KAPITONAS PRANAS GUŽAITIS IR POGRINDIS

ANTANAS POCIUS

Bayonne, N. J.

Pogrindžio gyvenimas nepanašus į laisvojo gyvenimo eigą. Savo vardo ten neišgarsinsi — slaptumas yra besąlyginis įstatymas. Kovotojų ir vadų vardai išimami iš apyvartos. Visais laikais pogrindžio narys veikė tuo pačiu dėsniu kaip ir šiandieninis partizanas Lietuvoje: nežinok daugiau, nei tau reikalinga turimam uždaviniui įvykdyti. Dėl to žinome apie pogrindžio veikėjus, ypač vadus, mažai. Jei ir žinome, tai pasakyti apie juos tegalime tada, kai jų nebėra gyvųjų eilėse. Lietuvos istorijoje daug šios kovos lapų liks užpildytų tik bevardžiais nežinomais didvyriais ir gal legendomis apie juos.

*

Kapitonas Pranas Gužaitis buvo vienas iš tokių, kuris aplinkiniams žmonėms atrodė lyg iš legendos. Jis buvo vokiečių okupacijos metu R. apskrities viršininkas, ir žiūrėdami į jo santykius su vokiečiais, vieni jį laikė didvyriu, kiti avantiūristu. Vieni gyrė viršininko sumanumą, kaip jis ūkininkus gelbėdavo iš nacių nagų, kiti piktinosi, kad jis provokietininkas esąs. Tačiau visi pripažino, kad jis geras žmonėms ir labai gudrus. Kiti net prisibijojo, neišmanydami, iš kur jis turi tiek galios ir drąsos tvarkytis su vokiečiais. Pasakodavo, kad sonderfuehreris, išrenkant pyliavas, gaudavęs iš viršininko po antausį kaip priedą prie normos kas savaitė, o gebietskomisaras bent kas mėnuo. Tai legendinis pagražinimas; faktas betgi, kad keli vokiečiai tikrai buvo gavę mušti. Gavę tokiomis aplinkybėmis, kad jie turėjo tylėti. Kai sykį paklausiau Gužaitį, kaip tai nutiko, jis nusišypsojo ir, nusukdamas kalbą į kitą temą, pasakė: “Et, žmogui aš duodu širdį, kiaulei — botagą”.

*

1943 atvažiavo į K. miestelį su vokiečių naujokų ėmimo komisija. Komisijos patalpose naujokų nebuvo. Tebuvo atėję tik keli invalidai, kuriems Gužaitis per ryšininkus buvo užtikrinęs, kad nebus paimti. Vokiečiai siuto, kad sveiki vyrai neatvyko. Vieną vyruką, pusiau invalidą, nutarė paimti, kad neliktų visai be nieko. Gužaitis įrodinėjo, kad jo negalima imti. Vokiečiai nesutiko. Gužaitis protestavo. Vokiečiai nekreipė į jo protestą dėmesio. Tada kap. Gužaitis apkaltino vokiečius, kad vokiečiai griauja jo autoritetą žmonių akyse, nekreipdami dėmesio į jo nuomones, ir čia pat pareiškė atsistatydinąs iš viršininko pareigų, nes tokiomis sąlygomis jis negalįs atsakyti už gyventojų elgesį. Baigės tuo, kad sonderfuehreris viešai atsiprašė, paimtasis buvo paleistas; viršininkas atšaukė savo atsistatydinimą; ir komisija baigė savo darbus bendru nugėrimu viršininko garbei.

*

1943 vasarą K. valsčiuje pogrindžio karinės organizacijos tinklas jau buvo sumegsiąs. Kiekvienoje seniūnijoje ir kiekviename bažnytkaimyje buvo po branduolį. Šalia branduolių buvo vyrai, kurie nežinojo, kad jie turi ryšį su pogrindžiu, bet jie gaudavo vienokia ar kitokia forma reikalingų žinių bei instrukcijų. Vėliau jie turėjo būti įtraukti palaipsniui į pogrindį. Branduoliai buvo įvairaus dydžio: vienur keli, kitur keliasdešimt ginkluotų vyrų. Buvo bendrų ginklų sandėlių, apie kurių tikslią vietą težinojo du trys žmonės. Daug kur buvo panaudota policijos, ypač pagelbinės policijos priedanga. Pogrindis turėjo savo eilėse policininkų, ir jie atliko didelį ir atsakingą darbą.

Įvykiai tempės. Nuvykau į apskrities miestą pas L. F. ryšininką ltn. N.N., jieškodamas artimesnio ryšio ir informacijų. Norėjau plano, įsakymų. Ltn. N.N. nevisai bičiuliškai mane nuramino: “Antanai, esi pogrindyje, tai turi turėti kantrybės. Tavo pastabas perduosiu centrui. Tuo tarpu daryk tai, ką gali. Laiko nedaug, bet dar turime. Organizavimas eina iš viršaus ir iš apačios. Turiu žinių, kad greit pasieks ir vidurį, ir visas tinklas bus tinkamai sujungtas su centru (ltn. N.N. nesitraukė iš Lietuvos kaip ir visi kiti, kuriuos aname darbe tada pažinau. Žinau jų tik tris čia atsiradusius — du į čia atsirado tik per koncentracijos lagerį).

Netrukus po ano pasikalbėjimo su ltn. N.N. vieną dieną su triukšmu į mano kambarį įgriuvo policininkas su įsakymu rytojaus dieną 11 val. prisistatyti pas apskrities viršininką. Klausiau, koks reikalas. Policininkas nežinojo. Pirmas mano žingsnis buvo ne pas viršininką, bet pas ryšininką ltn. N.N. Tas liepė vykti.

Viršininko raštinėje radau grupę vyrų įvairaus amžiaus. Buvau nustebintas, kad ten buvo karo mokyklos draugas ltn. RR., ir buvęs mano karinio parengimo mokytojas ltn. MM. (Su juo paskui teko vėl susitikti koncentracijos lageryje; paskiau patyriau iš koncentracijos lagerio jį grįžus į Lietuvą ir ten įsijungus į kovas).

Įėjo viršininkas kap. Gužaitis. Žinojau, kad jis, baigęs Lietuvos karo mokyklą, buvo išsiųstas į vakarų Europą tęsti karo mokslų. Vėliau buvo paskirtas į tą pačią karo mokyklą ruošti busimųjų karininkų... Po pirmų žodžių jautei, kad šitą žmogų jau esi kur sutikęs, su juo pažįstamas ir turi bendrų reikalų. Jo žodžiai buvo paprasti ir nuoširdūs. Turėjo gerą dožą humoro ir aviantiūriškumo. Į akis nesimetė — buvo vidutinio ūgio, plačių pečių, laisvų judesių. Labiau patraukė dėmesį jo gyvos, judrios akys, iš kurių tryško energija.

“Ponai, jūs visi esate pogrindžio žmonės. Jūs visi esate tokie, — pradėjo nelauktai viršininkas. — Taip ir jauskitės. Galit pilnai pasitikėti vieni kitais. Velnio tarp mūsų tikrai nėra. O kai kieno akyse mes visi esame vienodai juodi velniai. Jus sukviečiau čia, kadangi valanda artėja. Reikia išbaigti karinę organizaciją, įvertinti įvykius ir pažinti planą. Antra, jūsų susipažinimas duos jums vaizdą, kas yra padaryta ir ko dar trūksta. Tas susipažininmas duos jums daugiau pasitikėjimo ir pajautimo, kad nesate atskiros salos, bet junginys visoje judančioje tautoje...”

Prasidėjo posėdis, trukęs apie 5 valandas. Prieš mūsų akis atsirado padėties vaizdas, ryšiai, artimiausi uždaviniai. Perduotos instrukcijos iš centro; išnagrinėta padėtis mūsų apskrityje. Kiekvienam buvo palikta laisvė veikti pagal vietines sąlygas, derinantis prie bendrų planų.

Mūsų suvažiavimui kap. Gužaitis turėjo oficialią priežastį, ir vokiečiai tai žinojo ir pritarė. Vokiečiai tik nežinojo, kad po ta oficialia priedanga buvo prisiglaudęs pogrindis.

*

Su kap. Gužaičiu tekdavo turėti reikalų tik pirmos eilės klausimais. Kitus reikalus tvarkydavome per apskrities ryšininką ltn. N.N. ir toliau... Sykį ryšininkas įsakė pasitraukti iš bet kokio tiesioginio slaptos spaudos platinimo. Tam reikalui pristačiau kitą žmogų. Ryšininkas pareikalavo ir antro asmens, kuris galėtų mane pakeisti, jei kas nutiktų, bet liepė tam antrininkui tuo tarpu neišryškinti viršininko vaidmens. Kai reikės, pats viršininkas su juo susiriš. Pristačiau BR — teko jam priminti, kad mes negalime daryti, ką norime, bet kas reikia ir kas įsakyta. Įvykiai taip greit plėtojosi, kad jam tikrai reikėjo įsijungti mano vietoje ir perimti ryšį su apskritimi. (Savo tinkamumą tam uždaviniui jis įrodė paskiau vadovaudamas partizanams, kaip tai buvo paskelbta jau 1946 sovietinėje “Tarybų Lietuvoje”)... Aš pats buvau iš savo posto išimtas organizuojant vadinamą “vietinę rinktinę”, lietuvių karinius dalinius, gen. Plechavičiaus vadovaujamus, kurie turėjo būti tik lietuviškoje vadovybėje ir tarnauti tik Lietuvos saugumo reikalui... Tada turėjome vėl bendrą pasitarimą pas kap. Gužaitį. Buvo prieita išvados, kad rinktinę remiam, ir pogrindis privalo siųsti dalį karininkų į ją. Viskas buvo taip patvarkyta, kad naujai paskirtas karo komendantas pakvietė tuos, kurie buvo pogrindžio numatyti. Kap. Gužaitis planavo, kaip V. R. priedangoje galima būtų apginkluoti pogrindį, pervežti ginklus iš vienos vietos į kitą, prisišaudyti kulkosvydžius ir t.t.

V. R. teko iš naujo pamatyti kap. Gužaitį. Jis praleido su mumis kariais Velykas. Tik trys žmonės žinojom tą Velykų rytą, ką reiškia Gužaitis mums. Tačiau tas rytas buvo proga iš naujo įsitikinti, kad kap. Gužaitis buvo visa savo prigimtimi vadas, kuris greit laimi kitų pasitikėjimą ir prisirišimą. Buvo ir šiuo kartu paprastas, natūralus. Negalvojo, kaip elgtis ir kalbėti, kad atrodytum vadas. Jis nebijojo su kareiviu sumušti kiaušinį kaip brolis su broliu Velykų rytą, nevengė su kiekvienu skyrium pasikeisti keliais žodžiais kaip tos pačios šeimos narys. Ir kai jis spinduliavo savo tikėjimu, jog ateina lemiamos dienos, su juo visi jautėmės, lyg tikrai einame tėvynei laisvės parnešti. Kareivių veidai rodė, kad nujautimas dažnai daugiau pasako negu žinojimas.

*

Kapitonas Gužaitis buvo jautrus lietuvių nevienybei. Visi sutikome su jo mintimi, kad karinis skyrius laikytųsi kuo toliau nuo politikos. Vienų diskusijų metu jis kalbėjo:

“Vyrai, mūsų tikslas yra suorganizuoti karinius dalinius. Ar mums teks tiems patiems daliniams vadovauti, aš abejoju. Turės atsirasti viena vadovybė, kuri derins. Tuo tarpu mes turime pasirengti partizaniniam karui. Mūsų organizacijos tikslas yra aiškus visiems— kova už Lietuvos išlaisvinimą. Kokia politinė struktūra bus Lietuvoje, dabar nėra svarbu. Man yra svarbu, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę. Kada aš gulėsiu apkasuose, man nebus svarbu, kokių pažiūrų yra mano kaimynas, nei už ką jis balsuos valdžios rinkimuose. Man svarbu, kaip jis šaudys ir į ką. Mes privalome tikėti: kas kartu su mumis yra pasiryžęs kovoti už Lietuvos laisvę, yra mūsų brolis. Kas kitaip galvoja, suktai galvoja. Toks yra politinis kupčius, bet ne patriotas karys. Viešpatie, apsaugok mus lemiamoj valandoj nuo tautos kupčių”.

Kap. Pranas Gužaitis žuvo didvyrio mirtimi Lietuvos žemėje.

P. S. Kap. Pranas Gužaitis, prieš įsijungdamas į karinę pogrindžio sritį, veikė ir politinėje: kol buvo nesuorganizuotas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir veikė Tautos Taryba, jis buvo tos tarybos narys. Red.