LAIKO IR DARBO REIKŠMĖ
PRANYS ALŠĖNAS
Yra sakoma, jog nieko nėra žmogaus gyvenime brangesnio, kaip laikas, o visdėlto žmonės jo labiausiai nebrangina. O reikėtų laiką branginti, nes prabėgusio laiko, ypač veltui praleisto, niekas dar nepajėgė sugrąžinti, nors ir kažin kaip būtų norėjęs.
Oxfordo saulės laikrodyje esąs šitoks įrašas: “Periunt et imputantur” — valandos bėga, dingsta ir jų trūkumas slegia mūsų pečius. Tikrai, kol jauni esam, atrodo, laiko marios prieš akis, tačiau, deja, tos “marios” netrunka išsekti ir mes pamatome, kad jau gyvenam gyvenimo saulėleidį, o kiek daug darbų dar nepadaryta, kiek siekių neatsiekta, tik ... laiko nebėra...
Taigi, kaip matome, laikas ir darbas — žmogaus gyvenime yra du didieji faktoriai. Praleisi laiką nieko neveikdamas, liks darbai nepadaryti, o darbų nepadaręs — nepaliksi įmynęs savo pėdsakų šioj žemėj ir neliks ženklo, kad žmogumi esi buvęs...
“Aš gėdinuosi savo tuštumo” — tarė Žodis Darbui.
“Aš žinau, koks aš esu beprasmis be tavęs” — atsakė Darbas Žodžiui. (R. Tagore). Kaip matome, tik šnekos — žodžiai be darbų — yra tuščia beprasmybė. Reikia laiką leisti neveltui, ir tuščiai nekalbėti, bet dirbti ir dirbti.
B. Zumeris, savo knygoje “Gyvenimo keliu” šita tema taip samprotauja: “Mes neišvengiamai apsigyvename darbo ar tuščių žodžių draugystėje. Nuo mūsų priklauso, ką pasirinksime ištikimuoju savo draugu: kietą darbą, nešantį sultingus pasisekimo vaisius ir gyvenimo įprasminimą, ar eilę tuščių žodžių, kurių skambėjime vilsimės patenkinę savo varganus troškimus ir norus”.
Ypač mes, lietuvių tautos vaikai, šiuo metu būdami begaliniai didžiai nuskriausti, turime daug, o labai daug dirbti. Neužtenka mums šiandien to darbo, kurį dirbame fabrikuose ir kitokiose darbovietėse (turiu galvoje išeivius), užsidirbti kasdieninės duonos kąsnį, bet mes turime daug ir taip vadinamo pridėtinio darbo, kurio iš mūsų laukia pavergtoji ir nežmoniškas kančias kenčianti mūsų Tėvynė. Būdami išsklaidyti po plačius pasaulio kampus ir kampelius, mes privalome būti nevien tik paprasti darbininkai ar biurų ir raštinių tarnautojai, bet turime kartu būti ir visuomenininkai, organizacijų veikėjai, spaudos darbininkai, Tėvynės laisvinimo darbo talkininkai ir kitokie, kitokiausi...
Kitų tautų išeiviai, kurių tėvynės laisvos, nė pagalvoti gal nepagalvoja, kokio ryžto ir kokių pastangų reikia tiems, kurie, kaip sakoma, “nevien tik duona sotūs”, atseit, turi ir kitų kilnių tikslų.
Šias mintis apie laiką ir darbą norisi užbaigti viena pastraipėle iš minėtosios B. Zumerio knygos: “Laimingas yra žmogus, kuris atrado savo pašaukimą ir atsidėjęs dirba savo darbą, padarydamas jį galimai tobulesnį. Šitoks žmogus yra ir bus laimingas, nes jį lydi darbo palaima...”
