TRYS PAVYZDŽIAI
TEGU IŠLIEKA ISTORIJAI
Dr. Kazį Bobelį išrinkus Vliko pirmininku, šios organizacijos ateitis atsidūrė didelio klaustuko šešėlyje. Lietuvos laisvės reikalui nuostolingas “laimėjimas” paspartino nusilpusių ar jau tik fikcijomis taposių politinių partijų irimą ir pagilino bei atvėrė naujų visuomeninio susiskaldymo žaizdų: iš Valstiečių liaudininkų s-gos pirmininko pareigų pasitraukė žymiausias šios politinės grupės autoritetas prof. M. Mackevičius, pasitraukė Darbo federacijos pirmininkas dr. Antanas Skėrys, suskaldyti Krikščionys demokratai (iš Vliko išstumtas šios organizacijos Lietuvos pogrindyje kūrėjas ir ilgametis atstovas Stasys Lūšys) ir t.t.
“Darbininko” vedamasis “Nejuokingi juokai” (II.23) blaiviu žvilgsniu išreiškė lietuviškąjį rūpestį dėl galimo Bobelio išrinkimo Vliko pirmininku. Nurodė ir motyvus, kodėl jis tom pareigom netinka. Šį “Darbininko” vedamąjį persispausdino ir “Draugas”. Ramiais svarstymais ir nuorodomis į galimas nuostolingas pasekmes įkaitusias galvas atvėsinti siekė krikščionių demokratų autoritetas V. Bgd. (kun. Vytautas Bagdanavičius - red.) “Drauge” (III.6), ir valstiečių liaudininkų veikėjas Liudvikas Šmulkštys “Drauge” (III.10). Į Bobelio nesubrendimą rimtam politiniam darbui viešu pareiškimu “Drauge” (III.10) nurodė adv. S. P. Žumbakis, Amerikos Lietuvių Katalikų Federacijos atstovas Alte. Lietuvių Fronto bičiulių atstovas Viktoras Naudžius Vliko posėdyje prieš valdybos rinkimus III.11 padarė sąjūdžio vardu pareiškimą, įspėdamas negarbingu būdu sudarytą vilkinių grupių atstovų daugumą, kad “Bobelis į Vliko pirmininkus netinka, o jeigu būtų išrinktas, Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdis rezervuojasi sau teisę persvarstyti tolimesnį savo dalyvavimo Vlike būdą”. Tačiau Bobelis buvo išrinktas.
Su Bobelio išrinkimu, manome, prasidėjo naujas Vliko istorijos tarpsnis. To momento nuotaikoms pavaizduoti spausdiname (a) ištrauką iš “Darbininko” vedamojo, (b) ištrauką iš V. Bgd. straipsnio “Reorganizuotos bendruomenės dvasia netinka Vilkui” ir (c) “Naujienose” III.8 paskelbtą Antano Rūkštelės pareiškimą, puolantį “Darbininką” ir jo redaktorių.
Nejuokingi juokai
Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo Komiteto seimas įvyko Chicagoj 1978 gruodžio 9-10. Čia pasirodė, kad buvęs Altos pirmininkas pasišovęs per fas et nefas tapti Vliko pirmininku. Pasirinkta ta pati savavaliavimo taktika kaip ir Altoj— užkulisinis manevravimas ir statuto laužymas. Visa strategija buvo paruošta pogrindyje ir seimo metu staigiais šuoliais ji buvo pradėta vykdyti. Tačiau nepasisekė, nes demokratinio nusiteikimo seimo dalyviai ir grupės totalitarinėm užmačiom pasipriešino. Tik gaila, kad jie nepramatė pogrindininkų klastos ir davė sutikimų kitų Vliko tarybos posėdį kviesti vėl Chicagoj. 1979 sausio 14 susirinkus posėdžiui, pasirodė, kad Chicagos reorgai, ruošdamiesi savo kandidatų pravesti į Vliko pirmininkus, nesnaudė. Siekdami užtikrinti laimėjimų, atskirose vilkinėse grupėse jie ruošė perversmus. Tuo būdu tame posėdyje iškilo ginčai dėl kai kurių grupių mandato teisėtumo, ir Vliko pirmininko išrinkti vėl nepasisekė. Trečias posėdis paskirtas kovo 11.
Tuo būdu destruktyvinėm jėgom pasisekė Vliko ir Altas veiklų paraližuoti kaip tik tuo metu, kai akcija Lietuvos laisvės reikalu Vasario 16 proga turėjo būti vedama pilna sparta. Laimei, šių spragų, kiek įmanoma, užpildė JAV Lietuvių Bendruomenė, Lietuvos laisvinimo darbų dirbanti su pilnu atsakomybės jausmu.
Reikia laukti, kad iki kovo 11 Vliko tarybos posėdžio įvyks ir daugiau vilkinių grupių skaldymų, ir visai realu prileisti, kad buvęs Altos pirmininkas dr. Kazys Bobelis galės būti išrinktas naujuoju Vliko pirmininku. Bet tai būtų lietuviškos misijos vykdymui nuotolingas jo asmeninis laimėjimas.
Savo nepalankų nusistatymų dr. Kazio Bobelio kandidatūrai į Vliko pirmininkus registruojame dėl šių priežasčių:
1. Būdamas Altos pirmininku, Bobelis pasireiškė ne kaip lietuviškų jėgų konsoliduotojas, bet kaip jų skaldytojas;
2. Bobelio veiklos taktika nesusilaukė pritarimo nei iš lietuviškos spaudos (išskyrus M. Gudelio Naujienas ir voldemarininkų Laisvųjų Lietuvų ir tik dalinai tautininkų Dirvų), nei iš atsakingų lietuvių visuomenės veikėjų, nei iš intelektualų;
3. Bobelis niekad nedalyvavo Vliko veikloj, o iškart veržiasi į jo pirmininkus;
4. Bobelis niekad nebuvo Lietuvių Krikščionių Demokratų Sųjungos nariu ir į jų įstojo tik paskutiniu metu prieš 1978 Vliko seimų, o staiga tapo tos sųjungos kandidatu;
5. Kaip prognozę jo veiklos taktikai Vlike galima priminti Vliko seimui Chicagoj 1978 gruodžio 9 jo pasiūlytų rezoliucijų, siekiančių Lietuvių Bendruomenei atimti teisę pačiai išsirinkti savo vykdomuosius organus. Tai būtų jo ta pati kova prieš Lietuvių Bendruomenę, kurių jis veda veik visų dešimtmetį, tik šį kartų nebe iš Altos, o iš Vliko pozicijų.
Iš antros pusės, realiai žvelgdami į susidariusių padėtį, nemanome, kad Bobelio manipuliacinis išrinkimas į Vliko pirmininkus sudrebintų lietuviškos veiklos laukų. Manome, kad tai tik sunaikintų patį Vilkų, kuris kaip mūsų vienybės ir kovos už Lietuvos laisvę tęstinumo simbolis mum reikalingas. Tačiau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba turi seimo įgaliojimų sudaryti visuomeninių reikalų komisijų politiniam reikalam. Kol vyko pilnas sutarimas su dr. Kęstučio Valiūno vadovaujamu Vilku, tol PLB valdyba politinės komisijos veikimo nelaikė aktualiu. Tačiau, kiek esame informuoti, pilnai pasiruošta tam atvejui, jei Vliko pirmininku būtų išrinktas dr. Kazys Bobelis.
“Darbininkas”, 1979.II.23
Blaivus įspėjimas
Daugumas lietuvių, švęsdami šiais metais Vasario 16, apgailestavo, kad Vilko pirmininko rinkimas ne tik užsidelsė, bet ir pateko į akligatvį. Ir Lietuvių Bendruomenės entuziastai ir Vliko rėmėjai, visi šiais metais pajuto kažkų išvidiniai pavojingo mūsų visuomeniniame gyvenime.
Tai pastebėjus nenorima sakyti, kad lietuviška visuomenė turėtų būti išimtis ir neturėti tarp savęs visuomeninių konfliktų, ypač kai vyksta rinkimai. Tai yra natūralus reiškinys ir paprastai nereiškia visuomenės skilimo.
Tačiau šiuo metu pastebima kažkas daugiau. Ir tie pavojingieji reiškiniai kaip tik labiausiai pasirodo politinėse grupėse. Grupių vadovybės skyla pusiau, neįstengdamos susitarti. Atrodo, kokie ne taip pagrindiniai, bet labai stiprūs šalutiniai motyvai pradeda jas veikti. Girdėti, kad gilūs nuomonių skirtumai pasidarė ir krikščionių demokratų grupėje. Turint tai prieš akis, kyla baimė, kad įvairių skeveldrų sudaryta Vliko vadovybė nebus tokia, kokios reikalauja jo prigimtis. Noras per Vliko vadovybę “pamokyti” vienų ar kitų grupę ar visuomenę nėra pakankamas principas rinkti Vliko pirmininkui.
Tiesa, vad. reorganizuota bendruomenė yra susitelkusi taisyti L. Bendruomenės veiklai. Šis sąjūdis, nelabai laimingai suvokęs savo prigimtį, užuot buvęs Bendruomenės kritikas, pasinešė pats atstoti Lietuvių Bendruomenei. Užuot pasidaręs Bendruomenės taisytoju, naiviai pasiskelbė jos pakaitalu. Ir šitas, kitus išskirtus, savęs vertinimas dabar nori užsimesti Vitkui, kaip visos lietuviškos politinės vadovybės dvasia. Nereikia stebėtis, kad visi tie, kurie Vliką supranta kaip visas lietuviškas sroves jungiantį centrų, su šia ekskliuzyvia dvasia sutikti negali ir jos baidosi.
Paliekant nuošaly įvairių grupių nuopelnus ir nenuopelnus mūsų tautai, tenka pasakyti perspėjimo žodį ir politinių grupių centrams. Jie yra įvairių visuomeninių idėjų atstovai mūsų visuomenėje ir šita prasme jie yra labai vertingi, liudiju mūsų visuomenės dėmesį įvairioms visuomenės kryptims. Tačiau jie neturi manyti, kad jie yra visagaliai visuomeninių reikalų sprendėjai. Jie turi neprarasti solidarumo su visuomene, kuri paprastai nėra jautri teorinėmis politinėms diskusijoms, bet tai nereiškia, kad ji be kritikos priimtų bet kurių politinių centrų sprendimus. Grupių žmonės, kurie mano, kad paprastu balsų sumetimu galima sukonsoliduoti visuomenę Vlikui, kenkia ne tik Vlikui, bet ir sau.
V. Bgd.
“Draugas”, 1979.III.6
Nešvarus švarios dvasios lietuvio žodis
Nėra paslaptis, kad į laikraščių redaktorių rankas patenka daug nešvaria dvasia, nešvaria sųžine surašytų piktybinių straipsnių. Tų straipsnių vertės kategorija neprašoka bulvarinės, geltonos spaudos vertinimo lygio. Akilus, įžvalus ir asmenybę nešiojus redaktorius tokius straipsnius sumeta į šiukšlių krepšį ir baigia galvosūkį . . .
Mus, Amerikos Lietuvių Tarybos St. Peterburgo skyriaus narius, metiniame susirinkime, įvykusiame š.m. vasario 23 daugiau negu pribloškė iškilęs straipsnis, atspausdintas Darbininko 1979 m. vasario 23 d., antgalviu “Nejuokingi juokai”. Būtų per žema ir būtų savęs nuvertinimas, jeigu mes tų straipsnį pradėtumėm analizuoti. Negali leistis į jokius aiškinimus, kai matai visų surašytų straipsnį tik tam, kad nužeminti dr. Kazį Bobelį, kuris penkias kadencijas išbuvo Lietuvių Bendruomenės Taryboje ir kuris devynis metus pašventė savo laiko, savo darbo ir sugebėjimų iškovoti lietuviams reikalingų statusų kitų valstybių sąrangoje, vedant kovų prieš sovietinę Lietuvos okupacijų, prieš Lietuvos pavergimų ir už jos išlaisvinimų. Mūsų giliu įsitikinimu straipsnio autorius turi būti labai žemos moralės savo pavergtos tautos atžvilgiu ir dr. Kazio Bobelio asmeniui, sugebėjusiam savo našiu darbu išlaikyti bendradarbiais Amerikos Lietuvių Taryboje suburtas visas politines bei kultūrines organizacijas bendram dideliam darbui, už kurį nėra atlyginimo ir už kurį niekas nesugebėtų atlyginti.
Mus ne tiek stebina gatvinis straipsnio autoriaus tonas, kiek Darbininko bevališkas nusilenkimas niekšybei. O vis dėlto bažnyčios tarno, o tuo pačiu ir Darbininko redaktoriaus, moralės principai turėtų stovėti aukščiau už bulvarinių rašeivų “moralę”. Gi viešas baimės demonstravimas Darbininko puslapiuose, kad VLIKo pirmininku gali būti išrinktas dr. Kazys Bobelis, parodo šiaudadūšiškumų straipsnio autoriaus, Darbininko redaktoriaus ir tų, kurie remia darbus, skaldančius lietuvių vienybę. Nevalia savo niekšingus darbus dengti nešvariais, sugalvotais apkaltinimais kitų.
Mūsų gili pagarba švarios dvasios lietuviams.
Susirinkimo įgalioti ir jo vardu—
Antanas Rūkštelė
ALT St. Petersburgo skyriaus susirinkimo pirmininkas
Ona Galvydienė sekretorė
“Naujienos”, 1979.III.8
Redakcijos pastaba: vaikai argumentų tvirtumą stengiasi įrodyti šaukimu, primityvai ir neteisieji — piktais žodžiais. Valia piktus žodžius naudoti, jei kas nesuranda kitų priemonių savai tiesai įrodyti. Tačiau ir dailininkai savo ilgame gyvenime turėtų patirti, kad tiesa ir švarios dvasios lietuviai piktų žodžių artumoje jaučiasi nejaukiai.
