LIETUVIŲ JAUNIMAS IR JO KONGRESAS

POV. DIRKIS

Pro jaunimo kongresą, kuris įvyko birželio 29 ir 30 d.d. Čikagoje, negalima tylomis praeiti vien dėlto, kad mūsų jaunimas yra tautos ateitis, kad jam gimė mintis sušaukti kongresą ir kad tą mintį pats jaunimas ir realizavo.

Lietuvių jaunimas yra vertas didelio dėmesio ir vyresniųjų pasitikėjimo, nes tą įrodo savo kilniais darbais. Užsibrėžtieji uždaviniai posėdžių protokolais nesibaigia. Jau nuo seno mums žinoma, kad lietuvių jaunimas nerimo, suko galvas ir jieškojo kelių ir būdų, kaip būtų galima geriau savo kraštą apsaugoti ir savo tautą gelbėti nuo išnaikinimo. Lietuvių jaunimas gerai žinojo, kad kova, kokia ji bebūtų, ypač už savąjį gimtąjį kraštą, savąją tautą, yra itin garbinga, nes ji nesurišta su egoizmu, su savanaudiškumu. Ne nuo šiandien mes žinome, kad lietuvių jaunimas savo žygiais davė ir duoda savajai tautai vertingų dvasinių turtų. Aktyviausiai lietuvių jaunimas savo žygiais pasireiškė 19 šimtmetyje, t.y., Aušros gadynėje, kuomet visą tautą ne tik pažadino iš tautinio apsnūdimo, bet ją paruošė ir nepriklausomybei. Tauta šiandien jais ir jų nuveiktais darbais didžiuojasi. Bendrai, lietuvių jaunimas, kaip seniau, taip ir dabar, reiškiasi aktyvioje kovoje su knyga, su plunksna ir su ginklu. Štai, kad ir 1918-19 m. lietuvių jaunimas pirmas parodė savo jautrumą ir pirmas išgirdo savo vyresniųjų brolių balsą, šaukiantį eiti savo kraštą gelbėti nuo užgrobikų. Palikę knygą, lyrą ir arklą, jie ėjo savo kraštą ginti. Kas gi tą jaunimą vertė, skatino? Nagi, karšta savo tėvynės meilė ir nepaprastas laisvės troškimas. Jaunimas, gyvendamas tremtyje, tapo labai jautrus savo tautos atžvilgiu ir savo tėvų gimtosios kalbos atžvilgiu. Tuo labiau, kad jų tėvų — senųjų darbuotojų — gretos retėja ir jų pečiai jau nebeteki tvirti.

Pagaliau, ar gali jaunimas ramia širdimi tylėti, kai tauta neša dar iki šiol negirdėtą jungą. Ar jaunimui nerūpi, kai tūkstančiai lietuvių brolių ir seserų miršta Sibiro taigose ir Altajaus kalnuose nuo šalčio, bado. Akademinis jaunimas ryžosi padėti pavergtai Lietuvai ir Sibiro lietuviams. Jaunimas savo jėgomis surinko tūkstančius parašų po peticija, kurią 1956 m. birželio 15 d. įteikė JAV prezidentui, šiais metais tas pats jaunimas labai aktyviai ir su dideliu entuziazmu ruošė Vasario 16 d., Motinos Dienos ir kitus minėjimus. Tie minėjimai buvo ypatingai gražūs, turiningi, ir juos pravedė pats jaunimas. Ypatingo dėmesio yra vertas įsteigimas žurnalo “Lituanus” angių kalba, žurnalas pašvęstas laisvų kraštų visuomenei ir yra informacinio pobūdžio, kurio tiražas prasidėjo iš 12 psl. su 900 egz. Gi šiandien jis jau yra 32 psl. su 3,500 egz. Tą žurnalą veda ir redaguoja grynai akademinis mūsų jaunimas be jokio atlyginimo. O keno gi rankomis yra vedama ir tvarkoma jaunimo organizacijų spauda — jų organai: Skautų Aidas, Vytis, Jaunimo Žygiai ir daug kitų?

Tas pats jaunimas matydamas, kad senųjų kovotojų gretos diena iš dienos retėja ir likusieji jau netoki pajėgūs, ir kad pribrendo laikas nors dalį egzistencinės kovos paimti ant savo pečių; jau pribrendo laikas atsakyti į tėviškės šauksmą. Tad ir ryžosi birželio 29 ir 30 d.d. sušaukti jaunimo kongresą, kuriame turėjo dalyvauti ne tik akademinis jaunimas, bet bendrai visas lietuvių jaunimas be jokio skirtumo.

Tas kongresas turėjo pagrindinius tikslus šiuos: aptarti dabartines mūsų tautos problemas, išaiškinti ir suderinti laisvinimo kovos būdus ir pareikšti lietuvių jaunimo ištikimybę kovojančiai Lietuvai. Mat, kongresas nėra tradicinė šventė, kuriai didelio pasiruošimo nereikia. Jau pats žodis kongresas daug ką pasako, kad tai didelio masto susibūrimas, kuriame bus svarstomi ir aptariami svarbūs šių dienų pavergtos Lietuvos klausimai ir koks bus jaunimo įnašas vadavimo darbe. Sunkumai lietuvių jaunimo neatbaidė. Jie sudarė jaunimo kongresui ruošti komitetą, kuris ir ėmėsi, net labai uoliai, darbo, žinoma, nesigailėdamas nei laiko, nei vargo, nei miego. Dėka energingo komiteto, kurio priešakyje stovėjo skautas -akademikas Adomas Mickevičius, vieno mėnesio bėgyje jaunimo kongresui suruošti darbai buvo atlikti ir kongresas įvyko. Tai buvo pirmas JAV ir Kanados jaunimo kongresas, sutraukęs daugiau, kaip 500 dalyvių. žinoma, labai didelis skaičius jaunimo negalėjo kongrese dalyvauti dėl tuo pačiu metu vykstančios tautinių šokių generalinės repeticijos.

Kongrese dalyvauti jaunimas buvo suvažiavęs iš arti ir iš toli, iš JAV ir Kanados. Kongresas posėdžiavo garsiam viešbutyje Morrison Čikagos centre.

Jaunimo kongresas buvo pradėtas ir pravestas tikrai gajumo ir vieningumo ženkle. Tautiniu atžvilgiu ryškiai byvo demonstruojama vienybė. Kongreso metu pagrindiniai kalbėtojai buvo:    Krikščiūnaitė,

Vaškelis ir Adamkevičius. Pirmoji kalbėtoja, A. Krikščiūnaitė, kalbėjo labai turiningai apie šeimą ir jos įtaką lietuvybei. Kalbėtoja labai švelniai ir pamokinančiai reiškė nors ir nenaujas mintis. Antras kalbėtojas buvo Vaškelis, kuris žymiai skiriasi nuo Krikščiūnaitės savo atvirumu ir atkaklumu. Jis smarkiai puolė mūsų vyresniąją kartą, kuri jaunimo akyse susikompromitavo, nes nesugebėjo išlaikyti vadovo linijos, parodė savo smulkmeniškumą, nevieningumą ir eventualiai prarado jaunimo pagarbą ir pasitikėjimą. Dalinai tenka pripažinti Vaškelio paskleistas mintis, nes vienybė senųjų tarpe yra pakrikus.

Po plenumo posėdžio ėjo įvairių sekcijų posėdžiai. Sekcijos buvo šios: meno, visuomeninių ir socialinių mokslų, sporto, literatūros ir spaudos, griežtųjų ir prilaikomųjų mokslų. Sekcijose pasireiškė savo lakiomis mintimis: social.-visuom. mokslų — Valaitis, Remeikis ir Čepėnaitė; sporto — Šoliūnas; spaudos — Stankus; ir mokslų — Avižienis. Visų sekcijų posėdžiuose jautėsi kūrybinis gajumas. Daug džiaugsmo sukelia ir jaunimo vieningumas. Miela buvo klausytis jaunųjų profesionalų, siekiančių suderinti savo profesinius siekimus su tautinėmis aspiracijomis.

Kongresas buvo užbaigtas V. Adamkavičiaus įspūdingu žodžiu ir Tautos himnu. Adamkavičius aiškiai išreiškė jaunimo nusistatymą, liečiantį mūsų bendruomeninio gyvenimo pagrindinius reiškinius. Be to, Adamkavičius labai vaizdžiai susumavo prieš jį kalbėjusių paskaitininkų mintis:

“Besitęsianti krašto okupacija iškėlė mums nepramatytas problemas. Gyvenimo tikrovė privertė svarstyti lietuvybės kelyje pasitaikančias negeroves, bet, blaiviai žvelgdami į jas, mes jieškome būdų joms pašalinti. Viena tų problemų — tai jaunosios kartos išlaikymas prie lietuviško kamieno ir pačių jaunųjų įjungimas Lietuvos vadavimo darban...

Šiandien būti lietuviu reiškia būti kovotoju, nes tauta yra kovos pozicijose, kuriose kovojama už tautinę gyvybę ir valstybinę nepriklausomybę. Tremties jaunimas prieš savo akis turi ypatingai svarbią misiją, kadangi jis yra atsakingas už paramos suradimą laisvės siekiančiam kraštui...

Šiandieninį lietuvių jaunimo kongresą tebūna leista man pavadinti tremties jaunimo soildarumo švente ir jaunimo ryžto deklaravimo diena Lietuvai. Šią dieną skelbiame beatodairinį visų lietuviškojo jaunimo jėgų dar aktyvesnį įsijungimą laisvės kovon kraštui išlaisvinti”.

Tais tikrai giliai prasmingais žodžiais buvo užbaigtas pirmas JAV ir Kanados lietuvių jaunimo kongresas.