25 METAI NUO LIETUVOS PREZIDENTO ANTANO SMETONOS MIRTIES

JONAS MIŠKINIS

Šiemet, sausio 9 d., sukako 25 metai kai Clevelande tragiškai mirė pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Pavėluotai ta liūdna ir skaudi žinia, apie prezidento A. Smetonos mirtį Amerikoje, pasiekė Lietuvą. Visame Lietuvos krašte buvo ryžtamasi atitinkamai tą nelaimingą įvykį paminėti, bet okupantai vokiečiai įžiūrėję, kad tai bus kartu ir lietuvių tautos politinė demonstracija, viešai minėti neleido. Teko pasitenkinti tik gedulingomis pamaldomis bažnyčiose, į kurias sugužėjo didžiulės minios žmonių. Tai buvo reikšmingas ir įspūdingas pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos valstybės prezidento pagerbimas ir, susikaupimo maldose, su juo atsisveikinimas.

Kadangi Antano Smetonos gyvenimo bruožai mums yra plačiai žinomi, tad jų kartoti čia nesiimsiu. Daug svarbiau pažinti jį, kaip visapusišką asmenybę, kokios tautų gyvenime, kad ir gausingesniųjų, nedažnai pasitaiko.

Likimas lėmė jam gimti paprastoje vargingoje ūkininko šeimoje. Tad Smetona yra kilęs iš pačių tautos gelmių. Per savo gyvenimą jam teko susitikti, dirbti ir skirtis su įvairiausių pažiūrų ir luomų žmonėmis, tad nei vienam lietuviškojo gyvenimo klausimui jis nebuvo tolimas, ar nuošalus. Pradėdamas 1902 m. savarankiškai gyventi Vilniuje, Antanas Smetona, iš karto, atsistojo pirmose visuomeninio darbo eilėse. Jam ten buvo gera praktiško gyvenimo mokykla, papildančioji įgytas teorines mokslo žinias. Lietuvių visuomenė tada gyveno dar tik kultūriniais ir tautiniais interesais, o politinės gairės buvo tik pradedamos žymėti, tik nustatomos. Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. savo rezoliucijoje pirmą kartą mėgino suformuoti lietuvių politinius reikalavimus. Šių dienų akimis žiūrint, tie reikalavimai buvo gana kuklūs, tačiau, ano meto sąlygomis, kaip pradžia, jie buvo žymūs. Jie sukrėtė kraštą, paskatino plačiąsias mūsų tautos mases susidomėti savo teisėmis, tačiau šviesuomenei jie ypatingos įtakos nepadarė, nes kad ir pakėlė politinius reikalavimus, bet jais ypatingai netikėjo, laikydama tai, daugiau gražiomis svajonėmis. Ligi Didžiojo karo lietuvių politiniai reikalavimai nebuvo aiškiai ir griežtai susikristalizavę. Vienos aiškios politinės programos neparuošimas ir jos neturėjimas neigiamai atsiliepė pasaulinio karo metu, kai teko pradėti politiškai veikti įvairiose pasaulio vietose. Tada tik iškilo liūdnas reiškinys, kad lietuvių tarpe nebūta politinės minties vienybės. Jei toji vienybė būtų buvus, tai labai galimas daiktas, kad būtų ir daug daugiau pasiekta.

Politinę programą kuriant, sudarant ir vykdant Didžiojo karo metu, Vilniuje, Antanui Smetonai teko pirmoji vieta. Tai buvo pats sunkusis, bet užtai ir pats pirmasis jo gyvenimo kūrybinis laikotarpis, kai, tiesiog iš nieko, karo vėtroms ūžiant ir kraštui kenčiant žiaurią vokiečių okupaciją, buvo išugdyta politinės laisvės mintis ir praktiškai, realizuota kaip tik 1918 m. lapkričio 11 d., kada pirmoji Lietuvos vyriausybė pasirodė su savo deklaracija. Nuo tada lyg ir prasidėjo tikri valstybiniai rūpesčiai. Atgimusi jaunutė Lietuvos valstybė buvo silpna, gausingų priešų apsupta. Ji buvo reikalinga tėviškos globos ir įgudusios auklėjamos rankos. Visai teisingai ir nupelnytai, 1919 m. pavasarį, Lietuvos Taryba savo nuolatinį pirmininką Antaną Smetoną išrinko pirmuoju laisvos Lietuvos valstybės prezidentu. Iš vienos pusės, tai buvo tautos padėkos pareiškimas didžiam nenuilstamam darbininkui, laisvės kovotojui, o iš kitos pusės — pasitikėjimo ženklas jo vadovybei ir politinei išminčiai. Atvedęs kraštą ligi visų lauktojo Steigiamojo Seimo, Antanas Smetona pasitraukė nuo valstybės vairo, o 1926 m. gruodžio 17 d., įvykus perversmui, vėl buvo išrinktas Lietuvos valstybės prezidentu.

Antano Smetonos veikla buvo pagrįsta šiais principais: vienybė, susiklausymas, teisingumas! Viskas turi būti skiriama tautos gerovei. Šiais principais jis nuosekliai vadovavosi nuo pat pirmųjų visuomeninio darbo dienų. Savo raštuose ir kalbose jis dažnai tuos principus keldavo aikštėn. Prisimenu, kai Antanas Smetona šaulių suvažiavime savo kalboje taip išsireiškė: Valstybę galima juk sulyginti su tautos namais, o tautą su didžiule šeimynų šeimyna, kuri laikosi teisybe, drausme, susiklausymu, pasitikėjimu ir darbštumu. Santaika joje turi vyrauti ir vieningas tikslas.

Praleidęs daug metų Vilniuje, Antanas Smetona buvo giliai pamilęs senąją Gedimino sostinę ir jos atvadavimą laikė didžiausiu lietuvių tautos uždaviniu. Jis sakė:Mes turime prisiekti, kad niekuomet nepamiršime nei savo sostinės Vilniaus, nei Vilniaus žemės su Trakais ir Gardinu, turim prisiekti auklėti visą mūsų tautą tais keliais, kurie veda Vilniun. Šitos priesaikos šventai laikydamiesi, nuolat gyvensim Vytauto žemės vadavimo viltimi. Mes nekokį prašaliečiai, nes esame jos tėvonys, mūsų pusėje yra tiesa ir teisė. Žiūrėkime, kad mūsų gaida ‘Mes be Vilniaus nenurimsim’ atatiktų mūsų darbus, kad tie mūsų dainos žodžiai, patekę mūsų sielon ir ją suvirpinę, visuomet iššauktų mūsų gerą, dorą žygį. Visos lietuvių padermės srovės turi bėgti vieninga Vilniaus vadavimo tėkmė.

Antanas Smetona Respublikos Prezidentu išbuvo 15 metų. Per tą laikotarpį lietuvių tautai teko pergyventi visokių netikėtų įvykių. Bet skaudžiausias įvykis — bolševikų okupacija. Nors prezidentas Antanas Smetona siūlė jėga okupantams priešintis, bet negavęs ministrų kabineto pritarimo, pasitraukė iš prezidento pareigų. Pasirinkęs tremtinio kelią, atsidūrė Jungt. Amerikos Valstybėse. Laisvajame krašte gyvendamas tikėjosi savo darbu ir autoritetu padėti kenčiančiai Lietuvai ir ją gelbėti iš okupacijos replių, bet nelaboji gaisro ugnis atėmė jo gyvybę. Jis mirė, bet jo idėjos gyvos ir niekada nemirs.

Prezidento Antano Smetonos karstas išnešamas iš šv. Jono katedros Clevelande, Ohio, 1944 m. sausio 13 d.