Poezija

1953m. 4

Juozas Mikštas

BALADĖ APIE GERIAUSĮ KUOPOS ŠAULĮ

Kulka pervėrė Vytą,
Geriausį šaulį šį kuopos visos.
Ir guli jis nuo pačio ryto,
Prie upės, ant apšaudomos kalvos.

Ir švilpia jau ant visko...
Ir nerimo nejaučia jo širdis.
Jam nesvarbu ar saulė tviska,
Ar kyla dūmų debesys juodi.

Dar vakar jis svajojo
Apie atostogas, apie namus, 
Šiandieną nieko jau neboja,
Ir guli kruvinas, ramus.

Varikliai tankų kriokia
Ir plėšosi patrankų sviediniai.
— Kur gausim kitą šaulį tokį?
Galvoja apkasuose jo draugai.

Prišliaužęs sanitaras,
Norėjo morfijaus išvirkšti jam.
Bet Vytui baigėsi jau karas,
Nereikia nieko miegui amžinam.


Jis žengdamas į dangų
Su šalmu, su peršauta krūtine, 
Kartoja vieną vardą brangų,
Ir žada ją lankyti nors sapne.

Dangaus vartus atkėlė
Šventasis Petras, Angelų pulkai 
Dar vieną kuklią kario vėlę 
Pas Dievą vedė dangiškais takais.

Augščiausias jį pagyrė,
Kad niekad nesušaudė jo langų...
Ir švento Jurgio dalinin paskyręs,
Jam leido džiaugtis amžinu dangum.

Supylė kapą Vytui,
Geriausiam šauliui iš kuopos visos.
Ir gėlės niekad jau nevyto,
Prie upės, ant išlaisvintos kalvos.


1953m. 5

Juozas Mikštas

PO TROPINIU DANGUM

Kaip aiškiai matosi kalnai,
Snieguotomis viršūnėmis pabalę!
O tu, bičiuli, nežinai,
Ar keikt, ar dievint šitą šalį.

Kaip švokščia palmės vakarais,
Grakščiai siūbuodamos ..ant jūros kranto!
O tu kažko čia vis dairais,
Ir nieks tavęs čia nesupranta...

Gal jieškai mylimo žmogaus,
Gal medžio, tėviškės laukuos matyto?
Ir aš čia veltui jų žvalgaus,
Svetur žiaurios lemties išvytas.

Koks žydras tropinis dangus!
Deja, po juo mus ilgesys kankina.
Jis nejaukus, jis mums tvankus,
Tėvynės dangų prisiminus.

Čia auksas kasamas kalnuos,
Čia skaisčiai žydi puošnios orchidėjos. 
Bet ar kada čia mums alsuos 
Gimtų laukų užklydęs vėjas?

Juk primena jį tik sapnai,
Jį tik svajonėse pajusti galim.
Ir tu, bičiuli, nežinai,
Ar keikt, ar dievint šitą šalį.

Australija, 1952 m.

GINKLAS KARIO RANKOJ

Braido šaltis pamišusiais žingsniais.

Linksta mėnuo glėbyje naktų.
Tiktai tu — tu, kary, nepalinksi
Nei nuo šalčio, anei nuo audrų.

Nesustings kietos rankos prie ginklo,
Kai širdis — lyg Tėvynės dangus. 
Mezga vėtros Europoje tinklą —
Tu ir vėtrose būsi narsus.

Ir šis vėjo įniršęs gaudimas — ....
Juk tavęs nepriverčia drebėt.
Tau jis primena kulkų švilpimą
Ir pasako, kad reikia budėt.

Didžia laisve įpratom kvėpuoti.
Ir vergaut — nė nemanome mes!
Tau, kary, rankon ginklas paduotas, 
Kad prabiltų už mūsų žemes.

Mezga vėtros Europoje tinklą
Ir rikiuoja patrankas sunkias. 
Nepaleisi, kary, plieno ginklo —
Tau jį davė tauta į rankas.

Tau jį davė su didele meile,
Su širdim — laisvės vėjui gyva...
Žengia mūrai karių mūsų eilės: — 
Amžiais laisve kvėpuos Lietuva!

J. Palionis


1953m. 6

L. Virbickas.

LAISVĖS VARPAS

Iš už jūrų, marių, žemes pavergtos,
Girdžiu skambant varpą ... Varpą Lietuvos ...
Dūžis paskui dūžį griaudams nakties tylą.
Laisvės Varpas tautos aimanoms prabyla.

Ten, iš tėvų žemės neša šiurpų gandą:
—Pavergtoji žemė plieno pančiuos žvanga.
—Aimanos, dejonės, smurtas, kančia, kraujas,
Perblokšta tėvynė, bet gyva dar — kaujas ...

Ir galingais dūžiais virpa, dreba, šaukia:
—Kovą, kovą tęskit, žemė laisvės laukia!...
Į visus žemynus už vandenų plotų
Išblaškytus sūnus šaukdams, kad kovotų;

Kad už tėvų žemę, už jos laisvę brangią
Kovotų ir žygiams būtų pasirengę.
Kas tautai atšalo, laisvės kovos vengia,
Amžių prakeikimai jų vardus te dengia ...

Dūžis paskui dūžį lyg širdies plakimą
Girdžiu Laisvės Varpo amžiną šaukimą ...
Ten, už jūrų, marių, žemėj pavergtoj —
Girdit! Šaukia Varpas: — Laisvė tik kovoj!

Juozas Mikštas

DEKORATYVINIAM BERŽELIUI

Berželi, mano krašto emigrante,
Kodėl gegužy tu meti pageltusius lapus? *)
O gal žinai, o gal ir tu supranti,
Kad vėjas tau pavasario čia niekad neatpūs.

Ten šiaurėje, viršūnėj tavo bočio,
Aną pavasarį kukavo gegužė labai liūdnai...
Ir greit užplūdo kraštą kraugeriai besočiai, 
Ir man reikėjo iškeliauti iš tenai.

Čia nieko neradau, kas tėviškę primintų.
Matau tave, bet tu čia toks nesavas ir skurdus.
Ir aš jaučiuosi čia kaip medis persodintas,
Sapnuodamas gimtų laukų vaizdus.

Aš patikėti negaliu, kad čia apsipratai, berželi,
Nors moja tau kaimynė—palmė išdidi.
Ir aš prisiminimuose matau tėvynės girią žalią,
Jos ilgesio nesutalpindamas širdy.

Bet gera prie tavęs pabūti, padūmoti...
Ruduo. . . Aplinkui siaučia begalinė dargana.
Dar nežinia kur aš surasiu savo paskutinę stotį,
O tau ši žemė bus jau amžina...

Australia, 1950 m. gegužis

*) Iš Europos atvežtieji dekoratyviniai medžiai čia meta lapus šio krašto rudens metu. t. y. gegužės mėn. Visa šio krašto augmenija amžinai žaliuoja, bet toji žaluma europiečio akimis žiūrint yra slegiančiai geltona.

 

Juozas Almis Jūragis

TĖVIŠKĖS ŠV. JONAS

Mano tėviškė prie kelio,
Mano tėviškė prie upės.
Pakely žali berželiai,
Paupy žilvičiai supas.

Mano tėviškėj — lelijos,
Mano tėviškėj — aguonos,
O prie tilto toks nulijęs
Saugo upę Šv. Jonas.

Šv. Jono veidas liūdi —
Labai rūpi Šv. Jonui:
Upė ašarų priplūdo,
O banga krauju raudona.

Teka upė nusiminus,
Net žilvičių širdys sopa,
Kad pakrančių pievas mina
Svetimų žirgų kanopos. 

Kaimuose vis girgžda svirtys, 
Tyrą vandenį kai semia,
Kad lengviau lietuviui mirti,
Neg gyvent pavergtoj žemėj. 

Upėm ašaros ten plaukia, 
Upės ten krauju raudonos. 
Rymo liūdnas ten ir laukia 
Laisvės grįžtant Šv. Jonas.

Juozas Almis Jūragis

MES TAVIM ŠVENTAI TIKĖJOM

Mes tavim šventai tikėjom,
Mumyse buvai gyva,
Mūsų žygiuose žydėjai,
O Tėvyne Lietuva.

Nebebus lietuvis vergas:
Laisvėn kaip jėga baisi — 
Nepalaužė mūsų vargas,
Nes Tu mus vedei šviesi.

Ir mes ėjome laimėti
Tavo dvasios vedami,
Kad galėtumei žydėti
Laisvei gimusi, rami.

Šitas geismas kūnu gyvu
Mums pavirsdavo kovoj 
Ir dažnai tas pats motyvas 
Liejos kariškoj dainoj.

* * *

Ir daina ta neužgeso,
Įrašyta širdyse,
Vėl į laisvės žygius ves ji,
Kaip šviesi tautos dvasia.

Ir mes eisime laimėti
Tavo dvasios vedami,
Kad galėtumei žydėti
Laisvei gimusi, rami.


1953m. 7-8

Juozas Mikštas

TĖVIŠKĖLĖJ!

Verkšlena žilas gluosnis,
Paplentėje parimęs.
Grobikams auga duona
Lietuviškuos arimuos.

Išniekintoj sodyboj
Maskolius viešpatauja,
O jo vergai aukoja
Jam ašaras ir kraują.

O skuba, kaip skubėjęs,
Į jūrą Nemunėlis,
Ir savo galvas lenkia
Jam ašarotos gėlės.

Kukuoja gegutėlė.
Kukuoja dainą graudžią,
Kad sesė plonų drobių
Senai jau nebeaudžia.

Kad kraičio nebekrauna,
Kad neaugina rūtų;
Išvarė jos bernelį
Senais keliais rekrūtų.

Ir virpa drebulėlė
Pakluonėje palinkus,
Kad negirdėt dainuojant,
Nei juokiantis aplinkui.

Kad šypsena artojo
Didžioj kančioj sustingo —
Ir virpa drebulėlė,
Ir virpa sielvartingai.

Šiurena lapai klevo,
šiurena tėvikėlėj.
Kad brolis iškeliavo,
Vargelio nepakėlęs.

Kad brolis iškeliavo
Miškan su partizanais — 
šiurena lapai klevo,
Klevelio, mielo, seno.

Tik ąžuolas galingas
Galingai tebeūžia,
Kad džiaugsmas vėl šypsosis
Gimtoj tėvų bakūžėj.

Kad kris vergijos pančiai,
Kad vėl bus Laisvės šventė,
Kad vėl galės lietuvis
Savam krašte gyventi.

O tolima, o miela,
O brangi tėviškėle,
Kada nuo tavo veido
Nuslinks kančios šešėliai?...


1953m. 9

Juozas Mikštas

KAD AIS KAŽKUR PAFRONTĖJ

(Prisiminęs 1941-43 metus, skiriu geram ginklo ir plunksnos bičiuliui — Juozui Almiui - Jūragiui)

Kai sėdėjome mudu prie paprastos kūdros
Du nuo žygių pavargę kariai —
Du svajotojai naivūs, du poetai negudrūs,—
    Tu tada man tarei:

Ar galvojom kada, kad reikės mums išklysti
Iš gimtųjų namų ir laukų?
Ar sapnavom, kad vys taip čia mūsų jaunystė,
    Ir kad bus taip klaiku?

Bet štai metai keli nešam žygio kuprinę,
Nešam savo svajones, jausmus,
Kur mirtis milijonus gyvybių nuskynė,
    Bet paliko dar mus...

Apsikaišę granatomis tūkstančius mylių
Ėjom šėlstančio karo keliu.
Kiek kapų svečioj žemėj draugams jau supylėm!
    Kiek supiisim dar jų!...

Apie juos mes dainuojam, eilėraščius kuriam.
Bet kas mus kada nors apdainuos?
Kas pragiedrins tą nūdienę nuotaiką niūrią
    Apkasuos kruvinuos?

O tėvynėj palikusi laukia mergaitė...
Ką gegutė jai ten iškukuos?
Juk seniai jau širdis atšalimą išskaitė
    Jos trumpučiuos laiškuos...

Baigsis karas, bet vis gal dar būsim kelionėj
Du nuo žygių pavargę kariai.
Ir gal veltui mus šauks mieli tėviškės kloniai —
    Taip tada man tarei.

Taip kalbėjai tada, mano mielas bičiuli,
Ir kasdien vis jautresnis dareis.
O dabar atminimai, man širdį užgulę,
    Kalba žodžiais tavais.

Iš dienų tų beliko man randas ant veido
Ir apkartus klajoklio našta.
Tau — vis tolstantis tavo anų dienų aidas
    Ir širdis palaužta.

Australija, 1952 m.

Juozas Mikštas

AUSTRALIJOS GIRIOMS

Šimtametės ir plačios,
Susiraizgiusios girios,
Aš lankau jus kaip svečias,
Šion šalin atsiyręs.

Aš lankau jūsų gelmę
Neaprėpiamuos plotuos,
Ir matau lieknas palmes,
Eukaliptus šakotus.

Bet tyloj spengia ausys,
Širdį nerimas gelia.
Juk čia veltui žvalgausi
Šiaurės girių paukštelio.

Čia keisti visi medžiai —
Milžinai rudabarzdžiai, 
Čia apsnūdę bežadžiai 
Raudonų uolų skardžiai.

Čia ant medžių kamienų
Auga vęšlūs paparčiai.
Ir jau amžius ne vienas
Iš šaknų stuobrius verčia.

O manojoj gimtinėj
Auga alksniai, berželiai. 
Tarp savęs susipynę, 
Puošia jie mano šalį.

O manojoj gimtinėj —
švelnios lygumos, kloniai, 
Kur kadais takus myniau, 
Kaip sapne, kaip svajonėj...

Ir čia veltui šiandieną
Ją užmiršti norėčiau.
Juk myliu ją tik vieną
Tolimuose pasviečiuos.

Šimtametės ir plačios,
Bet man svetimos girios,
Aš esu čia tik svečias,
Šion šalin atsiyręs.

Walhalla, 1953 m.


1953m. 11

SAVANORIS PASAKOJA...

Ne legendą gražią pasekti aš noriu.
Tik praeiti džiugią priminti širdim ...
Į kovą skubėjo pulkai savanoriu
Pirkti tėviškei laisvę krauju ir mirtim.

Vidurnaktis buvo mįslingai parimęs.
Mėnulis lyg laimino mūsų gretas. 
Paniurusiais kloniais, šilais ir arimais 
Žygiavom į priekį. Staiga — tra-tra-tra..

Kulkosvaidžiai kalė Širvintos ašlaitėj, —
Tarp tūkstančių priešų mūs mažas būrys.
Šnibždėjom: tėvyne, neliksi našlaite, — 
Aukojas dėl laisvės tavasis karys!

Ir priesaikos žodžius ryžtingai įvykdėm,
Tekėdama saulė mus rado mūšy.
Nors eilės prareto. Daug žemė užmigdė,
Garbė jums per amžius, Eimuti, Lukšy!

Kapus jų dabina vainikai ir kryžiai,
O kraujas pralietas tebėra gajus....
Įamžinom kartą ką šimtmečiais ryžoms,—
Tėvynei išpirkome laisvę, — o jūs?!

Juozas Almis Jūragis

LIETUVOS KARIAI


Mūsų gretos buvo šaunios,
Mūsų širdys buvo jaunos,
Mūsų dainos sutartinės
Tai skambėdavo tėvynėj.

Kai mes jojom—ugnį skėlėm,
O žirgai mūs žemę kasė.
Širdyse gaisrus šukelėm
Mergužėlėms geltonkasėms.

Kur mes ėjom, mus lydėjo
Pamojimai, šypsniai, gėlės.
Mes apginti prižadėjom
Ir tėvynę ir mergelę-

Mūsų gretos buvo šaunios,
Mūsų širdys buvo jaunos.
Ryžtas širdyje ugninis —
Mirt, jei reiks, tėvynę ginant.

* * *

Argi priespauda ims viršų?
Ką žadėjom — neužmiršom.
Uniforma nesava,
O širdyj vis Lietuva.

O kas laisvę gint mėgina
Ir už ją kaip vyras stos —
Mes su tais: ir Indo-Kinuos
Ir Korėjos apkasuos.

Nors toliausiai nuo tėvynės
Skintų mirtina kova,
Mūsų žodis paskutinis:
—Tau, brangioji Lietuva! —

Argi priespauda ims viršų?
Ką žadėjom — neužmiršom.
Nors pulkai ir nesavi,
Laisvės obalsiai gyvi!