IDĖJOS PRIE PACIFIKO

Po dr. Adolfo Damušio paskaitos įspūdžiais dalijasi (iš dešinės) P. Algis Raulinaitis, dr. Antanas Butkus, Vytautas Vidugiris, Romas Giedra, Vladas Šakalys, prof. Adolfas Damušis, Simas Kudirka, Juozas Kojelis ir Edmundas Arbas.

15-tosios politinės studijos Los Angeles mieste

JUOZAS KOJELIS

“Politinėse studijose per 15 metų losangeliečiai turėjo progos susitikti pačius šviesiausius politinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo darbuotojus bei skaudžios patirties paliestus rezistencijos kovotojus”, apžvelgdamas pirmos studijų dienos programą sausio 30 d. Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos salėje kalbėjo Edmundas Arbas, LFB tarybos narys. Penkioliktosios studijos šių darbuotojų ir kovotojų skaičių padidino, nes svečiais -kalbėtojais studijose dalyvavo Sukiliminės vyriausybės ministeris prof. dr. Adolfas Damušis, JAV LB Krašto valdybos pirmininkas dr. Antanas Butkus, išgarsėję ir Lietuvą išgarsinę rezistentai — Simas Kudirka, Vladas Šakalys ir Romas Giedra bei gražus būrys vietos jaunosios, vidurinės ir vyresniosios kartos veikėjų.

Išeivijos darbai tautos akimis

Antraštine tema kalbėti buvo pakviesti Romas Giedra, Simas Kudirka ir Vladas Šakalys. Nors kiekvienas jų Ameriką pasiekė skirtingais keliais, tačiau visus tris jungia bendras vardiklis — tiesioginis pasipriešinimas okupantui, tardymai, sovietiniai teismai, rusiški kalėjimai ir koncentracijos stovyklos. Visi trys — vieni iš paskutiniųjų, prasiveržę į laisvę: Simas prieš 8 metus, Romas prieš 4 m. ir Vladas prieš 2 m. Nors visi trys rezistentai ir pabrėžė, kad jie nekalbą tautos vardu, tačiau organizatoriams atrodė, jog dėl minėtų kvalifikacijų jie geriau negu bet kas kitas gali pareikšti tautos nuotaikas ir pageidavimus. Juos į Vakarus išvedė tautos rūpesčiai, todėl jie autentiškesni liudininkai už kai kuriuos intelektualus, kuriuos iš Sovietuos į laisvąjj pasaulį palydėjo ir dabar tebelaiko savi rūpesčiai.

Romas Giedra kėlė informacijos Lietuvos lietuviams apie išeivijos darbus ir šalpos tiems, kuriems labiausiai reikalinga, reikšmę. “Jei Lietuvoje gyvenančiam tautiečiui mes duotume pilną vaizdą apie išeivijos veiklą, jis suprastų, kad pasišventėlių niekad netrūko . . .” Pilna ir teisinga informacija stiprintų Lietuvos lietuvių tautinį atsparumą. Labai stipriais kontrastais Giedra pavaizdavo čia ir ten kovojančių dėl Lietuvos laisvės sąlygas:

“Bepigu (čia) kovoti: niekas už tai nepadarys kratos, niekas neišves naktį, niekas nepasodins į kalėjimą, alkani vaikai dėl to neverks . . . Bepigu čia kovoti prie šilto židinio arba nei per šiltuose; nei per šaltuose baseino vandenyse”.

O “visai kitaip atsitinka, kai už tą pačią laisvę tenka kovoti Lietuvoje. Tenka praeiti visus pragarus, iškentėti visas kančias, nelaiku pražilti ir nuplikti, palikti be sveikatos arba, kraštutiniu atveju, apsipilti benzinu ir susideginti”. “Dabar minutei įsivaizduokime žmogų, buvusį nepriklausomos Lietuvos karininką, studijavusį Paryžiuje, kovojusį miškuose, laidojusį žuvusius draugus, tarybiniuose konclageriuose atbuvusį apie 30 metų, dabar be pastovios gyvenamosios vietos, be giminių, be pagalbos... Kokiomis akimis jis turi žiūrėti į viskuo pertekusią išeiviją?” Taigi, pagalba teiktina pirmoje eilėje tiems, kurie jos labiausiai reikalingi. Tą patį opų reikalą taip pat akcentavo Simas Kudirka ir Vladas Šakalys.

Simas Kudirka jautriai apeliavo į išeivijos sąžinę nepamiršti kovojančių, kankinamų ir žudomų Lietuvos lietuvių. Gyvendamas čia, jis patyręs ne tik nejautrumą Lietuvos lietuvių kančioms, bet net piktas patyčias. “Kas vadina Kalantą išprotėjusiu ir Gajauską nusikaltėliu, — tas blogesnis už KGB”, susijaudinęs kalbėjo Simas. O tokių esama.

Kudirka pasisakė prieš tuos, kurie vergiškai pataikauja valstybės departamentui. “Mano atveju, — buvo žmonių, kurie norėjo mane nurašyti, kad nesugestų santykiai su valstybės departamentu. Ačiū, kurie nepaklausė tokio pritarimo, kurie dirbo, ir buvau išgelbėtas”. “Nuolatos ir nuolatos turime gyvą laikyti Skuodžio bylą, Gajausko, Petkaus, Svarinsko . . . Kiekvienas areštas ir kiekvienas rezistencijos kovotojo nuteisimas sovietijoje turi audra atsitrenkti į mūsų protus ir širdis”.

Kudirkai rūpestį kelia ir tarpusaviai kivirčai. Blogiausia, kad žmonės puolami ne už tai, kad ką nors bloga darytų, bet už gerų ir mūsų tautai reikalingų darbų atlikimą. Kaip pavyzdį nurodė Antaną Mažeiką, vadovaujant Amerikos Baltų Laisvės lygai. Jis, — trečios kartos lietuvis, jaunesniosios kartos atstovas, sutelkė apie save jaunesniosios generacijos žmones ir atlieka didelius darbus. Bet jis puolamas, ir jo lietuviškas entuziazmas bandomas užgesinti.

Vladas Šakalys nurodė, kad išeivijos veiklai orientyras gali būti okupanto reakcijos į išeivijos darbus. Išeivija tautą veikia stiprinančiai ir drąsinančiai, o okupacijos aparatą — gniuždinančiai. Jis žino, kad išeivijos pasiekti ir nutildyti negali. Todėl reaguoja liguistai piktai. Bet tuo piktumu okupantas daro meškos pasitarnavimą pats sau. Tie puolimai spaudoje šypsnį sukelia tautos veide.

Išeivija nesupranta, kokias dideles viltis tauta yra sudėjusi į ją. Todėl išeivijos veikla, nežiūrint daugelio pozityvių darbų, būtų žymiai efektingesnė, jei būtų vertinama tautos akimis.

Išeivija neturėtų savęs užliūliuoti iliuzija, kad Amerika veda pro-lietuvišką politiką. Nei Lietuvos partizanai, nei išeiviai savo kovoje dėl Lietuvos laisvės Amerikos nebuvo ir nėra remiami. Rimtesnė pagalba nenuieina nė į Afganistaną. Tačiau visokeriopos pagalbos susilaukia agresorius. Ir tai Lietuvos žmonėms daro blogą įspūdį. Tuo būdu Amerika praranda geriausius savo draugus.

Kiekvienos išeivių organizacijos buvimas, sovietų akimis, yra jiems potencialus pavojus. Tarp organizacijų įvyksta barnių, tačiau už lietuviškų ribų tie barniai turėtų sustoti. Tarpusavo santykius organizacijos turėtų reguliuoti 11-tuoju įsakymu: visi, organizacijos ir individai, turi teisę daryti gera Lietuvos labui ir kovoti dėl jos laisvės. Tai veiklai jokių leidimų nereikia nei iš tautos, nei iš kitų organizacijų, nei iš tarpvalstybinių institucijų.

Santykiuose su Amerikos valdžia Amerikos lietuviai turėtų būti žymiai agresyvesni. Tos tautinės grupės, kurios rodo agresyvumo, žymiai daugiau laimi.

Naujų jėgų telkimas

Dr. Antanas Butkus, iš Clevelando atvykęs naujasis JAV LB Krašto valdybos pirmininkas, savo paskaitą formulavo taip: “Naujų jėgų telkimas laisvinimo darbui”. Jis apžvelgė tarptautinius pokario įvykius, lietuvių pastangas laisvinimo srityje, Lietuvių Bendruomenės organizavimo pradžią ir padarė išvadą, kad jėgų laisvinimo darbui būtų galima daugiau sutelkti, jei būtų galima pataisyti praeityje padarytas klaidas. Tarp tų klaidų jis suminėjo šias: 1) organizavimo pradžioje į aktyvią Lietuvių Bendruomenės veiklą neįtraukta didesnio skaičiaus žmonių, 2) nepasiektas susipratimas su čia jau veikusiomis organizacijomis ir jų vadais, 3) pervertintas demokratinis principas, sudarant LB tarybą ir 4) Jaunimo sąjungos organizacimo pagrindan dėjimas tiesioginį priklausymą, o ne tarpinį atstovavimą; kitais žodžiais, Jaunimo sąjunga turėjo būti suorganizuota veikiančių jaunimo organizacijų atstovavimo pagrindu.

Naujoji Krašto valdyba esanti pasiruošusi, kiek dar įmanoma, padarytas klaidas taisyti ir į LB veiklą traukti naujų ir jaunų jėgų. Tiesdamas taikos ranką visiems veiksniams, dr. A. Butkus tvirtai pasisakė prieš “reorganizuotuosius”, kurie neteisėtai bando pasisavinti Lietuvių Bendruomenės vardą. Alto ir Vliko žmonės, remdami    “reorganizuotus”, kenkia lietuviškų jėgų konsolidacijai. “Lietuvių charta įpareigoja kiekvieną lietuvį dirbti lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos išlaisvinimo darbą”, todėl naujoji valdyba stiprins ne tik kultūrinį, bet ir politinį LB sektorių.

Jaunimas apie kongresą

Pasiskirstę temomis, apie 1983 vasarą įvyksiantį Pasaulio Lietuvių jaunimo kongresą kalbėjo keturi studentai ir du baigiamosios gimnazijos klasės mokiniai. Stud. Linas Polikaitis padarė bendrąją V-jo PLJ kongreso apžvalgą, stud. Regina Stančikaitė detaliau panagrinėjo kongreso programą, sudėtus į kongresą lūkesčius išsakė moksleivė Dalytė Trotmanaitė ir stud. Ginta Palubinskaitė, stud. Gintaras Grušas gilinosi aplamai į veikimo problematiką ir moksleivis Tadas Dabšys, LJ s-gos Los Angeles sk. pirmininkas, iš kitų surinktus praėjusio kongreso įspūdžius rišo su busimojo kongreso perspektyvomis.

Aplamai, jaunimo susidomėjimas būsimuoju kongresu, kaip ir buvusiaisiais, labai gyvas. Kongresų naudos nuvertinti negalima, nors jų rezultatai nevisada iš karto akivaizdūs. Kongresai, lyg audra jaunimo jūroje, sukelia bangas. Ir tos bangos yra jaunimo slinktis į pilną jaunimo integraciją lietuviškoje bendruomenėje. Po kurio laiko bangavimas nusilpsta. Bet ar ne greičiau nusilpsta vyresniųjų kongresuose, konferencijose, seimuose ir suvažiavimuose sukelti bangavimai?

Ne kartą jie nusilpsta, vos išėjus iš posėdžių salės.

Kalbėjusiųjų į busimąjį kongresą dedami lūkesčiai įdomūs ir reikšmingi: “Praturtins mūsų lietuviškumą”, “Visų kraštų lietuvių jaunimą tvirčiau sujungs į vieną lietuvišką šeimą”, “Suprasime praktikoje, kad mus riša ne tik lietuviškoji kilmė, bet ir lietuvių kalba, kai su Pietų Amerikos jaunimu tik lietuviškai galėsime susikalbėti”, “Atsakys mums į klausimus “Kodėl veikti?”, “ką veikti?”, ir “kaip veikti?” ”. Jie laukia 800 lietuvių jaunuolių susibūrimo, kuris vien savo gausumu kels lietuvišką entuziazmą, laukia stovyklos, kurioje kiekviena diena bus skirta Lietuvos istorijos atskiriems laikotarpiams pažinti; laukia studijų dienų, nutarimų ir realių planų tiems nutarimams įgyvendinti; jie laukia Lietuvos laisvei skirtos kongreso politinės akcijos: demonstracijų, spaudos konferencijos Monrealyje, ambasadų lankymo Kanadoje. Nors kiekvienas simpoziumo kalbėtojas turėjo kiek skirtingą temą, tačiau beveik visuose juose buvo galima įžvelgti vieną didelį į kongresą dedamą lūkestį: jie laukia lietuviškais klausimais asmeniškų atsakymų. Šis faktas turėtų versti pagalvoti tėvus, organizacijų vadovus ir ideologus, lituanistines mokyklas. Ar šios institucijos neatlieka savo pareigų? O gal pakankamai gerai atlieka, tik pilnutinis lietuviškos sąmonės formavimas priklauso pačiam gyvenimui? Kongresai jau yra platieji gyvenimo vandenys. Tačiau pati didžioji paguoda, kad jaunimas tų atsakymų ilgisi ir ieško.

Numirti gerais lietuviais

Išeivijos politinio ir kultūrinio darbo derinimas, — tai permanentinė tema. Ji gvildenama simpoziumuose, paskaitose, rimtuose straipsniuose ir plakama demagoginėse putose. Rimtuose svarstymuose suderinimo kelias surandamas, putose vėl prapuola. Politinių studijų organizatoriai šia tema pakalbėti pakvietė žurnalistę, kultūrininkų, sėkmingai grožinėje literatūroje pradedančią reikštis amerikiečių gimnazijos mokytoją Rūtą Klevą Vidžiūnienę. Idėjiškai ji save riša su Santaros - Šviesos sąjūdžiu, tačiau visuomeninio - kultūrinio darbo praktikoje ji yra gerokai nuo to sąjūdžio nutolusi. Sąjūdis savaip suprastame “liberalizme” užsikonservavo, bent sprendžiant iš “atviro žodžio mėnraščio” Akiračių, kurie “atviru žodžiu” nuolat burnoja prieš kitaip manančius ir kitaip, negu jų išmintis sako, veikiančius, patys veik niekad su pozityviais planais nepasiskardendami.

Ko-referentu šiai temai buvo pakviestas Kalifornijos u-to profesorius dr. Feliksas Palubinskas, ateitininkas.

“Kultūrinė ir politinė veikla yra dvi seserys su skirtingais charakterio bruožais” .. kalbėjo Vi-džiūnienė. “Kad mūsų tarpe vis dar kyla klausimas dėl politinės ar kultūrinės veiklos primato, rodo tik tai, kad mums trūksta pliuralistinės, tolerantiškos ir liberalinės dvasios. Kultūros šalininkai ir puoselėtojai turi daug tiesos, bet politiniams aktyvistams jie atrodo per mažai veiksmingi ... Ko mums reikia, — tai ne tiek tų veiklų suderinimo, o akylesnio žvilgsnio į individą ir daugiau tolerancijos jo metodui kovoje už mūsų laisvę . . . Kad ne kultūrinės, o politinės priežastys suteikia nepriklausomybes primityvioms Afrikos tautoms, turbūt yra visiems aišku . . . Kultūrinė veikla yra nepamainoma priemonė žadinti saviškių tautinį išdidumą ir pasiryžimą išlikti, bet be politinių progų išnaudojimo ji tik padės mums numirti gerais lietuviais”.

Dr. F. Palubinskas su Vidžiūnienės išvadomis sutiko. Aptaręs kultūros ir politikos sąvokas, jis nurodė visą eilę praktiškų galimybių kultūrai ir politikai viena antros pastangas skatinti ir tikslus paremti. Gyvenimo realybėje kultūrininkai negali išvengti politikos paslaugų, o politiniams tikslams būtina panaudoti kultūrinius laimėjimus. Pagalvotina, kad gal keistinas ir Vasario 16-tosios minėjimų charakteris. Gal tos šventės minėjimai neturėtų būti skirti vien saviškiams, o virstų lietuvių kultūros demonstracijomis, kuriose mielai norėtų dalyvauti ir kitataučiai. “Kažkodėl norime, kad į Washingtoną mums atstovauti vyktų tik viena grupė. Tai klaida”. Gerai, kad vyksta daug grupių, svarbu tik, kad visos siektų tų pačių tikslų. Ir veiksnių, anot prelegento, nėra perdaug. Darbo ir garbės pakaks visiems. “Tik garbė turi būti užtarnauta darbais”. Ir veiksniai bei kitos organizacijos turėtų skirstytis reikalingais atlikti darbais, o ne kovoti dėl kompetencijų. Apie primatą nereiktų kalbėti.

" Artimieji laisvinimo darbai” temą diskutuoja (iš kairės) Rimtautas Dabšys, Ignas Medžiukas (moderatorius), Antanas Mažeika ir Vytautas Vidugiris

Paryškindamas Lietuvių Bendruomenės nusistatymą veiksnių bendradarbiavimo klausimu, dr A. Butkus pastebėjo, kad su Altu jokio konflikto nebūtų, jei jis nedraustų kitiems dirbti laisvinimo srityje ir pritartų atviram, nuoširdžiam abipusiam pasiinformavimui ir suderintam darbų planavimui. O dar geriau būtų, kad Altas, palikdamas politinio sektoriaus vadovu, integruotųsi į Lietuvių Bendruomenę.

Artimieji laisvinimo darbai

Esama dviejų rūšių visuomenės veikėjų: vieni veiklos lauke kenčia vasaros karščius, žiemos speigus ir rudens liūtis, antri — šiltame salione sėdėdami minkštose kėdėse, net neišeidami į lauką, kad kojų nesusipurvintų, stebi dirbančiuosius, moko juos, koreguoja, pabara, paprieštarauja jiems ir tik retkarčiais draugiškai patapšnoja per petį. O kad dailiau atrodytų ir save Įjungtų į dirbančiųjų gretas, kalba pirmuoju daugyskaitos asmeniu “mes”: mes nerangūs, mes neatliekame tėvynei pareigų, besipešdami savo tarpe mes nebeturime laiko rimtam darbui, mes be reikalo ieškome kituose blogybių ir t.t. Ir visais tais atvejais, tie “mes”, žinoma, be manęs paties.

Nesmerktini ir salioniniai veikėjai. Jie bent lietuviškom problemom domisi, nors jų nerealios teorijos iš paviršiaus pasirodo idealios ir patrauklios ir visuomenę dažnai labiau sumaišo, vietoj kad padėtų susiorientuoti. Todėl laisvinimo veiklos realiem uždaviniam patarti organizatoriai pakvietė “juodo darbo” darbininkus. Jų pasiūlymai buvo konkretūs ir aiškūs.

Vytautas Vidugiris, Pasaulio Skautų Brolijos vyr. skautininkas ir Amerikos Legiono 24-to distrikto Kalifornijoje vadas, nurodė tris aktualius darbus:

a.    Siekti Baltijos valstybių bylą iškelti Jungtinėse Tautose. Šitą ’deją 1961 metais buvo iškelta Kalifornijoje ir jos realizavimo kryptimi toli pažengė Rezoliucijoms Remti komitetas. Dabar vėl ji pajudinta Europos Parlamente;

b.    Sušaukti pasaulio baltų konferenciją ir suorganizuoti autoritetingą laisvojo pasaulio baltų vadovybę;

. Suorganizuoti stiprų judėjimą ginti be pagrindo karo nusikaltimais apkaltintus lietuvius. Tyrinėjimus vedanti speciali kongreso komisija kaltinimus remia suklastotais KGB ir Gestapo dokumentais ir neteisingais sovietų ir Izraelio pristatytais liudininkais.

Rimtautas Dabšys, JAV LB Vakarų apygardos pirmininkas, mato du būvinus darbus, kurie visą laiką be pertraukos būtų dirbami:

a.    Gyvo Lietuvos laisvės klausimo išlaikymą Amerikos visuomenės ir vyriausybės bei Kongreso dėmesyje ir

b.    Prasmingų ryšių su Lietuva palaikymą, kad būtų stiprinama tautos okupacijai pasipriešinimo dvasia.

Tiems darbams planuoti, tarptautinei ir Lietuvos situacijai studijuoti ir veiklos taktikai atitinkamai pritaikyti steigtina Lietuvos laisvinimo planavimo komisija.

Antanas Mateika, Amerikos Baltų Laisvės lygos pirmininkas, supažindino su lygos dirbamais darbais:

a.    Pradėta akcija JAV Kongrese, kad prezidento proklamacija vėl būtų paskelbta Lietuvos laisvės diena;

b.    Pradėtas vykdyti komplikuotas planas gelbėti į afganų nelaisvę patekusius į sovietų okupacines pajėgas prievarta įjungtus baltų karius;

Tiesioginiai ir netiesioginiai Lietuvos ir aplamai baltų problemas liečiančiais klausimais skverbiamasi į amerikiečių spaudą;

d.    Leidžiamas profesionaliai redaguojamas “Baltic Bulletin”, kurio 3000 egz. pasiekia amerikiečius;

e.    Kovo 12 Los Angeles organizuojama žmogaus teisių konferencija, kurioje kalbės amerikiečiai — Sovietų Sąjungos ekspertai, žurnalistai, Valstybės departamento ir Pentagono atstovai.

KGB ir GESTAPO klastotės

Sukiliminės (Laikinosios) vyriausybės buv. ministeris dr. Adolfas Damušis skaitė paskaitą “Sukiliminės vyriausybės ir KGB bei GESTAPO klastotės”, kuriomis į Lietuvos valstybingumą pasikėsinę imperialistai siekė ir dabar tebesiekia sukompromituoti Lietuvos rezistenciją ir apdergti lietuvių tautą. Tie pasikėsinimai ir dabar tebevyksta, ir juos dabar vykdo KGB ir Izraelio gundymams pasidavusi JAV Kongreso sukurta ir finansuojama įstaiga Office of Special Investigation (OSI). Ši įstaiga savo žinioje turi apie 100 vad. “karo nusikaltėlių”, kuriuos tardo valdžios apmokami tardytojai ir teisia specialūs teismai. Nieko blogo nebūtų, anot prelegento, jei būtų ieškoma tiesos, paremtos faktais. Tačiau nusikaltėlių ieškojimas išvirsta į teisiųjų persekiojimą, kai ta tiesa remiama jausmais, politine intriga ar pykčiu, o kaltinimai remiami neteisingais liudininkais ir suklastotais dokumentais. Tie klastojimo faktai ypač išryškėjo iškeltoje Kazimierui Palčiauskui byloje, kurioje dr. Ad. Damušis buvo liudininku.

Pokalbyje su afganų laisvės kovotojų atstovu

Politinių studijų auditorija

Naudodamas skaidres ir ekraną, paskaitininkas įtikinančiai įrodė KGB klastotes lietuvių rezistencijai ir išeivijai kompromituoti, tautos valiai iškreipti ir lietuvių tautai apdergti. Dr. Ad. Damušis ypač apgailestavo šiame nešvariame reikale rolę žydų, kurie patys yra skaudžiai nukentėję, o dabar pinkles stato nemažiau nukentėjusiai lietuvių tautai. Jis pasisakė prieš kėlimą žydų padarytų nusikaltimų lietuvių tautai, o skatino abi tautas į susipratimą ir santarvę.

“Lietuvių tauta priklauso prie tų tautų, kurios tiki didžiųjų žmonijos idealų galybe”, todėl tų klastočių akivaizdoje “mes turime apeliuoti į tuos pasaulio žmones, kurie gerbia teisingumą ir tiesą”.

Šiai nedorai akcijai pasipriešinti, kalbėtojo nuomone, reikėtų suorganizuoti vieną stiprų, visų veiksnių finansiškai remiamą centrą prie kurio veiktų informacijos, dokumentų telkimo ir lėšų organizavimo skyriai. Tokio centro užuomazga reiktų laikyti New Yorke suorganizuotą vienetą “Americans for Due Process”.

Po visų paskaitų ir simpoziumų vyko diskusijos. Abi dienas auditorija buvo gausi. Studijų moderatoriais buvo dr. Antanas Butkus, Ignas Medžiukas, Dalia Navickienė ir Algis Raulinaitis. Išvadas suredagavo ir perskaitė Juozas Kojelis. Įvadinį studijų žodį pasakė LB Vakarų apygardos pirmininkas Rimtautas Dabšys. Trumpas atidarymo ir uždarymo kalbeles pasakė LFB Los Angeles sambūrio pirmininkas dr. Zigmas Brinkis.

Redakcijos pastaba: Šiame Į Laisvę numery spausdiname dr. Antano Butkaus pranešimą. Rūtos Klevos Vidžiūnienės ir Romo Giedros bus sekančiame žurnalo numery.