NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE

PETRAS MATEKŪNAS

KOVOS SU RUSAIS BOLŠEVIKAIS

Neilgai teko rusams bolševikams šeimininkauti Zarasų apskrity. Visi Zarasų apskrities gyventojai jautė ir laukė dienos, kada jie bus išlaisvinti iš to “rojaus”, kuris visiems taip įkyrėjo. Kai tik Ukmergės rinktinė gegužės mėnesio antroje pusėje užėmė Kurklius, Anykščius, Adroniškius ir priartėjo prie Viešintų miestelio, o Panevėžio rinktinė užėmė Kupiškį ir artėjo prie Zarasų apskrities ribų, tuojau visų gyventojų nuotaika pagerėjo. Ypatingai tam buvo jautrūs dusetiškiai. Jie balandžio mėnesio pabaigoje išvaikė vietinę tarybą, miliciją ir išlaisvino iš kalėjimo, kuriuos tie buvo suėmę.

Panevėžio ir Ukmergės rinktinėms priartėjus prie Zarasų apskr. ribų, Dusetų, Salako ir kitų apylinkių jauni vyrai, tėvynės meilės vedami, vienas po kito perbėgdavo į lietuvių pusę ir įstodavo į lietuvių dalinius savanoriais. Vien tik iš Dusetų valsčiaus įstojo 76 savanoriai. Tik komunistai ir bolševikų šnipai lietuvių nelaukė, nes žinojo, kad už savo darbus gaus atitinkamą atpildą. Pakriaunio dvaras, kuriame įsikūrė karin. Glovackio štabas, jiems pasidarė pabaisa, nes po visas apylinkes sklido gandai, kad karo lauko teismas bolševikų šnipus šaudo vietoje, o buvusius tarybos pareigūnus baudžia rykštėmis, kiekvienam paskirdamas po šimtą ar daugiau, kurios išdėstomos dalimis savaitės laikotarpyje.

a) Kovos Panevėžio rinktinės bare

Prie Kupiškio sumušti bolševikai traukėsi Daugpilio link. Birželio 7 d. 2-jo pėst. pulko daliniai užėmė Kriaunų miestelį ir įsistiprino nuo Sartų ežero ligi Obelių. Dusetų miestelis dar buvo bolševikų rankose. Jis buvo “užimtas”, kaip pasakoja vietos gyventojai, birželio mėn. 8 d. vieno kareivio, atėjusio iš Pakriaunio dvaro. Jis “įsistiprino” viename klojime ir laukė, kaip jam buvo įsakyta, paramos. Kitą dieną į Dusetų miestelį atėjo antras kareivis. Surinkęs iš pirmojo kareivio žinias, per Sartų ežerą laiveliu perkeltas vienos lietuvaitės, pasiekė Pakriaunio dvarą. Po kelių dienų miestely jau buvo trys 2 p.p. pulko kareiviai, bet jie miestely nesirodė, nes vėjo malūnas dar buvo bolševikų žvalgų rankose.

2 p.p. pulkas bolševikus persekiodamas ėjo pirmyn. Birželio 11 d. II batalionas, vadovaujamas karin. Laurinaičio, užėmė Aleksandravėlę, Suvieką ir kitas vietoves. Tą pačią dieną, kai tikbuvo užimtas Aleksandravėlės bažnytkaimis, į jį atvyko 2 p.p. pulko vadas karin. Glovackis su štabu ir III batalionas, kuris po įvairių kautynių su bolševikais buvo jau išvargęs.

Birželio 12 d. bolševikai stipriomis jėgomis puolė 4, 5, 6, 7 ir 9 kuopas, kurios pasitraukė. Per kautynes ypatingai nukentėjo 4-ji kuopa, vadovaujama karin. Ramanausko. Ji buvo užėmusi apsaugos liniją netoli Suvieko kaimo augštumose tarp ežerų ir pelkių. Bolševikai ją puolė, ankstį rytą, apėję iš užnugario. Juos nakties metu per pelkes pervedė vietos rusai sentikiai, nes iš priešakio jie pulti nedrįso. Nors kariai atkakliai gynėsi, bet netikėtai užklupti jų puolimo atlaikyti negalėjo ir su dideliais nuostoliais pasitraukė į Viensėdį. Jiems besitraukiant per Suvieko kaimą dar juos apšaudė iš kelių namų vietos komunistai. Per kautynes buvo užmušti eiliniai kariai Viktoras Radzevičius, Matas Gudaitis ir Pranas Kalvaitis. Keletas buvo sužeistų ir aštuoni kariai pateko į nelaisvę. Kuopa, taip pat, neteko dviejų kulkosvaidžių, 22 šautuvų, lauko virtuvės ir kito turto.

Sekančią dieną, t.y., birželio mėn. 13 d., anksti rytą, bolševikai iš Suvieko pusės pradėjo apšaudyti iš artilerijos, o vėliau ir iš kulkosvaidžių, bei šautuvų 2 p.p. pulko 8-ją kuopą, kuri buvo įsistiprinusi Maniuliškių ir Paliuniškių kaimų laukuose. Bolševikų artilerijos šaudymas buvo nepavojingas, nes sviediniai dažnai nesprogdavo. Tačiau juos dar apšaudė iš artilerijos, per klaidą, karin. Gaiga nuo Aleksandravėlės pusės. Apie tą artilerijos apšaudymą, nors ir trumpai, bet gana įdomiai rašo plk. J. Petruitis savo knygoje “Laisvę ginant”.

“Neužtenka, kad mus bolševikų ir mūsų artilerija šaudo, dar ir lietus su perkūnu ima iš viršaus piltipasidarė tikras pragaras. Sudaužęs porą medžių, perkūnas po pusvalandžio nurimo: liovėsi šaudę ir bolševikai. Ir kam jie bereikalingai šaudys, matydami, kad lietuviai geriau saviškius šaudo. Nė vieno raito neturėjomenebuvo per ką pranešti, kad nustotų šaudę. Labiausiai pykau ant pulko štabopatys įsakė užimti Paliūniškes ir patys dabar stumia iš čia. Pasiunčiam porą pietinių gyventojų su pranešimu. Dar labiau pradėjo mušti. Pagaliau, ateina pas mane iš Maniuliškių kaimo vienas gana vikrus vaikinas Antanas Streikus ir pasisiūlė man:

—    Ponas vade, aš, paėmęs savo arklį, nujosiu į jūsų artileriją. Tik pasakykit man, kur ji stovi ir kaip reikia jiems pasakyti?

—    Jok į Aleksandravėlę, aš parašysiu raštelį, kurį įduok pulko vadui, karininkui Glovackiui.

Streikus basas, be balno, skubiai nujojo. Po kokios valandos artilerija sustojo šaudžiusi. Matyt, mano raštelį karin. Glovackis gavo. Ką Glovackis padarė su karininku Gaiga, nežinau, bet tik nuo to laiko Gaiga jau daugiau nebešaudė ir fronte nebepasirodė. Mano raitelis Streikus grįžo atlikęs uždavinį ir daugiau nuo kuopos neatsitraukė.”

Bolševikai puolimus tęsė toliau. Birželio 14 d., vakare, jie apšaudė 2 p.p. dalinius, kurie buvo užėmę vietoves pusę kilometro nuo jų linijų. Karin. Zubrys su 6-ta kuopa, kad greičiau būtų palaužtas jų pasipriešinimas, Krovencų kaimą puolė iš priešakio, o 8-toji kuopa, vadovaujama karin. J. Petruičio, užėjusi nuo Suvieko kaimo pusės, — iš užnugario. Iš abiejų pusių veikė stipri artilerija: iš Viensėdžio lietuvių, kuriai vadovavo karin. Dočkus, Giedraitis ir Landsbergis, o bolševikų iš Gaidiškių dvarelio. Ypatingai taikliai bolševikų pozicijas apšaudė mūsų artilerija. Krovencų kaimas buvo paimtas. Bolševikai pasitraukė į Vaidminių kaimą ir, 8-jai kuopai priartėjus prie Vaidminių kaimo, juos apšaudė iš dviejų kulkosvaidžių, bet savanoriai Venckūnas, Kulbokas ir Aleksis su keliomis rankinėmis granatomis juos nutildė. Visai sutemus Vaidminių kaimas buvo užimtas.

Birželio 14 d. bolševikai puolė ne tik 2 p.p., bet ir Marijampolės batalioną, užimdami Lassen ir Eglaitę, o birželio 15 d. Panevėžio batalioną ties Bebrine, bet buvo atmušti. Rinktinės štabas, saugumo sumetimais, kai bolševikai pradėjo pulti visu frontu, įsakė 2 p.p. daliniams grįžti į senąsias pozicijas, nors bolševikai, išskyrus tik Marijampolės bataliono bare, buvo sulaikyti ir priešpuoliu buvo paimti, kaip jau minėjau, Krovencai, Vaidminiai, Suviekas, o 5-ji kuopa artinosi net prie Milgedžių kaimo.

 Bolševikai gavę pastiprinimų birželio mėn. 18 d. vėl pradėjo pulti, ypatingai nuo Eglaitės geležinkelio, Subačiaus kryptimi. Aršios kovos vyko net dvi dienas. 7-ji kuopa, vadovaujama karin. Butkevičiaus, po aršių kovų, buvo apsupta, bet 19 d. ankstį rytą iš to apsupimo prasiveržė ir, kaip ir kiti pulko daliniai, užėmė naujas pozicijas, o bolševikai įsistiprino linijoje Aviliai - Kukliai - Suviekas - Vaidminiai - Gudai - Judo-nys - Stamaniai - Mikonys - Dvetas.

Liepos mėn. 7 d. p.p. vadas karin. Glovackis su štabu, kuris buvo išsikėlęs į Pakraunės dvarą, vėl persikėlė į Aleksandravėlę. Vakare 20 val. II ir III batalionai išvyko užimti nurodytas pozicijas, o I, kuris buvo mažiausias, buvo paliktas pulko rezerve. Apie dvyliktą valandą, nakties metu, per klaidą, ties Balčiūniške, netoli Suvieko kaimo, įvyko stiprus susišaudymas tarp II bataliono kuopų, nes II bataliono viena kuopa, kuri buvo anksčiau išsiųsta, buvo palaikyta bolševikais. Kai paaiškėjo, kad tai savieji, šaudymas

Situacinis š. r. Lietuvos žemėlapis

buvo tuojau sustabdytas, tačiau bolševikai, pajutę pavojų, pradėjo mūsų pozicijas apšaudyti iš artilerijos, kuri stovėjo prie Gaidiškių dvarelio, visai prie jų pozicijų. Prieš auštant II batalionas, užėmęs į rytus nuo Vaidminių kaimo senus rusų apkasus, užsilikusius nuo I-jo Pasaulinio karo, stipriai apšaudė 6-jį latvių komunistų pulką. 6-ji kuopa, vadovaujama karin. Zubrio, padedant kitoms bataliono kuopoms, iššoko iš apkasų ir atakavo bolševikus, išvydami juos iš jų pozicijų ir užėmė Rautensee. Tuo pat metu, kai II batalionas puolė bolševikus, 8-ji kuopa užėmė Antužę ir Paupinę, 7-ji — Pavedinę ir Advertiniškes, o 9-ji kuopa su karin. Sinickiu buvo pasiųsta į Grenzen. II batalionas, užėmęs Rautensee, persekiodamas priešą žygiavo į Schrlotenhof. Kad bolševikai neapsuptų, II Bn. vieną kuopą pasiuntė į Alt Grun-wald ir I Bn., kuris buvo negausus, surinkęs vieną kuopą, — į Suvieką, nepalikdami pulke jokio reservo.

Liepos 8 d. bolševikai puolė 7-ją ir 8-ją kuopas. 7-ji kuopa bolševikų puolimą atlaikė, o 8-ji traukėsi. Susidarė kritiška padėtis, nes bolševikams užėmus Rautensee, II Bn. būtų apsuptas, o rezervų, kad sulaikytų bolševikus, pulke nebebuvo, Karin. J. Petruitis, norėdamas atstatyti padėtį, kreipėsi į grupės rinktinės štabo atsiųstą instruktorių Debenjasevičių, kuris vadovavo šioms kautynėms, bet ir jis nežinojęs ką bedaryti. (Debenjasevič buvo atsiųstas į 2 p.p. iš rinktinės štabo, kurį sudarė gen. Kleščinskas ir plk. St. Nastopka. Į pulką jis buvo atsiųstas instruktorium. Kalbėjo tik rusiškai, nes lietuviškai nemokėjo. Pulko vadui Glovackiui prisistatė kaip generalinio štabo pulkininkas, kilęs iš lietuvių didikų ir prašė jį vadinti Algirdu Kęstutaičiu. Vėliau, jis iš Lietuvos pabėgo.) Karin. J. Petruitis, nesirodant šiose kautynėse pulko vadui Glovackiui, ėmėsi iniciatyvos. Jis tuojau sugrąžino 9-ją kuopą, kuri buvo pasiųsta Grenzen link ir įsakė jai pulti bolševikus 8-sios kuopos bare. Padėtis po sunkių kautynių, jau temstant, buvo atstatyta.

Liepos 9 d., vos tik praaušus, bolševikai stipriomis jėgomis vėl pradėjo pulti visu frontu. Tuomet į kautynių lauką atjojo pulko vadas karin. Glovackis. Kai J. Petruitis jo paklausęs, kodėl jis tik dabar atvykęs, atsakęs, kad viename pulke du pulko vadai negali būti. Jeigu rinktinės štabas juo nepasitikįs, tegul atsiųstasis ir vadovauja.

Marijampolės batalionas, kuriam vadovavo karin. Butkus, bolševikų puolimo neatlaikė ir, niekam nepranešęs, pasitraukė. Bolševikai per Alt Gruenwald.ą ir Neu Gruenwaldą puolė Schoedorno ir Lassen kryptimi, norėdami apsupti, Pa-

žvalgų būrys išvyksta vykdyti kautynių uždavinį (1920 m.)

 

nevėžio batalioną ir 2 p.p. dalinius pulti iš užnugario.

Pasitraukus Marijampolės batalionui, padėtis pasidarė gana kritiška. Pulko vadas Glovackis įsakė visiems pulko daliniams pasitraukti į savo senas pozicijas.

Liepos 31 d. Panevėžio rinktinės vadovavimą perėmė gen. Katche. Užimtose pozicijose Panevėžio rinktinė išstovėjo iki rugpjūčio 25 d.

b) Kovos Ukmergės rinktinės bare

Ne tik Panevėžio, bet ir Ukmergės rinktinės bare vyko aršios kovos su bolševikais, kurie spaudžiami traukėsi, prisilaikydami Zarasų - Kauno

plento, Zarasų link. 1 p.p., vadovaujamas karin. K. Ladygos, birželio mėn. pradžioje įsistiprino Baibių - Zokarių - Antalieptės ribose, o pulko štabas įsikūrė Daugeliuose. Salako miestelis ir apylinkės prie Ligajos ežero dar liko neužimtos. Bolševikai buvo įsitvirtinę Ažubališkėse, Vajasiškių bažnytkaimy ir Puslių kaimo ribose. Iš šių vietų jie darydavo dažnus priešpuolius. 1 p.p. vadas karin. K. Ladyga įsakė III Bn, kuriam vadovavo karin. K. J. Čaplikas, užimti Salako miestelį. Priešo pozicijos buvo gerai išžvalgytos ir paruoštas puolimo planas. 7-ta kuopa, vad. karin. M. Rėklaičiui, užėmė pozicijas Paberžės, o 8 ir 9 kuopos, kurioms vadovavo karin. B. Bilminas ir

Vaizdas iš fronto, Nepriklausomybės kovų metu

 

P. Dundulis, Gatelių kaimų laukuose. Puolimą pradėjo liepos mėn. 11 d. ankstį rytą. 9-ta kuopa, vad. karin. P. Dundulio, užėmė Pūslių kaimą, toliau pasidalino į dvi grupes ir puolė priešą, susitelkusį Vajasiškio bažnytkaimyje, viena 9-tos kuopos grupė, vadovaujama karin. Treiderio, puolė tiesia kryptimi, o karin. P. Dundulio, užėjus bolševikams į užnugarį, nuo Aštrakalnio kaimo pusės. Tuo metu kai 9-j i kuopa bolševikus puolė šiaurės rytų kryptimi, 7-ji kuopa, vad. karin. M. Rėklaičio, atakavo Vajasiškį ir Ažubališkių kaimą iš pietų ir vakarų pusės, 8-ji kuopa, vad. karin. B. Bilmino, paliko rezerve. Bolševikai traukėsi Ligajos ežero šiaurine puse Salako link. nes pietinėje ežero kranto pusėje jiems kelią užkirto karin. P. Dundulis su savo daliniu. Užėmus Vajasiškio bažnytkaimį, visos jėgos buvo sukoncentruotos bolševikų apsupimui, nes Salako miestelį pulti iš vakarų pusės, esant lygioms vietovėms, buvo neįmanoma. Puolimui vadovavo pats pulko vadas karin. K. Ladyga. 7-ta kuopa bolševikus puolė Trinkuškių - Kiemonių, 9-ta Avinuos-ta - Salako kryptimi, o 8-ta kuopa paliko atsargoje ir ėjo paskui 9-tą kuopą. Sumušti bolševikai traukėsi Salako link. 7-ta kuopa po trumpų kovų užėmė Kiemonių kaimą ir jame įsistiprino, o 9-ta kuopa prie šiaurinio Ligajos ežero kranto vienoje augštumoje, išsklaidė susitelkusius bolševikus ir be jokių kautynių užėmė Avinuostos kaimelį ir, perėjusi mišką, apsinakvojo netoli Salako. Sekančią dieną, t.y., liepos mėn. 12 d., ankstį rytą 8 ir 9 kuopos, kaip pulko vadas K. Ladyga pasiūlė, per mišką apėjo Salaką ir jį puolė iš pietų pusės, remiant 4-tai baterijai, kuriai vadovavo karin. M. Pečiulionis. Bolševikams pasitraukus į mišką, esantį šiaurėje, 8-ta ir 9-ta kuopa užėmė Salako m., o 7-ji kuopa Kiemonių kaime įsistiprino ir saugojo bataliono kairįjį sparną. Salako puolimo eigą stebėjo vyr. karo vadas gen. S. Žukauskas, kuris tuo metu buvo atvykęs. Liepos 14 d. bolševikai sutraukė daugiau kariuomenės, remiami artilerijos, pradėjo puolimą, bet jų atakos buvo atremtos. Šiose kautynėse ypatingai pasižymėjo drąsa ir sumanumu karin. Povilas Dundulis ir M. Rėklaitis.

Plk. Kazys Ališauskas savo straipsnyje “Lietuvos kariuomenė (istorinė apžvalga)” rašo, kad “Salako paėmimas, taktiniu žingsniu, yra laikomas vienas iš gražiausių veiksmų mūsų kariuomenės, mažų ir paskirų dalių veikime.” Dail. V. Mackevičius ir Z. Petravičius tas kovas gražiai atvaizdavo ant drobės. Tie jų paveikslai buvo pakabinti Vytauto Didžiojo muzėjuje, Kaune.

Užėmus Salako m. buvo sustota linijoje Salakas - Volungiai, o bolševikai Grybiškių - Bružų - Avilių - Čičerio ežerų tarpekly. Dusetų barą užėibė^ Vilniaus bataliono 2-j i ir 3-j i kuopa, o Salaką — Ukmergės batalionas, kurio dvi kuopos į Salaką atvyko liepos mėn. 14 d. vakare, dar tebevykstant kautynėms. Kazitiškio apylinkėje buvo lenkų kariuomenės daliniai.

c) Pasiruošimo laikotarpistolesniems žygiams

Po smarkių kovų, tiek Panevėžio, tiek ir Ukmergės rinktinės ilsėjosi. Veikė tik žvalgyba. Kariams toks ramus gyvenimas greitai nusibosdavo. Kartais jie paerzindavo bolševikus. Nakties metu jie prieidavo arti prie jų apkasų, iššaudavo keletą šūvių ir greitai pasitraukdavo. Bolševikai tuomet paleisdavo į darbą visus savo ginklus. Nutildavo tik po kelių valandų, kai apsižiūrėdavo, kad priešo jau senai nėra toje vietoje, kur buvo girdėti pirmieji šūviai. Taip pat ir bolševikai nesnausdavo. Ypatingai jų veikla pasireiškė Panevėžio rinktinės bare, kur didelį savo aktyvumą parodė 6-sis latvių komunistų pulkas. Jis beveik kiekvieną dieną užpuldavo lietuvių dalinius. Vieną dieną bolševikai, kurie buvo įsistiprinę Aviliuose, užėmė net Dusetų vėjo malūną. Trys komendantūros kariai, kurie ėjo sargybą, netikėtai užklupti prie malūno ir kapinių, buvo nušauti. Bolševikai norėjo užimti ir Dusetų miestelį, bet jį išgelbėjo vienas kareivis, grįžęs iš sargybos. Jis paėmė sunkųjį kulkosvaidį ir, padedant dviem paaugliams Dusetų miestelio berniukams, nusinešęs jį į vieną pakluonę, apšaudė malūną. Kai tik jis pradėjęs šaudyti, tuojau atsiliepė komendantūros štabas, kuris buvo įsistiprinęs viename kalnelyje ir 2 p.p. viena kuopa, stovėjusi 4 km nuo Dusetų m. Bolševikai neatlaikė ir, paleidus kelius šūvius iš užnugario vietos partizanams, pasitraukė į savo punktus, palikdami net keletą kulkosvaidžių. Tas kareivis, kuris išsaugojo Dusetų miestelį, teturėjo, kaip pasakoja vietos gyventojai, tik kokius 16 metų, kilimo buvo iš Rokiškio apskrities.

d) Vietos gyventojai padeda lietuvių kariams

Lietuvių daliniams kovoti su bolševikais padėjo ne tik jaunimas, bet ir moterys, kurios nueidavo į bolševikų pusę ir, surinkusios reikalingas žinias, pranešdavo lietuviams. Iš jų ypatingai išsiskyrė dvi ūkininkaitės seserys Anelė ir Koste Juozėnaitės iš Pakunigės vienkiemio, Antalieptės valsčiaus. Jos ne tik surinkdavo žinias apie bolševikus, bet net išgelbėjo sunkųjį kulkosvaidį, kurį paliko 1 p.p. 3-ji kuopa, kai ją staigiai apsupo bolševikai ir ji turėjo skubiai trauktis. Kulkosvaidis buvo paliktas jų tėvų sodelyje. Jos tuojau užklojo žabais ir nakties metu, praėjusios pro bolševikų apsaugą, nunešė jį į lietuvių pusę ir grąžino 3-jai kuopai. Jos abi, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, buvo apdovanotos I-jo laipsnio Vyčio Kryžiaus su kardais ordenu. Iš to matyti, kad kulkosvaidžiai tada ypatingai buvo branginami. 2 p.p. pulko vadas Glovackis, reaguodamas dėl kulkosvaidžių palikimo priešui, kapitoną Edvardą Noreiką norėjo atiduoti Karo lauko teismui.

Vietos gyventojai, taip pat, pagal savo išgales, padėdavo lietuvių daliniams ir maisto produktais.

e) Bolševikų propaganda

Nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio mėn. 25 d. tiek lietuviai, tiek ir bolševikai ruošėsi tolesnėms kovoms. Bolševikai žinojo, kad jiems teks palikti Lietuvą, bet vilties dar nenustojo tikėdamiesi, kad lietuvius savanorius paveiks savo atsišaukimais, kuriuose jie ragino sukilti prieš savus vadus, nes jie esą dvarininkų vaikai ir t.t. Tokių atsišaukimų, kaip plk. J. Petruitis rašo, “nors imk ir vežimais vešk”. Bet bolševikai savo tikslo neatsiekė, nes atsišaukimai, tiek Panevėžio, tiek ir Ukmergės rinktinėse karių tarpe pasisekimo neturėjo, nors daug iš savanorių buvo basi, apiplyšę, blogai maitinami ir menkai ginkluoti. Jie paliko ištikimi Tėvynei Lietuvai ir troško kuo grečiausiai išvyti bolševikus iš Lietuvos.

f) Zarasų operacija

1919 m. rugpjūčio mėn. 22 d. kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas davė įsakymą Panevėžio ir Ukmergės rinktinių vadams rugpjūčio mėn. 24 d. visu frontu pradėti puolimą prieš bolševikus. Pirmoji puolimą pradėjo Ukmergės rinktinė, kuriai vadovavo karin. K. Ladyga. Vilniaus bataliono dvi kuopos puolė Avilių ir Naujasėdžio kryptimi, sutikdamos didesnį pasipriešinimą ties Avilių bažnytkaimiu, Švilčikų kaime, Krakinės miškelyje ir Auslo ir Avilių ežerų tarpe, kur bolševikai buvo įsistiprinę I Pasaulinio karo užsilikusiuose apkasuose. Jų pasipriešinimas šiame bare greitai buvo palaužtas. Avilių bažnytkaimį užėmė viršilos Gudaičio vadovaujamas mokomosios kuopos būrys ir karin. Stasio Raštikio du būriai.

Rugpjūčio 25 d., apie antrą valandą po pietų, Vilniaus bataliono daliniai, persekiodami bolševikus, priartėjo prie Zarasų ežero ir jo šiaurine puse bolševikus spaudė Daugpilio link. Bolševikai dar pasipriešino Jaunaikių kaimo laukuose, apšaudydami Vilniaus batalioną ne tik iš kulkosvaidžių, bet ir iš artilerijos. Stasys Juškėnas, buvęs jauniausias kareivis Vilniaus batalione (teturėjęs vos tik 14 metų), savo straipsnyje “Ir aš 1919 m. buvau karys” įdomiai aprašo savo įspūdžius išgyventus ties Jaunaikių kaimu per įvykusias kautynes:

“Priartėjome prie Zarasų ežero. Dešiniau nuo mūsų už ežero girdėjosi atskiri šūviai. Mūsų gurguolė sustojo prie tilto. Kareiviai, perbėgdami jį, bėgo į kalvas. Dar ir dabar matau, kai mūsų kuopos vadas Jokūbėnas, apskritą austrišką kepurę užsidėjęs, visai nesislapstydamas ėjo vieškeliu ir davinėjo kareiviams įsakymus. Iš Jaunaikių kaimo kalvų pasigirdo bolševikų kulkosvaidžių serijos ir šautuvų šūviai. Iš mūsų pusės taip pat pradėjo veikti kulkosvaidis. Einame ir mudu su gydytoju. Sugulame prie didoko akmens. Jis šaudo, o aš, vieną šūvį iššovęs, bijau kitą užtaisyti. Šautuvas sugedęs. Tūnau už akmens. Iš už Zarasų bolševikai paleido keletą patrankų šūvių. Užgirdęs sviedinių ūžesį, būčiau kažinkur atsidūręs. Bet negalėjau, nes arti nebuvo nei trobų, nei krūmų. Akmuo taip pat per kietas. Kitaip būčiau į jį įlindęs. Pamačiau, kad per gydytojo rankas kraujas bėga. Pasirodo, kliudė bolševikinė kulka. Jis man įsako išimti bintus ir jam ranką aprišti. Jis eidamas prie gurguolės, mano šautuvą nusinešė, o man paliko savąjį, trumpą šautuvėlį. Baisiai jam už tai buvau dėkingas. Kol mes ranką apraišiojome, ir visas šaudymas sustojo. Pamačiau, kad Jaunaikių kaimo kalvose mūsų kariai raketą paleido. Zarasai buvo mūsų rankose. Gaila, kad mūsų daliniui teko tik Zarasų miesto, tolokai nuo miesto centro išsikišusią, Šaltupės gatvę perkirsti. Pačius Zarasus užėmė pirmasis pėstininkų pulkas. Šalia Jaunaikių kaimo kitame (pavadinimą pamiršau) buvo. paimta keliolika bolševikų belaisvių.”

Vilniaus batalionas, palikęs dešinėje pusėje Zarasų miestelį, bolševikus persekiodamas, žygiavo Daugpilio kryptimi.

Kai Vilniaus batalionas bolševikus puolė Avilių - Naujasėdžio kaimų link, 1 p.p., vadovaujamas karin. K. Ladygos, puolė Zarasų kryptimi, prisilaikydamas Kauno - Zarasų plento.    

Ir šiame bare, kaip ir Vilniaus bataliono, vyko smarkios kautynės, ypatingai Baltriškių bažnytkaimyje ir Balčio dvaro laukuose. Nors bolševikų jėgos buvo žymiai stipresnės, bet savanorių drąsa ir sumanumas juos privertė trauktis su dideliais nuostoliais. Šiame bare bolševikams vadovavo lietuvis Baltušis-Žemaitis, kuris 1940 m., kai bolševikai okupavo Lietuvą, perėmė Lietuvos kariuomenės likvidavimą. Per šias kautynes žuvo 1 p.p. I Bn. 1-mos kuopos vadas leitenantas Jurgis Sidarevičius, baigęs Lietuvos karo mokyklos IIją laidą. (Ltn. J. Sidarevičius, tebevykstant kovoms, buvo palaidotas Daugailių kapinėse kartu su kitais už Lietuvos laisvę kritusiais kariais, o toje vietoje, kur jis krito, Baltiškių šaulių būrys jo garbei pastatė paminklą, kurį dabartiniai okupantai bolševikai nugriovė.)

1 p.p., spausdamas priešą Zarasų link, rug-pjūčio 24 d. užėmė Degučius, Asavytus ir kitas vietoves.

Zarasų miestelis buvo puolamas iš dviejų pusių. 1 p.p. daliniai puolė plentu, o Vilniaus batalionas, kaip jau minėjau, į šiaurę nuo Zarasų ežero — Šaltupės kryptimi. Rugpjūčio 25 d. apie 2 vai. Zarasų miestelis jau buvo užimtas. Į jį įžygiavo 1 p.p. II Bn. dalinys.

Nors Zarasų miestelio gyventojų daugumą sudarė aplenkėję lietuviai, žydai ir rusai, lietuvių karių, išskyrus tik komunistus, išsiilgę laukė, nes badas, įvairios ligos, netvarka, baimė ir teroras visiems įkyrėjo. Kai tik lietuvių daliniai pradėjo atakuoti Zarasus, visi gyventojai išsislapstė, bijodami vietos komunistų ir bolševikų kareivių, kurie traukdamiesi galėjo iš keršto nužudyti, nes gerai žinojo, kad lietuvių visi laukė. Gatvės, kai lietuvių daliniai įžygiavo į miestelį, buvo tuščios, žmonių niekur nesimatė. Jie išėjo iš savo “slėptuvių”, kai įsitikino, kad bolševikų nėra ir pavojus yra praėjęs, o slapstėsi tik, anot karin. Glovackio, “nečystosios dvasios”, kurių jis, būdamas Zarasų įgulos viršininku, buvo sugaudęs apie du tuzinus ir uždaręs į Zarasų kalėjimą. Drąsesni buvo tik vaikai, kurie apie kokį nors pavojų visai negalvojo. Jie pirmieji, kai tik pajuto, kad bolševikai pasitraukė, iššoko iš savo “slėptuvių” ir pasitiko lietuvių karius, atžygiuojančius Dr. D. Bukanto ir kitomis gatvėmis. Atsidėkodami lietuvių kariams, kad juos išvadavo iš bolševikų, rovė ir skynė iš darželių gėles ir mėtė jiems po kojomis.

Mes nežinojome iš džiaugsmo ką ir bedaryti, pamatę pirmą kartą gyvenime lietuvį karį. Tai buvo, atrodo, sapnas, o ne tikrovė. Lietuva kėlėsi, tapo laisva, nepriklausoma. Iš džiaugsmo tik verkėme.” — Tuos kilnius žodžius yra pasakiusi Ona Balbatienė, didi lietuvių patrijotė, kuri kartu su dr. D. Bukantu ir kitais lietuviais kovojo Zarasuose dėl lietuvybės.

Tokios pat aršios kovos vyko ir Ukmergės bataliono bare, kuriam vadovavo karin. Jurgis Kubilius. Jo daliniai, kurie stovėjo Pokerniškių, Pudokiškių, Novikų, Drobiškės ir Narūnų kaimuose, pradėjo smarkų puolimą prieš bolševikus, įsistiprinusius I Pasaulinio karo metu užsilikusiuose rusų apkasuose, kurie ėjo per Nieseckų, Biržūnų, Gerviškių, Sorokovkos kaimų laukus, sutikdami smarkų pasipriešinimą. Bolševikai buvo išmušti tik sekančią dieną, padedant artilerijai. Besitraukdami bolševikai dar buvo įsistiprinę Samavos, Rusteikių ir Sloniškių kaimų rajone, bet ir iš tų vietų, artilerijai padedant, buvo išmušti. Rugpjūčio 26 d. Smalvų bažnytkaimis jau buvo užimtas ir į jį atkeltas bataliono štabas, o sekančią dieną perkeltas į Turmontą, kurį užėmė 1. kuopa, vadovaujama karin. Rekašiui. Bolševikai, pasitraukę iš Turmonto, įsistiprino į šiaurę, netoli Turmonto, senuose rusų apkasuose. Čia jiems į pagalbą buvo atvykęs iš Daugpilio šarvuotas traukinys, kuris apšaudė lietuvių pozicijas. Neturėdami artilerijos, prieš jį lietuviai kariai negalėjo veikti. Norėjo išardyti bėgius, bet šarvuočio įgula pastebėjo ir tuojau pasitraukė. Per šį apsišaudymą du lietuvių kariai buvo sužeisti nukritusio sviedinio netoli jų kulkosvaidžio. Kariams išbėgiojus, bolševikai vos tik nepaėmė kulkosvaidį, bet jį jau paskutiniu momentu, išgelbėjo kulkosvaidžių komandos karin. A., kuris už tai buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.

Rugpjūčio 28 d. bolševikai pasitraukė iš Laukesos bažnytkaimio. Į jį rugpjūčio 30 d. atsikėlė bataliono štabas.

Nuo Ukmergės rinktinės neatsiliko ir Panevėžio rinktinė. Ji puolimą pradėjo rugpjūčio 26 d. rytą 3 vai. trimis voromis: 2 p.p. ir 3-čia baterija puolė Raudinės kryptimi per pietinę ir šiaurinę Čičirio ežero pusę. Marijampolės batalionas, Gudų kuopa ir 2-sios baterijos vienas būrys — Kovenka - Schoedern dv. kryptimi, o Panevėžio batalionas ir I-ji baterija, padalyta į dvi voras — Annenhof - Weisensee ir Mikališkių - Putriškių -Kaupiškių kryptimi.

Priešas, spaudžiamas Panevėžio rinktinės, traukėsi visu frontu Daugpilio link. Ypatingai bolševikai buvo įsitvirtinę Kuklių kaimo laukuose tarp Avilių ir Čičiro ežerų. Kpt. Edvardas Noreika su 8-ta kuopa netikėtai apsupo Kuklių kaimą ir beveik visą bolševikų dalinį, kuris ten buvo įsistiprinęs, paėmė į nelaisvę. Toliau, kpt. E. Noreika, užėmęs Kuklius, vakare, saulei leidžiantis, puolė Suvieką, kai bolševikai rinkosi prie lauko virtuvės pasiimti vakarienės. Netikėtai užklupti šampolinių granatų krušos, jie pakriko ir pradėjo bėgti, palikdami lauko virtuves, gurguoles, daug šautuvų, šovinių ir kitokio kariško turto, o mūsiškiai juos atakavo. Bolševikai, kurie buvo įsistiprinę Raudinės dvare, bijodami, kad juos neapsuptų, pasitraukė.

1919 m. rugpjūčio 31 d. abi rinktinės priėjo Dauguvos upės krantus. Nors bolševikai sekančią dieną puolė mūsų kariuomenės dalinius prie Kalkūnų, remiami stiprios artilerijos ugnies, jie buvo atremti su dideliais nuostoliais. Vėliau bolševikų aktyvumas visai susilpnėjo. Retkarčiais vykdavo tik vietinio pobūdžio susišaudymai.

Spalių 6 d., nustūmus bolševikus už Dauguvos, 1 p.p. užėmė saugoti demarkacijos liniją nuo Jezno ligi Zarasų, o 2 p.p. I Bn. — nuo Niklovkos ligi Kalkūnų, išimtinai ir II Bn. — nuo Turmonto ligi Kalkūnų, o III Bn. buvo atkeltas į Zarasų miestą.

Neilgai lietuvių kariams teko saugoti tuos, barus, kuriuos jie buvo užėmę. Spalių 12 d. abi rinktinės išvyko į Radviliškio pusę, kur buvo telkiamos jėgos prieš bermontininkus. Į jų vietą atvyko 4 p.p., vadovaujamas karin. Jakaičio. To pulko štabas ir dalis kariuomenės buvo įkurdinta Zarasuose tose pačiose patalpose, kurias turėjo užėmę 2 p.p. daliniai.

Bolševikai mūsų savanorių buvo išvyti už Dauguvos. Tai buvo sunki kova dėl laisvės, nes priešo jėgos buvo dešimteriopai stipresnės ir geriau ginkluotos. Bet mūsų savanorių drąsa, sumanumas ir ryžtas tą kovą laimėjo. Tauta, kol ji dar bus gyva, neužmirš jų.

KOVOS SU LENKAIS

a) Lenkų karių ir partizanų veržimasis į Zarasų kraštą

Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvai buvo labai sunkūs. Visi ją norėjo okupuoti. Priešų buvo iš visų pusių. Nuo jų visų reikėjo apsiginti. Vos tik rusų bolševikus mūsų savanoriai išvijo už Dauguvos, įsiveržė bermontininkai, kurie, neva, norėjo kariauti prieš bolševikus. Nuo jų neatsiliko ir pietų kaimynas lenkas, kuris veržėsi gilyn į Lietuvą. Nors santarvės valstybės su lenkais buvo nustačiusios tris demarkacijos linijas, dalyvaujant net jų pačių atstovams, bet lenkų patenkinti negalėjo, nes jie norėjo atgaivinti senąją Lenkijos valstybę. Kitaip sakant, jie norėjo, kad Lenkijos ribos eitų “ad Morza, do Mor-za”. Lietuviams nesutikus, jie stengėsi jėga tai įvykdyti, pradėdami užpuldinėti mūsų kariuomenės sargybas ir užiminėti vis didesnius Lietuvos plotus, kurie mūsų buvo išlaisvinti iš rusų bolševikų. Lietuviai, kovose su bolševikais ir bermontininkais užimti, lenkų puolimų, neturėdami pakankamai jėgų, sulaikyti negalėjo. 1919 m. spalių mėn. 5 d. lenkai užėmė Salako miestelį, bet greitai iš jo pasitraukė. To pačio mėnesio 25 d. Salaką vėl užėmė lenkų 9 p.p. trys kuopos (priklausę III legijonų divizijai) bet, kaip ir pirmą kartą, apiplėšę pasitraukė. Tokius užpuldinėjimus jie darė beveik kiekvieną dieną visame bare, pradedant nuo Grivos ligi Dūkšo miestelio. Nors šiame bare prieš lenkus stovėjo mūsų 9 p.p., vadovaujamas energingo karin. Jakaičio, kuris priklausė III divizijai, nuo visų užpuolimų, tačiau, apsiginti negalėjo, nes baras buvo ilgas, o jėgų maža. 1920 m. sausio mėn. 16 dienos naktį lenkai iš pasalų, kaip jiems jau yra įprasta, užpuolė ties Turmontu mūsų 6-sios kuopos barą. Mūsų kariai, su dideliais nuostoliais, pasitraukė. Per kautynes penki kariai buvo užmušti ir devyni sužeisti, o keturiasdešimt pateko į nelaisvę, į tą skaičių įėjo 6-tos kuopos viršila ir komendantas, kuris buvo įsikūręs Turmonto geležinkelio stotyje. Po to skaudaus įvykio, vos tik" praėjus dviem dienom, l.y., 18 d. naktį, vadovaujant pačiam pulko vadui Jakaičiui, lietuvių kariai, atsikeršydami lenkams, staigiai užklupo ir sumušė lenkų dalinį, esantį prie Turmonto. Per šias kautynes lietuviai paėmė į nelaisvę du lenkų karininkus, 198 kareivius ir šarvuotą traukinį, kuris atvyko jiems į pagalbą iš Daugpilio pusės. Visi lenkų belaisviai buvo atvaryti į Zarasus ir “įkurdinti” kalėjime,

Taip pat lenkų kareiviai, stovėję Dūkšto miestely, irgi dažnai įsiverždavo į mūsų pusę. Toki jų “žygiai” nevisuomet pasisekdavo. 1923 m. balandžio mėn. 14 d. apie 30 lenkų gerai ginkluotų karių, paprašyti Gubavos dvaro savininko L. Brodovskio, kuris buvo pabėgęs pas juos, įsiveržė į Gubavos dvarą, esantį 8 km nuo Salako m. Per susišaudymą du lenkų karininkai ir keturi kareiviai buvo nušauti, dešimt sužeista ir trys buvo paimti į nelaisvę, o likusieji pabėgo.

Nuo lenkų karių ir jų partizanų daugiausiai nukentėjo Smalvų, Salako ir Dūkšto valsčiaus lietuviai. Lenkai buvo taip sužvėrėję, kad su lietuviais elgėsi kaip tikri plėšikai ar žmogžudžiai, pavartodami prieš juos ginklą. 1920 m. kovo mėn. 26 d. Fermos vienkiemy, Dūkšto valsčiuje, jie nužudė ūkininką Petkelį, jo žmoną, tarnaitę ir du vaikučius, o Didžiasalio kaime, tik kitu metu, nušovė Labuckaitę, kuri norėjo pabėgti pro langą; kitame kieme jie nužudė tik ką sugrįžusį lietuvį iš Amerikos, išlupdami iš jo burnos visus auksinius dantis ir paimdami kitus vertingesnius daiktus. Išeidami iš kaimo, dar suėmė kelis jaunus vyrukus ir nusivarė į Breslaują, kur juos tardė ir net mušė, norėdami iš jų išgauti žinių apie lietuvius partizanus. Po dviejų savaičių, nieko iš jų neišgavę, paleido. Nuo jų dar nukentėjo Nariūnų kaimas, esantis Salako valsč. Lenkų partizanai jį net du kartu apiplėšė. Neaplenkė jie ir Smėlynės bažnytkaimį, esantį 4,5 km į šiaurę nuo Zarasų m. prie Latvijos sienos. Į Smėlynės bažnytkaimį įsiveržė vidurnakty. Iš klebono kun. J. Janulionio atėmė du gerus arklius ir, apiplėšę kai kuriuos vietos gyventojus, pasitraukė Turmonto link. Jų siautėjimas pasireiškė ir kitose vietose. Jie apiplėšė net du kartu Tartokų malūną, esantį Salako valsč., netoli Rainių kaimo, suėmė beeinantį keliu siuvėją Stasį (pavardės net pavyko sužinoti) ir, pririšę prie beržo su šautuvo buože mirtinai suskaldė jam galvą. Buvo ir daugiau panašių lenkiškų “žygdarbių”.

Nuo jų neatsiliko nei žandarai, nei policija. Jie irgi, kaip ir partizanai, žiauriai elgėsi su lietuviais. 1919 m. per Kalėdas Juodalaukyje, Dūkšto valse., jie sunkiai sužeidė Justiną Panavą. Nuo jų besigindamas, Panavas juos įviliojo į Dysnos ežero liūnų akivaras. Tris žandarus jis su granatomis užmušė vietoje, o poručnikui, besprogdama granata, nutraukė koją. Panašus įvykis įvyko ir Antakalnės kaimo kapinėse. Čia žandarai pašovė berniuką Narbutą, kuris begrįždamas į Nepriklausomą Lietuvą buvo užėjęs pasimelsti už mirusių giminių vėles. Žandarai norėjo jį suimti, bet jis su granatomis, nors ir buvo sužeistas, gynėsi, užmušdamas net du žandarus.

Nors karo veiksmai tarp lietuvių ir lenkų buvo nutraukti, bet lietuviai ir toliau buvo persekiojami, tardomi ir žiauriai mušami bei žudomi.

b) Salako “Smogiamasis” partizanų būrys

Tokie lenkų dažni užpuldinėjimai įgriso vietos gyventojams, o ypač salakiškiams, kurie, kaip ir dusetiškiai, buvo susipratę lietuviai. Šiame bare, kitaip vadinamoje, “Mirties zonoje”, pradėjo veikti Petro Šiaudinio “Smogiamasis” partizanų būrys. Kaip genrolo Povilo Plechavičiaus būrys atvirai pasireiškė kovoje su rusais bolševikais, sulaikydamas jų veržimąsi gilyn į Žemaitiją tose vietose, kur nebuvo vokiečių kariuomenės dalinių, taip Petro Šiaudinio vadovaujamas “Smogiamasis” partizanų būrys sėkmingai kovojo su lenkų partizanais ir “Strzely nadniemen-scy”, kurie įsiverždavo į lietuvių pusę ir terorizuodavo vietos gyventojus, o ypač lietuvius. Jis su savo būrio vyrais nukeliaudavo net ligi 40 km į Vilniaus kraštą. Į jo būrį įėjo vyrai, ne tik iš “Mirties” zonos, bet ir nuo Adutiškio, Tverečiaus, Daugėliškiu, Apso, Dūkšto ir kitų vietų. Tai buvo, kaip ir pats jų vadas, drąsūs ir kovoje užgrūdinti vyrai.

Petras Šiaudinis į jų terorą atsakė griežtu įspėjimu:—Už vieną lietuvį penki lenkai miriop! — Toks jo įspėjimas labai paveikė vietos dvarininkus ir aršius lenkus. Ypatingai išsigando Dūkšto dvaro savininkas Žanas ir bijodamas jo keršto, išsikėlė gyventi į Vilnių. Jis į savo dvarą sugrįžo, kai arti jo įsikūrė Kop’o pasienio apsaugos dalinys. Šiaudinis, taip pat, su savo vyrais likvidavo plėšikų gaują ir jos vadą rusą Makarovą, buvusį Zarasų kalėjimo viršininką.

Su lenkų partizanais, kurie siautė Salako apylinkėse, P. Šiaudinio “Smogiamajam” būriui kovoti padėjo Vaitas su savo vyrais, atvykę iš Žemaitijos.

Po 1924 m., kai lenkai nustojo užpuldinėti, P. Šiaudinio būrys buvo išformuotas. Jam, kaip gerai žinančiam Dūkštą, Daugeliškius ir kitas Vilniaus krašto vietas, buvo pavesta atlikti kiti svarbūs uždaviniai. Jis dažnai nuvykdavo į Vilniaus kraštą ir iš ten parnešdavo įvairių atsišaukimų, išleistų lietuvių kalba, kurie buvo skirti grynai Nepriklausomos Lietuvos lietuviams. Juose buvo raginami nuversti Lietuvos valdžią ir prisijungti prie Lenkijos. Tą visą “literatūrą” ir du laikraščius, kuriuos plečkaitininkai leido vieną Rygoje, o kitą Lydoje, jis atiduodavo “Mūsų Vilniaus” redaktoriui Vincui Uždaviniui.

Lenkų vyriausybė žinojo, kad P. Šiaudinis lankėsi Vilniaus krašte, bet sugauti jo niekaip negalėjo, nors dėjo visas pastangas. Už jo galvą paskyrė net 20,000 zlotų kas ją atneštų, ar jį patį gyvą atvestų. Keliones jis atlikdavo nakties metu, nes jos buvo labai pavojingos. Prie visokių pavojų jis buvo pripratęs. Tai buvo šaltų nervų, kaip sakydavo salakiečiai, žmogus. Pavojinguose momentuose jis greitai susiorientuodavo ir laimingai pabėgdavo, ar kaip nors kitaip išsisukdavo.

Jis pasidarė tiek vietos, tiek ir Vilniaus krašto gyventojų tarpe legendiniu asmeniu, o ypač po to, kai jis “pavogė” buvusį seimo narį Kėdį iš Dūkšto geležinkelio stoties restorano. Nors, tiesa, Kėdžio “pavogime” dalyvavo ir Salako šaulių būrio narys Bikulčius, bet visą tą planą paruošė jis pats, susitaręs su savo bendradarbiais.

c) Zarasų progimnazijos mokiniai karių gretose

1920 m., kai lenkai pradėjo didelę ofenzyvą Ukrainoje prieš bolševikus, lietuvių sargybų užpuldinėjimas liovėsi. Bet toji ofenzyva jiems nepasisekė. Bėdos verčiama, lenkų vyriausybė, norėdama santykius su mumis pagerinti, 1920 m. liepos mėn. 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Lietuvos padėtis, žinoma, truputėlį pagerėjo. Liepos mėn. 12 d. Lietuvos vyriausybė su bolševikais Maskvoje pasirašė taikos sutartį. Karo veiksmams priartėjus prie Lietuvos teritorijos ribų, Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Lenkai negalėdami kovoti siauroje vietoje tarp lietuvių ir bolševikų, trumpindami frontą, liepos mėn. 6 d. pasitraukė iš Lietuvos užimtų vietų, kurias tuojau užėmė mūsų kariuomenės daliniai, kaip Dūkštą ir kitas vietoves. Tačiau, bolševikai, rugpjūčio mėn. 15-19 d., prie Vyslos, lenkų buvo labai sumušti. Lenkai pasidarė nebesukalbami. Pradėjo vėl, kaip ir pirma, veržtis į Lietuvą. Ypatingai kritiška padėtis susidarė Lietuvai, kai lenkai sulaužė Suvalkų sutartį, pasirašytą spalių mėn. 7 d. Tai buvo tikrai kritiškas momentas. Spalių mėn. 9 d. jie paėmė Vilnių ir veržėsi gilyn į Lietuvą. Tokiu mums sunkiu ir kritišku momentu, kai visos jėgos buvo pasiųstos prieš lenkus, latviai spalių mėn. 12 d. užėmė grynai lietuvišką Eglaitę (kurioje, kaip spėjama, yra palaidotas Mindaugas), Ilūkštą ir Smėlynę su jos apylinkėmis, ligi taip vadinamo “taško”, kur baigėsi Kurlandijos gubernija. Bet, po kelių dienų, matyt, susiprato negerai padarę ir pasitraukė už Laukesos upės, Smėlynės bažnytkaimį palikdami mūsų pusėje. O dėl šių žemių lietuvių buvo tiek daug kovota ir pralieta kraujo! Šias vietas, kaip jie pasiteisino, užėmė grynai strateginiais sumetimais, ryšium su gen. Želigovskio veiksmais.

Lenkų kariuomenė kasdien vis gilyn veržėsi į Lietuvą. Lapkričio mėn. pradžioje užėmė Dūkštą, Smalvas ir Turmontą. Jų tikslas buvo užimti ir Zarasus. Netoli Zarasų m., ypatingai nakties metu, pasirodydavo jų žvalgai ir partizanai. Įtempimas augo kasdieną. Vieną naktį lenkų žvalgai buvo pasirodę net Zarasų priemiestyje Petruniškėse. Kilus miestui pavojui, susipratę vietos gyventojai, tarnautojai ir Zarasų progimnazijos augštesniųjų klasių mokiniai: Liucijus Burba, Jonas Čegys, Juozas Gučius, Petras Lapienis, Petras Juodvalkis, Liudas Mečys, Jonas Matuliauskas, Adolfas Milašius, Leonas Gruodis, Jonas Šileikis, Vincas Tamošiūnas, Jonas Tumėnas, Juozas Taškūnas, Stasys Zagorskas, Bronius Žydonis ir kiti paliko, kaip Maironis sako, “arklą, knygą ir lyrą” ir prisistatė Zarasų apskrities komendanto kapitono Broniaus Zaleskio dispozicijon, stodami greta Zarasų komendantūros karių, kurie tesudarė vieną kuopą, ginti Zarasų miestą ir jo apylinkes.

Kpt. B. Zaleskis iš tarnautojų, partizanų ir mokinių, kurių skaičius siekė apie 60 vyrų, sudarė Smalvų ir Salako užtvaras, priskirdamas prie jų kelis Zarasų komendantūros karius. Smalvų užtvarai vadovavo žemės tvarkytojas J. Juodinis, o Salako — Petras Skurka. Į šias užtvaras, sustiprinimui, dar buvo atsiųsti iš Rokiškio komendantūros 15 kareivių ir viršila Lapinskas. Lenkų žvalgai, užtvaroms apsikasus, susitikę su mūsų patruliais, pasitraukdavo, vengdami kautynių. Spalių mėn. pabaigoje lenkai dideliomis jėgomis puolė Smalvų ir Salako užtvaras. Užtvaros lenkų puolimo neatlaikė. Per kautynes buvo sužeistas Smalvų užtvaros vadas Jonas Juodinis. Per tas kautynes keletas lietuvių kovotojų buvo paimta į nelaisvę, jų tarpe ir Zarasų progimnazijos mokinys Jonas Čegys. Iš jo buvo atimti viršutiniai drabužiai ir batai. Jis buvo laikomas Dūkšto daboklėje. Sargybiniui užmigus, jis vienmarškinis ir basas pabėgo, o kitus lenkai paleido. Vėliau abi užtvaras, lenkams daugiau nebepuolant, komendantas išformavo ir kiekvienas grįžo prie savo darbo, o mokiniai toliau tęsti mokslą.

Kpt. B. Zaleskis tokiu kritišku momentu parodė didelę drąsą ir sumanumą. Kitų patarimais nesivadovavo — dirbo savo nuožiūra ir patirtimi. Zarasų apskr. gydytojas Juozas Buzelis, kuris tuo metu buvo Steigiamojo Seimo nariu, turėdamas iš prigimties blogą būdą — kur reikia ar nereikia kištis į svetimus reikalus — norėjo “patarti” kpt. B. Zaleskiui, kaip reikia parengti apsigynimą. Kpt. B. Zaleskis, norėdamas atsikratyti jo įkyrių “patarimų”, “apšventino” jį nagaika. Tas įvykis, žinoma, .atsidūrė seime. Liaudininkai ruošė vyriausybei interpeliaciją, bet dr.

Grinius patarė jiems interpeliaciją iš seimo prezidiumo atsiimti. Viską iššaukė gyd. J. Buzelio didelis netaktas, kurio jokiu būdu negalima buvo pateisinti. Dr. K. Grinius, kai Krašto Apsaugos ministeris plk. K. Žukas jį supažindino su visa kvota pasakė: — Maža jam Zaleskis dar davė. Tiesą pasakius, ir aš pats jam ausis apskaldyčiau.

Triumfavo tuo momentu tik vietos aplenkėję dvarininkai. Jie tikėjosi, kad Lietuva bus greitai lenkų okupuota. Bet tos viltys neišsipildė. Jų niekas “neišvadavo”, nes lenkų “sukilėlių” armija, vadovaujama vilniečio dvarininko gen. Liucijaus Želigovskio, kuris net lenkiškai gerai nemokėjęs kalbėti, mūsų narsiųjų karių, lapkričio mėn. 19 -21 d. buvo sumušta ties Giedraičiais ir Širvintomis, o užpuldinėjimams, kuriuos darydavo lenkų kareiviai ar jų partizanai prie demarkacijos linijos, kelią užkirto 3-čias dragūnų “Geležinio Vilko” raitųjų dalinys, kuris į Zarasų miestą atvyko 1923 m. žiemos metu. Nusiraminus lenkams, sekančiais metais, anksti pavasarį, tas dalinys iš Zarasų m. ir kitų vietų, kur saugojo valstybės sieną, išvyko, o jo vietą 1924 m. sausio mėn. 1 d., perėmė pasienio policija.

d) Administracijos linija

— Per tą pačią žemę, nei iš. šio, nei iš to, nusitiesė demarklinija — sako žurnalistas Cicėnas. Skaudu buvo lietuviams, kai trečdalis Lietuvos paliko lenkų pusėje. Turime būti už tai “dėkingi” Alijantų komisijai, kuri žiūrėjo tik lenkų interesų, o ne lietuvių, pamindama teisės principus po kojomis. Jie vadovavosi palankumo “teise” didesniajam. Toji gėdos linija, kaip ją galima pavadinti, buvo nutiesta toje vietoje, kur sustojo mūšiai, įsimaišius lapkričio mėn. 21 d. Aliantų komisijai. Nustačius tą liniją, dalis Zarasų apskrities, kaip Turmontas, Smalvos, Rimšė ir Dūkštas su apylinkėmis, pasiliko lenkų pusėje. Toji demarkacijos linija, vietoje nustatytų tautinių sienos ženklų, buvo atžymėta “šluotomis” ar, kaip vietos gyventojai vadindavo, “stičkomis”, viena nuo kitos apie 100 metrų atstumo.

Toji gėdos linija vietos gyventojams padarė didelių nepatogumų, nes daugelio ūkių žemė liko perkirsta į dvi puses: viena dalis Lietuvoje, o kita lenkų okupuotoje pusėje. Tokiems ūkininkams, pagal atskirą susitarimą su lenkais, buvo leidžiama dienos metu su arkliais ir ūkio įrankiais pereiti į kitą pusę ir apdirbti žemę, ar atsivežti derlių. Jie galėjo tą liniją pervažiuoti tik nurodytuose punktuose, kuriuose tikrindavo tiek Lietuvos, tiek Lenkijos pasienio apsaugos tarnautojai. Nelegaliai perėję administracijos liniją būdavo baudžiami pinigine pabauda, kurią nustatydavo apskrities viršininkas. Sumokėjus tą pabaudą, slaptai grąžindavo atgal, o šnipus perduodavo saugumui, kuriuos teisdavo kariuomenės teismas.

Visas Zarasų apskrities pasienio baras pagal administracijos liniją apėmė apie 50 km ilgio. Jis buvo padalintas į 4 rajonus: I-mas rajonas prasidėjo nuo Latvijos sienos, o toliau ėjo II-ras, III-čias ir IV-tas. V-tas rajonas ėjo pagal Latvijos sieną. Jis prasidėjo nuo Rokiškio apskr. sienos ir baigėsi administracijos linija netoli Turmanto. Kiekvieno rajono apsaugos baras buvo nuo 10 ligi 15 km. ilgio, suskirstytas į tris ar keturias sargybas, kurių barelis buvo nuo 1 ligi 3 km ilgio. Barelio apsaugai būdavo skiriami trys policininkai per visą parą.

1939 m. pabaigoje administracijos linija, atgavus dalį Vilniaus krašto, buvo panaikinta, o sargybos nukeltos prie Lietuvos - Sovietų Rusijos sienos ir suskirstyti į naujus barus: Zarasų, Švenčionėlių, Vilniaus, Eišiškių ir Alytaus. Zarasų pasienio baras, kaip ir pirma, prasidėjo nuo Latvijos sienos ir jungėsi su Švenčionėlių baru.

1940 m. rusų bolševikams okupavus Lietuvą, valstybės siena buvo panaikinta ir pasienio sargybos išformuotos.

Naudotasi literatūra

1.    J. Petruitis, Laisvę ginant

2.    K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį

3.    J. Variakojis, Karaliaus Mindaugo Pulkas

4.    J. Cicėnas, Vilnius tarp audrų

5.    Nepriklausomai Lietuvai (Šaulių S-gos tr. leidinys)

6.    St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, I tomas

7.    Br. Kviklys, Mūsų Lietuva, I tomas

8.    Lietuvių Enciklopedija

9.    K. Ališauskas, Salako paėmimas, Karys, Nr. 1, 1965

10.    Lietuvos kariuomenė (Istorinė apžvalga), Karys Nr. 9, 1956 m.

11.    P. Genys, Lietuvos nepriklausomybės karuose pasižymėjusios moterys, Karys Nr. 8, 1962 m.

12.    A. Ringys, Žygiuojame Dauguvos link, Karys Nr. 4, 1959 m.