ŽMONĖS IR IDEALAI LAIKO TEKĖJIME


1960 M. KOVAS NR. 20 (57)

JUOZAS BRAZAITIS

LAIKO tėkmėje upės vandenys atšrias uolos nuolaužas paverčia apskritučiais akmenėliais ir smiltim.

Laiko tėkmėje lietuviai išeiviai galėjo pavirsti kuo kitu, nei jie buvo išeities taške.

Iš daugelio lietuvių, esančių išeivijoje, tremtyje, emigracijoje, sustojama čia prie vieno jų tipo. To, kuris jaučiasi išneštas į reliatyviai saugų krantą, tačiau nenustoja regėjęs už savęs palikusios ir dar tebevykstančios dramos; joje dalyvavo jis ne statistu, stebėtoju, bet aktyvioje rolėje... Tai jau praeitis — poros ar pusantros dešimties metų praeitis. Tos praeities prisiminimas padeda suvokti save naujoje dabarties padėtyje ir nusiteikti akivaizdoje miglotos ateities.

Tokią kultūrą brangino ir norėjo ją pritaikyti savai tėvynei. Savąsias jėgas ir skyrė kovai už Vakarus, kai Vakarai susirungė su Rytais Lietuvos scenoje.

Vakarų pasitraukimas iš tos scenos jį padarė tremtiniu, emigrantu. Nuo to pasitraukimo susvyravo jo tikėjimas Vakarų jėga, kokia juos buvo laikęs su vaikišku nuoširdumu. Tačiau jam liko tikėjimas, kad Vakarų atsitraukimas galįs būti tik taktinis ėjimas ir kad jo tėvynei tik “laikinai nepriklausomybė sutrukdyta” (Rooseveltas). Tremtinys norėjo būti ir toliau dalininku kovos už Vakarų idealus, tarp kurių buvo ir jo tėvynės laisvė, dalininku kovos iš naujų pozicijų.

2. Dabarties stebėjimas:

Ar Vakarai yra tie patys?

Vakarų veidą emigracijoje galėjo stebėti iš arti. Vis dažniau ir gausiau rodomą įžvalgesnių vakariečių stebėtojų jau ne kapitaliniuose mažai skaitomuose tomuose, o dienos, savaitės spaudoje. Vienas kitą papildydami, jie brėžia vakariečio veidą rėkiančiais brūkšniais.

A. BEPRASMĖ DINAMIKA VIETOJ INTELEKTUALINĖS RIMTIES

Anglas konservatyviausias vakarietis. Anglas Malcolm Muggeridge, aštrios ironijos talentas, prašneka apie dabarties anglo intelektualinius interesus (New York Times Magazine, 1959 lapkričio 22). — Mano tėvas, rašė M.M.. buvo socialistas pionierius ir šeštadieniais savo priemiestyje aiškindavo, kaip atrodys gyvenimas, kada bus laimėtas socialistų siekimas — palengvinti darbą, duoti daugiau laisvalaikio. Darbo žmonės tada — vaizdavosi jo tėvas — atidavę darbui mažiau valandų, grįš namo, skaitys Shakespeare ir Dickensą, mokysis klasikinių ir naujųjų kalbų, lankys paskaitas apie Aristotelį, grožėsis operom. Darbo žmogus tokiu keliu kils kultūroje ir civilizacijoje. Ar taip nutiko? Taip, dabar — mano M. M. — darbas lengvesnis ir laisvalaikio daugiau. Tačiau sekmadieniais savo laisvalaikio metu žmones perverčia savo laikraštį, eina į barą, klausosi muzikos iš dėžės ir greičiau vyks į šunų lenktynes, nei klausysis apie Shakespearą ar Prarastąjį Rojų... Socialiniai ir technologiniai laimėjimai — išvedžioja M. M. — neprisidėjo prie asmens intelektualinės ir estetinės kultūros. Jie pagimdė dinamikos troškulį — norą veržtis pirmyn, veržtis be tikslo ir prasmės. Šio žmogaus dvasios simbolis yra autostrados su siuvančiais automobiliais. Namai neteko privatumo (kurį taip brangino anglai). Į juos įsiveržė išore pro televiziją, kuri atėmė laisvalaikį. Šeimos nariai susmeigę akis į ekraną, kurio “Western” filmai uždega jiem kraują, o “What’s My Line” atstoja jiem intelektualinę gimnastiką. Šio nuintelektualėjusio ir svetimom mintim bei sugestijom gyvenančio žmogaus simboliu M. M. laiko vieną iš savo žurnalo karikatūrų, kuri buvo padaryta pagal Rodino skulptūrą, vardu Le Penseur. Karikatūroje priešingai: žmogaus degančios akys įsmeigtos į ekraną ir jam vardas duotas Non Penseur. Kam galvoti, jei galvoja už jį ir jam galvojimo rezultatą pateikia televizijos ir spaudos komentatoriai! Kam mokytis muzikos, jei už nikelį gali jos gauti dėžėje! Taigi, padidėjęs laisvalaikis nepaskatino intelektualinio budrumo ir aštrumo. Priešingai — atbukino intelektą, padidino minties tuštumą... Istorikai, iš amžių perspektyvos žvelgdami, turės pasakyti, kad laisvalaikiai virto žmogui pragaištimi. Adomas, paragavęs užginto vaisiaus, buvo priverstas duoną valgyti savo veido prakaite ir tuo keliu sukūrė galingus išradimus. Technologijos išradimai, davę jam didesnį laisvalaikį, niveliavo tas jėgas, kurios jį padaro žmogum ir kūrėju...

B. PRAGMATIZMAS VIETOJ MORALINIŲ PRINCIPŲ

Amerikietis laikomas modernesniu vakariečiu. Jis išryškino kitą vakariečio pusę — moralinę. Jo moralinį veidą ypačiai ėmė ryškinti viešumoje paskutiniai metai, prabilus apie korupcijas — televizijoje, prekyboje, unijose, net Kongrese ir Baltuosiuose Rūmuose. Demaskavimo įsibėgėjimo populiarusis Saturday Evening Post jų priskaitė tiek. kad rodės nebeliko vietos amerikiečių viešajame gyvenime, kur moralė nebūtų pakąsta. Ir Hans Morgenthau, Chicagos profesorius, iš tų korupcijos faktų, labiausiai iš Van Doren, padarė apibendrnamas išvadas. Esą amerikiečio moralės jausmas išgyveno perversiją. Reliatyvizmas pakirtęs moralės pagrindus. “Objektyviniai standartai, kurie sudarė civilizuotos visuomenės moralės nugarkaulį, yra dingę. Ką žmogus turi daryti ar nedaryti, nulemia ne objektyviniai dėsniai, kurie šviečia kaip žvaigždės, bet visuomeninės opinijos vertinimai... moralinis sprendimas tokiu būdu daros priklausomas nuo dienos publicistikos, ir moralinis gėris daros identiškas su tuo, ko minia nori ar toleruoja” (The New York Times Magazine,1959 lapkričio 22).

C. OPURTUNIZMAS VIETOJ IDEALIZMO

Jėzuitų leidžiamoje America (1959 gruodis) Andrew M. Greely parodė amerikiečio psichologijos kitą kertę — kaip idealizmas yra užleidęs vietą oportunizmui. Tikėjimas herojizmu esąs jau tik praeitis. “Prezidentas Eisenhoweris buvo neginčijamas herojus prieš aštuonerius metus, bet reikia abejoti, ar jis liko dabar tokis... Daugumas amerikiečių dėl to linksta jausti, kad herojizmas yra beprasmis ir kad herojus tegali būti kvailys”. Pasitaikąs iš tikrųjų herojus esąs sutinkamas su skepticizmu ir net nepasitikėjimu, bet vargiai kada su susižavėjimu. “Tėra maža amerikiečių, kurie ryžtųsi ir norėtų aukoti savo energiją ir net gyvybę savo artimo tarnybai. Tėra sauja jaunų žmonių, ieškančių būrų, kuriais jie padarytų reikšmingą indėlį žmonių progresui ir gerovei, nepaisydami asmeninių nepatogumų, pasišventimo ir net aukos. Nėra dingęs pats herojizmas, bet yra dingęs tikėjimas herojum. Jei mes, amerikiečiai, leidome komunikacijos priemonėm suniekinti herojizmą ir bendroje opinijoje sunaikinti net jo ženklus, tai priežastis yra ne tiek herojų nebuvimas, kiek jų baime — nes herojus yra matas mums. Mes siekiame aistriai jį išgriauti, kad rastume pateisinimo savo tingumui ir indiferentizmui... Nuo 1950 metų mes, amerikiečiai, nebenorime herojų. Atsiliepimas į Dr. Dooley (kuris pats vėžiu sirgdamas yra pasiaukojęs vienintelis gydytojas ir ligoninių organizatorius Laos džunglėse. J. B.) yra puikus pavyzdys mūsų abejingumo herojum... Jaunas mano draugas dėl jo pastebėjo:    ‘Jei Dooley mirs, būrys žmonių nulies ašarą, bet nebus daug tokių, kurie norėtų stoti į jo vietą’. — Ir autorius tęsia:    “Mes norime liktis sau, kad galėtume naudotis ‘geru gyvenimu’ laisvi nuo visuomeninio atsakingumo... Gyvenimas yra perdaug sudėtingas, surizgęs ir pavojingas, kad mes pasitrauktume nuo patogumų rutinos, kurią susidarėme sau iš niekniekių aplink save. Herojus ir herojė atsisako pasirašyti mūsų ‘Tautinį Kompromisą’ su abejingumu. Del to mes jiem neturime vietos savo buveinėje’’.

Išvada: Vakarietis — nebe tas

Tokiuose vakariečių pareiškimuose apie vakarietį lietuvis išeivis gauna patirti naują karčią tiesą: vakarietis nebe tas, Vakarai nebe tie, kuriuos jis buvo prisistatęs anksčiau. Gauna karčią tiesą: kas buvo anksčiau filosofų galvose, dabar ima nusileisti į masių praktini gyvenimą; filosofų idėjos gyvenimą performuoja ta kryptimi, kurią anie amerikiečių ir anglų stebėtojai liudijo.

Buvo dar tėvynėje žinojęs lietuvis dabartinis išeivis tokius didžiuosius vardus kaip William James ar John Dewey, kurie mokė, kad tiesos, pastovios visiems laikam ir žmonėm, nesą; kad tiesa tesąs reliatyvus dalykas; kad tai, kas pasirodys visuomenei naudinga, tas ir būsia tiesa... Neatrodė tada, kad tame didžiųjų mintytojų galvojime reikia pakeisti tik vieną terminą, ir jis bus artimas tikėjimui, kuriuo remiamas bolševizmas — tiesa bus tai, kas naudinga partijai...

Iš praeities švitėjo tokie kaip John Watson, kuris sėjo naują žmogaus supratimą — sumažindamas jame sąmonės ir laisvos valios reikšmę ir išryškindamas pasąmoninę aplinkos veikiamą prigimtį. Jis atidarė duris į eksperimentinę psichologiją, bet jo mokslu dengėsi ir gausūs šarlatanai... Tačiau neatrodė, kad tokios mintytojų idėjos paveiktų galvojimą ir elgesį tų amerikiečių, kurie kaip pionieriai parodė daug sąmoningos geležinės valios, sukūrė stiprių herojinių asmenybių, kovojo už pastovias ir visiems žmonėm galiojančias tiesas bei principus. O tačiau šios dienos atsiliepimai apie amerikiečio moralines normas leidžia galvoti, kad masė pasidarė savas praktines išvadas iš savo min-tytojų kitados skelbtų idėjų.

Taip, laiko tėkmėje Vakarai jau nebe tie. To konstatavimo įspūdyje nauja įtikinama ir sugestyvia šviesa iškyla Gonzaga de Reynold rašytas Tragiškos Europos vaizdas:; rodosi jau lyg įvykęs Vakaruose ar tebevykstąs Ortega y Gasset rodytas Masių sukilimas prieš asmenį. O už viso to stovi dar iš tolesnės laiko perspektyvos gąsdinantis ir įspėjantis Spenglerio pramatymas apie Vakarų žlugimą.

Vakarų veidas nebe tas. To pakitimo pajautimas yra naujas dramatinis išeivio pergyvenimas — apgriautas jo idealas, vardan kurio buvo kovota tėvynėje ir iš naujų pozicijų. Vakarai tebeliko laisvės reprezentantai. Bet krikščioniškos kultūros reprezentantu buvo jau tik praeities Vakarai. Apgriautas pasitikėjimas dabarties Vakarų žodžiais, užtikrinimais, nes jie teturi tik reliatyvios vertės, tik šiam kartui, tik tiek, kiek jie naudingi patiem žodžių davėjam.

Bet čia išeivio dramos dar ne galas.

Autoanalizėje: ar jis tas pats?

Jis, tas kalbamojo tipo išeivis, pasijuto esąs vakarietinio gyvenimo tekėjime ir jo veikiamas. Atsineštas jo nusiteikimas kovoti ir aukotis atsidūrė kasdienio darbo rutinoje ir laisvalaikio palaimoje. To rezultatas — esti momentų, tegul ir nedažnų, kad jis pats ima save klausti: ar jis tebėra tas pats. Jei tai darytų kas kitas iš šalies, pasijutų įžeistas. Operacija mažiau skaudi, kai pats save ima klausti ir ieškoti atsako.

A. DĖL SAVĘS

Ar jis intelektualinio alkio, kurį turėjo tėvynėje, o juo labiau tremties lageriuose, neiškeitė į sotumą?

Ar tebetraukia knyga, laikraštis, koncertas? Ar gyvenimo keliamas bei skaitomas idėjas sprendžia savo galvojimu, ar tenkinasi kartodamas kitų pasiūlytas frazes, nesistengdamas suvokti nė jų turinio? Ar seka naujas gyvenimo idėjas ir daro pagal jas išvadas savo veikimo formom, ar kartoja nusistojusius ir atgyvenusius trafaretus? Ar lankosi tuose parengimuose, kurie reikalauja mintį įtempti ir palieka klausimų keliom dienom, ar tenkinasi pramogom, kurios baigiasi bendru išsijuokimu, išgaruojančiu sulig išėjimu iš salės? Look (1960 sausio 5), talkinamas Gallupo instituto, padarė anketą apie amerikiečius ir rado, kad vidutiniškas amerikietis sakosi skaitąs, bet negalįs.. atsiminti autoriaus, nei knygos vardo. Daug skaityti ir įsigilinti neturįs kada, bet vidutiniškai po keturias valandas per dieną praleidžiąs prie televizijos. Ar išeivis nesijaučia artėjąs, priartėjęs šiam “vidutiniškam” amerikiečiui ?

•    Ar jis moralinio principingumo nėra iškeitęs į pragmatiškumą, vadinamą tikslingumą, vietoj tiesos pasirinkdamas šio momento naudą?

Daugumas kalba apie moralinius principus, tačiau ar moralinį dėsnį pripažįsta tada, kol jis kalba jo naudai: ar pripažįsta ir tada, kai tas moralinis dėsnis kalba ir už jo priešininką? Ar savo ir kito asmens garbė, duotas žodis, viešas įsipareigojimas lemia jo elgesį, ar tik nauda ir nenauda?

Tas pats Look rado, kad 3 amerikiečiai iš keturių sakėsi pasielgtų taip pat kaip Van Doren, jei tik būtų jiem tokia proga uždirbti negarbingu būdu 129,000 dol. Garbingumas tevaidina svarbios reikšmės elgesiui tik 15 iš 100. Bet ir tai tik vyresnio amžiaus žmonėm — per 50 metų. O tarp jaunimo tas procesas tesiekia tik 6.

•    Ar jis nėra idealizmo iškeitęs į oportunizmą? Iškeitęs ypačiai to specifinio idealizmo, kurio vardu žadėjosi Lietuvą vaduosiąs, eisiąs kovotojų keliais?

Ar vertindamas gyvenimo faktus ir juose besireiškiančius žmones pajėgia įžvelgti idealistinių motyvų tų žmonių poelgiuose, ar telinkęs ieškoti juose tik savanaudiškų motyvų, karjeros, ambicijos, avantiūros, pasipelnymo?

Ar jis nėra priartėjęs prie tų amerikiečių, kurie gyvenime iš viso nemato idealistų herojų, nes herojų buvimas virsta priekaištu ir pasmerkimu jo idealui. Otas idealas, Look anketos daviniais, esąs dažniausiai toks: išsimokėti skolas už namą, užaitikrinti materialinį saugumą (tam tikrą kapitalą) ir paskui pakeliauti po pasaulį, daugiausia po Europą. Rūpestį, kas ten dedas “Washing-tone”, vadinas, valstybinius, politinius reikalus pastumia kitiem.

Patikrinęs tokia autoanalize savo gyvenimo kelią, kai kas gali nudžiugti, radęs daug panašumo tarp savęs ir čia atvaizduoto “vidutinio” amerikiečio. Jį gali džiuginti faktas, kad jis ne vienas tokis, kad jis jau “amerikietis”. Noras tuo savo naują padėtį pateisinti, įteisinti ar ja pasididžiuoti betgi slepia savyje norą užmaskuoti, nutildyti jo viduje esantį ir jaučiamą naują nusivylimą, giliausią ir skaudžiausią iš visų — nusivylimą pačiu savim. Jis regi ir pripažįsta esąs nebe tas pats. Pakitęs ne asmens augimo linkme. Priešingai, degradavęsis intelektualiniu atžvilgiu, degradavęsis moraliniu atžvilgiu, degradavęsis aktyvumo atžvilgiu.

B. DĖL SAVO JAUNESNIŲJŲ

Dramatinis kilimas neišsemtas. Jis, to tipo išeivis, ima baimintis, kad jo vaikai, išaugę jau naujoje aplinkoje, bus dar svetimesni jo buvusiem idealam. Paradoksu skamba faktas, kad jis šiaip taip gali apsiprasti su tuo, kuo jis virto, bet jam sunku susiprasti su mintim, kad jo vaikai tuo pačiu virstų. Tokią galimybę vaikuose jis pergyvena skaudžiau nei savyje jau įvykusį faktą. Tačiau ir šitokia galimybė nebūtinai turi vesti į asmens palūžimą, kapituliaciją. Tas, kuris buvo susigyvenęs su tėvynės ir Vakarų idealais, pavertęs juos savo gyvenimo dalimi, gali atsidurti panašioje padėtyje kaip Moljero Mizantropas — mato savo mylimosios nevertumą, tuštumą, o tačiau nenustoja jos mylėjęs. Nenustoja mylėjęs savo tėvynės ir jos žmonių dalies išeivijoje, nenustoja mylėjęs Vakarų. Perdaug yra su jais suaugęs. Ir dėl to nori surasti tai, kas žadintų nenustoti tikėjus ateitimi ir dėl jos veikus. Tai priklauso prie jo paties egzistencijos.

4. Ateities galimybėse: ką jis ir kiti dar gali realiai padaryti

Laiko daug nutekėjo jau virtus tremtiniu, išeiviu. Kovos tikslas nepasiektas. Ir ateitis vis miglotesnė. Ar po tiekos nusivylimų kapituliuoti, sudėti rankas ir virsti “amerikonu”, sąžinę apraminus, ar mojuoti nors ir užsimerkus toliau... — klausimai sukyla ne jam vienam, to tipo išeiviui. Ateities vizija tegali remtis daugiau jo asmeniniu tikėjimu, o ne empyriniais įrodymais. Bet nuo to tikėjimo priklauso jo akcija ar kapituliacija.

A. TIKĖJIMO PAGRINDAS:    KOVA EINA DĖL ŽMOGAUS

Išeivis tiki:    tėvynės laisvės kova yra virtusi ir ateity virs dar organiškesne mažute dalim kovos tarp Rytų ir Vakarų. Nusivylimas Vakarų žygiais gali būti dar gilesnis. Slaptos išpardavimo sutartys gali būti pridengiamos naujais skambiais šūkiais — užtvenkimas, išlaisvinimas, emancipacija, išsilaisvinimas, padėties nesankcionavimas ir kt. dengė ir dengs Vakarų negalią, iki jie patys iš tos negalios išsivaduos. Tačiau kova tarp Rylų ir Vakarų nesibaigs, jei ir būtų išduoti jo ir kitų tokių pavergtos tėvynės. Tai per menka duoklė tam, kuris nori visos Europos ir visų kontinentų.

Vakarai, neišjungdami iš savo kovos pavergtos Europos, daro ne labdarą tiem pavergtiem kraštam, o tiktai kovoja dėl savo egzistencijos, nes kiekvienas naujas kąsnis priešui, komunistiniam Rytam, yra Vakarų siaurinimas ir silpninimas.

Lieka išeiviui tikėjimas, kad Rytų ir Vakarų kovoje, kol ji reiškiasi tik šaltuoju karu, kovojama pirmiausia dėl žmogaus. Komunistinių Rytų pagrindinis siekimas — perdirbti, perkurti ar naujai sukurti žmogų. Perkurti tą, kurį jau fiziškai pavergė. Perkurti ir tą, kuris yra dar laisvame pasaulyje.

Laisvojo pasaulio žmogų komunistiniai Rytai siekia padaryti dvejopą: padaryti aktyvų kovotoją už komunistinį žmogaus ir gyvenimo supratimą ar padaryti bent neutralų, kad jį išjungtų iš kovojančio priešininko gretų.

Vakariečio bruožai, kurie buvo aliarmuoti vakariečių stebėtojų, yra to neutralaus žmogaus ženklai, komunizmui nekenksmingi, o jų daugėjimas priešininko stovykloje komunistiniam siekimam yra naudingas. Šitas reiškinys, ko-mun;stinių Rytų akcija už komunistinį ar neutralų žmogų, duoda konstruktyvią išvadą ir Vakaram — veikti už žmogaus tikros vertės atstatymą — už jo intelektualinį budrumą, už jo moralinį principingumą, už jo idealistinį veiklumą. Tai yra pagrindas. Jo stiprinimas reikš pas: priešinimą tai nužmoginimo akcijai, kurią genialiai vykdo komunizmas, siekdamas dominuoti. Jo stiprinimas reikš didesnę garantiją teisingai įžvelgti priešo užmačias, teisingai parinkti jam pasipriešinimo uždavinius ir metodus. Jo stiprinimas reikš didesnį įžvalgumą tautinei kūrybai ugdyti ir visuomeninei sutartinei laimėti, žmogaus vertės atstatymas praktiniame gyvenime yra pagrindas ir laisvės kovai. Visa kita yra tik praktinės išvados. Kai kurias tokias išvadas galima iliustruoti pavyzdžiais.

B. PAVYZDŽIAI VEIKLOS LAISVĖS KELYJE

Intelektualinis budrumas reikalauja kritiškai sutikti dienos pakišamus šūkius, faktus, vertinimus apie žmones ir įvykius — užuot nekritiškai, papūgiškai priėmus iš šalies pagamintus ir pakištus apie juos sprendimus. Koegzistencija, taika, laisvė, kultūrinis bendradarbiavimas, vienybė, laisvinimas, demokratija, fašizmas ir tt. — vis tai gražūs ar negražūs vardai, kuriais norima aptempti ir paslėpti visai jiem priešingas turinys. Amerikos vyskupų laiškas 1959 lapkričio 22 teisingai atkreipė dėmesį į terminų piktnaudojimą. Intelektualinis budrumas reikalauja tokius šūkius patikrinti visu logikos aštrumu ir sutikimu su gyvenimo tikrove. Tada grūdus iš tų šukių tenka prisiimti, o pelus atmesti.

Intelektualinis budrumas gal būt įtikins ne vieną, kad laisvės kelyje nepakanka rūpestingai kartoti bendrus laisvinimo žodžius, o reikia pamatyti konkrečius uždavinius kiekvienam metui, kiekvienam kartui. Tada bus šaudoma į taikinį, ne į orą. Antai, jei paskutiniais metais Lietuvos okupantas taip siekia suniekinti Lietuvos laisvės kovotojus, tai geriausias jam pasipriešinimas sustiprinti tų didvyrių kultą. — Jei ėmė niekinti Lietuvos kankinius vyskupus, tai laisvasis pasaulis turėtų susilaukti informacijos, kuri pažadintų jais pasididžiavimą ir meilę. — Jei okupantas taip siekia iškreipti ir suniekinti nepriklausomos Lietuvos praeitį, tai apdairumas ir budrumas diktuotų bent mažiausią uždavinį — nepadėti okupantui tos Lietuvos niekinti.

Jei priešas taip ieško koegzistencijos su Amerika, kad ji užmirštų praeitį, norint jam kelią pastoti — juo labiau reikia informuoti Amerikos visuomenę apie tos praeities faktus, kurie įspėja sykiu, kokia bus ateitis pačiai Amerikai.

Dr. A. Maceinos puikios sugestijos apie pabaltiečių emigrantų uždavinius buvo sureziumuotos vienu pasakymu — jie turi būti tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Jo pasakymą taikant Amerikos plotui, tokiu tiltu labiau reiktų pabūti daugiau per provincinę spaudą, kurios skaitytojai yra labiau atviros širdies ir mažiau paveikti suktos politikos. Čia sveikintinas Amerikos LF bičiulių 1959 studijų savaitėje prieitas sprendimas ir įsipareigojimas ieškoti ryšių su savų miestų amerikiečių spauda.

Tai keli pavyzdžiai, kurie rodo, kad laisvės kelio akcija gali būti suracionalinta, taupant jėgas ir žodžius.

Intelektualinio budrumo padarinius gali pajusti ir moraliniai santykiai tarp žmonių, tarp grupių. Budresnis apsisvarstymas prieis, tur būt, išvadą, kad laikas yra padaręs tvirtų sprendimų, kuriais punktais veikla nebereikalinga ir pastangos tuščiai eikvojamos: kova tarp politikų ir diplomatų dėl pirmavimo, kova tarp grupių taip pat dėl pirmavimo vadovybėse, kova tarp vadinamo jaunimo ir senimo, kova tarp kunigų ir pasauliečių katalikiškos veiklos srityje. Ta kova gali būti dengiama gynimu valstybinių teisių, demokratijos, katalikybės ar kitokiais idealistiniais dangalais, bet tai savęs apgaudinėjimas, noras iliuzijom gyventi, naikintis ir kitus naikinti. Yra tragiška, kada žmonės manosi tuo tarnaują Dievui ir Tėvynei. Įžvalgesnis intelektualinis buklumas galėtų rodyti konstruktyvinių galimybių, realiai įmanomų:

*    Klausimais, kurie liečia laisvės kovos reikalą, kurie gali padėti ar kenkti lietuviam tėvynėje ar Lietuvos bylai bei propagandai užsieniuose, gali susitikti įvairių grupių žmonės, nesiteiraujant, kas tarp jų viršesnis ir su svaresniais įgaliojimais, o tik kaip jis tais klausimais galvoja ir kaip pasiryžęs veikti. Bendras išsiaiškinimas daugiau ar mažiau duos bendras išvadas. Tuo bus laimėta veikimui bendra visų linija.

*    Klausimais, kas ką gero gali įvykdyti, gal būt, teks nusilenkti prieš gyvenimo datuojamą išvadą: realiai gali nuveikti jau nebe kolektyvai, bet daugiau atskiri pajėgūs ir kūrybingi asmens. Taip yra diplomatinėje, taip politinėje, taip propagandinėje, taip ir kultūrinėje srityje. Jei kurie bendro pobūdžio kolektyvai prigyveno dekadansą, tai labiausiai tada, kada juose sustiprėjo atstovavimas, o ne darbas; kada grupės siuntė savo žmones atstovauti, o ne dirbti. Negalįs pozityviai dirbti nori energiją kur nors dėti; nelaimė, kad ji buvo pasukta kliudyti dirbantiems paties kolektyvo rėmuose. Jei kolektyvai, kuriem yra sudarytos minimalios fizinės sąlygos visuomeninį darbą dirbti, būtų sudaryti ne tiek atstovavimo, kiek darbingumo principu, grožėtumes daug didesniais rezultatais.

Ta tiesa gal nebuvo tokia aiški anksčiau; laikas ją padarė aksioma.

* Klausimais, kur reikalinga sukelti bendrą išeivijos opiniją, laikas padarė tai, kad šiandien daugiau reikšmės turi nebe politiniai kolektyvai, bet spauda. O jos politiniai kolektyvai šiandien beveik nebekontroliuoja. Tad ieškant bendros vieningos opinijos reikia sudaryti ją pirmiausia tarp laikraščių. Daros realesnis vienybės kūrimas tarp redakcijų nei tos vienybės ieškojimas tarp grupių.

Intelektualinis budrumas gali padėti ir santykių tarp asmenų bei grupių moraliniam lygiui kilti, taigi kultūrėti. Kas yra krikščioniškos pasaulėžiūros ir nori savo veikimą jos principais tvarkyti, gerai pasvarstęs ras, jog tarp asmenų ir grupių ugdyti neapykantą, pagiežą nėra krikščioniškas principas. Komunistai laiko savo tikėjimo dogma neapykantą priešininkui. Krikščioniškoji pasaulėžiūra tam reikalui skelbia artimo meilę, net ir priešininkui. Jei krikščionis veikėjas tai atsimins, gal atsisakys tada nuo pagiežos kitaip galvojančiam, ją pakeis tegul ir ne meile, tai bent santūrumu. O atsižvelgdamas, kad šioje scenoje kova tarp grupių yra realiai beprasmė, paskelbs tarpgrupines “paliaubas”, t. y. gyvenk tu savo “tikėjimu”, aš gyvensiu ir veiksiu savuoju. Ilgesnėje perspektyvoje tai gali vesti ne tik į toleranciją, bet ir sugyvenimą, o reikiant ir bendradarbiavimą tam tikrais klausimais.

Amerikos vyskupų, 1959 laiške įspėjimas, kad tikintieji prisiima komunistinio galvojimo tiesas, galioja lygiai ir išeiviui lietuviui. Nuo to gali apsaugoti tik budresnis savos pasaulėžiūros įžvelgimas ir tada jos sąmoningas praktikavimas.

C. FINALAS: IŠEIVIO IR EUROPIEČIO ATGIMIMO, TAIGI IR LAISVĖS, VILTIS

Tokias veiklos galimybes vaizduojąs išeivis po pusantros dešimties metų. Žino labai gerai — tai daug sunkesnis kelias, nei sušaukti susirinkimą ir priimti protesto rezoliuciją. Kelias sunkesnis, varginantis, reikalaująs nuolatinių pastangų. Žino taip pat, kad ne visada jam seksis juo eiti. Tačiau jei ir suklys jame septyniasdešimt septynis kartus, tai nereikš, kad kelias blogas, o tik kad reikia dar labiau jėgas stiprinti, nes jis sėkmingiau veda į laisvės racionalesnį siekimą, asmenų ir kartų galimą sugyvenimą. Tas kelias duos ir asmeninio pasitenkinimo, nes nebus laiko nei intereso domėtis užkulisinėm intrygom, apkalbom, įtarinėjimais ir kitokiais šiukšlinėjimais.

Jis duos ir pagrindo optimizmui. Įžvelgs, kad yra dar kita vakariečio pusė, kurios nekėlė apžvalgininkai — yra pastangų pasipriešinti vakariečio dekadansui, pastangų atsigaivinti, o ne galutinai slinkti į “Vakarų žlugimą”. Nėra vienintelis Amerikoje tokis balsas kaip žurnalo America: “Jei mūsų tauta turi išlikti, mes turime turėti vėl populiarius kovotojus, kurie įkvėptų mums didybės krizių laikais.”

Amerikoje vis daugiau aliarmo balsų apie pavojų amerikiečiui. Balsų, reikalaujančių pačios žmogaus auklėjimo reformos. Paradoksu skamba faktas, kad priešų pavyzdžiai skatina amerikiečius atsitiesti iš tų klaidų, į kurios įstūmė juos patys Amerikos didieji žmonės.

Įžvelgs pagrindo optimizmui ir dėl pačių lietuvių išeivių. Kilo ir kyla pasipriešinimas prieš kultūrinį nuosmukį. Kils pasipriešinimas ir dar plačiau — apskritai prieš intelektualinį seklumą, prieš moralinį susmulkėjimą kitose srityse, prieš abejingumą bet kuriom dvasinėm vertybėm. Kyla sykiu ir pozityvūs ženklai — kūrybinis polėkis vienur kitur, visuomeninis užsimojimas, tarporganizacinis bendravimas, naujas prie klausimų pridėjimas — ypačiai tarp jaunimo.

Taip, išeivis regi jaunimą tolstant nuo vyresniųjų — tolstant nuo jų pramogų, nuo jų organizacijų, nuo jų galvojimo ir veikimo būdų. Atviras žvilgsnis rodys, kad čia vyksta procesas, kaip aušrininkų laikais — tada vaikų, išėjusių į mokslus, tolimas nuo tėvų ūkininkų; dabar vaikų, išėjusių čia mokslus, tolimas nuo tėvų, virtusių darbininkais. Čia išėjusio jaunimo dalis nutols nuo tėvų pirmykščių idealų ir “paliks be likusio ženklo žmogumi buvus” (V. Kudirka). Tačiau dalis liks ištikimi tėvų laisvės idealui, idealizmui, principingumui, nors ir kitokiu priėjimu, kitokiom formom nei tėvai. O tokių jau reiškiasi, jau ima stoti ir tos pačios laisvinimo akcijos aktyve. Tie nauji ženklai saugoja išeivį, kaip aną Jobą, ištverti pasitikėjime ir viltyje. Tai kas, kad jaunų pozityvių atžalų dar nedaug laisvės kovos bare. Išeivis žino: masė bemokslių ir mokslus išėjusių, visada linkus gyventi inercija, kaip ją vaizdavo amerikiečių anketos. Žino taip pat, kad naujos idėjos, naujas galvojimas, nauji keliai gimsta atskirų asmenų pastangom. Jie eina savo keliu, dažnai partizaniškai, nepaisydami masės traukimo atgal. Kai tų bendro galvojimo ir bendro veikimo asmenų susidaro ne vienas, o maži bent būreliai, jie virsta masę kelianči) raugu; jie virsta garstyčios grūdu, kuris išaugina medį su dangaus paukščiais jų šakose.

Jų pirmiausia ir labiausiai reikalingas išeivių gyvenimas po dviejų dešimčių metų okupacijų, po pusantros dešimties metų ištrėmimo.

* * *

Pažvelk aplink: kiek tik akis užmato
Vien stovykla ir šachta palei šachtą. 
Ir dar naujas jiems stato vis ir stato
Badmiriaują vergai perdien, per naktį.

Lietuvių kalinių daina Vorkutos vergų stovykloje, Sovietų Sąjungoje. Ją lietuviškai išmokęs užrašė vokietis, Dieter Friede, vergavęs toje pačioje stovykloje. Dainą lietuviškai cituoja savo knygoj Das Russische Perpetuum Mobile, išleistoje Wuerzburge, Marienburg Verlag, 1959.