“Pradžioje buvo Žodis”
VILIUS BRAŽĖNAS
Kelios mintys prie gen. prof. S. Dirmanto viešai tarto žodžio lapkričio 19 d. 1967 m. Čikagoje prie paminklo žuvusiems kovoje dėl Lietuvos laisvės, tilpusio KARYJE # 1, sausio mėn. 1968 m.
Anot to lietuviško grandinio, prigriebto dėl nepastabumo ir generolo nepasveikinimo: — “Ponas Generole! Jeigu mes, viršininkai, tarp savęs ginčysimės, ką gi tie eiliniai pasakys?! ..
Tad ir man, atsargos (net ne kadro) jaunesniajam leitenantui, nesutikti su generolu lyg ir nelabai tiktų, nustatyta tvarka. Ypač, kad brig, generolas Stasys Dirmantas yra dar ir mano buvęs profesorius.
Tačiau, kaip vyskupai, kunigai, seselės ir net pats popiežius nėra mums visiems autoritetai karinės strategijos ir Šiaurės Vietnamo bombardąvimo srityje, taip ir generolai, nebūtinai turėtų būti laikomi neklaidingais geopolitikos, psichologinio karo, šaltojo karo, ar politinės laisvės kovos klausimuose. Mano manymu, KARIO 1968 metų 1 nr. paskelbtoje kalboje gen. Dirmantas kaip tik daugiausia ir lietė tas sritis.
“Tokios mūsų dabartinės, neva, ‘kovos’ mūsų priešas nebijo”. Tiesa, kad dabartinės “neva kovos” nebijo, jei kova tik šokiais ir dainomis bei operų pastatymais apsiriboja. Tuos dalykus ir pats mūsų priešas pavergtoje Lietuvoje kol kas puoselėja ar bent toleruoja. Bolševikai net mūsų tremties dailininkams parodas suruošia. Tačiau, kita kalba yra su peticijomis, kongreso rezoliucijomis, demonstracijomis ir panašiomis, viešąją opiniją formuojančiomis, kovos priemonėmis. Jeigu priešas jų nebijo, kodėl tad bando jas stabdyti, kodėl puola ir šmeižia jų vykdytojus, kodėl siunčia savo agentus visuomenei suskaldyti, kodėl bruka “ryšius su kraštu” kaip priemonę pavieniams veikėjams burnas užčiaupti? Kodėl Amerikos liberalų spauda, TV ir radijas, sąžiningai einą Sovietų klapčiuko pareigas, taip nuosekliai nutyli ir slopina mūsų bandymus eiti su sava byla į viešąją opiniją? Kodėl Sovietai, jei ne tiesioginiai, tai bent per savo pusbernius Washing-tone, suparaližavo mūsų veiksnių veiklą iki tokio laipsnio, kad mes net bijomės viešai pasirodyti esą antikomunistai ir antisovietai ? (Turiu omeny “Gedulo Dienos” Spalio revoliucijos proga ir “Komunizmo teismo” ši vasarį skandalą.)
Nors ir sutinku su gen. Dirmantu, jog “Laisvės niekas nedovanoja. Laisvę tenka atkovoti”, — randu reikalo pridurti, jog šiais laikais ir čia yra išimčių. Ryškiausia — Indija — galutinai ne ginklu, bet psichologiniu, politiniu ir viešosios opinijos ginklu atgavo laisvę. Pusė Afrikos naujųjų “valstybių” ir “tautų” laisvę atgavo veik jos neprašę, net nežinodami, kad toks dalykas išviso yra ... Jie net nei šokti, nei dainuoti, nei demonstruoti, nei piketuoti nespėjo: geopolitinė padėtis ir tarptautinio psichologinio karo svarstyklės pakrypo jų linkme, ir jie, norėjo ar nenorėjo, turėjo tapti “nepriklausomi”. .. Tačiau, prieš tai kas tai, kur tai rašė, kalbėjo, agitavo, protestavo ir varė propagandą.
Todėl ir gen. Dirmanto posakis, jog “ . . dabar jau netokie laikai, netokie mūrai, netokie ginklai ...” teisingas, tik nebūtinai ta prasme, kuria jis tą pareiškimą padarė. Teisinga, jog “žino tai ir dabar Vietname kariaują jauni lietuviai.” Jie žino, pagaliau, jog jų ginklai ir jų pastangos gali nueiti niekais, jeigu nauji ginklai (žodžiai, raštai, riaušės, demonstracijos) atneš priešui laimėjimą Amerikos gatvėse, kongreso salėse, laikraščių skiltyse, bažnyčių sakyklose, universitetų koridoriuose. Generolas Wėdemeyeris Kinijoje, gen. McArthuras Korėjoje, gen. Pattonas Europoje buvo sustabdyti ir “nuginkluoti” ne priešo ginklo jėga, bet rašyto ir kalbėto žodžio, paveikusio žmonių galvoseną, jėga. Kad “plunksna yra galingesnė už kardą” ryškiausiai buvo pademonstruota Kinijoje, 1948 m., kur gen. Marshallis pasigyrė vienu plunksnos pabraukimu nuginklavęs 10 čiangkaišeko divizijų. Jis tą parašą, sustabdantį JAV pažadėtą municijos pristatymą nacionalistų kariuomenei, padėjo po to, kai N. Y. Times ir kitų liberalų laikraščių prokomunistiniai rašeivos išpylė statines raudono rašalo laikraščių ir knygų puslapiuose. Panašiu būdu ir Castro į sostą įkeltas tapo — per N. Y. Times rašalą. Taigi — “netokie laikai, netokie mūrai, netokie ginklai”.. .
Deja, Lietuvos atveju generolas greičiausia yra teisus, kad “be tikros, ginklo jėga kovos, laisvė tautai nebe-atgaunama”. Mūsų tautai dar kartą teks pralieti kraują už laisvę, kas jau dalinai šiandien vyksta Vietname. Tačiau gaila, kad jis nepasidaro išvados iš pačios, mano manymu, svarbiausios jo kalboje minties: “PROTINGAI PRADĖTI KOVĄ REIKIA SĄLYGŲ.”
Žodyje — SĄLYGŲ — glūdi visos mūsų dabartinės kovos esmė ir prasmė, bei tikslas, tos kovos, kurią generolas, lyg ir pašiepdamas, “kova” vadina. Mūsų kova šiandien yra ar bent turėtų būti tų SĄLYGŲ sudarymas. Gaila, kad dažnai, net perdažnai, ji yra ne kova, o tik “kova”. Tačiau be jos nebus sąlygų “protingai pradėti kovą”, nebus sąjungininkų, nebus draugų, kurie žinotų apie Lietuvos bylą ir lietuvių tautos laisvės siekimą, nebus kas mūsų karius ginklais aprūpintų, nors ir geriausias ginkluotos kovos studijas ir planus turėtume. Ko gero, kovos dvasia, tiktai beplanuojant ir planus bebraižant išgaruotų, kad ir ginklai ne ką bepadėtų.
Pirmoji ir pagrindinė sąlyga yra sovietijos sunaikinimas.
Pagaliau, ne tik tiesa, jog “Laisvės niekas nedovanoja”, tačiau taip pat yra tiesa, ką American Legion šiemet savo veiklos šūkiu pasirinko, būtent, kad “Laisvė neišlaikoma veltui” (Freedom is not Free). Pagaliau — ir mūsų žuvusieji paliko mums įspėjimą: “Tas nevertas laisvės, kas negina jos”. Kol mes galėsime turėti sąlygas protingai pradėti kovą ginklo jėga, mums reikės stipriai padirbėti laisvę laisvajame pasaulyje išlaikyti ir apginti, kad nepraradus ir paskutinės priešpuolio bazės. Tas pat priešas, kurs okupavo Lietuvą ir atplėšė mus nuo mūsų namų, tiesia savo kruvinas rankas į mūsų naujuosius namus. Net grąsina mūsų pačių ir mūsų šeimų gyvybėms. Jeigu mes gerai neapsižvalgysime aplinkui ir nepasidarysime realių ir atitinkamų išvadų, gali prisieiti savo ginkluoto karo sudėtingus planus panaudoti lauželiui pasišildyti Aliaskos koncentracijos stovyklose.
Mums nevalia šaipytis iš pačių moderniškiausių ir šiandien mums prieinamiausių ginklų: — peticijų, rezoliucijų, pamfletų, atsišaukimų, demonstracijų, konkretaus darbo rinkimuose, laiškų spaudai ir kongresmanams. Ne tik šaipytis, bet ir stovėti nuo tokio darbo nuošaly nevalia. Kariai privalėtų vadovauti tai kovai, kuri siekia Lietuvos ginklo jėgos kovai sudaryti sąlygas. Ypač karininkai, paruošti vadovavimui, privalėtų būti mūsų ir dabartinės kovos vadais. Nes kova jau eina, kaip minėjau, už tai, ar mes turėsime progą kovoti, ar mes turėsime valią kovoti. Karas vyksta jau šiandien, čia, dabar. Priešas tai supranta, reikia ir mums suprasti. Komunistų startegai yra stiprioje kiniečių stratego Sun Tzu įtakoje, kuris 500 metais prieš Kristų savo knygoje KARO MENAS rašė:
“Kovoti ir nugalėti laimint visus mūšius nėra augščiausia strateginė tobulybė; augščiausia tobulybė yra palaužti priešo pasipriešinimą be kovos”.
Labai apgailėtina, jog, atrodo, mūsų priešas gali pasigirti laimėjimais ir čia. Ypač gaila, jog kariai nesiima sau uždavinio ne tik savyje, bet ir visuomenėje padėti lietuvių tautai savitą kovos dvasią išlaikyti. Mane ilgam pritrenkė (berods 1961 metais) vieno mūsų generolo padarytas pareiškimas Clevelande, jog ‘‘KARIŲ RAMOVĖ nėra kovos organizacija”. . . Liūdni kariuomenės šventės minėjimai, kur kalbėtojas skatina karius ir KARĮ tik rinkti istorinę medžiagą apie Lietuvos karius, o kalboje vengia net paminėti žodį “kova”. Nuvilia karių susirinkimai, kur kariai nostalgiškai žiūrinėja skaidres iš praeities, o nieko nekalba nei apie dabarties kovą, nei apie ateities siekius, išskyrus šablonišką “vilti, jog Lietuva vėl bus laisva”...
Džiugu, kad gen. Dirmantas rado reikalo ir drąsos, stovėdamas prie paminklo, atsakyti — “NEUŽTENKA” — į savo paties pastatytą klausimą: “ar tokios žemiškos pagarbos gan pigus pareiškimas yra bent kiek pakankamas jų, karžygių—didvyrių, kilniai aukai atlyginti?!...”
Tiesa, kad NEUŽTENKA! Tačiau norėtųsi, kad jis būtų pasakęs, jog:
— Šiandien ir šią valandą vyksta karas dėl Lietuvos laisvės!
— Karo metu paminklų -— kokios rūšies jie bebūtų — statyti neturi laiko tie, kurie .yra užsiėmę kova!
— Tie, gi, kurie šiandien nekovoja bent mums šiuo metu prieinamomis ir įmanomomis priemonėmis, neturi teisės net prisiartinti prie didvyrių paminklų !
Atkreiptinas dėmesys ir j kitą generolo mintį, kuri daug tiesos pasako apie dabartinę mūsų sielos būseną: “Ligšiolinė nekovinga kova įrodo: jie netiki” (realios ginkluotos kovos neišvengiamybe) .
Posakis “nekovinga kova” tiksliai apibūdina mūsų ligšiolinę organizuotą kovą, o taipgi parodo, jog ir pats gen. Dirmantas tiki ir mano, jog galima kovinga kova. Karių uždavinys ir būtų sužadinti, organizuoti ir vesti KOVINGĄ KOVĄ, kuri sudarytų sąlygas tikrajai ginkluotai kovai. Gi ginkluotai kovai planuoti šiame kare, kaip ir kiekviename kitame, nereikia mūsų visų: tam pakaks kelių genštabistų. Neleiskime visiems potencialiems kovotojams pasislėpti už planavimo stalų. Visi kiti -— kovokime plunksna, kovokime žodžiu. Nes — “Pradžioje buvo žodis” (Iš šv. Jono Evangelijos).
