ŠŪVIAI, KURIE NIEKO NEPRANAŠAVO
A. Beržinis
Neseniai vilniškis “Gimtasis Kraštas” įsidėjo savo bendradarbio Juozo Varvuolio (aišku, kad tai slapyvardis), neva, pasikalbėjimą su kažkokiu šiauliečiu Juozu Slavicku, kadaise, būk tai, tarnavusiu F. Baltušio-Žemaičio lietuvių raudonarmiečių pulke Šiauliuose. Kad pasikalbėjimas atrodytų “svaresnis”, į pokalbį įtrauktas ir nekuris kaimynas Vaitkus, dar tebegyvenąs ar jau seniai miręs “narsuolis”, taip pat buvęs to pulko dalyvis. Pasikalbėjimas pavadintas daug žadančiu pavadinimu: “Pranašingi šūviai”. Tikrai, tie šūviai buvo pranašingi, tik ne “tarybininkams” ir ne žemaičio raudonarmiečiams, o atsikūrusios Lietuvos kariuomenei, kuri ties Radviliškiu sumušė bermontininkus ir juos išvijo, ne tik iš Radviliškio, bet ir iš pačių Šiaulių, apie kuriuos šiame pasakojime ir norėta pasikalbėti.
Pasakojimą Juozas Varvuolis pradeda tuo, kad šiaulietis Juozas Slavickas grįžta iš darbo ir, eidamas pro “Rūtos” saldainių fabriką, esantį, anksčiau vadintoje, Tilžės gatvėje, o kaip dabar ši gatvė vadinasi, kada ir tikrosios Tilžės nebėr, kai ji “pavirto” Sovietsku, jis nė neužsimena, prisimena tik savo “jaunas dienas” ir tuos “aštuonioliktuosius metus”, kada jis, Slavickas, dar jaunas buvo ir pilnas jėgų ir kada buvo dar tik grįžęs iš carinės armijos, "pabuvojęs vokiečių nelaisvėje”, ir matęs “revoliuciją Rusijoj”. Tačiau kaip tai visa atsitiko, kad Slavickas, tuo pačiu metu, galėjo būti ir vokiečių nelaisvėje, ir matyti bolševikinę revoliuciją Rusijoj ir sugebėti grįžti namo, į Šiaulius, Varvuolis to nemoka paaiškinti. Be to, jei jis tarnavo caro armijoj, tai jau tada turėjo būti nejaunesnis, kaip 18 metų, tad kokiu būdu 1967 metais, kada pasakojimas rašytas, Slavickas dar dirba, jei “tik grįžo iš darbo” ? Juk, pagal sovietinius įstatymus, jis jau seniai turėjo būti pensijoje ir džiaugtis “laiminga senatve”...
Kai 1918 m. Slavickas pardrožęs į Šiaulius, miestas jį pasitikęs nesvetingai: “Visur karo pėdsakai, gatvėmis tebekaukšėjo vokiečiai—okupantai”. Ir tai tiesa. Nors Lietuvos Taryba ir buvo paskelbusi atstatanti Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., bet vokiečiai visoje Lietuvoje dar laikėsi iki 1918 m. galo.
“Darbo mieste nė su žiburiu nerasi, — papsėdamas pypkutę, aiškino jam kaimynas Vaitkus. — Vokietis visas mašinas į “faterlandą” išgabeno. Fabrikus uždarė. — Teisybę kaimynas sakė. Jausdami galą, okupantai siautėjo”.
Čia jau draugas Varvuolis kaimyno Vaitkaus lūpomis bus nušnekėjęs. Tiesa, kad tada mieste jokio darbo nebuvo, bet netiesa, kad tas nedarbas būtų atsiradęs dėl to, kad vokietis okupantas visus fabrikus būtų uždaręs ir mašinas į “faterlandą” išgabenęs. Šiauliai, kaip žinoma, buvo garsūs savo odos pramone, didžiausia visame Pabaltijy ir, gal, visoje carinėje Rusijoje, nes ten dirbo didžiuliai Frenkelio ir brolių Nurokų odos apdirbimo fabrikai. Dėl praūžusio karo 1915 m., kurio metu didelė miesto dalis, beveik visas centras, buvo išdegintas ir stūksojo tik griuvėsiai. Dėl sugriauto ūkinio gyvenimo, dėl netekimo žaliavų ir dėl to, kad niekas nesirūpino tą pramonę atstatyti, o ne būtinai dėl to, kad vokiečiai visų fabrikų mašinas būtų išmontavę ir išvežę į Vokietiją (kaip tai darė bolševikai keliasdešimt metų vėliau jų užimtuose kraštuose), fabrikai stovėjo apleisti ir nedirbo. Ir tai, Frenkelio fabrikas vokiečių okupacijos metu, kad ir nedideliu mastu, darbą buvo pradėjęs, nes oda, juk gi, buvo reikalinga ir vokiečių karo pramonei. Vokiečiai okupantai iš Lietuvos vežė, ir tai vežė dideliu mastu, apiplėšdami vietos gyventojus, beveik nieko jiems nepalikdami, bet tik ne fabrikų įrengimus ar mašinas, kurių jie patys turėjo pakankamai ir dar geresnių. Jie vežė miško medžiagą, gyvulius, javus, bendrai viską, kas tik valgoma, na, ir rankiojo metalus, reikalingus karo reikalams, kaip varį, žalvarį, nikelį, nuplėšdami net varinius stogus, kur tokių buvo, ir nuimdami bažnyčių varpus, bei išsukinėdami misingines durų rankenas, o Lietuvos darbo jėgą įkinkė į savo karo mašiną, tad darbo buvo, bet niekas jo dirbti nenorėjo.
Taigi, ką daryti, jei “nė darbo”, nė pragyvenimo nėra? O, “išradingasis” kaimynas Vaitkus žinojo išeitį: “Vaitkus tylėdamas klausėsi. Matyt, svarstė, sakyti ar ne. — Tai negirdėjai, kad Raudonoji Armija tveriama? Pakeliui tau. Juk ne iš turčių kilęs”, — pakišo lyg saldžią piliulę, agitatoriaus nudailintą mintį.
O tos “raudonosios armijos”, sulig tariamo Vaitkaus žiniomis, nereikėjo eiti jieškoti kur nors į Rusijos gilumą, ji buvusi čia pat, Šiauliuose:
“... Rytojaus dieną abu vyrai patraukė į “Skalsos” valgyklą. Čia paprastai rinkdavosi miesto darbininkai. Susėsdavo jie prie staliukų, užsisakydavo po stiklinę arbatos, kad vokiečių žandarai neatkreiptų dėmesio, ir politikuodavo”.
Kaip tai viskas vyko paprastai ir nudailintai! Atrodo, kad draugas Varvuolis pasakoja ne apie 1918 m. galą, ar 1919 m. pradžią, o apie kokius 1925 metus, kada ir valgyklos veikė, ir arbatą galima buvo užsisakyti ir kuo ramiausiai sau gurkšnoti ir politikuoti.
Šio straipsnelio autorius tariasi gerai pažįstąs anuometinius Šiaulius ir tuometinę ūkinę padėtį ir gerai žino, kad ten nebuvo nė jokios “Skalsos” valgyklos, nė, bendrai, jokių kitų valgyklų, nė arbatos niekas nepardavinėjo, nes jos, iš viso, nebuvo. Ir ką tokioje valgykloje padavinėsi, jei kas ir sumanęs būtų tokią atidaryti, jei jokio maisto nebuvo galima gauti. Miestiečiai, kurie užsispyrusiai norėjo pasilikti gyventi mieste, nuolat keliaudavo į kaimus šio to valgomo pajieškoti: kaime vis dar šis tas atsirasdavo. Nunešdavo savo turimą kokį drabužį, ar kokį kitą daiktą, išmainyti į maistą, o jei kas sugebėdavo gauti druskos ir ją nugabenti į kaimą, tas ir geresnį biznį padarydavo. Nė kavos, nė arbatos iš viso nebuvo, tai nebuvo nė ko “gurkšnoti”: krautuvėse nieko negausi, o kaimiečiai tai arbatos prasimanydavo savo būdu — parinkdavo sau žinomų žolelių, šaltmėčių, liepžiedžių, čiobrelių, sudžiovindavo jas, na, ir turėdavo arbatos. Ir miesteiečiai, jei norėdavo, galėdavo šitokią žolienę gerti, žinoma, užsisaldinę su sacharinu. Tik jau ne tikrą arbatą. Kavos vietoj būdavo sugruzdinami miežiai, ąžuolų gilės ar cikorijos šaknys, sumalama ir gaudavosi visai padorus kavos pakaitas. Ko galėdavo kaime gauti, tai samagono: kaimiečiai karo metais jau buvo pramokę šio “amato”, tai ne tik savo reikalams jo prasimanydavo, bet ir miestiečiams mielai parduodavo.
Tiesa, mieste turgūs vykdavo. Kaimiečiai iš seno įpratimo vis suvažiuodavo: tai šį tą parduoti atveždavo, tai ko nors nusipirkti dairydavosi. Apyvartoje tada buvo bevertė ostmarkė, bet žmonės mielai imdavo dar ir senus carinius rublius manydami, kad, jei carinis rublis anuomet buvo toks geras pinigas, tai jis negali nustoti savo vertės ir dabar, ir kaikurie jų turėjo susikrovę didelius pundus.
“—Va, Rusijoje tai padarė, — dažnai pasakydavo grįžę kareiviai. — Kad taip pas mus...” — išreiškė Varvuolis seną bolševiko svajonę, atsiradusią tik 1967 metais.
“Skalsa” buvo lyg ir partinio darbo centras, čia buvodavo Komunistų partijos Šiaulių organizacijos vadovai Karolis Požėla, Simonas Grybas”, — paaiškina toliau rašėjas. Dabar ir išryškėjo, kam ta tariama “Skalsos” valgykla reikalinga: ogi tam, kad čia būtų galima patalpinti bolševikinius agitatorius, kurie buvo tokie drąsūs, kad net ir vokiečių žandarus apgaudavo. Iš tiesų, buvo taip, kad tų “kaukšinčių” vokiečių žandarų buvo tik keli, kurie visai nesirūpino, ką toks Požėla ar Grybas daro, o Šiauliuose laikėsi tik tol, kol gaus parėdymą grįžti iš Lietuvos namo, kadangi faktinai visą valdžią jau turėjo naujoji Lietuvos vyriausybė, o vokiečiai buvo atsitraukimo stadijoje. Periferijoje, kaip Šiauliuose ar kitur šiaurinėje Lietuvoje, buvo tikras “tarpuvaldis”; tikroji Lietuvos valdžia dar nebuvo įsitvirtinusi, likę vokiečiai niekuo nebesirūpino, nebent stengdamiesi pasiplėšti, todėl daugelyje vietų patys žmonės stengdavosi sudaryti kokią nors valdžią, užtat atsirado įvairios pačių žmonių sudarytos kaimų ir valsčių tarybos, šiokie tokie pareigūnai iš savo tarpo būdavo išrenkami. Bolševikų agitatoriai, kur tokių buvo, tą padėtį stengėsi išnaudoti ir tokias žmonių tarybas paimti savo kontrolėn. Tokių agitatorių tarpe buvo specialiai iš Rusijos atsiųstų žmonių, arba iš Rusijos grįžusių pabėgėlių, ar iš carinės armijos paleistų lietuvių karių, kurie buvo pergyvenę Rusijos bolševikinę revoliuciją ir ne vienas grįždavo namo užsikrėtęs bolševikinėmis bacilomis. Šiauliuose (ir kituose miestuose) dar tebebuvo, nieko neveikianti, vokiečių komendantūra.
Žiūrėkime, kas toje “istorinėje” “Skalsos” valgykloje dėjosi toliau: “Valgykla ir tądien buvo pilnutėlė. Prie vieno staliuko sėdėjo uniformuotas vyriškis ir kažką rašė. — Žemaitis, — išgirdo J. Slavickas. Taip, tai buvo Feliksas Žemaitis. Jis atvyko į Šiaulius burti raudonojo pulko ir dabar rinko savanorius. — Šaudyti moki? —paklausė J. Slavicką tas jaunutis karininkas. — Kulkosvaidininku buvau, — išsitempė. — Kulkosvaidininkai reikalingi. Tik kulkosvaidžio pasiūlyti negalime. Nesuspėjome įsigyti, — nusijuokė. Paskui rimtai pasakė: — Ne bėda, turėsime. — Rašėsi visi. Tai ir buvo garsaus Žemaičių pulko užuomazga”, — aiškina mums šią seną “istoriją” Varvuolis.
Taigi, kaip sakėme, nors vokiečių žandarai ir “tebekaukšėjo” miesto gatvėse ir komendantūra tebebuvo, bet jie nieko neveikė ir niekur nesikišo, jei jau net uniformuotas bolševikų agitatorius Feliksas Žemaitis galėjo atvykti į Šiaulius ir viešai burti ir organizuoti savo “raudonąjį” ginkluotą pulką.
Kaip toliau vyko šio pulko organizavimas ? — “F. Žemaitis liepė visiems susirasti šautuvus. Kas kokius gali. Pravers revolveriai ir kardai. Plikomis rankomis vokiečių iš miesto neišprašysi. Juk Šiauliai — svarbus geležinkelio mazgas. Pro juos į Vokietiją dunda traukiniai su gyvuliais, grūdais, mašinomis. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos”, — aiškina mums toliau Varvuolis, maišydamas į mišrainę padėtį, kokia buvo 1916-17 metais, ir kokia buvo 1918 -19 metais, jau atsikūrus Lietuvai. Ir to bolševikinio Žemaičio organizuojamo pulko tikslas buvo ne “išprašyti vokiečius iš miesto”, o užimti kiek galima daugiau teritorijos ir laikytis tol, kol ateis tikroji sovietinė raudonoji armija, kuri, Lenino 1918 m.
lapkričio 29 d. parėdymu, turėjo tikslą “visokeriopai remti Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Lietuvos laikinąsias tarybines vyriausybes” ir kuri, užėmusi Latvijos Daugpilį ir kitus pakraščius, 1918 m. gruodžio mėn. jau pajudėjo Zarasų ir Vilniaus krašto link, vykdydama Lenino telegramą: “Greičiau išlaisvinti Vilnių!” (Iš V. Lenino direktyvų raud. armijai).
O kad mūsų vyrai, agituojami Žemaičio, Požėlos, Grybo ir kitų panašių, rašėsi ir stojo į tą “raudonąjį žemaičių pulką”, tai dėl to, kad jiems buvo žadama, kai jie išvys iš krašto vokiečius, tai jie, tik vieni jie, pasiliks šio krašto šeimininkais, bus visiems darbo, o tiems, kurie neturi žemės ir jos nori, bus visiems duota, dvarai ir didieji ūkiai bus nusavinti ir jų žemės išdalintos bežemiams ir mažažemiams. O kad Žemaičio ir kitų tikslas buvo kraštą okupuoti ir prijungti prie sovietinės Rusijos, apie tai agitatoriai nė žodeliu neužsimindavo.
“Vyrai išsiskirstė, pasiryžę išvyti okupantus, apginti neseniai išrinktą Darbininkų atstovų tarybą (kurios niekas juk nė nepuolė. A.B.). O po kiek laiko nutarta užimti vokiečių komendantūrą”, — aiškina mums toliau draugas Varvuolis.
Štai kaip, sulig Varvuolio aiškinimu, vykęs tas vokiečių Šiaulių komendantūros puolimas: "Grupė, kuriai vadovavo pats F. Žemaitis, įsitvirtino griuvėsiuose prieš komendantūrą. Nieko nenujausdamas, ramiai vaikščiojo jos sargybinis. Vyrai jaudinosi. Tai juk pirmasis jų susirėmmias su priešu. Nuo mūšio sėkmės daug kas priklausys. — Kad taip dabar kulkosvaidį... — tyliai tarstelėjo J. Slavickas. — Būkite pasiruošę, — perspėjo vadas. — Jei greit neišeisiu, pilkite nesigailėdami.
Kovotojai matė, kaip jo raudona kepurė sušvytavo prie vokiečių būstinės. F. Žemaitis priėjo prie sargybinio, kažką pasakė. Tas praleido. Šautuvų vamzdžiai nukrypo į komendantūros langus, bet šaudyti neteko — netrukus tarpduryje pasirodė F. žemaitis: — Pasiduoda!
Vyrai puolė į vidų. Pradžia visai nebloga: du pabūklai, 100 šautuvų, pora kulkosvaidžių, daug granatų, šovinių. Na, ir du sunkvežimiai. — O paimtus nelaisvėn vokiečius paleidom, — prisimena J. Slavickas. — žygiuokit, sakom, į savo Vokietiją ir nebesirodykit”. — Kaip matom, tas “komendantūros puolimas” visai lengvai pavyko, nes vokiečiai nė nesigynė ir jokioms kautynėms nebuvo pasiruošę. Tik neaišku, kaip pačioje komendantūroje galėjo atsirasti “du pabūklai”: tikriausia, jie buvo komendantūros kieme . . .
O, štai, ir sekantis “žemaičių” žygis: “Į pulką stojo vis daugiau kovotojų. Stigo ginklų. Iš kur juos paimsi, jei ne iš priešo. Netrukus vėl pasitaikė proga. Radviliškio telegrafistas pranešė, kad iš Kauno atvažiuoja šarvuotas traukinys. Būrys, kuriam vadovavo F. Žemaitis, sėdo į sunkvežimius ir nuskubėjo “pasitikti”. Įteikiamas ultimatumas. Vokiečiai bando prasiveržti, bet švino ugnis juos suveja į vagonus. Nori sprukti atgal į Kauną, bet per vėlu. Geležinkeliečiai užkirto kelią — išardė bėgius. Vokiečiai iškėlė baltą vėliavą.”
Tai tur būt, ir visi “žygdarbiai”, kuriuos J. Slavickas Felikso Žemaičio pulke tarnaudamas nuveikė. Daugiau jis nieko nekalba ir nieko nebežino. Jis nežino, kas su tuo sulaikytu šarvuotu traukiniu atsitiko. Ar nebus jis ir per “išardytus bėgius” nuvažiavęs į Radviliškį, kur laike kautynių su bermontininkais mūsų kariuomenė jį ir paėmė? Tur būt, J. Slavickas “nežino” ir to (ar geriau pasakius, draugas Varvuolis nenori žinoti), kas atsitiko su Felikso Žemaičio suorganizuotu pulku, kai jie pamėgino užkabinti didesnes vokiečių jėgas ir kai jie ties Luoke ir Telšiais gavo tiek pylos, kad kūlverčiais bėgo šiaurės link, kur Joniškėlio lietuviai partizanai juos sulaikė ir kurių didesnė dalis, atkalbėta partizanų, perėjo į jų pusę, kiti grįžo namolei, pasiuntę Žemaitį ir jo bendrus velniop, ir tik mažas fanatikų būrelis, to paties Žemaičio vedamas, nuskubėjo tolyn ir susijungė su savo boso nuskurusia armija .. .
Prie tos progos verta pakalbėti ir apie šiame pasakojime paminėtus asmenis ir “veikėjus”. Apie patį Feliksą Žemaitį-Baltušį šioje vietoje jau buvo rašyta kalbant apie jo “žemaičių pulką”, Karolis Požėla visiems gerai žinomas, čia tik keli žodžiai apie mokytoją Simoną Grybą, vieną iš bolševikų propagandininkų, veikusį anuomet Šiauliuose kartu su K. Požėla, taip, kaip žinias paduoda “mažoji tarybinė enciklopedija”: Simonas Grybas gimė Joniškio valsčiuje (net nežinoma, kada), ir su tėvais dar vaiku būdamas persikėlė į Rygą, Latvijoje. 1915 m. mokėsi Rygos politechnikos institute, vėliau dėstė Šiaulių gimnazijoje matematiką ir geografiją. (Tur būt, vienintelėje tada lietuvių gimnazijoje, kuri, vargais negalais, vokiečių okupacijos metais galėjo atsidaryti ir kurią įsiveržę bermontininkai išdaužė ir išvaikė ? A.B.). Jau 1918 m. buvęs komunistų partijos narys. Tų pačių metų spalio 1-3 dienomis kartu su K. Požėla dalyvavo Vilniuje slaptai sušauktame pirmame Lietuvos komunistų partijos suvažiavime, kuriame be jų dalyvavo dar 32 kiti asmens, daugiausia Vilniaus ir krašto lenkai, gudai ir žydai, nutarę įsteigti “Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją” (žiūr. “Spalio Revoliucija” Lietuvoje, “Laisvoji Lietuva” Nr. 7-9, 1968). Tame suvažiavime jis buvo išrinktas ir į septynių asmenų centro komitetą. Grįžęs į Šiaulius jis buvo “išrinktas” komunistų partijos Šiaulių rajono komiteto sekretorium ir Šiaulių miesto Darbininkų atstovų tarybos nariu (o koks jis darbininkas, jei buvo gimnazijos mokytojas?). Susikūrus Raudonosios Armijos žemaičių pulkui, buvo pulko politiniu komisaru (atseit, politruku, “pumpavusiu” geležinę drausmę), pulko štabo nariu, kovojo prieš vokiečius ir “vietines buržuazines nacionalistų kontrrevoliucines jėgas”, “buržuazinių nacionalistų nužudytas” Panevėžyje 1919 m. birželio mėn. kurią tai dieną (tur būt, žuvo kautynėse su mūsų reguliaria kariuomene, tuomet kaip tik vijusia bolševikus iš Lietuvos ?).
