Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS ŽYDŲ LIKIMAS IR LAIKINOJI LIETUVOS VYRIAUSYBĖ

JUOZAS BRAZAITIS

Redakcijos pastaba

1974 New Yorko kongresmanė Elizabeth Holtzman, kaip pati spaudoje skelbė, kooperuodama su Sovietų Sąjungos vyriausybe, pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių aiškinimą ir JAV Atstovų rūmams pateikė vad. “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, jų tarpe Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį.

Laikinosios vyriausybės narių ginti išėjo JAV LB Krašto valdyba. Visuomeninių reikalų tarybos tuometinis pirmininkas Algimantas Gečys tuo reikalu vedė susirašinėjimą su Atstovų rūmų imigracijos pakomisės pirmininku kongresmanu Jashua Eilberg. Pravedusi tyrinėjimus, pakomisė pagrindo Laikinosios vyriausybės nariams apkaltinti nerado, ir kongresm. Eilberg raštu pranešė Gečiui, kad tolimesnis Brazaičio ir Šlepečio bylų tyrinėjimas sustabdomas. Tačiau tas neatsakomingas kaltinimas skaudžiai palietė prof. Juozą Brazaitį ir, reikia manyti, pagreitino jo žemišką kelionę. Širdies smūgio pakirstas, mirė jis 1974. X1.28.

Neteisingai apkaltintas Brazaitis, nors ir sunkios ligos kamuojamas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos žydų likimo klausimu paruošė studijėlę, kurią čia skelbiame ištisai.

Įvykius, kurie buvo prieš 33-30 metų, suaktualino iš dalies keli pamfletai bei dokumentų ar tariamų dokumentų rinkiniai:

1. Nazi War Criminals Among Us. By Charles R. Allen, Jr., A Jewish Currents Reprint. New York, 1963, 16 p.

2.  He kissed the swastika. “Mintis” Publishing House, Vilnius, 1964, 16 p.

3.  Nacionalistų talka hitlerininkams. Vilnius, 1970, 190 p.

4.  Documents Accuse. Gintaras, Vilnius, 1970, 310 p.

Trečią ir ketvirtą leidinius paruošė tie patys autoriai: A. Baranauskas, K. Rukšėnas, redagavo E. Rozauskas.

Šie leidiniai davė medžiagos JAV įstaigom atnaujinti investigacijas, kaip tai paskelbė New York Times.

Dokumentų rinkinį vertinant, žiūrima: (I) ar paskelbtieji doku-kumentai patikimi — tikri; (II) ar nėra praleistų dokumentų ta pačia tema, kurie leistų patikrinti pirmųjų teigimus; (III) ar iš dokumentų daromos išvados sutaria su vaizduojamo laikotarpio bendra padėtimi.

Toliau čia ir bus liečiami tie dokumentai ar tariamiej dokumentai, kurie liečia Lietuvos Laikinosios vyriausybės veiklą — 1941 m. birželio 14 - rugpiūčio 5 laikotarpį.

I.

Ar dokumentai tikri?

Dėmesio verti dokumentai, pažymėti Documents Accuse Nr. 52 ir Nr. 40.

1. Pirmuoju dokumentu, Nr. 52, esą “all the Jews of Lithuania were robbed and driven in ghetto”, skelbia autoriai 120 p.

Šis dokumentas — netikras. Prieš jį kalba šie faktai:

(a)    Laikinosios vyriausybės priimtieji nutarimai būdavo pasirašomi min. pirmininko pareigas einančio Ambrazevičiaus ir reikalų vedėjo J. Švelniko. Nutarimas Nr. 52 išsiskiria iš minėtos tvarkos: čia padėtos (mašinėle, ne pasirašytos!) pavardės Ambrazevičiaus ir vidaus reikalų ministerio J. Šlepečio.

(b)    Šio “nutarimo” data” — 1941 m. rugpiūčio 1 diena. Tuo tarpu Zivilverwaltung paskelbtas 1941 m. liepos 25 d. Documents Accuse duoda dokumentą Nr. 50 žydų ghetto reikalu, pasirašytą The Gebietskommissar of the City of Kaunas Cramer, SA-Ober-führer. Pasirašytas 1941 m. liepos 31 d. Taigi anksčiau už dokumentą, priskiriamą Lietuvos vyriausybei.

(c)    Šio laikinosios vyriausybės “nutarimo” šaltiniu nurodomas leidinys “Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai”, Kaunas, 1941, p. 99-100. Pažymėtina, kad tai nėra leidinys Lietuvos laikinosios vyriausybės, o ją likvidavus pirmojo generalinio tarėjo (prie Generalkomisariato) įstaigos.

2. Dokumentas Nr. 40 komentuojamas kaip “PG adopted a decision to organize a concentration camp-ghetto for Jews” (120 p.).

Dėl šio dokumento žymėtini šie faktai:

(a)    To paties “dokumento” fotokopija buvo paskelbta ir leidiny “Nazi War Criminals . . .” 36 psi. Tame leidiny po fotokopija parašas, kad tai “meeting of July 30, 1941, when Ambrazevičius signed the decree ‘for the establishment of concentration camps for the Jews’ (ir žydų koncentracijos stovyklos steigimas) — see arrow”. Tačiau pačiame čia skelbiamame “dokumente” nėra jokio nutarimo apie “establishment of concentration camps”. Pamfleto leidėjas tik juodais dažais užbraukė kažkokią eilutę, kurios, matyt, jis nenorėjo skelbti.

(b)    Documents Accuse ta pati fotokopija įdėta Nr. 40. Bet ji jau kitokia: ji papildyta nutarimu (2): “to approve the establishment of a concentration camp for Jews and to authorize Mr. Švipa, Deputy Minister of Municipal Economy, in co-operation with Colonel Bobelis, to take care of the above”.

Pažymėtina: šis nutarimas (2) yra toks ilgas, kad jokiu būdu netilptų tarp nutarimo (1) ir parašų (plg. vietą “Nazi War Criminals . . .” 36 p.). Tai leidžia daryti išvadą, kad antroji nutarimo dalis fotomontažo keliu įdėta.

(c) Nutarimo (2) lietuviška redakcija yra ne to paties stiliaus kaip nutarimo (1). Nutarime (2) iškreipta net asmens pavardė: vietoj “Švipui” parašyta “Švipai”, (Lyg reikalų vedėjas nebūtų žinojęs viceministerio pavardės!).

Nutarime (1) pavardės rašomos be “p.” (ono): rašoma tiesiog: išklausius “pulk. Bobelio pranešimo”. O nutarime (2) jau rašoma: “p. Švipai”, “p. pulk. Bobeliu’”. Angliškame “Documents Accuse” šis lietuviškos redakcijos nesutarimas jau išlygintas.

(c) Kad “Nazi War Criminals...” nebuvo to nutarimo (2), rodo ir to pamfleto paraše minima “arrow”, kuri rodo ne į vyriausybės nutarimą, bet į ... pulk. Bobelio pranešimą.

(e) Dėmesio verta ir tai, kad lietuviškai išleistoje “Nacionalistų talka. . .” tie patys autoriai šio “dokumento” neskelbė, kaip neskelbė ir kito “dokumento”, kuris buvo ir “Nazi War Criminals . . .” ir “He kissed the swastika”: esą vysk. Brizgys “has forbidden all clergy to aid Jews in any way” (“Nazi . . .” 37 p., “He kissed . . .” 15 p.).

Lietuviškai leidžiamo leidinio “Nacionalistų talka . . .”, gal matė, kad lietuviškai skaitančiam iš karto kris į akis šis falsifikatas, bet angliškai skaitantis to nepastebės . . .

Ar dokumentacija pilna?

Dokumentai gauna teisingos

prasmės ir ima teisingiau vaizduoti istoriją, kai jie sugretinami su kitais apie tuos pačius dalykus kalbančiais dokumentais. O “Documents Accuse” autoriai vengė tų dokumentų, kurie rodytų, kas buvo daroma žydų padėčiai gerinti ar kurie rodytų, kas buvo tikrasis žydų klausimo sprendėjas.

1. Jie visiškai nutylėjo gen. St. Raštikio liudijimą jo knygoje “Kovos dėl Lietuvos” II t. 305-307 p. Ten autorius, buvęs laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministeris, liudija, kaip žydų delegacija (buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias rabinas Sniegas ir Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas advokatas Goldbergas — kaip tik dėl to sėdėjęs sovietų kalėjime — abudu autoriui gerai pažįstami) atsilankė pas jį į namus prašydami palengvinti jų padėtį ghetto.

Gen. Raštikis toliau liudija:

“Paaiškinau jiems, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė žydų, kaip ir daugelio kitų klausimų, reikalu yra visiškai bejėgė ir nieko negali padaryti. Jie ir patys gerai tai žinojo. Pažadėjau delegatams iškelti žydų reikalą palankia jiems prasme vokiečių karinėje vadovybėje, nes su vokiečių Gestapu aš jokio reikalo neturėjau” (306 p.).

Gen. Raštikis toliau pasakoja, kaip jis atsilankė pas feldkomendantą Pohl ir

“pradėjau jam sakyti, kad Lietuvos vyriausybė ir visuomenė labai susirūpinusios vokiečių akcija prieš žydus. Gen. Pohl pareiškė, kad jis nieko negali padaryti šiuo reikalu, bet pasiūlė man kalbėtis su generolu von Rocques. Aš paprašiau, kad ir von Pohl sutiktų kartu su manim nuvykti pas aną generolą. Sutiko, ir tuoj abudu nuvažiavome į buvusio Lietuvos kariuomenės štabo rūmus, kur dabar buvo įsikūręs gen. von Rocques štabas... Von Rocques priėmė mus .. . Pasikalbėjime dalyvavo gen. lt. von Rocques, gen. mjr. von Pohl, generolo Rocques štabo viršininkas generalinio štabo pulkininkas leitenantas Kriegsheim, generolo adjutantas ir aš. Adjutantas visą mūsų pasikalbėjimą stenografavo. Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimu ir naikinimu.

“Jūs (lietuviai) dar nesate prie to pripratę, bet turėsite priprasti”, įsiterpė šeimininkas į mano pranešimą.

“Ne, pone generole, mes prie to nepriprasime”, atsakiau.

“Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo”.

“Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad dabar, karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiksmų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią . . . Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančių akciją prieš žydus”.

Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko generolui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis . . . Generolas von Pohl pritarė mano minčiai, kad ši Gestapo akcija jaudinanti vietinius lietuvius gyventojus. Po ilgesnio pasikalbėjimo šeimininkas pareiškė, kad apie lietuvių nuotaikas ir mano pareiškimą jis painformuosiąs aukštesnes instancijas. Tuo pasikalbėjimas ir buvo baigtas . . . Bet atsisveikindamas gen. von Rocques visai netikėtai užpylė man šalto vandens ant mano galvos. Atsisveikindamas ir paduodamas man ranką, jis pareiškė:

“Pone generole, nesijaudinkite ir nesirūpinkite, visa ši akcija greit baigsis”.

Vadinasi, vyriausias karinės vadovybės atstovas Lietuvoje kalbėjo ne apie akcijos sustabdymą, bet apie jos baigimą . . .

Ministeriui pirmininkui negalėjau pranešti nieko džiuginančio, nes iš generolo von Rocques lūpų išsprukęs sakinys, kad Gestapo akcija prieš žydus turėsianti greit baigtis, nieko gero nesakė, kadangi galima buvo suprasti, jog numatytas skaičius žydų greit būsiąs sunaikintas . . .

Po kelių dienų vėl atsilankiusiam pas mane rabinui Sniegui galėjau tiek pasakyti, kad mėginau vokiečių kariuomenės vadobyvėje tuo reikalu ką laimėti, tačiau iš to, kas man pavyko patirti, jokių optimistiškų išvadų negalima daryti” (307 p.).

2.    Tas pats nepasitenkinimas dėl žydų klausimo, apie kurį kalbėjo gen. Raštikis vokiečių karinei vadovybei, buvo įsakmiai pareikštas ir laikinosios vyriausybės pirmininkaujančio kalboje vyriausybės posėdyje 1941 rugpiūčio 5 d. Jo kalbą pakartojo ir “Documents Accuse” (Nr. 24). Joje konstatuota visa eilė trukdymų iš vokiečių pusės laikinosios vyriausybės veiklai. Joje pasakyta ir žydų klausimu: “Having no means, the Government could not positively influence any outrages, e.g. the executions of Jews in Kaunas and in the Provinces”.

3.    Nutylėjo “Documents Accuse” ir kitų leidinių žydų autorių liudijimus. Pvx. The Case Against Adolf Eichmann, Edited and with Commentary by Henry A. Zeiger. Published by The New America Library; Their Brothers’ Keepers, by Dr. Philip Friedman (Columbijos un-to žydų istorijos lektorius), New York, 1957.

(a) Abudu autoriai liudija vokiečių norą sukurstyti Lietuvoje vietos gyventojus prieš žydus ir vokiečių nusiskundimą, kad tai nesiseka.

Zeigercituoja žodžius generolo Stahlecker raporto, rašyto 1941.X.15 Himmleriui: “Considering that the population of the Baltic countries has suffered very heavily under the government of Bolshevism and Jewry while they were incorporated in the USSR, it was to be expected that after the liberation from that foreign government, they (i.e. the population themselves) would render harmless most of the enemies left behind after the retreat of the Red Army. It was the duty of the security police to set in motion these self-cleansing movements and to direct them into the correct channels in order to accomplish the purpose of the cleansing operation as quickly as possible. It was no less important in view of the future to establish the unshakable and provable fact that the liberated population themselves took the most severe measure against the Bolshevist and Jewish enemy quite on their own so that the direction by German authorities could not be found out” (Zeiger, 66 p.).

Cituoja toliau tą patį raportą:

“To our surprise it was not easy at first to set in motion an extensive pogrom against Jews” (ib.).

Friedmancituoja to paties “SS Brigadeführer Franz Stahlecker, Commander of Eisatzgruppe A, operating in Baltic countries, kitus žodžius:

“On the basis of our instructions, the Sceurity Police has initiated the solution of the Jewish question with all possible dispatch. However, we deemed it advisable that the Security Police should not put in an immediate appearance, as the extraordinarily harsh measures pursued might have a negative reaction, even in German circles. It is our purpose to show the world that the native population itself undertook to suppress the Jews”.

Friedman nuo savęs prideda: ‘‘However, Stahlecker, who proceeded to recruit his mercenaries from fascist partisan units, jobless police, and the underworld, discovered to his surprise and chagrin that Lithuanians, as a rule, shied away from the opportunity offered them by the Thousand-Year Reich. ‘‘It was not a simple matter”, Stahlecker complained, ‘‘to organize an effective action against the Jews” (136 p.).

(“Documents Accuse” taip pat cituoja tą Stahleckerio raportą, (Nr. 73), tačiau nutyli tas vietas, kurias buvo iškėlę žydai rašytojai, būtent, Stahleckerio nusiskundimus, kad lietuviai nesiduoda sukurstomi taip lengvai prieš žydus).

(b) Abu minėti autoriai pastebėjo, kad žydų pogromai turėjo būti suorganizuoti ir įvykdyti pirmom karo dienom, kol krašte yra suirutė.

Abu taip pat mini, kad pirmasis, kuris Kaune pasidavė Stahleckerio sukurstomas, buvo žurnalistas Klimaitis su partizanų būriu. Friedman teigia jį turėjus 300 partizanų. Jiem priskiriama pogromų pradžia, birželio 25-26.

(c) Zeiger liudija, kad ghetto steigimo Kaune idėja ir reikalavimas priklauso vokiečiam:

“Kaune po pirmos operacijos žydų komitetas buvo iškviestas ir painformuotas, kad vokiečių valdžia nemato jokio pagrindo kištis į kivirčus tarp lietuvių ir žydų. Vienintelė tad normaliai padėčiai sudaryti išeitis—sudaryti žydų ghetto. Į žydų komiteto atsikalbėjimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimybės tolesniam pogromam išvengti. Į tai žydai iš karto pasisakė pasiryžę esą viską padaryti, kad iškeltų savo rasės brolius į Vilijampolę” (lb).

Kauno komendantas pulk. J. Bobelis buvo pranešęs laikinajai vyriausybei apie gautą iš Stahleckerio reikalavimą — iškraustyti žydus iš Kauno per 5-6 valandas. Šis Stahleckerio dvigubas žaidimas paaiškėjo, kai po vizito pas Stahleckerį žydų atstovai atsilankė pas komendantą ir perdavė Stahleckerio pareiškimus (žr. E. Sūduvis, Vienų vieni, 136 p.).

(c) Komendantas Bobelis liudijo, kad jam pasisekė įtikinti vokiečius, jog per tokį trumpą laiką techniškai negalima iškeldinti; kad jis turįs atsiklausti ir savo vyriausybės. Bobeliui pasisekė laimėti laiko žydų klausimui apie mėnesį.

(e) Neteisinga skirti Klimaičio grupę prie LAF, kuris organizavo sukilimą. Klimaitis tik ką buvo išėjęs iš bolševikų kalėjimo. Jis ir suorganizavo apie save daugelį tokių pat pirmom karo dienom.

Žinomi taip pat faktai, kad partizanų būrius organizavo Lietuvoje pasilikę bolševikų agentai, ir jie plėšė žydus. Pvz. Pakruojuje žydai išžudyti vietinio advokato Požėlos iniciatyva. Tuo “nuopelnu” remdamasis, Požėla tuojau tapo Šiaulių apygardos komisaro Gewecke pirmuoju patarėju. Tik kai lietuviai surinko dokumentus ir jais įrodė, kad jis buvęs slaptas NKVD agentas ir įdavinėjęs žmones sovietų saugumui, vokiečiai savo patarėją likvidavo (žr. V. Rastenis, Dirva, 1964.VI.5).

Tokioj padėty visai suprantamas “Documents Accuse” cituojamas komendanto Bobelio birželio 28 įsakymas (Nr. 19) subordinuotis visom ginkluotom grupėm “Military Forces Staff’. O patį Klimaitį buvo pavesta iškviesti į laikinosios vyriausybės būstinę, kur gen. Pundzevičius bei gen. M. Rėklaitis ar jų pavaduotojai įtikintų jį atsisakyti savo akcijos prieš žydus. (Tame pasikalbėjime Klimaitis verkęs ir aiškinęs, kad Stahlecker grasinęs jam likvidavimu, jei jis nevykdys Stahleckerio įsakymų. Jam buvo patarta dingti. Netrukus jis tai ir padarė).

Neatsakingų grupių ar asmenų veikla greitai baigėsi, bet prasidėjo sisteminga pačių vokiečių jau viešai vadovaujama veikla, kurią liudija ir dokumentai.

(F) “Doc. Accuse” Nr. 107 cituoja SS Standartenführerio Jäger slaptą pranešimą, kad nuo 1941 liepos 2 dienos jis parėmęs žydų reikalus į savo rankas ir ir vykdęs žydų likvidavimą.

Sovietų magazine “Švyturys” ypatingu būdu išryškintas ir sudramatintas tas Jägerio dokumentas, kuris buvęs pristatytas į Nürnbergo teismą. Su dokumentais buvo pasiųsti į Nürnbergo teismą kaip “ekspertai” J. Jurginis ir prof. Kruncas. Jurginis minėtame “Švytury” apie tą dokumentą rašė:

“Mudu su Kruncu, kaip ekspertai, pateikėm teismui pluoštą dokumentų, iš kurių vienas išgarsėjo Jėgerio ataskaitos vardu. Jį beveik ištisai perskaitė teismo pirmininkas, citavo radijas ir spauda. Jėgeris,— SS Standarten fiureris, trečiosios baudėjų komandos (Einsatzkommando) vadas, gestapo viršininkas okupuotai Lietuvai. 1941 m. liepos 2 d. iš tariamosios lietuviškų buržuazinių nacionalistų Škirpos - Ambrazevičiaus “vyriausybės” perėmė žmonių šaudymų Lietuvoje . . .” (1963.X.19).

Šis sovietinės spaudos cituojamas dokumentas rodo, kad žydų likimas priklausė ne nuo laikinosios vyriausybės, bet nuo Gestapo viršininko Jägerio jau nuo liepos 2 dienos. (O prieš jo atvykimą tos pareigos priklausė Stahleckeriui). Pačios sovietinės spaudos cituojami dokumentai aiškiai rodo, kad “Doc. Accuse” pastangos atsakomybę už žydų persekiojimą, naikinimą suversti Lietuvos laikinajai vyriausybei yra neteisingos.

Dokumentų interpretacija

1. Kiekvieno pareiškimo prasmė aiškėja bendrame įvykių kontekste. “Doc. Accuse” tyčia ar netyčia tą kontekstą nurodė, cituodamas Lietuvos laikinosios vyriausybės pirmininkaujančio kalbą vyriausybės paskutiniame posėdy (Nr. 24). Iš tos kalbos matyti, kaip Lietuvoje susidarė dvi nelygios jėgos: lietuviškoji, atstovaujama Lietuvos laikinosios vyriausybės, LAF ir remiama visuomenės; vokiškoji, atstovaujama karinės valdžios ir Gestapo, o paskiau Zivilverwaltungo. Viena ir kita neturėjo jokių santykių. Vokiečiai palaikė santykius tik su žemesniu rangu — Kauno lietuvių komendantu ir Kauno miesto burmistru.

Šitokioje situacijoje santykiai galėjo būti įtempti ar atleisti atskirais pareiškimais viešumoje, lyg ritualinėm formulėm. Kiekvienas amžius turi savo “ritualines formules”, kurios yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai. Pvz. šiuo metu tokia ritualinė formulė yra “taikos generacijos kūrimas” — apie ją kalbama, nors faktiškai ginkluojami arabai, ginkluojami žydai, ginkluojama lotynų Amerika, ginkluojama Indija. Šiuo metu populiari Saugumo Tarybos 1973 m. spalio 22 dienos sutartis — grąžinti tarp Izraelio ir Arabų 1967 metų status. Sutartis abidvi puses laikinai nuramino, bet faktiškai ji nevykdoma.

Ano karo pradžios metu ritualinė formulė buvo “naujosios Europos kūrimas”; tokios pat formulės reikšmės turėjo “Doc. Accuse” (89 p.) minimas arkiv. Skvirecko, buv. prezidento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir kitų telegramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk. Brizgio radijo kalba, kuria “kvietė stoti į vermachto statybos batalionus” (Doc. Ac. Nr. 60). Vis tai buvo ritualinės formulės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jėga. Tai buvo tokios pat prasmės formulės, kaip 1940 metais visuomenės atstovų ėjimas pas “liaudies vyriausybės pirmininką” J. Paleckį lojalumo pareikšti. Tokios pat prasmės turėjo ir 1941 metų Kauno lietuvių komendanto bei burmistro priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet atsikalbėjimas, kad techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiem reikia atsiklausti ir savo vyriausybės.

2. Ar ši taktika Lietuvos žydų

reikalui pakenkė ar padėjo?

(a) Faktas: Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko.

(b)    Faktas:    Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydam keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

(c)    Faktas: Kada Gestapo surengė liepos 23-4 perversmą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir batalijono vadu vietoj pulk. Bobelio pastatydino Gestapui priimtiną kapitoną Kviecinską, pastarojo jau rytojaus dieną (liepos 25) sušauktas susirinkimas, minimas “Doc. Acc.” Nr. 47, jau sugriežtino reikalavimus žydam — nustatė griežtesnius, nei jie buvo paskelbti burmistro Palčiausko ir komendanto Bobelio.

Šie faktai rodo, kad Lietuvos laikinosios vyriausybės linijai ištikimi savivaldybės ir komendantūros žmonės sugebėjo laimėti žydų naudai daugiau laiko, sugebėjo padėtį padaryti lengvesnę tiek, kad kai kurie žydai galėjo ir pabėgti.

(d)    Faktas: Kada “the Gebiets-kommissar Cramer” 1941 liepos 31 išleido žydų reikalu dar griežtesnį įsakymą (Nr. 50), komendantas Bobelis mėgino gauti vyriausybės pritarimą švelnesniam Jewish Statute (Nr. 52), kuris būtų nurodymas lietuviam, dirbantiem prie ghetto. (Tas komendanto Bobelio projektas “Doc. Acc.”, kaip minėta, klaidingai paskelbtas kaip tariamai Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtas statutas).

(e) Faktas: Vilniaus žydų liudijimas. Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis “Jewish Press’, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Kowalski rašo:

“In such circumstances, the Jews had no other choise but to wish to be brought to the ghetto. Ten thousand of our brothers and sisters disappeared without a trace during the month of terror. Everybody expected the same fate.

Of course, it stands to reason, that such a ceaseless pogrom caused the Jews to long for the day when they would by driven into the ghetto. They sincerely believed it was the only solution. Perhaps there would be work to do; the people would live togehter and such atrocities would not take place.

The long anticipated moment came at dawn, September 6,1941. The Jews were awakened early in the morning by long whistles and yells from those who came to force us into the ghetto.

At first, no one knew exactly what was going on. Soon it became clear that the time had come to go. That day traffic was stopped for non-Jews.

All the military and police forces of the Germans and Lithuanians were mobilized. Germans and Lithuanians were stationed in every courtyard and commanded the Jews to evacuate their homes in 15 minutes.

It was self-evident that 15 minutes were not sufficient for the aged and the children to get ready. It was impossible to get dressed and take along the bare necessities.

This was in great contrast to the city in Kovno. There the Jewish population was given a couple of days to move into the ghetto, with a chance to transfer their household goods in wagons and carts. In Vilna they only allowed us 15 minutes to get dressed and get packed. Each person could take only that which he could carry. Being awakened from a deep sleep and rudely driven into the ghetto did not make for organized (?) thinking. The Jews had to get dressed, and grab haphazardly in the little time allowed them. As a result, homes were left in panic, and when they reached the ghetto they lacked basic necessities” (Isaac Kowalski, A Secret Press In Nazi Europe. The Story of a Jewish United Partisan Organization. Jewish Press, January 23, 1970).

Šie Kowalskio liudijimai rodo:

(1)    Kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones;

(2)    kad Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota.

Išvados

Dokumentų ir faktų visuma dėl žydų likimo Kaune ir Lietuvos vyriausybės rolės duoda tokias išvadas:

1.    Lietuvos žydų likimą iš karto paėmė į savo rankas Gestapas, pirmiausia organizuodamas pogromus (žr. Zeiger 66 p., Friedman 136 p. Doc. Accuse Nr. 73).

2.    Kauno žydų delegacijai ghetto pasiūlė Gestapas, ir delegacija turėjo su tuo sutikti (žr. Zeiger ib.).

3.    Pirmieji žydų pogromai Kaune buvo suorganizuoti Stahleckerio iniciatyva, panaudojant Klimaičio grupę, kuri su Lietuvos laikinąja vyriausybe nieko bendro neturėjo.

4.    Kauno komendantui Bobeliui ir burmistrui Palčiauskui pasisekė išmanevruoti ir laimėti žydų naudai laiko ir geresnes kėlimosi į ghetto sąlygas (žr. Kowalski liudijimą apie Vilnių).

5.    Laikinosios vyriausybės pastangos paveikti vokiečių karinę vyriausybę per gen. von Rocques žydų naudai nedavė teigiamų vaisių (žr. gen. Raštikio liudijimą).

6.    Laikinoji vyriausybė nepadarė faktiškai jokių veiksmų, kurie žydų padėtį būtų pasunkinę, tik parėmė komendanto ir burmistro laikyseną humaniškesnėje plotmėje, negu po jų nušalinimo nacių parinkti jiem patinkami žmonės.

7.    “Documents Accuse” autoriai betgi “karo kaltininkais” akcentuoja labiausiai Lietuvos laikinąją vyriausybę, nors:

(a)    Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo paskelbta prieš nacių valią ir nacių niekad nepripažįstama;

(b)    Laikinoji vyriausybė nepakluso nacių reikalavimui išsiskirstyti ar pasivadinti patariamąja (vokiečių) taryba;

(c)    Prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę Gestapas suorganizavo

1941 m. liepos 23-4 perversmą;

(d)    Lietuvos laikinosios vyriausybės narių dauguma atsisakė priimti Generalkomisaro siūlomas generalinių tarėjų pareigas, ir Generalkomisaras von Renteln tai įvertino kaip atsisakymą bendradarbiauti;

(e)    Lietuvos laikinoji vyriausybė atsiribojo nuo vokiečių politikos žydų atžvilgiu (žr. min. pirmininko pareigas einančio kalbą 1941 m. rugpjūčio 5 d.);

(f)    Lietuvos vyriausybė buvo priversta veiklą nutraukti 1941 m. rugpjūčio 5 d. prieš savo ir tautos valią, ir veiklą sustabdžius daugumas vyriausybės narių nuėjo į pogrindžio veiklą. Ir dėl jų bei kitų asmenų organizuotos pogrindžio spaudos sudarytos visuomenės opinijos Lietuva buvo vienintelis nacių okupuotas kraštas, kuriame naciam nepasisekė suorganizuoti lietuvių SS legiono;

(g)    dėl nacių represijų už pasipriešinimą nacių politikai Lietuvoje tarp išvežtųjų į kalėjimus bei koncentracijos lagerius buvo ir keturi Lietuvos laikinosios vyriausybės nariai. Laikyti tad Lietuvos laikinąją vyriausybę “karo nusikaltėliais”, kaip tai daro sovietų skelbiami leidiniai, tegalėtų tik nacių propagandistai.

8. Kodėl sovietų paruošti leidiniai taip labiausiai inkriminuoja Lietuvos laikinąją vyriausybę? Dėl to, kad:

(a) Lietuvos laikinoji vyriausybė reiškė lietuvių tautos valią būti nepriklausoma; reiškė pasipriešinimą svetimai okupacijai; ta valia išliko ir lig dabartinių laikų Lietuvoje, pasireikšdama pasipriešinimu sovietinei okupacijai bei jos vartojamam Žmogaus pagrindinių teisių paneigimui.

(b) Kai pasaulio viešoji opinija kaltina Sovietus žydų persekiojimu, Sovietų interesas nukreipti dėmesį nuo savęs į Lietuvos laikinąją vyriausybę ir skelbti ją kaip žydų persekiotoją, nors ir Lietuvos žydai nukentėjo nuo sovietinio režimo: (1) ne vienas žydas nekomunistas buvo Sovietų iš Lietuvos deportuotas; (2) tas pats adv. Goldbergas, kuris buvo atsilankęs pas Lietuvos laikinosios vyriausybės narį gen. Raštikį, kaip Lietuvos atsargos karininkas, Sovietų buvo laikomas kalėjime; (3) kai sovietinės okupacijos atstovai pastatė prie Vilniaus paminklą nacių sunaikintiem žydam, žydai ir čia buvo nuskriausti: paminklo įraše nutylėjo žydų vardą, o teįrašė “sovietinius piliečius”.

Tokia dabartinė Sovietų politika vertė leidinių redaktorius dokumentus klastoti, dokumentus nutylėti, iš dokumentų daryti išvadas, kurios yra priešingos to laikotarpio faktam ir kitiem dokumentam.

Tai įprastinė sovietinė sistema, ir jos yra priversti laikytis autoriai, nors jiem ir kiti faktai būtų žinomi ir iš kitų faktų logiškos išvados būtų kitokios.

Bet kaip tik šis momentas sovietinėm išvadom ir sovietinei akcijai pats tinkamiausias, jų manymu, metas: juk dabar veikia “detente”.