LIETUVOS KARIUOMENĖ

A. RĖKLAITIS

1918 m. lapkričio 23-ji diena ženklina svarbų ir reikšmingą faktą Lietuvos valstybės istorijos raidoje. Tą dieną pirmuoju karo vadovybės įsakymu buvo oficialiai patvirtintas atkūrimas, iš vergijos į laisvę žengiančios, Lietuvos kariuomenės.

Jau 45 metai praėjo nuo tos istorinės datos. Minint kariuomenės sukaktį, dažnam kyla klausimas, ar verta ją minėti. Juk mūsų kariuomenė 1940 metais neapgynė Lietuvos nuo Sovietų Rusijos agresijos. Ir net simboliškai agresoriui ji nepasipriešino. Todėl kartais kalbama, girdi, laisvės praradimo kaltininkai yra karo vadai, kariuomenė, kariai. Į tokius kaltinimus žvelgiant iš laiko perspektyvos ir iš politinių įvykių raidos kiekvienam iš mūsų šiandieną turi būti aišku, kad, jei kariuomenė ir būtų pasipriešinusi visu savo svoriu ir visos tautos remiama, Lietuva vistiek būtų buvus okupuota šimteriopai stipresnio priešo. Tačiau, jei mūsų kariuomenė būtų gavusi vyriausybės įsakymą priešintis, ji tą uždavinį būtų vykdžiusi, nežiūrint į tai, kad laimėjimui jokių vilčių nebuvo. Tačiau tokio įsakymo jai vyriausybė nedavė. Gi pati kariuomenė, savo iniciatyva, karo pradėti negalėjo. Tai būtų nedrausmingas veiksmas, nesuderintas su tautos valia ir valstybės konstitucija. Laisvės praradimo priežastys glūdi ne kariuomenėje, ne Lietuvos valstybės blogoje politikoje, bet susidariusioje tuo metu tarptautinėje situacijoje, kurios Lietuva negalėjo pakreipti nepriklausomybės išgelbėjimo naudai.

Lietuvos atkurtos kariuomenės metinė sukaktis yra didžioji mūsų tautos ir valstybės šventė. Ta proga tauta prisimena savo praeitį, žygius, kovas, laimėjimus, o taip pat ir nepasisekimus. Pagerbiam žuvusius dėl laisvės. Iš savo tautos praeities pasisemiame stiprybės ir pasimokome ateičiai. Mūsų tautos karžygių: karių, savanorių, partizanų, šaulių ir kitų, neuniformuotų tautos sūnų ir dukterų, Laisvės kraujo aukų prisiminimas, jų pagerbimas ir įvertinimas sudaro Kariuomenės Šventės esminę programos dalį. Toji šventė —tai gražių ir kilnių mūsų tautos ir valstybės tradicijų šventė. Tai mūsų ryžto, kovos dvasios, tėvynės meilės ugdymo ir skatinimo tradicija. Tą šventę švęsti yra mūsų visų pareiga, jei norime būti gyva, ryžtinga, kovojanti tauta. Tiek lietuvių tautos, tiek kitų tautų istorijos tyrinėjimas rodo, kad tik kovojanti tauta nežūsta. Jei ji kartais laisvę praranda, tai vėl ją atgauna bekovodama sutelktomis, vieningomis jėgomis. Laisvės idealas tautas skatina kovai ir aukai.

(Ištrauka iš paskaitos, skaitytos Jaunimo Centre, Čikagoje, minint Lietuvos kariuomenės 45 m. atkūrimo sukaktį)