Trumpai apie kolaboravimą
Robertas Patamsis
Klaipėda, 2022.11.30.
Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.
Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo (bendradarbiavimo) tarp okupacinio režimo ir vietinių gyventojų terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet vis tik parankinį, pagalbinį, be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo formą. Tai slapti kolaborantai, vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui – juk kolaboracinė sistema planingai pradedama kurti jau ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).
Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda vykdyti intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo tikslą – iš pradžių valstybės informacinę okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami propagandiniai leidiniai, vedamos įvairios radijo ir TV laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami interneto portalai. Šiuose procesuose dalyvauja ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama valia kovoti, priešintis.
Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos Penktosios kolonos sudedamoji dalis.
Penktosios kolonos pavadinimas atsirado 1936-39m. Ispanijos pilietinio karo metu, kai frankistų gen. E. Mola Vidalis, artėdamas prie Madrido, pasakė sparnuotą frazę: Mes puolame keturiomis kolonomis, o Madride esanti penktoji kolona veiks iš vidaus. Iš tikrųjų, šiame pilietiniame kare, vykusiame tarp dviejų politinių jėgų – frankistų (politinės opozicijos, sukilėlių) ir respublikonų (esančios valdžioje politinės jėgos), nei viena kariaujanti pusė neišdavė nei savo valstybės suverenumo, nei jos teritorinio vientisumo, o tik ginkluotu būdu vieni siekė paimti, o kiti – išlaikyti turimą politinę valdžią. Šis terminas, nors ir panaudotas pilietiniame kare, plačiai išplito, tačiau pakito jo esmė. Dabar jau juo buvo vadinama svetimos valstybės vykdoma ardomoji veikla kitoje valstybėje, tam panaudojant jos piliečius – slaptus kolaborantus, sudarančius Penktąją koloną. Penktoji kolona – tai priešiškai valstybei tarnaujančios agentūros, politinių, visuomeninių ar kitokių judėjimų bei organizacijų, vykdančių antivalstybinę ardomąją veiklą, visuma.
Penktosios kolonos pagrindinis tikslas - palengvinti, sudaryti palankias vidaus sąlygas būsimai okupacijai, sukurti kolaboracinės sistemos pagrindus, padėti įvykdyti, o po to ir įtvirtinti okupaciją.
Labai aiškiai ir griežtai kolaboranto sąvoką yra apibrėžęs istorikas V.Tininis: Kolaborantas – tai okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios (administracijos) pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus (politiką) ir prievarta verčiantis savo piliečius (tėvynainius) paklusti okupantų valiai. Kolaborantais laikomi žmonės, dažniausiai dėl politinių ir ideologinių įsitikinimų išdavę Tėvynę, jos nepriklausomybę ir ėmę savanoriškai bendradarbiauti su okupantais.
Iš vietinių gyventojų sukurta kolaboracinė sistema naudojama tam, kad tarnautų svetimos šalies sukurtam okupaciniam režimui, šiam siekiant kuo greičiau, efektyviau įvesti okupuotos šalies gyventojų ir teritorijos kontrolę, valdymą, nuslopinti bet kokį visuomenės pasipriešinimą, talkininkauti išaiškinant didžiausią pasipriešinimo tikimybę turinčius visuomenės narius, aktyviai kovoti su nacionalinio pasipriešinimo judėjimo struktūromis (šnipinėjant, dirbant represinėse struktūrose, dalyvaujant okupantų sukurtose vietinių samdinių sukarintose formuotėse), užimant administracines, okupantų griežtai kontroliuojamas, pareigas okupacinės valdžios struktūrose. Okupacinio režimo galia, priverčiantis paklusti okupuotos šalies visuomenės daugumą, yra tiesiogiai proporcinga vietinių gyventojų talkininkavimo okupaciniam režimui mastui. Kiekvienas okupacinis režimas statomas ant kolaboracinės sistemos pamatų - tai jo svarbiausias, esminis dalykas. Jei jis stabilus, tvirtas, tai ir okupacinis režimas stiprus, turi galią, jei pamatai iš smėlio, trupantys - tai ir okupacinis režimas silpnas.
Nacionalinis išsivadavimo (partizaninis) judėjimas, kaip pagrindinė tautos išlaisvinimo siekianti karinė organizacija, visada kovoja prieš savo pagrindinį priešą – okupacinės valdžios režimą. Pagrindinis taikinys, siekiant jį susilpninti, suardyti, yra kolaboracinės sistemos - okupacinio režimo pamato, kaip pažeidžiamiausios ir silpniausios jo sudėtinės dalies, griovimas. Tai yra objektyvi būtinybė, visiškai nepriklausanti nuo laisvės kovotojų norų – paprasčiausiai nenugalėję, neišardę kolaboracinės sistemos, jie negali pasiekti savo strateginio tikslo – šalies išvadavimo, valstybės nepriklausomybės atstatymo. Šioje kovoje laisvės kovotojai veikia trimis kryptimis:
1. Okupaciniam režimui ištikimiausių, uoliausių, sunkiausius nusikaltimus prieš savo tautą įvykdžiusių kolaborantų, iš tikro sudarančių tik mažiausiąją jų dalį, baudimą aukščiausia - mirties – bausme. Tai demoralizuoja likusius kolaborantus, sukelia jų baimę ir pasimetimą, kad už savo nusikaltimus teks atsakyt.
2. Patraukti, gąsdinant, įtikinėjant, dalijant tam tikrus pažadus, kuo didesnę kolaborantų dalį į savo pusę (kad taptų jų rėmėjais, informatoriais, agentais, okupacinių potvarkių sabotuotojais).
3. Naudodami agitaciją – propagandą, įspėjimus, fizines bausmes (įskaitant ir mirties bausmę), sukelti didžiosios okupantų talkininkų dalies baimę, bausmės neišvengiamumo įspūdį, juos demoralizuoti. Tuo siekiama sukelti dalies jų svyravimą, neutralumą, pasyvumą.
Sovietams okupavus Lietuvą kolaboracinę sistemą sudarė trys lygiai:
1.aukščiausias, sudarantis marionetinės vyriausybės bei partinės (LKP) vadovybės administracinį aparatą ( partinė – ūkinė administracinė struktūra) .
2. vidurinis, kurį sudarė apskričių lygio sovietinis ir partinis administracinis aparatas, milicija, sukarintos skrebų formuotės.
3. žemiausias lygis, sudarytas iš valsčių ir kaimų sovietinių ir partinių aktyvistų ( partorgai, komsorgai, VK pirmininkai, valsčių MVD skyrių skrebų būriai, milicija, slaptieji agentai, informatoriai ir pan.)
Visi jie neturėjo jokio savarankiškumo, o buvo akylai stebimi ir kontroliuojami iš svetimos valstybės atkomandiruotų ,, kuratorių”- aukštų sovietinių ir partinių pareigūnų, represinių žinybų - NKVD ir NKGB – aukštųjų karininkų, tik uoliai vykdo šių valią, svetimos valstybės jiems primestą politiką.
Kolaboracinė sistema, t.y., okupantų talkininkai, vykdo šiuos jiems iškeltus uždavinius:
Pirma, okupantų talkininkai atlieka didžiulį šiems taip reikalingos, svarbios, įvairiapusės informacijos apie savo visuomenės narius (ypač aktyvius, patriotiškai nusiteikusius, turinčius didelį autoritetą, t.y., visuomenės vedlius), jų nepriklausomoje valstybėje užimtas pareigas, pažiūras, nusiteikimą okupantų atžvilgiu, apie pasipriešinimo organizacijų kovotojus, jųdraugystės, šeimyninius ir giminystės ryšius, teikimą.
Antra, jie, dirbdami represinėse okupacinėse struktūrose, taip pat slaptaisiais agentais, okupacinės administracijos pareigūnais, okupantams tiesiogiai talkininkauja šių kovoje su nacionalinio pasipriešinimo nariais – laisvės kovotojais.
Trečia, jie okupantams talkininkauja vykdant terorą, represijas, trėmimus prieš savo tautiečius.
Ketvirta, jie yra informacinio karo prieš savo tautą, visuomenę , aktyvūs dalyviai (vykdo priešo agitaciją – propagandą).
Penkta - jie yra okupantų kuriamos, integruotos į valstybės – okupantės vieningą sistemą, politinių - ūkinių administracinių struktūrų dalis. Iš vietinių talkininkų okupantai stengiasi suformuoti jiems ištikimą, visiškai jų kontroliuojamą aukščiausią marionetinę administracinę valdžią. Politine prasme jiems reikalinga tokių pat politinių pažiūrų ir tikslų siekianti organizacija – „ dukterinė” politinė partija, kurią sudarytų ir svetimos valstybės piliečiai, ir dalis vietinių gyventojų .
Šiuo atveju mes turim turtingą ne tik užsienio šalių, bet ir savo tarpukario laikų istorinę praktiką. Juk tuo metu veikusi pogrindinė komunistų partija ( LKP ), vadovaujama ir finansuojama iš Maskvos, išreiškė tik jos interesus, tebuvo jos aklas ir ištikimas geopolitinis įrankis. Daug Lietuvos komunistų nelegaliai pereidavo Latvijos - Sovietų Sąjungos sieną, Rusijoje baigdavo specialias mokyklas - jose išmokydavo antivalstybinio pogrindinio – ardomojo darbo, konspiracijos, žvalgybos, kontržvalgybos, karinio paruošimo, agitacinio – propagandinio (informacinio karo) pagrindų ir grįždavo į Lietuvą vykdyti prieš savo valstybę ir visuomenę griaunamąjį darbą. Per Maskvos sukurtą ir jai visiškai pavaldžią tarptautinę organizaciją MOPR – ą (Tarptautinę organizaciją revoliucionieriams remti), buvo finansuojama ne tik komunistinė pogrindinė - griaunamoji veikla, bet ir vykdoma žvalgyba, o jos nariai, sovietams įvykdžius krašto okupaciją, tapdavo legaliais LKP nariais. Per Kaune, Laikinojoje sostinėje, esančią Sovietų Sąjungos atstovybę, vykdžiusią žvalgybinės – ardomosios veiklos vadovaujančio centro vaidmenį, buvo užverbuota arba tiesiog tapo jų ištikimais talkininkais, įtakos agentais, kolaborantais ir nemažai kairiųjų pažiūrų (viešai besiskelbiančių demokratais) inteligentijos atstovų, kurie vedė didžiulį informacinį - ardomąjį karą prieš savo valstybę. Visi jie priskiriami slaptiesiems kolaborantams, svetimos valstybės kuriamos slaptos kolaboracinės sistemos sudėtine dalimi. Lietuvą okupavus sovietams, jie visi tapo atvirais kolaborantais - okupacinio režimo talkininkais, jo įtvirtintojais, savo valstybės, tautos duobkasiais ir laidotojais. Iš jų didžiausią karjerą padarė J.Paleckis, tapdamas marionetiniu Lietuvos prezidentu, M.Gedvilas – vidaus reikalų ministru, A. Venclova – švietimo ministru, kartu su kitais - P.Cvirka, S.Nėrimi, L.Gira, K.Korsaku, T. Tilvyčiu, sudarė į Maskvą vykstančią delegaciją, prašiusią įjungti Lietuvą į Sovietų sąjungos sudėtį.
Tačiau Lietuvoje ardomąją veiklą vykdė ir kitos kaimyninės valstybės. Lenkija Lietuvoje buvo sukūrusi pogrindinę prolenkišką organizaciją POW ( Lenkų karinę organizaciją), siekdama su šios Penktosios kolonos pagalba įvykdyti sukilimą bei prijungti Lietuvą prie Lenkijos, kas nepavyko. Klaipėdos krašte labai aktyviai veikė vokiškos kultūrinės ir sporto organizacijos (ypač Kulturferbandas), kurios siekė šio krašto prijungimo prie Vokietijos ir 1939m.tam aktyviai talkininkavo.
Dabar Lietuva atsidūrusi sunkioje geopolitinėje situacijoje, galima sakyt, stovim, balansuojam ant karo slenksčio. Ar teks jį peržengti – ateities klausimas, o tam reikia būti gerai pasiruošus ne tik kariniu požiūriu – ypač daug kas priklauso nuo pačios visuomenės ideologinių vertybių, jos patriotizmo, vienybės, sudarančių jos motyvacijos pagrindą.
Karo istorikų yra objektyviai apskaičiuota tikimybė, kiek piliečių okupavus kraštą dalyvautų Pasipriešinimo judėjime. Iš 90 proc. patriotų tik 20 proc. stotų į aktyvią kovą, o 70 proc. liktų pasyviais stebėtojais - užimtų laukimo poziciją. Per kelis okupacijos metus kolaborantais taptų iki 10 proc. piliečių, iš jų 3 proc. - aktyviais, o 7 proc. – simpatizuojančiais okupantams.
Parašyta remiantis:
1. Vytautas Tininis. „Kolaboravimo“ sąvoka Lietuvos istorijos kontekste. Prieiga internete: http://www.genocid.lt/Leidyba/9/vytautas.htm. 2022.11.28.
2. Penktoji kolona-Vikipedia. Prieiga internete: https://lt.wikipedia.org › wiki › Ispan... 2022.11.28.
3. Partizanstvo ( včera, segodnia, zavtra).V.I.Bojarskij. https://history.wikireading.ru/254983. Prieiga internete: 2022.11.30.
