Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠEIVIJOS KULTŪRINIO KELIO VINGIAI IR PAKELĖS

KAZYS BRADŪNAS

Tema beveik neaprėpiama*. Ir per pusvalandį ar valandą neišgvildenama. Su mumis neprasidėjusi, su mumis ir nesibaigsianti.

Poetas Kazys Bradūnas Dainavoje 1985 m. Nuotr. Vytauto Maželio

* Paskaita, skaityta Lietuvių Fronto Bičiulių vasaros stovykloje Dainavoje 1985 metais.

Taigi beveik be pradžios ir be galo. Sunkiai išmatuojama ir į plotį, nes su žmonijos kultūrinio kelio pradžia vis būdavo ir kultūrininkų išeivių. Bet vis dėlto, norėdami kaip nors kondensuotis, didžiąja šių svarstymų dalimi turėsime ribotis lietuvių išeivija. Ir kad tema būtų dar artimesnė — labiau išeivijos dabartimi.

Kad neįsivaizduotume, jog mes išeivių kūrybinėje veikloj esame tikri pionieriai, bent pradžioje pravers nors keli analoginiai pavyzdžiai. Pavyzdžiai, rodantys, kaip ir svetur, ne savo gimtojoj žemėj gyvenantis, kultūrininkas gali svaria kūryba turtinti savos tautos kultūrinį lobyną. Akivaizdžių faktų jau buvo ir antikiniuose amžiuose. Sakysim, žymusis romėnų poetas Ovidijus dėl kažko nepatiko imperatoriui Augustui. Rašytoją jis tad ir ištrėmė į tolimas Juodosios jūros pakrantes, į dabartinę Rumuniją. Jis ten vienišas, ilgėdamasis Romos bei sostinės gyvo kultūrinio gyvenimo, ir baigė savo dienas tremtyje. Turint minty ano meto susirinkimo priemones ir su jomis santykinį nuotolį, Ovidijui ten gyvenimas buvo netoli šokęs nuo šių laikų sibirinės Gulago izoliacijos. O vis dėlto jis ten sukūrė ir savo elegijas “Tristia”, ir “Epistuliae ex Ponto” ("Laiškai nuo Juodosos jūros”) —gražiausią egzilinę literatūrą romėniškame palikime. Analoginių pavyzdžių rastume apsčiai ir vėlesniuose amžiuose. Bet kad jie būtų geografine ir laiko prasme mums artimesni, peršokime į 19-tą amžių. Į mūsų kaimynus lenkus. Analogija labai primenanti mūsų pačių dabartį. Juk po 1831 metų sukilimo prieš rusus lenkų kultūrinė ir politinė išeivija savo gausiausiu skaičiumi susitvenkė ano meto Paryžiuje, kaip lietuviškoji šiandien, sakykim, kad ir Čikagoje. Ir bent pora dešimtmečių lenkų politinių išeivių kultūrinis gyvenimas buvo ten toks gyvas ir kunkuliuojantis, kad jis lenkų literatūros ir muzikos istorijai sukūrė jų aukso amžių. Jis dovanojo lenkų kultūrai tokius vardus, kuriais ji ir šiandien yra gyva viso pasaulio akyse. Tai Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Cypriano Nonvido ir Fryderiko Chopino vardai. Ir visa tai buvo įkūnyta ne tėvynėje, bet išeivijoje. Ar tai nėra padrąsinantis pavyzdys ir mūsų atveju?

Ypač kad šionykštė mūsų išeivija ir anuometinė lenkų išeivija Prancūzijoje, nors jas skiria daugiau pusantro šimtmečio, kai kuriais atžvilgiais taip yra viena į kitą panašios kaip vandens lašai. Bent keli pavyzdžiai daugiau iš linksmosios pusės. Šiandien Adomo Mickevičiaus kaulai, parvežti Lenkijon, guli Krokuvoje šalia didžiųjų Lenkijos karalių sarkofagų. Tačiau gyvas Paryžiuje Mickevičius ne visiems ano meto lenkams atrodė toks pagarbus. Mat lenkai jau tada turėjo irgi savo reorgus. Jie Mickevičių apšaukdavo tiesiog rusų šnipu. O dėl to, kad jis ankstesnėje savo Rusijos tremty draugavo su rusų poetu Puškinu. Šiandien Krokuvoje Mickevičiaus ir Slovackio sarkofagai toje pat kriptoje, greta vienas kito. Tačiau Paryžiaus metuose abu poetai buvo taip susi-skersakiavę, kad kompanijoje, kurioje buvodavo Mickevičius, niekada nesirodydavo Slovackis ir atvirkščiai. Dabar gi abiejų karstai Krokuvos karališkoje kriptoje visai greta. Ir didieji poetai guli vienas kito artumoj visai nesispardydami. O didžiosios lenkų poezijos trejybės trečiąjį asmenį Cyprianą Norwidą ištiko visai kitoks likimas. Nors gyveno ir kūrė toje pačioje lenkų išeivijos visuomenėje kaip Mickevičius ir Slovackis, bet, kaip ano meto modernistas, buvo nesuprastas, nepriimtas, mirė skurde. Net kapo vieta nežinoma. Tik jau mūsiškame dvidešimtame amžiuje poetas buvo suprastas, atidengtas Norwido genijus ir jis iškeltas šalia Mickevičiaus ir Slovackio.

O šiandieninis ne tik lenkų, bet ir pasaulinės muzikos dievukas Fryderyk’as Franciszek’as Chopin’as anais posukiliminiais lenkų egzilės metais toli gražu ne visų buvo sutiktas išskėstomis rankomis. Tik paklausykit. 1837 metais po Chopino koncerto Paryžiuje “Journal de Musique” paskelbė tokią recenziją: “Vakar vėl mums pasirodė tas pretenzingas diletantas, kuris dvi valandas žiūrovus kankino savo nevykusiais veikalais. O muzika, muzika, kas tave apgins nuo tokių kompozitorių? Mūsų gėdai, ponios kaip tik rodė didelį pasitenkinimą, klausydamos šito jaunuolio, drebančiais pirštais besigrabaliojančio po pianino klavišus, iš po kurių aidėjo laukiniai, verti pasigailėjimo garsai”. Na ir sakykit, ar tai nėra žodis į žodį panašu į kai kurių mūsų recenzentų atsiliepimus po Lapinsko operos “Dux Magnus” premjeros?

Tai tik mūsų šios dienos ir lenkų devyniolikto šimtmečio egzilės panašumai. Ir turbūt visų išeivijų ir visais laikais panašumai. Tačiau šiandien mūsiškė išeivija vis dėlto turi tai, ko kitos ankstesnės neturėjo, kuo mūsoji pokario egzilė yra tikras unikumai. Unikumas ir kultūrine ir politine prasme. Kultūrine ir politine sakau dėl to, kad, mano galva, politikas turi domėtis kultūra, o kultūrininkas politika. Ir jeigu mes šiandien šiuo momentu čia daugiau kalbame apie kultūrą, tai tik dėl to, kad iš manęs buvo pageidauta kultūrinio pamušalo temos.

O apie mūsų pokario išeiviją kalbant, tai ji išeivijų istorijoje lig šiol yra kone vienintelė ta prasme, kad okupacijos ir gulagų grėsmėje iš tėvynės pasitraukė daugiau negu pusė tuometinių pirmaeilių rašytojų, muzikų, dailininkų, lituanistikos mokslininkų. Prasminga ar neprasminga buvo taip daryti, ne mano temos klausimas. Mano pranešimo rėmai kalbėti apie čia susidariusią situaciją, jos bruožus ir jos rezultatus. O apie unikuminį mūsų išeivijos stotą užsimenant, reikia dar priminti ne tik jos gausumą, bet ir ištvermingumą net po 40 metų. Tas pat būtų pasakytina ir apie latvių ir estų išeivijas. Tad išeivijų istorijoje tiksliau reikėtų unikumine prasme kalbėti apie panašią visų baltų išeiviją.

Juk iš tikrųjų tokios ankstesnės politinės ir nepolitinės išeivijos nei savo procentine gausa, nei ištvermingumu laike dabarties baltams, tuo pačiu ir lietuviams, neprilygo, jokių jaunesnių kūrybinių kartų svetur neišaugino. Ir devyniolikto šimtmečio plačiau aptartieji lenkai, ir po Pirmo pasaulinio karo kultūrine prasme labai pajėgi rusų emigracija, pasklidusi pasaulyje pačiam kūrybiniame brandume, jaunesnių savo palikuonių nesuformavo ir nepaliko nė vienos kartos įpėdinių. Viskas pasibaigė su pasitraukusia iš tėvynės ir jau tėvynėje kreditus įsigijusią karta. Kitiems egzilams net ir likimas buvo palankesnis. Sakysim, vokiečiams, pasitraukusiems nuo hitlerinio režimo. Jie svetur pabuvojo tik po keliolika metų ir vėl galėjo grįžti namo. Be daugybės pavardžių turiu čia galvoj tokius vokiečių literatūros didžiūnus kaip Thomas Mann, Bertold Brecht, kurie, praleidę savo kūrybingus egzilės metus Amerikoje, pokario metais vėl galėjo persimesti į savo europinės dvasios tėvynes. Tačiau ir tokio likimo kiti jų nepakėlė. Didis anų bendratautietis Stefan Zweig savo plunksną sulaužė ir nusižudė Brazilijoje. Ačiū Dievui, mūsų rašytojai, muzikai, dailininkai, mokslininkai desperatiškai į neviltį nekrito ir nekrinta net po 40 metų. Masiškų ir pavienių savižudybių negirdėti. Vis dėlto krūpteliu čia prisiminęs savo geriausio meno profesoriaus Vilniaus universitete M. Vorobjovo gyvenimo pabaigą: šis didžios erudicijos žmogus, pakliuvęs į chaotišką Amerikos kolegijos aplinką, persodinimo nepakėlė, lygiai kaip ir Zweigas.

Visa tai miniu čia dėl to, kad pajustume, kaip visų išeiviją kultūriniai klodai turi tam tikrų sąlyginių panašumų, bet ne kopijų. Kai kitų tautų buvusios emigracijos po trisdešimties metų ir kultūrine ir visuomenine prasme tiesiog išblėsdavo, tai mes ir po keturiasdešimt metų visai neblogai krutame. Išsiskyrėme iš visų kitų ir tuo, kad sugebėjome net išeivijoje užaugusius gera dalimi palenkti lietuvių kultūros interesui.

Jei būtume pasitenkinę tik ankstesnių lenkų, rusų ir kitų išeivių modeliu, tai mūsų čionykštis kultūrinis derlius po svetimomis padangėmis turėjo literatūroje baigtis su seniausiąją Krėvės, Savickio, Šeiniaus, Vaitkaus karta ir su nepriklausomybininkais Ramonu, Vaičiulaičiu, Aisčiu, Brazdžioniu ir daugybe jų bendraamžių. Muzikinės raidos paskutinieji turėjo būti Banaitis, Jakubėnas, Kačinskas, Bacevičius, Gaidelis, Br. Budriūnas. Dailėje analogiškai viskas turėjo užsisklęsti su Varnu, Galdiku, Valeška, Petravičium ir kitais to paties laikmečio dailės profesoriais ir kūrybingais bei gausiais jų studentais. Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros ir kiti lituanistiniai mokslai čia turėjo nutrūkti su Saliu, Skardžium, Joniku ir Dambriūnu, su Šapoka, Jakštu, Ivinskiu, Sužiedėliu, Gidžiūnu, su Vaclovu ir Mykolu Biržiškomis, su J. Grinium, Brazaičiu su Maciūnu. Filosofijai taškas turėjo būti pastatytas su Maceina ir Girnium Bet taip toli gražu neatsitiko.

Literatūroje jau pirmajame pokario dešimtmetyje išeivijoj prasiskleidė dar ir dabar kūrybinga žemininkų - lankininkų karta. Ir lietuvių literatūros istorija jau neapsieis be “Žemės” antologijos, be “Literatūros lankų” vaidmens. Neapsieis ir be Nykos -Niliūno, Nagio, Šlaito, Katiliškio, Škėmos, Barono, Landsbergio ir viso spiečiaus amžiumi jiems artimų vyriškių ir moteriškių. O kur dar grynai išeivijos augintinių karta, pradedant Mackum, D. Sadūnaite ir baigiant pačiais jauniausiais.

Pagaliau išeivijos literatūra pasipildo ir paskiausiai išvykusiais iš Lietuvos:    Tomu Venclova, Icchoku Meru, Edita Nazaraite.

O visas pulkas jau išeivijoje susiformavusių literatūros mokslininkų kritikų yra kone stebuklas. Ir žinau, kad latviai ir estai to mums broliškai pavydi. Jie to neturi. Dauguma mūsiškių yra kūrybingai įsijungę į amerikiečių kanadiečių ar kitų gyvenamų kraštų akademinį gyvenimą kaip universitetų dėstytojai bei atatinkamų mokslo sričių vadovai, pasiekę net išskirtinių rezultatų, tačiau neužmetę dėmesio ir savajai — lietuviškajai literatūrai. Pavardžių eilė tikrai netrumpa— Šilbajoris, Greimas, Vaškelis, Jonynas, Keblys, Antanaitis, Mockūnas ir kt. Į literatūros mokslininkų gretas su stambiu savo įnašu įsijungė ir kai kurie rašytojai, kaip Nyka-Niliūnas, Nagys, Škėma, Mackus ir vėliau T. Venclova.

Bet tik paklausykit, kas darosi su moterim! Literatūros kritikių -mokslininkių mūsų grožinio rašto raidoje niekada tiek nebuvo, kiek išaugo ir susikaupė išeivijoje. Štai: Skrupskelytė, Gražytė-Maziliauskienė, Kelertienė, Ciplijauskaitė, A. Liulevičienė, Valiukėnaitė, Staknienė, Vasiliauskienė, Baronaitė-Willeke, Ž. Bilaišytė, Stankus-Saulaitė ir kitos. Net ir Lietuvoje šiandien šios srities moteriškųjų turbūt tiek nėra, o nepriklausomybės laikais, galima sakyti, visai tokių nepriaugo. Jų gausa išeivijoje argi tai nėra unikumų unikumas!

O kas pasuko mūsų muzikinės raidos laikrodį bent 50 metų pirmyn ne tik čionykštės, bet ir Lietuvoje dabar esamos muzikinės situacijos prasme? Argi ne Darius Lapinskas. Greto jo — taipgi neseniai Clevelande miręs Jonas Švedas. Iš pačių jaunių jauniausių — Čikagoje gražiai besidarbuojąs Petras Aglinskas, besireiškiąs ir amerikiečių muzikos pasauly, bet ir ten savo vokalinėm kompozicijom naudojąs lietuvių poetų tekstus.

Dailės pasauly po Valeškinės -Petravičinės kartos jau galima kalbėti apie vėlesnį Freiburgo mokyklos būrį, kurį savo ruožtu vijosi ir vejasi dar jaunesni, daugiausia užjūrių dailės mokyklų auklėtiniai, jau vardai gyvenamuose kraštuose, bet savi ir lietuviškame kultūros klode. Kur čia visus ir besuminėsi!

Kalbininkams Skardžiui, Saliui ir Dambriūnui pasitraukus išeivijoje amžinybėn, kalbotyros darbas nepasibaigė. Jį gražiai tęsia P. Jonikas. Neatsilieka ir jaunesni. Čia turiu galvoj jau anksčiau minėtą Alg. Greimą, kuris yra ir kalbotyrinių, ir literatūrinių sričių mokslininkas, vienas semiotikos pradininkų, rašąs prancūzų ir lietuvių kalba. Tačiau nevengiąs lietuviškųjų temų bei problemų ir prancūzų kalba paskelbtuose savo veikaluose. Lietuvių kalbos mokslui ir toliau rimtą duoklę skiria ir Antanas Klimas, ir Janina Reklaitienė. Pastaruoju metu rodant didesnį dėmesį lituanistikai, gal atsiras ir dar jaunesnių?

O čia dar istorijos ir sociologijos mokslų išeivijoje užaugintas ir prinokintas derlius. Manau, kad visiems daug ką sako šios pavardės: Rabikauskas, Gimbutienė, Povilas Rėklaitis, Bronius Kviklys, Kęstutis Girnius, Vytautas Kavolis, Tomas Remeikis, Romas Misiūnas, Kęstutis Skrupskelis, Vincas Vyčinas ir kt.

Gal čia tos, kur kas nepilnos, tik greitosiomis iš atminties sumestos, pavardinės statistikos bus jau gana. Be abejo, jūs kiekvienas sau artimesnėje srityje galėtumėte visa tai net padvigubinti. Aplamai visokie indeksinio pobūdžio sąrašai yra nuobodus dalykas. Tai kam čia jus galbūt ir varginau?

O dėl to, kad norėjau šiokia tokia visumos užuomina parodyti, kiek vis dėlto išeivijoje yra padaryta kūrybinėje - kultūrinėje srityje. Gal kartais tie visumos kontūrai taip ir praslysta nesugriebti, kai kiekvienas daugiau dėmesio kreipiame tik į savo labiau pamėgtą sritį. O tas visumos akimirksnis stebina dar ir tuo, kad tiek padaryta gana ribotose išeivijos aplinkybėse, dažnai nuo duoninio darbo ir poilsio nuvogtu laiku, padaryta ir padaroma ne vienu atveju tai, ko tėvynėje nebuvo galima ir dabar negalima dėl visiems žinomų priežasčių padaryti. Sakysim, išleisti nuo visokios propagandos apvalytą Lietuvių Enciklopediją, kokią mes čia turime. Neįmanoma ten būtų buvę ir su angliškąja Encyclopedia Lituanica. O šiame krašte tik dvi tokios enciklopedijos tebėra išleistos: Encyclopedia Iudaica ir Encyclopedia Lituanica. Dėl šio sugretinimo turbūt ir OSI man bylos nekels.

Neįmanomas šiandien tėvynėje būtų ir toks daugiatomis akivaizdžios istorinės ir architektūrinės reikšmės veikalas kaip Broniaus Kviklio “Lietuvos bažnyčios”.

Net ir dvidešimtame amžiuje 1945 - 1955 metų dešimtmetis būtų buvęs visai be grožinės lietuvių literatūros, kaip ji suprantama įprastu terminu, jei ne Vakarų Europoje tada klestinti mūsiškė grožinė literatūra. Lietuvoje tuo dešimtmečiu, galima sakyti, beveik be išimčių tokios literatūros visai nebuvo. O kai 1969 metais Vilniuje išėjo dvitomė antologija “Lietuvių poezija”, tai išeivijoje sukurtoji tenai visai neparodyta. Tada čia, išeivijoje, buvo išleistas savo išvaizda toks pat “Lietuvių poezijos” trečiasis tomas — išeivijos poezija. Nuvežtas įvairiais keliais į Lietuvą, jis ten buvo daugeliui pati didžioji dovana. Pastaraisiais metais Lietuvoje išleistas visų tenykščių literatūros mokslininkų — kritikų koautorinis, gana imponuojantis dvitomis veikalas — “Lietuvių literatūros istorija”. Pirmasis tomas — literatūra iki 1940 metų, antrasis tomas — tarybinė lietuvių literatūra. Apie išeivijos keturių pokario dešimtmečių literatūrą vėl nė žodelio, lyg jos visai lietuvių literatūros istorijoje nė nebūtų. Todėl dabar išeivijoje jau rašomas lyg ir trečiasis šios serijos tomas "Lietuvių literatūros istorija. Išeivijos literatūra, 1945-1985 m.”. Tai bus akademinio lygio didelis koautorinis veikalas, į kurio parašymą yra įjungta net keliolika žmonių. Tai, galima sakyti, kone visos anksčiau čia minėtos šios srities mokslininkų pavardės be amžiaus ir be krypčių skirtumo, nuo vyriausio Antano Vaičiulaičio iki jauniausios Živilės Bilaišytės. Redaktoriai du: Rimvydas Šilbajoris ir aš pats. Veikalas bus išleistas Lituanistikos Instituto.

Čia galbūt galėtumėte man papriekaištauti, sakydami: ar tik nesu per daug vienašališkas savo temoje, vis užkliūdamas daugiau už literatūros. Sutinku. Bet tai yra ta sritis, kurioje aš pats esu tikresnis ir drąsesnis. Pagaliau, ką šneku apie literatūrą, gali analogiškai tikti lygiai ir kitoms kūrybinėms sritims, turint minty dailėje monografijų leidybą, muzikos nepamiršimą, mokslo veikalų paruošimą ir spausdinimą; ypač Katalikų mokslo akademijos angažavimąsi šioje pastangoje, rodomą dėmesį Lituanistikos katedrai, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro įsteigimą ir inkorporavimą Čikagoje, o taipgi dažnėjančias kalbas apie Lietuvių dailės muziejaus būtinumą.

Galite sakyti, kad aš čia vis labiau liečiau tik pačius kūrėjus ir jų kūrybą, mažiau užgriebdamas vartotojus, kultūrinę mūsų visuomenę, kultūrinės veiklos pagrindų organizavimą, žodžiu visa tai, kas gana dažnai taipgi iškelia kultūrinės veiklos vėliavą, Matote, aš pats, kaip poetas, priklausydamas pirmajai kategorijai, vengiu nurodinėti tiesiogiai lyg ir ne savo sričiai. Rašytojai, dailininkai, muzikai ir mokslininkai vis norime būti ūgio prasme Homerai, Šekspyrai, Michelangelai, Čiurlioniai, Beethovenai ir Mozartai, Einšeinai ir Kantai. Taigi norai dideli, ir rūpesčio bei sąžiningo darbo per akis. Rūpesčio ir darbo lygiai svarbaus turėtų pakakti ir tiems, kurie pavyzdį imtų iš Meceno, iš Renesanso epochos Medičių, iš 18-to ir 19-to amžiaus muzikinės Vienos piliečių, iš Nobelio, Pulitzerio, brolių Goncouitų ir iš šių dienų Amerikos įvairių institucijų ir jų vadovų, Amerikos kultūriniam pirmavimui pasaulyje gausiai bedalijančių įvairius “grantus”, “avvardus” ir kitokias realias paskatas. Tiesa, turime ir mes institucinį Lietuvių Fondą, besiangažuojantį kultūrai. Ir būtų baisu, jeigu jo neturėtume. Tačiau pavienių platesnio masto Medičių trūksta.

Kai trūkumą čia bene pirmą kartą suminėjau, tai gal pridursit, kad aš aplamai viską per daug gražiomis spalvomis nupiešiau, lyg mes patys ir ta mūsų išeivija tai jau tikras ir labai teigiamas stebuklas. O aplamai, jeigu jau imsime kitas sritis, ne vien tik kultūrines, tai jose visko pasitaikė. Buvo ir yra labai nesektinų pavyzdžių. Bet man reikėjo ribotis tik kultūrinės kūrybos apimtimi. Ir kalbėti apie tai, kas ir kur sukurta išliekančio. Paprastai tik aukštumomis bei viršūnėmis ir vertinamas to ar kito laikotarpio lygis. Grafomanai, teplioriai, muzikuotojai be talento ir psiaudomokslininkai paprastai atkrinta, nors jų visada ir visur būna. Netrūksta jų čia ir mums. Bet ne apie juos bus rašomos kada nors disertacijos ir studijos Vilniaus universitete ir Lietuvos mokslų akademijoje. Tai ir čia reikia daug ką švelniai nutylėti, o pasidžiaugti tuo, kas yra tikrai išliekančio.

Optimistine nuotaika lig šiol viskas daugiau ar mažiau nusidažė dar ir dėl to, kad kalbėta kaip tik apie kūrybingiausią pastarosios masinės mūsų egzilės laikotarpį, tarp 1945 ir 1985 metų. Tai pajėgiausi dešimtmečiai, kada lietuviškos kultūros brandinime reiškėsi dar Lietuvoje į kultūrines aukštumas įkopę kūrėjai ir pirmoji po jų karta, išeivijoje pražydėjusi, bet savo šaknis dar giliai įleidusi lietuviškoje sąmonėje. Ir šituo keturdešimtmečiu būtų melas nesidžiaugti.

Bet atleiskite, kad šitoje vietoje aš bėgius pakeisiu, ir įriedėsime truputį kitokia kryptimi. O kad realiai suvoktume savo čia kultūrinę dabartį ir ateitį, tai reikia sutikti ir įsisąmoninti, jog antro tokio keturiasdešimtmečio jau nebus. Galime dar vis kalbėti ir akcentuoti ateitį, linksniuoti lietuvybės išlaikymą, bet tos ateities, kokios mes norėtume, dėl suprantamų priežasčių nebus ir tiek. O pagaliau tik išlaikymas to, kas yra, dar nėra kūryba. Tai tik vegetavimas. O mes čia kalbame apie kultūros aukštumas, taigi apie kūrybą. Galbūt dar atsiras vienas kitas pavienis partizaniškas žybtelėjimas, bet apie tokio pločio kultūrinį klodą, koks buvo ligi šiol, kalbėti jau negalėsime.

Tik ar dėl to verta pulti į desperaciją. Anaiptol. Reikia tik truputį stoiškai suprasti, kad kiekvienas laikotarpis tautos gyvenime turi savo pradžią ir savo pabaigą; Ir didžiausia tame laikotarpyje gyvenančių užduotis savo įnašu padaryti gyvenamąjį laikotarpį savo tautai prasmingą, netuščią; Būtina daryti viską, kad būtų sukurtas ir kad tautos lobyne liktų nesenkantis indėlis. Ar šiandien lenkai labai dejuoja, kad ana posukiliminė jų egzilė kūrybine - kultūrine prasme buvo gyva tik gerus du dešimtmečius? Anaiptol! Ir niekam nepriekaištauja, kad po Mickevičiaus, Slovackio, Norwvido ir Chopino jų kultūrinėje išeivijoje liko tuštuma. Jie tik didžiuojasi ir dėkoja Dievui, kad tiek ir tokiu trumpu laiku ir dar ne savo tėvynėje lenkų kultūrai buvo sukurta.

O mūsuose ir po keturiasdešimt metų tuštumos dar nėra, bet apsigalvoti jau reikia. Ir turbūt tuo galvojimu aš kiek peršoksiu iš savo poetinio - literatūrinio daržo į kitą, gretimą; Tačiau ožiu nebūsiu, žalos, manau, nedarysiu. Tik sulaužysiu kiek savo pažadą ribotis kūryba ir nejudinti visų kitų kontekstinių kultūrinio gyvenimo aspektų.

Bet ir iškęsk žmogus nepajudinęs, kai vienoks ar kitoks viso įvairiausio mūsų gyvenimo lygis stabdo patį kūrybinį polėkį. O stabdžių po keturiasdešimt metų atsiranda šiandien vis daugiau ir daugiau. Gi mes patys atvirkščiai — kažkaip imam vis per daug pasitikėti savimi. Ir tai visose srityse. Ypač jei daug turime pinigų! Tada jau jokių kitų autoritetų nėra.

Dygiomis usnimis šiandien mūsų kultūriniuose baruose ėmė šakotis pavydas, nemokėjimas džiaugtis kitų laimėjimais. Tiesiog norime nugalabinti bent kiek prasikišančius. Jeigu tik kieno galva dėl kokio nors kūrybingumo, naujumo ar naujų kelių atradimo bent kiek prasikišo aukščiau už kitus, tai tuoj bent keli šoka tą galvą nukirsti, kad lietuviškoje rikiuotėje atrodytume vėl visi lygūs. Žydai, sakysim, tokį savo prasišokėlį tuoj supuola visi paremti ir dar aukščiau pakelti. Mes dažnai darome atvirkščiai. Štai parašė Lapinskas naują operą; Ir buvo žmonių, kurie paviršutiniškose recenzijose tuoj kirto jam galvą labiausiai atšipusiu kirviu. Tuo tarpu amerikiečių kultūrinės institucijos, pamačiusios tos operos rankraštį, Lapinską premijavo.

Tikro dalykų nenutuokimo jau atsiranda mūsų dabarties kultūriniame gyvenime tiek ir tiek. Per daug užimčiau laiko, jei imčiau visa tai čia minėti.

Kad pradeda mūsų kultūrinio gyvenimo portretas apsinešti dulkėmis, rodo ir kalbinė kultūra, arba geriau nekultūra. Ir tai ne kur nors virtuvėje ar prie baro, o viešoje spaudoje. Vyresnieji kadaise šaipėsi iš čia rastų lietuviškų laikraščių. O ar dabar mūsiškiai daug kuo skiriasi nuo anųjų? Ne tik dieninio amžiaus laikraščiai, bet ir kultūros žurnalai “Aidai” ir “ Metmenys”. Kiek ten elementaraus kalbos, gramatikos, žodyno, sintaksės ir korektūrų nepaisymo. Ogi kultūros žurnalams ir kalbos kultūra turėtų būti privaloma. Ne kartą tiesiog gėda juos pakišti atvažiavusiam iš Lietuvos.

Leidyklos jau beveik negali išleisti net ir vertai premijuotos knygos be nuostolio. Argi gali būti dar leidžiamos knygos, kai jų kartais, net ir pačių geriausių, jau nenuperkama nė 400 egzempliorių! Greitai grožinės literatūros knygų ir neišeis, jeigu jų leidybą nerems mecenatai ar atitinkamos institucijos ir jeigu skaitytojų nepagausės. O kaip gali pagausėti, jei mirusieji knygų neskaito, o jaunimas, su mažomis išimtimis, kai tik padeda paskutinį šeštadieninės mokyklos įbruktą vadovėlį, tai daugiau lietuviškos knygos į rankas jau neima.

Dieve gink, aš ne prieš šeštadienines mokyklas, ne prieš Vasario 16-tos gimnaziją ir ne prieš būtiną joms paramą. Turbūt tikrai ne jų kaltė, kad per ištisus dešimtmečius, kaip Vasario 16-tos gimnazija, neišaugino bent kiek vertų dėmesio rašytojų, lituanistika rimčiau besidominčių mokslininkų, bent jau lietuviškų knygų, laikraščių ir žurnalų skaitytojų. Jeigu būtų buvę kitaip, tai šiandien nereikėtų skųstis visais tais jau tik pakasynų tiražais. Sakau pakartotinai, jog dėl to nieko nekaltinu, o tik žvelgiu į išeiviškąją realybę po 40 metų, matydamas, kaip mes vis dar tebesapnuojame miražinę šviesių galimybių ateitį, apleisdami dabartį. Pabrėžiu — apleisdami dabartį.

Visuomenės abejingumas, ypač rimtesniam kultūriniam klodui, darosi tiesiog apverktinas. Štai muzikoje. Ant kokios laktos tupim, rodo koncertų publika. Artipilnes sales dar sutraukia nusaldinta pramoginė arba pigiai archainė muzika. Rimta kamerinė muzika ar vieno solisto tegu ir geras ir nenupigintas rečitalis jau vyksta neretai kone pustuštėse salėse. Atrodo, kad tik Pupų dėdė dabar mūsuose turėtų geriausią pasisekimą.

Į dailę žvelgiant, kyla klausimas, ar net ir geriausio dailininko paveikslas yra laikomas vertybe pats savyje. Greičiausiai tik šiaip sau daiktu tuščiai sienai uždengti. O kai sienų tuštumos per 40 metų jau uždengtos, tai pirkėjų ir nėra. Dailės kolekcionierius dar daugumai mūsų yra visai svetima sąvoka.

Gryni literatūros vakarai darosi vis retesnis paukštis. Anksčiau dar būtini kongresų, suvažiavimų, stovyklų programose šiandien tokiomis progomis jau pamirštami. O vieno kurio rašytojo vakaras (anksčiau tokių būdavo gana apsčiai) šiandien jau sunkiai įsivaizduojamas. Ir ko norėti, kad metai po metų net tokia organizacija, kaip ateitininkai, inteligentiškumą savo įstatuos pabrėždami, Dainavos vasaros stovyklose apsieina be literatūros ir be literatūros vakaro. Ateitininkų skyrius “Drauge” pirmiausia garsina tik, kad sendraugių stovykloje bus globojami vaikučiai. Ir labai gerai, nes šeimyniškumas taipgi yra vienas didžiųjų ateitininkuos principų. Bet kai šalia jo kiti primirštami, kuo tada intelektualų sendraugių stovykla skiriasi nuo vaikų darželio? Ironizuoju čia ne dėl kokio nedraugiškumo ateitininkams, o iš tikro širdies skausmo, kadangi pats esu ateitininkas.

Liūdna yra dar ir dėl to, kad kultūriniam - kūrybiniam išeivijos gyvenimo aspektui pačiu savo asmeniu mažiausiai dėmesio viešumoje rodo labiausiai visur garsinamieji. Štai dešimties metų Poezijos dienų Čikagoje mano rengimo patirtis. Nežinau, kokiu stebuklu kiekvieneriais metais abudu pagrečius vakarus publikos būna tiek, kad užpildoma visa neanksta Jaunimo centro kavinė. Ir publika labai įvairi: buvę ir dabar esantieji mokytojai, ūkininkai, nepriklausomybės laikų savanoriai kūrėjai, šių dienų jau čionykščiai amerikiečių kariuomenės veteranai, dabarties mūsų jaunieji intelektualai, šiek tiek rinktinio šiaip jaunimo, geraširdžių pensininkų ir dar dirbančiųjų. Maždaug po lygiai moterų ir vyrų. Tačiau visais metais publikoje pasigesdavom pačių didžiųjų išeivijos gyvenimo vairuotojų, vadų ir centrinių organizacijų valdybininkų. Pasigesdavom ir šiaip pavienių, įvairiopa prasme stambiųjų figūrų, prieš kurias paprastai eilinis pilietis vis pasiruošęs nukelti kepurę. Ir man vienas uolus Poezijos dienų lankytojas paaiškino, kodėl jų čia nėra. Matai, jie visi yra pratę sėdėti viešai tik garbės prezidiumuose, scenoje už stalo arba mėgsta būt atvedami ir pasodinami bent pirmoje suolų eilėje. O jūs čia Poezijos dienose reiškiat pagarbą tik poezijai be jokių garbės prezidiumų, be specialių susodinimų. Tai kam jiems ateiti ir jausti tokį “pažeminimą”. Gerosios išimtys čia retenybių retenybė.

Tai kur mes stovime, galų gale jūs čia manęs paklausite. Ir atsakysiu, jog esame tokioj kultūrinio klodo situacijoj, jog po keturiasdešimt metų stovime su dideliu kūrybiniu lobiu rankose, kuris šiame laikotarpyje buvo sukurtas. Dar ir šiandien visose kultūros srityse turime tokį potencialą, kuris turi jėgos ir polėkio tą lobį turtinti ir toliau. Atsimenant, kad naujo tokio kūrybingo keturdešimtmečio nebus, visą dėmesį reikia skirti, stiprinant tą dar visais atžvilgiais pajėgią dabartį. Nuo tos dabarties gajumo, gera dalimi pareis ir ateitis. Į dabarties konkrečius planus turėtų krypti visos mūsų kultūrinės-kūrybinės pastangos. Kultūros kūrėjų dar labai daug, tik reikia, kad už jų pečių moraline ir materialine prasme stovėtų ir Bendruomenės vadai, ir kultūrinio pamušalo organizacijos, ir Lietuvių Fondas, ir įtakingi pavieniai šviesuoliai. Reikėtų ieškoti būdų, kaip sužadinti kultūrinį interesą snūduriuojančioje mūsų visuomenės masėje. Žinoma, tą interesą rodant savo pačių pavyzdžiu. Reikia visiems ugdytis taip, kad mažiausiai apsirikdami skirtume pelus nuo grūdų visose tikrose ar tik tariamose kultūrinėse apraiškose. Kartais mes čia taip susiniveliuojam, kad, sakysim, iškeptą trijų klodų ir trijų spalvų (geltona, žalia, raudona) tortą jau linkę užskaityti dideliu kultūriniu laimėjimu.

O ką ir kaip su ta dabartyje dar susitvenkusia kultūrine ir kūrybine jėga daryti, kaip visa tai užtikrinti bendrajai lietuvių tautos kultūrai, tai būtų jau nauja paskaita. Koks jos pobūdis būtų, galiu nurodyti greitosiomis bent vienu antru pavyzdžiu. Šiandien Lietuvoje kiekvienas pirmaeilis rašytojas, artėjąs prie 60 metų, jau yra leidžiamas atskirais jo raštų pilnais tomais. Sakysim, to ir to RAŠTAI, I tomas, II tomas ir t.t. Taip daroma visame kultūros pasaulyje. Išeivijoje per tą visą 40 metų išleista tokioj projekcijoj, tik Krėvės 6 raštų tomai, Škėmos 3 raštų tomai ir Brazaičio 5 raštų tomai. O kiek mūsų tarpe yra tikrų visos lietuvių literatūros klasikų, kurie jau peršokę net per 70 metų. Jei neišleisim pilnus jų raštų tomus dabar, kas, kaip ir kada galės šitai padaryti? Čia man atkirsite: o kas skaitys? Ogi mes patys, artima ir tolima ateitis, neišskiriant šiandieninės Lietuvos.

Ir dar konkrečiau. Štai neseniai išeivijoje mirė tikras lietuvių literatūros šio laikotarpio klasikas Vincas Ramonas. Tik vieną jo knygą “Dulkės raudonam saulėleidy” dar galima nusipirkti. Visos kitos išparduotos. Ir kodėl dabar po autoriaus mirties savo dvasia jiems labai artimo autoriaus visus raštus, sakysim, trijuose tomuose frontininkai negalėtų išleisti ir paskleisti. Turi gi ir leidyklą, pavadintą “Į Laisvę Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti”. Taigi viskas labai gražiai sutampa.

Tik pats frontininkų žurnalas “Į Laisvę” mane vis nuliūdina, antrinėje savo antraštėje prisistatydamas vien “Politikos žurnalu”. Man atrodo, supratingiau daro ir krikščionių demokratų “Tėvynės Sargas”, ir liaudininkų “Varpas”, ir tautininkų “Naujoji viltis”, antrinėje antraštėje užrašydami, kad tai yra ir politikos, ir kultūros žurnalai. Klys-tumėt, jei galvotumėte, jog aš čia pasisakau prieš politiką! Anaiptol. Aš tik manau ir kartoju, kad politikas negali aplenkti kultūros ir kultūrininkas politikos. Dėl šios pusiausvyros suardymo jau ne kartą istorijoje esame sunkiai nukentėję, praradę net valstybę, kai Didžioji Lietuvos Kunigaikštija rūpinosi vien tik politika, bet ne tautinės kultūros ugdymu.

Ir ačiū Dievui, kad frontininkai, konkrečioje savo veikloje nėra tokie trumparegiai. Jie yra ir politikos, ir kultūros žmonės. Tai liudija ir kasmetinė literatūros vakaro tradicija prie Pacifiko, tai liudija ir ši stovykla, pageidavusi kultūrinės temos paskaitos ir literatūros vakaro. Tegu ir toliau šitaip būna. Ir ne vien pas frontininkus, o visuotinai.