taip pasakė, nes vienas iš dalinių vadų pašaukė jį apžiūrėti aukos išimtų vidurių; kaip tik tuo metu jis buvo aukojimo apeigų viduryje.

Tada Kleanoras Arkadietis, jų seniausias, atsakė, kad jie greičiau mirs, kaip atiduos ginklus. O Proksenas Tėbietis pridėjo: “Man neaišku, Falinai, ar karalius reikalauja mūsų ginklų nugalėtojo teise ar kaip dovanų, įrodančių mūsų draugingumą? Jei jis jų reikalauja nugalėtojo teise, kodėl turėtų mūsų klaustis? Jis turėtų ateiti ir juos pasiimti. Jei jis nori gauti juos sutarties būdu, tegu jis pasako, ką kareiviai gaus iš jo, jei jie bus pasiruošę padaryti jam tą malonę?”

Į tai Falinas atsakė: “Kadangi jis užmušė Kyrą, todėl karalius mano esąs nugalėtojas. Ir kas gi, iš tiesų, dabar galėtų varžytis su juo dėl imperijos? Jo nuomone, jūs esate taip pat jo galioje, nes esate jo žemių vidury tarp nepereinamų upių, ir jis gali sutelkti prieš jus tokias mases žmonių, kad jūs nepajėgtumėt jų visų išžudyti, net jei jis duotų jums progos tą padaryti”.

Po jo kalbėjo atėnietis Teopompas, kuris tarė: “Kaip matai, Falinai, vieninteliai vertingi dalykai šiuo metu mums likę yra ginklai ir drąsa. Kol mes turime ginklus, manome galėsim savo drąsą gerai pavartoti, bet praradę ginklus, prarastume ir savo gyvybes. Taigi nė nemanyk, kad atiduosime vieninteles mums likusias vertybes. Priešingai, jų pagalba kausimės už tai, ką ir jūs taip pat vertinate.”

Išgirdęs jo žodžius Falinas nusišypsojo ir tarė: “Esi tikras filosofas, jaunuoli, ir labai gerai išsireiškei! Nežiūrint to, leiskit man pranešti, kad esate kvaili, jei manote, kad jūsų drąsa būtų stipresnė už karaliaus galybę.”

Ten buvę pasakojo, kad kai kurie iš graikų jau pradėjo netekti ryžto ir kalbėjo, jog kaip pirma jie buvo ištikimi Kyrui, taip dabar galėtų būti labai vertingi karaliui, jei tik jis panorėtų turėti juos savo draugais; tarp kitko, būta ir pasisiūlymo karaliui dalyvauti karo žygyje prieš Egiptą, kurį jie mielai padėtų užkariauti.

Tuo metu sugrįžo Klearchas, kuris paklausė ar atsakymas jau duotas. Į jo žodžius įsiterpė Falinas sakydamas: “Šitie vyrai, Klearchai, davė man įvairių atsakymų. Dabar tu pasakyk savo nuomonę.”

Klearchas tarė: “Falinai, man malonu tave matyti, tikiuosiu tuo džiaugiasi ir kiti, nes tu, kaip ir mes visi, kuriuos čia matai, esame graikai. Tokioje būklėje būdami, norėtume tavo patarimo, kaip pasielgti gavus jūsų pranešimą. Aš prašau, patark, kas būtų geriausia ir garbingiausia, patark taip, kad ateityje tau iš to būtų garbės, kai žmonės apie tai pasakos ir sakys: ‘Kartą Falinas karaliaus pasiųstas ragino graikus atiduoti ginklus. Bet, kai jie paprašė jo patarimo, jo duotas patarimas buvo toks ir toks’. Tu gi žinai, kad patarimas, kurį duosi bus praneštas Graikijon.”

Klearchas taip kalbėjo duodamas karaliaus pasiuntiniui suprasti, jog jo patarimas būtų neatiduoti ginklų, kad tuo būdu graikai atgautų pasitikėjimą savimi. Tačiau Falinas vikriai išeidamas iš padėties, prakalbėjo visai priešingai, kaip Klearchas tikėjosi: “Mano patarimas”, tarė jis, “neatiduoti ginklų, jei turite nors vieną iš dešimties tūkstančių galimybių išsigelbėti, kovodami prieš karalių. Bet kai jūs neturite nė vienos tikros galimybės priešindamiesi karaliui, aš jums patariu imtis vienintelio kelio, kuris gali jus išgelbėti.”

Į tai Klearchas taip atsakė: “Tai toks yra tavo patarimas. Dabar štai mūsų atsakymas jums: būdami karaliaus draugai, mes būsime jam naudingesni, pasilaikydami ginklus, juos neatiduodami kam nors kitam, o jei teks kautis, kausimės geriau savo ginklais, kaip juos pavedę keno nors kito nuosavybėn.”

Falinas atsakė taip: “Toks tebūna jūsų atsakymas, kurį mes perduosime. Karalius be to, dar liepė perduoti jums štai ką: kol pasiliksite toje pačioje vietoje, kur esate, tol galioja paliaubos, bet jei pajudėsite pirmyn ar atgal, reikš karą. Jūs turite atsakyti, ar šiuo atveju jūs pasiliksite ir vykdysite paliaubas, ar aš turiu jam pranešti, kad jūs imatės karo”.

“Pasakyk jam,” tarė Klearchas, “kad šiuo atveju mūsų nuomonė yra tokia pat kaip ir jo.”

“Ką tai reiškia?” paklausė Falinas.

“Tai reiškia,” atsakė Klearchas, “paliaubas, jei mes pasiliksime, ir karą, jei pajudėsime pirmyn ar atgal”.

Falinas pasiteiravo dar kartą: “Tai ką aš turiu pranešti, paliaubas ar karą?” Klearchas vėl pakartojo tą patį atsakymą: “Paliaubos, jei liekame, karas, jei pajudame pirmyn ar atgal.” Jis neparodė, kokiu keliu buvo pasiryžęs eiti.

2. Graikai prisijungia prie Ariejaus

Kai Falinas su savaisiais išvyko, iš Ariejaus grįžo pasiuntiniai Proklas ir Chirisofas. Menonas pasiliko pas Ariejų. Jie pranešė, jog Ariejus mano, kad esama augštesnio rango už jo persų, kurie niekad nesutiktų, kad jis pasidarytų karalium. Tačiau, jei graikai norėtų prisijungti ir kartu keliauti atgal, jis ragino juos dar tą pat naktį tai padaryti. Jei ne, tai jis vienas pradėsiąs žygį atgal, jo žodžiais, sekančios dienos ankstybą rytą.

“Taip,” atsakė Klearchas, “mes turime tą padaryti. Jei atvyksime, bus kaip jūs sakote. Jei neatvyksime, darykite, kaip jums atrodys geriausia”. Net ir jiems jis nepasakė, ką rengiasi daryti.

Vėliau, kai saulė pradėjo leistis, jis sušaukė vyresniuosius ir dalinių vadus ir pasakė tokią kalbą: “Mano bičiuliai, kai norėdamas žygiuoti prieš karalių aš aukojau aukas, ženklai nebuvo palankūs; tas atrodo visai natūralu, nes kiek aš dabar žinau, tarp mūsų ir karaliaus yra Tigrio upė, kurią galima tik perplaukti. Persikelti per upę galėtume tik valtimis, kurių neturime. Aišku, mes negalime ir čia pasilikti, nes neturime galimybių apsirūpinti ištekliais. Tačiau, kai klausimas ėjo apie prisijungimą prie Kyro draugų, aukų ženklai tapo nepaprastai palankūs Taigi, turėtume štai ką padaryti: palikę šį susirinkimą, pavalgykime vakarienę, kokią turime. Kai suskambės įprastas trimitas rinktis, pradėkite dėtis savo mantą. Su antru trimitu kraukite ją ant krūvio gyvulių. Su trečiu ženklu, sekite vadus, vesdami gyvulius arčiau upės, hoplitai žygiuos iš kitos pusės.”

Gavę tuos nurodymus, vyresnieji ir dalinių vadai išsiskirstė juos vykdyti; nuo to momento Klearchas pasidarė vyriausiuoju vadu, o jie jo valdiniai. Ne rinkimai tai padarė, bet visų nuomonė, kad jis buvo vienintelis žmogus su reikiama vadui išmintimi, kai visi kiti likę buvo nepakankamo patyrimo.

Vėliau, kai sutemo, Miltokutas Trakietis dezertyravo pas karalių, pasiimdamas tuos 40 raitelių, kuriuos jis turėjo ir išsivesdamas apie 300 trakiečių pėstininkų. Visus likusius Klearchas vedė pagal savo duotus nurodymus. Jie sekė jį, kol apie vidurnaktį pasiekė pirmąjį postovį, kur stovyklavo Ariejus su savo armija. Sustabdę savo vyrus kautynių tvarkoje, graikų vyresnieji ir dalinių vadai išėjo pasitikti Ariejaus. Graikų vadai iš vienos pusės, Ariejus ir žymiausi jo vadai iš kitos, davė priesaiką vieni kitų neišduoti ir būti tikrais sąjungininkais. Vietiniai davė dar ir kitą priesaiką, kad jie ves graikus atgal be jokios apgaulės. Prieš prisiekiant ant skydo buvo paaukoti jautis, šernas ir avinas. Graikai pamirkė į kraują kardą, o vietiniai jietį.

Pasikeitus pasižadėjimais, Klearchas tarė: “Dabar, kai abu esame tame pačiame kelyje, Ariejau, pasakyk mums savo nuomonę, katruo keliu žygiuoti? Ar grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvykome, ar turi galvoje kokį kitą, geresnį kelią?”

Ariejus atsakė: “Jei eitume tuo keliu, kuriuo atėjome, mirtume badu, nes patys neturime jokių išteklių. Atžygiuodami paskutinėmis septyniolika dienų, mes beveik nieko negalėjome gauti iš krašto, o kas dar buvo rasta, sunaudojom pražygiuodami. Siūlome eiti keliu, kuris, nors aiškiai yra ilgesnis, tačiau jame mums išteklių netruks. Pirmuosius žygius turime daryti kuo ilgesnius, kad kiek galime padidintume atstumą tarp mūsų ir karaliaus kariuomenės. Jei tik mums pavyktų atsiplėšti nuo jo dviejų ar trijų dienų žygio atstumu, karalius neturėtų jokių galimumų mus pavyti. Jis nerizikuos persekioti mus mažomis jėgomis, gi su didele kariuomene jis negalės greitai žygiuoti. Be to, ir jam gali pritrūkti išteklių. Tokia mano pažiūra į šitą būklę,” baigė jis.

Šitą strateginę mintį įvykdyti tebuvo tik du galimumai, arba pasitraukti nepastebėtiems, arba greičiau žygiuoti už persekiotojus. Tačiau pasirodė, kad laimė yra geresnis vadovas; kai diena išaušo, jie žygiavo turėdami saulę iš dešinės, tikėdamiesi iki saulė nusileis, pasiekti Babilonijos krašto kaimus. Jie neklydo, tačiau dar popiečio metu, jiems pasirodė, lyg mato priešo kavaleriją. Tie graikai, kurie žygiavo ne rikiuotėje, pradėjo bėgti į savo vietas, o Ariejus, kuris keliavo karietoje, nes buvo sužeistas, išlipo iš karietos ir užsidėjo krūtinės šarvus, tą patį padarė ir visi prie jo esantieji. Tuo metu, kai jie ginklavosi, grįžo pasiųsti žvalgai su žiniomis, kad ten būta ne kavalerijos, bet besiganančiu gurguolės gyvulių. Kiekvienas iš karto suprato, kad kur nors netoli turi būti karaliaus stovykla; ir iš tiesų, netoliese, priekyje esančiuose kaimuose matėsi dūmai. Bet, žinodamas, kad kareiviai pavargę ir nevalgę, Klearchas nevedė jų pirmyn pulti priešą. Be to, jau buvo vėlus laikas. Antra vertus, jis stengėsi neparodyti, jog bėga, todėl laikė tą pačią tiesią žygio kryptį ir saulei leidžiantis savo priekinę saugą sustabdė postoviui artimiausiame kaime, kur rado, kad karaliaus žmonės viską buvo išgrobę, net medinius rakandus iš namų.

Sauga sugebėjo įkurti šiokią tokią stovyklą, tačiau žmonės, kurie vėliau atžygiavo, jau sutemus, turėjo stovyklauti kur pakliuvo ir vienas kitą šaukdami kėlė daug triukšmo, taip kad net ir priešas galėjo juos girdėti. Pasėkoje, arčiausia buvę priešo daliniai pabėgo iš savo palapinių. Tas paaiškėjo tik kitą dieną, nes kaimynystėje daugiau nebesimatė nei krūvio gyvulių, nei stovyklos ar dūmų. Atrodo, kad karalius buvo išgąsdintas besiartinančių graikų. Ir iš tiesų, tas buvo aiškiai matyti iš jo veiksmų kitą dieną.

Tačiau ir graikai kentėjo nuo staigiai juos apėmusios naktinės baimės ir stovykloje būta susijaudinimo ir subruzdimo, kuris visuomet atsiranda ištikus panikai. Tada Klearchas įsakė Tolmidui Eliečiui, kurį jis turėjo prie savęs, o jis buvo tų laikų geriausias šauklys, duoti tylos ženklą ir pats padarė tokį pranešimą: “Vadai skelbia, kad tas, kuris nurodys, kas įleido asilą į stovyklą trempti ginklus, gaus atlyginimo vieną talentą”. Po tokio pranešimo kareiviai suprato, kad jų baimė buvo be pagrindo ir kad jų vadai jaučiasi saugūs. Auštant Klearchas įsakė graikams rikiuotis tokioje tvarkoje kaip paprastai rikiuojamasi kautynėms.

3. Graikai pasirašo sutartį su Tisafernu

Kad karalius išsigando besiartinančių graikų, kaip jau rašiau, įrodo šie įvykiai. Dieną prieš tai jis siuntė graikams įsakymą atiduoti ginklus, dabar, saulei tekant, jis atsiuntė šauklius tartis.

Šaukliai atvykę prie priekinių patrulių paprašė pasimatymo su vadais. Patruliai apie tai pranešė Klearchui, kuris tuo metu apžiūrinėjo dalinius. Jis liepė šaukliams pranešti, kad palauktų, kol jis turės atliekamo laiko. Tada jis išrikiavo savo armiją į ištisinę falangą, taip kad akims būtų gražus vaizdas, visom kryptim, kur tik bežvelgtum nesimatė nė vieno beginklio. Tada Klearchas, išeidamas pirmyn, geriausiai atrodančių ir geriausiai ginkluotų vyrų lydimas, liepė pašaukti pasiuntinius. Tą pat jis liepė padaryti ir kitiems vadams. Priėjęs prie pasiuntinių paklausė, ko jie nori. Jie atsakė, jog atvyko tartis dėl sąlygų, nurodydami, kad jie yra pakankamai atsakingi asmenys, kad galėtų perduoti karaliaus norus graikams ir graikų norus karaliui.

Klearchas atsakė taip: “Jūs perduokit jam, kad pirma turėsime susitikti kautynėse. Mes neturime nieko pusryčiams ir tegul niekas nedrįsta kalbėti graikams apie sąlygas, kol neparūpina jiems pusryčių.”

Išklausę jo pasiuntiniai nujojo, bet tuoj grįžo, tuo parodydami, kad arba karalius, arba kas nors kitas jo patikėtas šiam reikalui, buvo pakankamai arti. Dabar jie pranešė, kad karalius laiko Klearcho nuomonę protinga, todėl su savim jie atsigabeno vadovus, kurie, jei bus susitarta dėl sąlygų, nuves juos į vietą, kur graikai galės gauti maisto.

Klearchas paklausė ar paliaubos bus taikomos tik tiems, kurie vaikščios į vieną ir į antrą pusę, ar ir visiems kitiems.

“Paliaubos taikomos visiems,” atsakė jie, “ir galios tol, kol jūsų pranešimas bus perduotas karaliui.”

Jiems baigus Klearchas paprašė jų pasitraukti ir aptarė reikalą su kitais. Bendra nuomonė buvo tokia, kad tuojau daryti paliaubas ir patogiai apsirūpinti ištekliais. Klearchas tarė: “Tokia yra ir mano nuomonė, tačiau tuoj atsakymo aš neduosiu. Aš tęsiu laiką tol, kol pasiuntiniai pradės būgštauti, jog mes nutarėme nepriimti paliaubų sąlygų. Bet,” jis pridėjo, “aš manau, kad ir mūsų pačių kareiviai taip pat pabūgs.”

Nusprendęs, kad jau pakankamai laiko praėjo, jis davė atsakymą, kad pasirengęs daryti paliaubas ir liepė vesti prie išteklių. Tą jie ir padarė. Nors taika ir buvo padaryta, Klearchas tačiau vyko su armija kautynių tvarkoje pats vadovaudamas užpakaliniams daliniams. Bežygiuodami jie priėjo griovius ir kanalus tiek pripildytus vandens, kad be tiltų nebuvo įmanoma pereiti. Permesdami išvirtusias palmes, kitas nukirsdami, jie persikėlė per juos.

Buvo gera proga stebėti savo vyrus vedantį Klearchą, laikantį jietį kairėje rankoje, o lazdą dešinėje. Pastebėjęs darbams paskirtų vyrų nerangumą, jis išskirdavo patį tingiausią ir jį apmušdavo. Tuo pačiu metu jis brisdavo į purvą ir savo rankomis padėdavo taip, kad kiekvienas, kuris nedirbo taip sunkiai, kaip jis, susigėsdavo. Darbams būdavo skiriami vyrai apie 30 metų amžiaus; tačiau pamatę sunkiai dirbantį Klearchą, prisidėdavo ir senesnieji. Klearchas skubėjo, nes jam atrodė, kad grioviai ne visada būna taip pilni vandens, dar nebuvo atėjęs metų laikas tiekti vandenį lygumai. Jis įtarė, kad karalius paleido vandenį lygumon su tikslu, kad graikai turėtų prieš akis daugybę pavojų jų pakeliui belaukiančių.

Vis eidami pirmyn, pagaliau jie priėjo kaimus, kur vadovai jiems paaiškino, jog gaus maisto. Ten buvo gausu kukurūzų ir datulių vyno ir rūgštaus vyno, gaminto iš virtų datulių. Tokios datulės kaip Graikijoj čia duodamos tik tarnams, o pačiam šeimininkui skiriamos yra tikri rinktiniai vaisiai, stebėtinai didelės ir geros išvaizdos. Jų spalva buvo lyg gintaro, su-

Persų karaliaus rūmuose

džiovintos jos būdavo laikomos saldumynų vietoje. Būta ir gėrimo, nors ir saldaus, bet sukeliančio galvos skaudėjimą, čia pirmą kartą kareiviai ragavo palmių viršūnių ‘kopūstus’ ir daugelis stebėjosi jų išvaizda ir ypatingai maloniu skoniu, nors nuo jų taip pat labai greitai kildavo galvos skausmai. Palmė, kuriai ‘kopūstas’ būdavo nuimamas, visiškai nuvysdavo.

Čia jie pasiliko tris dienas, kol atvyko karaliaus pasiuntiniai: Tisafernas, karaliaus svainis ir dar trys persai kartu su daugybe jiems patarnaujančių vergų.

Graikų vyresnieji vadai išjojo jų pasitikti; pasitarimą pradėjo Tisafernas, kalbėdamas per vertėją: “Mano bičiuliai graikai, aš pats gyvenu prie Graikijos sienos. Kai pamačiau į kokią nepaprastai bjaurią būklę patekote, pamaniau, kad man nušvito laimė, kokiu nors būdu išgavus iš karaliaus leidimą, grąžinti jus sveikus į jūsų kraštą. Tai būtų veiksmas, už kurį ir jūs ir visa Graikija, manau, būtų man dėkinga. Su ta mintimi kreipiausi į karalių sakydamas, kad būtų teisinga ir tikslu suteikti man šią malonę, nes aš buvau pirmasis jam pranešęs, jog Kyras žygiuoja prieš jį, o žinias atgabendamas aš kartu atsivedžiau ir kariuomenės; be to, aš buvau vienintelis, kuris stojo kautis prieš graikus, bet nebėgau, priešingai aš prasiveržiau ir prisijungiau prie karaliaus jūsų stovykloje, kurion jis buvo atvykęs po Kyro žuvimo. Tada su vyrais, kuriuos matote čia ir kurie yra ištikimiausi karaliaus draugai aš persekiojau vietinius Kyro dalinius. Karalius pažadėjo apgalvoti mano prašymą ir įsakė man vykti pas jus paklausti, koks jūsų tikslas, kad žygiuojate prieš jį? Aš patariu duoti protingą atsakymą, kad man būtų lengviau išgauti geresnes jums sąlygas.”

(Bus daugiau)

7.

Pasitraukę į šalį graikai aptarė jo kalbą. Atsakymą davė Klearchas kaip jų kalbėtojas: “Pirmiausia turim pasakyti, kad mes susirinkom ne su tikslu kariauti prieš karalių ir vėliau mes nežygiavom prieš jį. Kaip jūs jau gerai žinote, Kyras nuolatos davinėjo mums įvairius žygio pateisinimus, kad tik užkluptų jus nesisaugojančius ir kad mus prisiviliotų iki čia. Tačiau, kai pamatėm jį pakliuvusį pavojingon būklėn, gėdinomės prieš Dangų ir prieš žmonių akis išduoti jį. Dabar, kai Kyras yra žuvęs, mes nesivaržome su karaliumi dėl imperijos ir nėra jokios priežasties, kodėl turėtume skriausti jo šalį ar norėtume jį nužudyti. Mes norime tik vieno, žygiuoti niekeno nekliudomi į namus. Tačiau jei kas pasielgs blogai su mumis, su dievų pagalba mes stengsimės gintis nuo jo. Iš antros pusės, jei kas mums pagelbės, mes visaip stengsimės jam nemažiau padėti.”

Taip kalbėjo Klearchas. Tisafernas jį išklausęs tarė: “Jūsų pranešimą aš nugabensiu karaliui ir pranešiu jo atsakymą. Mes laikome, jog paliaubos galioja, kol aš sugrįšiu, o be to, parūpinsim jums galimybę pirktis maisto.”

Kitą dieną jis nepasirodė ir graikai jau pradėjo rūpintis. Jis atvyko trečią dieną ir pasakė, kad atkeliavo tik po to, kai pavyko išgauti karaliaus sutikimą graikus gelbėti, nors buvę labai daug tokių, kurie buvo priešingi, sakydami, kad karalius neteisingai elgiasi, leisdamas pasprukti tiems, kurie žygiavo prieš jį. Baigdamas jis tarė: “Dabar jūs galite priimti mūsų užtikrinimus. Mes pažadame jus saugius praleisti pro mūsų kraštą, nulydėti jus atgal į

Graikiją be klastos ir parūpinti jums progų pirktis maisto. Kai nebus galimybių maisto nusipirkti, mes jums leisime apsirūpinti ištekliais iš krašto. Iš savo pusės jūs privalote duoti priesaiką ir pažadėti, kad žygiuosite kaip per draugingą kraštą; jei mes negalėsime sudaryti sąlygų pirktis maisto, kad jūs imsite maistą ir gėrimą, nedarydami nuostolių, o jei duosime progą, mokėsite už tiekimą, kurį gausite.”

Taip buvo ir susitarta. Priesaikos buvo duotos ir Tisafernas ir karaliaus svainis ištiesė dešines graikų vyresniesiems ir dalinių vadams ir vieni kitiems paspaudė rankas. Po to Tisafernas tarė: “Dabar turiu grįžti pas karalių. Reikalus atlikęs sugrįšiu, pasiruošęs lydėti jus atgal į Graikiją, o po to vyksiu į savo provinciją.”

4. Žygis prasideda su abipusiu nepasitikėjimu

Graikai ir Ariejus, stovyklavę arti vieni kitų, laukė Tisaferno daugiau kaip 20 dienų. Per tą laiką Ariejų aplankė jo broliai ir giminės, o jo draugus kiti persai. Atvykę jie kalbėjo padrąsinančiai ir kai kuriems perdavė karaliaus užtikrinimą, kad jis nejaučia jiems nieko pikto už tai, kad tarnavo Kyrui prieš jį, nei už viską, kas buvo įvykę.

Po tokių kalbų aiškėjo, kad Ariejaus žmonėms graikai mažai rūpėjo, kas buvo dar viena priežastis kodėl dauguma graikų jų nemėgo. Kareiviai net pradėjo eiti pas Klearchą ir kitus vadus kalbėdami: “Ko gi mes laukiame? Ar neaišku, kad karalius darys viską mus sunaikinti, kad tuo atgrasintų kitus graikus nuo tokių žygių, kokį mes atlikome prieš Didįjį karalių. Šiuo metu, kai jo kariuomenė yra išsklaidyta, jis su tikslu drąsina mus pasilikti kur esame, bet kai tik sutelks savo jėgas jis tikriausiai mus puls. O gal jis kur nors kasa griovius ir stato sustiprinimus, kad padarytų kelią nepraeinamą? Jei tik galės, tikriausiai jis nesutiks, kad grįžtume atgal į Graikiją pasakodami, kaip su mažu skaičiumi sumušėm karalių prie pat jo rūmų vartų ir apjuokinę jį, saugiai grįžome namo.”

Tiems, kurie taip kalbėjo, Klearchas atsakė: “Lygiai ir aš taip manau. Tačiau jei mes dabar išžygiuotume, mano nuomone, mūsų veiksmas kai kam pasirodytų lygus karo paskelbimui ir pažeidimui paliaubų. O tada pirmiausia niekas neduotų mums progos pirktis išteklių ir mes prarastume galimybę maitintis. Pagaliau niekas mums nerodytų kelio. Tuo pačiu metu, kai tik mes padarytume kaip jūs patariate, Ariejus atsiskirtų nuo mūsų. Išdavoje mes liktume be jokio draugo. Net ir tie, kurie iki dabar yra mūsų draugai, taptų priešais. Ar mes turėsime dar keltis per kokias upes, aš nežinau, bet mes visi žinome, kad persikelti per Eufratą priešo akivaizdoje yra neįmanoma. Jei prisieitų kautis, savo pusėje mes neturime kavalerijos, kai priešo kavalerija yra gausingiausia ir veiksmingiausia jo ginklo rūšis. Iš to seka, jei mes ir laimėtume kautynes, greičiausia negalėtume užmušti nė vieno iš priešų, tuo tarpu jei pralaimėtume, nė vienas iš mūsų nepaspruktų. Jei karalius norėtų mus sunaikinti, aš nesuprantu, kodėl su visom gerom sąlygom jo pusėje, jis turėtų prisiekti ir tiesti savo dešinę ranką draugiškumo ženklan tik todėl, kad vėliau sulaužytų priesaiką ir savo pažadus paverstų beverčiais graikų ir vietinių akyse.” Tos rūšies įtikinimus Klearchas dažnai vartojo.

Tuo tarpu atvyko ir Tisafernas su savo armija, lyg pasiruošęs vykti į savo namus. Taip pat atvyko ir Orontas su savo armija su savim atsigabendamas savo žmoną, karaliaus dukterį. Žygis buvo pradėtas Tisafernui vedant ir parūpinant galimybes pirkti išteklius. Ariejus su Kyro vietinių armija žygiavo ir stovyklavo kartu su Tisafernu ir Orontu. Graikai į juos žiūrėjo nepasitikėdami ir žygiavo atskirai, sekdami savo pačių vadovus ir visuomet abi armijos stovyklaudavo bent trijų mylių tarpu. Abi pusės stebėjo viena kitą lyg priešai ir, žinoma, tas tik didino įtarimą. Kartais berenkant toj pačioj vietoj kurą ar begabenant pašarą ir panašius dalykus, tarp jų kildavo muštynės ir tas, aišku, iššaukdavo abipusę neapykantą.

Po trijų dienų žygio jie priėjo taip vadinamą Medijos Sieną ir perėjo antron jos pusėn. Siena buvo pastatyta iš degintų plytų, sumūrytų asfaltu. Ji buvo 20 pėdų storio, šimto pėdų augščio ir, sakoma, 60 mylių ilgio, prieinanti visai arti prie Babilono.

Dviejų dienų žygio metu buvo nueita 24 mylios ir pereiti du kanalai vienas iš jų pastoviu tiltu, kitas septynių valčių pontoniniu tiltu. Kanalui vandenį tiekė Tigrio upė; iš kanalo per visą kraštą ėjo iškasti grioviai, pradžioje dideli, toliau mažesni, kol galų gale virsdavo mažais kanalėliais, kokius turime Graikijoje soros laukuose.

Pagaliau jie prižygiavo Tigrį, arti kurio toje vietoje buvo didelis gausiai apgyventas miestas Sitakė, vos pusantros mylios nuo upės. Graikai sustojo prie miesto, arti gražaus ir didelio parko, tankiai prisodinto visokių rūšių medžių. Vietiniai daliniai persikėlė per Tigrį ir jų daugiau nesimatė.

Po vakarienės, kai Proksenas ir Ksenofo-nas ėjo pasivaikščioti priešais vietą, kur buvo

Graikų hoplitai atmuša kavalerijos puolimą.

sudėti ginklai, prie sargybinių priėjo žmogus ir paklausė, kur galėtų rasti Prokseną ar Klearchą. Jis nesiteiravo Menono, nors atvyko iš Menono draugo Ariejaus. Proksenas tarė: “Aš esu tas, kurio jieškai”. Tada žmogus pradėjo kalbėti: “Aš esu pasiųstas Ariejaus ir Artaozo, kurie yra ištikimi Kyrui ir yra jūsų draugai. Jie Įspėja jus nakčia saugotis vietinių armijos užpuolimo. Netoliese — parke yra jų didelės jėgos. Jie taip pat pataria jums pastatyti sargybą ant tilto per Tigrį, nes Tisafernas planuoja, jei tik galės, dar šią naktį sugriauti jį, kad negalėtumėt persikelti ir liktumėt tarp upės ir kanalo.”

Tokias žinias išgirdę Proksenas su Ksenofo-nu nusivedė žmogų pas Klearchą ir papasakojo, ką jis kalbėjo. Išgirdęs pasakojimą, Klearchas nusiminė ir pabūgo. Bet kartu su juo ten buvęs vienas jaunas vyras, kiek pagalvojęs tarė: “Tarp tų dviejų planų užpulti ir sunaikinti tiltą yra kažkas nenuoseklaus. Aišku yra, kad toks užpuolimas gali arba pasisekti, arba nepasisekti. Jei jis pasisektų, kokiam tikslui reikėtų sunaikinti tiltą? Mes vis tiek negalėtume saugūs pasprukti, jei ten būtų ir daugybė tokių tiltų. Antra vertus, leiskime, jei užpuolimas nepavyktų, tada jie neturėtų kaip pabėgti. Be to, sugriovus tiltą, nė vienas iš jų visų draugų, kurie yra antroje pusėje negalės ateiti jiems į pagalbą.”

Išklausęs Klearchas paklausė pasiuntinį kiek yra vietos tarp Tigrio ir kanalo. “Daug”, atsakė jis, “be to, ten yra kaimų ir keletas didelių miestų.”

Tada jiems paaiškėjo, kad siųsdami šitą žmogų, vietiniai turėjo savo tikslų. Jie bijojo, kad graikai sugriovę tiltą pasiliks lyg ir saloje, su Tigrių ir kanalu abiejose pusėse sudarančiais gynybos linijas. Jie galėjo apsirūpinti iš srities, esančios tarp srovių, nes ji buvo plati, turtinga ir turėjo dirbančių žmonių. Pagaliau jų pozicija galėtų pasidaryti užuobėga visiems, kurie tik norėtų veikti prieš karalių.

Šitų išvadų priėję, jie nuėjo miegoti. Tačiau nežiūrint to ant tilto jie pastatė sargybinį, kuris vėliau pranešė, kad niekas iš jokios krypties jo nepuolė ir net nė vienas priešo žmogus nebuvo prisiartinęs prie tilto.

Auštant jie perėjo tiltą, pastatytą iš 37 valčių. Jie ėmėsi visų atsargumo priemonių, nes kai kurie graikai Tisaferno tarnyboje esantys pranešė, jog žygiuojančius tiltu graikus, vietiniai užpuls. Tas įspėjimas buvo neteisingas, nes jiems žygiuojant pasirodė Glous ir kiti, pasižiūrėti ar jie tikrai keliasi per upę. Pamatęs juos žygiuojant jis tuoj pat nujojo.

60 mylių žygis trukęs keturias dienas, nuo Tigrio upės atvedė juos prie šimto pėdų pločio Fysko upės su tiltu per ją. čia buvo didelis miestas, vadinamas Opis. Arti to miesto graikai susitiko neteisėtą Kyro ir Artakserkso brolį. Jis vedė didelę Suzos ir Ekbatano armiją, greičiausiai norėdamas kovoti karaliaus pusėje. Graikams pražygiuojant jis sustabdė savo armiją ir stebėjo juos. Savo vyrus Klearchas vedė po du, žygiuodamas ir tarpais ssutodamas. Priekinei saugai sustojus, aišku, sustodavo ir visa vora; ir patiems graikams atrodė, jog jų armija yra labai didelė, tuo tarpu persai to vaizdo buvo visiškai nustebinti.

Iš čia jie žygiavo šešias dienas viso 90 mylių dykuma per Mediją, kol pasiekė Kyro ir Artakserkso motinos Parysatės nuosavybėje esančius kaimus. Norėdamas Įžeisti Kyrą, Tisafernas pavedė juos graikams, kad imtų iš jų ką tik nori, išskyrus vergus. Ten buvo gausu grūdų, avių ir kitokių gėrybių.

Laikydamiesi iš savo kairės Tigrio upės, jie toliau žygiavo per dykumą dar keturias dienas ir padarė 60 mylių. Žygiuodami pirmą dieną antroje upės pusėje jie matė pastatytą didelį ir pasiturintį Kenės miestą. Vietiniai to miesto gyventojai, persikeldami per upę odiniais keltais, atgabeno jiems duonos kepalų, sūrio ir vyno.

5. Tisaferno išdavystė

Sekanti upė, kurią jie priėjo, buvo 400 pėdų pločio Zapatas. Trijų dienų postovio metu įtarimai nors ir nesumažėjo, tačiau nebuvo jokių tikrų išdavimo ženklų. Klearchas nutarė pasikalbėti su Tisafernu ir padaryti galą tiems įtarinėjimams, kol jie dar neprasiveržė atviru susidūrimu. Jis pasiuntė vieną iš vyrų, sakydamas, jog norėtų su juo pasikalbėti. Tisafernas noriai pasikvietė jį pas save. Kai jie susitiko, Klearchas pradėjo kalbėti: “Žinau, Tisafernai, kad prisiekėme ir užtikrinome vienas kitam nedaryti žalos. Tačiau aš pastebėjau, kad tu stebi mūsų judesius, lyg mes būtume priešai, o tą pajutę ir mes stebime jūsų.

(Bus daugiau)