LIETUVOS KARIUOMENĖS MARŠAS
LAPKRIČIO 23-sios, LIETUVOS KARIUOMENĖS ĮKŪRIMO SUKAKTIES PROGA
KAZYS ŠKIRPA,
Vienas iš Lietuvos Kariuomenes kūrėjų savanorių
Ginkluotosios pajėgos — kariuomenė yra aukščiausioji tautos organizuoto patriotizmo praktiškoji išraiška ir jo įesminimas.
Tai suprantama, nes kariuomenė apjungia tautos žiedą — tautos jaunimą bei jos sveikinusiuosius vyrus į besąlyginę, karinės drausmės pagrindais surikiuotą, tautinę vienybę kilniausiam uždaviniui: ginti valstybės sienas bei apsaugoti tautos gyvenimą ir tautos politinę laisvę nuo išorinių pavojų.
Todėl Lapkričio 23-ji, Lietuvos Kariuomenės atsikūrimo data yra mūsų tautos prisimenama su tokiu pat jautrumu, kaip Vasario 16-toji, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena ar kitos datos, kurias mūsų tauta įrašė į savo istoriją.
Lietuvos Kariuomenė atsirado ne staigiai 1918 m. lapkričio 23 d. Jos prisikėlimo maršas buvo tiek pat ilgas, kaip ir pačios Lietuvos prisikėlimas naujam valstybiniam gyvenimui po daugiau 120 metų užsitęsusio carų jungo.
Į minimą maršą mus žadino amžinosios lietuvybės nenuilstamoji puoselėtoja Lietuvė Motina, geniališkai Rimšos įpavidalinta skulptūroje “Verpėja”; “Aušra” švietė tam maršui kelią, “Varpas” ragino sukilti ir žengti vis pirmyn, o mūsų garsieji knygnešiai pravedė pirmą kovos etapą, priversdami ano meto rusiškuosius Lietuvos viešpačius grąžinti mums spaudos laisvę. Šis laimėjimas palengvino tautos valios formavimą pasiryžimui atkurti savą valstybę: privedė prie sušaukimo Didžiojo Lietuvos Seimo Vilniuje, išnaudojant 1905 metų revoliuciją, o kada 1917 m. carų despotizmas subyrėjo, — tautinis lietuvių ryžtas jau buvę tiek subrendęs, jog galėjome suformuoti pirmuosius savos kariuomenės dalinius Rusijoje. Nors tų dalinių atkelti į Lietuvą, kuri tada dar buvo vokiečių okupuota, nebuvo įmanoma, tačiau savos kariuomenės sudarymo idėja jau giliai įsigyveno lietuvio patrioto sieloje.
Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Vilniuje buvo susirinkęs didokas būrys lietuvių karininkų, kurie savo susirinkimuose kėlė Lietuvos kariuomenės kūrimo klausimą. Viename tokių susirinkimų, kuris įvyko lapkričio 21 d. Tarybos salėje (Jurgio prp. Nr. 13), buvo priimta rezoliucija. Ji reikalavo tuojau imtis realaus kariuomenės organizavimo darbo. Ir ji pagelbėjo : lapkričio 23 d. Krašto Apsaugos ministeris prof. Voldemaras pasirašė pirmąjį įsakymą, kuriuo buvo sudaryta Apsaugos Taryba iš pulk. Chaleckio, papulkininko Nastopkos ir karo gyd. Nagevičiaus; pulk. Kubilius buvo paskirtas pirmuoju Apsaugos štabo Viršininku, o pulk. Galvydis - Bykauskas — 1-jo pėst. pulko vadu.
Gruodžio 26 d. susidarė tautinės vienybės vyriausybė su p. M. Sleževičium priešakyje. Ši vyriausybė gruodžio 29 d. viešu atsišaukimu į tautą pašaukė savanorius stoti prie ginklo. Atsišaukime tarp kito ko pasakyta štai kas:
“Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą.”
“Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą!”
“Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už savo Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę! .. ”
Vieningo balso tauta paklausė : savanoriai greitai užpildėmūsų atgimstančios kariuomenės pulkus, buvo galima pravesti vyrų mobilizaciją, įvykdyti tikrąjį Lietuvos Kariuomenės maršą, pašalinti priešus užpuolikus iš krašto ir laimėti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.
Kai prisimename anas kovos ir pasiaukojimo dienas, kurios visiems laikams švies Lietuvos istorijoje, tuojau pat kyla klausimas, kodėl mūsų kariuomenė neatliko savo maršo dar kartą ir nepastojo kelio priešui, kada jis 1940 m. veržėsi į kraštą, pasiryžęs nužudyti Lietuvos nepriklausomybę ?
Tai klausimas, kuris temdina sukaktuvinį Lietuvos Kariuomenės minėjimą ir yra skaudus kiekvienam lietuviui, ypač mūsų buvusiems kariams. Bet jis neapeinamas, nes to, kas atsitiko, nebeišbrauksi iš istorijos lapų. Istorija registruoja ne vien laimėjimus, bet ir nelaimes: vienus — stiprindami priaugančiųjų kartų pasiryžimo naujiems laimėjimams, kitus — persergėjimui politikos vadų nuo pakartojimo klaidų.
Nors Lietuvos Kariuomenės maršo pravedimas susikliudė, jos karių įsipareigojimas Tėvynei Lietuvai liko ir toliau šventas jų širdyse; jis greitai užpildė širdis ir visų kitų lietuvių, visos mūsų tautos. To pasėkoje, vieton neįvykusio kariuomenės maršo, išsivystė vyriškas pasipriešinimas okupantui visos tautos, visų jos socialinių sluogsnių. Jis ėjo panašiu keliu, kokiuo eidama mūsų tauta laimėjo valstybinę nepriklausomybę: per tautinį įsisąmoninimą, tautos valią į naują bendrą pasiryžimą atgauti laisvę, pagal gaires, kurios jau buvo nustatytos 1918 metais mūsų kariuomenės kūrėjų-savanorių pasiaukojimo Tėvynei ir kovos pavyzdžiais. Deja, šitoks mūsų tautos maršas pareikalavo daug skaitlingesnių kraujo aukų, kaip tos, kurių siekė išvengti paskutinioji Lietuvos Vyriausybė 1940 m., kai tuo tikslu susilaikė nuo įsakymo davimo kariuomenei įvykdyti ginkluotą pasipriešinimą sovietiškajam užpuolikui...
Pirmas naujo žygio etapas buvo laimėtas: 1941 m. birželio 23-čią įvykdytas Tautos sukilimas, paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ir sudaryta nauja tautinė Krašto Vyriausybė. Nors šis žygis vyko ne Lietuvos Kariuomenės vardu, bet po konspiratyviškos organizacijos
— Lietuvių Aktyvistų Fronto vėliava, tačiau buvusi mūsų karininkija, puskarininkiai ir kareiviai suvaidino jame lemiantį vaidmenį, ir jie faktinai tam sukilimui vadovavo.
Kai antras Lietuvos kaimynas— Hitlerinė Vokietija birželio 23-sios laimėjimo mums pavydėjo ir Lietuvą besąlyginiai okupavo, lietuvių tauta, jos buvusiems kariams aktyviai dalyvaujant, vyriškai per tris su viršum metų priešinosi ir naujajam Lietuvos nepriklausomybės paglemžėjui lygiai taip pat, kaip ji didvyriškai jau 8-ri metai priešinasi ir pasikartojusiai sovietų okupacijai.
Bendra politinė padėtis atrodo tokia, jog mūsų kovai gali būti lemta užsitęsti dar ilgiau, dar gali būti įvairių jos etapų ir tik pats Viešpats Dievas težino, kokių naujų aukų ji dar gali pareikalauti iš mūsų tautos, kenčiančios po žiauriausia bolševikiniai sovietine priespauda. Težinome tik tai, kad augščiausias įsipareigojimas Tėvynei liepia visiems mums, kariams ir nekariams, nepasiduoti nevilčiai ir neiškrypti iš kovos kelio — tolesnio maršo už Lietuvos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, nežiūrint, kokiais erškėčiai tas kelias bebūtų nuklotas ir kaip ilgas jis dar bebūtų ...
Galime tenkintis tuo, kad turime patirties, kaip pravesti žygius iki galutino laimėjimo. Iš 1918 m. savanorių maršo žinome, jog pasiryžimas už tautinį idealą būna sėkmingas, kai jam vadovauja reali, politiniai apdairi ir vieninga politinė vadovybė, sugebanti apjungti visas lietuviškąsias širdis ir patraukti su savim visus tautos socialinius sluogsnius dinamiškam, besąlygine tautine vienybe susicementavusiam, bendram maršui už Laisvę ir Tėvynę. Iš kitos pusės turime Birželio 23-sios Tautossukilimo pavyzdį, kuris parodo, jog ir desperatiškai sunkiomis aplinkybėmis įmanoma ryžtingesniuosius tautos elementus paruošti ir suorganizuoti konkretiškiems kovos uždaviniams, jei veikiama planingai ir susidrausmintai.
Turime ir kitokių patyrimų, kurių čia neminėsiu, bet kurie jau pakankamai mus įtikino, jog decentralizavimas mūsų ir taip neskaitlingų jėgų ir jų parceliavimas į partijas ir partijėles — neveda prie nieko gero: tik išugdo srovinius egoizmus, pasėja nesantaikų laisvės kovotojuose, pasunkina kovos naštą ir net pridaro skaudžių nuostolių, nepatarnaujančių bendram tautos reikalui...
Kariuomenės sukakties proga, išsirikiuodami atiduoti pagarbą mūsų kritusiems kovos draugams, kariams, mes sykiu lenkiams žemai savo galvas ties nebesuskaitomomis mūsų tautos aukomis, kurias Ji iki šiol sudėjo už savo laisvę ir teisę į valstybinę nepriklausomybę.
Kovojančią mūsų tautą apjungė laisvės kovotojų didvyriška mirtis ir kankinių paskutinioji malda į Dievą: Viešpatie, gelbėk Lietuvą!
Tautos kančia tepalenkia mus, pasklidusius laisvame pasaulyje, dar gilesnei Tėvynės Lietuvos meilei!
Tepagelbsti tatai mums apsijungti pastangose išlaisvinti Tėvynę!
