ŠAUTUVAS
ANT. BERNOTAS
Partizanas Žilvinas stovi atsirėmęs į pirties sieną. Rytinėje pirties pusėje, kur neužpučia vėjas ir nesiekia lietus. O oras šį vakarą tiesiog pasiutęs. Lyg per Vėlines. Kiaurą dieną pylė lietus, tebepila ir dabar. Dabar lietaus nematyt, tik girdėt, kaip jis zliaukia į pirties sieną. Bangomis. Lyg ežere. Tai smarkiau, tai vėl lėčiau. Tarpais ir visai nustoja. Tada girdėti, kaip vėjas šniokščia čia pat augančių beržų viršūnėse ir vakarų pusėje dunksančiame tankiame alksnyne.
Žžž-žššš-žž. . .
Žilvinas glaudžiasi prie pirties sienos. Patogumas menkas, nes pastogė labai siaura ir pajudėti nėra kur. Tik pasieniu nuo vieno sienos kampo iki kito. Jis pasižiūri pro kampą, pasiklauso, ir eina prie kito. Nepaprastai tamsu ir nieko nematyt. Tik kiek boluoja baltas beržo liemuo. Ir vėjas barškina pirties pastogėje pakabintą kažkokį daiktą. Gal lanką, gal šiaip kokį gelžgalį.
Bar-barrr. ..
Jis jau kelis kartus mėgino tą nelemtą daiktą numesti, bet jo nematyt. Kažkur augštai, pačiame čiukure. Ir kuriems velniams ten tą gelžgalį kas pakabino? Ar tik tam, kad jį be reikalo erzintų?
Jo klausa ir taip įtempta iki augščiausio laipsnio. Jis seka kiekvieną garsą, kiekvieną brakštelėjimą. Nežinai, kas, kada ir iš kur tave užklups . . . Visada turi būti pasiruošęs. Priešas nesnaudžia.
Prieš kelias dienas iš augščiau buvo gautas parėdymas: okupantas ruošiasi paminėti
spalio revoliucijos sukaktį visu iškilmingumu; taikantis prie vietos sąlygų ir turimų jėgų, stengtis minėjimus trukdyti.
Kadangi Žilvino grandis neskaitlinga, didesnio priešo susitelkimo taip pat nenumatoma, todėl buvo nutarta veikti vietoje turimomis jėgomis ir priemonėmis.
Žilvinas šį rytą išsiuntė į kaimus partizaną Jogailą: jis turi užeiti pas patikimus gyventojus ir sužinoti, kur minėjimas įvyks, kada, ar atvyks iš centro kokių svarbesnių kalbėtojų, kokia minėjimo programa numatyta ir kokia apsauga. Priešas žino, kad apylinkėje yra partizanų, todėl jų prisibijo ir prie susirinkimų būstinių pastato ginkluotas sargybas. Labai svarbu, jei galima, sužinoti sargybos dydį.
Dabar, rudenį, labai anksti sutemsta. Jau apie ketvirtą valandą būna visai tamsu. Juo labiau tada, kai esti miglotas ar lietingas oras, kaip, pavyzdžiui, šiandien.
Žilvinas vaikštinėja pirties pastogėje, klausosi ir rūpinasi, kodėl Jogaila taip ilgai negrįžta. Kad tik nebūtų kas bloga atsitikę?. . . Jis žino, kad Jogaila gudrus ir atsargus, betkur jo lengvai neįviliosi, į pavojų pats nelenda. Bet kas dabar gali garantuoti? Rajono miestelyje yra milicijos ir stribų būstinės, o neretai užklysta ir iki dantų ginkluoti enkavedistų būriai. Jie kartais trankosi po kaimus ir užeina net į visai nuošalius kampus. Reikia nepaprasto atsargumo ir apdairumo lankantis pas vietos gyventojus. Taip pat reikia labai gerai ir vietoves pažinti. Jogaila vietoves pažįsta, nes pats yra kilęs iš šios apylinkės. Bet kas gali žinoti?
Jogaila buvo įpareigotas iki sutemų grįžti, kad jie galėtų nutarti, kas daryti ir pasiruošti žygiui. Bet štai jau visai sutemę, o jo vis nėra.
Prieš pat Žilvino nosį tikra krintančių ir papsinčių lašų uždanga. Lietaus lašai renkasi ant stogo, teka šiaudais žemyn ir varva nenutrūkstamomis srovelėmis į purviną pasienį, taškydami Žilvino kojas. Kai Žilvinas, darydamas savo kelionę pasieniu nuo kampo iki kampo kiek pakrypsta į šalį, tuojau jam ant kepurės ir pečių pasipila šaltų lašų kruša, barškėdama į matiką, lyg sausi žirniai. O iškrypti iš pastogės jis turi: pirties statytojas kažkokiais sumetimais pamate paliko labai toli išsikišusi akmenį, kurio peržergti niekaip negalima.
Atrodo, kad lietus jau mažėja, be vėjas senoviškai tebeūžauja medžiuose ir vis tebebarškina pastogėje pakabintą gelžgalį. Kuriems galams Petrošius ten tą gelžgalį pakabino?
Ach, Petrošius? Nejieškokite, jo jau nebe. ra! Jis pasimirė pirmomis karo dienomis. Ir gerai padarė, kas pasimirė. Šių dienų žiaurumų jis vistiek nebūtų pergyvenęs . . .
Ir dabar Žilvino vaizduotėje iškyla nedidelis, visai žilas seniokas, apaugęs didele balta barzda, nepaprastai panašus į šventąjį Petrą. Gal todėl jis ir vadinosi Petrošius?
Pažinojo Žilvinas Petrošių. Geras jis buvo žmogus ir niekam blogo nedarė. Gyveno jis sau šioje papelkėje, apsuptas girių ir miškų, ir retai kada kur išsikeldavo. Nebent į turgų ar į malūną. Šventadieniais, kai jaunesnis buvo, visuomet eidavo į bažnyčią. Pamaldų jis niekuomet neapleisdavo, nežiūrint koks oras bebūtų buvęs. Lyja ar sninga — Petrošių visada matysi jo įprastoje vietoje bažnyčios kampe.
Pamaldus žmogus buvo tas Petrošius. Kai jau paseno ir bažnyčią taip lengvai nebepasiekdavo, atsiklaupdavo savo seklyčaitėje, pasiimdavo maldaknygę ir ten ištisomis valandomis prasimelsdavo. Užsidarydavo vienas ir prašydavo, kad jį niekas, net ir labai svarbiam reikalui atsiradus, netrukdytų. Taip melsdavosi ne tik sekmadieniais, bet ir kitomis dienomis, kai tik laisvo laiko nugaudavo.
Mažai kas pas Petrošių teužeidavo: perdaug jau nuošalioje vietoje jis gyveno, ir joks didesnis kelias pro šalį nėjo. Tik neblogas keliukas vedė iš sodybos per alksnynus vakarų link, kur už gero puskilometrio įsiliedavo į didesnį kaimo kelią.
Nuolatinis svečias pas Petrošius, reikia tiesą sakyti, buvo ponas Butvilas. Ponas Butvilas gyveno tolokai nuo čia — bent už gerų trejetos kilometrų, bet jo žemės dalis — keturiolikos hektarų gabalas plytėjo visai Petrošiaus pašonėje: lietė jo žemę ir alksnyną visu ilgiu. Ponas Butvilas savo žemėje nuolat turėjo reikalų: vasarą šienaudamas arba pievas išnuomodamas, žiema — atvažiuodamas malkų pasikirsti. Jeigu ir neturėdavo pievose ar girioje ką veikti, — vistiek atvykdavo. Pasiimdavo pundelį laikraščių ir atkeliaudavo.
— Dzien dobre, — sakydavo jis. — Tai kad išbėgiota pieva — skersai išilgai. Matyt, kiškiai savo vestuves kėlė. O ir lapės, atrodo, prašuoliuota, — būdavo jo nuolatinė tema žiemą.
O vasarą: — Kurgi mano Levosiukė, kad jos niekur nematyt? — Levosiukė buvo Petrošiaus vidutinė duktė ir ponas Butvilas ją labai mylėjo.
Petrošius be maldaknygės daugiau nieko neskaitydavo, todėl ponas Butvilas atsineštus laikraščius pats turėdavo perskaityti. Juozas Butvilas buvo jo nuolatinis laiškininkas ir švietėjas.
Nedaug dirbamos žemės teturėjo Petrošius. Jo žemės rėžis ištįsęs rankšluosčiu visu pelkės pakraščiu. Ir ta žemė taip pat lyg rankšluosčio audeklas: baltsmėlis, kaikur pamaišytas durpžemiu. Bet gyveno jis gražiai. Ir avilių turėjo visą tuziną. Medaus pirkti atvykdavo net ir tolimi kaimynai.
Kai šio karo pabaigoje priešas vėl okupavo mūsų kraštą ir jame įsitvirtino, Petrošiaus šeimai atėjo liūdnos dienos. Vieną kartą atvyko apylinkės vykdomojo komiteto pareigūnas, lydimas viso būrio ginkluotų milicininkų ir stribų, ir Petrošienei pareiškė:
— Žinote, drauge, jums čia šiuose miškuose dabar labai pavojinga gyventi: priviso vilkų. Mes jus iškelsime į saugesnę vietą.
Petrošiaus šeima buvo išgabenta į gretimą kaimą ir apgyvendinta vieno į Sibirą ištremto ūkininko sodyboje. O kad likusiuose tuščiuose trobesiuose neįsiveistų “vilkai” — jie buvo sudeginti. Keistu sutapimu pasiliko nesudeginta tik Petrošiaus pirtis, stovėjusi alksnyno pakraštyje. Gal milicininkai labai skubėjo, o gal patys pabūgo “vilkų”, kas ten dabar žino. Vienu žodžiu — pirtis tebestovi ir joje nuolat lankosi “vilkai”, mūsų narsieji partizanai.
Štai ir Žilvino grandis jau kelintą kartą apsistoja pirtyje ir visai puikiai įsitaiso. Nakties metu pavojaus beveik nėra — kas čia drįs belstis į tokias atklanes . . Dieną vienas partizanas nuolat budi ant pirties augšto ir pro skyles stoge stebi apylinkę. Kitas pastatomas alksnyne prie keliuko, vedančio į sodybvietę.
Lietus liaujasi lijęs. Galbūt nusigiedrys. Bet vėjas vis tebeūžia ir tebenešioja medžių lapus. Iš pirties pakvimpa medžio dūmai — viduje esą vyrai uždėjo ant ugnies naujų malkų.
Per vėjo staugimą girdėt, kaip anapus pelkių ir ežero sunkiai pūškuoja garvežys, vilkdamas ilgą traukinį. Greičiausia, kad tai karinis, vykstąs į Vokietiją. Keleivinių traukinių dabar maža, ir tie patys šiuo ruožu važinėja tik dienos metu.
Prekinis traukinys, bildąs anapus ežero, prikrautas karinės mantos. . . Ar tai nebūtų puikus taikinys?
Anapus ežero . .. Kodėl anapus ežero? Staiga Žilvinas prisiminė, kad toje kryptyje turėtų būti jo gero draugo Prano tėviškė. Kur nors už keletos kilometrų.
Ach, tas Pranas! Koks puikus vyras jis buvo ... Ir dabar Žilvinas prisimena, kaip jis kadaise mokėsi savo apskrities miesto mokytojų seminarijoje. Toje pačioje klasėje buvo ir Pranas. Vikrus, gabus ir labai draugiškas jaunuolis. Ir mokslas jam nepaprastai sekėsi. Žilvinas neprisimena, ar Pranas kada nors buvo gavęs mažiau, negu penketuką. Visi mokslo dalykai jam gerai sekėsi, bet ypatingai matematika — algebra ir geometrija. Kai kiti mokslo draugai matematikoje dažnai suklupdavo — Pranas niekada. Užtat pertraukų metu, kada kiti mokiniai įklimpdavo bespręsdami uždavinius, jie dideliu būriu apspisdavo Praną ir prašydavo patarimų. Pranas niekuomet neatsisakydavo, visuomet patardavo ir padėdavo, kartais net pats rizikuodavo pasiųsdamas “špargalką” egzaminų metu.
Linksmas ir draugiškas buvo tas Pranas . Žilvinas pora metų leido savo klasės laikraštėlį “Ložą”. Toks ten ir laikraštėlis — vienas ar du ranka rašyti lapai, išeiną du kartu savaitėje. Paprastai Žilvinas pats vienas tą laikraštėlį ir prirašydavo. Laikraštėlyje atsispindėjo visas klasės gyvenimas, žinoma, iš linksmosios pusės žiūrint.
Paprastai didžiosios pertraukos metu Pranas atsistodavo klasės viduryje ant suolo ir, padaręs rimtą miną, skaitydavo laikraštėlį jį tirštu būriu apspitusiems draugams, lyg klebonas evangeliją iš sakyklos, o draugai kvatodavo net pilvus susiėmę. Gražų balsą ir iškalbą turėjo Pranas. Taip pat buvo stiprus ir geras sportininkas.
Kai mokytojų seminariją baigė, jųdviejų keliai išsiskyrė. Žilvinas žino, kad Pranas netrukus įstojo į Karo Mokyklą Kaune ir ją baigė pirmuoju. Vėliau jis baigė karinę akademiją Belgijoje. Buvo pakeltas į kapitono laipsnį ir vadovavo vienam mūsų kariuomenės batalionui. Vokiečių okupacijos metu vadovavo Savisaugos daliniams ir kovėsi kažkur rytų Lietuvoje su bolševikų desantininkais ir raudonpartizaniais.
Prieš keletą dienų Žilvinas gavo žinių, kad Pranas šiuo metu vadovauja vienai lietuvių partizanų grupei, kovojančiai su naujuoju okupantu kažkur miškuose prie Naručio ežero. Jis pats ir jo vyrai kaujasi su priešu it liūtai. Toks puikus karys tas Pranas!
Čia Žilvinui pasirodė, lyg'jis alksnyne nugirdo pažįstamą švilptelėjimą. Neaiškiai. Per tą prakeiktą vėjo ūžimą nieko negirdėt. Ne, jis nesuklydo! Švilpimas pasikartojo. Dabar jau du kartus.
Tai sutartas ženklas. Grįžo Jogaila. Žilvinas taip pat du sykius sušvilpė. Reiškia — viskas tvarkoje, mes tebesame čia, pavojaus nėra.
Greitai iš tamsos išniro vėjuje plasnojančiais skvernais figūra ir priartėjo prie pirties.
— Sveikas! — pasveikino jį Žilvinas. — Džiaugiuosi, kad grįžai. Eikime į vidų.
Apsigrabinėdami jie įžengė į priepirtį. Čia buvo dar tamsiau, bet jie pažįsta, ir greitai surado duris.
Pirtyje buvo šviesu. Krosnyje degė ugnis ir kaitino ant dviejų akmenų pastatytą špižinį puodą, kuriame kunkuliuodamas virė kažkoks viralas. Pratizanas Labutis triūsėsi apie puodą ir gamino vyrams vakarienę.
Išgirdę žingsnius ir durų subildėjimą, nuo plautų pakilo trys vyrai. Ketvirtasis sėdėjo ant suolo netoli krosnies ir rūkė į laikraštinį popierių susuktą bankrutkę. Jų ginklai ir aprangos daiktai kabėjo ant sienos.
— Pasiutęs oras, — pasakė Jogaila, nusiimdamas kepurę ir kratydamas nuo jos vandenį. — Peršlapau iki paskutinio siūlgalio. Štai, peršlapo laikraščiai ir maistas.
Jis pakabino kepurę ant vagio prie krosnies ir nusijuosė diržą, prie kurio tabalavosi kaburas su pistoletu. Iš švarko kišenės ištraukė pundą visai peršlapusių laikraščių ir pametė ant suolo. Iš maišelio išėmė permirkusį duonos kepalą ir padėjo ant malkų krūvos netoli krosnies, kad išdžiūtų.
Nuo jo palto skvernų lašėjo vanduo, o batai švilpė ir žliurgsėjo vos tik žingsnį pažengus.
— Rainy, tu dabar pastovėk sargyboje, o mes pasiklausysime, kokių naujienų parnešė Jogaila, — įsakė Žilvinas.
Vyras, pavadintas Rainiu, pakilo nuo suolo, užsivilko rusišką milinę, užsimaukšlino kepurę, pasiėmė automatą ir išėjo pro duris.
— Na, tai kas gero? Kokių naujienų parnešei? — kreipėsi Žilvinas į Jogailą. Vyrai susislinko arčiau ugnies.
— Minėjimas bus. Rytoj vakare šeštą valandą Raibių pradžios mokyklos salėje. Žada būti iškilmingas, — kalbėjo Jogaila, atsisėdęs ant kaladės ir stengdamasis nusiauti permirkusius batus. Sužliurgę batai kietai laikėsi ant kojų ir nesidavė nutraukiami. Partizanas Patamsis jam padėjo.
Oranžiniai ugnies liežuviai šokinėjo apie puodą, o milžiniški vyrų šešėliai, lyg audros debesys, užgulė sieną ir stumdėsi kairėn ir dešinėn.
Jogaila atsipūtė ir užsirūkė Labučio susuktą bankrutkę. Blogas tabakas spragsėjo, kartūs dūmai lindo į akis. Bet vistiek geriau, negu visai nerūkius. Vis šioks toks atsigaivinimas.
— Mums nėra ko skubėti, turim marias laiko, — lėtai pradėjo Jogaila. —Pasivaikščiojau pas gyventojus, ir pas vieną, ir pas kitą. Ne pas kiekvieną gali užeiti: eini tik pas pačius patikimiausius, kur jau nuo seno žinai, kad tavęs neišduos. Be to, negali žinoti, gal tau kur nors laukia paspęsti spąstai. Antai, girdėjau, neseniai Lapkus buvo pašauktas tardymui už kažinkokius griekus. Papeikęs ką, ar pakeikęs raudonuosius. Dabar daug nereikia. Enkavedistų tardytojas Lapkų paleidęs, bet privertęs pasirašyti pasižadėjimą, kad su jais bendradarbiaus. Pirmiausia jis turėjęs pasižadėti sekti ir pranešinėti apie lietuvių partizanų pasirodymą. Jei pas jį patį užeitų, stengtis gerai priimti ir “užbovyti”, jei turi degtinės — prigirdyti, apnakvydinti, o tuo tarpu stengtis kaip nors jam pranešti: ar tai pasiunčiant ką nors, ar pranešant kolchozo pirmininkui arba vietos komjaunimo kuopelės vadovui. Tie jau žinos, ką daryti. Abu yra partiniai ir įpareigoti gaudyti lietuvių partizanus. Žinoma, Lapkus turėjęs pasižadėti nė žodeliu niekam apie tokį įsipareigojimą neprasitarti. Už tai jam grėstų kalėjimas arba Sibiras. Tačiau žmogelis ėmė ir prasitarė savo žmonai: kaip čia žmonai nepasakysi? O dabar sužinojo ir kaimynai.
Jis padžiovė savo perdrėkusias kojines ant malkų prieš ugnį. Jo kojų oda nuo drėgmės buvo paraudusi ir susiraukšlėjusį.
— Į Raibių mokyklą vakar buvo atvykęs kažinkoks politrukas ir vaikams skaitė dvi valandas užtrukusią paskaitą. Vaikai skundžiasi nieko nesupratę, nes politrukas kalbėjo rusiškai, o vertėjo nebuvo. Mokytoja irgi menkai temoka rusiškai. Sakė, kad apie spalio revoliuciją.
— Taigi, dėl tos revoliucijos minėjimo. Šiandien iš ryto kelios apylinkės mergaitės ir vyrukai buvo pavaryti puošti mokyklos. Pamokų nėra. Sakė, reikės nupinti vainikus, padaryti sceną, ir taip toliau. Vakar vyrai atvežė porą vežimų eglėšakių.
— Gal ką nors girdėjai apie minėjimo programą?
— Girdėjau. Pirmiausia bus paskaita. Paskaitą skaitys iš rajono atvykęs koks tai rajkomo sekretorius Učiakovas. Po jos mokinių deklamacijos ir vaidinimas. Vėliau šokiai, žinoma, jeigu atsiras šokėjų.
— Ar nebijo miškinių?
— Je, dėl tų miškinių. Buvau užėjęs pas Kačergį Padegliuose. Jis labai patikimas žmogus. Kačergis vakar kokiu tai reikalu buvo nuėjęs pas jo netolimą kaimyną Ratkų. Išsišnekėję ir apie tą minėjimą. Kačergis lyg tarp kitko paklausęs Ratkų: švęsti tai švęsti, bet ar miškiniai neužpuls?
— O kokių velnių jiems ten reikėtų? — užsidegęs Ratkus. — Nėr ko bijoti! Bus pastatyta sargyba. Sūnus sakė, kad iš rajono bus atsiųsta stribų ir pastatas stropiai saugomas.
— Ratkaus sūnus tarnauja stribu ir nuolat gyvena rajono miestelyje. Namo parvyksta tik retkarčiais, ir tai tik dienos metu. Naktį niekuomet nenakvoja. Bijo miškinių puolimo. Aną dieną Ratkiokas pasakęs:
— Tų šunų visur pilna, knibžda visos pamiškės. Ale nesirūpinkite, išgaudysime. Už p. . . iškarstysime. Tam yra valdžia ir kariuomenė, kad tokius banditus sutvarkytų . ..
— Ratkaus reikia saugotis. Raudonas iki pat panagių. O anksčiau buvo visai padorus žmogus: ir bažnyčios komiteto narys, ir giedorius. Bet kai sūnus įstojo į stribus, paraudo ir senis.
— Toliau Ratkus papasakojęs, kad esą sudaryti gyventojų sąrašai ir visi gyventojai yra įpareigoti susirinkime dalyvauti. Prie įėjimo būsią tikrinimą, ar visi atvyko. Tie, kurie neatvyks, galės turėti nemalonumų.
— Kur atvykę stribai apsistos, Kačergis nežinojo. Bet aš manau, kad klebonijos kieme, nes ir anksčiau taip darydavo. Žinoma tai paslaptis ir niekam to neskelbia.
— Bijodamas ką susitikti, negrįžau ir norėjau palaukti, kol pradės temti. Čia parnešiau ir šiek tiek maisto. Parūpino Kačergis, tas mūsų mielas bičiulis, — baigė savo pasakojimą Jogaila.
— Gerų žinių parnešei, brolau, — pagyrė Žilvinas. — Bet tam Ratkiokui mes pirmiau pasirūpinsime nusukti sprandą. Atsirado, mat, svieto lygintojas!. . . .
Tuo tarpu Labučio viralas jau buvo išviręs. Jis patraukė puodą į šalį ir dideliu samčiu pradėjo pilstyti sriubą į indus, kas ką turėjo. Vienas turėjo dubenėlį, kitas tik sulankstytą skardinį puoduką.
— Tai pasistiprinsime dabar. Šaltis ir drėgmė įsisunkė iki pat kaulų. Karštos sriubos kaušas atgaivina.
Vyrai užkando duonos su lašiniais ir užvalgė sriubos. Vandens jie pasisemdavo iš Petrošiaus šulinio su kiauru kibiru, rastu patvoryje.
— Na, ką siūlytumėt daryti? — paklausė Žilvinas, perleisdamas kiekvieną partizaną akimis.
— Reikėtų apšaudyti mokyklą ir sukelti paniką, — pasiūlė vienas.
— Įtvoti porą granatų, ir baigta! — manė kitas.
— Ne, broliukai, taip negerai. Tik sunaikintume savo žmones, o priešui jokios žalos nepadarytume. Juk dauguma bus padoriausi žmonės, — pasipriešino jiems Žilvinas.
— Jie, greičiausiai, atvyks sunkvežimiu. Gal reikėtų užpulti sunkvežimį, turėtume grobio, — abejojo Labutis.
— Būtų gerai ir sunkvežimis ir grobis, — sutiko Žilvinas. — Bet, va, nežinome, kokių jėgų jie atvyks. Tikriausia, jie paliks savo sargybą ir klebonijoje, ir prie sunkvežimio. Puldami tamsoje mes tik turėtume nuostolių, o nauda abejotina.
— Šautuvų mums reikia, šautuvų, — pasakė jis patylėjęs. — Šautuvų arba automatų, vis-tiek. Štai, esame septyni vyrai, o teturime tik tris šautuvus ir du automatus. Ir mažai šovinių. Kiekvieną dieną gali prisidėti naujų vyrų. Kuo mes juos apginkluosim? Atvykdami į girią retas kuris atsineša. Kovotojas be šautuvo —niekis. Reikia kombinuoti ir kaip nors šautuvų gauti.
— Užpulti sargybinius prie mokyklos ir juos nuginkluoti, — metė žodį Ramūnas.
— Sutinku, taip ir padarysime! — užbaigė Žilvinas. — Tik reikia išdirbti planą, kaip tai įvykdysime. Aš turėsiu gerokai pagalvoti.
— Tuo tarpu paskaitysime, kas dedasi “plačiojoje tėvynėje” ir už jos ribų, — jis rūpestingai lygino permirkusius ir suglamžytus “Tiesos” puslapius. Ugnies šviesa buvo menka, ir jis turėjo prisislinkti arčiau. Be to, liepsna tai nušvisdavo, tai vėl prigesdavo. Lempos jie neturėjo. Turėjo porą žvakigalių, bet juos taupė svarbesniam atvejui.
— Labuti, pats nuo dvyliktos pakeisi Rainį.
— Pakeisiu. —Labutis nebuvo linkęs daug kalbėti.
Buvo nepaprastai ramu. Vėjas čiūžavo pirties pasieniais ir retkarčiais sužvangindavo šelmenyje pakabintą lanką. Lietaus lašai vėl papsėjo į storas medines sienas.
Rytojaus dieną oras nebuvo pagerėjęs. Taip jau esti spalio mėnesį. Tarpais įkyrus smulkus lietus, tarpais snieglaša. Vakarop pelkę užgulė rūkas.
Vyrai pradėjo ruoštis žygin.
— Aš turiu sudaręs tam tikrą planą, tik nežinau, kaip jis mums pavyks. Sargybinių užmušti nenorėčiau. Gal kartais koks ir neblogas vyras stovi. Norėčiau juos tik nuginkluoti, — tarsi pats sau kalbėjo Žilvinas.
— Vyksim keturiese, — nusprendė jis. — Jogailą, Labutį ir Rainį paliksim namie. Kad būtų lengviau ir patogiau, pasiimsim tik pistoletus, po granatą ir . . . šiuos, va, skudurus, — jis pasilenkė ir iš po plautų ištraukė seną gūnią, kuria kitados Petrošius dengdavo savo arklius, bei skylėtą zuperinį maišą.
— Mes išvykstam, — pasakė Žilvinas sargyboje stovinčiam Rainiui. Jei iki ryto ne-grįžtumėm, susirinkite savo daiktus ir patraukite į punktą Nr. 200. Iš ten stenkitės sužinoti mūsų likimą. Pasilieki mano vietoje.
— Bus padaryta. Gero vėjo! — palinkėjo Rainys.
Buvo jau visai sutemę.
Vyrai patraukė per krūmokšniais ir retais beržais apaugusią pamiškę į girios keliuką. Keliukas, jau seniai nevažinėjamas, buvo standus ir lietaus neišplaktas. Jo pakraščiais augo žolė ir kalėsi karklų vytelės. Viskas apžels . ..
Žilvino galvoje sukosi mintys apie šautuvą. Bepigu buvo raudonpartizaniams, turintiems gerus “dėdes” Maskvoje. Tie juos aprūpindavo viskuo, tik dirbkite. Vos tik juos “iškratydavo iš po sijono”, kaip žmonės juokais vadindavo parašiutininkų nuleidimą nakties metu iš lėktuvų, tuoj pat iš dangaus parašiutais pabirdavo dėžės su ginklais, amunicija, sprogstamąja medžiaga, minomis, radijo siųstuvais, vaistais ir kitais reikmenimis. Jie gi gerų dėdžių neturi, ir viską turi pasirūpinti patys. Savo raumenmis, drąsa ir sumanumu.
Išėjus iš girios vėjas buvo smarkesnis ir draskyte draskė jų milinių skvernus. Kairėje kelio pusėje tvoksojo keletas duobių, kuriose atsispindėjo dangaus properšos. Duobės jau smarkiai užslinkusios ir prižėlusios vandeninių augalų ir juodgalvių. Duobes išmušė Pirmojo Pasaulinio karo metu rusų ar vokiečių sunkioji artilerija. Tuomet frontas šiose apylinkėse buvo nusistovėjęs ilgesniam laikui ir tevyko tik mažesni žvalgų susirėmimai bei artilerijos dvikova.
Dabar Žilvinas prisiminė įdomų nuotykį, nutikusį šių metų pavasarį. Jie buvo apsistoję punkte Nr. 100 pailsėti ir pernakvoti. Pamiškės ūkio savininkas kažkur išvežtas, bet sodybos trobesiai tebėra ir mažai teapgadinti. Jie ten dažnai apsistoja. Nakvojo ant tvarto augšto. Viena augšto pusė prikrauta kūlių ir storai prikreikta šiaudų. Jau nuo kažkurių laikų.
Paryčiu Jogaila, besirausdamas gilyn į šiaudus ir benorėdamas sušilti, — o buvo šaltoka naktis, — kojomis atsirėmė į kažkokį kietą daiktą. O tai būta šautuvo. Rusiškas šautuvas, išteptas ir rūpestingai įvyniotas į skudurus. Greta buvo susuktas medžiaginis diržas su šovinynais, pilnais šovinių. Viskas labai gerai išsilaikę.
Aišku, šautuvas buvo pasilikęs iš paskutinio karo laikų. Nepertoli nuo tos vietos, prie vieškelio įvyko susišaudymas. Vokiečių tanketės, besivydamos bėgančius bolševikus, juos apšaudė ir keletą nukovė. Vėliau gyventojai vaikštinėjo susišaudymo vietoje ir prisirinko ginklų. Matyt, kad ir šio viensėdžio savininkas ginklą tada rado. Parsinešė namo ir rūpestingai jį paslėpė. Nors vėliau vokiečiai ir išleido įsakymą, kad gyventojai visus rastus ginklus atiduotų, nevisi to įsakymo paklausė.
Vyrai rytą išvertė kūlius ir išgraibstė šiaudus, jieškodami daugiau tokio turto, bet nieko nerado. Tiesa, pastogėje buvo rasta rankinė su koteliu granata, bet be kapsulės, todėl ir nenaudinga.
(bus daugiau)
