Lietuvos kariuomenėje

J. VAIČELIŪNAS

STOJU Į KARO MOKYKLĄ

Savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje esu aprašęs knygoje — Tėvynės sargyboje. Joje yra kaikas ir praleista, ypač gyvenimas Karo mokykloje. To gyvenimo anksčiau nepaliečiau, nes apie tai yra išleista net dviejų tomų S. Urbono atsiminimų knyga — Kariūno atsiminimai. Dabar noriu kiek paliesti gyvenimą Karo mokykloje ir dar šį bei tą, bendrai, iš mūsų kariuomenės gyvenimo.

S. Urbonas Karo mokykloje mokėsi 1927-29 m., o aš joje mokiausi 1930-32 m. Jeigu tais laikotarpiais gyvenimas mokykloje turėjo panašumų, tai jis turėjo ir skirtingumų, nes 1930-32 m. Karo mokyklos vadovybė buvo beveik pagrindinai pakeista. Nuo vadovybės priklauso vienokia ar kitokia tvarka mokykloje, neskaitant joje gyvenimo tvarkos, kurią nustato kariniai statutai.

Karo mokyklon stoti galvojau jau tada, kai lankiau Joniškėlio vidurinę mokyklą. Apie stojimą į tą mokyklą galvojo ir daugiau mokinių. Kaikurie iš jų save vadindavo sportininkais, čempionais ir panašiais vardais. Jie dėl savo “čem-pioniškumo” tikėjosi lengvai pateksią į Karo mokyklą. Aš nebuvau koks ypatingas sportininkas, o tuo labiau koks nors čempionas, todėl patekti į karo mokyklą turėjau maža vilties. Vienas tų “čempionų” net aiškino, kad, stojant į Karo mokyklą, reikia išlaikyti įrankių gimnastikos ir lengvosios atletikos egzaminus.

Joniškėlio vidurinėje mokykloje lengvojoje atletikoje turėjome progos praktikuotis tik bėgime. Kartais, kokie 4-5 mokiniai, pertraukos metu, pilnu tempu pasileisdavome bėgti taku apie mokyklos bei ligoninės sodą. Tą, daugiau kaip kilometrą, atstumą nubėgdavome per kokias keturias minutes. Kaip po tokio bėgimo jausdavosi kiti — nežinau. Aš gi gerklėje jausdavau kartumą. Tada ir nežinojau, kad toks nemetodiškas pasiruošimas bėgimui nėra sveikas.

Iš tų visų bėgikų vėliau, pasirodė, tik aš vienas įstojau į Karo mokyklą. Stojant į mokyklą jokių įrankių gimnastikos ar lengvosios atletikos egzaminų nebuvo. Mano apie sodą bėgimo draugai į Karo mokyklą negalėjo įstoti, nes jie buvo likę tik su keturių klasių išsilavinimu.

Karo mokyklos viršininkui prašymą padaviau tuojau po mokytojų seminarijos baigimo. Prašymą ir atestatą į mokyklos raštinę nuvežiau asmeniškai ir įteikiau tenai dirbusiam savo mokslo draugui Šapalui, o ištikimybės liudijimas iš Kauno apskrities viršininko įstaigos turėjo būti atsiųstas paštu.

Karo mokyklon stojančių priėmimas įvyko liepos mėnesio paskutinę savaitę. Man iš Žemaitijos, kur tą vasarą dirbau prie naujo geležinkelio statybos, į Kauną buvo tolokas kelias. Teko važiuoti traukiniu iš Kretingos, arba iš Telšių. Iš Kūlupėnų kaimo į Kretingą buvo apie 20 km, o per Karteną į Telšius — apie 60 km. Pasiryžau į Kauną keliauti pro Telšius: mat, sutaupysiu 15 litų ir turėsiu progos ilgiau pažygiuoti. Juk noriu būti karys. Kariui žygis yra kasdieninė duona. Be to, keliaudamas į Telšius turėsiu progos pamatyti naują Žemaitijos ruožą.

Į Telšius išėjau apie 7 val. ryto, nes bijojau pavėluoti į vakarinį traukinį, einantį į Šiaulius. O, tuo pačiu, nenorėjau pavėluotai atvykti į Karo mokyklą,nes juk kariuomenėje punktualumas yra principinis dalykas. Keliauti per Žemaitiją yra įdomu: kalvos, slėniai, miškeliai, upės, ežerai. Kaikur pakelėse stovėjo kryžiai, koplytėlės. Tik mano spartesnis žygis neleido tais vaizdais grožėtis. Per 10 valandų pasiekiau Telšius. Paspartintas žygis gerokai pavargino. Tą nuovargį jaučiau per ištisas tris dienas.

Į Telšius atvykau laiku. Įeidamas į miestą, pastebėjau, kad ir čia vykdoma Telšiai - Kretinga geležinkelio ruožo statyba. Tik žemės nukasimo darbus vykdė žemių kasimo mašina — bageris. Manau, kad to geležinkelio statybos darbai buvo vykdomi ir prie Kretingos. Iš Telšių traukiniu atvykau į Šiaulius, o iš čia — į Kauną. Nuo Šiaulių mano vagone važiavo ir daugiau jaunuolių. Iš jų kalbos supratau, kad ir jie vyksta į Karo mokyklą.

PRIĖMIMAS

Nurodytą dieną iš ryto jau buvau A. Panemunėje, Karo mokyklos rajone. Dar prieš 8-tą valandą prie mokyklos raštinės būriavosi apie 100 jaunuolių, norinčių tapti kariais. Išėjęs kpt. Požėla, Karo mokyklos viršininko adjutantas, pranešė, kur ir kokia tvarka bus vykdomas stojančių karo mokyklon patikrinimas, ir kad priėmimas užtruks 3-4 dienas. Atvykusieji iš provincijos galės apsistoti 5 pėstininkų pūko kareivinėse.

Stojančių patikrinimą atliko komisija, kurią sudarė Karo mokyklos viršininkas gen. št. plk. J. Jackus, tos mokyklos inspektorius gen. št. plk. ltn. J. Juodišius ir mokyklos bataliono vadas plk. ltn. J. Kazitėnas. Toje pat patalpoje mokyklos gydytojas plk. B. Janulionis atliko sveikatos patikrinimą bei išmatavimus: ūgio ir svorio. Mano ūgis buvo 1.84m, o svoris — 82 kg. Smulkesnis sveikatos tikrinimas buvo atliktas Karo ligoninėje, Kaune.

Priėmimo komisija žiūrėjo kandidato išvaizdos, ar nepilnapadis, o plk. Jackus kiekvieno kandidato dar paklausdavo, kokią mokyklą yra baigęs. Supratau, kad tuo klausimu norėta patikrinti, ar kandidatas neturi kalbos trūkumų.

Stojantieji Karo mokyklon kandidatai galėjo būti apie 18-26 metų amžiaus. Jaunesnius — 17 m. kandidatus, priimdavo tik su protekcija (H. Karnauskas, S. Krasnickas). Priimdavo ir vyresnio amžiaus kandidatus, bet jie jau turėjo būti liktiniai puskarininkiai tarnaujantieji kariuomenėje.

Kai laisvalaikį praleisdavome 5 p. pulko kareivinėse, specialiai mums skirtose patalpose, nemažai kandidatų, ypač atvykusių iš provincijos, skubėdavo į Kauną, nes mūsų laikinoji sostinė— didmiestis juos domino. Kurie gimnazijas ar tolygias mokyklas buvo baigę Kaune, tie tuo miestu nesidomėjo.

Vieną vakarą, kai 5 p. pulko kariai buvo rikiuojami pulko aikštėje vakariniam patikrinimui, mes keli civiliai stoviniavome pulko aikštės pakraštyje. Netoli mūsų stovėjo leitenantas, pulko budėtojas. Mes, suradę progą, jį užkalbinome, duodami jam įvairių klausimų iš karinio gyvenimo srities. Juk ir mes pasiruošę žengti į karinį gyvenimą. Aš jam daviau gal kiek juokingą, bet mane dominantį klausimą: “Ar karininkai privalo gerti alkoholinius gėrimus?” Jis nusišypsojo ir atsakė: “Kas nori — geria, o kas nenori — ne. Perdėtas girtavimas kariuomenėje nepageidaujamas, o kartais už tokį girtavimą net baudžiama. Esti ir bendrų pramogų, balių, prie kurių išlaidų padengimo privalo prisidėti visi karininkai. Bet ir per tokius balius niekas neverčia gerti. Yra karininkų, kurie nei į burną neima alkoholinių gėrimų, bet tokių yra labai mažai.”

Tas leitenanto paaiškinimas apie išgėrimus mane gerai nuteikė. Buvau girdėjęs, kad karininkai privalo daug gerti ir tuo pačiu išleisti daug pinigų iš savo gaunamo atlyginimo. Net mokytojų seminarijoje, kai kartą su draugais kalbėjausi ta tema, vienas iš draugų — P. Garmus pasakė: “Karininkai uniformose atrodo gražiai, bet jie neturi pinigų. Dauguma jų yra prasigėrę.” Mane karinis gyvenimas domino, bet bijojau patekti į tokią padėtį, kad ir nenoromis turėčiau praleisti savo pinigus girtavimams. Juk mano pareiga bus iš gaunamo atlyginimo padėti ir savo neturtingiems tėvams.

Mūsų priėmimas tikrai užtruko kelias dienas. Karo ligoninėje buvo pagrindinai tikrinama sveikata: daromi įvairūs tyrimai, peršvietimai ir pan. Kai buvo suvesti sveikatos tikrinimo daviniai ir padarytas komisijos sprendimas, išgirdome sprendimo rezultatus, kurių specialiai laukėme kokias 2-3 valandas. Kai, pagaliau, pasirodė kpt. Požėla su sąrašu rankoje, visi jį apipuolėme. Jis atsistojo ant kareivinių durų pakopos ir garsiai pasakė, kad perskaitysiąs pavardes tų, kurie yra priimti į Karo mokyklą. Mano pavardė praskambėjo šeštoji iš eilės, nes šeštuoju buvau padavęs prašymą. Kapitonas perskaitė per 70 pavardžių. Kai vėliau per porą metų apie 10 kariūnų iš mokyklos pasitraukė ar buvo atleisti, buvo priimta apie 20 kariūnų iš kariūnų aspirantų. Todėl po poros metų šios mokyklos XIV-tą laidą baigė 80 karininkų.

Adjutantas priimtiesiems pasakė dar neišsiskirstyti. Netrukus bus paruošti ir išdalyti pažymėjimai. Visi mes galėsime grįžti į namus. Mokslas prasidės rugsėjo mėn. 1 d. Tą dieną iš ryto mes visi privalome būti Karo mokykloje. Nepriimtiesiems pasakė, kad jie gali užeiti į raštinę ir atsiimti savo dokumentus.

ATOSTOGOS

Visi priimtieji buvo patenkinti, ne tik dėl to, kad buvo priimti į Karo mokyklą, bet ir dėl to, kad turės dar visą mėnesį atostogų. Tomis dienomis atostogų išvyko ir jau esantieji Karo mokykloje kariūnai.

Ir aš patenkintas iš Kauno grįžau į Kūlupėnus. Šį kartą iš Telšių į Kūlupėnus ėjau neskubėdamas — 12 valandų, ir dar aplenkdamas Kartenos miestelį ir tuo sutrumpindamas kelią kokiais šešiais kilometrais. Kaikur pakelėje matėsi nupjautų rugių gubos. Tai ženklas, kad vasara jau buvo persvirusi į antrąją pusę.

Grįžau vėlai vakare. Visi jau miegojo. Prie namų mane pasitiko šeimininkų šuo, kurs nebūdavo rišamas prie grandinės. Jis, matyt, iš tolo jautė, kad ateina savas žmogus, nes visai nelojo. Jis ėjo prie manęs vizgindamas uodegą. Ranka pabraukiau per jo rudus plaukus. Kai įėjau į savo kambarį, brolis pabudo ir, pamatęs, kad aš grįžau, paklausė: “Kaip reikalai?” “Viskas tvarkoje. Po mėnesio apleisiu Kūlupėnus,” atsakiau aš.

Apie istojimą į Karo mokyklą niekam nepasakojau, išskyrus brolį. Vėl su gera nuotaika dirbau savo kasdieninį darbą. Dabar daugiau teko bendrauti su darbų vedėjo padėjėju, kurs taip pat buvo klaipėdietis. Jis buvo kokių 27 metų amžiaus. Su juo kartais pasikalbėdavome vokiškai. Man tai buvo šiokia tokia tos kalbos praktika, o jam taip pat buvo įdomu su manim pasikalbėti, nes jis vokiškai kalbėjo geriau negu lietuviškai.

Darbas man patiko. Fizinis darbas gryname ore, jei jis nepersunkus, jaunam vyrui yra atsigaivinimas. Per baigiamuosius egzaminus gerokai nukrito mano svoris. Dabar, bedirbant, svoris vėl padidėjo.

Kaikas iš Preibio šeimynos narių mane įtardavo, kad aš esu kelių klasių išsilavinimo. Vienas jų kartą pasakė: “Aš manau, kad jūs esate baigęs kokias tris klases, nes skiriatės iš kitų darbininkų ir kalbate kiek kitaip.”

Tik prieš išvykdamas pasakiau šeimininkui, kad rytoj apleisiu Kūlupėnus ir vyksiu į A. Panemunę, į Karo mokyklą. Jis iš karto nenorėjo patikėti. Kai parodžiau Karo mokyklos duotą pažymėjimą, jis kiek nustebo ir pasakė, kad į tą mokyklą priimami tik su keturių klasių išsilavinimu. Jis nežinojo, kad tai buvo prieš 6 ar 11 metų. Dabar į tą mokyklą priėmė tik baigusius gimnaziją ar tolygią mokyklą. Tiesa, 1925-27 m. į Karo mokyklą buvo priimami kandidatai ir su 6 klasių išsilavinimu, bet tokie kariūnai Karo mokykloje išbūdavo trejus metus, kurių vienus metus — paruošiamajame kurse.

KARO MOKYKLOJE

Rugsėjo mėn. 1 d. visi kariūnai kandidatai atvykome į Karo mokyklą. Iš atostogų buvo grįžę ir tikrieji kariūnai.

Dabar mus tvarkė ne adjutantas, bet mūsų pastovus kadras iš vyresniojo kurso kariūnų. Pirmiausia mus aprengė kariūnų vasarine uniforma. Vėliau visus išrikiavo pagal ūgį ir suskirstė į būrius ir skyrius. Aš patekau į patį dešinįjį sparną. Už manęs stovėjo kariūnas kandidatas K. Januševičius. Jis už mane buvo kokiu centimetru augštesnis, bet į priekinę eilę nenorėjo stoti, nes, esą, pirmoje eilėje yra pavojingiau, nes viršininkai greičiau pastebi kiekvieną smulkmeną: prastai nuvalytus batus, neįveržtą diržą ir t.t.

Mūsų pirmojo skyriaus skyrininkas buvo kariūnas J. Nazaras. Jo padėjėjas — kariūnas Norvaiša. Pirmo būrio būrininkas — kariūnas J. Valiulis, jo padėjėjas — kariūnas Šapronas. Pirmo būrio vadas — ltn. Ig. Morkūnas. Vyresnis kuopos karininkas — kpt. A. Urbšas. Kuopas vadas — kpt. A. Gaušas. Bataliono vadas — plk. ltn. J. Kazitėnas.

(Bus daugiau)

LIETUVOS KARIUOMENĖJE

J. VAIČELIŪNAS

(Tęsinys)

Iš pirmos dienos mus pradėjo mokyti užsiėmimų aikštėje. Buvo pravedamas pavienis mokymas. Vyresniojo kurso kariūnai paimdavo mus po 4 kariūnus kandidatus ir atskirai mokydavo, kaip reikia stovėti po komandos ramiai, laisvai. Kaip eiti, sustoti, apsisukti, gulti, kelti, klauptis ir t.t. Tuos veiksmus vykdėme praktiškai, bet jie mums nelabai sekėsi. Pirmomis apmokymo dienomis dauguma mūsų pasijuto, lyg mes nieko nemokame ir nesuprantame. Bet su kiekviena apmokymo diena reikalai vis gerėjo.

Iš ryto kariūnai keldavosi 6valandą. Po trimito signalo lauke, kuopos budėtojas eidavo per kuopos patalpą šaukdamas: “Kuopa kelk! Kas į ambulatoriją?” Per 10 minučių reikėdavo atsikelti, pakloti lovą ir nusiprausti. Lovos turėjo būti paklotos gražiai, įtemptai, kaip mums buvo parodyta dar iš vakaro.

Ir pirmąją dieną, atsikėlus, po 10-ties minučių mus visus išrikiavo, išvedė į kiemą ir į užsiėmimų aikštę. Čia sporto vadovas kpt. Požėla įsakė vyresnio kurso kariūnams paimti po 6 kariūnus kandidatus ir pravesti rytinę mankštą. Aš nustebau, kad mes pirmą kartą bėgome tik kokius 200 metrų. Galvojau, kad karo mokykloje kariūnai iš karto turi nubėgti kokius 2-3 km. Kitą rytą bėgome kokius 300 metrų. Ir taip kasdien bėgdavome vis didesnį atstumą. Po poros mėnesių vieną rytą jau atlikome 6 km bėgimą per laukus. Tokiam bėgimui buvome paruošti metodiškai.

Sportuodami lauke dar atlikdavome įvairius laisvus judesius bei lengvosios atletikos pratimus. Įrankių gimnastika prasidėjo vėliau, kai rytiniam sportui vykdavome į sporto salę, kur buvo gimnastikos įrankiai: turnikas, lygiagretės, arklys, ožys, žiedai, kopėtėlės, suolas ir kiti įrankiai. Vasarą sportavome dėvėdami marškiniais, sporto kelnaitėmis ir sporto batukais. Žiemos metu, kai sportuodavome salėje, dėvėjome kelnėmis į batus.

Jei iš ryto atsirasdavo nesveikuojančių kariūnų, jie vykdavo į ambulatoriją. Lengviau sergančius sanitarijos viršila Petkus atleisdavo nuo sporto bei rikiuotės. Sunkiau sergančius tikrindavo gydytojas plk. Janulionis.

Po rytinio sporto, tarp 7-8 val., vykdavo rytinis patikrinimas ir po jo pusryčiai. Iš ryto būdavo tikrinama šautuvai, šarvuotė, mundiruotė ir kariūnų susitvarkymas: ar gerai nuvalyti batai, ar visos sagos mundiriuje bei milinėje ir t.t. Tuos visus susitvarkymus kariūnai privalėjo atlikti iš vakaro, dar prieš eidami miegoti. Pusryčiams kariūnai gaudavo po šviežią prancūzišką bulkutę, po 15 gr. sviesto ir baltintos kavos bei juodos duonos.

Nuo 8 val. ryto iki 12 val. vykdavo teoretinės pamokos klasėse. Kariūnų kandidatų apmokymo laikotarpyje būdavo dėstomi kariniai statutai, šautuvo medžiaginė dalis, bei šautuvo balistika. Vyresniuose kursuose būdavo dėstomi svarbesni karo mokslo dalykai.

Nuo 12 iki 1 val. valgydavome priešpiečius. Priešpiečiams dažniausia būdavo patiekiama mėsos gabalėlis, arba kotletas su koše, padažu ir duona. Nuo 1 iki 4 val. vykdavo rikiuotė užsiėmimų aikštėje, arba, jau esant jaunesniame ar vyresniame kurse, lauko pratimai. Iš aikštės ar lauko pratimų dažniausia grįždavome su daina. Tarp 4 ir 6 val. valgydavome pietus, po jų — poilsis bei susitvarkymas. Pietums duodavo sriubą, mėsą, košę su padažu ir duonos, o penktadieniais — blynus.

Tarp 6 ir 8 val. visi kariūnai privalėdavo būti klasėse ir ruošti pamokas. Kartais ruošdavome pamokas, bet kartais laiką praleisdavome ir pasikalbėjimams, nes klasėje jokio viršininko nebūdavo, neskaitant savo kurso vyresniojo.

Aštuntą valandą eidavome vakarienės. Vakarienės davinys būdavo toks kaip ir pusryčių. Devintą val. vykdavo vakarinis patikrinimas. Viršila išrikiuodavo kariūnus kareivinių patalpų take ir įsakydavo kuopos budėtojui pranešti mokyklos budėtojui, kad kariūnai išrikiuoti vakariniam patikrinimui. Kartais į patikrinimą atvykdavo ir pats mokyklos budėtojas, ar kuris nors iš kuopos jaunesniųjų karininkų. Tačiau, dažniausia mokyklos budėtojas įsakydavo vykdyti patikrinimą. Viršila pagal sąrašą šaukdavo kariūnus pavardėmis. Pašauktasis atsiliepdavo: — aš! Jei kurių kariūnų rikiuotėje nebūdavo, būrininkas pranešdavo viršilai, kur jie yra: tarnyboje, ligoninėje, mieste ir pan. Po patikrinimo visi giedodavome Maironio parašytą giesmę Marija, Marija ir Tautos Himną. Vėliau, berods, ta malda buvo pakeista.

Rudenį ar pavasarį, po vakarinio patikrinimo, kariūnai būdavo išvedami pusvalandžiui pasivaikščioti rikiuotėje su daina. Dažniausia dainuodavome: Sutems tamsi naktužėlė, Pabalnokit man žirgelį, Juodbėriai, galvas augštyn ir dar kitas dainas.

Iki 10 val. būdavo susitvarkymo laikotarpis. Kariūnai valydavo šautuvus, batus, aprangą, drabužius, o kartais su Odol nusišveisdavo ir varinę kepurės kokardą. Po dešimtos valandos jau būdavo gesinamos šviesos, išskyrus mėlynąsias nakties šviesas, ir visi kariūnai privalėdavo miegoti. Jei kas valymo kambaryje užtrukdavo ilgiau, tai turėdavo atsigulti tyliai, kad nepažadintų jau miegančių kariūnų. Atsiguldami kariūnai turėdavo savo viršutinius drabužius gražiai sulankstyti ir padėti ant spintelės. Viena, dviejų dalių, spintelė būdavo skiriama dviems kariūnams. Spintelėse taip pat turėjo būti tvarka. Net šepečių dėžutė turėjo būti išklijuota baltu popierių.

Kariūnai gulėdavo vieno augšto ligoninės pavyzdžio lovose. Tik kariūnai aspirantai gulėdavo dviejų augštų lovose, kad būtų galima juos sutalpinti jiems skirtose patalpose.

DRAUSMĖ

Prieš stodamas į Karo mokyklą, galvojau, kad toje mokykloje drausmė geležinė. Manydavau, kad kariūnai ir pavalgyti privalėdavo per 5 minutes. Bet, kai pats patekau į kariūnų eiles, pamačiau, kad čia taip nėra. Tiesa, pradžioje mums, dar neįpratusiems prie karinės tvarkos, kaikurie dalykai atrodydavo per griežti. Bet kartu mes ir gėrėdavomės vyresnio kurso kariūnais, kurie jau turėjo karišką išvaizdą ir tinkamai, kariškai laikėsi ypač savo viršininkų akivaizdoje.

Manau, kad Lietuvos Karo mokykloje geriausia tvarka ir drausmė buvo 1930-34 metais, kada tos mokyklos viršininku buvo gen. J. Jackus. Jis ir visa Karo mokyklos vadovybė kariūnų mokyme nekrovė dešimtimis valandų, kaip pasitaikydavo anksčiau, bet stengėsi iš mokyklos išleisti drausmingus ir vertingus karininkus.

Gen. Jackaus vadovaujamoje Karo mokykloje pasikeitė tvarka, drausmė, punktualumas. Punktualumo pasikeitimą mokykloje apibūdina toks įvykis. 1930 m. rudenį buvo suruoštas kariūnų sporto vakaras. Dalis vyresniojo kurso kariūnų turėjo atlikti įrankių gimnastikos programą, o paskui — šokiai. Mes, kariūnai kandidatai, dar neturėjome išeiginių rūbų, todėl salėn buvome įleisti tik programos metu, o vėliau joje negalėjome pasilikti. Programos pradžia — 7 val. vakaro. Plk. Jackus, mokyklos viršininkas, į sporto salę atvyko porą minučių po septynių. Salėje buvo nedaug publikos, kurios daugumą sudarėme mes — kariūnai kandidatai. Viršininkas palaukė pora minučių ir kreipėsi į adjutantą, kodėl nepradedama programa. Adjutantas atsakė, kad salėje dar nedaug yra publikos. Pulkininkas, tačiau, įsakė pradėti programą. Kad jos niekas netrukdytų, liepė programos metu salėn nieko neįleisti. Programa užtruko apie 30 min. Tuo metu didžiuliame salės prieškambaryje prisirinko kelios dešimtys kariūnų su savo simpatijomis ir net keletas tos pačios mokyklos karininkų su žmonomis. Jie visi salėn įėjo tik programai pasibaigus. Vėliau jau niekas nebepavėlindavo, nes mokyklos viršininkas dėl tokio nepunktualumo davė griežtą įspėjimą tiek kariūnams, tiek ir karininkams.

Gen. št. pulkininkas, o vėliau generolas, Jonas Jackus kariūnams drausmę skiepydavo ne baudomis, bet savo laikysena, savo švitriu žvilgsniu. Nekalbant apie įvairias iškilmes, kada kariūnai oficialiai sutikdavo savo viršininką, gen. Jackus su kariūnais pasisveikindavo dažnu atveju, net ir tokiu atveju, kai kariūnų grupelė praktikuodavosi lauke prie kokio karinio ginklo, o pro šalį praeidavo mokyklos viršininkas. Jis, į kariūnams paduotą komandą jį pagerbti, dažniausiai kariūnus pasveikindavo: “Sveiki, kariūnai!”.. . “Sveiks, tamsta!” — suskambėdavo kariūnų atsakymas. O, tokie momentai auklėdavo kariūnuose drausmę ir pagarbą savo viršininkui.

1930 m. spalio mėn. 31 d. įvyko Karo mokyklos XII laidos karininkų išleistuvės. Buvę vyresniojo kurso kariūnai, kurių dalis buvo mūsų betarpiniai viršininkai, dabar tapo karininkais. Atrodė, kad karininkų laipsnis juos kiek sušvelnino. Mums kariūnams kandidatams iki pietų reikėjo sveikinti visus vyresniojo kurso kariūnus. Tik po pietų ši pareiga jau nebebuvo vykdoma. Kaikurie vyresniojo kurso kariūnai mums būdavo lyg kokie baubai. Mes dar nebuvome pripratę prie karinės tvarkos, dėl to kaikurie iš jų turėdavo progos mus prigriebti. Kartą vienas draugas pasakojo: “Prieš piet pamačiau priešai ateinantį tą vyresniojo kurso baubą. Apsisukau ir grįžau, nes jis vistiek būtų prie manęs prikibęs.”

Kai 1934 m. gen. Jackus paliko Karo mokyklą, drausmė mokykloje krito. Ypač nedrausmingi buvo karininkai, kurie tą mokyklą baigė 1938 m. pavasarį. Jų nedrausmingumu nusiskųsdavo visų ginklų rūšys, įskaitant ir karo aviaciją. Štai pora pavyzdžiu:

1938 m. birželio mėnesį kartą Karo aviacijos karininkų ramovės valgykloje pietavo vienas jaunesnis leitenantas, kurs karo mokyklą buvo baigęs prieš mėnesį. Jis pietavo vienas, nes kiti karininkai jau buvo papietavę ir išsivaikščioję. Tuo metu į valgyklą įėjo gen. Gustaitis, karo aviacijos viršininkas. Tas leitenantas žvilgterėjo į generolą ir toliau sau srėbė sriubą. Nors karo aviacijoje drausmė būdavo skaitoma žemesnė, negu kitose ginklų rūšyse, bet toks to leitenanto elgesys ir aviacijos viršininkui buvo jau perdaug. Jis padarė leitenantui pastabą, kad, įėjus karo aviacijos viršininkui į valgyklą, jis privalo atsistoti ir pasisveikinti.

Antras pavyzdys: mūsų karo aviacijos 8-ji žvalgybos eskadrilė 1938 m. vasarą persikėlė į Panevėžį, į Pajuosčio aerodromą. Aviacijos karininkai naudojosi ta pačia karininkų ramove kartu su 4 p.p. karininkais. Kartą į tą ramovę ėjo mūsų eskadrilės vadas ir vienas jaunesnis leitenantas, kurs Karo mokyklą buvo baigęs prieš penkis mėnesius. Kai jiedu priėjo prie ramovės durų, tai leitenantas atidarė duris ir pats įėjo pirmas, palikdamas už savęs savo eskadrilės vadą, savo tiesioginį viršininką. Mes keli karininkai, kurie ėjome užpakalyje, stebėjomės tokiu leitenanto nemandagumu, o taip pat ir eskadrilės vado negriežtumu, nes jis tam leitenantui nepadarė jokios pastabos. Nėra būtino reikalo, kad leitenantas atidarytų duris ir įleistų savo vadą. Galėjo duris atsidaryti ir pats vadas. Bet pasielgti taip, kaip tas leitenantas, buvo nemandagumo ir nedrausmingumo ženklas. Tai išdava blogo auklėjimo karo mokykloje.

Kartą paklausiau ltn. K. Sadauską, kurs nuo 1936 m. Karo mokykloje buvo būrio vadu, kodėl Karo mokykloje krito drausmė. Jis atsakė: “Kokia viršūnė, tokia ir apačia. Jei drausmė nereikalinga Karo mokyklos viršininkui, tai ji nereikalinga ir žemesnio laipsnio karininkams bei kariūnams. Kartais esti iškilmės. Karo mokyklos batalionas išrikiuojamas užsiėmimų aikštėje. Ateina mokyklos viršininkas. Bataliono vadas duoda batalionui komandą ir eina sutikti viršininką su raportu. Bet viršininkas iš tolo rodo ženklą ir sako — nereikia, nereikia! Bataliono vadas susimaišo, nežino ką daryti, nes mato, kad mokyklos viršininkas griauna karinius nuostatus, o tuo pačiu ir karinę drausmę. Tada ir visi karininkai laikosi dėsnio, kad kariūnams įdiegti didesnės drausmės nereikia.”

Aš pasakiau: “Nekiekvienas kunigas tinka būti rektorium, nekiekvienas karininkas tinka būti karo mokyklos viršininku.”

Karo mokykloje drausmė buvo atstatyta, kai mokyklai pradėjo vadovauti gen. št. plk., o vėliau gen. J. Juodišius. Bet jam neilgai teko būti Karo mokyklos viršininku, nes greitai bolševikai pavergė Lietuvą. Gen. Juodišius bolševikų buvo deportuotas į Sibirą. Jis žuvo Vorkutos vergų stovykloje.

MOKYMAS

Karo mokykloje buvo dėstomi kariniai dalykai. Vieni jų buvo praeinami teoretiškai, o kiti — teoretiškai ir praktiškai. Kariūnų kandidatų apmokymas užtrukdavo porą mėnesių. Tai perpus trumpesnis laikas, negu užtrunka jaunų kareivių apmokymas pulkuose. Kariūnai greičiau supranta ir persiima karine drausme, mokslu ir kitais kariniais reikalavimais. Vėliau, matyt, ir kariūnų kandidatų apmokymas buvo ilgesnis, nes nuo 1936 m. Karo mokykloje buvo įvestas trijų metų kursas.

Pilnas kariūnų mokymas vykdavo jaunesniajame ir vyresniajame kurse. Kaikurie dalykai būdavo dėstomi kursuose, o kaikurie — abiejuose kursuose, tik skirtingomis programomis. Mokomieji dalykai ir lektoriai:

Bendroji taktika — gen. J. Jackus.

Pėstininkų taktika — gen. št. plk. S. Zaskevičius.

Tikyba — kun. kap. V. Abraitis

Karo istorija — gen. št. plk. S. Zaskevičius.

Karo teisė — mjr. V. Mieželis.

Karo psichologija — plk. ltn. P. Tarasenka.

Kariuomenės organizacija — gen. št. plk. V. Griganavičius.

Intendantūra — plk. K. Navakas.    [

Topografija — mjr. inž. A. Krikščiūnas.

Pionierių dalykai — mjr. inž. Petkūnas.

Cheminės medžiagos — plk. inž. Birutavičius-Birutis.

Artilerija — plk. V. Jonavičius.

Kavalerija — mjr. I. Kraunaitis.

Aviacija — gen. št. mjr. J. Narakas.

Minosvaidis — plk. ltn. Austas.

S. kulkosvaidis — kpt. Bilevičius-Bilėnas.

Ryšiai — ltn. V. Motieka.

Vokiečių kalba — plk. ltn. Austas.

Sportas, gimnastika — kpt. Požėla.

Dainavimas — muz. Kl. Griauzdė.

Šokiai — art. V. Sipavičius-Fedotas.

Jaunesniojo kurso kariūnai egzaminus laikydavo tik prie dėstomojo dalyko lektoriaus. Prieš egzaminus mokyklos inspektorius primindavo jaunesniojo kurso kariūnams, kad jie per egzaminus nerodytų gimnazistiškų poelgių — nelaužytų pirštų, jei klausimą negali atsakyti. Kariūnas, ištraukęs egzaminų bilietą, pagal rankose turimą programą privalėdavo pats pasakoti egzaminuojamą dalyką. Jei egzaminuotojas ko nors paklausdavo, tai kariūnas turėdavo iš karto atsakyti. Jei nepajėgdavo į klausimą atsakyti po 3-5 sekundčių, turėdavo pasakyti: “Nežinau, nebeprisimenu, tamsta pulkininke, majore”, ir pan.

Vyresniame kurse visi dėstomieji dalykai buvo vertinami koeficientais nuo 6 iki 10. Koeficientus 10 turėjo: bendroji ir pėstininkų taktika, statutai, rikiuotė. Karo istorijos ir dar poros dalykų koeficientai buvo 9. Kiti dalykai turėjo mažesnius koeficientus. Karo mokykloje pažymiai buvo dešimties sistemos. Labai svarbu gauti gerą pažymį iš dalykų, kurie turi didelį koeficientą. Jei kas gauna 10 iš dalyko, pažymėto koeficientu 10, tai susidaro jau 100 taškų. Jei iš to dalyko gautų tik 6, tai susidarytų tik 60 taškų. Taškų sistema labai patogi nustatyti kariūnų išsimokslinimą ir tuo pačiu nustatyti jų vyresniškumą, baigiant Karo mokyklą. Baigusieji mokyklą su vyresniškumu į sekantį laipsnį būdavo pakeliami metais anksčiau, kaip nurodyta karinio avansavimo taisyklėse. Vėliau tie nuostatai, berods, buvo kiek pakeisti.

Vyresniajame kurse dėstomus dalykus egzaminuodavo komisija: dalyko lektorius ir du asistentai. Kariūnai į egzaminus ateidavo išeigine uniforma. Labai teisinga, kad didesniais koeficientais įvertintus dalykus egzaminuodavo komisija. Komisija nepadarys tokių didelių klaidų, kokių gali padaryti atskiras lektorius, ypač jauno amžiaus lektorius. Gaila, kad Karo mokyklos vadovybė tos egzaminų sistemos neišlaikė iki galo. Mūsų laidoje statutus, kurie turėjo koeficientą 10, egzaminavo ne komisija, bet atskiri leitenantai. Kaikurie iš jų padarė stambių klaidų, ypač leitenantas N.

Kad leitenantas N. padarydavo klaidų, rodo ir toks pavyzdys. 1932 m. rudenį išleidžiamojo kurso kariūnai atliko istorinį žygį. Jie per 2 val. ir 40 minučių atliko 24 km žygį ir dar lietui lyjant. Grįžę iš žygio, kariūnai turėjo nugalėti dirbtines kliūtis. Dėl tokio atlikto žygio kariūnai buvo verti pagarbos ir padėkos, bet leitenantas N. padėkojo kitaip. Po atlikto žygio, jis rikiavo kariūnus. Po komandos “lygiuok!” vienas kariūnas nesuspėjo pasukti galvos. Ltn. N. jam “užkrovė” valandą su šautuvu. Tokiu leitenanto elgesiu pasipiktino visi kariūnai ir dar ilgai tą įvykį komentavo.    (Bus daugiau)