R. Kisielius — Naktis ant Nemuno
ROMUALDAS KISIELIUS
NAKTIS ANT NEMUNO
Ten, kur naktis apsupus žemę
Su juoda liūdesio skara—
Ten kraujas Nemunu sruvena,
Ten kenčia mūsų Lietuva.
Jau gęsta viltys paskutinės
Kely skaudžių kančios dienų.
Užgeso žvaigždės sidabrinės,
Nutilo aidas mūs dainų.
Ir viskas dingo, kaip svajonėj,
Ir viskas dingo, kaip sapne,
Tik žėrintys padangių kloniai
Dar skęsta Nemuno dugne ...
LAISVĖS ŽIEDAI
Bėga dienos į praeitį tylią,
Gęsta viltys širdy ir veiduos.
Kas prikels tave brangi tėvyne?
Kas tau laisvės žibintą paduos?
Kas supras tavo skausmo rytojų,
Nedėkingam vergijos kelyj?
Kas nuims grandines tau nuo kojų,
Jei maža tu, o jie dideli ...
Jie žygiuoja į ateitį šviesią,
Jau laimėję sau laurus, taures.
Tu suklupus pagelbos šauki čia,
Bet jų širdys negirdi tavęs ...
Nes maža tu, silpna ir bejėgė,
Bet gyva dar krūtinėj jaunoj.
Tavo kančios, kova ir rytojus,
Aidi brolių artojų dainoj ...
Grįš dar džiaugsmas į Nemuno šalį,
Viltimi pasipuoš vėl veidai.
O ant vasaros divono žalio,
Skleisis laisvės ugningi žiedai .. .
MEILĖS PRELIŪDAS
Rytų upe plaukė didžiuliai laivai,
Kuriuos mes žvilgsniu palydėję,
Užmiršom ir naktį, ir šaltas bangas,
Ir rudenio dūkstantį vėją ...
Nutilo mūs lūpose žodžiai tušti,
Kai tave meiliai apkabinęs,
Svajingai, lyg gėlę manosios buities
Glaudžiau prie krūtinės ...
Kažkur snaudė miestas, alsavo naktis,
Kažkur šalta žemė drebėjo.
O upės šešėliais vis slinko laivai
Šauksme rudens blaškomo vėjo ...
SIBIRO VEJAS
Snaigių pūkuos paskendus šalta Aliaskos žemė,
Gražus žiemos pasaulis man tiesias prieš akis.
Į ledo kalnus skęsta pavakarys sutemęs,
Ir virš kalnų, lyg siaubas, išsitiesia naktis.
Per juodą jos padangę, toks alkanas ir piktas
Atūžia senas vėjas, ir jo baugioj dainoj,
Girdžiu, dar plaka širdys mirties kalnų prislėgtos,
Girdžiu, Sibiro tundra alsuoja tolumoj . ..
Šimtai vaizdų siaubingų man pro akis praeina.
Vėjo šauksme vaitoja tenai šalis mana ...
Nuo ledo kalno kyla raudona šiaurės saulė,
Ir vėl jau gimsta žemei nauja kančios diena ...
REKLAMŲ LIEPSNOJE
Reklamų liepsnoj dega paskendęs visas miestas.
Kančia ir meilė gimsta reklamų liepsnoje.
Gyvenimas čia auga, gyvenimas čia miršta,
Čia savo žiedus skleidžia mūs ateitis nauja . ..
Kasdien mūs sunkios pėdos praeina čia iš ryto,
Kasdien tos pačios pėdos sugrįsta vakare.
Pailsę ir suvargę mes skubam į rytojų,
O mūs rytojus dega reklamų liepsnoje .. .
GYVENIMO DULKĖS
Sauja purios žemelės, tai mano trapus kūnas.
Tik laikas mus atskyrė ir laikas mus suves.
Matau, kaip gęsta dienos, matau, kaip pilys griūna,
Jaučiu, kaip skausmas raižo kaktoj naujas raukšles.
Sausi išgeltę lapai nuo medžių tyliai krenta,
Jie grįžta vėl į dulkes, nes dulkės yra jie...
Gyvent, kovot ir mirti šios žemės laimei lemta,
Nes iš jos kapo kyla gyvenimai nauji...
Vincas Jonikas
GIESMĖ TAUTOS MERGAITEI
Klausyki tu, šviesi mergele
Lietuvišku vardu—
Buvai duktė tautos karalių,
Būk motina vadų!
Tu vėl prie žodžio gimto, švento,
Budėk be atvangos —
Tik tavo maldą tesupranta
Žemelė ir dangus - - -
Tik tau vėl pareigą iškėlė
Kovinga dabartis —
Tik tau prieš lopšį kūdikėlio
Nusilenkia mirtis - - -
Tu vėl margais raštais atausi
Baltąsias drobeles —
Tik tu dainuodama atjausi
Žaizdas tautos gilias - - -
Klausyki tu, šviesi mergele
Lietuvišku vardu —
Buvai duktė tautos karalių,
Būk motina vadų!
