Sukilimo vadai
ADOMAS BITĖ
(1836-1884)
Tarp sukilėlių vadų gyvai reiškėsi valstietis Adomas Bitė.
Kaimietis iš Belazariškių kaimo Šiaulėnų aps., neišėjęs jokių mokslą, tik geras amatininkas, nemokėjęs lenkiškai ir neturėjęs didelių ryšių, jis nedaug teminimas sukilimo literatūroje, daugiausia lenkų dvarininkų rašytuose atsiminimuose. Po sukilimo emigravęs į užsienį, nevedęs, jis nepaliko tiesioginių įpėdinių, o išblaškyti po pasaulį tolimesnieji jo giminės maža jau apie jį težino.
Šeimos tradicija sako, kad jis buvęs “galvotas žmogus”, geros širdies, aplinkiniams visad padėdavęs ir žmonės jį mylėję. Neliko jo atvaizdo, bet kadangi visi Bičių šeimos nariai yra vidutinio ūgio ir tamsiaplaukiai, giminės mano, kad ir Adomas taip turėjęs atrodyti.
Nuosavos žemės Adomas neturėjo, žemės ūkiu nesivertė. Bitės paprastai nuomodavo dvarelius ar ūkius. Jis pats gyveno Polikelių ūkyje, kurį jo sesuo Kotryna kartu su savo vyru Jurgiu Dailidoniu nuomavo iš Daujotu.
Matyti, Adomas turėjo artimesnių ryšių su sukilėliais dvarininkais, nes, šeimos atsiminimais, “į maištininkus buvo ponų išsiųstas” — kas tie ponai buvo, nežinia. Sukiliman jis įsijungė dar jaunas, 27 metų amžiaus būdamas, bet jau prieš tai buvo veiklus ir įtakingas savo kaime, net, už ką tai, buvo rusų kalintas.
Kai sukilimas prasidėjo, Adomas rinko sukilėlius valstiečius Tomo Kušleikos būriui Krakių miškuose netoli Kušleikos dvaro Barkūniškių. Kušleika jį išsiuntė veikti Šiaulių apylinkėse, nes valstiečiai juo labai pasitikėjo. Jis davė jam į pagalbą karininką Mamertą Gedgaudą.
Kovo 3 d. Bitė su savo vyrais puolė Lygumų valsčiaus valdybą, kovo 21 padėjo Kušleikai kautynėse su rusais ties Lenčia, Krakių valsčiuje. Kai Kušleikai teko girioj su 200 sukilėlių slapstytis ir kai jis buvo rusų užpultas Tytuvėnų apylinkėje — tada Bitė prie Varnionių kaimo, gegužės 27 d., smogė rusams iš užnugario atsilaikydamas prieš juos kovos lauke. Birželio 2 d. jis sunaikino Šiaulėnų, vėliau ir Baisogalos valsčiaus valdybos raštus. Birželio 5 d. ties Mažuolių kaimu Pašušvio valsčiuje padarė nuostolių rusų daliniui. Toliau, kai jau svarbiausieji sukilimo vadai buvo likviduoti, Bitė vis tebesilaikė miškuose. Savo būrio vyrus jis pakaitomis siųsdavo į namus “atostogų”, jų vietoj kitus mankštindamas. Visas jo susirašinėjimas buvo vestas lietuviškai.
Liepos mėnesį jis vėl kovėsi su rusais Šiaulių apskrity 16 km. į pietus nuo Tryškių, rugpjūčio mėn. 15 d., turėdamas vos 40 raitelių, susidūrė su maskoliais, palikdamas lauke 20 priešo kareivių užmuštų, o pats likęs be nuostolių. Spalių mėnesy jis turėjo vėl 150 pėstininkų ir 20 raitelių. Ties Notiniškiais jis paėmė rusų dragūnų transportą, bet žydus vežėjus paleido. Dar iki vėlyvo rudens jo būrys puldinėjo rusus, nesileisdamas į atvirą kovą. Kartą vienas jo raitelių būrys užaliarmavo Šiaulėnus, mat, rusai patraukė į miškus jieškodami sukilėlių ir mieste tepaliko vos 20 kareivių. Tada Bitė ūmai įsiveržė į miestelį, privertė ruskius atiduoti turimus ginklus ir šovinius, o pats su savaisiais ne tik sveikas pasitraukė, bet dar vėliau puolė paštą Radvilišky, sudegino dokumentus, sunaikino raštinę ir paėmė 9 arklius.
Pagaliau, kai sukilimas jau visai geso, jis pavedė savo likusius savanorius Vincui Paulauskui ir emigravo į Paryžių. Pagal šeimos atsiminimus Bitę labai globoję kažkokie dvarininkai, vertino jį, gerbė ir mylėjo. Kažkokia ponia, našlė, jį išslapsčiusi ir net padėjusi jam išvykti į užsienius. Paryžiuje jis vargingai gyvenęs žibindamas gatvėse žibintus.
Pasakojama, kad kartą policijai atėjus Bitės jieškoti, jis pasislėpė bičių avily. Pas jo seserį Dailidonienę buvo daryta krata ir ją pačią su vyru policininkai išvežė į kalėjimą. Vaikams
jie papylė ant stalo krūvą auksinių pinigų ir žadėjo juos visus jiems duoti, jei pasakys, kur yra dėdė Adomas. Bet vaikai nieko nesakė, gal nežinojo. Tada policininkai sudegino visą šeimos turtą, tik namus paliko, matyt, todėl, kad buvo nenuosavi. Ugnis buvusi baisi, vaikai to pamiršti negalėję.
Po kiek laiko tėvai grįžo namo, bet buvo taip sumušti, kad reikėję vandeny mirkyti kūną, negalima buvo nuimti pridžiūvusių kruvinų marškinių. Vaikai per kratą, gaisrą ir tėvų areštą buvo baisiai išsigandę ir susikibę rėkė. Dailidoniai abu anksti mirė, palikdami 6 mažamečius vaikelius. Tur būt, rusų kankinimas pakirto jų sveikatą. Kažkas iš jų artimųjų buvęs rusų pakartas —- tai buvęs kažkoks Bunikis.
Dailidonienės anūkė prisimena dar pasakojant, kad Bitė iš Paryžiaus po kurio laiko parašęs šeimai laišką, bet policija apie tai sužinojusi ir tuoj visus gimines sušaukusi ir kankinusi — “buvę prirakinti prie kaladžių ir mušami”.
Lietuvių Enciklopedijoje paduotą žinutę, esą po sukilimo Bitės šeima buvusi ištremta į Sibirą, giminės paneigė —- apie tai jie nieko negirdėję.
Pastaba:Prof. Vaclovo Biržiškos surinktoji ir Lietuvių Enciklopedijoje paskelbtoji medžiaga apie Adomą Bitę stengtasi čia papildyti išlikusių giminių atsiminimais. Atsitiktinai išsikalbėjus su šv. Kazimiero Kongregacijos seserimi Liudvika Budriūte paaiškėjo, kad ji esanti Adomo Bitės giminė (jis buvęs jos motinos dėdė) — ji ir papasakojo, ką žinojo ir atkreipė dėmesį į tai, kad iki šiol neteisingai rašyta sukilėlio pavardė “Bitis” — turi būti Bitė. Jos nurodymu daugiau turėtų atsiminti jos pusseserė Antanina Melešienė, gyvenanti New Yorke. Pastarąją apklausinėti maloniai sutiko ponia Vincė Jonuškaitė Zaunienė Leskaitienė, bet nedaug ir iš jos sužinota.
KUNIGAS ANTANAS MACKEVIČIUS
(1828 - 1863)
“Mackevičius buvo nervingas, staigus, kupinas karšto tikėjimo, kurį mokėjo įkvėpti liaudžiai, juo aklai pasitikėjusiai. Jis buvo tikra žemaičių dvasia: kada tik jo būriai būdavo išblaškyti, sukilėliai sumušti, jis grįždavo prie Nevėžio, prašnekėdavo į žmones, ir vėl nauji būriai šimtais eidavo paskui jį”.*
*Giejsztor, Pamiętniki, II t. 17-21 psl.
Mackevičius buvo kilęs iš neturtingų ūkininkų - bajorų, gyvenusių prie Tytuvėnų. Namie pramokęs skaityti, būdamas 12 metų, pėsčias nuėjo į Vilnių, kur, patarnaudamas vienuoliams, vargingai gyveno ir mokėsi. Per šešetą metų jis baigė licėjų ir, gavęs iš tėvo kelioli-
Kun. Antanas Mackevičius
ką rublių bei palaiminimą, vėl pėsčias, nukeliavo į Kijevą augštojo mokslo siekti. Studentai tautiečiai jį priėmė kaip brolį, bet dėl lėšų stokos Mackevičius į universitetą neįstojo, tik laisvai lankė paskaitas ir, būdamas labai gabus, pats mokėsi. Po dviejų metų, vargo spiriamas, parėjo į tėviškę ir netrukus atsidūrė Varnių kunigų seminarijoje. 1850 m. įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru į Krekenavą, paskui filialistu į Paberžę.
Ir kunigu būdamas jis gyveno labai neturtingai, nes ką turėdavo, atiduodavo vargšams. Iškalbingas pamokslininkas ir nuoširdus žmogus, jis daug bendravo su valstiečiais ir buvo mylimas plačioje apylinkėje, nemėgiamas tačiau dvarininkų dėl jo demokratiškų pažiūrų ir jo griežto nusistatymo blaivybės reikalu.
Sukilimui prasidėjus, jis pats pirmasis Lietuvoje, nesulaukęs net Vilniaus Komiteto leidimo, paskaitė iš sakyklos sukilėlių atsišaukimą ir nuėjo į Krekenavos girias, apie save subūręs daugiau kaip 500 valstiečių, ginkluotų dalgiais ir šautuvais.
Sukilimo metu Mackevičius vis pabrėždavo, kad kovoja už Lietuvos laisvę, už jos valstybę atskirai nuo Lenkijos ir už valstiečių būvio pagerinimą. Komanda jo daliniuose buvo lietuviška. Būdamas kunigas, jis priklausė radikaliam sukilėlių sparnui, tuomet vadinamiems “raudoniesiems” (jie nieko bendra su dabartiniais komunistais neturėjo).
Kovo mėn. 27 d. jo vadovaujami būriai kovėsi ties Naujabirže su rusų pėstininkais ir raiteliais. Balandžio 21 d. jo dalgininkai pasižymėjo susidūrime ties Raguva, o netrukus ir vėl — Panevėžio apskrity. Jis visą laiką glaudžiai bendradarbiavo su Sierakausku. Gegužės mėn. jis veikė apie Kamajus ir Rokiškį. Kai rusai sumušė Sierakausko dalinį ir jį patį paėmė į nelaisvę ties Gudiškiu, Mackevičius patraukė į Raseinių pusę, kur ilgai jis vargino maskolius.
Kaimiečiai sukilėlius rėmė, bet atėjus rudens darganai, padėtis darėsi vis sunkesnė. Rusai sutraukė didelę kariuomenę prieš išbadėjusius ir vargstančius partizanus. Kartą, Mackevičiaus būrys iš 80 žmonių, gavęs arklių, netikėtai rusus užpuolė, išsklaidė ir pakelta nuotaika žygiavo toliau. Bet maskoliai juos pasivijo ir davė galutinį smūgį. Tai buvo lapkričio 26 d. ties Leberdžiais. Daug sukilėlių krito, kiti išbėgiojo, o Mackevičius su dviem vyrais ėjo link Nemuno, tikėdamasis pasiekti Lenkiją, kur jo niekas nepažino. Tai įvyko gruodžio 17 d., netoli Vilkijos, Ringuvos kaime, — Nemunas buvo čia pat. Sutemus tartasi persikelti. Bet vienas vokietis kolonistas bėglius susekė ir pranešė maskoliams. Mackevičius, sužeistas kojon, negalėjo paskubėti ir buvo suimtas. Nuvarytą į Panevėžį Mackevičių rusai rodė visiems, reikšdami džiaugsmą, kad turi pagaliau rankose garsųjį sukilėlių vadą, bet valstiečiai masėmis ėjo į bažnyčią už jį melstis. Muravjovas liepė jį pėsčią varyti į Kauną; jis ėjo pririštas prie karties, kiekvienas jo žingsnis kėlė aštrų skausmą. Rusai jam žadėjo malonę, kad tik išduotų sukilimo vadovybę, bet jis tylėjo. 1863 m. gruodžio 28 d. jis buvo vežamas vežimu į egzekucijos vietą — tyčia rodomas sušauktom miniom. Užvestas į sukaltų lentų paaugštinimą ir dar kartą paklaustas, ar pagaliau prabils, jis atsakė:
“Aš atlikau savo, dabar jūs darykite, kas jums priklauso”.
Po to jis buvo pakartas.
Tai įvyko toje vietoje, kur dabar yra laiptai iš Ožeškienės gatvės į Ukmergės plentą. Ten dabar stovi jam pastatytas paminklas.
KOSTAS KALINAUSKAS
(1838 - 1864)
Kalinausko tėvai buvo neturtingi bajorai, turėjo audimo fabrikėlį. Kostas gimė Mastaulėnų kaime netoli Svisločio, kur baigė 5 klasių progimnaziją ir vėliau Vilniaus licėjų. Augštuosius mokslus jis pradėjo Maskvoje, bet už draudžiamųjų knygų skaitymą buvo pašalintas, nors prisiėmė tik savo draugo kaltę. Tai būdingas Kalinausko bruožas — visad pasiruošęs padėti kitam, pasidalinti paskutiniu duonos kąsniu. Perėjęs į Peterburgo universitetą, jį baigė teisių kandidato laipsniu. Dar būdamas studentu dalyvavo revoliuciniame judėjime, demokratinių idėjų apaštalu vadinamas — jis visad karštai skelbė luomų lygybę ir propagavo valstybių federaciją.
Grįžęs į Lietuvą, visu savo prigimties aistringumu ėmėsi ruošti liaudį sukilimui. Jis stovėjo radikaliosios, “raudonųjų” grupės priešaky.
“Baltųjų” komiteto pirmininkas J. Geištaras, politinis Kalinausko priešas, jį šitaip savo atsiminimuose apibūdino:
“... buvo kraštutinių pažiūrų, ištvermingas, pasiaukojąs, liepsnojantis patriotas — tai gražiausias, skaisčiausias nepalyginamojo sąmokslininko tipas; mokėjo dirbti ir slapstytis. Pravardžiuojamas chamu, jis tuo didžiavosi, statėsi prieš bajorus. .. (Lietuvos) separatistas. . . protestavo prieš bajorų vadovavimą sukilime. Turėjo nepaprastai gilų teisingumo supratimą, mokėjo tyliai dirbti ir atsargiai”.2
Ilgai rusų nepastebėtas, įvairiai persirengdamas ir užsimaskuodamas, jis apvažiavo visą Lietuvą ir ją slapta organizavo kovai prieš okupantą. Pats kilęs iš Gudijos, jis kalbėjo ir rašė daugiausiai gudiškai, bet atsišaukimus leido ir lietuviškai. Jo “Aukso Gromata” ir “Mužickaja Prauda”, aukso raidėmis išspausdintos jo paties su draugu įsteigtoje slaptoje spaustuvėlėje Balstogėje, buvo plačiai skleidžiamos ir skaitomos.
Sukilimui prasidėjus Kalinauskas vadovavo Centrinio sukilimo komiteto Lietuvos skyriui. Jis visą laiką pabrėždavo Lietuvos savarankumą, kovojo prieš Varšuvos lenkų veržimąsi vadovauti ir, jei negalėjo išvengti bendros su jais kovos prieš rusų okupaciją, projektavo ateity sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jis net antspaudus vartodavo tik su Vytimi, be lenkiško erelio.
Kai sukilimo vadai vienas po kito ėjo į kalėjimus ar žūdavo, Kalinauskas, pirmas stojęs į kovą, paskutinis pateko rusams. Nuo 1863 m. rugpjūčio mėn. iki kitų metų sausio mėn. jis vienas palaikė sukilimo judėjimą, gelbėjo, ką galėdamas. Maskoliai jį gaudė, bet jis slapstėsi su Vytauto Vitoženeco pasu. Vilniaus gyventojai, daugiausia žydai, jam ilgai padėjo išvengti priešo nagų. Pagaliau maskoliai jį susekė šv. Jono bažnyčios pastatų mūruose, nusiuntė 2 kareivių kuopas juos apsupti ir Kalinauską suėmė. Kalėjime jis buvo verčiamas raštu išduoti sukilimo paslaptį, bet vietoje to jis ramiai, kaip teisininkas, paruošė nepaprastai drąsų kaltinamąjį aktą rusams, kuriame tarp kito ko buvo pabrėžta:
“Nepaisant viso teroro, Lietuva niekad nebus rusiška!”.
1864 m. kovo mėn. 23 d. jis buvo pakar-
Kostas Kalinauskas
tas Vilniuje Lukiškių aikštėje. Jo mirtį aprašė Muravjovo padėjėjas rusas Mosolovas:
“Liūdnas ir šaltas rytas. Susirinko minių minios žmonių. Kalinauskas į mirtį ėjo ramiai, atidžiai klausėsi sprendimo, tik vietomis replikavo. Pavadintas ‘bajoru’ sušuko:
‘Nebėra bajorų, visi lygūs!’
Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Kalinauskas buvo vos 26 metų amžiaus, rimties ir išraiškos kupinu veidu, trumpai pakirptais, tamsiais plaukais”.*
*Russkaja Starina, 1883 m., cituota iš J. Struš, Ludzie i wypadki 1861-5 r.
ZIGMANTAS SIERAKAUSKAS
(1826 - 1863)
Mažai mūsuose žinomas ir dar mažiau įvertintas Zigmantas Sierakauskas, vyriausias sukilimo karo vadas, turėjo tokį gyvenimą, kurio vien sausas aprašymas sudarytų temą įdomiam romanui.
Jis buvo kilęs iš neturtingų bajorų nuo Lucko, bet šeimos tradicijos jį stipriai surišo su Lietuva: jo tėvas žuvo Lietuvos sukilimo kovose 1831 metais, todėl jį augino giminaitė, kurios vyras taip pat žuvo, dalyvaudamas Kosciuškos sukilime 1794 m. Toji giminaitė išpirko jį šeimos sidabro likučiais nuo skaudaus likimo būti paimtam, kaip sukilėlio našlaičiui, į kadetų korpą ir priverstinai tarnauti carui. . . Vargingai išėjęs vidurinį mokslą, jis įstojo į Peterburgo (šiandien Leningrado) universitetą. Čia jis susiartino su kilusiais iš Lietuvos radikalinių
Zigmantas Sierakauskas
pažiūrų studentais ir užmezgė ryšius su pažangia rusų inteligentija. Atostogas jis praleisdavo Lietuvoje, kur turėjo progos susipažinti su valstiečių vargais ir pasidaryti jų karštu užtarėju.
Revoliucinės organizacijos pasiųstas į užsienius, turėjo uždavinį ištirti, ar yra galimybės gauti paramos sukilimui, bet jo patriotinė veikla jau buvo kritusi maskoliams į akis — 1848 m. jis buvo suimtas, be teismo sprendimo apkaltas grandinėmis ir pėsčias nuvarytas už Kaspijos jūros į Kirgizų stepes. Čia jis keletą metų praleido sunkiausiose sąlygose kaip paprastas eilinis kareivis tarp pusiau laukinių, žiaurių žmonių. Bet sutikęs keletą tremtinių iš mūsų krašto, ne tik su jais bendravo, bet toliau planavo, kaip išlaisvinti savo tėvynę. Būdamas išsilavinęs, jis greit įsigijo vyresnybės palankumą, pradėjo mokyti karininkų vaikus taip tada madingos prancūzų kalbos. Pagaliau jo vyresnybė jį užtarė, jis atgavo karininko laipsnį ir buvo išsiųstas į Peterburgo karo akademiją, kur savo talentingumu sužavėjo viršininkus.
Jam pavyko susipažinti su rusų liberalais, su karo ministeriu Miliutinu ir kitais žymiais asmenimis. Netrukus jis skiriamas į vyriausiąjį štabą, priimamas augščiausioje draugijoje, net caro rūmuose. Jis drąsiai dėstė savo pažiūras socialiniais klausimais, propagavo baudžiavos panaikinimą — to laiko rusų augštoji visuomenė buvo gana liberališka, — buvo sudaręs baudžiamosios teisės reformos projektą, kuriuo kūno bausmė būtų panaikinama kariuomenėje.
Nors jis ir toliau dalyvavo revoliucinėje veikloje, organizavo studentų tarpe slaptus būrelius, bet valdžia juo pilnai pasitikėjo. 1860 m. ir dar kartą po dviejų metų jis siunčiamas užsienin susipažinti su kitų valstybių karo baudžiamąja teise. Pasinaudodamas savo augštomis pareigomis ir ryšiais, susitiko su žymiais anų laikų revoliucionieriais, kaip Hercenu, Garibaldi. Yra net pasakojama, kad jis buvo priimtas karalienės Viktorijos ir Napoleono III-jo, kuriuos jis informavo apie sunkią tėvynės būklę ir prašė paramos jai išlaisvinti. Visur jis gavo pritarimo ir gražių pažadų. . .
Grįžęs iš užsienių į Lietuvą 1861 m., jis ilgesniam sustojo Kėdainiuose ir turėjo progos susipažinti su pasiruošimu sukilti prieš rusus. Jis vedė vieno iš veikliausių konspiratorių, Dalevskio, seserį Apoloniją — neilgai pasidžiaugęs asmens laime, nes jau ruošimasis sukilti ėjo visu smarkumu. ..
Kai 1863 m. sausio mėn. kilo sukilimas Lenkijoje ir pradėjo judėti Lietuva, pas Sierakauską į Peterburgą atvyko sukilėlių komiteto narys Oskierka ir paprašė jį paimti vyriausiąją karo vadovybę Lietuvoje.
“Tuo man atneši mirties sprendimą!” — tarė Sierakauskas, bet pareigas priėmė. Jis kaip tik tuo laiku turėjo vėl komandiruotę vykti į užsienius, tad laisvai atvyko į Vilnių. Iš čia jis nedelsdamas parašė Miliutinui laišką, kuriame pareiškė, kad atsisako savo tarnybos ir stoja į kovą prieš carą. Jis priėmė slapyvardį Dolengos, su sukilėlių komitetu sudarė kovos planą ir išvyko į Kauną įsijungti į aktyvų sukilimą.
Sierakausko planas buvo logiškas ir aiškus: tikėdamasis pažadėtos pagalbos iš užsienių, jis pirmiausiai susirūpino užimti Baltijos jūros krantą, iš kur laukė savanorių legijono ir ginklų, šiaip gi nutarė veikti dviejuose frontuose — rytiniam turėjo vadovauti buvęs rusų karininkas Žviezdovskis, vakariniam — Dluskis.
Sierakausko augštos karinės kvalifikacijos ir jo atvykimas nepaprastai pakėlė sukilėlių nuotaikas. Savanorių būriai sparčiai rinkosi miškuose, iš jų Sierakauskas pats pradėjo formuoti kariuomenę, mankštinti, ruošti kovai.
Ypač pakelta nuotaika buvo Kaunijoje, apie vadą spietėsi valstiečiai, miestiečiai, jauni bajoraičiai ir kunigai. Sierakauskas kantriai ir tėviškai pamokydavo savo karius, laikė griežtą drausmę, bet buvo gerbiamas ir mylimas. Amžininkas jį aprašo: “Pusiau kariškais drabužiais, su kardu ir revolveriu, liesas, vidutinio ūgio, šviesiaplaukis, atrodė žavingai, rimtai ir kartu liūdnai. Visoje jo ugningoje, įkvėpimo ir augštos pasiuntinybės suvokimo kupinoje povyzoje buvo kažkas, lyg skausmo žymė, lyg nelaimės pranašystė”.*
* A. Slivinski, Powstanie styczniowe, 143 psl.
“Per dvi savaites turėjau 2,000 karių, o po dviejų mėnesių būčiau turėjęs jų 10,000!” — sakė vėliau Sierakauskas rusams.
“Stovykla sudarė spalvingą vaizdą. Saulei tekant kiekvieno būrio vadas, atsivedęs į didelę miško aikštę savo kareivius, juos mankštino, vietoje paprasto signalo naudodamas švilpuką ar garsiai kartodamas įsakymus. Žmonių lauke buvo kaip skruzdėlyne, vadai raiti, įvairūs drabužiai, blizgą dalgiai, voros linksmai šūkauja, jaunimas grįždamas iš pratybų traukia dainas... Arklių žvengimas, vežimų dundėjimas. . . Maloniausia buvo žiūrėti į valstiečius dalgininkus — vienodomis pilkomis milinėmis, juodomis kepurėmis, odiniais diržais — jie atrodė lyg uniformuoti. Jie noromis ėjo į mankštą, kurią jų instruktorius poetas P. Vivulskis pravesdavo lietuviškai”.*
* B. Limanowski, Historja powstania 1863 r., II t., 279-314 psl.
Pirmasis Sierakausko dalinių susidūrimas su rusais įvyko ties Raguva, kuri sukilėliams pavyko ir kur jie paėmė karo grobio. Bet balandžio 27 d. juos puolė 3,000 vyrų generolo Ganeckio dalis. Nespėjęs susijungti su atžygiuojančio kunigo Mackevičiaus būriu, Sierakauskas buvo sumuštas ir pats sunkiai sužeistas. Dar vežime gulėdamas davinėjo įsakymus, bet paguldytas Kraštų dvare buvo rusams išduotas ir suimtas.
Kai rusų karininkas, rodydamas į žuvusius kautynių lauke sušuko:
“Žiūrėkite kaip daug nelaimingųjų čia guli!” grandinėmis sukaustytas Sierakauskas atkirto:
“Tai nėra nelaimingieji, tai Lietuvos sėkla, kuri ateity pražydės skaisčiais laisvės žiedais!”
Sierakauskas buvo nuvežtas į Vilniaus šv. Jokūbo ligoninę. Iš čia jis dar parašė laišką Garibaldi ir prašė pagalbos. Į tą desperatišką šauksmą italų didvyris greit atsakė, bet Sierakausko jau nebebuvo gyvųjų tarpe: karo teismas paskelbė jam mirties sprendimą, jo bičiuliai dar bandė suruošti jam pabėgimą, bet Sierakauskas buvo per silpnas leistis laiptais žemyn.
Žinia apie Sierakausko likimą sujaudino ne tik savuosius, bet ir užsienius, net jo bičiulius rusus. Sakoma, kad augštieji rusų dignitoriai ir net pats caras ir carienė prašė Muravjovą nešaudyti Sierakausko, bet žiaurusis generolas atsakęs:
“Aš neliepsiu jo šaudyti, nes jau esu įsakęs jį pakarti”.
1863 m. birželio mėn. 15 d. Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškio aikštėje. Mirties valandoje jis laikėsi tiesiai ir išdidžiai. Pora dienų prieš tai ten pat buvo pakartas sukilėlių vadas Koliška.
Sierakausko šeima buvo suimta ir tremiama į Samarą Jo žmoną, laukiančią kūdikio, pakeliui suėmė skausmai. Kazokų karininkas, lydėjęs transportą, iškeldino ją iš traukinio, liepė pridengti marška ir pranešė Muravjovui, kad ji mirštanti.
“Miršta ar ne, visvien apkalti grandinėmis ir gabenti į paskyrimo vietą”, įsakė generalgubernatorius, — “jei gims berniukas, tebūnie nudėtas, o jei mergaitė, atiduokit į prieglaudą Smolenske”.
Kadangi mergaitė gimė už Smolensko, tai išvengė žiauraus likimo, tačiau mažytė mirė tremtyje.
Dabar Lukiškio aikštėje Sierakausko ir kitų sukilėlių egzekucijos vietoje yra paminklinė lenta.
J. Grušas parašė pjesę “Zigmantas Sierakauskas”.
LIUDVIKAS NARBUTAS
(1831 - 1863)
Lietuvos istorijos autoriaus, Teodoro Narbuto ir Kristinos Sadauskaitės sūnus, gimė 1831 m. Motinos tėvas buvo Kosciuškos karys. Liudvikas augo tėvynės meilės atmosferoj, kuri viešpatavo jo tėvų namuose. Paruoštas į mokyklą, baigė Lydoje mokslus ir 1849 m. nuvyko į Vilnių tolesnėms studijoms. Ten jis pateko į karštai patriotišką jaunimo sūkurį, įsijungė į slaptus būrelius.
Ir štai atėjo tamsi naktis, kada jaunuolį maskoliai pagrobė ir įstūmė į pūvantį kalėjimą. Teisiamas jis buvo pasmerktas mirt. Bet dėl jauno amžiaus — buvo vos 18 metų — sprendimas buvo pakeistas: gavo 50 rykščių ir buvo atiduotas visam amžiui į “saldotus”.
Kai ši žiauri bausmė turėjo įvykti. į Vilnių
Paminklas žuvusiems 1863 m. sukilėliams Dubičiuose: paminkle, tarp kitų, iškaltas ir L. Narbuto vardas.
buvo iššaukti tėvai, kurie, kartu su jo draugais buvo priversti stebėti egzekuciją, dėvėdami iškilmių rūbais. Bausmei įvykus, Liudvikas krito tėvams po kojų ir paprašė palaiminimo. Sulinko po to tėvo pečiai, o motina, tamsiaplaukė, grįžo namo visai pražilusi.
Liudvikas, išsiųstas į Kaukazą, apie 10 metų dalyvavo Azijos pasieny kovose prieš gyventojus, gynusius savo žemę nuo caro užpuolikų. Jam teko dalyvauti 90-tyje susirėmimų, buvo 4 kartus sužeistas, po to jau visuomet vaikščiodavo pasilenkęs į priekį. Jis pasižymėjo taktu, drąsa ir greita orientacija, net maskoliai jį gerbė. Po 10 metų, Aleksandrui II įžengus į sostą, jis buvo amnestuotas ir, niekam nesitikint, grįžo į Lietuvą — net karininko laipsniu.
1863 m. Liudvikas vienas iš pirmųjų paskubėjo prie sukilimo tapęs Lydos apskrities sukilėliu vadu. Pirmasis jo būrys tai buvo jo bičiuliai, vaikystės draugai, gimtojo kaimo berneliai. Netrukus prie jo prisijungė kunigas Horbačevskis, o iš Vilniaus atsivedė šimtą jaunuolių dailininkas Andrioli. Liudviko adjutantu buvo jo jaunesnysis brolis Boleslovas, nors jaunas, bet taip pat ryžtingas. Visas jo dalinys turėjo apie 1,000 žmonių. Vadas aprengė juos pilkomis sermėgomis, davė per petį drobinį krepšį, ir jau vasario mėn. būrys ėmė reikštis.
Lietuvos giriose pasigirdo neįprasti garsai. Čia sukilėliai užpuola kariuomenę, čia belaisviai atmušti, kitur vėl gauta iš maskolių karo laimikis — ginklų ar šovinių. . .
Sukilėliai pradingdavo kaip dūmas, kaimai kūrė apie juos legendas.
Maskoliai su prietaringa baime kalbėjo kad šoviniai neima Narbuto, bet kad kiekviena jo kulipka užmuša. Nenoromis ir su baime ėjo prieš jo būrį, o žinodami, kad laukia sunki kova su juo, paskyrė augštą kainą už jo galvą. Ir ko neįveikė rusų kariuomenė, tą padarė išdavimas. Išdaviko vardas slepiamas, nes išdavikas neturi turėti vardo!
Yra Lydos apskrity ežeras Katra, prie jo sena bažnytėlė, tai Dubičiai; už ežero — nepereinami miškai, o juose — senos pilies griuvėsiai. Ten, girioje, Liudvikas stovyklavo, laukdamas maisto iš Dubičių krypties. Vieta buvo saugi. Prie stovyklos galima buvo prieiti tik per lieptą. Šiuo keleliu ir turėjo maistą pristatyti. Sargyba, pasislėpusi tankumynuose, davė ženklą, kad žmonės jau neša duoną. Vadas stovėjo su broliu, Andrioliu ir keliais artimais draugais. Andriolis pastebėjo:
“Perdaug vyrų eina!”.
“Užimti pozicijas!”, įsakė vadas vien dėl atsargumo, nė nenujausdamas išdavimo, nes prieky ėjo savas pasiuntinys ir rodė kelią.
Vieni ėjo per lieptą, kiti brido per upelį — staiga vienas prisiartino, parodė pirštu ir pasakė:
“Štai Narbutas!”.
Pasirodė šautuvai ir Liudvikas krito žemėn sužeistas į krūtinę ir į kaktą. Draugai jį pakėlė ant rankų, užstojo, bet kiekvienas buvo sužeistas, ir aplink vadą bematant susidarė žmonių kūnų užtvara. Dar Liudvikas įsakinėjo ir ragino gintis:
“Elkitės garbingai!”, bet dar kartą sužeistas, krito ant sąmanų ir mirė, tardamas žodžius:
“Malonu mirti už Tėvynę”. . .
Jaunesnysis brolis, sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę ir ilgus metus kentėjo Sibire.
Pusę valandos prieš užpuolimą iš stovyklos išėjo Narbutų sesuo Teodora, kuri gabendavo laiškus į Tautinę Vyriausybę. Ji girdėjo triukšmą, bet, turėdama iš brolio įsakymą “vis eiti į priekį”, bėgo namo. Pakeliui, eigulio trobelėje sutiko sužeistą brolį Boleslovą, kuris jai sušuko:
“Liudviko jau nebėra!”.
Mergaitė susivaldžiusi nuskubėjo pranešti baisią žinią tėvams.
Bet motina jau buvo žinią gavusi, kartu galvodama, kad netekusi pirmagimio, neteko ir dukters. Pamačiusi Teodorą, ji pamanė, kad tai šmėkla. ..
Maskoliai leido palaidoti užmuštuosius prie Dubičių bažnytėlės. Kaimietės nuprausė lavonus, apvilko savo vyrų marškiniais, paprasti karstai buvo padėti vienas prie kito. Vyrai supylė augštą kapą.
Legendos vis ėjo. Kalbėta, kad Narbutas nežuvo, maskoliai griebėsi ginklo ir ėjo jo jieškoti. Muravjovo įsakymu atvyko totoriai, išardė bažnyčią ir visą kapą, vilkdami lavonus toli per laukus.
Toje vietoje užaugo beržai — tarytum bažnytėlės pavidalo, o liaudis tai laikė stebuklu, įvykusiu ties kankinių kapais.
Muravjovas liepė pašaukti senąjį tėvą ir jam pasakė:
“Žinai, seni, kad tavo sūnus jau nebegyvas?”.
“Turiu dar daugiau sūnų”, atrėžė nepalaužtas patriarchas.
“Eik šalin, šunie!” — ėmė šaukti Muravjovas.
Kerštas krito Liudviko motinai. Ji buvo išvilkta iš lovos, be drabužių, suimta, grasinama “nagaikomis”, pagaliau apaplusi buvo nugabenta į kalėjimo ligoninę, o iš ten — į Sibirą. Iš tremties ji vis tik sugrįžo ir mirė, turėdama apie šimtą metų. Ant jos kapo vaikai padėjo trumpą, bet reikšmingą parašą:
Sūnų Motina
Didvyriškasis tėvas mirė praėjus metams po sūnaus žuvimo, ir žmona, grįžusi iš Sibiro, parūpino ant jo kapo kuklų akmenį su užrašu:
Čia ilsisi Teodoras Narbutas
Lietuvos istorikas
Sesuo naktį pabėgo iš rusų kariuomenės apsupto dvarelio ir ilgai gyveno užsieniuose.
(Helena Soltysowa, W 40-rą rocznicę powstania. Atsiminimai surašyti pagal Liudviko Narbuto sesers Teodoros Mončunskienės pasakojimą.)
Papildomos pastabos:Liudvikas 1861 m. grįžęs iš Kaukazo, vedė ir pradėjo ūkininkauti. Sukilimui prasidėjus, vienas iš pirmųjų stojo į kovą. Jo sumanumas sukėlė didelio rūpesčio maskoliams. Jis sumušė rusų kariuomenę Rudnikų girioje, ties Dubičiaus, ties Lakštutėnais. Nazimovas nusiuntė prieš jį sustiprintus dalinius. Išdavė jį miško eigulys. Likęs gyvas Andrioli, nupiešė jo portretą.
JOKŪBAS GEISTARAS
(1827 - 1892)
Turtingas Lietuvos dvarininkas, “baltųjų” vadas ir slaptosios dešiniųjų Lietuvos vyriausybės pirmininkas, jis pasižymėjo dideliu demokratiškumu ir mūsų krašto reikalų supratimu.
Ėjęs teisių mokslus Petrapilio universitete, jų nebaigė, bet buvo labai apsiskaitęs ir augštai išsilavinęs žmogus. Nuo 1848 metų ramiai gyveno savo Ignacogrodo dvare prie Kėdainių, atsidėjęs žemės ūkiui ir kultūros darbui. Su savo valstiečiais gražiai sugyveno ir tik prasidėjus baudžiavos panaikinimo reformai, tuoj juos pervedė į činšą, rūpinosi jų švietimu. Kaimietis ne tik buvo kviečiamas į namus, bet jis visiems savo vaikams kviesdavosi juos krikšto tėvais ir būdavo krikšto tėvu gausiems kaimiečiams. Jis svajojo ne tik apie baudžiavos panaikinimą, bet ir apie valstiečių įbajorinimą, kiekvieno dvarininko buvusiems baudžiauninkams suteikiant tą patį herbą. Gal būt, jis tą idėją pasisavino iš Amerikos, kada vergiją panaikinus Vašingtono negrai pasidarė Vašingtonais, Mac Donaldo prisiėmė jo pavardę ir panašiai. . . Lenkiškai namuose kalbėjęs ir lenkų kultūrą bei literatūrą rėmęs, jis gerbė Lietuvos liaudį ir uoliai rėmė vyskupo Valančiaus blaivybės akciją. Dalyvavo žemės reformos paruošime kaip Kauno gubernijos valdybos valstiečių reikalams narys.
Z. Sierakausko įtakoje jis įsitraukė į konspiratyvų darbą ruošiant sukilimą, bet ilgai jam nepritarė, blaiviai numatydamas jo liūdnas pasekmes. Jaunimo entuziazmo pagautas, jis, tačiau, įsitraukė į sukilimo sūkurį.
Po sukilimo išbuvo dvejis metus kalėjime, jo dvarai buvo nusavinti, o jis pats ištremtas į Sibirą. Išvargęs 12 metų Irkucke, Viatkoje ir kitur, jis grįžo į Lietuvą, bet čia nebeturėjo kur prisiglausti, išvyko į Varšuvą. Čia jis tarnavo įvairiose įstaigose ir daug rašė. Jo atsiminimai suteikia daug įdomios medžiagos apie mūsų sukilėlius ir jų veikimą.
Kautynės Augustavo miške
VYSKUPAS MOTIEJUS VALANČIUS IR SUKILĖLIAI
Vyskupas Valančius su nerimu žiūrėjo į ruošiamą sukilimą abejodamas jo pasisekimu. Kaip ir kiti vyskupai, jis buvo įsakytas drausti patriotines giesmes ir savo laiškais bei žodžiu griežtai sulaikyti kunigus nuo dalyvavimo jame. Tačiau jauni kunigai nuoširdžiai judėjimą rėmė, ir vyskupas diplomatiškai, atsargiai juos palaikė ir globojo. Yra išlikęs mažai žinomas vaizdelis iš jo veiklos sukilimo metu.
“Žėmaičių vyskupas Motiejus Valančius.. . tyčiomis nuvyko į Vilnių ir Kauną ir, prisidengęs bažnyčių vizitavimu, ilgai čia užtruko, nenorėdamas viešai pasireikšti. Grįždamas iš Kauno į savo sostinę Varnius, Raseinių girioje buvo valstiečių sustabdytas ir klausinėjamas, kaip žiūri jis į sukilimą, ar patartų jiems stoti prieš maskolius. Vyskupas, susirūpinęs ir kiek pagalvojęs, atsakė:
— Dievas liepia ginti savo tikybą nuo kiekvieno, kas jai grasina!
— Tad palaimink mus, Tėve! — sušuko valstiečiai ir visi suklaupė.
Jaunas sukilėlių vadas davė ženklą savo vyrams, buvusiems čia pat tankumynuose. Šie išbėgo į kelią su ginklais ir vėliavomis ir suklupo kartu su liaudimi apie vyskupo karietą. Ganytojas turėjo visus palaiminti, tuo lyg duodamas savo pritarimą sukilimui. Jis tik prašė apie tą įvykį tylėti. Ir tikrai, kol Valančius buvo gyvas, niekas jo neišdavė maskoliams.
Tas vyskupo palaiminimas buvo žemaičiams svarbesnis, negu laimėtos kautynės, nes valstiečiai tikėjo, kad sukilimą ruošti įsakė Dievas”.
J. Strus (Savickį), Szkice povostania 1863 r.
LIETUVOS MOTERŲ VAIDMUO SUKILIME
1863 m. sukilimas neišlaikė mums moterų — kovotojų vardų. Bet jų vaidmuo buvo labai didelis. Karštos patriotės ir giliai religingos, jos drąsiai ėjo ryšininkių ir žvalgų pareigas, slapstė dokumentus, slaugė sužeistuosius, nešdavo sukilėliams maistą į miškus ir kalėjimus — lygiai valstietės, kaip ir dvarininkės, — rodė tikrą, tylų, beatodairinį heroizmą. Pasiaukojančios ir išradingos, jos mokėdavo mėtyti pėdas ir klaidinti tardytojus, o suimtuosius paguodos žodžiais lydėdavo į kalėjimą, tremtį ar mirtį, atiduodavo paskutinį patarnavimą nuplaudamos žuvusiųjų kūnus, aprengdamos juos ir palaidodamos.
Jų buvo tūkstančiai — tai šventi, nors, deja, pamiršti, vardai.
