Šaulės Tremtyje
KELKIMĖS
Su pavasariu, su besikalančiu daigeliu ir pirmuoju pumpuru kyla mūsų siela į saulę. Velykų švenčių proga su meile skriekime viena prie kitos, savo pakiliomis mintimis junkimės visos, sesės, ir prašykime Aukščiausią, kad mūsų mintys kas kart būtų skaidresnės, o mūsų darbai vis didesni besiruošiant didžiajam mūsų Tautos Prisikėlimui.
MALDA VELYKŲ RYTĄ
Kasdieną, Viešpatie, atsiunti man savo pirmuosius saulės spindulius ir pasveikini mano pavargusią dvasią savo tiesos skaistybe. O aš klaidžioju patamsėję ir mano širdis pilna kartybių.
Tavo didybės šviesų rytą aplink mane muša Tavo laiko valandos ir džiaugsmingai Tau savo rytmečio maldą čiulba pavasario paukšteliai. O aš tapau kurčia savo dejavimuose ir akla savo sielvarte.
Aš esu skaidrus indas. Išliek ir išgarink, o Dieve, iš jo visus nuodėmės purvus ir išvėtyk tuštybių dulkes, idant jis taptų imlus Tavo malonei ir mano dvasia rastų poilsį Tavo amžinosios išminties šviesoje.
Dieve, leisk man būti žemėje tavo didybės silpnučiu šešėliu ir mažų mažiausia dulkele įsijungti į Tavo nepraeinančių kelių nepabaigiamą kilnybę.
Palenk mano sielą ir pripildyk ją savo meilės skaistybe.
ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮKŪRĖJO KELIU
Kelmės būrio šaulės 1929 m.
Viduryje Šaulių MoterųGarbės Vadė Emilija Putvienė, mirusi Sibire.
Kovo 5 d. minime Šaulių Sąjungos įkūrėjo Vlado Putvio 30-tas mirties metines, o jo žmonos šaulių moterų garbės vadės Emilijos Putvienės 3-čias.
Nei laikas, nei jokios kitos aplinkybės negali atitolinti mus nuo tų žmonių, kuriuos mes gerbiame ir mylime, kurie visą savo gyvenimą paaukojo savo tėvynės ir tautos gerovei.
Pačiu reikalingiausiu tėvynei momentu buvo įkurta Šaulių Sąjunga. Remdamasi dorovinga, patriotine ideologija, visiems tėvynę mylintiems, ji liks nemirštanti, brangi įkūrėjo dovana. O, jo ir jo mylimos žmonos Emilijos darbai, pasiaukojimas ir nueitas šviesus, doras gyvenimo kelias švies ilgai skaisčiu pavyzdžiu ir liks gyvenimo kelrodžiu visiems šauliams ir šaulėms.
Mes jaučiam dvasią įkūrėjo— ..
— Pirmyn, pirmyn tautos vaikai
Nebijome audrų nei vėjų—
Nepalūš laisvės sakalai!
PAKELKIME KASDIENINIO GYVENIMO KULTŪRĄ
Šia tema nemažai rašoma, taip pat didesniuose ar mažesniuose susirinkusiųjų rateliuose pakalbama.
Mūsų kasdieninio gyvenimo kultūrą galima stebėti iš daugelio atžvilgių, tačiau visi stebėjimai sueina į vieną pagrindinį dalyką — kiekvieno žmogaus vidujinę kultūrą.
Pasisavinus net tam tikras išorines formas, tikrosios vidujinės kultūros stokos paslėpti negalima. Visi kasdieninio gyvenimo dalykai, kurie liudija ir apie mūsų kultūrą turi išplaukti iš giliau, kad taip, o ne kitaip elgiamės ir ne dėl to, kad taip elgtis išpuola, bet todėl, kad taip mūsų vidus diktuoja.
Įvairiose situacijose mes kartais prisitaikome ir prie vietos papročių, griežtai prisilaikome ir gero auklėjimo taisyklių, bet tai dar nesudarys tikrosios žmogaus kultūros pagrindo.
Kasdieninio gyvenimo kultūra yra: ne tik kultūringas prie stalo užsilaikymas (net tada, kada mūsų niekas nemato), ne tiktai švaros pamėgimas ir necenzūrinių išsireiškimų nevartojimas, bet visa namų atmosfera, kuri tokią didelę reikšmę turi visiems, o ypač vaikams ir jaunimui sudaro svarbiausią auklėjimo pagrindą, kurį jie išsineš iš namų.
Jei norime, kad mūsų namai būtų kultūringi, atsiminkime, kad visokios gražios išorinės kultūros formos privalo būti mūsų vidujinės kultūros simboliu. Mes privalome, ne tik elgtis kaip kultūringi žmonės, bet kultūringu būdu galvoti ir jausti.
Pajutus toje srityje trūkumus, suprantama, iš karto sunku pasikeisti. Bet kas sugebės pastebėti ir savo trūkumus išanalizuoti, tas bus padaręs didelį žingsnį, o palaipsniui dirbdamas pasieks ir pozityvių rezultatų.
Stengiantis pakelti savo vidujinę kultūrą, kartu pakelsime mūsų kasdieninio gyvenimo ir mūsų namų kultūrą.
O. S.
2-jo Ulonų D.L.K. Birutės pulko buv. birutietė
KODĖL AŠ TAPAU AKTYVI ŠAULE
E. P.
Atsimenu tą pakilusią patriotinę nuotaiką nepriklausomybės kovų laikotarpyje, kai mūsų jaunimas, net iš gimnazijos suolo stojo į savanorių būrius. Ir koks buvo džiaugsmingas pergyvenimas pamačius iš kovų grįžtančius savuosius karius! Vėliau su dideliu įdomumu stebėjau besikuriančios Šaulių Sąjungos veiklą, tapau ‘Trimito” skaitytoja, o vėliau jo nuolatine bendradarbe. Spaudos darbe dalyvavau ir kituose laikraščiuose ir maniau, kad iš manęs užteks, jei aktyviai neprisidėdama, tapsiu šaule rėmėja. Ja ir buvau iki 1938 m. pavasario.
O tie metai tapo lemiami. Atsimenu vieną reikšmingą naktį. Tai buvo naktis prieš paskelbimą lenkų ultimatumo Lietuvai. Tą naktį sujudo mūsų ginkluotosios jėgos, o, berods, ant rytojaus buvo paskelbta ir jaunų vyrų mobilizacija.
Kam šis toks staigus ruošimasis lyg karui? Kodėl, kas įvyko? Bemiegė naktis — -
Rytojus dar triukšmingesnis. Šis judėjimas lyg sustojo, bet kaip iš armotos šovė žinia — jėga grasinąs ultimatumas. Visuomenės nuotaika sujaudintai nervinga — nepasiduoti, nenusileisti, gintis! Bet ką nuspręs valdžia — tautos vyrai? Pora dienų buvo tariamasi, o tuo tarpu ėjo gyvas ruošimasis karui. Visi buvo uždegti, visi užinteresuoti, nes buvo paliesta gyvoji tautos žaizda — Vilniaus smurtas ir dėl jo didžioji lenkams neapykanta. Apie 20 metų neturėta su jais ryšio, o prie vadinamos ‘demarkacijos linijos” savo žemėje stovėjo parubežiniai stulpeliai ir vaikščiojo lietuvių ir lenkų sargybos. Jie kartais vieni su kitais ir pašposaudavo užsimiršę tą keistą faktą — kodėl jie čia turi saugoti, kai ta pati žemė ir žmonės abiejose pusėse kalba lietuviškai. Apžėlė geležinkelių bėgiai vedą Vilniaus link...
Ir štai pritvinkusi žaizda sprogsta tų pačių lenkų įdurta. Visur sujudimas, pasiruošimas ir karšti pasiryžimai. Ar gali kas tuo metu likti neitralus ir ramus? Perdaug ryški visiems toji smurto neteisybė! Sukruta ir šaulės, šauliai. Jie gerai organizuoti ir visą laiką rimtai ruošėsi.
O kas daryti pavieniui asmeniui, tik jis pasijunta bejėgis, pasimetęs niekuo rimtai tokiu svarbiu momentu prisidėti negalįs. Jo darbas gali būti tik pripuolamas, tik tam tikrų aplinkybių iššauktas.
Įtemptos dienos baigėsi dar didesniu liūdesiu: liūdesiu, kada išminčiai tenka paklusti, o širdis ir dvasia negali nusileisti. Po ultimatumo priėmimo rūsčiu liūdesiu apsitraukė visa Lietuva, kuris buvo nemažesnis už Dariaus ir Girėno žuvimą. Yra skaudžių momentų ir laisvų tautų gyvenime, kaip ir atskiro žmogaus. O vėliau bėgąs laikas ir didžiausias žaizdas apgydo.
O kai gyvenimas vėl įėjo į savo vėžes, aš parašiau pareiškimą ir įstojau į aktyvių šaulių eiles.
MINĖJIMAS DETROITE
Šaulių S-gos įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvio 30 metų mirties sukakties minėjimas Detroite įvyko kovo 21 d. buv. lietuvių svetainės patalpose. Dalyvavo rengėjai —- šaulių kuopa ir svečiai, kurių tarpe miela buvo matyti garbės šaulį kun. dr. I. Boreišį, čia gimusį veikėją Feliksą Motuzą ir kt.
Minėjimą pradėjo tardamas ta proga žodį kuopos pirm. J. Petrulionis. Dalyviai susikaupimo minutės tyla pagerbė šaulių S-gos įkūrėją Vladą Putvį. Apie jo asmenį, kūrybą, didžiuosius darbus ir pasiaukojimą šaulių S-gai ir visai lietuvių tautai kalbėjo Centro V-bos narė K. Kodatienė ir Alf. Žiedas.
Iš Putvio kūrybos paskaitė Al. Gubilas.
Minėjimui pasibaigus visi dalyviai buvo pakviesti prie sesių — brolių šaulių paruošto vaišių stalo, kur maloniai šauliškoje nuotaikoje praleido keletą valandų. Vaišėms vadovavo Alb. Mateika. Vaišių metu buvo pasveikinti visi Juozai, Kaziai ir kt. varduvininkai.
