Kronika, įvykiai ir komentarai
KPT. VINCĄ ABRAMIKĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS.
Netikėtai, nelauktai, š.m. kovo 10 d. 11 vai. rytą, darbovietėje, širdies smūgio ištiktas, mirė kpt. Vincas Abramikas, pasižymėjęs Lietuvos Šaulių Sąjungos veikėjas, įvairių komitetų, komisijų ir organizacijų valdybų narys, lietuviškos knygos mylėtojas ir daugelio laikraščių bendradarbis.
Velionis buvo gimęs 1903 m. rugp. 16d. Ramoškių kaime, Pašušvio vis. Kėdainių apsk. Mokėsi Šiaulių gimn. iš kurios stojo į Karo Mokyklą. Baigęs 1928 m. Karo Mokyklos X-ją laidą ir Vytauto Didžiojo Augštųjų Karininkų Kursų Topografijos Skyrių 1931 m. Nepaprastai giliai velionis mylėjo savo tautą ir jau nuo žalios jaunystės buvo pasišventęs jai dirbti. Dar būdamas gimnazijoje, uoliai dalyvavo skautų organizacijoje. Vėliau, jau būdamas 8 pėst. pulko karininku, ypatingai pamėgo šaulius ir visą savo laisvąjį laiką nuo tarnybos pulke, skyrė vietos šaulių rinktinei. Ypatingai daug pasidarbavo šaulių kariniam parengimui. Už didžius nuopelnus dar 1933 m. jis buvo apdovanotas šaulių žvaigždės ordinu, vėliau Nepriklausomybės ir šaulių medaliais. Yra tarnavęs ir 3 pešt. pulke. Vėliau visiškai persikėlė dirbti į Šaulių Sąjungą. Dirbo Pagėgių, Rokiškio ir Raseinių šaulių rinktinėse, buvo rinkt, vado padėjėjas. II-jam Pas. karui prasidėjus, karo vadovybės pavestas, Šiauliuose organizavo pėstininkų batalioną. Bolševikų okupacijai atėjus, jis buvo dar mūsų kariuomenėje. Greitai susilaukęs bolševikų politruko nemalonės ir pajutęs besiartinantį areštą, turėjo slapstytis miškuose, organizuodamas ir ginkluodamas partizanus. Tuo metu slapstytis turėjo ir jo šeima, nes dėl kpt. Abramiko energingos veiklos prieš okupantus, NKVD jieškojo suimti ne tik jį, bet ir jo šeimą.
Užliejant kraštą antrai okupacinei bangai, velionis su visa šeima pasitraukė į vakarus. 1949 m. apsigyvenęs JAV, Springfielde, visą savo energiją skyrė sėkmingam atvertimui senesniųjų lietuvių ateivių, kurių Springfielde didelė dalis buvo įsijungę į komunistų partiją. Be to, jis dirbo LTB, Balfo darbą ir talkininkavo šeštadieninėje mokykloje.
Persikėlęs į Chicagą, kai tik atsikūrė Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje, tuojau įsijungė į šauliškąjį darbą, eidamas atsakingas pareigas tiek vietos kuopoje, tiek Centro Valdyboje. Kpt. Abramikas visur ir visada pasižymėjo kaip uolus, pareigingas ir kruopštus pareigūnas, pavyzdingai atlikdamas paimtas pareigas. Dažnai rašydavo spaudai, k.a. "Tremties Trimitui”, “Dirvai”, “Draugui", kartais “Kristaus Karaliaus Laivui”, o taip pat ir “Laisvajai Lietuvai,” bei “Užuolankai”.
Nors dirbo fizinį darbą ir laisvalaikiais daug laiko skyrė organizacinei veiklai, tačiau jis rado laiko ir scenos reikalams. Jo sukurti scenos vaizdeliai: Vaidilos sapnas, Kelias į kolchozą, Atsivertėlis (visi rankraščiuose), iš jų pirmieji du buvo statyti lietuvių scenoje, Springfielde. Velionio pastangų dėka to paties Springfieldo miesto viešoji biblioteka įgijo daugiau kaip 300 lietuviškų knygų.
Velionis paliko Chicagoje žmoną, sūnų ir dvi dukteris, brolį su šeima Springfielde ir nemažą būrį giminių Šiaurės ir Pietų Amerikoje ir kitoje pusėje Geležinės uždangos.
Jo laidotuves tvarkė Chicagos Vytauto Didžiojo šaulių Kuopa, kurios uniformuotieji šauliai nešė karstą ir ėjo garbės sargybą. Laidotuvės tikrai buvo labai įspūdingos. Į jas atsilankė LVS “Ramovės”, Lietuvos Karių Savanorių-Kūrėjų, Kun. Birutės Dr.-jos pareigūnai, daugybė pažįstamų, giminės ir dauguma vietos šaulių. Šv. P. Marijos Gimimo parapijos bažnyčioje po ekzekvijų prel. Paškauskas atlaikė iškilmingas šv. Mišias, dviejų kunigų asistuojamas. Tuo pačiu metu prie šoninio altoriaus šv. Mišias laikė velionies bičiulis senas šaulys ir ilgamtis vie-tos kuopos pirmininkas, kun. Antanas Šeštokas. Į šv. Kazimiero kapines kūną atlydėjo trys kunigai ir didelė minia žmonių. Prie karsto buvo daug puikių vainikų ir gėlių. Ypatingai gražų, didelį, šauliško ženklo pavidalo vainiką padėjo Vytauto D. kuopos šauliai. Prie atviro kapo paskutinį atsisveikinimo žodį Lietuvos Šaulių Sąjungos vardu tarė LŠ-ST Centro Valdybos vicepirmininkas šaulys Alfas Valatkaitis.
Tebūna Tau, ištikimas savo tėvynės sūnau, lengva laisvoji Amerikos žemė. A. Valatkaitis.
ATS. LT N. DR. B. DIRMEIKĮ PRISIMENANT
Pastaruoju laiku nespėjame skaityti mirties nekrologų. Vieno kito mėnesio bėgyje netekome ištisos eilės jaunų, pajėgių asmenybių, vos peržengusių 50 m. gyvenimo slenkstį. Negailestinga mirtis nusinešė gyvybes: Glemžos, Paplėno, Stankaus,
Bičiūno, Šapokos, Dirmeikio.... Jie
gi dar buvo pasiryžę daug dirbti, tarnauti savo tėvynei Lietuvai ir savos tautos žmonėms. Tarnauti ne triūsu paprastų žmonių kurie galėtų tenkyti gal kasdieninius gyvenimo reikalus, bet dideliais pasiruošimais, apsišarvavę teisės ir visuomeniniais mokslais.
Lietuvos Kariuomenės ats. itn. dr. Br. Dirmeikis buvo ne eilinis žmogus bet mokslo, ryžto ir politikos vyras. Jis netikėtai ir staiga mirė Chicagoje šm. kovo 13 d. ir buvo palaidotas Chicagoj lietuvių šv. Kazimiero kapinėse 17 d. Velionis pasaulį išvydo 1910 m. žavingoje Žemaitijoje—Kražiuose. Tuose istoriniuose Kražiuose, kuriuose kadaise jo proseneliai kovojo ir grūmėsi su caro kazokais dėl savos bažnyčios, o velionis kovojo plunksna, kad neuždarytų Kražių gimnaciją, kurios jis buvo auklėtinis.
Jis augo ir brendo nepasiturinčioje ir skaitlingoje ūkininko šeimoje ir todėl jo jaunystė nebuvo rožėmis klota. Nemažai turėjo jis patirti vargo iki užbaigė mokslus. Velionis buvo baigęs Kražių gimnaziją, A. Smetonos Karo Mokyklą Kaune, Vytauto Didžiojo Universitetą, o Vilniaus universitete įsigijo teisės daktaro laipsnį. Be to, jis dar gilino mokslus Bazelio ir Paryžiaus universitetose. Jis lektoriavo Lietuvos Neprkl. laikais Klaipėdos Prekybos Institute ir Vilniaus universitete ir buvo “Lietuvos Aido” vyr. redaktorius.
Atsiradęs čia Amerikoje ir apsistojęs nuolatos gyventi Chicagoje įsijungė į organizacinį gyvenimą ir 11 metų išbuvo žurnalo “Margutis” redaktoriumi ir radio “Margutis” žinių redaktorium ir pranešėju.
Velionis visada buvo linksmas, energingas, ryžtingas, sąmojaus pilnas, sumanumo kupinas, rimtas visuomenininkas ir aktyvus veikėjas, nuoširdus, didelės inteligencijos bei tolerancijos žmogus, ilgametis tautiškųjų organizacijų narys.
Apleisdamas šį pasaulį jis paliko didelę spraga, kurią vargu bus galima užpildyti. Jo mirtis išėmė stiprų ramstį iš Lietuvos laisvinimo jėgų, kurių turime nedaug ir kurių tiek daug reikia.
Velionį laidojant, ne tik koplyčia, bet ir Marąuet Parko naujoji bažnyčia buvo sausakimšai perpildytos. Pro jo karstą pražygiavo šimtai įvairiausių pažiūrų ir įsitikinimų lietuvių; jo karstas skendo gyvų gėlių gausybėje. Jį palydėjo į amžinybės vietą šimtai Chicagos lietuvių. Prie kapo atsisveikinimo jautrias kalbas pasakė jo vienminčiai.
Pov. Dirkis.
A.A. LEITENANTAS POVILAS KASPERAVIČIUS.
1961 m. kovo mėn. 16 d. staiga susirgęs, bevežant ligoninėn mirė ltn. Povilas Kasperavičius. Kovo 24 d. jis buvo palaidotas Sv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje.
Velionis buvo gimęs 1904 m. Berčiūnų km., Naujamiesčio v., Panevėžio aps. 1922 m. iš Panevėžio gimnazijos stojo Lietuvos kariuomenėn, Auto batalionan. 1923 m. baigė Auto mokomą komandą ir turėdamas cenzą buvo pasiųstas Karo Mokyklon. Kariūnu būdamas pasižymėjo lengvoj atletikoj ir buvo vienas iš geriausių žaidėjų futbolo komandoje. 1925 m. rugsėjo mėn. 7 d. baigė Karo Mokyklos Vll-tą laidą A. Panemunėje ir pakėlus jį leitenanto laipsnį buvo paskirtas į Auto kuopą, vėliau sudariusią Auto Rinktinę. Baigė kariuomenės fizinio lavinimo kursus.
Prie Auto Rinktinės eilę metų veikė karininkų auto valdymo kursai, kuriuose velionis buvo vairavimo instruktoriumi. Ištarnavęs atatinkamą laiką pakeltas į leitenanto laipsnį. 1931 m. išėjo atsargon ir iki bolševikų okupacijos tarnavo pasienio policijoje. Laike bolševikų okupacijos tarnavo Vilniaus miesto ugniagesių komandoje, komandos viršininko padėjėju. Kilus karui, tarnavo Savisaugos daliniuose. Po karo gyveno Anglijoje ir 1951 m. atvyko į JAV Čikagon. O. Žadvydas
Baudžiava panaikinta ir sugrąžinta
1861 metais Vasario 19 d., Lietuvos žmonių ilgų pastangų ir kruvinų kovų išdavoje, Rusijos caras Aleksandras II, okupuotoje Lietuvoje panaikino baudžiavą. Panaikino tą baisią žmonijos vergiją ir užvertė žmonijos istorijoje juodą lapą. Atseit šiais metais sukako lygiai lOOm. kaip Lietuvoje mūsų tėvų tėvai buvo paliuosoti nuo baudžiavos jungo ir tapo laisvi savo žemių šeimininkai, kurių vaikų vaikai naudojosi ta laisve iki 1940 m.
Tai savotiškai reikšminga ir reta sukaktis, pro kurią uždaromis akimis praeiti negalima neprisiminus, ypač baudžiavos epochoje, pasireiškusius kovotojus, ar tai plunksna, ar tai ginklu kovojusius prieš tą nežmonišką baudžiavos santvarką. Ta santvarka Lietuvoje buvo pašiepiama ištisomis pynėmos dainų, patarlių, sąmojaus. Tų dainų kūrėjais ar rinkėjais buvo: Mažvydas, Petkevičius — 1608 m., Donelaitis — 1714 m., Chodzka 1777 m., Klementas 1756 m. Valiūnas 1789 m., Rėza 1778 m., Poška 1757 m., Strazdelis 1763m. ir eilė jaunesnių.
Rusijos komunistų imperialistam smurtu užgrobus Lietuvą, baudžiava buvo grąžinta ir ji iki šiol ten bujoja. Tačiau ta bolševikų baudžiava yra daug žiauresnės formos, tai kolchozinė sistema.
žmonių vadinamas baudžiauninkų bokštu, Stelmužėje išlikęs senas pastatas
Kolchozas, yra valstybinis dvaras, kuriame žmonės eina dirbti priverstinai, kaip seniau ponams. Tik skirtumas, kad šį kartą valdinis ponas yra kelis kartus žiauresnis. Kolchozinė sistema Lietuvoje buvo įvesta per kruviną prievartą ir kančią, šimtai ūkininkų, kurie kolchozinei sistemai priešinosi, buvo komunistų žudomi, kalinami ir Sibiran tremiami, gi likusieji apkrauti neišpasakytomis duoklėmis, bei nepakeliamomis darbo normomis. P. Dirkis
DAR DĖL DR. ŽIVAGO
1960m. gruodžio mėn. Karyje kiek plačiau paanalizavau Pasternako romaną — Daktaras Živago ir nurodžiau, jog Pasternakas labai išaugština komunistinę — socialistinę idėją. Jis niekur neigiamai neatsiliepia savo romane, tik pakaltina aplinkybes, kuriomis tos idėjos įgyvendinamos Rusijoje. Kartu nurodžiau, kodėl Maskvos gangsteriai neleido jam pasiimti Nobelio premijos, kurią paskyrė socialistų komitetas tvarkantis tąjį fondą.
Nežiūrint aiškių romano tikslų, mūsų kai kuri spauda Pasternaką vis dar laiko antikomunistu. Sunku suprasti, kodėl pilsto vandenėlį ant komunistinio maskvinio-kruščiovinio malūno. Maskvos gauleiteriai yra labai geri psichologai. Jie kaip ir žvejai: kai nori pagauti žuvelę, ant kabliuko užkabina riebų slieką. Ir tik tam, kad priviliotų ir apgautų kvaila žuvį. Lygiai tą patį padarė Maskvos komunistiniai žvejai: jie "slapta” išgabeno Pasternako romano rankraštį, prikabino 25 eilėraščius šventraščio dvasioje, paminėjo komunizmo įgyvendinimo žiaurokas priemones, kad tuo būdu pagautų gerą žuvį. Na, reikia pasakyti, jog Maskvai pasisekė nepaprastai puikiai. Komunizmo idėja išplėsta visame pasaulyje, romanas leidžiamas milijoniniais tiražais ir įvairiomis kalbomis, milijonai dolerių plaukia Maskvon, iš kur vėl už tuos dolerius plečiama toji pati idėja.
Šių metų vasario laidoje "American Mercury” paliečia Borisą Pasternaką ir primena Kruščiovo kaltinimą Stalinui už jo žiaurumus. Toks Kruščiovo priekaištas Stalinui buvęs reikalingas geriau pravesti komunistinę idėją. Tas kaltinimas palengvinęs visiems liberalams, radikalams socialistams ir ružaviesiems komunis tinę idėją skleisti, neginant visą tai, ką Stalinas darė. Toji klaida, kurią darė Stalinas, dabar atitaisoma. Atseit, komunizmas yra geras, tik vartotos priemonės buvusios blogos.
Minėtas žurnalas išveda, jog Pasternakas, turėdamas komunisto bilietą ir kritikuodamas Staliną bei keletą kitų raudonosios partijos bosų, savo romane pavaizduoja Kruščiovo naująją komunistinę liniją.
1958 m. spalio pabaigoje Kruščiovas privertė Pasternaką (apgyvendindamas jį jo viloje Maskvos priemiestyje) atsisakyti 42,000 dol. Nobelio premijos. Tačiau 1959 m. sausio mėn. Pasternako sąskaiton Šveicarijos banke įplaukę 850,000 dol. dėl gerai pravestos propagandos, prie kurios prisidėjo ir kai kuri mūsų spauda. O A.M. prideda dar ir tai, kad tas buvo atsiekta bendradarbiaujant Kruščiovui ir Švedijos Nobelio premijos komitetui. Kiek iki šiol surinko ir dar surinks dolerių težino tik Maskva.
A.M.
Ponų Kraunaičių vasarvietėje pereitą vasarą: mjr. J. Virbickas, plk. E. Kraunaitis ir plk. A. Sperauskas
Gen. St. Dirmantas, p. G. Musteikienė ir plk. K. Dabulevičius susitinka, vienų iškilmių metu, gražioje lietuvių kolonijoje, žaliame Marquette Parke, Chicagoje. B. Beržinio nuotr.
A.A. PLK. LTN. BRONIUS IVANAUSKAS
Š. m. balandžio 9 d. Chicagoje širdies liga staiga mirė Bronius Ivanauskas, kovotojas dėl Lietuvos laisvės ir visuomininis veikėjas, Vyčio kryžiaus kavalierius, pulkininkas-leitenantas, teisininkas, 1927-28 metais buvęs 2 pėst. D.L.K. Algirdo pulko vadas.
Velionis gimė 1896 m. spalio 20d. Vadokliuose, Panevėžio apskr. Mokėsi Panevėžy. 1914 m. baigė realinę gimnaziją. Mobilizuotas į rusų kariuomenę, 1916 m., baigė Odesoskaro mokyklą ir buvo pasiųstas į frontą. Dalyvavo kovose su vokiečiais Rygos fronte. 1918 m. grįžo į Lietuvą.
Į Lietuvos kariuomenę stojo 1919 m. birželio mėn. atvykęs iš bolševikų okupuotos srities. Tarnavo 2 pėst. pulke. 1919 m. rugpiūčio ir rugsėjo mėn. dalyvavo kovose su bolševikais, taip vadinamoje Zarasų operacijoje. Tais pat metais lapkričio mėn. dalyvavo kovoje su bermontininkais Radviliškio kautynėse. Kovoms su bermontininkais pasibaigus buvo paskirtas 3 kp. vadu. 1920 m. rugsėjo mėn. dlayvavo kovose su lenkais, pradžioje prie Lipsko ir Augustavo kanalo, vėliau Augustavo miškuose ir prie Seimų. 1920 m. rugsėjo 22 d. pateko į lenkų nelaisvę, iš jos pabėgo ir vėl grįžo pulkan kad kovotų. Grįžo tuo laiku kai-pulkas buvo fronte prie Giedraičių. Apdovanotas Vyčio Kryžiumi. 1922 m. baigė Augštuosius karininkų kursus ir buvo paskirtas bataliono vadu, 1925 m. pulko ūkio skyriaus viršininku, 1927 m. 2 pėst. pulko vadu.
1928 m., apgailestaujant kovos ir ginklo draugams, išėjo iš kariuomenės į atsargą.
Išėjęs iš kariuomenės dirbo teisininko darbą. Kaip pirma kariuomenėje tarnybą pradėjo jaunesn. karininku, taip ir teisininkystės srityje pradėjo nuo pat žemiausių pareigų šioje srityje. Susipažinęs su pareigomis buvo paskirtas Radviliškio taikos teisėju. Šias pareigas ėjo apie 4 metus ir šiose pareigose bebūdamas 1936 m. baigė Vytauto Didžiojo Universitete teisių fakultetą. Vėliau buvo paskirtas Šiaulių apygardos teisėju, paskui perkeltas į Panevėžį, iš Panevėžio į Vilnių. 1941 m. vokiečiams užėmus Lietuvą, Vilniaus lietuvių komiteto pavedimu, atgaivino Vilniaus apygardos teismą ir ėjo šio teismo pirmininko pareigas. 1943 m. spalio mėn. buvo paskirtas teisingumo generaliniu tarėju Kaune.
1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, Vokietijoje pradžioje gyveno Berlyne, vėliau Bad-Neuheime. 1949 m. atvyko į JAV. Visą emigracijos laiką, kaip gyvendamas Vokietijoje, taip ir atvykęs į JAV, rūpinosi savo kolegų teisininkų organizaciniais bei įvairiais visuomeniniais reikalais. 1959 m. buvo Liet. Teis. Draugijos centro Valdybos pirmininku. Labai dažnai lankydavosi lietuvos veteranų Sąjungos Ramovė susirinkimuose, bei pobūviuose.
Velionis pasižymėjo dideliu kultūringumu, buvo darbštus, gabus ir sumanus organizatorius. Kaip žmogus buvo gero, švelnaus, sugyvenamo būdo. Bendravo su įvairių srovių veikėjais, kurie tik dirbo ir troško Lietuvai gėrio ir laisvės.
Balandžio 12 d., gausiam artimųjų ir draugų būriui dalyvaujant, buvo palydėtas iš šv. P. Marijos bažnyčios į šv. Kazimiero kapines.
K. Ališauskas.
M J R. TADĄ CHODAKAUSKĄ PRISIMINUS
šių metų balandžio 22 d. sukako dveji metai kai Vilniuje mirė Lietuvos kariuomenės ats. majoras ir ilgametis Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas.
Gimęs 1889 m. gegužės 17 d. Sebentiškių dvare jis augo kitame dvare — Gavenonių. Atseit buvo kilęs iš stambių dvarininkų šeimos, Antano ir Marijos Chodakauskų, kurie ne tik nepamiršo lietuvių kalbos, bet ją vartodavo savo dvaruose.
Mokėsi jis Peterburge Šv. Kotrinos gimnazijoje. 1914 m., prasidėjus I Pas. karui, buvo mobilizuotas ir pasiųstas į Aleksandrovo karo mokyklą ją baigė. Gavęs karininko laipsnį buvo išsiųstas į Vakarų frontą. Ten jis išbuvo iki 1917 m. Kitais metais grįžo ir apsigyveno savo tėviškėje.
Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę 1919 m., jis įstojo į jos eiles. Kurį laiką buvo Panevėžio karo komendantu ir dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Už dalyvavimą Širvintų-Giedraičių kovose, jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Kovoms pasibaigus jis išėjo atsargon majoro laipsniu, ir apsigyveno Panevėžyje.
Panevėžyje jis buvo išrinktas miesto burmistru ir išbuvo tose pareigose iki bolševikų invazijos Lietuvon.
Pirmąją raudonųjų ir rudųjų okupaciją jam pavyko išgyventi, pasitraukus nuošaliai, bet II Pas. karo metu, vokiečių armijoms traukiantis, jis, kokiu tai būdu, liko atskirtas nuo šeimos ir pateko į rusų rankas.
Jo žmona su sūnumi pasitraukė į Vakarus ir apie 10 metų apie savo vyrą neturėjo jokių žinių. Jo šeimai apsigyvenus J.A.V. ir pradėjus susirašinėti su Lietuva, jis buvo rastas skurdžiai gyvenantis ir suvargęs Vilniuje.
Patirtų vargų ir kančių pasekmėje, jo, buvusi tvirta sveikata, buvo palaužta ir jis iš ligoninės beveik neišeidavo. Paskutinį kartą iš jos išėjęs jis sukniubo gatvėje ir mirė.
Artimieji Vilniuje jo palaikus palaidojo Rasų kapuose.
Velionis, nors ir iš dvarininkų kilęs, tačiau save laikė tikru lietuviu, sūnų išaugino lietuviškoje dvasioje, pats gi tarnavo Lietuvai kiek sugebėjo ir galėjo.
P. Dirkis
Panevėžio apsk. Savanorių -Kūrėjų valdyba; sėdi iš k.: Pranculis, T. Chodakauskas, S. Balčas (Sibire); stovi; P. Eižinas ir S. Banelis.
(Iš P. Bliumo rinkinio)
L.V.S. RAMOVĖ nariui
Plk. B. IVANAUSKUI staigiai ir netikėtai mirus, Jo žmonai Teklei ir visiems Šeimos Nariams nuoširdžią užuojautą reiškia
Lietuvių Veteranų Sąjungos RAMOVĖ CENTRO VALDYBA
A. A.
Pik. BRONISLAVUI IVANAUSKUI mirus, jo žmonai ir giminėms reiškia gilią užuojautą ir kartu liūdi
L.V.S. RAMOVĖ Chicagos Skyrius
Gegužės 15 d. Brooklyne, po trumpos ligos mirė ANASTAZIJA MAKUTĖNAITĖ - MAČIULIENĖ, 68 m. amžiaus. Pašarvota Balo - Baltrūno laidojimo įstaigoje, gegužės 18 d. iš Angelų Karalienės bažnyčios buvo palydėta į S. Charles kapines.
Paliko nuliūdusį vyrą ats. mjr. Praną Mačiulį, dukrą Eleną ir žentą V. Andrews.CHICAGOS RAMOVĖNŲ VEIKLA
1961 m. balandžio mėn. 8 d. įvykusiam gausiame ramovėm; susirinkime buvo įvesta nauja tradicija — pavergtos Tėvynės prisiminimas, kuris bus daromas kiekvieną susirinkimą atidarant ir tekstą išklausant visiems atsistojus. Tekstą, kurį parengė ir perskaitė kultūros vadovas Pr. Matulionis, yra toks:
“O, Tu mano brangi, kraujuojanti Tėvyne Lietuva.
Mes Tavo vaikai toli nublokšti nuo Tavęs, kiekvieną akimirką prisimename Tave ir jaučiame Tau amžiną meilę ir prisirišimą. Ant Tavo krūtinės mes gimėme ir augome. Tu mums įkvėpei karštą meilę Tau, kokios vedami mūsą tėvai ir protėviai mirė begindami Tave.
Jų išlietas kraujas sunkėsi į Tavo žemę, kuri alsuodama įkvėpė tokią pat stiprią meilę sekančioms kartoms.
Tu šiandien kraujuoji. Tavo kūną drasko laukiniai žvėrys, trokšdami greito Tavo žlugimo. Tavo atodūsius mes girdime ir jaučiame Tavo skausmo baisumą. Tai jausdami mes prisiekiame Tau amžiną prisirišimą mintimis, žodžiais ir darbais.
Mes prisiekiame protėvių, tėvą, brolių ir seserų, žuvusių už Tavo laisvę, krauju, kad mūsų mintys, žodžiai ir darbai tebus skirti tik Tau. Mes dirbsime nesigailėdami nieko, kad palengvinti Tavo kančias. Mes dirbsime dėl Tavo laisvės ir laimės."
Toliau buvo patiektas, svarstytas ir priimtas 1961 m. veiklos planas. Po to sekė netolimos praeities, aktualia tema, gen. št. plk. P. Žilio paskaita, kuri visų dalyvių buvo atydžiai išklausyta. Pasibaigus paskaitai, buvo paklausimų ir įdomių papildymų bei nuomonių pareiškimų iš klausytojų tarpo.
Susirinkimui pirmininkavo ir jį gražiai pravedė Karolis Dabulevičius, sekretoriavo Jonas Gradinskas.
*
1961 m. gegužės mėn. 14 d. Jaunimo Centre įvyko ramovėm; susirinkimas, į kurį atsilankė ir viešnių. Susirinkimą atidaręs valdybos pirmininkas Jonas Gaižutis, po pavergtos Tėvynės prisiminimo, dalyvius paprašė 1 minutės tyla pagerbti š.m. balandžio mėn. 11 d. mirusį ramoveną plk. Br. Ivanauską. Kadangi šis sekmadienis buvo skirtas pagerbti motinoms, tai ir ramovėnų susirinkime pirmininko buvo trumpai apibūdinta lietuvės motinos reikšmė tautinės gyvybės išlaikyme ir jos nepaprastas pasiaukojimas tėvynę ginant visais laikais. Buvo pagerbta žuvusios ir mirusios lietuvės motinos visuose pasaulio kontinentuose.
Labai aktuali ir įdomi buvo p. J. Dainausko (neseniai atvykusio iš Prancūzijos) paskaita: “Prancūzijos politiniai įvykiai ir jų reikšmė Pabaltijo valstybėms”. Po paskaitos buvo eilė paklausimų, į kuriuos prelegentas išsamiai atsakė.
Smulkiai buvo painformuota apie ramovėnų ruošiamą 1961 m. gegužės mėn 28 d. (sekmad.) išvyką - gegužinę į Union Pier, Michigan, į kurią pakviestos birutietės su šeimomis ir svečiais.
Centro valdybos sekr. A. Rėklaitis padarė išsamų pranešimą apie knygos Tannenberg (anglų kalba) platinimą ir siuntinėjimą įvairių valstybių bibliotekoms ir apie paruoštą spaudai LVS Ramovės 10-čio istoriją, kuri numatoma bus apie 600-700 puslapių, gausiai iliustruota ir kainuos apie $10.00. Knygos išleidimas priklauso nuo greito ir gausiaus prenumeratorių skaičiaus, nes kasoje lėšų nėra. Todėl visi ramovėnai raginami iš anksto 10-čio istoriją patys užsisakyti ir platinti — rinkti prenumeratą savo draugų ir pažįstamųjų tarpe.
LVS Ramovės narių ženkliukai jau padaryti. Parodė, kaip jie atrodo ir po susirinkimo, kas norėjo, galėjo ženkliuką įsigyti (kaina $2.00).
Kultūros vadovas Pr. Matulionis padarė pranešimą apie birželio mėn. 23 d. minėjimą. Tam reikalui sudarytas organizacijų atstovų spec. komitetas. Minėjimą numato atlikti rugsėjo 8 d. — Tautos šventės dieną.
Dariaus - Girėno skridimo minėjimus Chicagoje sutiko ruošti L. B. Chicagos apygardos valdyba (Dariaus - Girėno postui ir kitoms organizacijoms talkininkaujant). Tuos minėjimus numatoma išplėsti ir padaryti juos lyg ir lietuvių - amerikiečių Diena, daugiau supažindinant amerikiečių visuomenę su lietuvių problemomis. J. G-tis
