AR PASITENKINSIME TIK PUSE LAISVĖS?
VEDAMIEJI
Praeitame numeryje kėlėme klausimų, ar Lietuvos komunistų partijai nereikėtų parodyti kiek daugiau tautinės savigarbos vadinamajame persitvarkymo procese, kad nereikėtų atsitikusiems sekti latvius, estus ar armėnus. Nuo to laiko įvykiai Lietuvoje keitėsi dienomis, laisvėjimo ugnis įsižiebė į gaisrų, lietuviai pajudėjo. Demonstracijose dalyvių skaičius, pradedant birželio mėnesiu, augo tūkstančiais, ir rugpjūčio 23 demonstracija prieš Molotovo-Ribentropo paktą Vilniuje sutelkė jau 200,000 žmonių minią. Su ašaromis akyse demonstracijose minia giedojo Lietuvos Himną, mojavo trispalvėmis Lietuvos vėliavomis, — su panašiomis ašaromis ir nuostaba įvykius sekė ir išeivijos lietuviai spaudoje ir televizijos ekranuose. Kalbos ir pasisakymai, kokių prieš metus niekas nebūtų tikėjęsis, net iš tokių asmenų, kurie yra partijos nariai, atviri laiškai ir straipsniai Lietuvos spaudoje, smerkią Stalino žiaurumus, komunistinę korupcijų, primeną nužudytųjų ir ištremtųjų lietuvių kančias — visa tai rodo, kad laisvėjimo procesas yra tikrai prasidėjęs ir jo, kaip upės bėgimo, anot Maironio, jau nebe taip lengvai bus galima sustabdyti.
Norėtųsi tuo tvirtai tikėti. Tačiau neišvengiamai vis dėlto kyla nemaža klausimų. Neatrodo, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS), kuris neabejotinai turi partijos palaiminimų organizuoti beveik visas dabar vykstančias masines demonstracijas, yra visiškai tikrai laisvas sąjūdis. Susidaro įspūdis, kad LPS nori išlaikyti tautą ir jos prasiveržiančius laisvės troškimus komunistinės vadovybės rankose, atsargiai leisdamas įvykiams riedėti tik iki tam tikros leidžiamos linijos ir neužsiangažuodamas tolimesniems siekiams.
Su Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), kurią sudaro vadinamieji disidentai, ir kuri neseniai viešai paskelbė savo atstovą užsieny, o taip pat ir su Lietuvos Katalikų Bažnyčia didesnio bendradarbiavimo iš Sąjūdžio pusės nematyti. Lygiai taip pat, nei LLL, nei Bažnyčia nėra linkę pilnai remti Sąjūdį, kol jo visa atvirumo kryptis yra daugumoje nukreipta tik į praeity vykdytus žiaurius nusikaltimus, ar prieš dabartinius biurokratinius partiečių pasireiškimus, bet ne prieš pačią komunistinę sistemą, kuri savo pagrinde ir yra viso blogio versmė. Nieko juk tvirtai nekalbama apie pilnutinės religijos laisvės klausimą, apie visuotinį paleidimą iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų kovotojų už tautos, žmogaus ir religijos laisves. Net disidentų organizuotas bado streikas, vykęs tuo pačiu metu Gedimino aikštėje, kai Vingio parke tūkstantinės minios klausėsi įžymių Lietuvos rašytojų žodžių, buvo valdžios ir paties Sąjūdžio žmonių savotiškai varžomas ir ignoruojamas.
LPS siekia tam tikrų reformų ir didesnių teisių ekonominėje, tautinėje ir kultūrinėje srityje. Tai jau yra didelis dalykas, ir todėl tautos pritarimas yra teigiamas. To jokiu būdu paneigti negalima. Bet ar tai nėra ir tam tikras partijos ėjimas, kad tautą užliuliuotų ekonominės ir tautinės autonomijos pažadais, kad jos pilnutinio tikslo — nepriklausomybės idėja būtų bent laikinai apraminta. Sąjūdis apie galutinį tautos suverenumą kalbėti vengia. Todėl, jeigu tik toks yra Sąjūdžio tikslas, tai jis nesutampa su laisvojo lietuvio tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir išeivijoje tikslais. Negali būti tik pusė laisvės, taip kaip negali būti pusės tiesos. Tautai reikia pilnos laisvės.
Lietuvos Laisvės Lyga pirmoj eilėj stato Lietuvos suverenumo idėją. Galvojame, kad ir visa tauta širdyje tam pritaria, tačiau šiuo metu ji yra atsargi. Atsargi turėtų būti ir išeivija, suprasdama, kad savo ateities likimą spręs pati tauta Lietuvoje. Ji turi pagrindinį vaidmenį savo išsilaisvinimui ir nepriklausomos valstybės siekimui įgyvendinti. Išeivija gali jai tik kai kuriais būdais padėti.
Bet reikia pripažinti, kad išeivija ir net vadovaujantys veiksniai šių visų įvykių buvo užklupti netikėtai ir nelauktai, be tinkamų planų ir be tinkamo pasiruošimo. Ar veiksniai bent dabar pajudės, kaip pajudėjo tauta? Ar išeivijoje nebūtų logiška ir reikalinga turėti vieną strateginį ir politinį centrą, kur veiksniai ir protingos galvos galėtų susėsti prie vieno stalo, nežiūrint savo asmeninių ir ambicinių užsispyrimų, ir nustatyti bendrą darbo kryptį, sutelkti išeivijos kultūrines ir politines jėgas bendram tikslui? Toks koordinuotas politinis centras turėtų rūpintis ir pačios išeivijos teisingu informavimu, ir nuolatine akcija bei informacijos teikimu užsienio vyriausybėms, spaudai ir viešajai opinijai. Tai būtų darbas Lietuvai, tai būtų milžiniška pagalba režisuojančiai tautai.
To dar neužtektų. Šalia tokio politinio centro yra būtina sukurti ir intelektualini idėjų centrą. Juk reikia atsiminti, kad metų metais Lietuvoje tauta buvo maitinama vien tik marksistinės ideologijos užterštu mokslu ir komunistiniu auklėjimu. Ten yra jaučiamas baisus krikščioniškųjų ir bendrai Vakarų pasaulio idėjų alkis. Toks intelektualinis idėjų centras galėtų stengtis pajusti tautos alkio kryptį, paruošti reikalingą medžiagą ir įvairiais būdais perduoti ją į Lietuvą, tuo prisidedant prie pilnutinės tautos sąmonės ugdymo.
