Partizanai: Istorija ir dabartis

ANTROJI VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI

ZIGMAS SLIBINAS

Vėlyvą 1944-jų metų rudenį palikau Kauną, nes čia jau pradėjo siautėti enkavedistai ir prasidėjo suiminėjimai. Dirbau vyriausio inžinieriaus pareigose fabrike pafrontėje, kur nepasiekė Berijos-Suslovo komanda, o viešpatavo raudonarmiečiai su kontrarazvetka. Čia iš griuvėsių kėlėme nuniokotą karų Klaipėdos kraštą. Teko eiti įvairias pareigas: ir direktoriaus ir mašinisto, o kartais ir kroviko, nes buvome likę keli sveiki vyrai tarp pulko darbininkių.

Neramus 1945-jų metų ruduo vėl atvedė mane į Kauną, kur Raudonojo Kryžiaus ligoninės palatoje, prie NKVD-isto peršauto mano brolio Vytauto lovos aš vėl susitikau Onytę Etmanavičiūtę, jau paleistą iš kalėjimo po ateitininkų bylos.

Kalėjimas, tardymai ir vėl kalėjimas taip ir surišo mudviejų gyvenimą visam laikui.

Pasipildė šeimos archyvas tik kalinių dirbiniais iš Kauno kalėjimo kameros: draugės Alės padovanotu duoniniu rožančiumi, pynele iš čiužinio siūlų, nosinėle iš skiautelių. Juos vėliau papildė Lukiškių kalėjimo relikvijos ir pluoštas prisiminimų. O tų prisiminimų pynė vėl vedė per Lietuvos žemę nuo vieno krašto iki kito. Nuo Kauno iki Rokiškio, nuo Velniakalnio iki Kupiškio, Kuršėnų, Daugelių ir vėl iki Vilniaus saugumo rūsių. (...)

Penkiasdešimt pirmųjų vasario mėnesį jau augo keturios dukros: istorija kartojosi — aš aštuntas šeimoje ir pirmasis sūnus. Daugelių plytinėje tuo metu buvo susitelkę daugiausia iš tėviškių išvaikyti, ar vežimų išsklaidyti valstiečiai. Dabartiniais terminais vadintume: labai darnus ir susiklausęs kolektyvas. Kas be ko, ir iš ten vieną kitą išsivesdavo tiesiai iš darbo. Atėjo ir mano eilė.

Vasario penkioliktąją atvažiavo su „ožiu" du uniformuoti tiesiai į karjerą, nes plytinėje manęs nerado. Pasiteiravo kur vyr. inžinierius, aš prisistačiau. Pakvietė vykti į kontorą, o aš dar turėjau patvarkyti ekskavatoriaus darbą ir neskubėjau. Nekantraudami „svečiai" pasakė, kad galėsiu patvarkyti vėliau. Tuomet aš supratau, kad „jau". Grįžus į kontorą, direktoriui pranešė, kad aš areštuojamas, patikrino darbo kabinete rašomojo stalo stalčius ir išsivedė mane į butą, kuris buvo įmonės teritorijoje.

Namuose sutiko išgąsdinta mamytė ir nustebusios dukros, visos keturios, kurių vyriausiai penkti, o jauniausiai dar tik pirmieji meteliai ėjo. Gal ir todėl, kad tokia smulki kompanija, palydovai, pasikvietę iš už gretimų durų kaimynus, paskubomis padarė kratą. Aišku, nieko inkriminuojančio negalėjo rasti, bet pamatę ant sienos kabantį mano studijų draugo Vlado Vaitiekūno pieštą paveikslėlį su raiteliu ir kryžiais, nuplėšė ir pridėjo kaip daiktinį įrodymą prie bylos. (Vladas Vaitiekūnas, perėjęs visą lagerių skaistyklą, pakliuvo į Vladimiro kalėjimo vienutę. Vieną naktį staiga atsivėrė kameros durys ir išsigandęs prižiūrėtojas jį nutempė į gretimą kamerą, prie mirštančio kalinio. Pasakęs nekalbėti nubėgo pagalbos. Mirštantysis dar spėjo pasakyti savo pavardę Paets. Tai buvo Estijos paskutinis prezidentas. „Ant gultų išvydau tik žmogaus šešėlį. Paskutinius atodūsius skleidžiantis žmogus vos judino lūpomis. Tai buvo paskutiniai jo atodūsiai, tai buvo paskutiniai jo žodžiai", — pasakodavo mums Vladas, o pasirodo jis dar pagyveno ir tik vėliau mirė.)

Surašė kratos protokolą ir mane išsivedė. Išvažiavę iš plytinės, pakeliui į Kuršėnus susitikom grįžtančią iš ambulatorijos mano žmoną. Paprašiau sustoti ir leisti atsisveikinti. Stabtelėjo ir gana korektiškai netrukdydami leido atsisveikinti. Pasukom pro Kužius tiesiai Šiaulių link. Toliau per miestą į geležinkelio stotį. Reiškia važiuosim į Vilnių traukiniu. Pasėdėjom stoty kambarėly berods su štanguotu langeliu ir sulaukę traukinio įsikūrėm viename vagone su paprastais, be jokių grotų, langais. Palydovai visą kelią buvo gana korektiški iki pat Vilniaus, kur geležinkelio stoties aikštelėje jau laukė „čiomyj voron", kurio paskirties tada dar nelabai ir žinojau. Įsodino į jį ir nuvažiavom per Vilnių.

Tamsus kiemas, prietema koridoriuose, ir nepasijutau, kaip atsidūriau „bokse", o tai nei spinta, nei dėžė. Sėdėti negalima, nes lentos kraštas remia uodegos kauliuką; stovėti irgi negalima, nes galva remiasi į lubas; atsitūpti irgi negali, nes keliai remiasi į duris. Tai buvo pirmoji pažintis su Vilniaus emgebistų rūmais.

Nežinau, kiek laiko ten prakiūtojau, bet paryčiui jau įvedė į požemį prie geležinių vartų. Taip ten atsiradau vasario 16 dieną apie 6 valandą. Atlikę visas procedūras: ištikrinę, iškratę, įleido į kairėj koridoriaus pusėj esančias berods trečias duris. Tai buvo 16 kamera. Siaurutė, du pakeliami gultai, viršuj grotuotas langelis, apačioj tarp gultų atverčiamas stalelis. Tai ir viskas, jei neskaityti indo, kalinių vadinamo paraškė. Tiesa, kameroj jau buvo pablyškęs, virš trisdešimties, vidurinio ūgio vaikinas. Jo legenda buvo tokia: jis nuo Radviliškio, per karus pakliuvęs į Vakarus. Ten kaip diversantas baigęs visokius kursus ir praėjusį rudenį išmestas 28 parašiutu kažkokiam miške, o kokiam pats nežino. Jo draugas atsiskyrė, o jį tuoj pat ir sugavo su visu parašiutu. Tardymas jo jau ėjo į pabaigą, tik, kaip jis sakydavo, tardytojas jam vis neduodavo ramybės. Man iš karto pasidarė aišku, kad tai tik legenda, o mano kameros draugas yra šnipelis, kuris už mano kailį tikisi šį tą gauti. Vėliau jis pats tą patvirtino, tik kartodavo apie pažintį su Ženka Belgijos šachtose... Nors tas Ženka Belgijoj niekad nebuvo. Tą vėliau man patvirtino Jonas Pajaujis, atvykęs iš Švedijos, kur tas Ženka gyvena jo kaimynystėj. Šis kalinys pasivadino Juozu-Vladu Dambrausku. Ar tai tikra jo pavardė sunku tvirtinti, nes jo kaip parašiutininko nukritimas, labai jau imituoja Juozo Lukšos išmetimą parašiutu miškuose prie Tauragės. O gal tai tik saugumiečių nevykusi legenda?

Kameroje aš pasijutau geriau negu tikėjausi. Apsiraminau, pora dienų berods ir į tardymus nešaukė. Tie šeši su puse metų klajonių, galvojant kada gi mane pagaus, irgi buvo įkyrėję iki gyvo kaulo. Pasiryžau pergyventi ir aš visa tai, ką jau seniai iškentėjo mano draugai ir nacių, ir enkavedistų globoje.

„Meri, Jango Jango, tu nesėdėk prie mano lango ir nedainuok dainelių skambančių”, — niūniuodavo mano kameros draugas. Pradėjom niūniuoti abu ir susiniūniavom. Pasakodavo jis, kaip dirbo Belgijos anglies šachtose kartu su Ženka Budriu. O tas Ženka buvo mano brolio Vytauto klasės draugas ir mūsų kieme nuolatos skambėdavo, „Algi, Ženka, Benka”. Jie ten Belgijoje ir lietuviškas daineles dainuodavo. Pasirodo, kad už mano kailį jam pažadėtas pasimatymas su tėvu. Labai greit mudu supratom vienas kitą. Ką gi daryti? Ogi darysim taip, kad įvyktų pasimatymas. Šiaip ar taip jis man daug pakenkti negalėjo!

Pirmasis tardymas. Atsidarė kameros durys, susidėjau rankas ant sėdamosios ir iškeliavau laiptais į viršų. Vėl atsidarė durys, ir aš patekau į nemažą kambarį. Prie pat durų taburetė, o gana toli rašomasis stalas, už kurio sėdėjo majoro antpečiais pasipuošęs, lietuviškas žydelis, pasisakęs savo pavardę Kaplanas. Pakilo nuo stalo, priėjo prie manęs ir prisikišęs sušuko: „Ach ty propavšij čelovek”. Pažvelgiau į jį — kas per akys, kas per rupūžės veidas. Staiga mane nupurtė šiurpas. Kur aš mačiau tokias akis, kurios taip mane gąsdino? Prisiminiau. Slibinuose, tėviškėj, žydų bendruomenė iš Naumiesčio atveždavo nukaršusius ligonius žydelius ir palikdavo keletui dienų pas gailestingesnius ūkininkus. Mamytė visada juos priimdavo, pamaitindavo. Vienas baisiausias iš jų tada man buvo Rufkis — baisiom trachomos subjaurotom akim. Aš jų labai bijodavau. Šias Rufkio akis aš išvydau prie pat mano veido. Mane apėmė siaubas, bet bent tas septynias dienas, pagalvojau, vis tiek ištversiu, o paskui — kaip bus taip.

Kaplanas pradėjo man aiškinti, kiek aš jiems kainavęs, kiek jie manęs ieškoję, todėl dabar aš turįs viską „po poriadku raskazivat", nuo pradžios iki galo apie savo antitarybinę veiklą.

Pradeda klausinėti. Išgirstu Borutos, Bazilevičiaus ir kitų pavardes ir pradedu orientuotis, ko iš manęs norima.

Taip prasidėjo mano tardymai, kurie su pertraukomis tęsėsi virš metų. Klydo tie, kurie paklausė tardytojų, susigundė siuntiniais ir pasimatymais ir viską „po poriadku" išpasakojo. Klydo ir tie, kurie laisvėje kartojo: tegul mane sukapoja, aš neištarsiu nei žodžio. Taip per tardymus ištverti be pavojaus žūti neįmanoma. Žinojau, kad per tuos septynerius metus, kol saugumiečiai-enkavedistai mane gaudė, sudaryta daug bylų, kuriose manęs trūko. Visi mano draugai tas sutartas septynias dienas išlaikydavo ir vedžiodavo tardytojus už nosies, o aš spėdavau saugiai įsikurti. Taip elgiausi po kiekvienos eilinės bylos: Ateitininkų (1945), Šilo (1945), Borutos, Bazilevičiaus, Miškinio (1947), Selioko, Akelio, Stankūno (1948) ir dar visos eilės klasės draugų bylų.

Grįžęs į kamerą po pirmojo tardymo susimąstau. Mano kameros draugas visiškai netrukdo man viską apgalvoti ir mielai visai nuoširdžiai dalinasi savo žiniomis ir patirtimi. Mudu sudarom sąjungą: aš jam padėsiu gauti pasimatymą su tėvu, o jis išdėstys viską ką žino ir ką išmoko tardytojų kabinetuose. Naktiniai tardymai tęsiasi man kasnakt, o draugas retkarčiais pakviečiamas dieną. Apie mane jis žino, kad aš pažįstąs daugelį per tardymus minėtų, kad buvęs Ateitininkų choro seniūnu. Iš tardytojo paaiškėja, kad aš pasirašęs kažkokį memorandumą SNO (Jungtinėms Tautoms) ir tą turiu būtinai patvirtinti. Na, šito tai jau nebus — galvoju. Negi nersiu aš pats sau kilpą ant kaklo. Ne ir ne. Taip užsibaigia daugelis naktinių tardymų protokolų.

Kaplanas (ankstyvesnėse bylose tardydamas mano draugus, buvęs didelis sadistas) su kompanija ne tik legendą šnipeliui buvo sukūręs, labai panašią į Juozo Lukšos parašiutu nusileidimą, bet ir keletą savaičių per tardymus neduodavo man ramybės, ieškodamas ryšio, kuriuo galėtų mane sujungti su Juozu Lukša-Daumantu-Skrajūnu... Perdavinėjo nuo jo linkėjimus, — jis esąs jų žinioj, nors tuomet Juozas jau buvo žuvęs kovoje už savo Tėvynę Lietuvą...

Vieną dieną grįžta po iškvietimo Dambrauskas. Susijaudinęs, akys užverktos: „Viršuj kabinete mačiausi su tėvu, suspaudė jis man galvą ir abu apsikabinę kūkčiojom", — pasakojo.

Dabar abudu atsikvėpėm. Liko tik mano byla, nes savąją jis jau skaitė užbaigęs. Tie patys naktiniai tardymai, tie patys klausimai ir atsakymai, tie patys „meiliažodžiai": „mierzaviec, sukin sin" ir panašūs. Atrodo, tai tęsis be galo, be krašto. Bet šį kartą aš vienas ir pats esu savo gyvenimo kalvis. Didelė paspirtis yra šeima, kuri nuolat stovi prieš akis, bet apie pasimatymus nėra ko nė svajot, nes net siuntinių nepriima ir sako, kad manęs čia nesą. Tik kalinio malda stiprina mus ir čia požemyje (...).

Vieną dieną mudu perkėlė į 36 kamerą priešingoj koridoriaus pusėj, kurioje jau randame du kalinius. Būsim dabar keturiese. Vienas iš esančių — Sedos klebonas, žilas, bet gana tvirtas žmogelis. Antrasis taip pat žilas, tiesus, aukštas: tai advokatas Toliušis.

Sakyčiau, prasidėjo tikrasis kalinio gyvenimas: su savišvieta ir visa kuo, ką aprašo daugelis sėdėjusių kalėjimuose. Mūsų advokatas, gilaus išsilavinimo žmogus, nesigailėjo savo atsiminimais praskaidrinti mūsų nuotaiką. Iš Lietuvos istorijos ypač gražiai pasakodavo apie Barborą Radvilaitę ir jos atsidavimą savo Tėvynės labui. Jo globoje susipažinau ir su teisės mokslais, ypač daug buvo kalbama apie tarybinę teisę, jos pagrindus, tardymus ir tardymo metodus, teismus ir kaltės prezumcijas. Šis kalėjimo universitetas manau mane išgelbėjo iš Sibiro, nors kairiųjų lyderio Toliušio, tikrai gero teisininko, šios žinios nuo Sibiro neišgelbėjo: jis pabuvojo Gulago salyne. Klebonas, jo net pavardės nežinau, gaudavo siuntinius. Retkarčiais gaudavo ir advokatas — šitie mus visus labai šildė. Pagaliau po keleto mėnesių šioj kameroj ir aš gavau pirmą siuntinį, — visiems buvo daug džiaugsmo (...).

Pirmąjį išvedė į teismą kleboną, ir jis į mūsų kamerą nebegrįžo. Antrasis į teismą išvažiavo Dambrauskas. Tardymai mano byloje pasiekė kulminaciją ir vieną naktį, be eilinių kaimynų tardytojų, kurie kartais užeidavo, kabinetan įėjo papulkininkio uniforma apsivilkęs kariškis ir, prisėdęs netoliese ant sofkelės, pradėjo mane kalbinti, aiškinti ir agituoti, kad iš kalėjimo galima išeiti ir su ordinais, tik reikia atitinkamai elgtis, pasigailėti savo šeimos ir artimųjų. Paskui galima pasidaryti su mūsų pagalba profesorium, net akademiku. Sakau, man net diplominio projekto nebuvo galima apsiginti. O jis pasakė, — svarbu kad tik būtų gera „povedenija", ir jie padėsią iškopti iki akademiko ir be tarybinio diplomo! O jeigu ne, tai teksią užbaigti amželį Sibiro šachtose, nes „mums labai nužna rūda”. Tiek pagraudinęs ir išėjo.

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad tai buvo tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Čelnakovas, su kurio darbo metodais, vėliau, jau kitoje byloje teko labai gerai susipažinti.

Tardytojas Kaplanas, nepanaudojęs pačios geriausios tardymo priemonės — smurto, taip ir užbaigė mano bylą ir perdavė Kariniam tribunolui. Buvau kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso 58 str. Ia ir II tėvynės išdavimu. Grėsė 25 metai, pagal tų laikų paprotį, Sibiro lagerių. Karinio tribunolo Pabaltijo karinės apygardos posėdis įvyko kažkur Vilniaus senamiestyje, į kurį buvau nugabentas „čiornu voronu". Siaurais laipteliais patekau į nedidelę patalpą, kurioje du kareiviai, su ant šautuvų užmautais durtuvais, saugojo kaltinamųjų suolą, ant kurio mane atvedę ir pasodino. Jis buvo atitvertas. Įėjo ir už teisėjų stalo atsisėdo kariškiai: pulkininkas, kapitonas ir viršila (jeigu laipsnius teisingai įžiūrėjau, nes negaliu garantuoti 2 ar 4 žvaigždutės buvo ant antpečių). Tuomet priėjo prie manęs moteriškė advokatė ir sakėsi paskirta mano paslaugoms. Advokato paslaugų atsisakiau, nes su byla buvau susipažinęs ir jokios abejonės, kad aš nekaltas man nekilo. Liudininkai, kurie turėjo padėti teismui įrodyti mano kaltę, buvo mano Mamytė, vyriausioji sesuo Bronė. Net pats nežinau kieno liudytojos jos buvo, nes aš jas pamačiau teisme pirmą kartą po suėmimo. Sužinojau, kad jas tardė Simonjanas, kuris keletą kartų ir mane buvo išsikvietęs, pademonstravo savo lotynų kalbos žinojimą ir vaizdavo užjaučiantį. Prasidėjo teismas, mano ir liudytojų apklausinėjimas. Aišku nei aš, nei mano artimieji teismui mano kaltumo nepadėjome įrodyti. Taip ir užsibaigė šis karinio tribunolo posėdis, kuriame nuskambėjo neįprastas tiems laikams „ne". Visi sutartinai kartojome apie nekaltumą, nes visi buvom tuo giliai įsitikinę. Ištarmė — pertardyti ir surasti papildomus kaltės įrodymus.

Grįžau saugumo rūsin.

Ir dabar smagu prisiminti universitetus, kuriuose teko tęsti studijas saugumo rūsio 36-je kameroje. Iš viso buvom keturiese: teisininkas (Toliušis), Sedos klebonas, diversantas ir aš.

Pradėjom nuo Lietuvos žilosios senovės istorijos — dėstė teisininkas, kuriam pasiūlius ir pradėjome mokslus. Man teko „dėstyti" lotynų kalbą — viską, ką mane išmokė lotyniškai kun. Neverdauskas ir direktorius Antanas Daniliauskas, turėjau atgaminti savo smegeninėj. Klebonas ir diversantas buvo tik klausytojai gal ne laisvi, o tiksliau tariant iš prievartos. Įdomus buvo tas mudviejų duetas, paįvairinamas tikrom juridinėm konsultacijom „grynai ant ausies", kurių dėka pažinau tikrąją tarybinę teisę ir gavau iš jo visą taip reikalingą kalinio patirtį, nes šis teisininkas jau ne pirmą kartą kalinamas. Jis buvo vienas iš vyrų, kūrusių Nepriklausomą Lietuvą.

Prisiminsim keletą tokių paskaitų: Jis: Lietuvos valstybės įkūrimas — Mindaugas. Aš: Cicerono kalba prieš Katiliną. Jis: Gediminas. Aš: Horacijaus paminklas. Jis: Algirdas ir Kęstutis. AŠ: Virgilijus — Metamorfozės. Jis: Vytautas. Aš: Gajus Julius Cezaris „De bello Galico". Jis: Zigmantas Augustas ir, ypač su meile, Barbora Radvilaitė. Jis: Liublino unija. Aš: Nunc est bibandum... O gal aš kartais ir primaišiau, gal Horacijų su Virgilijum, Tacitą su Ciceronu sukergiu. Tai turbūt jau ne taip baisu, nes pastebiu, kad ir mūsų istorikas nuo vieno kunigaikščio gabalėlį istorijos kitam priskiria ir visai dėl to nesijaudina. Nes nėra kas mudu pakoreguoja. O aš, kai pritrukdavau Daniliausko taip atkakliai kaltos į mūsų galvas lotynų kalbos lobių, griebdavausi gudrybės. Pradėdavau kartoti taip puikiai išmoktą dar vaikystėje ministrantūrą: nuo „introibo ad altare Dei" ir „Confiteor" iki „Ite missa ėst". „Deo gratias". O klebonas su diversantu šitoj dvikovoj nieko mudviem nepadėdavo. Gal nenorėdavo, o gal ir negalėdavo padėti, nes neturėdavo savo knygų.

Tikrai, mano kalėjimų golgotoj, advokatas Toliušis — ši šviesi ir tauri asmenybė — padėjo man išlikti žmogum pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais. Gal jo patirtim pasikliaudamas, gana tvirtai žengiau per saugumiečių tardymo labirintus, o kai buvau laužomas, išsaugojau gyvybę, neišprotėjau ir nepalūžau. Jis buvo kairiojo sparno lyderis, o aš vienas iš dešiniojo sparno kovotojų už mielą mūsų Tėvynę Lietuvą.

Kas be ko, kamerose reguliariai buvo vykdomos ir kratos. Aišku pas mudu nieko negalėdavo rasti, nes buvom smarkiai izoliuoti. O vis tik atrasti sugebėdavo. Mano kameros draugas iš nosinaitės padarydavo gražią šachmatų lentą, o aš iš duonelės trupinių, pelenų ir nudegintų degtukų galvučių, gražius miniatiūrinius šachmatus. Figūrėlės tikrai išeidavo mielos, o ypač žirgeliai. Tai tuos šachmatėlius ir surasdavo. Vienas prižiūrėtojas suradęs ir sako: „Podari mne", nes antrasis kažko buvo išėjęs prie durų. Kad jau radai, tai kaip jau nepadovanosi; taip ir dingo mano šachmatukai jo kišenėje. Taip žuvo per kratas kokie treji šachmatėliai, o vienus vis tiek pavyko nusigabenti į Lukiški.

Ir dabar dar turiu kvailą madą laikyti kairiojo nykščio ilgą nagą. Mat jis labai tikdavo tų šachmatų figūroms rantyti, o jei pasaugosi, tai jo nė nenukirps ir per kratą neatims, nes tai ne peilis. Žinoma, juo galima ir degtuką į keturias dalis suskaldyti.

Po teismo jau su visai kitais kaliniais iš Saugumo požemio mus nugabena į Lukiškio kalėjimą. Kartu vežama ir paralyžuotas, nebepaeinantis kanauninkas Grigaliūnas, kurį mes, stipresnieji kaliniai, nešame ant rankų į dušus ir iš jų.

Ta pirmoji kelionė iš saugumo rūsių į Lukiškių kalėjimą paliko neužmirštamų įspūdžių. Prisodino uždaram kieme pilną spec. automašiną kaliniams vežti — „čiomyj voron", kaip ją vadina rusų liaudis. Tarp jų pakliuvo ir kanauninkas Grigaliūnas su aptrinta, rausvai apkantuota sutana. Jis buvo paralyžuotas, ir kaliniai jį nešėme ant rankų, paėmę dviese.

Šą kartą aš buvau stiprus, galėjau padėti kanauninkui, kuris spinduliavo savo nepalaužiama valia, nors kūnas ir buvo pusiau bejėgis. Daug gerų žodžių išgirdome iš jo per tą trumpą laiką, kol atlikome visas standartines procedūras pereinant iš vieno kalėjimo į kitą. Jis buvo vienas iš tų trijų brolių kunigų, su kuriais man jau buvo tekę gyvenime susidurti. Su vienu gyvenome kartu altarijoje Kupišky. Su antruoju susitikau, pabėgęs iš emgebistų nagų, ir pirmąsias naktis praleidau pas jį — Salamiesčio kleboną. O dabar štai nešame ant rankų trečiąjį brolį kunigą, berods, Biržų dekaną, atrodo, vyriausią iš jų trijų. Spėjau aš papasakoti apie pažintį su jo broliais. Jis mus visus palaimino ir po pirties Lukiškio kalėjime daugiau aš šio šviesaus, spinduliuojančio gėriu, kunigo nebesutikau. Ar Gulagas jį priglaudė, ar dar spėjo sugrįžti ir būti palaidotas šventoj Lietuvos žemėj.

Taip per šią kelionę aš padėjau silpnesniam, paliegusiam žmogui ir visai nepagalvojau, kad kai trečią kartą pateksiu į Lukiškes, jau teks man pačiam kitų pagalba pasinaudoti. Tik šį kartą ta pagalba bus tokia, kad mano daiktus ir čiužinį laiptais į trečią aukštą neš kriminalinis kalinys, — aš jau nebepajėgsiu.

Patekau į 420 kamerą, kurioje jau radau trisdešimt su viršum nelaimės draugų. Daugumą sudaro dzūkai, mat čia sėdi net kolūkio pirmininkas su savo jaunesniaisiais kolūkiečiais. Čia pasijuntu daug laisviau, nieks nuolatos nespokso pro ,,vilkiuką", galima laisviau pajudėti ir pasiplepėti. Veikia ir „telefonas-telegrafas" su puodelio pagalba. Yra ir telegrafistas, nors, pasirodo, jis buvęs ne visiškai patikimas. Visi katalikai, visi tikintys ir visi meldžiamės. Prisimenu Bernardo Brazdžionio „Garbė Tau, Viešpatie", ir ji tampa mūsų kameros kalinių karštai visų kalbama, susėdus už stalo, bendra malda. Atleis poetas, jei mes ją pritaikėm kalėjimui. Štai pora posmelių iš tos Lukiškių kalėjimo kalinių maldos, kalbėtos 1951-jų metų vasarą 420 kameroje:

Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką,
Nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių.
Garbė už saulę, kur kas rytas teka
Ir už didybę mūs mažų širdžių.

(...)

Garbė ir čia kalėjime už mūrų šių niūrių,
Mes meldžiame Tave — išlaisvink mus iš jų.

Maldos metu kameros budintysis turėdavo užstoti vilkelį, o vienintelis nesimeldžiantis — stovėti ramiai netoli „paraškęs", nes jo lova ten buvo.

Kartą į kamerą įmetė kažkokį Kalinauską, kuris sakėsi esąs muzikas ir partinis, čia pakliuvęs per klaidą, nors ir su išdaužytais dantimis. Susėdom už stalo maldai, o jis pasiliko drybsoti ant lovos, sakydamas, kad esąs netikintis. Kalinių teismas greitas: sėstis už stalo ir melstis nebūtinai, bet teks maldos metu ramiai stovėti. Šios tvarkos buvo laikomasi nuolatos.

Čia žmonės gaudavo siuntinius ir iš kalėjimuos pragyventų dienų šitos man buvo pačios geriausios. Lukiškes teko aplankyti ir vėliau, bet jau daug kitokiom sąlygom (...).

Netrukus vėl buvau nuvežtas į saugumo rūsį, berods, į 18 kamerą. Čia jau buvo keletas kalinių. Iš jų įstrigo atmintin Justas Šilinas nuo latvių pasienio su savo „papūsk dirse"; Špokas, atvežtas liudininku kažkieno byloj iš Vorkutos, kuris pamatęs pro grotuotą langelį varną sušuko „oi žiūrėkit, paukštukas", dar keletas normalių kalinių. Aš čia jau buvau senas vilkas.

Netrukus vėl prasidėjo naktiniai tardymai, šį kartą jau teko keliauti į patį viršutinį aukštą, berods, ketvirtą ar penktą pas tardytoją Liukaitį su leitenanto antpečiais. Jis vėl kalbą pradėjo nuo žodžio „memorandumas", jo lyg neištardamas, lyg norėdamas mano pagalbos. Pradėjo tardyti ir dieną, ir naktį pakaitomis — tai Kaplanas, tai laukaitis. Pokalbiai buvo tie patys, ypatingai norėta įpiršti draugystę su J. Boruta, kurį tikrai gerai pažinojau iš studijų laikų ir bendradarbiavau ruošiant diplominį projektą (...).

Matėsi, kad byla eina prie galo. Pagaliau vykstu tuo pačiu transportu į teismą, vėl teisia Pabaltijo karinės apygardos karinis tribunolas. Tik šį kartą jau labai gerai prisimenu teisėją, pulkininką su gražia žilstelėjusia barzda, tarėjus: berods, vyr. leitenantą ir seržantą. Šį kartą advokatu prisistatė moteriškė, kurios atsisakyti nebuvo galima, ji pasiliko teismo salėje, bet man ji nei pakenkė, nei padėjo. Prasidėjo teismo procesas, šį kartą liudytojų sąstatas buvo kitas. Iš Gulago buvo atvežtas Jonas Boruta ir Vincas Bazilevičius, kurių parodymus, pridėtus prie bylos aš neigiau, nes mūsų pažintyje nieko antitarybiško nebuvo. Teismo metu mano ir liudytojų, kurie dabar jau po lagerio mokyklos, parodymai, buvo beveik vienodi. Reiškia, mano veikla buvo tiktai tokia, kokią aš nurodžiau. Ir šį kartą karinis tribunolas, nenustatęs apčiuopiamos kaltės, nutraukė bylą. Matyt, buvo prasidėjęs laikas, kai pats savęs neapkaltinęs, nebuvo siunčiamas į Gulagą.

Taip 1952 metų vasario mėnesio 27 dieną buvau paleistas iš kalėjimo dėl kaltinamosios medžiagos nepakankamumo. Tik gaila neilgam.

Grąžino kratos metu paimtus ir asmens dokumentus. Atgavau visas tris studijų knygeles: Jono, Staselės ir savo, šoferio teises ir kita. Dingo be žinios paveikslėlis su raiteliu, pieštas V. V., ir profsąjungos knygelė, mat okupacijos metais išsaugotas partinis ar profsąjungos bilietas jau buvo nuopelnas, o tai yra lengvinanti aplinkybė byloje. Tiesa, tokia lengvinanti aplinkybė buvo ir dar viena. Iš kažkur prie bylos buvo pridėti sąrašai su slapyvardžiais, liudijantys apie antifašistinę veiklą vokiečių okupacijos metu. Ties mano pavarde buvo parašyta Zigmas Slibinas. Pagal jų nuostatus tai buvo pogrindžio „klička", o tai jau labai gerai.

* * *

Norėčiau pasidalyti mintimis ir pasvarstyti, kodėl man pavyko išvengti nuosprendžio ir neteko pabuvoti Sibiro lageriuose kaip daugeliui mano mokslo ir darbo draugų.

Pirmiausia ačiū geriems žmonėms, kurie pajutę pavojų visuomet vienas kitą įspėdavo. Ateitininkų, memorandumo ir kitos bylos davė pakankamai medžiagos susipažinti su enkavedistų, emgebistų ir saugumiečių tardymo ir darbo metodais. Jau buvo žinoma klastingos „pogrindžio" BDPS veikla su tarybiniu profesorium Juozu Markuliu ir tarybiniu šnipu Jonu Deksniu priešakyje. Žinojome, kad provokacijų ir klastos galima sulaukti kiekviename žingsnyje. Aišku, nemažai padėjo ir tai, kad moksleiviai ateitininkai jau nuo 1932 metų buvo pogrindinė organizacija, o jos nariu buvau ir aš. Gal dėl to išvengiau Stutthofo ar Dachau konclagerių, dėl to gal ir Gulago. Tokia jau buvo mano laimė.