DABARTINIAI IR ATEITiES KARAI
PRANYS ALŠĖNAS
KOKIE JIE YRA IR KOKIE BUS?
Dar labai neseniai skaitėme spaudoje ir girdėjome pranešimus per radiją apie tai, jog New York Times karinio skyriaus redaktorius, Hanson Baldwin, pasikeitė laiškais su dabartiniu raudonosios Sovietų Sąjungos krašto apsaugos ministeriu maršalu Žukovu, klausdamas jo nuomonės, kokie karai gali būti ateityje ir ar galės būti juose panaudoti atominiai ir hidrogeniniai ginklai bei milžiniškos armijos.
Mūsų nustebimui, maršalas Žukovas atsakęs, jog ateities karuose, greičiausiai, nebūsią panaudoti nei super-galingumo ginklai, nei milžiniško dydžio armijos.
KĄ LOGIŠKOJI DABARTIS DIKTUOJA
Kaip matėme labai netolimoje praeityje, o taip lygiai ir nūdien, vis dėlto, iš tikrųjų, nebekariaujama žaibinių smūgių ir didelių kumščių karais. Pav., jau esame matę ir dabar matome, jog visoj eilėj karų buvo kariaujama ir dabar dar tebekovojama, naudojant šautuvus, automatinius ginklus, lauko minas ir, pagaliau, paprasčiausius — banditiško tipo — peilius, o — tuo labiau teroro strategiją. Taigi, partizaniniai karai, prieš kuriuos dažnai negali atsispirti netgi gana stiprios karinės jėgos, reguliarios kariuomenės sudėtyje.
Tradicinės karinės jėgos — reguliari kariuomenė dažniausiai reikalauja ypatingai komplikuoto organizuotumo, taktinių gudrybių, gi partizaniniai kovotojai — dažnai milžiniškos žalos pridaro priešui savo griaunamaisiais veiksmais. O, kaip visi iš praktikos žinome, visada lengviau griauti, negu statyti.
VISA EILĖ PAVYZDŽIŲ
Jeigu žvelgsime kiek į praeitį, tokios rūšies karas buvo kariaujamas Airijoj, pradedant 1920 m. Britų karinės jėgos begaliniai viršijo airių partizaninius kovotojus. Betgi anglų reguliarioji kariuomenė buvo visiškai bejėgė tenai kovoti, nes nežinojo, kur ir ką ji turi šauti ir su kuo kovoti, nežinojo, nei kas priešas, nei kas draugas. Britų kariai nuolat rasdavo mirti beveik kiekviename žingsnyje, kaip miestuose, taip lygiai laukuose, provincijoj, kiekvienas krūmas dažnai sugrodavo jiems mirties maršą.
Tokiame kare Airija laimėjo nepriklausomybę.
Toliau Graikijos civilinio karo pavyzdys. Kovos tarp nacionalistų ir komunistų. Tiesa, tenai laimėjo reguliarioji krašto armija prieš sukilėlius komunistus, betgi ne dėlto, kad ji turėjo viršų ir pritarimą kitų valstybių. Tai daugiausia dėlto, kad buvo pritarimas didelės daugumos pačių Graikijos gyventojų. Ir tai, galutinis raudonųjų išvalymas Graikijai užėmė gana ilgą laiką.
Be to, prisiminkime ir Palestinos pavyzdį. Juk tenai gana ilgai dviejų ginkluotų žydų grupių: “Irgun” ir “Štern” buvo kovojama su arabais, o, vienkart, ir su ano meto protektoriais — anglais, kurie turėjo legalų mandatą kraštą valdyti. Žydų Palestinoje anuomet galėjo būti truputį daugiau pusės milijono (apie 650,000). Britai tenai laikė 100,000 kariuomenės. Tačiau žydų ardomosios jėgos buvusios taip gerai organizuotos, kad anglai, tiesiog, pasidavė.
Šiuo gi metu matome partizaninio karo pavyzdžius Kipro saloj ir Alžyre. Vienur toji liepsna gesinama Didž. Britanijos, kitur — Prancūzijos. Abiejuose pavyzdžiuose reguliariosios kovojančių pusių armijos viršija tų kraštų partizanines jėgas, vienok sunku anoms greitai iškovoti pergalę, ir tiek.
KOKS KARAS GALĖTU BŪTI SUEZO KRIZĖS PASEKMĖJ?
Britai ir prancūzai šiuo metu, iškilus vadinamai Suezo krizei, demonstruoja savo karines jėgas ir, galima sakyti, “minkština” Nasserio užsispyrimą. Deja, anas, turėdamas užnugaryje nors ir nelabai tvirtą arabų pasaulį, o be jų — dar ir agresingąją Sovietų Sąjungą, nerodo išgąsčio.
Žinoma, toj vietoj greitas karas dar nenumatomas, nes dar bus konferuojama, gal ir ilgėliau, tačiau toks karas — galimas. Dabar — jeigu kiltų klausimas: koks tenai karas galėtų būti? Palankiausią atsakymą būtų galima duoti — tik partizaninis.
Juk praktika yra parodžiusi, jog beveik niekur ir niekam nėra visiškai galutinai pasisekę laimėti karų prieš partizanines jėgas. Tokie atvejai gali pasitaikinti civ. karuose, kai gyventojų simpatijos griežtai nulemia karo pabaigą. Žinoma, gali būti pavyzdžių ir kitokių, bet tai išimtys.
Štai, pav., mūsų Tėvynėj Lietuvoj. Girdime, jog okupantas palaužė arba baigia palaužti mūsų laisvės kovotojus partizanus, nežiūrint, kad pastarieji turėjo viso krašto, visos tautos paramą. Betgi, reikia žinoti, jog tenai turima reikalas su begaliniai gausingu ir laukiniškai brutaliu okupantu, kurio priemones ir terorą gal galėtų priminti tik anie istoriniai Džingischano ar Tamerlano laikai.
KAS GALĖTU BŪTI KARIAUJANČIU SĄJUNGININKAI
žodžiu “kariaujančiais” laikau iš vienos pusės anglus su prancūzais, nes JAV, greičiausiai, Sovietų stabdymo sąskaiton — į tą karą nesikištų, o iš antros — Egiptą ir jam simpatizuojančius arabų kraštus. Na, žinoma, dar šiek tiek “savanorių” iš raudonųjų kraštų. Tai tokios, maždaug, jėgos. Galimas dalykas, kad už gerą teritorinę kainą anglus su prancūzais paremtų savąja modernine ir kieta armija Izraelis.
Be to, tame kare, be abejonės, ypatingai smarkiu tempu pasireikštų sabotažo veiksmai: būtų sprogdinami naftos šaltiniai, jų eksploatavimo įrengimai, o gal ir pats Suezo kanalas. Taigi, vis dėlto būtų prieita prie partizaninio karo. Galimas dalykas, kad ateityje ir kitur vyraus partizaninė strategija.
