MANO SIELA,

          MANO SIELA,

mąstyk tą begalinį meilės džiaugsmą, kurį turi Tėvas, pažindamas Sūnų, o Sūnus, pažindamas Tėvą, ir tą liepsningą meilę, kuria Šventoji Dvasia jungiasi su Tėvu ir Sūnumi. Kiekvienas tų Trijų Asmenų negali atsiskirti nuo tos meilės ir to pažinimo, nes visi Trys yra viena ir ta pati Būtybė. Jie vienas kitą pažįsta, myli ir džiaugiasi bendru džiaugsmu.

     O mano Dieve, kam reikalinga Tau žmogaus meilė? Kodėl Tu jos trokšti iš manęs? Ką ji Tau gali duoti?

     O Meile, visam pasauliui norėčiau skelbti:

     - Tik meilė padaro mane vertą ir teikia drąsos drauge su „Giesmių giesmės" sužadėtine tarti žodžius: „Myliu Tave, Mylimasis!" Tik meilė leidžia man manyti, kad mano meilė yra reikalinga Tau, mano Dieve, mano Sužadėtini ir mano Aukščiausiasis Gėri!

     Tačiau meilė neturi būti vaizduotės padaras, ji privalo reikštis darbais. O Jėzau, ko nenuveiks siela, užsidegusi meile Tau! Kas Tave tikrai myli, tas myli visa, kas tik yra gera; tas trokšta visokeriopo gėrio, jį palaiko ir brangina. Jis jungiasi su visokiu gėriu. Jis nieko kito nemyli, tik tiesą ir tai, kas yra meilės verta. Viešpatie, kas tikrai Tave myli, nebegali pamilti žemės tuštybių. Vienintelis jo rūpestis, kad tik Tu būtum juo patenkintas. Jis miršta iš troškimo laimėti Tavo meilę ir norėtų visą savo gyvenimą atiduoti kaip auką, kad tik galėtų labiau pamilti Tave.

     Viešpatie, leisk man dabar pajusti tą laimę, kurią jausiu mirties valandą, kai galėsiu Tau pasakyti, jog už viską labiau mylėjau Tave, kuris mane teisi! O kaip viltingai stosiu prieš Tave su visa savo nusikaltimų našta! Tai bus sugrįžimas į Tėviškę, į karalystę To, kurį taip mylėjau ir kuris taip labai myli mane.

(Šv. Teresė Avilietė)