DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Stovintieji Kurše ir šiaurinėje Lietuvoje švedai gavo iš Karolio XII 1705 metams tokį uždavinį: užtikrinti tų provincijų okupaciją ir laiduoti pagrindinės švedų kariuomenės susisiekimą su Švedija, Estija ir Livonija. Didžiausia reikšmė buvo skiriama Rygai, nes per ją ėjo visas susisiekimas su Švedija. Dėl to, susidurdami su rusais arba lietuviais, švedai turėjo vesti operacijas taip, kad neleistų priešams atkirsti savo lauko kariuomenę nuo Rygos, kur, reikalui esant, ji galėtų pasitraukti ir gintis. Dėl tos pat priežasties Mintauja ir Bauskė irgi privalėjo būti laikomos, Liepoja, gi, galėjo būti evakuota ir atiduota priešui.
Tą uždavinį bevykdydamas Loevenhauptas disponavo 7,662 grandiniais ir eiliniais (šis tikslus skaičius yra paimtas iš pranešimų apie dalių sudėtį). Čia įskaitytos Mintaujos ir Bauskės įgulos, kurias, bendrai paėmus, sudarė maždaug 1,000 vyrų. Be to, švedai turėjo 651 sergantį vyrą, o 433 raiteliai nebeturėjo arklių. Tuo būdu lauko operacijoms Loevenhauptas turėjo nedaugiau kaip 5,500 vyrų, kurių, žinant rusų skaitlingumą, toli gražu, nepakako. Iš tuometinių Loevenhaupto pranešimų Rygos gubernatoriui ir Karoliui XII, iš jų redakcijos ir tono tenka padaryti išvadą, kad Loevenhauptas tikėjosi susidurti su skaitlingesniu priešu, nors tikras rusų kariuomenės dydis jam buvo nežinomas, antraip jo raportai turėjo būti žymiai daugiau aliarmuojantys. Tik prieš pat operacijos pradžią jo raportai yra griežtesnio tono — ir jis gauna iš Rygos 1,000 pėstininkų ir iš Tallino ir Pernau dar 800. Tuo būdu operacijos pradžioje Loevenhauptas galėjo išstatyti kovose kiek daugiau kaip 7,000 vyrų.
KAUTYNĖS TIES GEMAEUERTHOFU 1705 M. LIEPOS 16 DIENĄ
Rusų kariuomenės vadas feldmaršalas Šeremetjevas birželio 17 d. gavo iš caro Petro instrukcijas ir sekančią dieną pradėjo žygį Dauguvos upės vakariniu krantu. Jis žygiavo per Jokūbpilį, Sėlpilį ir toliau — Mintaujos kryptimi. Avangarde kartu su kavalerija žygiavo gen. Baueris. Tuo pat metu švedai sutelkė savo jėgas Žagarėje.
Liepos 11 d. rusų kariuomenės priekinė sauga priartėjo Mintaują ir puolė miestą. Švedai, stovėdami Mintaujoje, jautėsi visiškai saugūs ir nelaikė reikalinga nei žvalgyti, nei išstatyti betarpišką apsaugą. Rusų puolimas jiems buvo visa netikėtas, kilo panika ir švedų pasipriešinimas tuojau sugniužo. Paskutiniu momentu švedams pasisekė tik uždaryti tvirtovės vartus, organizuoti pasipriešinimą ir, rusų mėginimus paimti tvirtovę, atmušti. Miestelis, tačiau, buvo rusų užimtas ir išplėštas, visi švedų sandėliai buvo sunaikinti. Švedų nuostoliai buvo dideli. Mintaujoje rusai prastovėjo tik vieną parą, ir liepos 12 d. pasuko atgal prie savo pagrindinės kariuomenės, kuri tą pat dieną apsistojo 4 mylių atstume nuo Mintaujos (prie kelio į Bauskę).
Žinia apie rusų įsiveržimą į Mintaują pasiekė švedus Žagarėje liepos 12 dieną. Loevenhauptas tuojau pajudėjo su savo jėgomis Mintaujos link, ir pasiekęs Gemaeurthofą, paliko pėstininkus, o su kavalerija nuskubėjo į Mintaują. Švedai rusų Mintaujoje jau nebesurado, bet jų buvimo žymės visur aiškiai matėsi. Iš Įgulos išsigelbėjo tik mažesnė pusė žmonių, medžiaginiai nuostoliai buvo labai dideli. Daugiausiai nukentėjo pats miestelis. Namai buvo apgriauti, langai ir durys išmuštos, gyventojų turtas išmėtytas arba sunaikintas.
Liepos 14 d. švedai iš Mintaujos pasitraukė, prieš tai paskubomis kiek aptaisė tvirtovės įtvirtinimus ir aprūpino įgulą šaudmenimis ir maistu. Į Gemaeuerthofą sugrįžus, švedai įrengė maždaug pusės kilometro atstume į vakarus nuo dvaro stovyklą ir sutelkė joje visą savo kariuomenę.
Liepos 16 diena buvo sekmadienis. Iš atvykusio transporto buvo pradėtas maisto išdalinimas, kurio, po žygio į Mintaują, buvo jaučiamas tam tikras trūkumas (mat, buvo reikalinga palikti maisto Mintaujos įgulai); 10 valandą ryto buvo paskirtos pamaldos. Dar pamaldoms neprasidėjus, buvo gauta žinia, kad rusų priekinės dalys pasirodė netoli apylinkėje. Apie 2 valandą po pietų švedai sužinojo, kad visa Šeremetjevo kariuomenė žygiuoja švedų stovyklos link. Trys didelės rusų voros pasirodė į šiaurės rytus nuo Gemaeuerthofo, žygiuojančios tarp Schwedt upelio ir pelkyno į rytus nuo Gemaeuerthofo.
Rusų voroms pasirodžius, švedai peržengė Schwedt upelį ir jo rytiniame krante išsirikiavo kautynėms. Jų frontas buvo nukreiptas į šiaurės rytus ir tęsėsi nuo upelio iki pelkių į rytus nuo Gemaeuerthofo. Abu švedų sparnai buvo atremti į vietines kliūtis: kairysis į upelį, dešinysis į pelkes. Jų kautynių rikiuotė atrodė taip: pirmoje linijoje stovėjo 13 pėstininkų batalionų centre, vienas prie kito be jokių tarpeklių, 27 kavalerijos ir dragūnų eskadronai sparnuose, maždaug po pusę jų kiekviename sparne. Antroje linijoje — trys pėstininkų batalionai ir 7 kavalerijos eskadronai, užimdami beveik visą frontą, taip sustatyti, kad tarp dalių susidarė gan dideli tarpekliai. Tarp pirmosios ir antrosios linijos, kiekviename sparne buvo pastatyta po vieną grenadierių batalioną. Turimi 17 artilerijos pabūklų buvo padalinti tarp batalionų, kiekvienas grenadierių batalionas gavo po 1 pabūklą, kiti pabūklai buvo padalinti tarp pėstininkų batalionų. Pirmosios linijos pabūklai buvo nukreipti pirmyn, antrosios linijos — atgal, o grenadierių batalionų pabūklai — kiekvienas į atskirą sparną. Kaip matom, švedai, žinodami, kad turi reikalą su daug skaitlingesniu priešu, tikėjosi būti ne tik apeiti, bet ir apsupti (kautynių aprašymui panaudoti sekanti šaltiniai: Loevenhaupto raportas Karoliui XII, 1705 m. liepos 21 d.; B. O. Stackelbergo raštai Rygos gubernatoriui, 1705 m. liepos 17 ir 19 d., vertimas iš rusų į vokiečių kalbą — Relation des Feldmarshall Malteser Ritter Scheremeteff an Ihre Czarische Maijtt. geschrieben aus dem Lager von Mitau 4 Meilen; ir seržanto Roberto Petrės dienynas, I dalis, pusl. 46).
Kaip Šeremetjevas išrikiavo savo jėgas, raporte jis nenurodo, bet švedų šaltiniai kalba apie 2 linijas, kurios buvo tokios ilgos, kad negalėjo tilpti tarp upelio Schwedt ir pelkių į rytus nuo Gemaeuerthofo. Vieta, matomai, rusams sudarė didelių sunkumų; jie, atrodo, norėjo išstatyti į pirmą liniją perdaug jėgų, nes, išstatę savo pirmąją liniją, jie taip išstovėjo ilgą laiką. Toks rusų neveiklumas tesėsi taip ilgai, kad švedų vadovybė nutarė, jog tą dieną kautynės nebeprasidės ir — davė įsakymą gamintis vakarienę ir pavalgydinti žmones.
Kas darėsi rusų kariuomenės užpakaly, švedams buvo nežinoma; jie matė tik nejudančią rusų kariuomenės pirmąją liniją ir negalėjo suprasti, kas tą pertrauką iššaukė. Bent kiek aplinkybes išaiškinti, švedų pulkininkas Stackelbergas, apie 5 valandą po piet, buvo pasiųstas su 4 kavalerijos eskadronais išžvalgyti rusų kariuomenės kairįjį sparną. Jam reikėjo pamėginti prasiskverbti tarp pelkių (į rytus nuo Gemaeuerthofo) ir rusų kariuomenės kairiojo sparno. Stackelbergui tik pasirodžius prie pelkių šiaurinio galo, jis iš miško buvo pultas rusų kavalerijos ir atstumtas. Šis rusų kariuomenės puolimas ir buvo kautynių pradžia. Greit smar-
Gemaeuerthofo apylinkių schema
Gemaeuerthofas, I tarpsnis. A — švedai, B — rusai
ki artilerijos ugnis buvo paleista iš abiejų pusių ir visas švedų frontas pajudėjo priešo link (galima spėti, kad švedai visiškai sąmoningai stovėjo vietoje, nejudėjo, leisdami rusams netrukdomiems išsiskleisti, nes švedams anksčiau pajudėjus, rusai išvengtų reikalingumo veržtis į jiems per siaurą tarpą tarp upeliuko ir pelkyno, kas, be abejo, varžė jų manevravimo laisvę).
Švedų kairysis kavalerijos sparnas, plk. Vennerstedto vadovaujamas, buvo pultas žymiai skaitlingesnės ir stipresnės gen. Bauerio kavalerijos (ten veikė ir 2 kavalerijos pulkai iš Vyšnioveckio kariuomenės). Nežiūrint švedų pasipriešinimo, rusų puolimas buvo toks smarkus, kad švedai su dideliais nuostoliais buvo priversti trauktis. Pasitraukimas greit virto tikru bėgimu. Švedų kavalerija bebėgdama sutrypė savo kairiojo sparno grenadierių batalioną, kuris buvo rusų visiškai išvaikytas (batalionas nustojo vien užmuštais beveik pusės savo sudėties). Keletas rusų eskadronų persikėlė per upelį ir puolė švedus iš užpakalio. “Šioje pusėje reikalai atrodė labai blogai”, rašė Loevenhauptas viename iš savo raportų.
Rusai, puldami švedų grenadierių batalioną, atsidūrė patys tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės, pirmosios švedų linijos artimesnieji batalionai atsigrįžo ir paleido smarkią ugnį į besiveržiančią rusų kavaleriją, iš kitos pusės, ugnį paleido antrosios linijos švedų batalionai. Iš to tarpo rusai buvo išstumti ir pasitraukė, apeidami švedų sparną.
Švedų dešiniajame sparne kautynės buvo švedams sėkmingesnės. Dešinysis švedų sparnas irgi buvo pultas žymiai skaitlingesnės rusų kavalerijos, bet toje vietoje pelkės neleido rusams sparną apjoti. Kada pirmasis rusų puolimas buvo atmuštas, švedai patys perėjo puoliman, ir jiems pasisekė net atstumti artimiausius rusų pėstininkų batalionus.
Bet kautynės, bendrai paėmus, buvo švedams nesėkmingos. Stipri gen. Bauerio kavalerija persikėlė per Schwedt upelį ir, išplėšusi švedų gurguolę, už upelio paliktą, visa savo mase puolė švedus iš užpakalio (kai kas iš rusų istorikų kaltina Vyšnioveckį. Mat, jo kariuomenės daliniai pirmieji metėsi plėšti švedų gurguolę vieton to, kad iškart pultų švedus ir savo blogu pavyzdžiu patraukė paskui ir rusus. Manau, kaltinimas yra be pagrindo, nes Vyšnioveckio daliniai sudarė tokią nežymią Bauerio kavalerijos dalį, kad šis vien tik savo jėgomis galėjo švedus pulti. Be to, kas liečia plėšimą, manau, rusai nė kiek neatsilieka nuo kitų). Bet kaip ten bebūtų, švedai buvo iš visų pusių apsupti, nes rusų puolimas iš fronto visiškai suvaržė švedų pirmąją liniją. “Abi mūsų linijos kai kada turėjo kautis ir priešintis iš priekio, kai kada iš užpakalio, o kai kada tai iš vieno, tai iš kito sparno”, rašo Loevenhauptas. Kalbėdamas apie tą kautynių tarpsnį, Šeremetjevas rašo, jog jis buvo įsitikinęs, kad pergalę laikė savo rankose.
Gemaeuerthofas, II tarpsnis
Tokį rusų vado įsitikinimą patvirtina ir plk. Stackelbergas savo rašte Rygos gubernatoriui: “Keletą kartų taip smarkiai buvome puolami, kad, nežiūrint viso mūsų pasipriešinimo atrodė, jog esame žuvę”.
Atkaklios kautynės tęsėsi virš 3 valandų, bet, galų gale, rusai buvo atstumti už upeliuko Kl. Wilzen ir visas plotas iki to upeliuko buvo nuo rusų išvalytas. Nuostoliai abiejose pusėse buvo laba dideli. Švedai nustojo daugiau negu pusės savo kavalerijos, likusioji dalis nustojo savo arklių. Rusai didžiausius nuostolius turėjo pėstininkuose, iš 3,600 jų pėstininkų išsigelbėjo tik keletas šimtų.
Tačiau, kautynės dar nebuvo užsibaigę. Persikėlę per Kl. Wilzen upelį, rusai sustojo, atstatė savo kautynių tvarką ir buvo pasirengę iš naujo kautis. Švedai, sekdami paskui rusus, irgi turėjo persikelti per upelį, bet, Loevenhaupto žodžiais, “dideli tarpai atsirado tarp mūsų batalionų ir eskadronų”. Sustabdęs šioje upelio pusėje savo kariuomenę, Loevenhauptas davė įsakymą kairiajam sparnui, kuris susidėjo daugumoje iš kavalerijos, priartėti prie pėstininkų centre, bet dešinysis švedų kavalerijos sparnas savo iniciatyva persikėlė per upelį ir puolė rusus. Jo pavyzdį pasekė centro pėstininkai ir Loevenhauptui, norint išvengti būti sumuštam dalimis, nieko daugiau nebeliko, kaip duoti ir dešiniajam sparnui įsakymą pulti. Kautynės vėl suliepsnojo, ir tik jau po 10 valandos vakaro, kai tamsuma pradėjo varžyti veiksmus, rusai pradėjo trauktis. Švedai nepersekiojo, Loevenhauptas aiškinasi, kad buvo per tamsu. Šeremetjevas irgi pateisina savo atsitraukimą tamsa, kuri neleido jam toliau kautis.
Švedai rodo savo nuostolius iš 1,900 vyrų, sužeistų ir užmuštų. Šeremetjevas — 1,000, bet saksų gen. Daniel von Schulenburg, kuris tuo metu ankštai bendradarbiavo su rusų generolais, tvirtina, kad Šeremetjevas nustojo daugiau, kaip 2,000. Švedų šaltiniai, kalbėdami apie rusų nuostolius sako, kad jie siekė iki 4,000; yra ir tokių, kurie tvirtina, kad vien užmuštų rusų buvę apie 8,000.
Kautynių rezultatai: švedai nuo Rygos nebuvo atkirsti, nebuvo jie ir sunaikinti. Lietuvai šios kautynės nieko nedavė, švedų okupacija nebuvo panaikinta ir švedų rekvizicijos ir žmonių prievartavimas buvo tęsiamas toliau. Kautynių eigoje lietuviams neteko kovoti vienas prieš kitą: Sapiegos nedidelė rinktinė (apie 400) kovojo švedų dešiniajame sparne, o Vyšnioveckio daliniai — rusų dešiniajame sparne.
Į bendrą Šiaurės karo eigą kautynės įnešė tam tikrų pakeitimų. Šeremetjevo nepasisekimas atsiliepė į bendrą rusų kariuomenės veiksmų planą ta prasme, kad jos žygis Vyslos link turėjo būti tam tikram laikui sustabdytas, kad atiduotų Šeremetjevui reikalingus sustiprinimus. Rugpjūčio 1 dieną 13 batalionų pėstininkų ir 6 dragūnų pulkai gavo įsakymą prisijungti prie Šeremetjevo kariuomenės, kuri turėjo tęsti toliau Kuršo puolimą. Tuo būdu pagrindinė rusų kariuomenės operacija buvo susilpninta, ir galėjo būti pradėta tik rugsėjo pabaigoje. Beveik 40 proc. visų rusų karinių jėgų liko užangažuota Kurše ir Lietuvoje, kas turėjo neigiamai atsiliepti į rusų pagrindinės kariuomenės veiksmus.
Karoliui XII švedų pergalė Kurše reiškė, kad jis visiškai ramiai per 1705 rudenį gali laukti Stasio Leščinskio vainikavimo ir sudaryti su lenkais bendradarbiavimo sutartį. Saksai ir toliau galėjo būti laikomi izoliuoti savo tėvynėje.
Švedų pergalė ties Gemaeuerthofu neužbaigė operacijas Kurše ir Lietuvoje. Tuo metu, kai dalis rusų pagrindinės kariuomenės (13 pėstininkų batalionų ir 6 dragūnų pulkai) gavo įsakymą žygiuoti Šeremetjevo žinion, likusi rusų kariuomenė pasistūmėjo giliau į Lietuvą, Vilniaus ir Kauno link, kur susijungė su 1704 m. tuose miestuose apsistojusiais rusais. Liepos mėnesio pabaigoje tame rajone susirinko 35,000 rusų kariuomenės tikslu žygiuoti toliau Vyslos link.
Loevenhaupto rūpesčius dėl ateities laimėta pergalė negalėjo išblaškyti. Įvertindamas rusų kariuomenės skaitlingumą ir per paskutinius
Gemaeuerthofas, III tarpsnis. A1 — švedų deš. sparnas, A2 — švedų centras, A3 — švedų kair. sparnas.
metus kariavimo būdą, jis gerai suprato, kad artimiausiu laiku tenka laukti rusų pakartotino Kuršo puolimo. Gyvas susirašinėjimas su Karoliu XII (Loevenhaupto raštai 1705 m. liepos 28 dieną, liepos 31 d., rugpjūčio 4, 7, 10, 14 ir 26 d.d. ir Karolio XII raštas Loevenhauptui 1705 m. rugpjūčio 11 d.), jo pakartotini prašymai sustiprinti jį pagrindinės švedų kariuomenės są-skaiton, pasiekė vien tik tą, kad Karolis XII perdavė jam kai kuriuos dalinius Talline ir iš Oeselio salos, griežtai atsisakydamas perduoti jam bet ką iš pagrindinės švedų kariuomenės. Karolis, pagaliau, ir negalėjo to padaryti, nes, stovėdamas prie Lenkijos vakarinių sienų su savo 32,000 kariuomene, ruošė žymiai svarbesnę operaciją prieš rusų pagrindinę kariuomenę ir, aišku, negalėjo dabar save silpninti.
Rugpiūčio 6 dieną švedai Kurše gavo iš Lietuvos žinių, kurios privertė juos susimąstyti. Šeremetjevas, sulaukęs sustiprinimų iš Vilniaus, perkėlė visą savo kariuomenę į Kupiškį, iš kurio pradėjo žygį Kuršo link. Artinosi Kuršo likimo išsisprendimas.
Loevenhauptas numatė, jog yra beviltiška su silpna kariuomene priešintis žymiai skaitlingesniam priešui. Dėl to, pasirėmęs Karolio XII 1704 m. gruodžio 17 dienos direktyva, kuri vis dar galiojo, nusprendė, sustiprinus įgulas Mintautoje ir Bauskėje ir aprūpinus tas tvirtoves karine medžiaga, su visa kariuomene pasitraukti į Rygos rajoną ir Kuršą evakuoti (rugpjūčio 7 dienos sprendimas). Kuršo evakuacija užėmė keletą dienų ir buvo užbaigta dar prieš rusų kariuomenės pasirodymą ties Mintauja. Rugpjūčio 13 d. Mintauja buvo rusų kariuomenės apeita ir sekančią dieną rusų kavalerija įrengė savo stovyklą kairiajame Dauguvos krante priešais Rygą. Mintauja ir Bauskė buvo apgultos. Rugsėjo 4 dieną Mintauja kapituliavo, o Bauskė — rugsėjo 13 dieną. Kuršas buvo rusų okupuotas.
Rugsėjo 16 d., maždaug, trečdalis rusų kariuomenės pradėjo žygį Gardino link, tikslu prisijungti prie rusų pagrindinės kariuomenės. Likusi rusų kariuomenė, apie 11,000 stiprumo, generolų Bauerio ir von Roseno vadovaujama, liko okupuotame Kurše.
GARDINAS
Jau anksčiau buvo nurodyta, kad caras Petras turėjo dvi galimybes išvilioti Karolį XII iš jo pozicijos, kuria jis skyrė Augusto kariuomenės susijungimą su rusų kariuomene. Rusų operacinis planas buvo sudarytas ta prasme, kad žygiuojant su pagrindine kariuomene Vyslos link, prieš švedus Kurše ir Lietuvoje turėjo veikti feldmaršalas Šeremetjevas (drauge su juo veikė ir Vyšnioveckio kariuomenės likučiai). Rusų feldmaršalas pradėjo savo operaciją birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, bet buvo sumuštas liepos 16 d. prie Gemaeuerthofo. Tos kautynės yra lyg ir pradžia 1705 metų karo eigos. Sekantis susidūrimas įvyko liepos mėnesio gale, kai Karolis XII pasiuntė 3 dragūnų pulkus Varšuvon, kad apsaugotų ten susirinkusį lenkų seimą. Varšuvos apylinkėse švedai buvo užpulti ten stovinčių saksų jėgų gen. Paykull vadovaujant, kuris, tačiau, buvo sumuštas. Tų kautynių metu į švedų rankas pateko dokumentai, kurie švedams atidengė visą jų priešų operacijų planą.
Dabar pribrendo ir Karoliui XII laikas įsijungti į karo veiksmus. Savu laiku buvo nurodyta, kad Karolis manė tam tikrą laiką susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kol paaiškės situacija vakarų fronte prieš prancūzus ir bent kiek paaiškės aplinkybės rytuose. Rygos klausimas, žinoma, Karoliui buvo labai svarbus, nes per Rygą ėjo susisiekimas su Švedija, ir jis norėjo apsaugoti Rygą nuo to likimo, kuris ištiko Narvą ir Tartu. Iš kitos pusės, atrodo, kad Karolis tam tikrą laiką stovėjo nieko neveikdamas, kad laikytų atdaras duris Lietuvon, nes sprendžiamas kautynes su rusais Lietuvoje arba Lenkijoje Karolis laikė sau labai naudingomis.
Karolis XII, visą 1705 m. vasarą nieko neveikdamas prastovėjęs prie Saksonijos sienų, rugsėjo pabaigoje pajudėjo atgal į Lenkiją ir užėmė Varšuvą. Bestovėdamas Varšuvoje, jis karūnavo Stasį Leščinskį ir įsileido į ilgas derybas su lenkais įvairiais politiniais ir ekonominiais klausimais, kurie lietė ir vieną ir kitą valstybę. Toks švedų neveiklumas leido lenkų ir rusų partizanams pulti atskiras švedų kariuomenės stovyklas ir net pačią Pragą, Varšuvos priemiestį, kur buvo paimta 6 vėliavos, keletas pabūklų ir apie 400 vyrų nelaisvėn.
Drąsus lenkų ir rusų partizanų puolimas privertė Karolį susirūpinti švedų kariuomenės saugumu, nes buvo aišku, kad rusų pagrindinė kariuomenė, žygiuojanti Vyslos link, turėjo savo priešaky žvalgomuosius dalinius, kurie padrąsino vietines partijas energingiau pulti švedus. Dėl to, nežiūrint jau prasidėjusios žiemos, Karolis išsivedė iš Varšuvos savo kariuomenę ir apsistojo Blonie rajone.
Gruodžio 28 Karolis iš Blonie rajono netikėtai pajudėjo, greit peržengė Vyslą, Būgą ir Nemuną ir sausio 13 apsistojo prieš Gardiną, atskirdamas čia sukoncentruotą rusų pagrindinę kariuomenę (45 pėstininkų batalionus ir 6 dragūnų pulkus) nuo Vilniaus ir Kuršo. Turėdamas apie 40,000 švedų ir lenkų kariuomenę, Karolis, tačiau, nerizikavo pulti Gardino, kuris buvo žymiai įtvirtintas. Jis manė, kad stovėdamas ke-
lyje iš Gardino į Vilnių, atkirtęs rusų kariuomenę nuo bazių, privers ją dėl maisto ir pašaro stokos kapituliuoti. Tačiau, maisto ir pašaro trūkumą Karolis pajuto anksčiau rusų. Tas trūkumas privertė jį kiek atsitraukti nuo Gardino (maždaug 70 km) ir apsistoti ties Zeludek miesteliu.
Švedų pagrindinės kariuomenės pasirodymas ties Gardinu pastatė rusų kariuomenę į sunkią būklę, tuo labiau, kad Augustas II, kuriam caras Petras pavedė jo kariuomenės augščiausią vadovybę, su savo saksų kavalerija paėmęs su savim dar pusę rusų dragūnų pulkų, paliko Gardiną ir nuskubėjo Varšuvos link, kurią tikėjosi, visai švedų kariuomenei esant ties Gardinu, lengvai užimti. Rusų kariuomenės vadovavimą Augustas II perdavė feldmaršalui Ogilviui.
Žinia apie Gardino blokadą privertė carą Petrą labai susirūpinti, nes grėsė pavojus, kad jo pagrindinė kariuomenė, kurios organizavimui ir apmokinimui buvo pašvęsti ištisi 5 metai, švedų gali būti sunaikinta vienu smūgiu. Gardino įtvirtinimai, pagal Petro nurodymus įrengti, buvo užtektinai stiprūs, kad atlaikytų švedų puolimą, bet, kaip išsireiškė pats Petras, “šie sustiprinimai daugiau tiko angelams negu žmonėms, nes pastarieji neišvengiamai turi valgyti”. Badas buvo svarbiausias rusų priešas, kuris jiems Gardine grėsė, ir maisto pristatymas buvo svarbiausias uždavinys, kuris turėjo būti skubiai atliktas. Vyšnioveckis su savo žmonėmis turėjo palikti Gardiną ir energingai pravesti rekvizicijas, be to, iš Oginskio kariuomenės visa eilė partijų buvo skubiai permesta į Gardino apylinkes su uždaviniu surinkti ir pristatyti į Gardiną kaip galima daugiau maisto ir pašaro. Tuo būdu, tam tikram metui, visa Lietuvos kariuomenė (Vyšnioveckio ir Oginskio partijos) turėjo atsisakyti karinės veiklos ir diena iš dienos vykdyti rekvizicijas. Rekvizicijos yra, bendrai paėmus, ne populiarus dalykas. Jas vykdant ilgesnį laiką ir tokiu mastu, kuris vietinių žmonių nuomone toli gražu viršija reikalą, iššaukia reakciją, kuri rekvizuojančiam nėra naudinga. Galimas dalykas, kad Vyšnioveckio ir Oginskio partijos, rekviziciją vykdant, elgėsi nelabai švelniai, nes greitai buvo pastebėta vietinių žmonių nepasitenkinimas, kuris pasireiškė tuo, kad visa eilė vietinių bajorų perėjo švedų pusėn. Vietinių bajorų patarnavimo dėka švedai puikiai orientavosi apie būklę Gardine ir galėjo sekti kiekvieną rusų kariuomenės žygį.
Augustas II, apleisdamas Gardiną, manė susijungti su gen. Šulenburgu, kuris pajudėjo iš Silezijos. Jis numatė, prijungęs Šulenburgo kariuomenę, pulti švedus (Roehnschjoeldo vadovau-
Livonijos valstietis, 1700 metais tarnaujantis švedų kariuomenei vadovu. (Iš tų laikų graviūros)
jamus), juos sumušti, po to, grįžti į Gardiną ir padėti rusų kariuomenei. Bet tas planas nepavyko. 1706 m. vasario 4 d. ties Fraustadtu Augustas buvo švedų sumuštas, ir su savo kavalerijos likučiais užsidarė Krokuvoje. Trys rusų dragūnų pulkai, kurie lydėjo Augustą, buvo visiškai išblaškyti ir tik jų neskaitlingi likučiai pasiekė Krokuvą.
Gardine dabar būklė buvo tokia, kad tik skubus pasitraukimas iš tvirtovės galėjo rusų kariuomenę išgelbėti. Kariniu atžvilgiu toks pasitraukimas buvo gan sunkus, nes švedai galėjo rusų kariuomenę pavyti ir priversti ją stoti į atviras kautynes. Kad atviros kautynės rusų kariuomenei galėjo baigtis katastrofa, buvo aišku, nes, nustojusi savo geriausios kavalerijos, kuri nužygiavo su Augustu, rusai neturėjo ką pastatyti prieš švedų kavaleriją (dėl pašaro stokos rusų kavalerija ir artilerija nustojo daug arklių, o likusieji buvo per silpni, kad galėtų veikti atvirose kautynėse).
Iš tos kritiškos padėties Ogilvis buvo išvestas tokio caro Petro įsakymo: “kai Nemunas pajudės (iki tol pastatyti tiltą), tuojau persikelti į jo kairįjį krantą. Tai atlikus, dar ledui Nemunu einant, priešas neturės galimybės persikelti, ir jūs galite laisvai žygiuoti, bet reikia žiūrėti, kad įvykdytumėt viską, kol nepajudės mažieji upeliai, nes kitaip žygis bus sutrukdytas. Vežimus krauti lengvai, per daug su savim neimti, reikalui esant, mesti viską”.
Kovo 22 dieną ledas Nemune pajudėjo. Jau kitą dieną Ogilvis perkėlė visą rusų kariuomenę į kairįjį Nemuno krantą ir išžygiavo Lietuvos
Brastos link. Karolis, kuris numatė tą rusų kariuomenės manevrą (apie caro Petro įsakymą jis buvo infromuotas savo agentų), pastatė per Nemuną tiltą ir buvo pasirengęs tuo pat metu keltis per Nemuną. Bet jo nelaimei pajudėjęs ledas nunešė švedų tiltą, ir Karolis tik balandžio 3 d. galėjo pradėti kelti savo kariuomenę į kitą Nemuno krantą. Švedai pasirinko sau kelią į Pinską, tikėdami šioje vietoje atkirsti rusams kelią, bet, nežiūrint visų pastangų, pasiekus Pinską, buvo sužinota, kad rusų kariuomenė jau pražygiavo Kovelį, ir kad ją pavyti neįmanoma. Tada švedai išsidėstė Pinsko rajone ir prastovėjo ten visą mėnesį, po to nužygiavo į Valuinę, kur birželio pradžioje išsidėstė Lucko ir Dubno srityse.
KARO PROBLEMOS
Vinstonas Čerčilis savo išsamioje hercogo Marlborough biografijoje paliečia klausimą: kame glūdi pergalės paslaptis ir iš ko susideda karo genijaus problemos? Pagal Čerčilį, atsakymai į šitus klausimus nušviestų karo operacijas bendrąja prasme ir padarytų jas žymiai aiškesnes studijoms.
Kalbėdamas apie pergalės paslaptį, Čerčilis sako, kad kautynių aprašymai, beveik be išimties, apima tik manevro operatyvinį pobūdį, visiškai neliesdami kautynių “kokybinės pusės”. “Mes skaitome”, rašo jis: “kad kautynės buvo laimėtos priešo sparną apėjus, arba jo centrą pralaužus. Kartais kariuomenė pasitraukia dėl to, kad jos komunikacijos būna perkirstos, kartais kariuomenė puola, nežiūrint, kad tarp jos ir aprūpinimo bazės įsitvirtina priešas. ..” ir t.t.
Kame glūdi pergalės paslaptis? Atrodo, kad lengva yra pasakyti: “apeiti sparną”, “pralaužti centrą”, arba perkirsti komunikacijos linijas. Bet aišku, kad nei viena iš tų priemonių nelaiduoja pergalės, ir visos jos gali būti paraližuotos kita, tokia pat veiksminga, operacija.
Ir tokiu būdu Čerčilis prieina prie to, ką jis vadina “aplinkybės ir kokybiniai faktoriai”. Tų faktorių tarpe Čerčilis išvardina: “kariuomenės dydį, jos aprūpinimą ir jos dvasią, kariuomenės apginklavimą, vadams pasitikėjimą, krašto pobūdį, kelių tinklo stovį, laiką ir orą, ir, svarbiausia, — valstybės politiką ir tuos specialius interesus, kuriuos turi kiekviena kariuomenė, plius kitas komplikacijas”.
Taip išnagrinėjęs “aplinkybes”, Čerčilis diskutuoja “karo genijaus problemas”, kurios, bendrais žodžiais tariant, susideda iš “tikro supratimo duotajame momente tų nuolat besikeičiančių jėgų, kurių negalima surašyti popieryje, ar nukopijuoti iš kokio nors praeities pavyzdžio”.
Nėra nieko lengvesnio, pagal Čerčilį, kaip nurodyti pergalės, arba pralaimėjimo priežastį, aprašant judesius kautynių lauke. Dėl to gali įtikinančiai bet koks karo kritikas rašyti, ir beveik kiekvienas, daugiau ar mažiau inteligentiškas žmogus ar rašytojas gali duoti aiškų ir logišką kautynių vaizdą, pilną kruopščiai sujieškotų smulkmenų ir technikinių išsireiškimų.
Bet karo genijus yra retas reiškinys, retesnis už “didžiausį ir švariausį deimantą”. Jei jis sušviečia veiksmų vietoje — susidaro tvarka ir planas bet kokioje netvarkoje.
Kai jis toliau tęsia Marlborough, vyriausio sąjungininkų karo vado kare už ispanų įpėdinystę, veiklos aprašymą, jis paliečia geografines, strategines ir taktines aplinkybes Olandijoje anais laikais, ir tuo pačiu paliečia klausimus, kurie turi tam tikrą sąryšį su mūsų aprašymo vienu iš svarbiausių asmenų — Loevenhauptu.
Savo knygoje “Karolis XII ir Loevenhauptas” prof. Hallendorfas tvirtina, kad Loevenhauptas savo operatyviniame veikime buvo veikiamas to išauklėjimo ir apmokymo, kurį, jaunas būdamas, gavo Olandijoje.
Kalbant apie “kokybinius faktorius”, kuriuos teko Olandijoje nugalėti, Čerčilis, tarp kitko, rašo: “Flandrijos lyguma buvo derlinga ir tirštai apgyventa, per ją teka plačios upės ir ji buvo ginama visos eilės stiprių tvirtovių. Daugiau kaip 30 didelių, pirmos klasės tvirtovių ir apie 50 įtvirtintų miestų ir pilių sudarė sieną tarp Niderlandų ir Prancūzijos”.
Loevenhaupto rytinis karo teatras turėjo tik 2 didesnes upes — Dauguvą ir Lielupę, ir tik 3 tvirtoves — Rygą ir kitas 2 mažesnes, Mintaują ir Bauskę. Kaip matome, surasti čia ką nors panašaus su Olandija yra sunku.
Sekantis, labai svarbus “kokybinis faktorius” buvo kariuomenės skaitlingumas. Niderlandų karo teatre paprastai veikdavo skaitlingos kariuomenės. Buvo atsitikimų, kai 60,000 vyrų stovėjo kiekvienoje iš kariaujančių pusių. Rytų fronte Loevenhauptas buvo priverstas kariauti, turėdamas, palyginti, labai neskaitlingą kariuomenę, net ir tada, kai rusų kariuomenės dydis prilygdavo vakarų fronto sąlygoms.
Tautiniai interesai, dėl kurių buvo kariauta, iš vienos pusės, Niderlanduose ir, iš kitos pusės, Kurše ir Lietuvoje, atrodo, buvo skirtingi, bet, iš esmės, turėjo daug bendra. Marlborough siekė palaužti Prancūzijos imperializmą. Loevenhauptas gi, belaukdamas atvykstančio Karolio, buvo paliktas vienas žinotis su gausingu priešu ir jo pastangos buvo nukreiptos pirmon eilėn apginti Rygą, nes nuo Rygos likimo priklausė visos švedų kariuomenės likimas.
Kalbėdamas apie kautynių pagrindinį tikslą, Hallendorfas sako, kad Karolis XII visuomet turėdavo tikslą sunaikinti priešo gyvąją jėgą, jo lauko kariuomneę, — principas, kuris ir šiandien yra daugumos pripažįstamas. Loevenhaupto, priešingai, pagal to pat autoriaus tvirtinimą, dėmesys buvo kreipiamas “išsemti priešą smulkiais veiksmais ir tuo pasiekti krašto okupacijos užtikrinimą. Tik palankiom sąlygom esant, jis atlikdavo trumpesnes ekspedicijas Lietuvos gilumon”.
Šis Hallendorfo Karolio ir Loevenhaupto veiksmų įvertinimas paaiškės, perėjus nuo strateginio operacijų įvertinimo, kaip tas buvo daroma iki šiol, į grynai taktinį. “Karolis XII ir Loevenhauptas” knygos autorius ne be pagrindo tvirtina, “kad tie du karo vadai skirtingai suprato kautynių vadovavimo meną”. Karolio XII tvirtumas glūdi stiprioje koncentracijoje jėgų į tą vietą, kur jis norėjo pralaužti priešo poziciją. Iš to pat savaime išeina, kad “jis nekreipė dėmesio į linijinės taktikos reikalavimus ir nesvyruodamas stūmė savo puolimo voras pirmyn, palikdamas likusią kariuomenę užpakaly”.
Visai kitą vaizdą galima pastebėti pas Loevenhauptą. Kalbėdamas apie jį, Hallendorfas sako: “Tvarkingai surašytas ordre de Bataille, kurio griežtai prisilaikoma, buvo jo veikimo pagrindas”, ir dar priduria: “metodiškas taisyklingumas, bendrai, vaidino didelį vaidmenį Loevenhaupto karo vedime”. Įvertinimas gerai atatinka tą, kas suprantama linijinės taktikos principu, užgimusiu laisvės kovų laikais Niderlanduo-se, kada senesnė kautynių rikiuotė — 10 linijų vora, buvo pakeista 6 eilių, paskui 3 eilių linija. Ta 3 eilių linija sudarė taktinį vienetą ir iš jos paprastai būdavo sudaromas pėstininkų centras, sparnuose saugomas kavalerijos, — viskas būdavo sustatyta į 2 lygiagretes linijas.
Išaiškinti Karolio XII ir Loevenhaupto kautynių rikiuočių skirtumą ir įrodyti, kad toks pat skirtumas buvo ir tarp Roehnschjoldo ir Loevenhauoto kautynių rikiuočių (Roehnschjoldas buvo Karolio XII mokytoj as) galima palyginti kautynes ties Gemaeuerthofu su kautynėmis ties Fraustadtu. Kas liečia pirmąsias kautynes, tai apie jas daug kalbėti neprisieina, — užtenka to, kas savo vietoje apie jas buvo pasakyta. Antrosios gi kautynės teks trumpai atpasakoti.
1706 m. vasario 3 d. apie vidurdienį susidūrė 2 kariuomenės: rusų — saksų kariuomenė apie 18,000 stiprumo (2,000 kavalerijos ir 16, 000 pėstininkų) ir švedų — apie 11,000 (6,000 kavalerijos ir 5,000 pėstininkų). Pirmajai kariuomenei vadovavo žinomas ir savo laikais augštai vertinamas Matthias Johan von der Schulenburg; ji užėmė poziciją tarp kaimo Geyersdorf pietuose ir kaimo Roersdorf šiaurėje. Fronto ilgis buvo apie 2,500 m. Kautynių rikiuotę, griežtai pagal linijinės taktikos reikalavimus, sudarė 2 linijos be gilumon ešalonuotų rezervų. Vietovė buvo atvira, be kliūčių priešaky, sparnai galėjo būti lengvai apeiti, nežiūrint miško šiaurėje ir pelkių pietuose, kurios šiek tiek varžė didesnių kariuomenės dalių manevravimą.
(Bus daugiau)
