Atkritimas į bergždžią polemiką
IDĖJOS SPAUDOJE
Lietuvos valstybės 40 metų sukaktyje, atrodė, mūsų spauda susilaikys nuo aitrios partinės polemikos. Tokių vilčių daugiausia buvo davęs Draugas. Beveik pusmetį buvo galima pasidžiaugti dingus jame partinę demagogiją, kurios negalėdavo anksčiau išvengti, kai tik imdavo kalbėti apie ‘vienybę” arba apie frontininkus. Šį pusmetį buvo susidaręs įspūdis, kad dienraštis pakilo iki nepriklausomo katalikiško dienraščio, laisvo nuo tarnavimo tik vienai politinei partijai. Buvo įspūdis, kad dienraščio vadovybė suprato, jog koliojimas ir neapykanta niekad nevedė ir neveda į vienybę ir kad šauksmas: ei, jūs, šiokie tokie anokie, junkitės prie mūsų, nieku nesiskiria nuo daug sykių siūlytos ir atmestos A. Smetonos vienybės...
Tai truko iki Vliko komisijos paskelbto komunikato apie pasitarimus tarp vilkinių grupių komisijos ir LNT bei LF-LDP delegacijų ir krikšč. demokratų konferencijos. Nuo tada Draugas davėsi išprovokuojamas ir vėl “atkrito” (plg. birželio 3 nr.). Duok, Dieve, kad tai būtų atkritimas tik į “flu”, ne į vėžio prigimties ligą.
Naujienos išlaikė sąžiningai savo tradiciją imtis agresijos. Frontininkus sykiais skelbė, kad jie esą “nulis”, kitais sykiais, kad jie kovoja prieš Altą, nors frontininkai Daunys ir Butėnas išsijuosę spaudoje reklamuoja Alto kongresą. Labiausiai šį pusmetį specializavosi Naujienos polemikoje prieš bendruomenę. Negalima bloguoju laikyti, jei Naujienos turi savo neigiamą nusistatymą prieš bendruomenę ir jį karingai skleidžia. Tai jų dalykas, lygiai kaip ir polemikos lygis, su kuriuo galėtų gretintis nebent tik Jaunimo žygiai. Blogiau yra tai, kad Naujienų redaktorius sutampa su Alto sekretorium, ir išvados apie Naujienų redaktorių perkeliamos ir Alto sekretoriui. Nuo to Alto prestižas nedaug laimi.
*
Naujienos rungtyniavo su Vienybe. Pirmosios pradėjo niokoti A. Smetonos ir tautininkų nuodėmes Lietuvoje. Antroji tos pačios lazdos antrą galą atsuko prieš valstiečius liaudininkus Lietuvoje, koliaboruojant su bolševikais. Pasirodo, kad nepriklausomos Lietuvos praeitis dar negali būti ramiai ir objektyviai svarstoma. Praeitis tebepajungiama šios dienos partinio intereso tarnybai. Ir veltui norėtum iš spaudos gauti nuosaikų ir rimtą tų 40 metų laikotarpio vaizdą. Noras praeitį vaizduoti pagal dabartinio intereso kurpalį yra toks stiprus, kad jam neatsispiria net ir teisininkai, kurių galvojimas paprastai yra preciziškesnis. Antai, “Teisininke” adv. R. Skipitis davė atsiminimus apie 1926 gruodžio 17 perversmą. Daugelis laiškuose redakcijai juos laikė pavyzdiniais atsiminimais. Bet jau kitame nr pats autorius paskelbė patikslinimus savo atsiminimam. Ir tuose patikslinimuose pajunti, kad kažkas patarė autoriui pasukti praeities vaizdą taip, kad jis atrodytų priimtinesnis dabartiniams partiniams santykiams. Būtent, autorius stengdamasis atriboti Ūkininkų Partiją nuo Smetonos režimo, kuriame dalyvavo tos partijos nariai Jonas Aleksa ir Juozas Jankevičius kaip ministeriai, pasakoja: “Tačiau kai 1927 balandžio mėn. A. Voldemaras paleido seimą ir, laužydamas konstituciją, neskyrė naujų rinkimų, Ūkininkų Partija atšaukė savo narius iš vyriausybės, o tuos, kurie nepakluso, išbraukė iš partijos. Nuo to laiko Ūkininkų Partija buvo Smetonos-Vol-demaro valdžiai opozicijoje”.
Kiek gi tame patikslinime yra tikslumo? Buvo du ministeriai. Partija juos atšaukė; vieni pakluso, o kitus išbraukė iš partijos. Iš dviejų žmonių kiek daugiskaitų pridirbta... Buvimas opozicijoje praktiškai reiškė tiek: Ūkininkų Partijos narys V. Mašalaitis buvo Smetonos vyriausybės “amžinas” reikalų vedėjas, kuris dalyvaudavo vyriausybės posėdžiuose ir jos nutarimus formuluodavo; profesoriai Krivickas ir Petkevičius buvo užsienių reikalų ministerio juriskonsultai. Panašiai ir kiti tos partijos žmonės buvo labai aukštose vadovaujančiose pareigose. Naudotis režimo vaisiais, bet nesiimti už jį atsakomybės — tatai reiškė buvimą opozicijoje. Tik dabar norima dalyką parodyti kitokį.
Tai skurdus 40 metų valstybinio gyvenimo sukakties minėjimas.
*
