TAUTINĖS VERTYBĖS ir JAUNI ŽMONĖS

VINCAS JONIKAS
Brooklynas, N. Y.

Dažnai tenka išgirsti mūsų jaunimą dejuojant, kad neturim savo tautinių vertybių, nes senoji karta, bepolemizuodama tarp savęs, nepateikia patrauklių lietuvybės pavyzdžių. Ar iš tikrųjų taip yra? Ar jaunimas, iš viso, turi teisę reikalauti iš savo tėvų bei senelių, kad jie atjaunėtų ir tęstų patarnavimą išlepusiems vaikams? Man rodosi, kad pats jaunimas, dar net nesulaukęs barzdų, paseno vien dėl savo kaltės, toli senatve pralenkdamas tuos, kuriems dabar prikaišioja. Jaunimas dabar bijo idealizmo ir aukos, — štai tikroji visos tragedijos šaknis!

Žvilgsnis į praeitį,jaunimo mestas, grąžintų jam būtinos aukos drąsą. Nežiūrint į senosios istorijos lakštus, Mindaugo-Vytauto gadynės heroizmą, užteks, jei jaunimas pamatys Mintaujos gimnazistus 1896 metais, drįstančius atsisakyti viešai rusiškos maldos ir su tuo protestu išeinančius prieš visą Rusijos imperiją. Tie lietuvių ūkininkų vaikai žinojo, kad už savo žygį bus išmesti iš gimnazijos, net areštuoti, kai kurie neteks savo tėvų globos ir atsidurs vieni su savo jėgomis prieš ateitį, spindinčią mokslo viltimis... Katras iš dabartinių studentų drįs prasižioti prieš lietuvių kalbos persekiojimą lietuviškos parapijos mokykloje, šiame laisves krašte, nors už tai jokios griežtos bausmės negresia?

O tie pilkieji knygnešiai, tie 1905 metų revoliucionieriai ir Didžiojo Vilniaus Seimo dalyviai, tie pirmieji kariai savanoriai, ar kartais nėra pakankamai dideli asmens, prieš kuriuos dabartinis jaunuolis turėtų nusiimti kepurę ir apsiverkti dėl savo menkystės? Nepriklausomybės pradžios entuziazmas, kai gimnazistai ir studentai, grįžę iš frontų su skylėtomis krūtinėmis griebėsi organizuoti valstybės ir pradžios švietimo, dirbdami bemaž laukinėse, karo lauko sąlygose, ar negalėtų įkvėpti dabartinį lietuvį studentą bent kiek aukoti savo jėgos ir karjeros lietuvybės kraujo transfuzijai?

Mokslas ir profesijadabartinio jaunimo pasirenkama kaip tik vengiant idealizmo: technika, ekonomija, medicina, teisė, na ir teologija yra dėmesyje kaip sritys, žadančios lepų ir sotų gyvenimą. Jaunimo sielą nuviršijo pilvinis idealizmas. Retas, apsirikęs, pagalvoja apie pedagogiką ar istoriją lituanistine prasme. Tautos kultūrai mokytojas yra reikalingas tuojau, o kiti specialistai, Lietuvoje ar čia, lengvai surandami ar pasamdomi. Svetimšalis negalės mokytojo darbo atlikti be žalos tautai, ypač kur tas darbas lies specifinius lietuviškus reikalus. Jei kokia mergina ir studijuoja, iš bėdos, pedagogiką, ji jau dabar pilna dolerinės širdgėlos, kad apsiriko pasirinkdama profesiją. Gal ją išgelbės bažnytinių organizacijų mokyklos, suteikdamos darbą, kuris su lietuviškumu turės tiek ryšio, kiek velnias su poteriais. Istorikai bijo prisiliesti laisvai prieinamų archyvų, kad, neduok Dieve, nepamatytų ir nepasakytų ko nors šviesesnio iš tautos praeities, negu jiems lenkai, vokiečiai ar rusai kadaise buvo į galvą, kaip surudijusią vinį, įkalę. Jaunimas ir ten galėtų mesti žvilgsnį, kad įsigytų savo nuomonę apie tai, kas sudaro jo tautinę vertę, jo jėgų šaltinį, o nekartoti papūgiškai svetimšalių istorines nesąmones, dažnai su tendencija ar nevėkšliškumu paskelbtas. Rinkimas tautosakos, retų, benykstančių tautos žodžių, ruošimas žodynų argi tai nebuvo senuolių entuziastų, idealistų darbas, kol jie buvo jauni? Ar jie padarė bet kokią gėdą dabarties jaunimui savo beveik beviltiškomis pastangomis atgauti tautai priderančią garbę ir laisvę? Pats pavardžių atlietuvinimas argi nebėra jaunimo dabartinis ambicijos reikalas? Deja, kiek dar asmenų, net iš įtakingų visuomenėje šeimų, tebėra su lietuviškų herojų vardais, o su lenkiškų mužikų pavardėmis. Gėda ima tai paminėjus...

Menas ir literatūrayra jaunimo visai ignoruojamas lietuviška prasme. Nėra pastangos kurti, tai ką bekalbėti apie motyvų pasirinkimą. Jaunimas turi eilę laikraščių, bet jis neturi laiko ką nors nuosavo parašyti. Jeigu ir rašo, tai koks vidurinės eilės “genijus”, savo aptręšusiu nihilizmu niekindamas kiekvieną gaivališkesnį tautos pasireiškimą, kad baugu pripažinti, jog tai lietuvio darbas. Visa jaunimo beletristika sukasi apie stebuklus, nesuprastą meilę ir klebonijos daržą. Temos apie kari, tautos rezistenciją, darbo garbę ar tėvynės ilgesį nemadoje, nes neestetiška, nes to nė dvasios vadas nemoko. Meno mokyklų studentai beveik nesugeba savo laikraščio pailiustruoti, nėra, kas nupieštų knygai viršeli, nekalbant apie rimtesnio turinio piešinį. Jaunieji dailininkai visi “modernistai”, daug žino apie meno madą, tik užmiršta, kad toji mada bus jau praėjusi, kol jie išmoks piešti. Jie turi “gerą skonį”, tėplioja senamiesčiu namų kerėplas, norėdami panašėti į “senuosius meistrus”, piešia negriukus, laivų nuolaužas ir su tais motyvais, urvinio žmogaus meno technikos pagelba, “plaukia į tarptautinius vandenis”, norėdami išgarsinti Lietuvą dar savo nukapotų pavardžių parašais. Tuo tarpu sava heraldika, sava mitologija, sava ornamentika būtų daug tikresnis plaustas į tuos “tarptautinius vandenis”. Nors dabartinės rutinos banga nevieną dailininką nuskandintų svetimybėje, tačiau jie paliktų gyvi savo tautoje. Partizanų kova, tremties ir emigracijos lietuvių būtis, senosios šio krašto lietuvių kartos gyvenimas ir kova dėl būvio — vis tai nepamirštini motyvai jaunimo dailės ar literatūros temoms, realistinio idealistinio stiliaus.

Jei graikai ar romėnai nebūtų taip kūrę savo meno, ką šiandien žinotumėm apie juos, — ar jie buvo augštos civilizacijos, ar urviniai žmonės, panašūs į dabartinio modernisto kūrinius? Tas pats klausimas teks ateičiai ir apie lietuvius kalbant, jei mūsų jaunimas susigundys liga, o ne sveikata.. Senovė yra teisingai griežta mokykla dabarčiai, todėl reikia kurti garbingą dabartį, kad ji liktų tokia ateičiai, kai bus nuėjusi į praeitį.

Muzika, šokis, daina— tai sritys, kur jaunimas gali tikrai lietuviškai pasireikšti, savo pasilinksminimus paversdami tikrais meno vakarais. Žinome, kad nevienas studijuoja ar jau baigė šias meno šakas, deja, nematome ant tų šakų lietuviško vaisiaus. Mergaitė, baigusi muzikos mokyklą, sugeba iš bėdos akompanuoti tokiai pat solistei, dainuojančiai italų operos ariją, ir už tai jos abidvi nori būti “šiltai sutiktos” lietuvių visuomenėje. O kur tie lietuviški muzikos dalykai? Ak, jų nėra, niekas neparašė! Kaipgi? Mes manome, kad yra ir labai gerų, tik panelės ir ponai artistai mano, kad dainuodami svetimus klyksmus jie būna gudresni, labiau prie pasaulinio garso. Pagaliau, ar daug jaunųjų muzikų, belaukdami įkvėpimo stebuklingiems garsams, pamėgino ką nors sukomponuoti ar harmonizuoti, atsiremdami kad ir į lietuvių tautosakos dainų melodijas? Nemoderniška, sakai? Bet sava, garbinga ir šventa! Su tokiais darbais, jaunuoli, iškiltum kaip originalus ir tautinis muzikas, kiti pamatys, ir pats per amžius nemirsi. Nuoširdžiai dirbant, atsirėmus į tautosaką, galima sukurti tokių operų, kokių pasaulis neturėjo ir neturės, kai per savo apsileidimą būsime mirę su »visais tautos lobiais. Melodijos iš tų pačių šaltinių gali būti pritaikomos lietuviško charakterio šokiams, pramoginei muzikai, šokių salei. Balerina, kuri sugeba pasaulinėje scenoje susilaukti “šilto priėmimo”, be abejonės, sugebės sukurti ir vieną kitą pramoginį šokį, originaliai lietuvišką, kad nereikėtų skųstis svetimtaučiams neturėjimu nieko kito, be suktinio ar klumpakojo. Deja, mūsų šaunioji balerina tesvajoja apie šokį ne savo žmonėms, bet tiems, kurie jai ir pinigų, ir gėlių, ir protekcijų teikia. Ji negali nusileisti iš augštybių pas savo “liaudį”, nes neužmiršta to didžio momento, kai kadaise, kažkoks, jau išklibęs, “pasaulinis garsas” didelėje scenoje jai davė gėlių ir pasakė komplimentą. Kas jai dabar tie lietuviai, atsilikę nuo kultūros? Ir mamytė buvo lietuvaitė, kol Lietuvoje buvo gerai... Dabar ji lenkiškai kalba poterius ir žiūri televizijos. Gal dėl panašių priežasčių ir šokių salėse vis mažiau girdėti lietuviško žodžio, nes mūsų jaunimas nebeįstengia jo pratarti, uždusęs po “moderniško” gatvinio juodukų šokio. Tačiau lietuvaitės pasilinksminimuose būna tokios gražios su balinėmis suknelėmis, kad baugu darosi ranka prisiliesti, — sutepsi! Skambios dainos, plaukiančios iš atviros jaunimo širdies veltui lauktumei šokių pertraukose, — ji nutilo. Neregėsi nė tų ratelių, tokių senoviškai gražių, mūsų tėvų-protėvių sukurtų tėvynėje, ar parvežtų anais metais iš Rusijos bei Amerikos emigracijos: “Pučia vėjas, neša laivą, nuneš mumis į Lietuvą. Tai bus linksma, tai bus linksma, tai bus linksma Lietuvoje...” Tie rateliai buvo graži lietuviška tradicija su giliu socialiniu pobūdžiu visiems, be simpatijų skirtumo, dalyvauti dainoje ir šokyje, laikinai sugriaunant “poras”, vieniems kitus po truputį pajusti. Tai buvo graži lietuviškos vienybės vertybė, deja, mūsų jaunimo jau atmesta ir baigiama numarinti.

Jaunimo stovyklose tie patys dainos merdėjimo ženklai — keletas banalių “dainuškų” su geru priedu žargono. Organizacijų himnai atsiskamba kažkokiu beviltiškumu. Kur ta jaunatviška, gaivalinga, akmenis tirpdanti lietuviška daina, kadaise tėvynės slėniuose ir giriose netilpusi su žodžiu - žodžio, balsu - balso vertu? Jaunimas nori, kad seni tautos kareiviai, sulaužytais kaulais ir kiaurom krūtinėm ateitų jos padainuoti, o mergaitės už tai numestų jiems bereikšmį šypsnį, kaip elgetoms nudilusį centą.

Šeimų kūrimo klausimasyra pats didžiausias ir pats subtiliausias, kurį reikėtų atsargiu žodžiu gvildenti. Atrodo, kad pagrindinis dabartinio jaunimo vedybų tikslas yra pramoga per piniginį saugumą. Motyvas kurti šeimai kaip tautinei vertybei nebeturi balso. Motinos, kadaise atsitiktinai sudariusios neeilinės padėties šeimas, nori būtinai ir savo vaikus taip gyvenime įtvirtinti, kad jie ten jaustųsi ponais, kažkuo augštesniais už kitus. Tokios šeimos jaunuolis, tėvų uždarbio padedamas baigęs augštąjį mokslą, garantuojantį jam pelningą ateitį, pradeda žvalgytis ir sau pritinkančios gyvenimo draugės. Pasirinkimas tokiam jaunuoliui gausus, ambicija dar didesnė, todėl gali žaisti su viena ar kita, nes tos visos mergaitės viliasi už jo ištekėti. Širdis ir tautos siela atsiranda ant komersanto stalo. Vienai, sakysim, pasitaiko “laimė”, — ji galės ištaigingai gyventi, turės pramogų ir gerą vardą. Kadangi ne visos pramogos su šeimos gyvenimu derinasi, jiedu turės tik vieną vaiką, patogumo dėliai pakrikštys David, negalės abudu jo suvaldyti, atiduos į “geras rankas” auklėti.

Kitas jaunuolis pasakys, kad lietuvaitės pradeda netekti savo vitališkumo, darosi tragiškai nuobodžios. Sakysime, mergaitė, rūpestingos tėvų globos įtaigojama, baigia kokią ten “gražaus elgesio” kolegiją, prisirenka ne savo luomo ar tautos manierų ir išmoksta taip negražiai elgtis su savo tautos “žemesniais” vaikinais, kad juos nubaido jieškoti žmoniškesnes draugystės net pas svetimas mergaites. Kiekvienas vyras junta savo mergaitės tikrą meilę ir skiria ją nuo manieros. Mato, kad ji nėra tokia, kokia dedasi. Minėta pavyzdyje mergaitė, turėdama kolegijos diplomą su svetimų kalbų mokėjimo pažymėjimais bei daugybe nenuoširdžių nuotykių iš to laikotarpio, sėdi pas mamą ir laukia švento Jurgio atjojant pirštis, nes už betko ji neverta tekėti, — per gera! Tikrumoje ji, tuo savo gerumu, ne tik negali vieno smulkaus patarnavimo tąja išmokta kalba savo tautai atlikti, patiekdama nors mažą vertimą savo laikraščiui, dar savo ambicija žudo meilę, kartu su ja ir tautos gyvybę. Ištekėdama kad ir ne už savo “luomo” ar pelningos profesijos vyro, savo idealizmu, jeigu jo turėtų, išgelbėtų vyro ir savo jaunystę ir abudu sukurtų tokias tautines vertybes, kurios pratęstų jų lietuvybę į sekančias generacijas. Reikia tik prašnekti širdimi į širdį, pamirštant ambicijas ir turtų svajones, kurias vistiek užbaigs miesto notaras, po mūsų mirties.

Sutraukus šio rašinio mintis, gautųsi išvada, kad dejonės dėl tautinių vertybių nebuvimo yra niekas daugiau, kaip nenoras jų matyti. Nereikia norėti, kad profesoriai, iškankinti savo amžiaus naštų ir emigracinio nuvertinimo, sudėtų visas tautines vertybes ant lėkštės, pagal kiekvieno jaunuolio skonį ir pakviestų į vaišes, tardami: “Valgykite, idealistai.” Kas iš tikrųjų nori mylėti savo tautą, tas ras ir jos vertybes, ir dirbs, kad jų būtų daugiau, nežiūrint savo išsimokslinimo ar pajėgumo. Visi nuoširdūs darbai yra tautinės vertybės.

KONGR. KENNETH B. KEATING, RESP. N. Y.

1956 m. Vasario 16 proga:

Esu tikras, visi sutiksime, kad laisvė negali būti laimėta per vieną naktį, bet mes privalome neleisti šiai mažai garbingai tautinei grupei prarasti viltį. Kova dėl išlaisvinimo turi eiti toliau, ir šioje srityje visos pavergtos tautos reikalingos laisvojo pasaulio paramos.

Lietuva — kiek ji yra maža savo geografiniu plotu, tiek ji didelė savo troškimu būti laisva