VERTIKALINIU ŽVILGIU

Nr. 66 (103) 1976 M. BALANDIS

ADOLFAS DAMUŠIS

Kai išeivijos tautinis veikimas pradeda sustingti tik vadinamuose bėgamuosiuose dienos reikaluose ir ima suktis tik apie gyvenamojo momento uždavinius, kyla pavojus paskęsti smulkmenose, prarasti veržlumą plataus akiračio polėkiam, pro medį nematyti miško, atšipinti įžvalgą gyvenimo nuolatinei kaitai ir pasidaryti pažangos srovę tvenkiančia uola. Šiokiam tautinio veikimo pavojui išvengti yra naudinga laikas nuo laiko į mūsų išeivijos veikimą pažvelgti vertikaliniu žvilgiu, atseit, atsiplėšti nuo savosios kasdienybės ir į savo veikimo uždavinius pažvelgti iš dabartinės pasaulinės struktūros ir joje besireiškiančių tendencijų pozicijos. Tik tokioje perspektyvoje įmanomas savųjų siekimų kūrybiškas vykdymas. Tik atsiplėšę nuo savosios kasdienybės, galime suvokti ir pamatyti, kokia daugybė didelių klausimų laukia savo atsakymų.

Mūsų labai rimto domesio būtų verti pirmiausia turbūt šiokie klausimai:

Ar tautų visokeriopiem interesam tenkinti svarbiausia atrama ir toliau laikytina tautinė suvereninė valstybė, ar tautų suverenumą būtų tikslinga subordinuoti regioninei, kontinentinei ar net globalinei antvalstybei? Ne iš šalies užkartai, bet sutartai ir demokratinei.

Ar darbo — kapitalo santykiai turi pasilikti visiem amžiam dviejų antipodinių elementų įtampos ir kovos apspręsti, ar jiem pagrindu ir mastu turėtų būti visų solidari atsakomybė už bendrąją gerovę ir žmogaus prioritetas prieš daiktą?

Ar valstybinę santvarką turi lemti komunistinių ar kapitalistinių oligarchų užkarta prievarta, ar nelygstamą žmogiškojo asmens vertę globojanti ir saugojanti pilnutinė demokratija?

Kur baigiasi valstybės kompetencijos prievartinis autoritetas ir kur baigiasi kūrybinės laisvės ir kitų asmens laisvių ribos?

Kuo skirtingas autoritetinės valstybės siekimas žmones valdyti nuo demokratinės valstybės siekimo žmonėms tarnauti?

Kodėl demokratijos principai daug anksčiau ir daug lengviau prigijo valstybės politinėje santvarkoje, nekaip ūkinėje ir kultūrinėje srityse?

Kodėl pavergtos tautos laisvės kovotojam netaikomos tarptautinės teisės, kurios taikomos tarpvalstybinių karų kariam, ir kodėl jiem, laisvės kovotojam, nėra garantuota politinės priglaudos teisė visokiomis aplinkybėmis?

Ar Sovietų Sąjungos koloniją, pavadinus sovietų socialistine respublika, ta kolonija jau tikrai tampa nebe kolonija?

Šiokie ir jiem tolygūs klausimai šaukte šaukiasi atsakomi. Ir tie atsakymai turėtų supurtyti net ir apsamanojusias sąžines ir pažadinti žmonijos vidines jėgas, kurios formuoja apsisprendimą ir įkvepia ryžtą jam vykdyti.

Tokių atsibudimo ženklų pasirodo ir mūsų laikais. Tik mokėkime juos skaityti. Žmonija, — išgyvenusi nacionalsocializmo maniakišką vokiečių tautos aukštinimą ant kitų tautų laisvės ir lavonų, patyrusi ir tebepatirianti Rusijos sovietinio komunizmo siaubingą demoniškumą, pamačiusi hedonistinės civilizacijos beviltišką tuštybę, — pradeda atsibusti tarsi iš košmariško sapno ir pradeda dairytis tvirtesnių atramų viltingesnei ateičiai.

Šios pabudimo procesijos priešakinėse gretose tarp įvairių tautų kovotojų ir kankinių, didvyrių ir šventųjų, mes regime gausų būrį ir savosios tautos sesių ir brolių. Vien tik pastaraisiais metais šviesiais švyturiais pavergtosios mūsų tautos juodąją naktį yra nutvieskę tokie pavyzdžiai kaip Andriuškevičiaus, Bačiušaitės, kun. Bubnio, Gajausko, Gražio, Jaugelio, Kalantos, Kazlausko, Kudirkos, Lapienio, Paulaičio, Petronio, Plumpos, Povilonio, Rudaičio, Sadūnaitės, Sakalausko, kun. Šeškevičiaus, Tamonio, Terlecko, kun. Zdebskio, Žukausko ir daugelio daugelio kitų.

Jie atstovauja tai gyvajai žmonijos sąmonei, kurios šaknys yra gyvoj žmogiškojoj sąžinėj. Šios sąmonės esminė savybė, esminis bruožas yra smurto akivaizdoje baimės instinkto nugalėjimas. Baimės nugalėjimas patį smurtą padaro nepavelku. Jis netenka savo geluonies.

Šios sąmonės apraiškų regime net ir Vakarų komunistų atsikvošėjime ir atsižadėjime sovietinės marksizmo interpretacijos ir jo vykdymo prievartinio metodo. Sovietinė marksizmo interpretacija Vakaruose stengiamasi pakeisti priešinga, asmens laisvės ir prioriteto neneigiančia, marksizmo interpretacija, o jo prievartinį vykdymo metodą pakeisti demokratiniu metodu. Tai labai reikšmingi mūsų laikų ženklai.

Kai sovietinis marksizmas yra atrama totalistinei komunistų partijos diktatūrai, sovietinės valstybės kapitalizmui, Rusijos imperialistiniam kolonizmui, tautų prievartavimui ir žmogaus pavergimui, žodžiu, kai sovietinis marksizmas yra sukūręs tokią sistemą, kuri radikaliai priešinga žmonijos sąmonės dabartinei krypčiai, mūsų išeivijos uždavinys nelikti tik tų priešingumų susidūrimo pasyvių stebėtojų vaidmenyje, bet aktyviai angažuotis laisvės, teisingumo, demokratijos pozicijom. Mūsų išeivijos uždavinys visur ir visada stiprinti laisvės, teisingumo, demokratijos idėjų penetracijos srautą, kurio taip bijo sovietinės prievartos melas.

Šia prasme labai tikslinga yra suintensyvinti visų mūsų veiksnių pastangas gelbėti sovietų kankinamus bei žudomus rezistentus. Tokiai misijai ypatingai turėtų atsidėti mūsų jaunimas. Jis turėtų organizuotu būdu nuolat ir neatlaidžiai sovietų kankinamų bei žudomų rezistentų likimą kelti savo gyvenamo krašto viešosios informacijos kanalais, vyriausybės, mokslo, kultūros ir religinių bendruomenių vadovaujančiuos sluoksniuos. Kudirkos, Sadūnaitės, kun. Šeškevičiaus, kun. Zdebskio, Žukausko ir kitų pareiškimai sovietiniam teisėjam turi penetruoti visą laisvąjį pasaulį. Mūsų veiksniai turėtų nedelsdami sudaryti bendrą įstaigą okupuotos Lietuvos politinei, ūkinei, kultūrinei, tautinei, religinei padėčiai studijuoti, dokumentuoti ir tokių studijų duomenimis pasaulio viešąją opiniją formuoti. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pateikiami faktai bei įvykiai turi pasiekti visų tiesą ir laisvę gerbiančių žmonių ausis ir širdis.

Pavergtosios tautos kultūrinei bei religinei rezistencijai stiprinti tikslinga yra taip pat kuo plačiau paskleisti Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos, Lituanistikos Instituto, Lietuvos Tyrimų Instituto ir kitų tolygių mūsų išeivijos institucijų darbus. Ypatingai reikia visokeriopai paremti Lietuvos istorijos ir Lietuvos istorijos šaltinių suredagavimą bei išleidimą. Istorinės tiesos atskleidimas ir paskleidimas būtų labai reikšminga ir paveiki išeivijos talka pavergtosios tautos kultūrinei rezistencijai prieš Lietuvos istorijos sovietinius klastotojus ir prieš rusifikacijos atkaklias užmačias.

Lygiai svarbu atskleisti pasauliui sovietinės sąrangos esmines savybes — melą ir veidmainystę. Šiam uždaviniui galėtų naudingai pasitarnauti sovietinio genocido faktų bei dokumentų rinkiniai ir komentarai knygomis ir periodikoje. Ir Lituanus žurnalas galėtų drąsiau akademiškai pasvarstyti sovietinės sąrangos esmines savybes, nevengdamas atskleisti sovietinių nežmoniškumo nusikaltimų. Sovietinių politinių kalinių likimas ir jų gelbėjimo uždaviniai Lituanus skiltyse taip pat turėtų rasti sau vietą.

Šiais Jungtinėse Valstybėse padidėjusio susidomėjimo etninėmis grupėmis laikais mūsų labai rimto dėmesio yra verta vadinama trečioji mūsų išeivijos karta. Jai lengviau yra megzti ryšius su amerikiečiais ir jų institucijomis, pateikti informacijų ir laimėti palankumą. Savo ruožtu toks įtraukimas į konkrečią pozityvią tarnybą pavergtosios savo senelių tautos rezistenciniam uždaviniam talkinti neabejotinai gaivintų ir stiprintų šios kartos lietuviškąją sąmonę ir lietuviškąją tapatybę.

Antra vertus, vargu ar būtų vaisingos pastangos šios kartos žmones traukti į kurią veikiančią Lietuvos vadavimo uždaviniam organizaciją. Atrodo, kad tikslinga būtų pradėti išeivijos lietuvių naują rezistencinį sąjūdį, apimantį visą idealistinės dvasios ir rezistencinio ryžto mūsų išeivijos jaunimą. Tai galėtų būti rezistenciniai studijų ir darbo židiniai aplink Lituanus, Ateitį, Aidus, Metmenis, Laiškai Lietuviam, Akiračius, Skautų Aidą, Vytį ir kt. Tokių židinių svarstymam ir darbam uždavinių trūkumo tikrai nebūtų. Pirmiausia galėtų eiti pažintinė įžvalga į sovietinės sistemos esmines savybes ir sovietinio marksizmo metodus, taip pat į būdus visa tai atskleisti savo aplinkai. Lygiagrečiai galėtų vykti praktiško bendradarbiavimo pagrindų sudarymas su sovietų pavergtų kitų tautų rezistenciniais sąjūdžiais laisvajame pasaulyje. Pagaliau tokie rezistenciniai židiniai galėtų svarstyti ir pilnutinės demokratijos principų vykdymo galimybes gyvenamojo krašto tikrovėje.

Pagaliau žvelgiant vertikaliniu žvilgiu į mūsų išeivijos Jungtinėse Valstybėse kai kurių institucijų tarpusavio santykius ir kai kurių veikėjų išpuolius, ryškiai matosi labai pavojingos vidaus ligos požymiai. Ne čia vieta aiškintis jos priežastis ir terapiją. Čia tik verta prisiminti aną evengelijose užrašytą Kristaus perspėjimą savo mokiniam: “Žiūrėkite, kad kas jus nesuklaidintų. Nes daugelis ateis po mano vardu, sakydami, kad tai aš”. (Morkus, 13, 5-6)