DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

O. URBONAS

Įvadas.

Vertindama mano studiją apie Livonijos karą gerbiamoji dr. V. Sruogienė rašė (1958m. KARYS Nr.6 ir 7): “1600-1611m. karas su švedais negali būti teisingai ir pilnai atvaizduotas, nepanaudojus greta švediškų ir mūsų turimųšaltinių, kaip kanclerio Leono Sapiegos.....“

Pulk. O. Urbono straipsnis, labai svarbus ir įdomus, tačiau paremtas daugiausia švedų šaltiniais irgi yra vienpusiškas. Todėl jisai daugiau vaizduoja švedų, o ne mūsų kariuomenės žygius, švedų, o ne mūsų vadus ir reikalus......“.

Su kiekvienu čia parašytu žodžiu visiškai sutinku, esu lygiai tos pačios nuomonės ir laikau, kad p. Sruogienei pasisekė mano darbo įvertinimą tiksliai suformuluoti.

Nesu istorikas, ir į istoriko vardą pretenzijų neturiu. Į savo darbus žiūriu ne kaip į vispusišką ir pilną karo atvaizdavimą, bet kaip į švedų šaltinių pažiūrų ir interpretacijų santrauką, vienkart mėgindamas (tik mėgindamas) suformuluoti tuometinės Lietuvos kariuomenės būdingesnius bruožus, žinoma, tiek, kiek tas yra įmanoma švedų šaltiniais remiantis, nes be švedų šaltinių, man kiti beveik visiškai yra neprieinami.

Nežiūrėdamas visų tų trūkumų, drįstu ir vėl “Kario” skaitytojams patiekti studiją, kuri apima Didžiojo Šiaurės karo pradžią, taip pat tikėdamas tuo, kaip rašo dr. Sruogienė, kad “tokiu būdu, švedų karai laukia dar lietuvio istoriko, kuris, apžvelgęs visus svarbiausius šaltinius, galėtų duoti vispusišką ir pilną vaizdą.. . .”.

Gerbiamoji dr. Sruogienė užbaigia savo kritiką lotynišku posakiu “audiatur et altera pars”, — atsakysiu irgi lotynišku posakiu “Quod potui feci, faciant meliores potentes”.

*

1702 metų karo veiksmų pasėkoje (žiūr. 1958 m. “Karys”, Nr. 3 ir 4) visas karo teatras pasidalino kaip ir į du savistovius karo teatrus: Lenkijos ir Suomijos-Baltijos. Iš jų Lenkijos teatras buvo, žinoma, svarbiausias, nes čia švedams vadovavo pats Karolis XII ir prieš jį kovojo europietiškai organizuota Augusto II kariuomenė, tuo metu caro Petro kariuomenė buvo dar tik reorganizacijos stadijoje.

Tarp šitų svarbiųjų karo teatrų susidarė dar ir trečias, nors ir mažiau reikšmingas. Tai buvo Lietuvos karinis teatras, kuris, dėl savo geografinės padėties, turėjo tam tikros reikšmės ir vienai ir kitai kariaujančių pusių. Švedams šis teatras buvo svarbus, nes per jį vedė visi keliai Į Rygą, kuri buvo švedų kariuomenės bazė, gi caras Petras buvo užinteresuotas veiksmais Lietuvoje, nes jie varžė švedų jėgų dalį, trukdė jų susisiekimą su Švedija ir apsunkino švedams karo reikmenų pristatymą jų kariuomenei.

*

BENDRA KARINĖ PADĖTIS 1703 METŲ PRADŽIOJE.

Būklė Lenkijos fronte priklausė nuo tų veiksmų, kurie įvyko 1702 metų bėgyje. Nežiūrint pergalės ties Klišovu 1702 metų kampanijos rezultatai, iš švedų pusės sprendžiant, nepasižymėjo dideliais strateginiais laimėjimais. Saksų kariuomenė, pasirodo, gan greitai atsigavo nuo gauto smūgio, tuo labiau, kad švedų jėgos iš Pomeranijos pavėlavo ir neleido Karoliui XII pilnai įvykdyti jo planą: apsiausti Augusto II kariuomenę, susitelkusią ties Krokuva, Lenkijos pietų-vakarų kampe, ir vienu smūgiu išspręsti visą reikalą. Augustas II numatęs Karolio XII manevrą, suskubo, vos tik pusės dienos žygiu anksčiau, pražygiuoti Bochnią, ties kur Karolis buvo numatęs liepos 26 dieną atkirsti Augustui atsitraukimą į rytus.

Jėgų santykis šiame karo teatre 1703 metų pradžioje atrodė taip: Augustas turėjo savo saksų kariuomenę iš maždaug 13,000 vyrų, iš kurių apie 5,000 buvo raitelių. Pėstininkai buvo suskirstyti į 12 pulkų, dragūnų ir kirasyrų buvo po 6 pulkus. Be nuosavos kariuomenės Augustas disponavo lenkų karūnos kariuomenės dalimi ir Lietuvos kariuomene, kurios didesnioje dalis buvo pritraukta iš Lietuvos. Kiek lenkų ir lietuvių buvo — sunku tiksliai nustatyti, tačiau iš likusių švedų archyvuose išmėtytų davinių atrodo, kad vienų ir kitų būta po 6,000 vyrų. Tuo būdu viso Augusto II kariuomenės galėjo būti apie 25,000.

Karolis XII 1702 metų pabaigoje susilaukė iš Švedijos apie 4,000 vyrų ir be to disponavo dar 3,000 vyrų Lietuvos kariuomene, likusia ištikima Sapiegai. Tuo būdu visą jo kariuomenę

1702 M. VEIKSMAI LIETUVOJE IR LENKIJOJE. (Iš J. Wimmer knygos “Wojsko Rzeczpospolitoj w dobie wojny potnoczney”, 1956)

sudarė maždaug 30,000 vyrų. Ji buvo padalinta į 13 pėstininkų pulkų, 10 kavalerijos pulkų ir 4 dragūnų pulkus (toks padalinimas gali atrodyti keistas, lyg dragūnai nebūtų raiteliai. Bet anais laikais taip buvo. Dragūnai nebuvo grynai kavalerijos ginklo rūšis, nes jie galėjo kautis ir raiti, ir pėsti. Tai buvo savo rūšies raita pėstija).

Iš kariuomenės dalių išvardinimo galima matyti, kad Lietuvos magnatų tarpusavė kova privedė Lietuvą prie tikro pilietinio karo, kur lietuvis Augusto pusėje kovojo prieš lietuvį Sapiegos, tiksliau sakant, Karolio XII pusėje esantį. Ypatingai padėtis paaštrėjo, kai Sapiega su savo dalimis kovojo Lietuvos fronte, kur lietuviai kovėsi viens prieš kitą, Lietuvos žemėje. Anie laikai, bendrai imant, buvo pakankamai žiaurūs, bet susirėmusieji skirtingų tautų priešai stengdavosi išlaikyti bent išorinę garbę. Dėl to belaisviai, bendrai, žudomi nebūdavo, kai kas net stengdavosi su jais žmoniškiau elgtis. Bet visi žmoniškumo, garbės ir kiti jausmai išgaruodavo kai tik lietuvis susidurdavo su lietuviu priešingose pusėse. “Išdavikas”, būdavo šaukiama iš abiejų pusių, ir su belaisviais būdavo elgiamasi kaip su išdavikais.

Priešų kariuomenės 1703 metų pradžioje buvo išdėstytos taip: saksų kariuomenė buvo daugumoje sutalpinta vakarų Prūsuose ir Mozūruose, ji sudarė Augusto II kariuomenės vakarų grupę. Jai vadovavo Steinau. Iš šitos grupės 2 pėstininkų pulkai ir 1 dragūnų pulkas (vėliau šita rinktinė buvo sustiprinta dar 1 kavalerijos pulku) dar 1702 m. lapkričio mėn. buvo pasiųsti į Gardiną, kur jie sudarė Augusto II kariuomenės rytų grupę. Šioje grupėje buvo sutelkta didesnė Vyšnieveckio kariuomenės dalis.

Toks Augusto II kariuomenės išdėstymas atrodo, buvo padiktuotas, pirmoj eilėj, politinių tikslų. Prof. Hjerne nuomone, jis buvo numatęs savo pusėn patraukti Daniją ir Prūsiją, taigi, tam tikslui pasiekti toks kariuomenės išdėstymas buvo gan svarus “argumentas”. Be to, Augustas nenorėjo per daug atsitolinti nuo Didžiosios Lenkijos, kuri sudarė prieš jį lyg ir opozicijos židinį.

Bet toks išdėstymas turėjo, neabejotinai, ir savo karinį tikslą, nes iš tiesų abi šios grupės (vakarų Prūsuose ir Lietuvoje) skyrė Karolio kariuomenę nuo susisiekimo su Švedija. Tas turėjo ypatingos reikšmės nes buvo žinoma, kad Karolis iš Švedijos laukia didelių pastiprinimų, kurie, 1702 m. žygį Lietuvon pradedant, buvo palikti Švedijoje ir po to perkelti į Rygą.

Gi kariuomenės išdėstymas Lietuvos fronte buvo padarytas atsižvelgiant į būsimus švedų veiksmus. Kad švedai nestovės vietoje nieko neveikdami buvo aišku. Tačiau jie galėjo nukreipti savo veiksmus arba į Steinau grupę, arba į Lietuvą, kad užtikrintų sau ryšį su nugarių ir ramybę užfrontyje. Tokio atsitikimo atveju šioji grupė turėtų galimybės, arba išbūti tam tikrą laiką vietoje ir išlaukti tolimesnės karo eigos pasekmių, arba pasitraukti Lietuvos gilumon, kur atsirėmus į neutrales valstybes, priverstų Karolį pulti Augustą vakarų Prūsų rajone.

Tada rytinė grupė sudarytų, pagal Vyšnioveckį (Vyšnioveckio raštas Augustui iš 1703 m. vasario 23 d.), vieną replių dalį, kuri apimtų priešą iš sparno ir iš užpakalio.

Švedų kariuomenė 1702 m. pabaigoje stovėjo tarp Sandomiro ir Kazimiersz. Ties Zawi-chost kariuomenė peržengė Vyslą ir 1703 m. sausio pradžioje pasiekė Liublino rajoną, kur apsistojo žiemai. Iš šito postovio gan stiprios rinktinės buvo pasiųstos į pietų-rytus, į rytus ir į šiaurę. Svarbiausia tų rinktinių buvo Rehnsioeldo sausio 9 d. pasiekusi Blonie ir ten plačiai išsidėsčiusi tarp to miesto ir Varšuvos.

Dėl tokio Karolio XII kariuomenės išdėstymo tenka pasakyti štai ką: stovinčiam ties Liublinu Karoliui XII, po to, kai Rehnsioeldas užėmė Blonie, kelias per Varšuvą į vakarų Prūsus buvo atviras. Sausio mėnesio pabaigoje jis užėmė Lietuvos Brastą, kas atidarė jam kelią ir Lietuvon. Toks jo kariuomenės išdėstymas tuo pačiu laidavo jam viešpatavimą visoje pietinėje Lenkijoje.

KURŠO— LIETUVOS KARO TEATRAS.

Politiniu — geografiniu atžvilgiu šis karo teatras apėmė Kuršo hercogystę, D.L.K. su Žemaitija ir Livoniją. Kuršą valdė D.Š. karo pradžioje hercogas Ferdinandas, savo brolio mažamečio sūnaus Friedricho Wilhelmo globėjas. Hercogas Ferdinandas buvo lenkų tarnybos generolas — leitenantas ir todėl atvirai stojo saksų pusėn jiems veikiant prieš Rygą. Tas privertė jį, švedams į Kuršą įžygiavus, palikti tėvynė, ir visas kraštas pateko po švedų administracija.

Vietos konfigūracijos atžvilgiu visas tas karo teatras gali būti vadinamas miškuota lyguma, per kurią teka daug upių; tačiau skirtumas tarp kalnuotų vietų ir lygumos, kai kuriose vietose visgi, yra gan aiškus. Šiaurėje tęsiasi Rygos—Mintaujos lyguma, kuri prasideda į šiaurę nuo Dauguvos ir eina į pietus Musos upės link. Šiaurinėje savo dalyje (maždaug iki Mintaujos linijos) lyguma yra miškuota ir baluota ir žemė nederlinga, pietinė gi jos dalis mažai miškuota ir labai derlinga. Į rytus nuo šios lygumis driekiasi, t.v., Kuršo kalnuota vietovė, kuri šiaurėje siekia Selburgą prie Dauguvos. Pietuose ta kalnuota vietovė jungiasi su Lietuvos šiaurės-rytų miškuota ir ežeruota vietove.

Pagrindinėje kryptyje, Daugpilis—Vilnius— Gardinas, tęsiasi Lietuvos kalnuota vietovė. Jos šiaurės-rytų daly užtinkama daugybė ežerų. Didžiausią augštį tą kalnuota vietovė pasiekia ties Vilnium. Lietuvos vidury guli gan plačios balos, ir toliau į pietų-vakarus randasi garsusis Baltvyžio miškas, kuris užima didelius plotus į šiaurę nuo Lietuvos Brastos. Gi Lietuvos pietinė dalis — tarp Bugo ir Dniepro — visas tas rajonas, buvo beveik nepraeinamas dėl skaitlingų ir didelių balų. Visa ta sritis buvo apaugusi mišku.

Šito karo teatro upės sudarė, ypač pavasarį ir rudenį, žygiuojančiai kariuomenei dideles kliūtis. Vietose, kur upių krantai neaugšti upės pavasarį paprastai išsilieja užsemdamos gan didelius plotus. Tuo metu persikėlimas per upes kariuomenei ypatingai sunkus.

Kas liečia susisiekimą keliais, tai Kuršas ir Žemaitija jau anais laikais turėjo gan platų kelių tinklą, nors dėl savo stovio jis ir negalėjo būti laikomas pavyzdingu. Pavasarį ir rudenį keliai pairdavo, žiemą gausus sniegas trukdydavo susisiekimą. Svarbiausi to karo teatro keliai buvo: Grobin—Skuodas—Telšiai, Ryga—Mintauja — Joniškis — Šiauliai, Mintauja — Bauskė— Pasvalys ir Ryga—Biržai. Žemaitija su Lietuva jau anais laikais buvo surišta ištisu kelių tinklu. Sprendžiant iš kariuomenės dalių judėjimo galima manyti, kad kelių tinklas abiejose pagrindinio kelio Šiauliai—Kaunas—Gardinas—Tykocin ir Panevėžys—Vilnius—Slonimas —Lietuvos Brasta buvo pakankamai išvystytas.

Kariuomenės maitinimo atžvilgiu patogiausias Kuršo rajonas buvo pietuose ir vakaruose, ypač sritis į pietus nuo Mintaujos, kuris jau anais laikais sudarė Kuršo aruodą. Rajonas į rytus, išskyrus nedidelį plotą aplink Daugpilį, buvo menkai apgyventas ir, maitinimo atžvilgiu, dėl nederlingos žemės, kariuomenei nebuvo patogus. Žemaitijoje kariuomenės maitinimo sąlygos buvo geros, kaip ir bendrai visoje Lietuvoje, kuri, išskyrus didelius balų plotus pietuose, turėjo užtektinai maisto ir pašaro atsargų.

POLITINĖ PADĖTIS 1703 METŲ PRADŽIOJE IR AUGUSTO II SANTYKIAI SU RUSAIS

1702 m. Didžiojo Šiaurės karo trečiaisiais metais, visoje Europoje nepaprastai pagyvėjo diplomatinė veikla, nes rytų valstybių susikirtimas lyg ir pasikartojo vakaruose. 1701 m. prasidėjęs karas už Ispanijos įpėdinystę jau 1702 m. gegužės mėnesio bėgyje visai išsiplėtė. Visos valstybės buvo priverstos peržiurti savo politinę buklų atsižvelgdamos į tuos abu karus, kurie, atrodė, ilgus metus veiks Europos būklę.

Prancūzijos priešams kilęs rytuose karas buvo ypatingai nemalonus, nes jie tam tikrame laipsnyje priklausė vokiečių valstybių karinių resursų. Dvi iš tų valstybių — Švedija ir Saksonija — jau buvo visai paskendę rytų krizyje, ir daug kas spėjo, kad ir Prūsai su Danija bus į tą krizį įtraukti.

Visos vokiečių valstybės jau nuo 1702 m. rugsėjo mėn., einant vokiečių seimo nutarimu, buvo įtrauktos į karą prieš Liudviką XIV, bet tai, toli gražu, nereiškė, kad jos galėjo aktyviai prie to karo prisidėti. Paraginti jas prisidėti galėjo tik joms suteikta pagalba (daugiausia subsidijos), be to, karas neturėjo prieštarauti jų valstybiniams interesams.

Jau 1701 metais rytų karas neigiamai paveikė kareivių verbavimą Vokietijoje. Pagal tų pat metų sausio mėn. sutartį (tarp imperatoriaus ir Augusto II) pastarasis privalėjo išstatyti 8,000 vyrų prieš Prancūziją. Tačiau tos jėgos į vakarų karo teatrą niekuomet neatvyko (Brulin 1909, pusi. 159). Imperatoriaus su Švedija šia prasme vestos derybos irgi teigiamų rezultatų nedavė, o Danija ir Prūsija, įsipareigavę pasiųsti prieš Prancūziją tam tikrą pagelbinę kariuomenę ir tą pažadą dalinai išpildę, vis gi žymia dalimi priklausė nuo padėties rytuose.

Kad greičiau ir teigiamai išspręstų pagelbinės kariuomenės prieš Liudviką XIV klausimą, imperatorius ir jūrinės valstybės (Anglija, Olandija) dėjo visas pastangas greičiau užbaigti karą rytuose, arba bent jį lokalizuoti (E. Carlson, 1880, pusl 136). Siekti šito tikslo sąjungininkai diplomatai daug dirbo Karolio XII ir Augusto II vyriausiose būstinėse, Stockholme ir kitur. To pat tikslo siekė ir dalis lenkų magnatų, nežiūrint ar jie stovėjo Augusto II pusėje ar jo priešų (kaip Sandomiro seimas 1702 m., taip ir Liublino seimas 1703 m. paskyrė delegatus, kurie vesdami derybas per kariaujančių pusių diplomatus, tiesioginiai ar per kitus lenkus, turėjo siekti karo užbaigos. — Herlitz, pusl 9 ir 20). Jų svarbiausias tikslas buvo išlaisvinti kraštą nuo pyliavų, kurių abi kariaujančios pusės reikalaudavo.

Tačiau visų tų pastangų rezultatai buvo menki. Tarpininkų padėtis buvo silpna, garantijos, kurias jie galėjo duoti — beveik bevertės. Be to ir prieštaravimai tarp kariaujančių pusių buvo per dideli, kad galima būtų lengvai surasti priimtiną abiem pusėm kompromisą. Vienas iš tokių prieštaravimų buvo Karolio reikalavimas žūt būt detronizuoti Augustą. Iš kitos pu-

Karolis XII, Švedijos karalius

 

sės ir Augustas, kuris tam tikrais momentais sutikdavo derėtis, niekuomet neduodavo garantijų, kad jo 1700 m. vykdyta operacija prieš Ryga nebus pakartota.

Jei taikos derybos ir nedavė jokių rezultatų, tai vis gi šis tas buvo padaryta karą lokalizuojant. Bet tuo pat metu abi kariaujančios pusės telkė savo jėgas ir ketvirtaisiais karo metais jos buvo pasiryžę žūt būt tęsti karą toliau. Ypatingą svarbą įgijo Augusto santykiai su caru Petru.

1701 m. vasario mėnesio Biržų sutartis buvo sudaryta išeinant iš to, kad abiejų valstybių kariuomenės ves karą prieš švedus Estijoje ir Livonijoje. Be to, ta sutartis buvo sudaryta caro Petro po nelaimingų Narvos kautynių, kai jam teko derėtis dar su nenugalėtu Lenkijos karalium. Tačiau nuo to laiko įvyko didelių pasikeitimų. Bendros operacijos planas prieš švedus Baltijos provincijose 1701 m. visiškai nepasisekė, ir saksų kariuomenė, nežiūrėdama savo sąjungininkės sunkios padėties, pasitraukė į pietus skubėdama tarp savęs ir švedus įterpti didelius Lietuvos ir Lenkijos plotus. Sugrįžęs į

Lenkiją Augustas II ties Klišovu buvo visiškai sumuštas tuo metu kai rusai ties Hummelshofu sumušė ten stovinčius švedus ir užėmė didelius tos provincijos plotus. Didžiausią pasisekimą tačiau turėjo rusai, kai rudenį jiems pasisekė užimti švedų tvirtovę Noeteborgą ir, tuo būdu, tvirtai atsistoti Ingrijos rytinėje dalyje. Jei prie to dar pridėti, kad Augustas keletą kartų mėgino sueiti su Karoliu į derybas (ar nuoširdžiai, ar ne — nėra išaiškinta), suprantama, kad Biržų sutartis tada jau nedaug ką reiškė. 1703 m. pavasarį prasidėjo rusų — saksų derybos. Kovo 24 d. ir balandžio 16 d. saksų pasiuntinys prie Petro, pulkininkas von Arnstedt, pasiūlė jam atnaujinti tiesioginį bendradarbiavimą pasiunčiant rusų kariuomenės dalį Lenkijon ir Augustui išmokant tam tikrą subsidiją pinigais. (Petro I rezoliucija iš 1703 m. balandžio 10 dienos,—originalas ir nuorašas Drezdene, Nr. 3016). Petras kuris kaip tik įtraukė kariuomenę didesnėms operacijoms Ingrijoje, atsakė, kad ta kariuomenė jam pačiam yra reikalinga, tačiau jis sutiktų pasiųsti Lenkijon 10,000 vyrų, kurie stovėjo Rusijos pietų-vakarų daly, bet tik tuomet, kai bus visiškai tikra, kad turkai nestos prieš jį į karą. Dėl subsidijos Petras pareiškė, kad jis sutinka išmokėti Augustui 200,000 rublių paėmęs Mohilevą užstatu.

Apie tą sutartį tenka pasakyti štai kas: caras žada pasiųsti 10,000 vyrų kariuomenę Lenkijon, bet stato sąlygas, ne nuo jo pareinančias; gi Mohilevo užstatymas buvo Augustui, atsižvelgiant į jo padėtį Lenkijoje, visiškai neįmanomas. Derybos buvo tęsiamos toliau ir, galų gale, 1703 m. liepos 10 d. į Petrapilį atvyko nepaprastas saksų įgaliotinis ir pasiuntinys Wolf Friedrich von Witzlebenas tikslu nuteikti carą saksams pageidaujama prasme. Pradžioje caras griežtai atsisakė silpninti savo kariuomenę Ingrijoje bet, kai Witzlebenas prisispyręs nurodinėjo sunkią Augusto būkle ir reikalavo, kad dar šiemet kokios nors rusų karinės jėgos būtų pasiųstos Lenkijon, caras, galų gale, sutiko pasiųsti keletą pulkų, stovėjusių ties Smolensku ir Ukrainoje. Tuo būdu 12-23 liepos buvo pasirašytas “traktatas”, kuris tais pačiais metais Augusto ir Petro buvo ratifikuotas. Pagal tą “traktatą”, turėjusį atstoti Biržų sutartį iš 1701 metų, 12,000 vyrų rusų kariuomenė dar 1703 m. turėjo žygiuoti Lenkijon ir susijungti su saksų kariuomene. Jei švedai grįžtų — Augustas su kariuomene turi juos persekioti ir tuo būdu palengvinti rusų pagrindinei kariuomenei pravesti numatytą operaciją. Dėl subsidijų buvo sutarta, kad dar tais pat metais Augustui II bus išmokėta 300,000 rublių grynais.

Augusto II pastangos dar tais pat metais visomis jėgomis pradėti operacijas Lenkijoje priklausė nuo tos būklės kurion jį pastatė Karolio XII operacijos. Pirmoj eilėj reikėjo gelbėti Torno tvirtovėje apgultą saksų pėstiją. Tačiau reikalas buvo jau pavėluotas. Rusų daliniai Lenkijoje pasirodė ne anksčiau kaip 1704 m. vasarą. Jų ten pasirodymas iššaukė didelį lenkų nepasitenkinimą, aiškų net Augusto II šalininkų tarpe (Herlitz, Karolio XII politika, tomas I, pusi. 3).

Lietuvos bajorus, kurie stovėjo Augusto II pusėje, politiniai ryšiai jungė su rusais. Tie bajorai, kurie jau nuo 1701 m. rudens aktyviai kovojo prieš švedus, suėjo į ryšius su rusais. Tie bajorai, kurie jau nuo 1701 m. rudens aktyviai kovojo prieš švedus, suėjo į ryšius su rusais Biržų suvažiavimo metu, ir jau tada, ten vestų derybų metu, jie vaidino tam tikrą politinį vaidmenį. Už išmokėtą jiems ekonominę paramą jie rusams perleido prie Dniepro gulinčią Sapiegos tvirtovėlę Bychov, kurią su rusų pagalba 1702 m. rudenį, jie buvo užėmę. Rusai netrukus ir

Augustas II, D. Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius ir Saksonijos elektorius

vėl tą tvirtovėlę grąžino Augusto II šalininkams Lietuvoje. Tačiau 1702 m. karinio bendradarbiavimo tarp Lietuvos bajorų ir rusų nebuvo nežiūrint žymiausio švedų priešininko Žemaitijos starosto Oginskio nuolatinio tarpininkavimo.

1703 m. ryšiai tarp Lietuvos bajorų ir caro Petro žymiai sustiprėjo. Suvažiavime Vilniuje, 1703 m. kovo 15 d., Augusto II šalininkai nutarė tuojau pasiųsti pas carą delegaciją su užtikrinimu, kad Lietuva ir toliau kariaus prieš švedus ir su prašymu išmokėti Lietuvai subsidiją pinigais už tolesnį kare dalyvavimą (“traktatas” su Lietuva ir birželio 28 d.). Delegatai tuojaus nuvyko į Rusiją, ir birželio 28 d. jiems pavyko išgauti caro sutikimą išmokėti 30,000 rublių. Be to, caras iškilmingai pasižadėjo nesiekti savo valstybės padidinimo D.L.K. sąskaitom Kokio nors susitarimo dėl rusų kariuomenės pasiuntimo Lietuvon nebuvo padaryta tačiau delegatai įsipareigojo, kad rusų kariuomenei į Lietuvą įžygiavus, Lietuva apsiims ją išlaikyti tol kol ji stovės Lietuvoje (aprūpinti maistu ir pašaru).

Bet kol tos derybos ėjo nedidelės rusų kariuomenės jėgos atvyko į Biržus, juos užėmė ir apsistojo sudarydamos ten įgulą.

Augustas II nesitenkino jo ir Lietuvos delegatų derybų rezultatais ir siekė išgauti iš caro didesnę karinę ir ekonominę pagalbą. 1703 m. jis dėjo visas pastangas Liubline ir vėliau Ja-varove, įkalbėti seimo narius pasiųsti pas carą dar ir Lenkijos delegaciją. Galų gale jam pasisekė ir 1704 m. pradžioje Lenkijos pasiuntinys išvyko pas carą. Tačiau daug seimo narių tam griežtai priešinosi ir pasiuntinio išvykimas iššaukė didelį jų nepasitenkinimą.

1703 m. bėgyje vieną iš svarbesnių tarptautinių vaidmenų vaidino diplomatinės derybos saksų ir švedų su lenkais. Augustas II, po nepasisekusių 1701 m. pastangų įtraukti Lenkiją į karą prieš švedus, iškėlė tą klausimą Varšuvos seime 1701-1702 m. ir pakartotinai kėlė jį kiekviena patogia proga. Tačiau nežiūrint, kad Mažojoje Lenkijoje 1702 m. rugpiūčio mėn. susidarė t.v konfederacija, o spalio mėn. Didžiojoje Lenkijoje ir 1703 m. kovo mėn. Lietuvoje — sukelti visą lenkų tautą prieš švedus jam nepasisekė (1702 m. balandžio mėn. senato priimtas nutarimas stoti į karą prieš švedus turėjo maža reikšmės — Hjaerne, psl. 152). Respektas švedų laimėjimų ir Augusto II ryšiams su rusais nepasitikėjimas veikė ta prasme, kad jie nesiryžo aiškiai stoti Augusto pusėje (magnatai bijojo, kad Rusija po pergalės kare sutvirtins krašte savo pozicijas ir atims jiems jų turimas privilegijas).

Atrodė, kad Augustas II susilaukė didelio laimėjimo 1703 m. Liublino seime, tačiau nežiūrint iškilmingo pasižadėjimo stoti į karą prieš švedus — ir šį kartą tas pasižadėjimas turėjo maža praktiškos reikšmės. Javorovo suvažiavime prieštaravimai tarp Augusto ir jo pavaldinių pasiekė tokią aštrią formą, jog jis įsitikino, kad sukelti visą Lenkiją prieš švedus jam vis vien nepavyks.

Tenka pasakyti, kad švedų-lenkų derybose vyravo du dalykai: Karolio XII pastangos karą su Augustu lokalizuoti ta prasme, kad Lenkiją visai išjungti iš karo, kartu reikalaujant detronizuoti Augustą II, ir lenkų pastangos reikštis tarpininko vaidmenyje. Aišku, Karolio reikalavimas detronizuoti Augustą II turėjo lenkus įžeisti, bet reikia prisiminti, kad pati detronizacijos idėja, pirmoj eilėj, gimė tų pačių lenkų tarpe.

1701-1702 VEIKSMAI LIETUVOJE

Karolis XII, 1701 m. rudenį, parengė savo kariuomenę žygiui į pietus ir 1702 m. sausio mėn. pradžioje pradėjo žygį per Žemaitiją Nemuno link. Kurše jis paliko generolą-majorą Stuartą, kuris turėjo ginti kraštą nuo rusų ir nuo lietuvių.

Žemaitijoje ir Lietuvoje, kurį laiką siautė tikras pilietinis karas. Iš pradžių reikalas lietė Sapiegą, kuris sukoncentravo savo rankose visą valdžią Lietuvoje, kas iššaukė didelį nepasitenkinimą Oginskių šeimoje, kuri ir stojo į atvirą kovą prieš Sapiegą. Prie tos kovos netrukus prisidėjo ir Vyšnioveckiai. Kai 1701 m. rugsėjo mėn. Karolis XII paskelbė, jog jis ima savo globon visus Lietuvoje esančius Sapiegos turtus ir pasikėsinimą į juos jis skaitys priešingu sau veiksmu — prasidėjo susidūrimai tarp švedų ir Oginskio — Vyšnioveckio šalininkais. Pirmas į kovą prieš švedus stojo Žemaitijos starosta Greg. Oginskis, kurį palaikė Vyšnioveckiai. Kai Žemaitija 1701 m. gruodžio mėn. bėgyje, Karoliui XII asmeniškai vadovaujant, buvo nuo Oginskio ir Vyšnioveckio dalių išvalyta, Lietuvos kariuomenė pasitraukė į rytus ir apsistojo miškuotuose plotuose išilgai Kuršo sienos. Tas rajonas kuriam laikui ir virto Lietuvos kariuomenės baze operacijoms prieš švedus.

Vertinant tolesnį lietuvių pasipriešinimą švedams ir nagrinėjant kariuomenės veiksmus, reikalinga prisiminti, kad Lietuvos tuometinė kariuomenė nebuvo panaši į modernią kariuomenę. Kariuomenės, kaip mes tą sąvoką šiandieną suprantamę, išskiriant magnatų ir karaliaus nedidelius dalinius, nebuvo. Kariuomenę tada sudarė pašauktieji bajorai—šlėkta, kuriesu savo žmonėmis stodavo tarnybon savo noru, arba per prievartą. Sekant Lietuvos magnatų— Sapiegos ir Oginskio su Vyšnioveckiais — tarpusavio kovą, matosi kokių priemonių griebėsi ir viena ir kita pusė, kad patrauktų savo pusėn šlėktą, nuo kurios išimtinai priklausė kariuomenės sudarymas (liaudis — chlopai, žinoma nebuvo atsiklausiama ar ji nori stoti į kariuomenę ar ne). Visos priemonės tam buvo geros:    įkalbinėjimas (propaganda), papirkimas,pažadai, galų gale, grasinimas ir prievarta. Taip sudaryta kariuomenė faktiškai susidėdavo iš atskirų bajorų, kurie, ir į kariuomenę stoję neatsisakydavo savo ambicijų, savimeilės, išdidumo ir t.t. Nesucementuoti karinės drausmės ir nepratę klausyti (primestos Lenkijos pacta conventa padarinys), bajorai nenoriai priimdavo vado įsakymus ir nenorėdavo pripažinti jo autoriteto. Tokios, gan palaidos, lietuvių bajorų rinktinės, arba, kaip jas vadindavo “partijos”, stojo į kovą prieš drausmingą ir gerai apmokytą švedų kariuomenę. Nenuostabu todėl, kad, dažnai, 3-4 net 5 kartus skaitlingesnės lietuvių rinktinės, nepajėgdavo prieš švedus atsilaikyti. Apmokymo ir drausmės trūkumas katastrofiškai atsiliepdavo susidūrimų eigoje. Negalima neigti, kad bajorų tarpe buvo didelis skaičius tikrų patriotų, kurie vien dėl idėjos stojo savo kraštą ginti nuo okupanto, nesigailėdami nei savo gyvybės, nei savo turto — bet bendroje masėje jie pasireikšti negalėjo ir jų aukos neatnešė tos naudos, kurios jos buvo vertos.

Kaip jau sakyta, žygiuojant Karoliui per Lietuvą, jos kariuomenė pasitraukė į rytus, iš kur, kiek galėdama, bandė švedų žygį trukdyti. Maža, bet reikšminga tvirtovėlė Biržai, sudarė patogų išeities punktą ir vienai ir kitai kariaujančių pusių. Prieš pradėdamas žygį į pietus, Karolis XII numatė kokius nepatogumus turės tame rajone paliktos švedų jėgos, jei ta tvirtovė patektų į lietuvių rankas. Jo įsakymu buvo sudaryta rinktinė iš 2 batalionų pėstininkų ir 2 eskadronų kavalerijos su artilerija, kuri gavo įsakymą netikėtai pulti Oginskį, jį sumušti ir užimti Biržus. Oginskis, savu laiku įspėtas, suskubo pasitraukti, gi Biržų užėmimas nepasisekė. Biržų komendantas buvo toks nemandagus, kad pasitiko švedus artilerijos ugnimi ir griežtai atsisakė vesti su jais bet kokias derybas. Vasario 16 d. švedai prisiartino prie Biržų, bet, būdami per silpni pulti Biržus apsistojo Biržų apylinkėse ir pradėjo vykdyti maisto ir pašaro rekvizicijas. Kokiomis priemonėmis tos rekvizicijos buvo vykdomos, nėra reikalo pasakoti, tačiau, kad tos priemonės neprisidėjo prie apylinkės pacifikavimo — yra savaime aišku.

(bus daugiau)

DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE

O. URBONAS

(Pradžia gegužės KARIO Nr.)

Lietuvos - Lenkijos dragūnų berdišius (kairėje); pėst. puskarininkio jietis, jo rango ženklas (deš.). Abu ginklai vartoti XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje

Prastovėjusi ties Biržais apie savaitę laiko, rinktinė ir vėl mėgino pulti Oginskį, bet pastarasis, manevruodamas, vengė stoti su ja į kautynes. Kovo mėnesio pradžioje rinktinė persikėlė ties Anykščiais per Šventąją ir nužygiavo į Vilnių, kur prisijungė prie generolo Moernerio kariuomenės.

Taip pasibaigė pirmoji švedų operacija Lietuvoje. Nežiūrint laimingos pabaigos, švedų operacija iš vienos pusės, įrodė švedų kariuomenės pirmavimą kautynių lauke, iš kitos gi, įtikino lietuvius, kad jie susilaukė žiauraus okupanto švedo, kuris nesivaržydamas dėl priemonių, sieks savo tikslo.

1702 m. pirmoje pusėje didesnių lietuvių karo veiksmų neįvyko, nes Lietuvoje stovėjo tokios stiprios švedų jėgos, kad bet kokia stambesnė prieš juos operacija buvo neįmanoma. Bet, kaip žinoma, Moerneris 1702 m. gegužės mėn. pradžioje paliko Vilnių ir nužygiavo į Lietuvos Brastą. Čia jis prastovėjo iki birželio 17 d., kai paliko ir tą miestą ir nužygiavo Krokuvos link (jis suskubo susijungtis su Karoliu XII prieš kautynes ties Kliszow). Po kiek laiko Morneriui iš Lietuvos išžygiavus, per Lietuvą pražygiavo 4-5000 vyrų švedų rinktinė generolo-majoro Maidelio vadovaujama. Prie šios rinktinės buvo prijungta Sapiegos kariuomenės pagrindinė dalis. Tuo būdu 1702 m. vasarą visos stambesnės švedų jėgos buvo iš Lietuvos atitrauktos, ir pasiliko tik palyginti, silpna švedų rinktinė Loevenhaupto vadovaujama ir dalis Sapiegos kariuomenės.

Tokių palyginti stiprių švedų kariuomenės jėgų žygiavimas per Lietuvą nepaliko be įtakos į karo veiksmus. Pagrindinės Lietuvos karinės jėgos, kurios žiemą ir pavasarį stengėsi kiek galėdamos trukdyti švedų pagrindinių jėgų žygį per Lietuvą, tą vasarą turėjo pakankamai darbo trukdyti Moernerio, Maidelio ir Sapiegos kariuomenių judesius. Rudeniop kariuomenė buvo užimta apgula ir puolimu Sapiegų šeimai priklausančios Bychovo tvirtovės prie Dniepro, kuri su rusų pagalba ir buvo užimta (Herlitz, Karolis XII politika, tomas I, pusi. 7 ir rusų agento Povilo Gotovcevo raštas Borisui Šeremetevui iš 1702 sausio 24 d.). Tuo pat metu Lietuvos kariuomenės dalis drauge

Lietuvos - Lenkijos šarvuotų sunkiųjų raitelių XVII a. gale vartoti grandininiai šarvai ir ginklai: skydas, tiesus kardas, strėlės ir kt.

su Lenkijos karūnos kariuomenės dalimi buvo užangažuota prieš maištaujančius kazokus, kurie vedami Palei įsiveržė į Valuinės ir Podolės sritis.

Švedų operacijas Kurše ir Lietuvoje veikė ir tas, kad Petras išvystė didelį veiklumą Ingrijoje, ir švedai buvo priversti visą dėmesį

nukreipti į tą rajoną. Tuo būdu švedų jėgas, kurios tuo metu galėjo būti panaudotos Kurše ir Lietuvoje sudarė tik kiek daugiau kaip 4.000 vyrų iš kurių 1500 (jų tarpe 600 pėstininkų) buvo numatyta judriam karui, o likusieji sudarė įgulas Bauskėje, Mintaujoje ir Liepojuje.

Kaip tik Moerneris paliko Vilnių ir Maidelis pražygiavo per Lietuvą, Oginskio kariuomenės “partijos” pradėjo rodyti veiklumą. Jų veikimas pasireiškė tuo, kad jos, netikėtai, tai vienoje tai kitoje vietoje, puolė švedus ir po trumpų kautynių vėl pasitraukė. Pirmas toks užpuolimas buvo įvykdytas Šiauliuose, kur nedidelė švedų įgula buvo beveik visiškai sunaikinta. Dėl to stipresnė švedų rinktinė, sudaryta iš 2 batalionų su 2 art. pabūklais (Loevenhauptui vadovaujant), to mėnesio pabaigoje užėmė Joniškį. Ten ji susidūrė su lietuviais, kuriems vadovavo Čarneckis. Įvyko Černeckiui nesėkmingos kautynės po kurių jis buvo priverstas pasitraukti.

Švedų neveiklumas 1702 m. vasarą Lietuvos fronte davė Oginskiui progą savo padėtį stabilizuoti. Visoje Lietuvoje ir Žemaitijoje buvo pradėtas žmonių verbavimas į kariuomenę ir naujų dalių sudarymas. Vienkart Oginskis mėgino pašauktus žmones bent kiek apmokyti kariškai ir sudrausminti. Jei apmokymas ir davė tam tikrų teigiamų rezultatų, tai sudrausminimas visiškai nesisekė, nes kiekvienas augštesniųjų bajorų ir toliau kariavo taip, kaip jis nori, bet ne taip, kaip augštesnės vadovybė nurodydavo. “Partijų” puolimai buvo tęsiami toliau, ypatingai Kretingos ir Palangos rajonuose, kur stovėjo likusieji Lietuvos fronte Sapiegos daliniai. Ten “partijų” veiksmai turėjo pasisekimo, ir Sapiegos daliniai buvo keletą kartų sumušti. “Partijos” įsiverždavo gan giliai į Kuršą ir naikindavo ten švedų sudarytas atsargas.

Tie veiksmai iššaukė švedų priešpriemones. Rugpiūčio pradžioje jų buvo nuspręsta pravesti Lietuvoje operaciją, kuri turėjo sutrukdyti Oginskio pastangas verbuoti į kariuomenę žmones, ir atatinkamai jį nubausti. Tos ekspedicijos metu turėjo būti pravesta maisto ir pašaro rekvizicijų plati akcija ir turėjo būti sunaikintas, ir sudegintas Oginskio šalininkų turtas. Bendra švedų ekspedicijos kryptis ėjo iš Mintaujos į pietų — vakarus.

Rugpiūčio 13 d. švedai pajudėjo iš Mintaujos, tačiau tą pat dieną švedų rinktinės vadas (Loevenhauptas) gavo įsakymą savo ekspediciją nukreipti ne į pietų-vakarus bet į pietų rytus, nes, viena, švedai gavo žinių, kad rusai yra pasirengę įžengti į Lietuvą, antra, — Maidelis su Sapiega, kurie stovėjo į šiaurę nuo Gardino, gavo įsakymą sudrausti Čarneckio jėgas, kurios veikė Lietuvos vakarinėje dalyje.

Rugpiūčio 17 d. švedai prisiartino prie Žemaitijos sienos. Ten jie sudegino Oginskio šalininko Karpio dvarą, sekančią dieną kito Oginskio šalininko dvarą Pamūšius (ties Linkuva). Nežiūrint to, kad kautynių tam rajone nebūta ir apie kokį nors lietuvių pasipriešinimą švedų šaltiniai nieko nesako, jie rugpiūčio 19 d. į Mintaują išsiuntė “belaisvių ir karo grobio transportą”. (Įdomu iš ko tas transportas buvo sudarytas?).

Rugpiūčio 26 d. švedai užėmė Pamūšius, kur jų kavalerija įvykdė “baudos ekspediciją”. Po “ekspedicijos” ir vėl transportas “belaisvių ir karo grobio” buvo pasiųstas Mintaujon. Rugsėjo 5 d. švedai pajudėjo: kavalerija į pietus per Pasvalį Kupiškio link, o pėstininkai — Biržų link. Priartėjus Kupiškį švedai susikovė su Oginskio daliniais, kurie supdami iš visų pusių švedus, keletą kart mėgino juos pulti, bet sutikti drausmingos nupėstintos kavalerijos ugnies, kiekvieną kartą turėjo pasitraukti. Kautynės liko neišspręstos, švedai pasiliko užimtose pozicijojse, lietuviai atsitraukė, bet laikėse tokio atstumo, kad kiekviena pasitaikusia proga ir vėl juos pultų.

Didėjantis Oginskio kariuomenės pasipriešinimas ir didelis jos aktyvumas Kretingos ir Palangos rajone švedus įtikino, kad “baudos operacija” didelių rezultatų neduos, todėl jie pasuko atgal Pasvalio link tikslu artintis prie Kuršo sienos. Be to jiems reikėjo saugiai pristatyti į Mintaują “karo grobį” kurio susirinko ištisas transportas. Prisiartinus švedams prie Pasvalio, jie vėl buvo užpulti. Kautynės tęsėsi keletą valandų — ir vėl su tuo pat rezultatu. Švedai atsilaikė, o lietuviai atsitraukė. Tiesa, tose kautynėse didelį vaidmenį suvaidino švedų artilerija, kuri vien tik savo ugnimi keletą kart atmušė lietuvių puolimus. Po kautynių ties Pasvaliu švedų žygis daugiau nebuvo trukdomas. Oginskio daliniai sekė paskui, keletą kart puolė švedų užpakalinę saugą, bet tie puolimai didesnių rezultatų nedavė.

Tos švedų operacijos įvertinimą galima rasti Kuršo gubernatoriaus rašte Karoliui XII rašytame 1702 m. rugsėjo 26 d. Jo tvirtinimu “operacijos svarbiausias tikslas sutrukdyti priešo koncentraciją Skuodo rajone, kad didesnėmis jėgomis pultų Kuršą — pilnai įvykdytas. Veiksmuose priešui buvo padaryti dideli nuostoliai, paimta belaisvių ir surinkta didelė atsarga maisto ir pašaro, kuris visas pristatytas į Bauskę”. Savus nuostolius gubernatorius nu-

Lietuvos - Lenkijos gusarų žvyniniai šarvai ir ginklai vartoti XVII a. gale; lenktas raitelių kardas ir rotmistro buožė.

sako taip: 9 užmušti ir 11 sužeistų, jų tarpe 2 karininkai.

Oginskis, kuriam švedų puolimo metu pasisekė kiek sudrausminti atskirų “partijų” vadus ir padidinti savo kariuomenę, dabar pradėjo rodyti didelį veiklumą. Bet kaip ir anksčiau jo veiksmai buvo grynai partizaninio pabūdžio.

Atskirti jo kariuomenės daliniai netikėtai puldavo švedus, naikindavo jų sudarytas maisto ir pašaro atsargas, išsklaidydavo nedidelius švedų padalinius, bet į rimtesnes kautynes neįsileisdavo. Jie įsiverždavo ir į Kuršą. Iš stambesnių tokių įsiveržimų galima paminėti spalio 1 dienos, kada jie daėjo beveik iki Mintaujos. Atstumta atgal už sienos, ta “partija” spalio 16d. ir vėl įsiveržė į Kuršą ir šį kart pasiekė net Dobleną. Tų įsiveržimų metu lietuvių “partijos”

Kuršo gyventojų tarpe platino kurstančius prieš švedus atsišaukimus ir visokiais būdais ragino gyventojus stoti į kovą su švedais.

Tačiau, gan palaidos lietuvių “partijos” prieš reguliarią švedų kariuomenę atsilaikyti negalėdavo, ir kiekvienas jų įsiveržimas baigdavosi tuo, kad po trumpų kautynių jos būdavo priverstos trauktis atgal už sienos.

(Bus daugiau)

Pėstininku šautuvai iš XVII a. pabaigos ir XVIII pradžios: degtuvinė muškieta ir jos stovas su šakute, graižtvinis štuceris su durtuvu (saksų gamybos) ir karabinas su durtuvu.