ĄŽUOLAI PRIE NEMUNO
JONAS RŪTENIS
POEMA
Ne mums tai mirtį ruošia,
Ne mumsši eisena;
Laisvi mums vėjaiošia
Ir pergalės daina . . .
I
Ateis diena, didžiausioji iš visų dienų,
Atūž skubėdama žeme.
Putos didžiulėmis liūtimis,
Žaibuos ir dundės griaustiniai . ..
Temdys saulę
Ir žers nuo dangaus žvaigždes.
Lenks šimtametes pušis,
Gluosnius ir egles,
Kai susės, rūsčiais veidais, teisėjai
Ir dėbčios žvilgsniais, kaip žaibais.
Visa teismo salė ūžtels, šiurpu krečiančia banga,
Kai pamatys, kad kaltinamajam suole sėdi—
Raudonoji sąjunga.
Sudrebės teisėjai, jų sekretoriai
Ir samdyti, už auksą parsidavę, gynėjai,
Sudrebės tolimųjų Indijos vandenų bramanai—
Maharadžos, Sultonai,
Karaliai ir prezidentai—
Ir visi matys jų virpančias rankas—
Kai Lietuvą liūdyti išves ...
Tada teismo salės žoplių minia
Šyptels užuojautos šypsniu
Ir pagalvos: “kaip drįsta?!”
Pagalvos: “Ar pajėgs viena be “globos”?
“Ar reikia pasauliui Laisvosios Lietuvos?”
II.
Kažinkas didelis turi dabar ateiti,
Kaziukas lygus istoriškajam Galijotui,
Kad užėmus kvapą susirinkusiems visiems,
Ir nustebinus teisėjus visų šalių.
Tokio, kurs vienu žvilgsniu nudurtų minią,
Vienu mostelėjimu išlaisvintų tėvynę
Tokio didelio didelio—
Nepaprasto reikėjo .. .
III.
Išėjo dainius žilas, kanklėmis nešinąs.
Drebėjo jo žila barzda,
Gilus žvilgsnis, pilnas didelio ryžto
Vylyčiom dūrė
Ir visus paslaptimi užbūręs
Tarė graudžiu balsu visiems teisėjams
Ir žiopliams, senelis tas—
Senumo, kaip ir Lietuva:
— Ar kaltinti norit jūs mane —
Iš praamžių pasišaukę į šitą teismą,
Už tai, kad trokštu savo ainiams
Amžinos garbės!
Laisvės puriosioms dirvoms—
Žaliosioms pievoms ir miškams?
Mėlynėje tekančios saulės—
Dundėjimų Perkūno,—
Žvaigždžių ar mėnesio pavydite maniesiems,
Ar didingosios giesmės, apie Šarūną?
— Ar gynėte kovoj jūs kraštą savo?! —
Šūktelėjo teisėjas visiems nutilus
— Kovoj? — atkirto senis žilas —
— Kovoj mes gimę! Kovoj mes mirsim!
Perkūnu aš grąsau jei niekint drįsit!
Perkūnu!— Liepsnomis saulės! —
Atsakė dainius iš apmaudo įraudęs . . .
— Mes gynėm! — atsiliepė ir minioj kažkas —
Mes žuvom!
Bet niekad mes nebuvom
Pažeminti ir nugalėti!
Aš pati. . . jaunom tada dar rankom
Griebiausi kuokos ir saidoko
Ir ristą žirgą, širmą, aš užsėdus,
Vedžiau pulkus
Į pergalės laukus . ..
Nutilo visa teismo salė
Tik aidas sklido didelis, lyg varpo,
Tik ūžtelėjo keista banga,
Kai šypsojos suole
Raudonoji sąjunga.
IV.
Jūs mane šaukėt ateiti šičia
Kad stočiau gyvas aš dainiaus ainis,
Kad aš kalbėčiau už gimtą žemę,
Kuri man duoną laukuos brandino,
Kad pakartočiau didingas giesmes,
Kuriom lydėjau didvyrių dvasią,
Kai jie palikę išpustę dalgį
Kovon išėjo už žemės laisvę.
Kad aš priminčiau rankas kaip laužė
Leisdama sūnų į didį žygį—
Kaip ąžuolai pavojun mojo
Ant slenksčio likus mama žegnojo . . .
Kad apsakyčiau tą didį gandą,
Kuris sušvitęs Aušros gadyne
Varpu skurdžiuoju erdvėsna tvojo.
Kad atsiminčiau, kaip prie ratelio
Balanai žibant mama mus mokė
Ir kaip per ilguosius metus bedalius
Mano taikioji tėvynė kentė . . .
Tad žvelkit, štai į rūstų veidą,
Kuris ataskaitą jums duos
Ir pamatysit kančias įrėžtas
Jo velniškoje šypsenoj!
V.
— Ir man tenka liudyt! —
Sušuko pražilęs Baltasis Erelis—
Mes už laisvą gimtąjį žodį
Buvom kalinami ir tremiami!
Už žiburį, kurį nešėm į grįčias
Iš lūpų Basanavičiaus—Kudirkos
Ir vyskupo Motiejaus—
Už maldaknygę—elementorių
“Aušrą”, “Apžvalgą” ir “Varpą”,
Kalėjimuose troškino—korė,
Baisiom nagaikom tvojo,
Namuos, bažnyčioj ir šventoriuj.
Už Biliūno žiburį
Stikliniame neįkopiamame kalne,
Už giesmę kunigo Strazdelio—
Mes kentėm parpuolę ant kelių.
Visam krašte dūko įsiutęs raudonsiūlis,
Kaustytom kanopom, kuprotas—
Daug sūnų ir nežinomųjų Juozapotų
Su šaknimis išrovė iš namų bedaliais . . .
VI.
—Jūs klausėt, ar gynėm mes tėvynę,
Ir todėl aš liudyt vardu, supiltų kapų—
Ant Alytaus tilto kritęs ateinu
Kalbėt už brolį Lukšį ir Eimutį,
Kritusius kovoj.
Jie veržėsi, kaip maras norėdami užgniaužti
Žiedą vos pražystantį
Ir Vytį laisvą lygumose . . .
Jų užmačios piktos,
Krūtinėmis taurių sūnų sutrintos—
Buvo Giedraičiuos ir Širvintuos ...
Mūsų ryžtas palaimintasis
Išsklaidė ūkanas!
Mes maži ir neskaitlingi,
Vyžoti ir motulės austo čerkeso drabužy
Nepabūgome piktųjų—
Mumyse degė Margio kovos dvasia
Visuose frontuos vyriška .. .
— Šiauliuos, Kėdainiuos ir Radviliškyje.
VII.
Lietuvai nieko netrūko,
Kol laukai žaliavo laisvi,
Kol padangės mėlynėj vyturys čyreno,
Kol miškai, kalvos ir upės
Laisvos alsavo . ..
Užteko čia visko:
Ir javo, kaip aukso rudenio klėtims,
Ir šieno kvapiausio pilnos palėpės,
Ir jaujos linų baltapluoščių,
Galvijų, arklių—risokėlių lineikom ir šlajom,
Žirgų, kur numindavo žaliąją rūtą,
Mėnuliui užtemdžius kelius pas mergelę . . .
Nuo vaisių lūždavo šakos sukumpę;
Žydėjo jievos, alyvos ir baltas jazminas—
Žiedais sesės lietuvės dabinos.
Suokė paukštytės žaviajam gegužy
Ir debesys plaukė išbalę mėlynėj;
Buvo čia vasaros šiltos ir žavios,
Ir sidabrinės naktys žiemos ...
Skriejo, būdavo, šlajos baltosiomis duknomis
Bažnyčion už mylių—ankstyvų rarotų— Gaudė didelės eglės prie kelio,
Rodos, vargonais griausmingais kas grotų.
— — — — — — — — — —
Suvirpo teisėjų įtempti veidai,
Akys sužibo ir žvilgsnius jos svaidė,
Tarytum kažinkoks didelis gandas,
Nežinomas niekad nei negirdėtas,
Pajudino juos garbingose vietose.
— Kas seka? — prašneko, vyriausias teisėjas —
VIII.
Išėjo įraudęs ir saulėj įdegęs
Vyras pražydęs jėga ir jaunyste,
Ir tarė teisėjams iš reto pradėjęs:
— Prisiekti ir liudyt, kad čia mano žemė —
Juokinga, garbingi teisėjai susėdę!
Kad čia mano žemė, tėvo dar tėvo,
Kad josios kvapu ir sultim augintas
Aš saulei vos tekant ėjau jau į lauką,
Kad bėrus našų geltonąjį grūdą.
Prisiekti, kad raginau širmus aš pliaukšdamsbotagais,
Ir lauknešėlio laukiau arime,
Kad vyturėliui pakilus padangėn
Man plėšėsi vagos sodresnėmis riekėmis
Ir garino kvapą, kurs čiuvo į orą,
Kurs sklido į platumas tolimas tirštas
Ir skendo mariose į žvejo tinklus,
Gaivindamas viltį sugrįžt iš audros.
Man liudyt, kad vėją pakinkęs pavasarisaplėkdavo sodžius,
Užkliūdamas pumpurą gležną,
Kad sodams sužydus ir dūzgiant bitelėms
Medų jis kvėpino, senuos avilius?
Kas kėlėm su paukščiais padangėm skraidyti,
Kas lėmė mums laimę ir žaviąją dalią—
Ne liudyt man reikia, bet kaltinti niekšą
Pirštu, va įdūrus,
Kurs pavergė godas,
Svajas ir mintis,
Kurs kojom sumynė,
Kas šventa tėvynėj,
Kas amžiais godota,
Nešiotas krūtinėj.
IX.
Aš kaltinu visus, kuriems iš gėdos dreba pirštai,
Visus, kurie pamynę teises ir išsižadėję idealo,
Neboja, kad Lietuva mano žemė miršta.
Šimtais kartų, gerbiamieji, jus pasiekėmemorandumai ir peticijos,
Bet iki šiol niekas nebojo, kad lietuviui širdįskauda,
Neboja tų, kurie už geležinės uždangos rauda,
Kurie pasmerkti pražūčiai ir Sibiro taigom,
Kuriuos ten gyvus Slibinas maigo!
Šiandien sielojamasi, išeinant iš žmoniškumotaško,
Kiekviena tauta, kur ji bebūtų—
Tik šiandien niekam nerūpi ir kiekvienas bijo
Užsiminti apie Lietuvos vergiją.
Ir kas, žinoma, mažytė Lietuva—
Kur tas nežinomas kraštas?
Koks ten kontinentas?
Lietuva? Kur ji? Maža?. . .
Kam jos laisvos? Kuriam gi tikslui?—
Tai tik užuomina betikslė,
Tik žaidimo sentimentas . ..
Bet ar žinot, kad jos kalba
Iš kalbų lopšio— senojo Sanskrito,
Kad Lietuva atlaikė laukines ordas
Ir išgelbėjo Vakarų kultūrą,
Kad ji Žalgirio mūšio didvyrė
Ir už tai nuopelnų turi.
Ar jūs žinot, kad jos žemė
Iš praeities ima spėkas,
Kad ji savanorių ir partizanų krauju sudrėkus,
Kad jos arimai artojo prakaitu palaistyti
Ir motinų ašarom apraudoti.
Kad ten, kaip ir visam pasauly
Švenčiamos Kalėdos
Ir giesmė Tyliąją Naktį aidi,
Kad ten toks pat džiaugsmingas Aleliuja,
Tokie patys rudenys, pavasariai ir žiemos,
Tokie pat žmonių troškimai ir viltys,
Tokie pat Naujųjų Metų linkėjimai.
Ar žinot, kad jos sūnūs Atlantą rūstųjį nugalėjo,
Kad menas spindi kiekviename pakelės kryželyje,
Jos didingosios bažnyčių bonios
Amžina giesme drebina tolius,
Jos dainos melodijos visas pasaulis pavydi—
Ir jai kiekvienas praeivis svečias ir brolis...
Jūs visa tai lengva ranka nustumiat nuokonferencijų stalo,
Bijodami vis to viešojo skandalo,
Bet kas tada jūsų svarstomoji UNO žmoniškumoteisė
Ir žmoniškumas deklaruotasis visas,
Jei ten mano broliai prie Nemuno ir Dubysos
Smaugiami budelio raudono!
Aš šaukiuos teisybės!
Nebūkite kurti mano šauksmui,
Ištraukite piktžoles ir sėklą jo sudeginkite antlaužo,
Kuri visą pasaulį smaugia ir graužia.
Išnyks tada Korėjos, Formozos ir visi betiksliaimūšiai,
Betikslios valando konferencijose už stalo,
Išnyks baimė, nerimas ir vargas juodas.
Gaus ąžuolai prie Nemuno ir Dubysos,
Spirsis prieš vėjus ir audras,
Atsigaus nuvytusios šakos visos Ir leis atžalas naujas . ..
