VIENAS IŠ DAUGELIO
PASKUTINIS KPT. R. MARCINKAUS LAIŠKAS
Paminėdamas Lapkričio 23-ją, žurnalas “Ateitis” įsidėjo iš Anglijos gautą paskutinį kapitono Romo Marcinkaus laišką, kuris buvo rašytas p. S. P. 1941 m. čia jį ištisai paduodame mūsų skaitytojams.
Redakcija.
—Kapitoną Romą Marcinkų aš sutikau Lietuvos Pasiuntinybėje, Londone, per Kalėdas 1941 m. Jis buvo neseniai atvykęs Anglijon ir džiaugėsi, kad esąs priimtas į Karalškąją Aviaciją. Daugiau mums neteko susitikti. Po kelių mėnesių narsios kovos jis buvo pašautas virš anglų kanalo, paimtas vokiečių belaisvėn ir patalpintas garsioj “Stalag Luft III.” Vokiečių sušaudytas drauge su keliolika anglų karininkų, už mėginimą pabėgti iš minėtos stovyklos. Laiškas paduotas, išleidus įžangą ir pabaigą. S. P.
CAPTAIN R. MARCINKUS
R.A.F. station, Upavon Officers’ Men, Marlborough Wilts
12N March, 1941
... Tik užvakar grįžau iš šiaurės Anglijos, kur buvau apie porą savaičių prikomandiruotas prie kito aviacijos junginio. Dabar esu savame junginy, bet girdėti, kad mus visus žada perkelti kažkur kitur. — Juk čia, nors ir nematomai, eina didelis pasirengimas vokiečių rengiamai invazijai pasipriešinti. Kur mus pasiųs — nežinia. Ar daug mūsų iš naujos vietos grįš — taip pat nežinia. Geriau apie tai negalvoti.
...papasakojęs viską iš eilės apie save, tikrai atsakyčiau į visus Tamstą dominančius klausimus,
tad pradedu ...
Prancūzų karo vyriausybė (Ministre de l‘Air) paprašė mūsų karo vyriausybės, kad pasiųstų jiems eskadrilę lietuvių - karo lakūnų. Kadangi mes turėjome glaudžius santykius su prancūzų karo aviacija ir visad pirkdavom pas juos savo kariškus lėktuvus, tai sunku buvo jiems atsakyti. Todėl buvo surengta eskadrilė, ir mane paskyrė tos ekspedicijos vadu. Išvažiavau pirmas. Jie turėjo atvažiuoti vėliau, nes kartu buvo neįmanoma važiuoti. Vykti reikėjo aplinkiniu keliu per Rygą - Stockholmą - Malmo”-Ams-terdamą - Bruselles - Paris. Kiti
Lietuvos karo lakūnai žiemos pratimų metu
pilotai atvykti negalėjo, nes vokiečiai, turėdami puikią žvalgybą, tuoj apie mūsų pasiuntimą sužinojo ir parašė protesto notą. Tuo būdu pasilikau vienas. Tuomet prancūzai mane paprašė stoti į savo aviaciją ir tuo būdu tapau prancūzų aviacijos karininku. Išskraidžiau ir koviausi fronte per visą karą, naikintuvų ir bombonešių eskadrilėse. Daug kartų teko skraidyti ir bombarduoti Vokietiją. Gavau už narsumą akcijose ir už tris numušimus savo “Croix de la Guerre”. Iš mano eskadrilės nušovė keturis pilotus. Likom septyniese, ir, kai atėjo paliaubos, mane išsiuntė į šiaurės Afriką. Mat, vokiečiai pareikalavo, kad jiems išduotų visus prieš juos kariavusius karius-svetimšalius, kurie jų buvo traktuojami, kaip ypatingi Hitlerio ir Nazi-režimo priešai.
Paskutinę minutę pavyko pasprukti lėktuvu iš Tarbes—tai 22 km. nuo visame pasauly garsios šventos vietos — “Lourde” — į Afriką. Nuskridau per Viduržemio jūrą į Oraną. Iš ten mane pasiuntė į Alger, paskui į Bizert, Blida, Rabat, Fez, Casablanca, Dacar. Žodžiu, visą š. Afriką teko lėktuvu ir traukiniais apkeliauti. Tikėjausi kokiu nors būdu grįžti namo, nes buvau į Prancūziją atvykęs tik karo laikotarpiui. Tikėjaus... bet tuo tarpu liepos mėnesį bolševikai okupavo Pabaltį, ir visos svajonės išsisklaidė, kaip pigūs acigarečių dūmai. Tuo tarpu nuo pirmos mano išvykimo dienos iki dabar neturėjau iš namų jokios žinutės ir, be abejo, tiesiog nebegalėjau ten pasilikti. Nebetvėriau!
Juk, Afrikoj man būnant, ne nežinojau, kaip tas Lietuvos užgrobimas įvyko. Mane prašė pasilikti, bet aš užsispyręs prašiau mane demobilizuoti, kad galėčiau vykti i Europą. Pagaliau, po 3-jų mėnesių laukimo mane demobilizavo, bet ir vėl bėda—vokiečiai uždėjo draudimą visiems svetimšaliams išvykti iš Š. Afrikos, jie žinojo, kad Afrikoj yra labai daug kaip svetimšalių, taip ir prancūzų pilotų, kurie stengiasi vykti į Angliją ir tęsti kovą prieš vokiečius, žodžiu, reikėjo nelegaliu būdu — be “visa du sortir”, pasprukti i Tanger — šiaurės Afrikos laisvąjį miestą. Buvo daug ‘nuotykių”, kurių visų ir neišpasakosi. Patekęs į Tanger nuėjau pas anglų konsulą, kuris mane tuoj išsiuntė į Gibraltarą, o ten, po trijų savaičių laukimo, pirmu į Angliją vykstančiu laivu patekau į Liverpoolį, o vėliau — Londonan.
Pirmiausia, žinoma, nuvykom į mūsų Pasiuntinybę pas mūsų p. Ministerį, kurį pažinojau iš anksčiau asmeniškai. Susisiekti su Lietuva ir namiškiais, nežiūrint visų mano ir p. Ministerio pastangų, nepavyko. Kas liko man daryti? Galvojau — kadangi rusai yra mūsų priešai ir bičiuliaujasi su vokiečiais — kariausiu toliau prieš vokiečius. Ir štai anglų aviacijoje!
Paskyrė mane į naktinius naikintuvus — šiuo laiku pavojingiausią aviacijos rūšį. Bet pavojus man patinka, — jo visad savo gyvenimo ieškojau ar tai skraidyme, ar tai sporte, ar tai asmeniškame gyvenime, šiuo atžvilgiu esu patenkintas, bet... man trūksta asmeniško gyvenimo šilumos ir jaukumo šitame “šaltų darganų ir tariamo korektiškumo” krašte, jaučiuos kaip tai vidujiniai visas sušalęs ir susty-ręs...
Dėl savo darbo nedaug tegaliu pasakyti, nes laiškai kontroliuojami ir, be abejo, tai būtų lyg ir “tarnybinės” paslapties išdavimas.
Nebevarginsiu Tamstos ilgiau savo ilgu laišku. Apie savo gyvenimą čia ir kt., jei leisite, parašysiu savo sekančiame laiške...
Daug nuoširdžių linkėjimų,
Tamstą tikrai gerbiąs,
Kpt. Marcinkus.
