SKAITYTOJŲ ŽODIS
Prisiminimai apie Vaišnorą
Žurnalo “Į Laisvę" šių metų rugsėjo mėn. Nr. 76 laidoje idėtas Juot’be straipsnis—“Paslaptis nepalaidota”. Čia aprašomas Juozo Vaišnoro vaidmuo, pagal kurį jis tampa su prof. A. Voldemaru ir prof. V. Jurgučiu, vieno įvykio atveju, taip pat istorinis asmuo.
J. Vaišnorą pusėtinai gerai pažinau. Todėl prie to, kas apie jį parašyta "Į Laisvę" ir LE (papild. tomas 515 psl.), norėčiau keliais faktais iš jo gyvenimo tas žinias papildyti. Stud. Vaišnoras kurį metų draugavo su gana gražia studente varpininke. Kai mergaitė nuo jo pasitraukė ir ištekėjo už profesoriaus, stud. Vaišnoras jau buvo gerokai prasiskolinęs. Netekęs mergaitės, gerokai buvo dvasiniai sukrėstas; susidariusi skola dar labiau jį slėgė. Keli jo artimesni draugai (aš jau buvau nebestudentas) labai susirūpino jo padėtimi ir ieškojo būdo ištraukti jį iš skolų. Du atėjo pas mane su J. Vaišnoro 2000 litų pasirašytu vekseliu ir prašė vekselį pažiruoti. Aš tai padariau. Vaišnoras, gavęs tarnybą Lietuvos prekybos ir pramonės rūmuose, savo skolų pats grąžino— pasielgė sąžiningai.
Bolševikams 1940 m. okupavus Lietuvą ir Kremliaus komisarui Dekanozovui Justą Paleckį paskyrus ministeriu pirmininku, Paleckis kvietė Vaišnorą būti jo kabinete finansų ministeriu. Vaišnoras nuo to pasiūlymo atsisakė— esąs per jaunas ir nepatyręs. Savo ruožtu jis pasiūlė tam postui prityrusį politiką, kelis kartus buv. ministerį pirmininką Ernestą Galvanauską. Galvanauskas, paėmęs siūlomąsias pareigas, Vaišnorą pasikvietė savo pavaduotoju — generaliniu sekretoriumi, kaip tuomet buvo praktikuojama. Po kurio meto Galvanauskui pasitraukus, Vaišnoras tapo ne tik finansų komisaru, bet ir komisarų tarybos pirmininko pavaduotoju. (Lietuvą sovietai jau buvo įtraukę į Sovietuos narius).
Kartą, būdamas kažkokioje delegacijoje, Vaišnoras pateko į patį Kremlių. Sakoma, kad tuo metu ten jam esant, pats Stalinas įteikęs Vaišnorui komunistų partijos bilietą. Būdamas finansų komisaru, Vaišnoras karts nuo karto sukviesdavęs komisariato tarnautojus pasikalbėjimams. Kartą tuose pasikalbėjimuose, dr. Vlado Juodeikos teigimu, Vaišnoras visiem viešai pasakęs maždaug taip: "Negerai darote vienas kitą skųsdami— tas tautininkas, tas vėl toks ir toks ir pn. To nereikia. Mes, komunistai, labai gerai žinome, kas kuo yra ir ko vertas”.
1945 m. rudenį VLIKo narys Jonas Deksnys iš Wuerzburgo išvyko į Lietuvą. Po kokios pusės metų jis grįžo atgal. Vykdamas su prof. St. Žymantu, vieną naktį nakvojo Hanau tremtinių stovykloje. Juos abu pasikviečiau pas save vakarienei. Be kitų įdomių dalykų, Deksnys papasakojo ir apie Vaišnorą, kuris, grįžęs į Vilnių iš Maskvos, turėjęs aukštą postą okupuotos Lietuvos “vyriausybėje". Vieną naktį į jo butą atėjo keli NKVD pareigūnai. Čia darė kratų ir rado ginkluotą partizaną— Juozo Vaišnoro brolį. Abu juos suėmė. Juozas nuteisiamas mirties bausme, bet teismas ją pakeitė 15 metų sunkiųjų darbų bausme. 10 metų pakalėjęs, vėl grįžo į Vilnių. Prof. V. Jurgučiui mirus, “Liaudies ūkio" žurnale Vaišnoras parašė labai gražų nekrologą. Manyčiau, kaip ir Juo’tbe rašo, kad Vaišnoras visą laiką laikėsi lietuviško dvasios, kokį aš jį pažinau, jam esant studentu.
Juozas Audėnas
So. Ozone Park, NY
Balsas iš Švedijos
Prieš ketverius metus man pasitraukus iš Lietuvos į Švediją, su pirmu spausdintu išeivijos žodžiu susipažinau per “Draugą” ir tuoj tapau šio laikraščio nuolatiniu skaitytoju ir bendradarbiu. Vėliau teko susipažinti su "Aidais” ir "Ateitimi”. Juos beskaitydamas džiaugiausi tų leidinių rimtumu, įdomiais straipsniais ir, žinoma, aukštu profesiniu lygiu. Bet štai, prieš kelias dienas K. Bradūnas man atsiuntė susipažinimui ir šį žurnalą. Tuoj supratau, ko man taip ilgai trūko: politinio žurnalo "Į Laisvę”. Tad su malonumu tapsiu jo skaitytoju.
Noriu padėkoti Viliui Bražėnui už jo straipsnį“Keistina politinės veiklos kryptis". Jo mintys tikrai ras atgarsį jaunesniosios lietuvių kartos tarpe — IV PLJ kongresas mane tuo įtikino.
Nenustembu, kad straipsnio "Paslaptis nepalaidota" autorius nori išlikti anonimu. Paimu, pav., Juo'tbės keturių komunarų charakteristiką: R. Giedrys ir K. Požėla— abu lietuviai, — reiškia “komunistai su žmonišku veidu" ir "galvoja lietuviškai". Kiti du — J. Grei-fenbergeris (vokietis) ir R. Čarnas (žydas), — reiškia, jiems "reikėjo iš Maskvos daugiau gauti". Ar autorius gali įrodyti, kad pastarieji du tapo komunistais dėl pinigo, ir paaiškinti, koks skirtumas tarp idealisto ir materialisto komunisto, jei juos vienija vienas tikslas ir vienodos priemonės: sukomunistinti Lietuvą ir atiduoti ją į Maskvos rankas. Mano manymu, Hitleris su Stalinu irgi buvo idealistai, bet tai jiems nesutrukdė maudytis kraujo upėse.
Nuo tokios rasistinių prietarų pažiūros tik vienas žingsnis į neapykantos kitataučiams ir kitos religijos Lietuvos piliečiams. Ar straipsnio autorius nėra girdėjęs apie žydus, rusus ar vokiečius, kovojusius dėl Lietuvos nepriklausomybės? Ar jie savo galvas dėl pinigo paguldė?
O kalbant apie lietuvišką galvojimą, tai aš, būdamas žydas, visą gyvenimą galvojau, kalbėjau, skaičiau ir rašiau lietuviškai ir to ateityje tikrai nesiruošiu atsisakyti.
Arkadijus Vinokūras
Švedija
Pritariu ir nepritariu
Skaitydamas rugsėjo mėnesio "Į Laisvę” (nr. 76), dariausi kai kurias pastabas, vieniems autorių teigimams pritardamas, kitiems— ne. Man atrodo, kad Z. V. Rekašiaus teigimai silpnai paremti faktais, ir straipsnis turėjo būti paskelbtas diskusiniu. Galbūt jam, "iš tojo žiūrint . . . panikos balsams apie agentus bažnyčios hierarchijoje, infiltravimą ir pan. nėra pagrindo”. Gal jam "iš tolo žiūrint,. . . lietuvybės padėtis krašte nėra bloga. Apie bet kokį gyventojų nutautėjimą ar surusėjimą negali būti nė kalbos”. Bet nereikia žiūrėti iš tolo. Geriau pažvelgti iš arčiau. Mūsų atvykę broliai ir sesės “ant keturių ausų ir akių" išsako visą tikrovę. Ar nėra daugiau pagrindo patikėti "LKB Kronikos" pateiktais faktais, o ne kokios "Tiesos” ar "Kultūros Barų” partijos ir gyvenimo Lietuvoje liaupsinimais?
V. Bražėno straipsnis puikus. Mums reiktų drąsiau įsilieti į Amerikos konservatorių eiles, nes įvairaus plauko liberalai baigia pražudyti Ameriką. Bražėną gerbiu už tai, kad jis drąsiai narplioja įvairias politines problemas ir atskleidžia raudonosios Maskvos imperializmą.
Bal. Brazdžionis
Chicago, Ill.
Nepritaria kritikui
Susidaro įspūdis, kad Bražėnas, kritikuodamas CREDO (ĮL nr. 67-11), išvadas daro ne tiek iš paties credo, bet iš savos credo interpretacijos. Juk jei credo autoriai blogybių mato ne tik komunizme, bet ir Vakarų pasaulyje, dar negalima teigti, kad tuo užimamos "visiško neutralumo” pozicijos "žūtbūtinėse grumtynėse tarp laisvojo pasaulio ir tarptautinio komunizmo tironijos". Vargu credo tekste būtų galima nurodyti vietų, kur būtų siūloma būti“pasyviais stebėtojais, sėdinčiais ant istorijos vagos”, o taip pat vargu prasminga rinktis mažesnę blogybę ir kovoti už ją, kai yra dar ir trečias pasirinkimas. Pagaliau vargu būtų galima pritarti autoriaus padarytam “krikščioniško humanizmo” pasmerkimui. Jo priėmimas nereiškia krikščionybės atmetimo. Net pats dabartinis popiežius Paulius Jonas II, lankydamasis Meksikoje, atmetė beširdį kapitalizmą ir žmogų pavergiantį komunizmą ir pasiūlė trečią kelią — krikščioniškąjį humanizmą.
Aleksas Kulnys
Rancho Palos Verdes, CA.
Balsas iš Lietuvos
Perskaičiau Z. V. Rekašiaus straipsnį “Lietuvos perspektyvos”. Mus stebina, kaip išeivija gerai apie padėtį Lietuvoje informuota.
XX
Kaunas
Nepamiršta rezistencija
Žurnalas aktualus, straipsniai vertingi ir įdomūs. Nuolatos grįžtama prie temų, kuriomis kiti mažai besidomi, t.y. prie Lietuvos rezistencijos. Kritikuoti galima būtų ne žurnalą, bet tuos, kurie tą sritį yra pamiršę.
P. Narutis
Chicago, Ill.
Ne reveransas
Žurnalistas Alfonsas Nakas,“Darbininke” (nr. 45) apžvelgdamas “Į Laisvę” rugsėjo numerį, A. Šilainio straipsnį "Mūsų priešo priešas — mūsų draugas" nuvertinančiai pavadina “reveransu komunistinei Kinijai". Aš jokio reveranso komunistinei Kinijai tame straipsnyje nematau. Mano nuomone, tai inteligentiška pastarojo laikotarpio Kinijos politikos analizė su vertinga prognoze ateičiai. Įvykiais Kinijoje labiau turėtume domėtis. Prof. Juozas Eretas jau senai skelbė, kad Kinija, vadinamas “geltonasis pavojus", žmonijai ir kartu Lietuvai gali tapti “geltonąja viltimi".
Balys Graužinis
Los Angeles, Calif.
Suklastoti parašai
Straipsnyje “Lietuviškuose veiksniuose" (ĮL nr. 76) rašoma, kad Vliko 1979 deklaracija “nėra išaugusi iš politinės tautos realybės supratimo nei iš rezistencinių išeivijos rūpesčių. Ši deklaracija negali tapti istoriniu kovos dėl Lietuvos laisvės dokumentu”. Man atrodo, kad istoriniu dokumentu negali tapti ir dėl to, kad keli parašai po tuo dokumentu yra suklastoti. Įsivaizduokite, kokią vertę turėtų Vasario 16-tos aktas ir dabar Lietuvoje veikiančio “Tikinčiųjų teisėms ginti” komiteto skelbiami dokumentai su suklastotais parašais!
P. P.
New York, NY
Redakcijos pastaba
Mes nelaikome reikšmingu dalyku, kad menkas dokumentas skelbiamas su suklastotais parašais, tačiau tai rodo, į kokio mentaliteto žmonių rankas yra patekęs Vliko vairas. Dar liūdniau, kad istorinei kompromitacijai save išstato ir tokie atsakomingi žmonės, kaip Stiklorius Jurgėla, Stukas, kurie savo tikrais parašais solidarizuoja neatsakomingiems veiksmams, daromiems visos Vliko valdybos vardu.
Rašytojos domesys “Į Laisvę”
Seniau “Į Laisvę” peržiūrėdavau, dabar skaitau. 67 (113) numeryje man labiausiai patiko poeto Bernardo Brazdžionio menine forma išreikštas įtaigus lietuvių tautos šauksmas pasauliui (kun. Karolio Garucko) “Pamoksle”. Stasio Barzduko, iškiliosios asmenybės mūsų bendruomenėje, pozityvūs mąstymai turėtų tapti kelrodžiu išeivijos klystkeliuose. Viktoro Nako svarstymai parodo jo paties gilią lietuvišką sąmonę, o taip pat ir tos akademinio jaunimo dalies, kurios vardu jis kalba. Redaktoriaus vedamieji taiklūs. Ypač pirmuoju realiai atsiliepiama į mūsų tautos okupanto žiauriai vykdomas lietuvių tautos rusinimo pastangas.
Alė Rūta
Santa Monica, CA.
