ANTANAS VYDAS XVI AMŽIAUS LIETUVIS MENININKAS IR KARTOGRAFAS
Senovės geografo kabinetas
DR. V. SRUOGIENĖ
Mūsų istorija yra nepaprastai turtinga didžių įvykių ir žymių žmonių gausumu. Juo daugiau tyrinėjama, juo daugiau iškyla jų iš praeities miglų.
Labai įdomus, o, deja, mūsų visuomenei taip mažai žinomas, yra 16-sis amžius, laikotarpis, kada Vilnius pasidarė kultūros centru visai Rytų Europai, kada jis puošėsi nuostabia statyba ir meno kūriniais, kada Lietuvoje buvo sukurta didžiausia pasaulio istorijoje žemės reforma — valakų reforma, — kada išėjo pirmasis Lietuvos Statutas, kada po mūsų žemelę vaikščiojo šviesūs, išmintingi žmonės, šiandien stebiną mus savo visuomeniniu bei valstybiniu susipratimu, kada skverbėsi į mūsų kraštą humanizmo šviesa, reformacijos sąjūdis...
Jau vien pastarieji dešimtmečiai atskleidė mums visą eilę nežinomų, stambių asmenybių. Užtenka tik atydžiai pasiskaityti Lietuviškąją Enciklopediją! Tremtyje paskelbtoje studijoje prof. Vaclovas Biržiška plačiai nušvietė didįjį humanistą ir mokslininką Abraomą Kulvietį, įrodydamas, kad augštoji mokykla Vilniuje buvo įkurta pastarojo rūpesčiu beveik pusšimtį anksčiau, negu išgarsintoji jėzuitų akademija, atsiradusi mūsų visuomenei reikalaujant ir Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui Žygimantui Augustui nepašykštėjus jai lėšų.
Pulkininkas Andrius savo straipsniu “Aiduose” apšvietė mus apie vėlyvesnį, 17-tojo amžiaus pradžios, vilnietį lietuvį menininką ir kartografą Makauskį, kuris kunigakščio Kristupo Radvilos Našlaitėlio pavedimu padarė pirmąjį visos Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos kartografinį matavimą ir išpildė vieną iš gražiausių Lietuvos žemėlapių, savo braižinius išspausdinęs 1613 m. Amsterdame1. (Vėliau pasirodė dar keletas to žemėlapio laidų.
Dabar, 1957 m. Lietuvoje išleistose “Šiaurės Kelionėse” Kazys Boruta atkreipė dėmesį į daugumos mūsų nepastebėtą kitą lietuvį vilnietį menininką ir kartografą, gyvenusį 16-jo amžiaus vidury, Antaną Vydą. Kruopščiai surinkęs apie jį žinias, autorius 74-me pusl. cituoja trumpą informaciją iš didžiosios tarybinės enciklopedijos:
“Vydas (Bidas ir Bildas Antonijus (gimimo ir mirties metai nežinomi) — XVI amžiaus lietuvių geografas. 1555 m. išspausdino savo sudarytą vieną pirmųjų Moskovijos geografinių žemėlapių lotynų ir rusų kalbomis (lotynų kalba buvo mokslo kalba, o rusų — Lietuvos valstybinė kalba). Žemėlapyje atvaizduota Rytų Europa nuo Baltijos jūros ligi Obės upės. Tokiu būdu pirmą kartą Europos žemėlapyje atsirado Vakarų Sibiras ir Obės upė. Žinių apie Moskoviją Vydas gavo iš ruso, buvusio Maskvos okolničiaus, Ivano Liackio, emigravusio į Lietuvą 1534 m.”
Sunku iškęsti nepadarius tam tikros digresijos ir nepastebėjus, kaip akiplėšiškai bolševikinės enciklopedijos autorius prasilenkia su teisybe, tvirtindamas, kad 16 amžiuje Lietuvos valstybinė kalba buvusi rusų kalba. Lietuvos rašto kalba vidaus reikalams buvo ne rusų, bet tiek skirtinga nuo jos savotiškoji slavų rašto kalba, kad Lietuvos Statutui išėjus, Maskva buvo priversta darytis jo vertimą į rusų kalbą! Čia pat pravartu paaiškinti, kad okolničius buvo Maskvos kunigaikštijos bajoras, turėjęs teisės dalyvauti kunigaikščio taryboje ir ėjęs jo rūmuose lyg ir maršalo pareigas, lydėjęs valdovą kelionėse, priiminėjęs pas jį atvykusius užsienio pasiuntinius ir pan.
“Šiaurės Kelionių” autorius, pažymėjęs, kad Antanas Vydas sudaręs savo žemėlapį, kaip spėjama, apie 1537 metus, paduoda rusų geografo akademiko L. S. Bergo įvertinimą:
“1542 m. Antanas Vydas, lietuvių dailininkas, buvęs Vilniuje, sudarė rusų ir lotynų kalbomis žemėlapį, vaizduojantį Maskvos valstybę nuo Baltijos jūrų vakaruose iki Obės rytuose. Mums rūpimame žemėlapyje pirmą kartą atsiranda Obė. Kairiajame tos upės krante atvaizduota pasakiška “Auksinė boba”, — nuoga moteris ant pjedestalo, apsupta ją garbinančių to krašto žmonių: į vakarus abdoriai, į pietus — miestas Sibiras. Plačiuose miškuose tarp Obės ir Mezenijos parašyta: “Didžioji Permė, Didysis Tiumenis, kandoriai, voguliečiai, jugrai”; apie pastaruosius lotyniškai sakoma, jog iš jų kilę vengrai Vengrijoje, kaip tai parodo kalbos bendrumas. Tokio pat požiūrio laikosi ir dabartinis mokslas1.
Taigi pasirodo, kad A. Vydas buvo ir žymus kalbininkas, ne tik dailininkas ir geografas. Apie jo žemėlapį rusų kartografijos profesorius K. A. Šališčevas šitaip atsiliepia: “Nepaprastai platus ir tikslus savo metui Vydo žemėlapis, su rusiškais ir lotyniškais užrašais, pateikia realų ne tik Maskvos valstybės, bet ir Vakarų Sibiro vaizdą. Ji apima erdvę nuo Suomijos ligi Kaspijos jūros, nuo Kijevo ligi Obės žiočių. Didelio masto (87,5 x 82,8 cm.), orientuotas į rytus, jis vaizduoja Maskvos valstybę iš augšto, kaip iš paukščio skridimo. Jo reikšmė gali būti pilnai įvertinta, palyginus to meto vakarų Europos žemėlapių lygį — schematinių brėžinių, palydinčių Ptolomėjaus ‘Geografiją’ ir visiškai esančių jos poveikyje”2.
Toliau jis pažymi, kad tasai Vydo žemėlapis yra pats seniausias Maskvos valstybės Žemėlapis, padarytas anksčiau už “Didįjį Brėžinį”, pirmąjį Rusijos žemėlapį, ir kad esąs “rusų kartografijos pradžios ir geografinio jos akiračio gyvas liudininkas”.
Z.Herberšteinas keliauja per Lietuvą į maskolių žemę XVI amžiuje
ANTANAS VYDAS SKAITYTOJUI
Iki šiol Maskvos Didžiosios kunigaikštystės žemė yra nežinoma, todėl, paaiškinimui, aš įdėjau pažymėjimus ir tam tikrus trumpus ženklus, aiškumo dėliai, rusiškai rusams, įrašiau. Pirmiausia, žiūrėdamas rytų kryptimi kaip viršuje pažymėta, pamatysi kaip toli vienas nuo kito yra vanduo ir žemė. Toliau, apačioje, praskėstas skriestuvas reiškia kad gali išsimatuoti mylias, sužinosi kaiptoli nuo vietos iki vietos. Pagaliau pamatysi kad: žalia spalva pažymi maskvinę žemę, geltona pažymi Lietuvos kunigaikštystę ir tas žemes, kurios priklauso Lenkijos karūnai; o raudona — tai totoriai. Iš čia matysi sienas su visais ir su Maskva, ypač su žemėmis švedų, Livonijos, Lietuvos, Totorių ir Turkų, išdalintom keletui ordų. 1542 m.
Meskime žvilgsnį į patį žemėlapį. Apsiginkluokime padidinamais stiklais ir atidžiai pažiūrėkime. Jis nuo Lietuvos ligi Obės ir Sibiro šiaurės Auksinės Bobos išmargintas piešiniais — miestų, miškų, kalnų, visokių fantastiškų ir būtoviškų scenų, pradedant meškų medžiokle ir baigiant totorių ir kalmukų ordų palapinėmis. Iš žemėlapio galima atgaminti labai daug senokų graviūrų. Prie piešinių —trumpi paaiš
kinimai, miestų, vietovių ir kraštų pavadinimai (Didysis Naugardas atvaizduotas kaip galinga tvirtovė, bet Maskva neišsiskiria iš kitų miestų tarpo. V.S.).
Žemėlapio apačioje du Vydo laiškai. Kairėje pusėje — Vydas sveikina maloningąjį skaitytoją ir trumpai supažindina su atvaizduotais žemėlapy kraštais — Moskovija, totorių ordomis šiaurėje, kur “dėl labai ilgų naktų ir žemos saulės niekas neauga”, o prie Ledinės jūros yra sabalų ir kitų gyvūnų su brangiais kailiais kilmingų ponų ir ponių prabangai, tik toje dalyje, kur Moskovija susisiekia su Lietuva, miškuose veisiasi stumbrai, lokiai ir labai dideli vilkai. Laišką baigia atsisveikindamas skaitytoją iš Vilniaus, Lietuvos, 1555 metais lapkričio 1 dieną. Dešinėje žemėlapio pusėje Antonijus Vydas sveikina ir laimingos kloties linki “Šviesiausiam ir garbingiausiam ponui Gedano (Gdansko) senatoriui Johanui Copenijui”, kuris, matyt, buvo mokslo globėjas ir žemėlapio leidėjas. Čia jis rašo: “Rūpestingai ištyręs krašte padėtį, kuris priklauso didžiojo Moskovijo kunigaikščio valdžiai, kitados Sarmatijos, Europos, Azijos, Skitijos, vardu vadintas, senųjų vienu pavadinimu žinomas. Mes gi, visų valstybių, pilių, jūrų, kelių, tiltų vietas, skaičių, atstumą pažymėjome kokiu tik galėjome stropumu. Ir upių vingius, kryptį ir versmių pradžią, kurios išteka didžiąją dalimi iš pelkėtų lygumos balų. Šiame reikale nemažą pagalbą mums suteikė kilmingas ponas Joanas Liackis, kuris buvęs pas didįjį Moskovijos kunigaikštį Vasilijų, įžymus didikas ir po maišto dėl priespaudos (Ivano Žiauriojo, V.S.) pabėgęs pas nenugalimą
A. Vydo žemėlapis paskelbtas H. Michowo veikale “Das Erste Jahrhundert Russischer Kartographie”, 1906, Hamburg.
Padidinta žemėlapio iškarpa rodo XVI a. laivą, totorių stovyklą, stumbro medžioklę ir raitelius prie Juodosios jūros.
Lenkijos karalių (drauge ir Didįjį Lietuvos kunigaikštį, V. S.), Žygimantą, kur buvo dėl savo išminties ir gabumų meilingai priimtas”. Toliau savo laiške Vydas mini Z. Herberšteiną, Austrijos imperatoriaus Maksimilijono pasiuntinį, keliavusį į Lietuvą ir Moskoviją, raginusį pačius moskovitus aprašyti savo kraštą ir daug žinių apie jį surinkusį.
“Antano Vydo žemėlapis buvo plačiai žinomas to meto Europoje. Sebastijonas Miunsteris savo Bazely išleistoje 1544 m. “Universalinėje Kosmografijoje” mini: “Antonijus Vydas iš Lietuvos rašė taip pat apie Moskovitų kraštą. Mes turimo su dideliu stropumu sužymėtus kraštus ir miestus (pilis, jūras, ežerus ir versmes) ir kaip toli jie vienas nuo kito” Miunsteris, sudarydamas savo atlasą, kaip spėja vėlesni tyrinėjimai, naudojosi A. Vydo žemėlapiu. Paskui A. Vydo darbą mini olandų geografas Nikalojus Vitsenas savo veikalo įžangoje apie “Šiaurę ir Totorijos Rytus”, kad A. Vydas išleidęs Dancige 1555 m. Rusijos, Sibiro dalies ir Totorijos žemėlapį. Taigi anais laikais A. Vydo žemėlapis buvo plačiai žinomas, o paskui buvo užmirštas ir nuslėptas, — reikia atsiminti, kad tais laikais žemėlapis buvo didelė valstybinė paslaptis, — ir tik XIX amžiaus pabaigoje, 1880 m., surastas Hamburge vokiečių geografo H. Michovo ir 1884 m. paskelbtas leidinyje “Seniausi Rusijos žemėlapiai”. Atrastu žemėlapiu susidomėjo įžymusis šiaurės tyrinėtojas Nordenšeldas ir augštai jį vertino. Jo žiniomis išlikę tik du A. Vydo žemėlapiai — vienas Londone, Britų Muzėjuje, o kitas — Hamburge, H. Michovo rinkiniuose. Rusijoje A. Vydo žemėlapis pirmą kartą buvo paskelbtas geografijos istoriko Benjamino Kordto 1899 metais Kijeve išleistame “Rusų kartografijos medžiagų atlalase3, iš kur mes čia dedame A. Vydo žemėlapio nuotrauką”.
K. Boruta, įpynęs į mums abejingus šiaurės kelionių aprašymus šią retą žinią apie 16-tojo amžiaus vilnietį lietuvį menininką Antaną Vydą, prideda: “Juk tai, be abejo, buvo didelis savo meto mokslininkas ir dailininkas, — renesanso laikais mokslininkas ir dailininkas jungėsi viename Leonardo da Vinci asmenyje, — buvo bene mūsų dailės pradininkas, kurio mes ne tik vardą ir pavardę žinome, bet turime išlikusius jo žemėlapį ir piešinius”.
1. L. S. Berg, Očerki po istorii russkich geogra-fičeskich otkrytij, Ak. Nauk. SSSR, 1946 m. 7 6psl.
2. Prof. K. A. Šališčev, Osnovy kartovedenija, Geo-dezizdat, Moskva, 1948 m. 125 psl.
3. B. Kordt, Materialy po russkoj kartografii, vy-pusk II, Kijev, 1899.
Iškarpa iš B. Kordto atlase paskelbto, kiek skirtingo, A. Vydo žemėlapio.
