Vardan kenčiančių brolių!
Pagerbdami karžygišką lietuvių tautos kovos dvasią, kurios vedini nuo senų laikų iki šiandien lietuviai kovoja dėl savo tautos laisves ir egzistencijos, mes nulenkime galvas prieš tas gausias aukas, kurios krito Tėvynes meilės kupinos kovų laukuose. Juk ir šiandien prasiveržia mūsų brolių ir sesių pagalbos šauksmas iš Tėvynės meile degančių krūtinių.
Vardan kenčiančių ir žūstančių brolių, mes turim kiekvienas prisiekti su Vaižgantu, kad “aš myliu Lietuvą, nes tai mano Tėvynė, mano gyvybė, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas”. Jei Maironis, Kudirka, Basanavičius ir visa eilė kitų mūsų tautos žadintojų pajėgėpatriotinį kultą įžiebti tautiečių širdyse ir mintyse, tai dabar išeiviams yra daug lengvesnės sąlygos. Nieko svarbiau šiandien kiekvienam lietuviui pasaulyje neturi rūpėti, kaip išlaikyti tvirta vienybė. Lietuvos laisvės kova ir jos rėmimas yra ne iš malonės, o būtinybė.
Šniokščiantis tvanas dar tebekyla.
Baimės apsuptas laisvas pasaulis mato artėjančią baisią audrą.
Ir mūsų tautą vėl ši audra galiskaudžiai paliesti. Bet mes tikime, kad per ją galėsime prisikelti vėl nepriklausomam gyvenimui. Užtat reikia visiems ypatingai vieningai ruoštis šią audrą sutikti ir po jos iškilti.
Senasis ir naujasis išeivi, paduokime vienas antram broliškai rankas ir solidariai siekime tik vieno idealo — Lietuvos laisvės. Daugelis dar turės žygiuoti į tą mylimą šalį su ginklu rankose, bomboms sprogstant ir kulkoms zvimbiant. Ir tų karių bei partizanų kovos dvasios niekas nepalauš. Tos brangios aukos atneš pergalę. Kovai laimėti yra reikalingas vieningas darbas, todėl svarbu dabar, kad kiekvienas lietuvis galimais būdais prisidėtų prie šios mūsų tautos nelaimės numetimo. Bendras darbas, atliktas iš širdies savam kraštui, visad yra ir bus garbingas ir atmintinas.
Kodėl mes tolstame nuo savo krašto taip greitai visose gyvenimo srityse? Kodėl materializmas tik mus vedžioja ir nebematome reikalo išlaikyti stiprią tautinę ir patriotinę dvasią?
Lietuva yra brangi kiekvienam; jos kalba, būdas, tradicijos, šventės visur mus riša. Gi tėvynėje likę mūsų broliai savo laiškuose rašo: “Laimingi tie, kurie mirė ir nemato, kas dabar dedasi Tėvynėje.
... mes gyvieji pavydime mirusiems. Ką mes išgyvename, jokia žmogaus vaizduotė nėra to sukūrusi ir negali sukurti...” Visi tą tiesą gerai žinome. Skaudžios nelaimės akivaizdoje, su užuojauta JAV teisingumo ministeris kartą atsiliepė aipe mūsų tautą šitaip: “Lietuvių tauta atnešė Amerikon gudrių sumanymų, žemės meilę, garbingą savo praeiti, namų meilę ir pagarbą žmogui. Kur tik lietuviško kraujo atsirado mūsų šalyje, ten, šioms ypatybėms pasireiškus, mūsų piliečiai sustiprėjo. Atsimindami, ką Lietuva yra davusi pasauliui savo ilgoje istorijoje ir ką Lietuvos vyrai ir moterys yra davę Amerikai, mes pripažįstame savo dvasinę ir kultūrinę skolą tai didžiai tautai...”
Žiūrėkime, kad panašūs atsiliepimai visada mus lydėtų.
B. Brazdžionis.
