MOTINA GRANDINĖSE
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
Tikrasis karys be reikalo kardo nepakelia ir be garbės jo nenuleidžia. Todėl mūsų kariai pasidalino į du pagrindinius frontus: pirmasis — žalieji Lietuvos miškai, antrasis — laisvojo pasaulio tremties laukai. Abu frontai garbingai kovoja, kol mūsų antrajai motinai — Lietuvai grandinės ant rankų, kol Gedimino kalne laisvės varpas prabilti nedrįsta. Mūsų kariai nepalaužiami nelygioje kovoje svarbiausia dėl šių priežasčių:
1. Prigimties balsas šaukiasi tėvynės motinos, jos laisvės
Jei to jausmo žmogus neturi tai arba jis nenormalus, arba piktos valios padaras. Padaras to krašto, kur motina — menkavertis daiktas, — žmogus pragaro mašinos trumpalaikis ratelis. Daugiau nieko! Paukštelis ir tas pasiilgsta savojo krašto, paliktojo lizdo, net tėviškės lizdo pelenų:
“Kas sulaikys tave, paukšteli.
Parskristi pamariais,
Kai vyšnių žydinčiais takeliais
Pavasaris ateis?
Valdovo sostą nors žadėtų,
žinau, neliksi tu čionais.
Ten šaukia upių akmenėliai
Ir gimto lizdo pelenai.”
(Kotryna Grigaitytė-Graudušienė).
Niekas paukštelio nesulaikys, nors jo sparnai būtų pašauti, kelyje į savąjį kraštą pavargę. Augalas ir tas svetimoj žemėje yra nesavas. Tuo labiau žmogus negali būti ramus svetimoje padangėje. Galima save kurį laiką apgaudinėti, bet niekam nepavyks prigimties balsą visiškai nutildyti.
2. Žmoniškumas įpareigoja
Žvėris myli savo motiną, nuo užpuoliko ją gina. Juo labiau tas žmogui būtina. Dar daugiau. Mylėti motiną ne tik tada, kada ji sveika, laiminga ir turtinga, bet ypatingai tada pasirodome žmonėmis, kada rūpinamies savo motina jos ligoje, nelaimėje, kada ji banditų apiplėšta ir nieko, o nieko mums duoti negali, tik skundą ir gailias ašaras. Tokiais jausmais gyvena kilnus žmogus savo asmeniškos ir bendrosios motinos — tėvynės atžvilgiu. Visa širdimi jis veršis tenai, kaip ta Vyt. Tamulaičio kregždutė ant jūros kranto pašautais sparnais:
“Pilnomis sielvarto akimis ji žiūrėjo į dangaus mėlynę, kur kilo vis nauji būriai paukščių ir plasnojo virš debesų. Jie leidosi didžion kelionėn, į tėviškės namus, kur buvo pavasaris.
Kregždutė lydėjo juos akimis, nykstančius tolyje, ir didelis sielvartas spaudė jos širdį.
— Namo, namo! — girdėjo ji šniokščiantį ištiestų sparnų balsą, kuris plaukė erdvėje, budindamas gimtųjų namų ilgesį.
— Namo, namo!— verkė, šaukė ir maža kregždutės širdis, veltui tiesdama savo kruvinus sparnelius.
Ji skrido tenai mintimis, kur pavasario saule ir žiedais apipiltas buvo dar jos gimtasis kampelis, kur varpinės bokšte liko sukurtas lizdelis, kurį nuo audrų ir šaltų vėjų saugojo senas, šimtus jau pavasarių matęs, ąžuolas...
— Bent numirti kad tenai galėčiau! — tyliai maldavo, o putojančios marios tik ūžė ir šniokštė”...
Ir mes kova ir ilgesiu veržiamės į anapus šniokščiančių marių, kur gimtasis kampelis, kur gimtieji laukai ne pavasario žiedais apipilti, bet kankinių kraujuje ir ašarose skęsta...
3. Sveikas protas skatina į kovą garbingą
Laisvė — tėvynės gyvybė tik tada miršta, jei niekas dėl jos nekovoja! O kovoti turime mes patys. Niekas mūs nepakeis. Tik padėti mums gali laisvasis pasaulis. Tas pasaulis, kaip niekada, yra mūsų pusėje. Tik daugiau drąsos, ryžtingumo, daugiau plieninės valios ir jos glaudžių gretų, čia sveiki pažiūrų skirtumai turi būti pastumti į šalį, kada Lietuva — mūsų motina grandinėse... Į kovos žygį nesulaikomai pirmyn! Kova negirdėtai žiauri ir nelygi, bet pergalė bus ir turi būti užtikrinta. Tiesa, daug mūsų žūsta. Bet dar tiek daug nežūsta, kaip 1708-1711 bado, maro ir choleros metais. Tada vietomis Lietuvoje du trečdaliai visų gyventojų žuvo. Kaimuose, kur anksčiau būdavę apie 100 gyventojų, telikę vos 2-3! Kai kur nieko nelikę gyvųjų, sodybose tik miškas žėlęs. Dar prisiminkime mūsų priešų nutautinimo darbą, tai ir turėjome begalo mažą savųjų dalelytę, pajėgią mūsų tautą prikelti. Nenuostabu, kad 1S79 m. vokiečių mokslininkai įkuria draugiją (Litauische Literarische Gesellschaft) , kurios pagrindinis tikslas yra surinkti h' išsaugoti mokslui visus kalbos, istorijos ir tautosakos dalykus, liečiančius žūstančią Lietuvą... Tačiau Lietuva nežuvo, prisikėlė. Jos laisvė gyva, nors ir grandinėse. Ji vėl nauja laisvės aušra nušvis, jei bus kas už jos laisvę kovoja. Kovojančių eilės vis stiprėja. Taigi!
4. Pagaliau mūsų krikščioniškiprincipai neleidžia tėvynės motinos pamiršti.
Pirmiausia, tėvynės meilė yra dorybė. Kiekviena dorybė, laigi ir tėvynės meilė, mums būtina. Negali ramia sąžine atsisakyti tėvynės ir tie, kurie naujoje tėvynėje gimę, bet tėvų krauju yra jungiami su pirmąja tėvyne, jų tėvų kraštu. Nemaža rasime lietuvių svetimojoj, kurie negalėjo tėvų kalbos išmokti, Lietuvos net nematė, bet jai labai daug dirbo ir dirba. Palaiminti tie dvasios aiškiaregiai, kurie, nematę savo tėvų krašto, bet. krikščioniško pi’incipo vadovaudamiesi, tam kraštui aukojasi. Kas yra ištikimas savajam kraštui, tas pakankamai bus ištikimas ir tam kraštui, kuriame gyvena. Kas krikščioniškų ir tautinių principų neturi, tas nieko gero nežada, priešingai.
Pats Kristus tėvynę mylėjo. Jis laikėsi tautos papročių, vartojo jos kalbą, mokėjo jai mokesčius. Nors Jo tauta Kristų išsigynė, bet Jis savo tautai liko visada ištikimas: mirė ne tik kaip pasaulio Išganytojas, bet ir kaip tautos žmogus.
Mes drąsūs kovos žygyje, ypačiai kol Gedimino kalne laisvės varpas tyli, kol mūsų motina— Lietuva grandinėse.
