LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600 - 1611 METAIS
O. URBONAS
Patiekdamas “Kario” skaitytojams lietuvių-lenkų 1600 — 1611 metų karo su švedais aprašymą, norėčiau pirma atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Yra nusistovėjusi nuomonė, kuri yra kartojama ir dr. V. Sruogienės istorijoje, kad šis karas buvo iššauktas Žygimanto. Žygimantas, būk tai, siekdamas vėl užimti Švedijos sostą, pradėjo karą ir tuo užtraukė Lietuvai visas tas nelaimes, kurios sekė šitą kovą.
Dr. V. Sruogiene “Lietuvos Istorijoje”, 518 psl. rašo: “Karolis su didele kariuomene traukė per Suomiją, užėmė Helsinkį, Viborgą, paskui Narvą ir t.t., o Žygimanto šalininkus persekiojo. 1600 metais jis paėmė Taliną ir grėsė Livonijai.
Mūsų seimas karui nepritarė ir pinigų jam vesti nepaskyrė.
Tada Žygimantas Vaza, norėdamas įsigyti seimo palankumą, pasirašė kaip Švedijos karalius raštą, kuriuo Estija atiduodama Lietuvai ir Lenkijai. Be to, jis pats, be seimo žinios, davė Vendeno vaivadai įsakymą pulti švedus. Taip užkabintas Karolis su 24,000 švedų kariuomenės įžengė į Livoniją, ir tuoj visas kraštas iki Tartu atsidūrė švedų rankose” (mano pabraukta).
Tikrumoje taip nebuvo. Visi mano peržiūrėti švedų archyvuose dokumentai ir visi mano patikrinti švedų istorikai, kaip Kelch, C. Rogberg, Toijer, Tunberg ir B. Barkman vienbalsiai ir kategoriškai tvirtina, jog: 1. karas prasidėjo 1600 m. rugsėjo mėn. Karoliui puolant Pernau. Apie kokį tai Vendeno vaivados išsišokimą niekur nė vieno žodžio nesu radęs; 2. tų pat metų liepos mėn. Švedija turėjo tikrų davinių, kad lenkų ir lietuvių seimai Žygimanto restauracijos planus atsisakė palaikyti ir, kad nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo daromi jokie kariniai pasirengimai. Švedijai iš Žygimanto pusės negrėsė joks pavojus, nes Žygimantas Švedijos atžvilgiu buvo bejėgis; 3. švedai turėjo tikrų davinių, kad visoje Livonijoje stovėjo tik 2,000 Žygimanto kariuomenės (Farenbachas); 4. tos silpnos jėgos paskatino Karolį, duodamos jam viltį lengvai ir be didelių sunkumų užkariauti Livoniją ir ją prijungti prie Švedijos; 5. kad vien tik Karolio išdidumas, jo garbės troškimas ir noras kariniais laimėjimais konsoliduoti savo valdžią Švedijoje, iššaukė šitą karą, už kurį Švedija taip brangiai turėjo sumokėti.
B. Barkman pasisako visiškai atvirai, jog atmetus visus slepiančius paaiškinimus, Karolio atnaujintas karas su Žygimantu buvo agresyvus ir dar su aiškiai išreikštu ekspansijos tikslu.
Šitai švedų istorikų nuomonei tenka tikėti. Karas kaštavo švedams virš 100,000 žmonių, ekonominiai ir finansiniai kraštas šito karo buvo nualintas; švedų politinė ir karinė būklė tiek susilpnėjo, kad šio karo
LIVONIJA — karo veiksmų teatras
išdava buvo ta, jog jiems prisiėjo kariauti su rusais ir danais, kurie panoro Švedijos susilpnėjimą išnaudoti. Tuo būdu, jei būtų bent mažiausias pagrindas suversti atsakomybę už šitą karą Žygimantui, švedų istorikai tuo neabejotinai pasinaudotų. Jie to nepadarė — reiškia, ir norint, nei pagrindo, nei kitos galimybės tą padaryti nėra.
BŪKLĖ PRIEŠ KARO PRADŽIĄ
Žygimanto, kaip Švedijos karaliaus, nuvainikavimu ir jo įpėdinių paveldėjimo teisės į Švedijos sostą panaikinimu užsibaigė Švedijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybės personalinė unija. 1599 m. Suomijos galutiniu užkariavimu ir 1600 m. žiemos ir pavasario metu švedų valdžios Estijoje konsolidavimu, Švedijos nepriklausomybė ir saugumas buvo užtikrinti ir priklausė tik tos pozicijos, kurią užims lietuvių-lenkų valstybė dėl unijos panaikinimo.
Švedijos regentas, hercogas Karolis (vėliau karalius Karolis IX), kuris vadovavo kovai prieš Žygimantą, nusistovėjusia ramybe ir aistrų atslūgimu nebuvo patenkintas, nes jo garbės troškimas ir svajonė praplėsti Švedijos sienas pietuose iki Dauguvos ir šiaurėje iki Šiaurės vandenyno, vertė jį jieškoti būdų karą vesti toliau. Jis daug prisidėjo prie to, kad visoje Švedijoje sklido gandai apie nepaprastai didelius Lietuvos-Lenkijos karinius pasiruošimus ir pagaliau jis pareikalavo iš Švedijos parlamento ir luomų sutikimo sustiprinti Estijoje esančias švedų karines jėgas. Savo reikalavimą jis rėmė dar ir tuo, kad rusai vis dar neatsisakė nuo aspiracijų į Narvą.
Tikrumoje Švedijai iš anapus Baltijos jūros tada joks pavojus negrėsė. Visoje eilėje nutarimų Lenkijos ir Lietuvos seimai, ne tik atsisakė palaikyti Žygimanto restauracijos planus, bet pasisakė ir prieš Estijos inkorporavimą į bendrą valstybę. Žinios apie tikrąją padėtį pasiekė Stockholmą tik 1600 m. liepos mėn., kada didesnė Karolio pasirengiamųjų darbų dalis jau buvo baigta.
Užbaigęs pasiruošimo darbus Estijoje, herzogas Karolis pareikalavo iš parlamento ir luomų duotųjų įsakymų patvirtinimo, įsakmiai pabrėždamas, “kad visi pasirengimai yra atlikti, ne tikslu pradėti karą su Lenkija ar kita valstybe, bet tam, kad priverstų rusus griežtai laikytis esamų susitarimų”. Panašius užtikrinimus jis davęs kai atvyko į Taliną, kur vietinė administracija, pastatyta prieš įvykusį faktą, turėjo sutikti su susidariusia būkle. Be rezultato liko ir visi patarimai Karoliui grįžti Švedijon.
Karoliui jau nebebuvo kelio atgal. Kovą su Žygimantu jis vedė nesiskaitydamas su priemonėmis suagituotos žmonių minios ženkle. Jo visa veikla vertė jį tęsti karą su lietuvių-lenkų valstybe toliau, nes ir vienų kitų metų taika galėtų sugriauti visus jo argumentus ir sudaryti švedų tautoje nuotaiką, priešingą jo užkariavimo tikslams.
Jau tada, skelbdamas savo taikius tikslus, jis davė įsakymą laivynui demonstruoti ties Ryga, tikslu priversti Livonijos sostinę laikytis neutralumo, priešingu atveju grąsindamas blokada. Estijoje gi, jis sutalpino tokias dideles karines jėgas, kad jos, laikui bėgant, vis tiek būtų priverstos peržengti sieną vien tik tam, kad apsirūpintų maistu. Pats jis rugpjūčio 9 dieną atvyko į Taliną.
Estijoje sutelkta švedų kariuomenė atrodė taip: 42 kuopos pėstininkų, iš jų 21 kuopa buvo grynai švedų, 19 suomių, 1 estų, 1 vokiečių ir 19 vėliavų kavaleriios, iš kurių 10 švedų, 4 suomių ir 5 svetimos. Tą kariuomenę sudarė 17,000 žmonių, iš jų 5000 raitelių. Kad paverstų tą kariuomenę paslankesne ofenzyviniams tikslams, Karolis įsakė suvesti ją į pulkus niderlandieeių pavyzdžiu ir tokiu būdu sudarė 5 grynai švediškus, 4 suomiškus ir 1 mišrų pulką.
Belaukdamas savo kariuomenės koncentracijos užbaigimo, hercogas Karolis tarėsi su Estijos riteriais, kurie buvo nuomonės, kad visą kariuomenę iš Talino rajono reikėtų pastumti arčiau pietinių sienų, tik su būtina sąlyga, tuo neduodant pagrindo sudaryti “casus belli”. Toks estų nusistatymas yra visai suprantamas, nes jiems buvo gerai žinoma, kad visoje lenkiškoje Livonijoje buvo tik 2000 kariuomenės, vadovaujamos Joergen Farensbach. Taip pat jiems gerai buvo žinoma, kad lietuvių-lenkų valstybė nėra pasirengus karui ir nevykdo jokių karinių pasirengimų.
Karolio bandymas išprovokuoti priešingos pusės karo vado neatsargius žodžius, kurie leistų jam pradėti karą, nepasisekė, ir jis griebėsi kitų priemonių, Jis pradėjo Įtikinėti parlamentą ir luomus kad lietuviai-lenkai tik nori laimėti laiko, kad užbaigtų savo pasirengimus ir po to tuojau puls švedus. Dėl to švedai privalo tą dabar jiems palankią būklę išnaudoti, kitais žodžiais, jis reikalavo pradėti preventyvinį karą prieš lietuvių-lenkų valstybę. Karolio pradėtas karas buvo agresyvinis karas su aiškiai išreikštu ekspansiniu tikslu.
Livonijos užkariavimo ligi Dauguvos operaciją buvo galima vykdyti dvejopai: iš pradžių užimti Rygą ir Salaspilį ir, prisidengus Dauguva, kaip strategine užtvara, užimti visą užpakalyje gulintį plotą, arba iš bet kurios Estijos vietos tęsti krašto okupaciją vis gilyn į pietus ir užbaigti Rygos užėmimu.
Koki buvo Karolio samprotavimai sunku pasakoti, bet, kadangi jo kariuomenė savo veiksmus galėjo pradėti tik rudeniop, kai laivyno operacijos, dėl blogų oro sąlygų, būtų apsunkintos, jis pasirinko antrąjį variantą. Šis variantas, žinoma, buvo surištas su tuo nepatogumu, kad kaip tik tuo metu, kai visa operacija turėtų baigtis Rygos užėmimu, lietuvių-lenkų armija jau būtų pasiruošusi veikti ir galėtų pasirodyti karo veiksmų teatre.
1600 m. rudenį švedų operacijos prasidėjo Perrau puolimu, kuriam vadovavo pats Karolis. Su 14 kuopų Karolis apgulė miestą ir tvirtovę. Po mėnesio Pernau komendantas kapituliavo (spalio 4 d.), ką ateityje jam teko apgailėti, nes teismo sprendimu jis buvo nuteistas mirti (deja, jo vardo nustatyti nepasisekė).
Tvirtovių Pernau, Oberpahlen ir Lais išilgai Estijos pietinių sienų užėmimas davė švedams operacine bazę veikti prieš Fellin ir Tartu. Karolis pradėjo žygį 2 vorom: pagrindines jėgas jis nukreipė iš Pernau Fellin link ir vieną rinktinę per Stolpe Lais link. Be to, jis sudarė atskirą rinktinę iš 1500 žmonių, Gyllenhelmo vadovauiamą, kurią pasiuntė Karkus link. Kariniu atžvilgiu ši maža tvirtovė neturėjo jokios reikšmės, bet tai buvo Farensbacho nuosavybė, tas pa-skatino Karolį ją užimti ir sunaikinti. Už šitą asmeninį kerštą Karoliui teko brangiai užmokėti: paimti Karkuso tvirtovėlės nepasisekė, rinktinė atsitraukimo metu buvo užpulta priešo kavalerijos ir išvaikyta. Rinktinė turėjo didelius nuostolius ir jos tik išvarginti likučiai prisijungė prie bendrų jėgų.
Fellino užėmimas pasisekė gan lengvai. Puolant vieną tvirtovės bokštų, tvirtovės komendantas buvo paimtas nelaisvėn ir įgula spalio 29 d. kapituliavo. Po Fellino kapituliacijos pasidavė ir Karkus.
Blogas oras ir iširę keliai trukdė tuojau pradėti veiksmus prieš Tartu ir ši operacija buvo pradėta tik gruodžio mėnesio viduryje. Generolas Karolis Gyllenhielmas apgulė miestą ir tvirtovę savo kavalerija. Gruodžio 17 d. hercogas Karolis, išžygiavęs iš Weissenšteino su pėstininkais ir artilerija, per keletą dienų pasiekė Tartu. Miesto bombardavimas prasidėjo Kalėdų pirmą dieną, tuojau po pamaldų. Tvirtovės komendantas buvo sužeistas ir jo pavaduotojas Hermanas Wrangelis gruodžio 27 d. kapituliavo. Pats Wrangelis įstojo švedų tarnybon ir buvo paskirtas kavalerijos Tartu vėliavos rotmistru, čia pasikartojo tas pat, kas įvyko po Pernau kapituliacijos.
Toks perėjimas tarnauti į svetimą kariuomenę mūsų laikais yra visai neįmanomas. Anais laikais buvo kitaip. Kariaudavo, palyginti, mažos kariuomenės. Valstybė, prisijungdama tam tikrą, užkariautą žemės plotą, paprastai neturėjo galimybės visą kraštą okupuoti. Reikėdavo sudaryti ten tokios moralinės, ar materialinės sąlygos, kad bent vienas gyventojų luomas būtų linkęs užkariautojus palaikyti. Tada, kraštą valdant, būdavo galima juo remtis. Lenkiškoje Livonijoje tokį luomą sudarė riteriai — dvarininkai, kuriems visos jų privilegijos būdavo patvirtinamos kraštą užėmus. Tarp šitų privilegijų buvo dar ir ta, kad stambesni dvarininkai turėjo teisę parinkti parapijai kunigą (šia privilegija jie naudojosi iki pat Pirmojo pasaulinio karo). Aišku, šitokia privilegija darė dvarininką įtakingą visoje parapijoje, o jo prielankumas atspindėdavo parapijos žmonėse. Tuo tarpu, maža okupacinė kariuomenė galėjo užimti tik svarbesnes tvirtoves ir sudaryti jų įgulas. Tačiau be svarbesnių tvirtovių anais, laikais Livonijoje buvo visa eilė mažų tvirtovių, nes kiekvieno stambesnio dvarininko pilis buvo kartu ir savo rūšies tvirtovė. Tvirtovių komendantais arba jų pavaduotojais dažnai būdavo skiriami vietiniai dvarininkai, kurie, nebūdami nei tautiniai, nei valstybiniai su Lenkija surišti, nesvyruodavo pereiti svetimon kariuomenėn, jei tas jiem atrodydavo naudinga.
Užbaigusi šiuos veiksmus, švedų kariuomenė susijungė ties Rujen, iš kur buvo nuspręsta žygiuoti Wendeno kryptimi. Švedai turėjo tikslių žinių, kad lietuvių-lenkų kariuomenės ties ta tvirtove buvo tik 700 žmonių, kuriems vadovavo Wojciech Dembinskis. Šitai operacijai hercogas Karolis paskyrė 5 kuopas pėstininkų ir 7 vėliavas kavalerijos — iš viso šiek tiek daugiau, kaip 3,000 žmonių.
Kai gruodžio 28, ar 29 d. rinktinė artinosi prie Wendeno, netikėtai vieną jos sparną puolė, kaip atrodo, viena lietuvių kavalerijos Ludvigo Weyer’io vėliava. Užpuolimas švedams buvo toks netikėtas ir pravestas taip ryžtingai, kad dvi švedų kavalerijos vėliavos buvo sumuštos ir priverstos palikti kautynių lauką. Reikėtų manyti, kad ir likusioji rinktinės dalis susvyravo, nes rinktinės vado pranešime apie šitas kautynes yra sakoma, jog jam, visgi, “pasisekė reorganizuoti kautynių tvarką ir po to kautynės tęsėsi dar dvi valandas”. Kautynių paskutinis ir sprendžiamasis aktas buvo tas, kad ir kitos dvi švedų kavalerijos vėliavos, panikos apimtos, didelėje netvarkoje pasitraukė iš kautynių lauko. Panikos apimta ir likusioji rinktinės dalis pradėjo trauktis ir viskas baigėsi bendru bėgimu. Dembinskis, kuris iš pradžios pradėjo persekioti bėgančią kavaleriją, greit sugrįžo ir nukreipė savo smūgius į švedų pėstininkus. Kaip visada būna, taip ir šio atsitraukimo metu, švedai pa-
Pėstininkai 17 a. pradžioje: kair. pikinierius, deš.—arkebūzininkas
tyrė didelių nuostolių. Karolio pranešimu, šie nuostoliai siekė 300 žmonių vien tik užmuštais. Žuvo šitose kautynėse ir švedų kavalerijos viršininkas Hans Blank. Visa artilerija atiteko nugalėtojams.
Tas pralaimėjimas nebuvo švedams jokia katastrofa, tačiau turėjo labai neigiamų pasekmių; švedai įsitikino, kad atlaikyti lenkų-lietuvių jietininkų (gusarų) smūgius atvirame lauke jie nesugeba. Tas be galo paveikė jų moralę ir šita jietininkų baimė aiškiai matoma visoje tolimesnėje karo eigoje. Lietuvių-lenkų jietininkų persvara lauke šiose kautynėse buvo aiškiai patvirtinta ir, kaip toliau matysime, buvo atitinkamai, ypač Katkevičiaus, įvertinta ir išnaudota.
1601 METAI
Nepasisekę veiksmai — sudaryti sau Livonijos viduryje operacinę bazę — privertė Karolį atgauti prarastą laiką paskubinant tolimesnes operacijas. Jau sausio 10 d. jis pareikalavo iš savo generolų — Karolio Gyllenhielm ir Per Stolpe — tikslių žinių, kiek jėgų jie gali disponuoti, palikę užimtose tvirtovėse atitinkamas įgulas. Sausio pabaigoje Karolis su savo kariuomenės branduoliu išžygiavo iš Tartu ir vasario pirmomis dienomis pasirodė ties Wolmaru. Nedidelis lietuvių-lenkų dalinys stovėjo ties Wendenu.
Sustiprinimai, kuriuos pastatė švedai ties Wolmaru, charakterizuoja jų kautynių tvarką — ugnies kautynes — ir tą respektą, kurį jie turėjo jietininkams: “apsikasėme mes sniege ir iš visų pusių apsistatėme nusmailintais kuolais, kurių raitininkai taip nemėgsta pulti”. Šį kartą parodytas atsargumas buvo nereikalingas, nes mažos lietuvių-lenkų jėgos ir nemėgino išlaisvinti Wolmaro. Tvirtovė kapituliavo po trumpo bombardavimo. Po Wolmaro kapituliacijos, pasidavė ir Wendenas, kurį lietuvių-lenkų kariuomenė buvo palikusi. Maždaug tuo pat laiku švedai užėmė Burtneck, Mojahn ir Wolfahrt. Pagrindinės švedų jėgos buvo patalpintos Wendene ir Wolmare.
Po Wendeno ir Wolmaro užėmimo, pagrindinėse karo operacijose įvyko ilgesnė pertrauka, nes švedams buvo reikalinga įsirengti bazes numatytam Kokenhuseno puolimui, šios pertraukos metu švedai pravedė keletą smulkesnių veiksmų Dauguvos kryptimi, bet jos, žinoma, negalėjo turėti didesnės įtakos į bendrą karo eigą. Krašto okupacija buvo įvykdyta iki Erla ir Berson. Šios dvi nedidelės tvirtovės savo noru pasidavė Karoliui ir abu jų komendantai — Livonijos vokiečiai, stojo Karolio tarnybon.
Paskutiniu laiku turėti pasisekimai davė Karoliui vilties, kad privers Kokenhuseną pasiduoti, nepavartojęs savo pagrindinių jėgų. Tam tikslui Karolis įsakė Gyllenhielmui užimti Yxkull ir Ascheraden, kad atkirstų tvirtovės susisiekimą su Ryga ir, kai tik sniegas leis, atliktų kavalerijos “kelionę” tvirtovės kryptimi. Gyllenhielmas, taip pat ir tautinių vėliavų rotmistrai, pareiškė, kad dėl blogos arklių būklės jie
Kokenhuseno pilies griuvėsiai
negali pajudėti, bet Karolis savo įsakymą pakartojo ir, pasityčiodamas iš jų jietininkų baimės, pavadino juos “zuikių banda, kuriuos šiurpas apima vien tik lenkų vardą išgirdus”. Toki Karolio žodžiai oficialiame rašte yra būdingi ir galima įsivaizduoti kad jis juos vartojo asmeniškame pasikalbėjime (pavyzdžių netrūksta).
Iki šiol vykusių operacijų eiga nedavė Karoliui galimybės tiksliai nustatyti pagrindinės operacijos datos. Gyllenhielmas buvo paliktas užbaigti paruošiamuosius darbus, o pats Karolis sugrįžo į Tartu.
Įsakyti veiksmai prieš Kokenhuseną ir jo susisiekimo linijas su Ryga galėjo tik dalinai būti pravesti. Kovo mėn. pradžioje Gyllenhielmas pasiekė Sissogal. Jam trūko artilerijos, gilus sniegas sunkino jo veiksmus, dėl to jis pasitenkino vien tik Dauguvos apsauga ir silpnomis jėgomis atliko Kokenhuseno žvalgymą. Kovo 14 d. Karolis grįžo prie savo armijos ir energingai stūmė pirmyn pasiruošimo darbus.
Su pagrindinėmis jėgomis jis pradėjo žygį Kokenhuseno kryptimi, pasiuntęs mažesnes jėgas Daugpilio link su uždaviniu pamėginti užimti tą tvirtovę. Jo jėgas sudarė 3 švedų pulkai, 1 suomių pulkas ir 1 mišrus švedų-suomių pulkas. Kavaleriją sudarė 8 švedų vėliavos ir 3 vietinės vėliavos. Iš viso jis sutelkė šiai operacijai šiek tiek daugiau, kaip 8,000 vyrų.
Kokenhuseno įgulos stiprumas nėra tiksliai žinomas, bet, turint galvoje tolimesnę kautynių eigą, tenka manyti, jėgos buvo per silpnos, kad energingai gintų ir miestą ir tvirtovę, švedams artinantis, įgula atitraukė visus pirmyn išstumtus dalinius ir užėmė miesto sienas, kartu sudegindama visus pastatus, kurie buvo anapus sienų — priemonė, kuri pasirodė gan veiksminga, nes švedai “buvo priversti įsikasti sniege, kad bent kiek išvengtų šalčio”.
Po trumpo miesto bombardavimo švedai puolė, įgula drąsiai gynėsi ir pirmasis švedų puolimas nepasisekė. Pakartoję puolimą kovo 22 d. jie miestą užėmė. Įgula pasitraukė į tvirtovę. Mėgino švedai pulti ir tvirtovę (pagal vienus šaltinius tokių puolimų būta dviejų, pagal kitus — net šešetas), bet visi tie puolimai nepasisekė.
Dideli nuostoliai (pagal švedų davinius — 800 vyrų, pagal lenkų — 1,400), gilus sniegas, dideli šalčiai ir prasidėjusios švedų kariuomenėje ligos, privertė Karolio bandymą, užimti tvirtovę jėga, nutraukti. Ko jis negalėjo pasiekti atvirai — jėga, nutarė siekti blokada.
Apgulimui korpas buvo sudarytas iš Krister Some ir Jesper Andersson pulkų, kurie dar buvo sustiprinti — iš viso, maždaug, 2,200 vyrų. Visa kita kariuomenė buvo sutalpinta Wenden — Wolmar — Fellin rajone, iš kurių Gyylenhielmas ties Erla savo žinioje turėjo 1 pėstininkų pulką ir 5 kavalerijos vėliavas, kad reikalui ištikus padėtų blokadiniam korpui ir užtikrintų jo ryšius su Karoliu.
Švedų laimėjimai Livonijoje tą rudenį ir žiemą daugiausia priklausė lietuvių-lenkų valstybės nepasirengimo karui ir jos nepajėgumo tučtuojau savo karines jėgas Livonijoje atitinkamai sustiprinti. Farensbacho jėgos buvo per silpnos, kad galėtų rizikuoti priešintis atvirame kautynių lauke, visos jo pastangos buvo skiriamos tam, kad kiek galima švedus sulaikytų ir sulauktų atitinkamų sustiprinimų atvykimo. Turtingas Rygos miestas, kuriam irgi grėsė švedų okupacija, tik 1601 m. sausio 12 d. pasisamdė savo apsaugai 800 kareivių, iš kurių 200 žmonių balandžio 22 d. buvo pasiųsti į Yxkull, užtikrinti Kokenhuseno ryšius su Ryga. Žygimanto pasirengimai vyko be galo lėtai. Pirmas dalinys, kuris buvo paruoštas — 800 raitelių — pasirodė ties Kokenhusenu tik gegužės 2 dieną.
Bet karas jau tęsėsi 7 mėnesiai. Sujungtos valstybės pasirengimai turėjo greitu laiku jau duoti atitinkamus rezultatus ir galimybę susidurti su stipresnėmis priešo jėgomis, kas sudarė Karoliui daug rūpesčių. Tuo labiau, kad tos jėgos pirmoje eilėje gaus uždavinį išlaisvinti Kokenhuseną, kas buvo aišku.
Karoliui teko išspręsti ir pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba mėginti sulaikyti lietuvių-lenkų armiją jau Dauguvos linijoje, arba panaudoti užimtą Kokenhuseno miestą, kaip strateginį, pirmyn išstumtą punktą, sutelkti savo kariuomenę Wenden — Trikaten — Wolmar rajone ir iš čia veikti pagal aplinkybes. Pirmas variantas, neabejotinai, reikalavo ofenzyvinių operacijų, kadangi mėginimas išlaisvinti blokadinį korpą turėjo įvelti švedus į atvirą kovą su lietuvių-lenkų kariuomene. Žinant, jog šitą operaciją tektų vesti su išvarginta per rudenį ir žiemą kariuomene, buvo mažai vilčių, kad ji turės užtektinai atsparumo priešintis griežtesniam puolimui. Tokioms aplinkybėms esant, antrasis varijantas turėjo tam tikrų pirmenybių, nes, vedant ginamąsias kautynes, reikalinga būtų išsilaikyti tik iki tol, kol iš Švedijos atvyks pareikalauti sustiprinimai. Karolis nusprendė laikytis Dauguvos — ir iš to kilusių pasekmių neteko ilgai laukti.
Tarp gegužės 12 ir 13 d. į Rygą atvyko stipresnės lietuvių-lenkų jėgos, vadovaujamos Kristupo Radvilos ir Karolio Katkevičiaus. Šitos kariuomenės didesnę dalį sudarė kavalerija, buvo ir keletas jietininkų vėliavų. Rygos miestas sutiko juos su dideliu džiaugsmu ir perdavė jų žinion 300 vyrų iš savo apsaugos dalinio. Radvila ir Katkevičius tuo buvo patenkinti, nes jiems trūko pėstininkų, kurių jiems reikėjo sudarant kautynių rikiuotę. Visos jų jėgos, tokiu būdu, sudarė arti 4,000 vyrų.
Jau pirmosios žinios apie lietuvių-lenkų kariuomenės pasirodymą Karolio štabe iššaukė didelį susirūpinimą. Jis tuojau pasiuntė Gyllenhielmui 2 pėstininkų pulkus ir 5 vėliavas kavalerijos, kad, reikalui kilus, turėtų galimybės paremti blokadinį korpą. Tuo pačiu metu jis davė Gyllenhielmui įsakymą “suduoti priešui per pirštus”, bet pastarasis nusprendė geriau nemėginti “suduoti per pirštus”, o palaukti tolimesnių veiksmų eigos.
Radvila ir Katkevičius išbuvo Rygoje tik vieną dieną ir tuojau išžygiavo Kokenhuseno kryptimi. Gegužės 22 d. ties Erla įvyko susidūrimas. Nežiūrint to, kad Gyllenhielmas gan vykusiai parinko poziciją siaurumoje, lietuvių-lenkų kariuomenė jį puolė. Švedų kavalerija buvo greitai jietininkų sumušta ir priversta palikti kautynių lauką. Pėstininkai, prisidengę vagenburgu (vežimų užtvara) išsilaikė iki tamsos, ir vėliau taip pat pasitraukė. Pirmas rimtesnis švedų su lietuvių-lenkų kariuomene susidūrimas pasibaigė švedams nelaimingai. Tada žuvo ir švedų maršalas Fabian Tiesenhausenas, kuris turėjęs perimti bendrą vadovavimą. Švedų nuostoliai šiose kautynėse nėra žinomi, žinoma tik, kad daugiausia nuostolių turėjo kavalerija, nes Gyllenhielmas, žinodamas savo kavalerijos priešo jietininkų baimę ir, norėdamas sutrukdyti savųjų atsitraukimą, įsakė užtverti atsitraukimo kelią gurguolės vežimais.
Švedų pralaimėjimas ties Erla žymiai apsunkino blokadinio korpo padėtį. Atsitraukti jau buvo per vėlu, nes korpą supo lietuvių-lenkų kavalerija, šioms aplinkybėms paaiškėjus, švedų vadovybė buvo priversta organizuoti išvadavimo ekspediciją. Karolis perdavė Gyllenhielmui dar 5 vėliavas kavalerijos ir kartu pareikalavo Narvos, Tartu, Weissensteino ir Fellino įgulų komendantus surinkti visas tvirtovėse esančias jėgas ir skubiai pasiųsti jas Gyllenhielmui. Priprasta propagandine forma Karolis savo įsakyme pabrėžia, kad “su visa kariuomene birželio 12 d. jis atvyks į Wendeną”.
Gyllenhielmą Karolis smarkiai kaltino, kad neapsikasė “kaip yra priimta kitose kariuomenėse” ir įsakė jam tuojau žygiuoti Kokenhuseno kryptimi, kad išvaduotų blokadinį korpą.
Birželio 12 d. priešai susidūrė ties Kokenhusenu. Pagal Gyllenhielmo pranešimą, jis turėjo šiose kautynėse 900 pėstininkų ir 4,000 raitelių. Katkevičius turėjo 2,150 raitelių ir 1100 pėstininkų.
Lietuvių-lenkų kariuomenės būklė buvo sunkesnė, nes sudarydama frontą prieš švedus kautynių lauke, ji turėjo skaitytis su galimu blokadinio korpo puolimu iš užpakalio. Katkevičiaus kautynių planas buvo toks: nedidele savo kariuomenės dalimi saugotis (gintisi nuo blokadinio korpo, o pagrindinėmis jėgomis pulti Gyllenhielmą. Jis numatė, kad, laimėjus kautynes prieš Gyllenhielmą, blokadinio korpo likimas bus savaime išspręstas.
Toks Katkevičiaus jėgų suskirstymas Gyllenhielmui davė tam tikrų pirmumų. Jau prieš kautynes švedai turėjo tam tikrą persvarą, ypač kavalerijos. Išskyręs dalį savo jėgų prieš blokadinį korpą, Katkevičius dar susilpnėjo. Tas buvo ryšku kautynių pirmoje fazėje. Savo dešiniajame sparne Gyllenhielmui pasisekė lietuvių-lenkų kariuomenę šiek tiek atstumti, bet kairiajame sparne, pagal Gyllenhielmo pranešimą “lenkai laimėjo... savo karabinais ir jietimis jie par-blokšdavo žmogų kartu su arkliu žemėn: puolė kaip pasiutę... ir privertė kairįjį sparną bėgti...” Taip kautynių likimas ir buvo išspręstas greitai ir švedų dešinysis sparnas buvo sumuštas ir priverstas bėgti. Švedų pėstininkai, iš pradžių, dar kiek laikėsi, bet, kai priartėjo lietuvių-lenkų pėstininkai ir pradėjo pulti — jie neatsilaikė ir pasitraukė į netolimą mišką.
Švedų nuostoliai buvę nepaprastai dideli, apskaičiuojama, beveik 2000 vyrų. Prarado jie ir savo artileriją, viso 19 pabūklų ir visą gurguolę. Kautynių išdavose, jau sekančią dieną blokadinis korpas kapituliavo, išsiderėjęs sau laisvą atsitraukimą. Susitarimas, deja, nebuvo respektuotas: Katkevičius, norėdamas atkeršyti švedams už jų įvykdytus žiaurumus, įsakė švedus pulti. Visas blokadinis korpas — 1,100 pėstininkų ir 400 raitelių — žuvo. (Kelchas; Bodecke-rio metraštis).
Gyllenhielmas atsitraukė per Erlą, Wendeną ir Wolmarą, net iki Burtnecko, kur ir sustojo. Pranešimą apie pralaimėtas kautynes gavęs, Karolis įsakė Gyllenhielmui laikyti Ronneburgą ir Wolmarą (laikyti Wendeną, jis pats, matomai, manė nėra prasmės) iki Treiden, kartu nurodydamas, kad jis su pagrindine kariuomene tuojau ten atvyks. Mintis žygiuoti
Treiden link tokiai būklei esant, buvo, žinoma, absurdiška, bet esamose sąlygose Karolio strateginiai samprotavimai neturėjo didelės vertės, nes iki tinkamų sustiprinimų iš Švedijos atvykimo jis, bendrai, buvo bejėgis ką nors veikti.
Lietuvių-lenkų operacijos po šitų kautynių vystėsi labai lėtai, daugiausia dėl kilusių tarp Radvilos ir Katkevičiaus nesusipratimų. Radvila buvo atsargių veiksmų šalininkas, ir vertė Katkevičių, vietoje energingo švedų persekiojimo, tenkintis smulkesnių tvirtovių ėmimu, tikslu išvalyti visą pietinę Livoniją. Jų buvo mėginta apgulti Ronneburgas, bet be pasekmių. Iš viso, jų veiksmai buvo gan pasyvūs, gal dėl to, kad jie per daug vertino švedų apsigynimo priemones.
Pralaimėjimas ties Kokenhusenu pastatė Karolį gan keblion padėtin; iš vienos pusės, jis įsitikino, kad pasiekti savo tikslų galės tik dideliu jėgų įtempimu, iš kitos — jo išdidumas neleido jam visiškai nutraukti jau pradėtą karą. Švedijos visuomenės nusistatymas per šitą laiką pasikeitė. Jei iš pradžių jis tik su tam tikrais sunkumais galėjo priversti parlamentą ir luomus remti jo karinius tikslus, tai dabar, įtikinėjami jo nuolatinių pranešimų apie Žygimanto restauracijos planus, parlamentas ir luomai jį visiškai palaikė, ir nesipriešino duoti reikalaujamus sustiprinimus. Dar prieš kautynes ties Kokenhusenu jis pareikalavo iš Švedijos 7 kuopas pėstininkų ir 2 kavalerijos vėliavas, o iš Suomijos 2 pėstinininkų kuopas. Tačiau po kautynių jis savo reikalavimus žymiai padidino, pareikalaudamas iš Švedijos 9,300 pėstinininkų ir 1,300 raitelių. Nuo vasario iki spalio mėn. į Estiją atvyko 24 pėstininkų kuopos ir 4 vėliavos kavalerijos. Suomija pasiuntė dar 7 pėstininkų kuopas (1900 žmonių) ir 2 kavalerijos vėliavas (226). Be to, Karolis dar gavo ir iš Vokietijos 8 pėstininkų kuopas, kurias Šleswig-Holšteino hercogas Jonas Adolfas pats pristatė į Pernau.
Kaip jau anksčiau buvo minėta, iki sustiprinimų atvykimo sausumoje, Karolis buvo visiškai bejėgis, bet jūroje niekas nebuvo pasikeitę. Todėl jis pakartotinai sumanė blokuoti Rygą. Jau gegužės mėn. pabaigoje blokada buvo pradėta. Birželio 9 d., atvykus ties Dauguvos žiotimis 5 karo laivams ir daugiau kaip 20 galerų, buvo iškeltas desantas, kuris įsitvirtino Dauguvos dešiniajame krante. Katkevičius puikiai suprato, kokį pavojų toks desantas gali sudaryti. Sustiprintoms Rygos apsaugos dalims jis įsakė desantą pulti. Tik kelias dienas išstovėjęs krante, desantas buvo priverstas pasitraukti, šis nepasisekimas pasibaigė bendru jūrininkų maištu, kuris ir privertė švedus birželio pabaigoje Rygos blokadą nutraukti.
Ilgas sustiprinimų laukimas, be abejonės turėjo paveikti Karolio nervus. Gavęs pranešimą, kad admirolo Samuel Ross eskadra, dėl avarijos Gotlando pakrašty, buvo priversta grįžti į Švediją, Karolis pasiuntė admirolui papeikimą, kuriame pavartojo būdingus jam žodžius: “Tingiai kiaulei žemė visuomet yra užšalusi”.
(bus daugiau)
LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS1600-1611 METAIS
O. URBONAS
(Tęsinys)
Rugpjūčio 6 d. Karolis, galų gale, surinko Pernau tiek jėgų, kad tolimesnis ofenzyvinis karas vėl buvo galimas. Jo jėgas dabar sudarė 35 (gal šiek tiek daugiau) kuopos pėstininkų, 4000 kavalerijos ir 20 artilerijos pabūklų.
Iš dviejų galimybių: sumušti lietuvių-lenkų kariuomenę ir tik po to nukreipti smūgį į Ryga ir tuo užbaigti šių metų karinius veiksmus, ir antrosios — pulti Rygą ir tuo priversti lenkus nutraukti Ronneburgo apgulimą, — Karolis pasirinko pirmąją galimybę. Atrodo, kad šis sprendimas buvo priimtas daugiausia dėl Ronneburgo įgulos būklės, kuri badavo ir vos laikėsi. Kad išlaikytų operacinę laisve ir atkirstu apgulos jėgas nuo atsitraukimo kelių į Ryga. švedai pradėjo žygį iš Lamsalio per Hochrosen Grose ir Kleine, Ropp kryptimi.
Čia atvykęs, herzogas Karolis rugpiūčio 17 d. gavo žinių, kad lenkų-lietuvių kariuomenė nutraukė Ronnenburgo apgulimą ir atsitraukė iki Wendeno. Tuo būdu priešai stovėjo tik 2 mylių atstume vienas nuo kito, skirtinguose upės Aa krantuose. Jei švedai tęstų toliau savo žygį, tikslu persikelti per upę Aa Wendeno rajone, lietuvių-lenkų kariuomenė galėtų laisvai trauktis rytiniu upės krantu. Didelių perspektyvų toks operacinis planas neturėjo — ir vis gi Karolis jį pasirinko. Vietoj energingai persekioti besitraukiantį priešą, Karolis nusprendė persikelti per Aa Wendeno rajone. Bet ir šitą žygį Karolis buvo priverstas kelioms dienoms atidėti, nes visa jo artilerija, dėl blogų kelių, atsiliko. Bestovėdamas vietoje Karolis gavo žinių, kad vienas kavalerijos pulkas ir vokiečių pėstininkų kuopa, iš Švedijos atvyko į Talliną. Prijungęs šias jėgas prie savo kariuomenės, jis pilnai pasitikėdamas savimi tęsė žygį toliau.
Rugpjūčio 20 d. švedai pajudėjo iš vietos, bet lietuviai-lenkai jau buvo atsitraukę ir nuo Wendeno. Grafo von Nassau reikalavimą, mesti visą kavaleriją persekioti priešą, tikslu sutrukdyti jo atsitraukimą, ir priversti priimti kautynes atvirame lauke, kas didelei švedų jėgų persvarai esant, galėjo vienu smūgiu užbaigti visą operaciją, Karolis atmetė. Jis nusprendė persekioti lietuvius-lenkus sutelktomis jėgomis, tikėdamas, kad laimėjimas yra taip užtikrintas, kad rizikuoti kavalerija neapsimoka. Šiame sprendime matome aiškiai pabrėžtą pagarbą lietuvių-lenkų jietininkams (gusarams) ir jų baimę, nes moralinę ir materialinę ių persvarą kautynių lauke švedams jau ne kartą teko patirti.
Šios kelios dienos, kurias Karolis neveikliai prastovėjo vietoje, leido lietuvių-lenkų kariuomenei netrukdomai nasiekti Rygą. Tik du pakely palikti artilerijos pabūklai ir keletas vežimų su maistu ir pašaru teko švedams grobiu. Rugpjūčio 21 d. pirmieji lietuvių-lenkų daliniai pasiekė Rygą, o po 2 dienų čia atvyko Radvila su Katkevičium.
Lietuviams-lenkams atsitraukus nuo Ronneburgo ir Wendeno, švedai vėl atgavo veikimo laisvę savo kairiajame sparne. Tačiau šita aplinkybė neturėjo ypatingos strateginės vertės, nes visos priešo jėgos buvo sukoncentruotos Rygoje.
Lietuvių-lenkų kariuomenė greitai persikėlė į kitą Dauguvos krantą, bet Rygoje paliko 300 pėstininkų ir nedidelį skaičių kavalerijos. Rvgos miestas rugpjūčio 11 d. papildomai pasamdė 1200 vokiečių pėstininkų, kurie, drauge su anksčiau buvusiom ir čia paliktomis jėgomis, sudarė pakankamą igulą, kuri galėjo švedų puolimui priešintis ilgesnį laiką.
Dabar švedai stovėjo prieš savo galutinį tikslą, bet dėl jų sugaišto laiko miesto ir tvirtovės gynyba buvo tiek sustiprinta, kad greitai užimti Rygą buvo sunku. Ilgesnis apgulimas buvo neįmanomas, nes Žygimanto pagrindinės jėgos galėjo pasirodyti kiekvieną dieną. Glaudus sausumos kariuomenės ir laivyno bendradarbiavimas buvo suiręs, kai didesnieji karo laivai rugpjūčio viduryje paliko Rygos įlanką ir nuplaukė į Pernau, kad žiemai grįžtų Švedijon. Tiesa, galeros ir mažesnieji karo laivai dar tebestovėjo prie Rygos, bet jų artilerija buvo per silpna, kad priverstų miestą ir tvirtovę pasiduoti. Galų gale, Karolis nepasirūpino laiku pristatyti apgulos artilerijos, kuri dar stovėjo Talline, ir tik rugpjūčio 28 d. jis davė įsaky-mą jai vykti jūros keliu į Rygą. Buvo aišku, kad atvykti laiku ji nesuspės.
Tokioje būklėje būdamas, Karolis nusprendė mėginti netikėtai pulti miestą, manydamas, jog netikėtumas atsvers nepakankamą pasirengimą. Ir tikrai, netikėtumas pasisekė, bet tik dalinai. Priemiestį švedai užėmė, užėmė ir įtvirtinimus priešais tvirtovę, bet tuo jų pasisekimas ir pasibaigė. Kaip paprastai kad būna, nugalėtojai žymiai sumažino savo nuostolius (30 žmonių), tačiau, nesvyruodami padidino priešo (500). Nugalėjimo dvasia aiškiai persunkia visus tuometinius pranešimus, bet ta dvasia nelabai tiko sekančiam operacijos aktui: rugpjūčio 30 d., po karo tarybos pasitarimo, švedai, visai netikėtai, atitraukė savo jėgas nuo Rygos ir pradėjo skubiai trauktis, pirmiau iki Neuermuehlen, o sekančią dieną į Muehlengraben.
Ir šiuo kartu netrūko argumentų tą atsitraukimą paaiškinti: apgulos artilerijos nebuvimas ir maisto, bei pašaro trūkumas.
Tikrumoje ne dėl tų priežasčių Karolis taip skubiai atitraukė savo jėgas nuo Rygos. Priežastis buvo žinios, kad lietuvių-lenkų kariuomenės branduolys, paties Žygimanto vadovaujamas, artinasi ir greitu laiku gali pasirodyti. Gyllenhielmas su jam įprastu atvirumu savo atsiminimuose rašo: “būtų buvę geriau iš čia atsitraukti be priešo spaudimo, su geru vardu ir šiuo kartu palikti miestą, kaip rizikuoti būti apkaltintam, kad atsitraukimas įvyko iš Žygimanto baimės, kas galėtų sutepti herzogo gerą vardą ir mesti dėmę visai kariuomenei”.
Tačiau Karolis “nepaliko šiuo kartu miesto visai”, kaip išsireiškia Gyllenhielmas, bet mėgino priversti miestą pasiduoti tiesiog avantiūrinėmis priemonėmis. Ypatingai susirūpinęs išsaugoti savo gerą vardą ir įsitikinęs, kad sausumos kariuomenės pagalba nieko pasiekti negalės, jis nusprendė operuoti laivynu Dauguvos upe. Laivynas įplaukė į Dauguvą, išsodino 1 pėstininkų pulką, tokiu būdu, mėgindamas pulti. Mėginimas visiškai nepasisekė, krantuose išstatyti laivyno pabūklai savo sviediniais miesto pasiekti negalėjo.
Didelis įtempimas, kurį kėlė švedų vadovybei laukiamas Žygimanto atvykimas, ypatingai sustiprėjo, kai rugsėjo mėn. švedus pasiekė žinios, kad 7000 vvrų lietuvių-lenkų rinktinė, didžiojo kanclerio Jono Zamoiskio vadovaujama, pradėjo keltis per Dauguvą ties Kokenhusenu ir Selburgu ir kad Žygimantas su pagrindinėmis jėgomis, viso 10,000 vyrų, žygiuoja vienos kitos dienos atstume užpakaly. Vėliau paaiškėjo, kad šitos žinios buvo labai perdėtos. Iš tikrųjų, visa lietuvių-lenkų kariuomenė, kuri atžygiavo į karo veiksmų teatrą, teturėjo iš viso tik 8650 vyrų.
Žinias apie lietuvių-lenkų kariuomenės pasirodymą gavęs, Karolis tą pačią dieną įsakė iškeltą ties Ryga pulką sodinti atgal j laivus ir, su visa kariuomene, pradėjo skubiai trauktis. Tas atsitraukimas buvo atliktas taip paskubomis, kad visi sužeistieji ir ligonys buvo palikti vietoje. Olof Sverkilssonas savo laiške 1601 m. rugsėjo 20 d. (Bodeckerio metraštis pusl. 6 ir Kelchas pusl. 473) tvirtina, kad visi tie palikti žmonės atžygiavusios kariuomenės buvę išžudyti.
Lietuvių-lenkų pasirodymas karo veiksmų teatre visai sutrikdė švedų operacinius planus, o strateginę padėtį iš pagrindų pakeitė. Nustojęs iniciatyvos kovos lauke, švedai griebėsi tvirtovių gynimo taktikos. Toks karo būdo pakeitimas jokiu būdu negali būti aiškinamas kariuomenės neskaitlingumu, ką kai kurie iš švedų istorikų mėgina daryti. Greičiau, tai buvo švedų vadovybės nesugebėjimas tą kariuomenę tinkamai pa-
LIVONIJA — karo veiksmų teatras
naudoti. Ir tikrai: po švedų kariuomenės koncentracijos Pernau, ten atvyko iš Švedijos paskutinieji sustiprinimai. Herzogas Karolis turėjo mažiausiai 69 kuopas pėstininkų ir 27 vėliavas kavalerijos, t.y., nemažiau kaip 14,500 pėstininkų ir 4,500 raitelių, iš viso apie 19,000 vyrų. Jei šitas skaičius ir buvo kiek mažesnis dėl ligų ir sužeidimų, tai vis tik švedai turėjo didelę persvarą, nes visas priešo jėgas (neskaitant Rygos miesto įgulos, kuri liko vietoje) sudarė vos 9,000 vyrų.
Spalių 28 d. Karolis paskelbė savo dalių suskirstymą tvirtovėms: Wolmae 6 kuopos, viso 1000 vyru; Marienburg 2 kuopos — 414 vyrų: Neuhausen 2 kuopos — 192 vyrai; Fellin 4 kuopos — 634 vyrai: Pernau 8 kuopos — 1644 vyrai; Tartu 10 kuopų — 2063 vyrai: Tallin 12 kuopų — 2354 vyrai. Šiame suskirstymo plane be to pažymėti: Pernau — nordlandiečių pulkas iš 1000 vyrų, herzogo Jono Adalfo vokiečių pulkas iš 1184 vyrų ir 21 vėliava kavalerijos iš 3994 vyrų ir tiek pat arklių. Iš viso 10,485 pėstininkai ir 3994 raiteliai.
Skirtumas tarp sąraše numatytų dalių ir anksčiau nurodyto bendro skaičiaus yra todėl, kad dalis grynai švediškų dalių buvo numatyta žiemai pasiųsti Švedijon ir jos sąraše nenurodytos (lapkričio 16 tie daliniai Talline buvo pakrauti į laivus — viso 24 kuopos ir 5 kavalerijos vėliavos).
TVIRTOVIŲ GYNIMAS 1601 — 1604 (LIVONIJOJE)
Karolio sudarytą gynybos planą geriausiai apibūdina jo įsakymas: “Tvirtovių įgulos neprivalo būti išstatomos sunaikinimo pavojun, jos turi laikyti tvirtoves ir priešintis, jei lenkai mėgintų pulti”. Gyllenhielmas savo atsiminimuose patvirtina ta gynimosi planą, bet priduria, kad tvirtovių komendantams duotoje instrukcijoje buvo nurodyta, jog komendantai, reikalui esant, įpareigojami vienas kitam padėti, bet nerizikuodami būti sunaikinti kautynių lauke. Švedų vadovybė manė, kad lietuvių-lenkų kariuomenė, kuri buvo sudaryta “iš kilmingų žmonių ant išlepintų arklių” nesugebės pakelti visų žiemos meto veiksmų sunkumų, ypač jei švedams pasiseks sudaryti sunkumų jiems maisto ir pašaro atžvilgiu. Tuo būdu tvirtovių komendantai lengvai galės išlaikyti jiems pavestas tvirtoves iki patogesnio momento, švedai buvo įsitikinę, kad iki pavasario lietuvių-lenkų kariuomenė bus tiek išvarginta, kad jie galės su ja “daryti, ką tik panorės” ir, be ypatingu sunkumų, iš naujo pradėti ofenzyvinius veiksmus prieš Kokenhuseną ir Rygą. Tam tikrą sunkumą sudarė, žinoma, faktas, kad visi pėstininkai buvo išdėstyti tvirtovėse ir kad nebuvo jokio bendro rezervo, kuris galėtų veikti prieš mažesnes priešo dalis ir į jo susisiekimo kelius. Tokiems veiksmams pėstininkai turėjo būti imami iš tvirtovių, kas, žinoma, galėjo iššaukti kai kurių tvirtovių komendantų pasipriešinimą.
Švedų operacinis planas iš karto subraškėjo, kai lietuvių-lenkų kariuomenės pagrindinės jėgos spalių 20 d. pradėjo veiksmus prieš Wendeną. šituos veiksmus pradėjo pats Žygimantas. Tačiau po keletos dienų jis perkėlė savo stovyklą į Gross Ropp, iš kur spalių 28 d. grįžo į Rygą.
Beviltį uždavinį, ginti Wolmarą, Gyllenhielmas pasiėmė pats, nežiūrėdamas grafo von Nassau atkalbinėjimų nestatyti savo asmenį pavojun. Karolis gi užtikrino Gyllenhielmą, kad 6 savaičių bėgyje jis parengs Wolmaro išlaisvinimo ekspediciją, kartu pareikalaudamas žinių iš Marienburgo, Neuhauseno, Fellino, Pernau ir Tartu komendantų, kiek jėgų jie šiai ekspedicijai galėtų duoti. Bet, nelaukdamas net atsakymo į užklausimą, Karolis, lapkričio 3 d., netikėtai nusprendė išvykti per Suomiją Švedijon. Savo vieton generalgubernatorium Livonijoje jis paliko herzogą Adolfą von šlezwig-Holšteiną ir pavedė grafui von Nassau 3 mėnesių bėgyje “išlaisvinti Wolmarą”. Pranešdamas Gyllenhielmui apie savo sprendimą, jis tarp kitko nurodė, kad “jei išlaisvinimo operacija ir pasirodytų nereikalinga dėl lenkų nesugebėjimo apgulti Wolmarą, jis (Gyllenhielmas) neprivalo svyruoti sutrypti lenkus po savo kojomis atsitraukimo metu”.
Karolio kelionė Švedijon turėjo, žinoma, ryšį su jo regento pareigomis, kurioms jis negalėjo skirti reikalingo dėmesio operacijoms vykstant. Bet svarbiausia priežastis buvo, be abejo, noras išvengti atsakomybės už tą nepalankią situaciją, kuri Livonijoje susidarė. Jo planai prieš Žygimantą nepasisekė ir jo ofenzyvinis karas pavirto į gynimosi, ir dar be galo nepalankiose aplinkybėse — esant visuotinam Livonijoje badui ir švedų kariuomenės moralei labai kritus.
Lietuvių-lenkų Wolmaro apgulimas ir grafo von Nassau nepasisekęs mėginimas jį išlaisvinti iš karto įrodė švedų operacinio plano neveiksmingumą. Jonas Zamoiskis, susilaukęs apgulos artilerijos atvykimo, lapkričio 27 d. pradėjo Wolmaro puolimą ir gruodžio 3 d. miestą užėmė. Gyllenhielmas su likusia įgulos dalimi atsitraukė į silpnai įtvirtintą ir menkai gynimui parengtą pilį.
Žygimantas, po Karolio išvykimo Švedijon, nustojęs domėtis tolesnia karo eiga, gruodžio 1 d. iš Rygos išvyko atgal Lenkijon. Dalį lenkiškos kariuomenės Žygimantas pasiėmė su savim, tiesa, žadėdamas atsiųsti kitus dalinius. Vyriausiu kariuomenės vadu jis paskyrė Zamoiski, kuo iššaukė, visai suprantamą, nepasitenkinimą lietuvių tarpe, nes daugumą kariuomenės sudarė lietuviai. Nuo šio laiko prasidėjo kariuomenės didelis vargas. Žygimantas ne tik nesilaikė duotųjų pažadų, bet ir aprūpinimas susidūrė su be galo dideliais sunkumais. Ypatingai sunku buvo gauti pinigų. Negaudami pinigų, bet suprasdami karo neišvengiamumą, augštesnieji vadai neretai būdavo priversti naudoti savo asmeninius turtus. Ypatingai tas tinka Katkevičiui, kuris pardavė savo brangenybes ir net užstatė savo dvarus.
Zamoiskis 3 kartus mėgino pulti pilį, bet be pasisekimo. Gruodžio 8 d. jis pradėjo derybas dėl kapituliacijos ir gruodžio 19 d. Gyllenhielmas pasidavė. Švedų likučiams buvo leista pasitraukti, bet pats Gyllenhielmas ir de la Gardie pateko nelaisvėn. Kartu su Wolmaro pilimi buvo užimta ir visa eilė smulkesnių tvirtovių, kaip Mojahn, Wolfahrt ir kitos.
Wolmarą užėmęs, Zamoiskis pradėjo veiksmus išlaisvinti dar likusią švedų valdžioje Livonijos dalį. Mažesnės tvirtovės į šiaurę nuo Wolmaro ir nemėgino priešintis; gruodžio 29 d. pasidavė Ermes, keletą dienų vėliau — Helmet. Sausio vidury Zamoiskis savo pagrindines jėgas permetė į Anzen, kad užtikrintų apgulimą tvirtovių, esančių išilgai Livonijos rytinės sienos (Marienburg, Neuhausen ir k.) ir kad įrengtų sau bazę būsimam Tartu puolimui. Grafas von Nassau bandė šį Zamoiskio planą sutrukdyti, puldamas jo dešinįjį sparną (išilgai Peipuso ežero). Tačiau to žygio metu pabėgo keletas anksčiau paimtų į nelaisvę kazokų. Kadangi jo planas galėjo pasisekti tik griežtai išlaikius paslaptį ir įvykdant jį visai priešui netikėtai, jis buvo priverstas nuo savo plano atsisakyti ir grįžti atgal.
Kovo viduryje Zamoiskis apgulė Felliną. Buvo aišku, kad vėliau ar anksčiau, visos Livonijos tvirtovės atsidurs lietuvių rankose. Išlaikyti Felliną savo rankose buvo ypatingai svarbu, todėl grafas von Nassau vėl pradėjo ruošti “išlaisvinimo ekspediciją”, bet pasirengimai ėjo taip lėtai, kad tik gegužės gale jis pajudėjo iš vietos.
Felline buvo įgula iš 800 vyrų, kurie atkakliai gynėsi. Keletą kartu Zamoisk's mėgino pulti Felliną ir vieno puolimo metu tvirtovės komendantas buvo sužeistas. Tas taip paveikė įgulos morale, kad gegužės 8 d. Fellinas kapituliavo. Dėl šitos kapituliacijos jau sekančią diena ir Oberpahlen buvo švedu paliktas. Tuo būdu 1602 m. pavasarį visa Livoniia, išskyrus Pernau. Lais ir Tartu, buvo užimta lietuvių-lenkų.
Jono Zamciskio veiksmų planams vasara turėio įtakos tas. kad švedu gvnimosi frontas rėmėsi i dvi tvirtoves (Pernau ir Tartu), kurias švedai galėjo remti vandens keliu (jūra ir Peipuso ežeru). Jas užimti vasara atrodė neįmanoma.
Zamoiskio sudarytas veiksmų planas numatė suskaldyti švedu gvnimosi frontą į dvi dalis, būtent į du savarankius karinius teatrus: viena su Tallinn, kita su Narva. Iš vidinės padėties. kur nors ties Weis-senšteinu jis galėtu veikti vidinėmis operacijų linijomis ir kreipti savo smūgius į viena ar i kita puse. Be to. stovėdamas Weissenśteino rajone, savo rankose laikytų švedų susisiekimo kelius, jei jie mėgintų abi grupes jungti. Tokioie padėtyje jis galėtu apsidirbti su kiekviena priešo grupe atskirai, kas būtų visiškai įmanoma, žinant lietuvių-lenkų kariuomenės didesne kovingumo vertę. Taip prasidėjo Weissenšteino operacija.
Tallino kryptimi Zamoiskis ivvkdė stipresne jėgų demonstraciją, kad paveiktų švedus derybų dėl paliaubų metu, kurias jis, Žygimanto pavestas, buvo pradėjęs. Karo paliaubų pasiūlymas birželio 23 d. buvo pasiųstas į Tallina. Sąlygos buvo statomos tokios: tuojau atiduoti Pernau, Tartu. Weissenśteina ir Narvą, po to galėtu būti pradėtos derybos dėl taikos. Taikos sąlygose Tallinas turėjo būti perduotas lenkams. Žygimantas manė galis statyti švedams tokias sąlygas, nes Estijos prijungimas prie bendros valstybės, dėl karinių laimėjimu, jau nebeiššaukė jokio pasipriešinimo. Ir lenkai ir lietuviai tam pritarė.
Zamoiskis savo operacinį planą įvykdė. Weissenšteinas laikėsi iki rugsėio 17 d., ir dėl maisto trūkumo pasidavė. Tuo švedų gynybos frontas buvo suskaldytas į dvi dalis. Lietuvių-lenkų kariuomenė meniškai išnaudojo pirmenybes, kurias ta padėtis davė. Atėjo Tartu eilė. Šiai operacijai, paskirtas naujas vadas, Katkevičius, sutelkė savo jėgas tarp Oberpahlen ir Lais.
Katkevičiaus paskyrimas vyriausiu vadu lietuvių tarpe buvo sutiktas dideliu pasitenkinimu. Zamoiskis, kaip lenkas, lietuvių tarpe neturėjo didelio autoriteto, gi Katkevičius jiems buvo gerai žinomas kaip vyras nepalaužiamos energijos ir drąsos. Visa jo praeitis statė jį augščiau kitų ir, jam vadovaujant, buvo vilčių laimingai ir garbingai užbaigti karą.
Liepos mėn. pradžioje hercogas Karolis pradėjo reaguoti į karo paliaubų pasiūloma. Tam jį vertė pablogėjusi Švedijos politinė būklė. Iš vienos nusės rusai, iš kitos danai pradėjo statyti Švedijai įvairius politinius reikalavimus, kurie, jų nuomone, buvo galimi statyti dėl Švedijos pralaimėjimų. Karolis pirmiausia reikalavo derybas 3 mėnesiams atidėti, bet jau rugsėjo pradžioje jis buvo pasirengęs pradėti derybas tuojaus. Jo pasiūlytas derybų pagrindas, kad abi kariaujančios pusės atsisakytų nuo savų užkariavimų ir atitrauktų savas jėgas į išeities punktus, aišku, buvo visiškai nepriimtinas.
Rugsėjo 26 d., kai Weissenšteinas jau buvo užimtas, į Talliną atvyko naujai paskirtas švedų vy-
švedų karalius Karolis IX
riausias vadas Anders Lennartssonas. Kartu atvyko ir Arvid Stalarmas su sustiprinimais. Iš viso jis atsigabeno 9 švedų, 7 suomių kuopas, 6 švedų, 5 suomių ir 2 svetimtaučių vėliavas. Tuo būdu, įskaitant švedų rankose dar esančias tvirtovių įgulas, švedų kariuomenę Estijoje sudarė vėl daugiau kaip 10,000 žmonių, kas buvo beveik dvigubai daugiau, kaip Katkevičius turėjo savo žinioje.
Pagal susidariusią būklę, Lenartssonas nusprendė pirmon eilėn užimti Wesenburgą, kuris gulėjo svarbiajame susisiekimo kelyje tarp Tallino ir Narvos. Rugsėjo 28 d. jis aplankė St. Johannes sutelktą (2.5 mylios Į pietų rytus nuo Tallino) kariuomenę, kur buvo sutiktas tiesiog maištaujančios karių minios. Kariai nusiskundė blogu maistu, ginklų ir municijos trūkumu, be to, remdamiesi lengvabūdišku Karolio pažadu, kad jie šaukiami į kariuomenę tik 3 mėnesiams (laikas jau buvo pasibaigęs), griežtai atsisakė dalyvauti bet kokiuose karo veiksmuose. Visi įkalbėjimai nieko nepadėjo. Surinkta iš 13 kavalerijos vėliavų rinktinė, 400 vyrų, pražygiavus tik keletą kilometrų, išsilakstė. Lennartssonas įsitikino, kad su tokia kariuomene, žiemos metu jokia didesnio masto operacija yra negalima, — todėl pagrindines savo jėgas, vadovaujamas Stalarmo, jis žiemai išsiuntė į Suomiją.
Dėl žymiai pablogėjusios strateginės būklės, Karolis vėl mėgino atnaujinti derybas su Žygimantu. Nežiūrint, kad parengiamieji deryboms darbai buvo pradėti dar rugsėjo mėn., švedų delegacija išvyko iš Švedijos tik gruodžio mėn. pabaigoje. Derybos nepasisekė, nes Žygimantas visai nesileido į derybas.
Tvirtovių Estijoje praradimas ir tolesniųjų nepasisekimų grėsmė, ypatingai grėsmė Tartu, privertė Karolį griebtis naujos propagandos akcijos, kad išvengtų atsakomybės už karą ir jo nelaimes. Nepasisekimai buvo pateisinti kariuomenės sukilimu ir jos bailumu. Dėl paties karo, tai Karolis kartojo savo senus argumentus, tik dar griežtesnėje formoje. Jis tvirtino, kad Žygimantas paliko Švediją ir išvyko Lenkijon vien tik tam, kad “užtrauktų mums ant sprando šitą kruviną karą, kuris dabar ir tęsiasi”.
Bijodamas, kad Tartu negalės atlaikyti blokadą, Karolis 1602 m. žiemai prasidėjus, paėmė karo vadovavimą į savo rankas. Stralarmui jis įsakė su kariuomene grįžti Estijon ir sujungus jėgas su Lennartssonu išlaisvinti Tartu. Kai šis jo įsakymas nebuvo pradėtas vykdyti tuojaus, jis sausio mėn. pradžioje įsakymą pakartojo griežčiau, kartu nurodydamas, kad jei Suomių įlankos ledas būtų per silpnas žygiuoti juo kariuomenei, Stralarmas privalo žygiuoti per Narvą, praskindamas, reikalui esant, kelią per rusų kariuomenę. Toks įsakymas, neabejotinai rodo Karolio tam tikrą desperaciją, nes rusų neutraliteto pažeidimas galėjo lengvai iššaukti naują karą, šį kartą su rusais.
1603 m. vasario viduryje Stralarmas perėjo Suomijos įlanką ledu ir vasario 23 d. atvyko į Narvą.
Lennartssonas, kuris apie Stralarmo judesius buvo tiksliai informuotas, tą pat vasario 23 d. pajudėjo iš Tallino, tikslu sujungtomis jėgomis pulti ir užimti Wesenburgą. Katkevičius, kurio žvalgyba savo laiku išaiškino visus švedų judesius, 2 vėliavomis kavalerijos sustiprino Wesenburgo apgulos korpą ir, tik Lennartssonui prisiartinus prie blokados korpo pozicijų, jį puolė. Lietuviai jietininkai (gusarai) palyginti lengvai apsidirbo su Lennartssono “vokiečių kavalerijos” 3 vėliavomis, po to puolė pėstininkus, šie, pastarieji, kurį laiką laikėsi “vagenburge” ir “lenkai neteko 6 vėliavų kavalerijos ir 6 kuopų pėstininkų, bei keletos šimtų slidininkų” (Lennartssono pranešimas Karoliui).
Kautynėms bevykstant, Katkevičius pasirūpino užimti siaurumą, kurios Stralarmas su savo kariuomene aplenkti negalėjo. Jo mėginimai prasimušti nepasisekė. Lennartssonas, matydamas, kad susijungti su Stralarmu nepasiseks, pasinaudojo tamsa ir atsitraukė. Jau pasiekęs Talliną, jis pareiškė savo džiaugsmą, kad pasisekė išvengti didesnės nelaimės. Stralarmas, kuris buvo per silpnas, kad vienas mėgintų išlaisvinti Tartu, irgi grįžo su savo kariuomene Suomijon.
Šios kautynės yra įdomios dėl Katkevičiaus taktikos. Iš dviejų, prieš jį žygiuojančių, priešų Lennartssonas, kaip stipresnis, buvo žinoma, pavojingesnis. Čia jis ir nukreipė savo pagrindines jėgas, kartu, palyginti, silpnomis jėgomis uždarydamas kelią Stralarmui, puikiai pasinaudodamas vietove. Savo strateginę padėtį, operuodamas vidujinėmis linijomis, Katkevičius išnaudojo pilnai ir visą švedų planą pavyzdingai sutrukdė. Ši operacija išsprendė Tartu likimą: balandžio 3 d., dėl maisto ir pašaro trūkumo, Tartu pasidavė ir po savaitės, išvargintos įgulos likučiai prisijungė prie pagrindinių švedų jėgų Talline.
Užėmęs Tartu, Katkevičius sugrupavo savo kariuomenę tarp Weissenśteino ir Wesenbergo, ir čia pirmą kartą, išvargintos lietuvių ir lenkų dalys, gavo užtarnautą trumpą poilsį.
Sudarydamas operacijų planą 1603 m. vasarai, Karolis vis dar buvo veikiamas savo senųjų idėjų, kad lietuvių-lenkų kariuomenė turi būti “ruinerad” (apnaikinta) pakeltų per rudenį ir žiemą sunkumų. Toliau jis manė, kad Žygimantas nepajėgia sustiprinti savo veikiančios kariuomenės ir Katkevičius savaime bus priverstas atsitraukti už Dauguvos. Visas jo planas buvo pagrįstas tuo, kad švedai turėsią tik “leng-gvą žaidimą” ir galėsią užimti visas prarastas tvirtoves “be didesnių nemalonumų”. Tokiais optimistiškais skaičiavimais remdamasis, jis sudarė vasaros operacinį planą, pagal kurį buvo numatyti 2 pagrindiniai tikslai: Lennartssonas ir Stralarmas jungtomis jėgomis turi išlaisvinti Tartu, tuo pat metu, grynai švedų armija, paties Karolio vadovaujama, puls ir užims Rygą. Abiejų veiksmų įžangą turės sudaryti Weissenšteino ir Wesenbergo apgulimas, kurių įgulas Karolis vertino be galo menkai. Su įprastu jam išdidumu, jis skelbė, kad Katkevičiaus kariuomenė “yra visiškai silpna”, jo jėgos “neviršija 1000 vyrų”.
Tas veiksmų planas taip ir liko popieriuje, nes dėl gręsiančio Švedijai pavojaus iš danų, Karolis operaciją prieš Rygą buvo priverstas atidėti. Tuo būdu
Lietuvos-Lenkijos valstybine vėliava, kurios piešinyje matomas ir Lietuvos baltasis Vytis.
padėtis niekuo nepasikeitė. Katkevičius, kaip ir pereitais metais, galėjo veikti vidujinėmis veiksmų linijomis, smūgius kreipdamas į Talliną, arba į Narvą. Šita aplinkybė, žinoma, žymiai sumažino švedų kariuomenės skaičių persvarą.
Karolis spyrė Lennartssoną greičiau pradėti veiksmus prieš Weissenśteiną, arba prieš Wesenbergą, šitas gi vis atsikalbinėjo, kad, stokodamas artilerijos, jis negalįs pajudėti. Tokia būklė tęsėsi gana ilgai. Visoje Livonijoje šeimininkavo Katkevičius, jo žvalgybos rinktinės pasirodydavo ties pačiu Tallinu. Liepos 14 d. viena tokia rinktinė pasiekė Talliną ir sumušė švedų išstatytą saugą. Lennartssono nesugebėjimas bendradarbiaujant su Stralarmu, sujungtomis jėgomis pravesti vieną operaciją, geriausiai iliustruoja jo reagavimas į pranešimą, kad Stralarmas, turėdamas tik 1200 kariuomenės, iš Narvos pajudėjo Tartu link. Tą pranešimą gavęs, jis tik tarė: “Pažiūrėsim kas iš to išeis”. Savo pranešime Karoliui, kuriame jis skundžiasi dėl maisto ir pašaro trūkumo, dėl ginklų ir municijos stokos, jis rašo: “su šitais neskaitlingais, neapmokytais ir bailiais žmonėmis, priešui, kurio jėgą aš nesenai pajutau, atvirame lauke nieko padaryti negalima”.
Apie Stralarmo veiksmų eigą Tartu link smulkiau nėra žinoma. Atitinkamų lauko pranešimų neišliko, bet atrodo, kad Stralarmas negalėjo prisiartinti prie Tartu, kadangi, jo apskaičiavimu, Katkevičius šiame rajone turėjo apie 2000 žmonių, reiškia beveik dvigubai daugiau, negu jis pats. Veiksmai baigėsi tuo, kad Stralarmas, Katkevičiaus persekiojamas, pasiekė Talliną ir prisijungė prie ten esančių švedų dalių.
Rugsėjo 5 d. Katkevičius pasirodė ties Tallinu. Jis vedėsi 8 vėliavas jietininkų (gusarų), 9 vėliavas kazokų ir totorių, Tartu “cornettą” (vėliavą) ir 13 kuopų pėstininkų (heidukų). Katkevičius iš karto panaudojo dalį savo jėgų ir švedų sauga buvo sumušta vienu smūgiu. Katkevičiaus pasirodymas švedams buvo didelis netikėtumas, jie jo nelaukė ir buvo priversti skubiai trauktis nuo vienos pasipriešinimo linijos į kitą (visai pagrįstai Karolis užklausė Lennartssoną: “Kur buvo ir ką darė jūsų žvalgyba?”). Greitai ir pats miestas buvo pasiektas, ir tik Tallino tvirtovės paremtiems švedams pasisekė atsilaikyti.
Katkevičius pasitraukė. Net sujungtos Lennartssono ir Stralarmo jėgos nerizikavo iš tvirtovės išeiti. Tiesa, Lennartssonas savo pranešime Karoliui rašo: “Žinoma, aš norėjau atsitraukiantį priešą persekioti, bet nerizikavau išvesti šituos blogai ginkluotus ir bailius žmones į kautynių lauką ir ten juos pražudyti”.
1603 m. veiksmų pabaiga buvo tokia pati, kaip ir praėjusiais metais: pagrindinės švedų jėgos, “dėl maisto ir pašaro trūkumo turės atitraukti savo kariuomenę arčiau Dauguvos — šį kartą tas prognozas pasitvirtino, Katkevičius atsitraukė — Karolis įsakė per žiemą užimti Weissenšteiną ir Wesenbergą. Tas turėjo būti atlikta su iš Suomijos atvykusiomis jėgomis. Bet, kadangi tos jėgos neatvyko, tai ir visa operacija nebuvo vykdyta. Bendrai paėmus, karo veiksmai 1603 — 1604 metų žiemą, kaip ir aprimo ir, išskyrus mažus susikirtimus, “ginklai nutilo”.
1604 METAI
Karolio IX (dabar jau karaliaus) direktyva operacijoms 1604 m. vasarai buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad parlamentas paskyrė lėšų sudaryti 9,000 vyrų verbuotą kariuomenę. Ši kariuomenė turėjo sudaryti visos švedų kariuomenės branduolį ir ją tiek sustiprinti, kad užsitęsęs karas būtų užbaigtas vienu smūgiu. Kariuomenė galėjo būti parengta veikti ne anksčiau, kaip sekančiais metais, dėl to ir visa direktyva yra surašyta “susilaikymo” dvasioje. Stralarmas, kuris iki Lennartssono atvykimo į Estiją, ėjo vyriausio kariuomenės vado pareigas, gavo įsakymą užimti Weissenšteiną ir Wesenbergą, bet tuo pačiu jam buvo uždrausta “įsileisti su lenkais į stambesnes kautynes”. Direktyva buvo surašyta įsakymo formoje, kuri numatė, kad, jei šituos veiksmus vykdant, pasirodytų, jog Katkevičius anksčiau jo atvyktų į vietą, jis privalo “būti Talline arba kitoje saugioje vietoje ir priešą tik trukdyti”.
Laivynas, kaip paprastai, gavo įsakymą trukdyti susisiekimą jūroje, su Ryga, betarpiai Rygos įlankoje ir atviroje jūroje.
Belaukdamas kariuomenės koncentracijos Talline (atitaisymas pernykštės klaidos, kai ji buvo sukoncentruota 2 vietose, Talline ir Narvoje), Stralarmas sugalvojo veikti prieš Felliną, sutrukdyti maisto ir pašaro pristatymą į Felliną, Tartu, Weissenšteiną ir Wesenbergą. Bet tik pradėjęs veiksmus vykdyti, jis tuoj susilaikė ir nukreipė savo armiją prieš Wesenbergą. Nežiūrėdamas mažo čia sutikto pasipriešinimo, jis ir vėl nukreipė savo armiją, šį kartą prieš Weissenšteiną ir rugpjūčio 7 d. pradėjo žygį šios tvirtovės kryptimi. Ir ši operacija pasibaigė niekais, nes Katkevičius, kurio žvalgyba teikdavo jam reikalingas žinias ir perspėdavo apie švedų judesius, kiekvieną kartą suspėdavo sutraukti atitinkamas jėgas, ir atgrąsindavo švedus nuo jų tikslų. Tačiau du kartu kautynės įvyko, du kartu Stralarmas buvo priverstas, be jokių rezultatų, grįžti į Talliną ir du kartu Karolio IX įsakymas buvo pažeistas. Atsargus Stralarmas įsileido į kautynes su Katkevičium, gal tikėdamas, kad laimėjimas grąžins jam prarastą karaliaus malonę.
Sulaukęs atvykusių iš Švedijos sustiprinimų, Stralarmas rugsėjo 5 d. pakartojo savo žygį į Weissenšteiną ir apgulė tvirtovę. Skubiai atžygiavęs Katkevičius, privertė nuo tvirtovės atsitraukti. Meniško manevro dėka, Katkevičius prasiskverbė tarp švedų, sustiprino tvirtovės įgulą ir išėjo į švedų atsitraukimo kelią į Talliną. Desperacijos apimtas, kad ir šis žygis nepasisekė ir karaliaus įsakymas vėl yra peržengtas, Stralarmas rugsėjo 15 d. susikovė su Katkečium ties Mexhofu.
Kautynės yra įdomios, nes švedai čia pavartojo naują kautynių rikiuotę. Iki šiol pralaimėtos kautynės juos šio to pamokė. Žinodami savo kavalerijos silpnumus ir, įvertindami naikinančią jietininkų (gusarų) smūgio jėgą, švedai atsisakė nuo atskirų kavalerijos sparnų, nes tas neišvengiamai atskirdavo kavaleriją nuo pėstininkų. Stralarmas sustatė savo kavaleriją vienoje linijoje su pėstininkais, turėdamas tikslą (pagal jo pranešimą karaliui) “neleisti priešui sumušti kiekvieną skaidinį atskirai, kaip tas įvyko ties Kokenhusenu ir Wendenu...”
(Pastaba. Toks buvo princo Morico Oraniečio, Nassau grafo (1567-1625) ir naujosios taktikos įkūrėjo, principas. Ne be pagrindo princas Moricas yra laikomas Gustavo Adolfo — lauko kariuomenės organizacijos srityje — ir Vobano — inžinerijos mokslų srityje — pirmtakūnu. Organizuodamas niderlandiečių kariuomenę, Moricas įvedė, vieton buvusių didelių, nejudrių pėstininkų, nedidelius padalinius, sugebančius gerai manevruoti, remti vienas kitą ir kuriuose didesnis žmonių skaičius galėjo dalyvauti ugnies kautynėse. Kavalerijoje jis panaikino pikę ir didžiausią dėmesį kreipė į kavalerijos judrumą. Morico kautynių rikiuo-
Mykolo Kristupo Radvilos 1602 m. Nesvyžiuje liedinto pabūklo kopija, gauta iš Stockholmo armijos muzėjaus, padėta Lietuvos Karo Muzėjuje. Pabūklas buvo 1625 m. švedų paimtas Biržų pilyje.
tę sudarydavo 3 linijos, kur pikinieriai, muškietininkai ir kavalerija buvo sustatomi šachmatų tvarkoje taip, kad sekančios linijos dalinys stovėdavo betarpiai užpakalyje pirmosios linijos dalinių tarpuose (intervaluose). Pirmojoje linijoje stovėdavo pikinieriai ir muškietininkai, 2-joje (100 — 150 žingsnių atstume) ir 3-joje (250 — 300 žingsnių atstume) už jų būdavo prijungiama ir kavalerija. Jis įvedė savo kariuomenėje tikrą apmokymą ir sudarė pėstijai ir kavalerijai statutus. Šių reformų dėka niderlandiečių kariuomenė greit virto visos Europos kariuomenių mokykla, iš kurios išėjo, tarp kitko, ir Tiurennas.)
Iš esamų dokumentų matyti, kad Katkevičius puolė švedų dešinįjį sparną 6 kavalerijos vėliavomis ir 4 kuopomis pėstininkų (antroje linijoje), o kairįjį švedų sparną — 5 kavalerijos vėliavomis ir 4 kuopomis. Švedų dešinysis sparnas greitai buvo sutryptas, besitraukiantieji švedai užgriuvo ant antrosios linijos ir ją suardė. Kairysis švedų sparnas laikėsi kiek ilgiau, bet, galų gale, irgi buvo sumuštas. Dabar Katkevičius puolė švedus iš visų pusių, ne tik iš sparnų, bet ir iš užpakalio. Kautynės baigėsi katastrofišku švedų pralaimėjimu. Jų nuotsoliai siekė 3000 vyrų, Katkevičius paėmė 7 artilerijos pabūklus, 20 vėliavų ir visą švedų gurguolę (Kelch, psl. 483; Livonijos metraštis, psl. 116).
Šios kautynės nulėmė Stralarmo likimą: karo teismo jis buvo nuteistas mirti, ir iki mirties išsėdėjo kalėjime.
Lennartssonas, kuris kaip tik kautynių dieną atvyko į Talliną, demoralizuotos kariuomenės negalėjo suvaldyti. Trečią kartą iš eilės jis buvo priverstas pagrindines jėgas perkelti žiemai į Suomiją ir į Švediją ir vėl liko bejėgis ką nors rimtesnio nuveikti.
Karolis IX savo direktyvoje žiemai vėl numatė Wesenbergo ir Lais apgulimą ir, eventualiai, užėmimą. Savo direktyvą jis sausio mėn. dar pakartojo, bet gavęs Lennartssono pranešimą apie nepasisekusią operaciją prieš Wesenbergą, tik ironiškai pasakė: “Žiemą per šalta, o vasarą per šilta, niekuomet negalima rasti tinkamo laiko”.
Kitais metais Karolis IX turėjo progos parodyti, ką jis pats sugeba nuveikti.
ŠVEDŲ 1605 METŲ OFENZYVA LIVONIJOJE IR KAUTYNĖS TIES SALASPILIU (KIRCHHOLMU)
Karo atžvilgiu nelaimingi 1604 metai pastatė Švediją į sunkią politinę būklę. Karolis IX ištisus praėjusius metus mėgino paveikti rusų carą bendromis jėgomis tęsti karą prieš Žygimantą. Tačiau būklė pagrindinai pasikeitė. Žygimantas palaikė pretendentą į Maskvos sostą, melagingąjį Dimitrą. Buvo aišku, jei Dimitrui pasiseks konsoliduoti savo valdžią Rusijoje, jis stos į karą Žygimanto pusėje. Tokia politinė būklė vertė Karolį IX tą vasarą galutinai išspręsti Žygimanto klausimą, kad turėtų laisvas rankas prieš kitą galimą priešą. Čia jį visiškai palaikė susirinkęs parlamentas, kuris reikalavo, kad visi pralaimėjimai būtų atkeršyti ir Livonija, visas jėgas įtempus, užkariauta.
Karolio IX 1605 m. vasaros operacinis planas visai atitiko politinę būklę. Visų veiksmų įžanga turėjo būti Weissenšteino ir Wesenbergo užėmimas, o pagrindiniu tikslu planas buvo numatęs Rygos užėmimą. 1601 mėginimas Rygą užimti buvo sutrukdytas lietuvių-lenkų pagrindinių jėgų. Buvo pagrindo manyti, kad ir šį kartą pagrindinės lietuvių-lenkų jėgos pasirodys ties Ryga, jei tik jai grės tikras pavojus, o tas duos progos vienu smūgiu išspręsti karą ir Livonijos likimą.
Karolis gerai suprato, kad švedų kariuomenės kovingumas nėra tiek pagerėjęs, kad būtų tikras nugalėjimo pagrindas. Dėl to jis nutarė sukurti tokio dydžio kariuomenę, kurios skaitlingumas atsvertų nepakankamą kovingumą. Livonijoje esančios jėgos turėjo būti tiek sustiprintos, kad Weissenšteino ir Wesenburgo užėmimas būtų visiškai užtikrintas, Rygą gi puolančiose jėgose turėjo būti sutelkta viskas, kąŠvedija, žiūrint bendros politinės būklės (apsisaugojimas prieš danus), galėjo išstatyti. Jėgos turėjo būti pervežtos jūros keliu tiesiog prie Rygos, arba iškeltos Pernau.
Vos tik pirmiems sustiprinimams į Talliną atvykus, Lennartssonas pradėjo veiksmus prieš Wesen-bergą. Pradėta gan triukšmingai, viešai buvo skelbiama, kad Weissenšteino ir Wesenbergo likimas yra jau išspręstas. Tokia švedų parodyta drąsa aiškinama labai paprastai: jiems buvo gerai žinoma, kad tų tvirtovių įgulos yra labai neskaitlingos, Katkevičius, gi. su savo pagrindinėmis jėgomis stovėjo ties Bersen, 5 mylios į šiaurės vakarus nuo Kokenhuseno. Paprastas laiko apskaičiavimas Lennartssonui parodė, kad Katkevičius nesuspės atvykti šitų tvirtovių apginti.
Weissenśteino ir Wesenbergo tvirtovių įgulos, iš tikrųjų, buvo labai silpnos. Atitinkamai įvertindamas švedų pajėgumą, Katkevičius įgulas sudarė Wesenberge iš 100 pėstininkų ir 50 kazokų, o Weissenšteine tik iš 100 pėstininkų. Su sava kariuomene iš 4000 pėstininkų (heidukų), 3000 jietininkų (gusarų), 2000 kazokų ir 600 “vokiečių raitelių” (kirasyrų) jis numatė iš Berseno veikti prieš Narvą. Atskira rinktinė turėjo veikti prieš Pernau.
Liepos 24 d. Katkevičius su 16 vėliavų gusarų, 6 kuopomis heidukų ir apie 100 kazokų atžygiavo į Tartu.
Apie Katkevičiaus atvykimą į Tartu Lennartssonas gavo žinių iš ūkininko (švedams būdingas žvalgymo būdas), žinias gavęs, jis tuojau sušaukė karo tarybos posėdį, kuriame buvo nutarta: “susilaikyti nuo veiksmų atvirame lauke”. Nutarimas buvo padarytas nežiūrint švedų kariuomenės stiprumo. Lennartssono kariuomenę dabar sudarė: 23 kuopos pėstininkų ir 11 kavalerijos vėliavų, viso 3455 pėstininkai ir 1145 raiteliai.
Mobilizacija Švedijoje vyko pilnoje eigoje, bet terminų išlaikyti buvo neįmanoma. Viskas vėlavosi. Karolis, nekantraudamas pradėti veiksmus, nutarė išsiųsti kariuomenę dviem skaidiniais. Pirmasis skaidinys, grafo Mansfeldo, iš 3918 pėstininkų ir 379 raitelių buvo pakrautas į laivus ir rugpjūčio 2 d. išlaipintas Dauguvos žiotyse ties Ryga. Tuojau buvo pradėti Rygos apgulimo darbai. Tuo pat metu Karolis davė įsakymą Lennartssonui su visomis jėgomis žygiuoti Rygos kryptimi ir prisijungti prie Mansfeldo.
Karolio IX skaidinys iš 2246 pėstininkų ir 1250 raitelių rugpjūčio 22 d. atvyko į Pernau. Čia jis gavo Lennartssono pranešimą, kad Katkevičius iš Tartu pajudėjo Rygos link. Pats Lennartssonas su savo kariuomene išžygiavo iš Tallino Pernau kryptimi. Katkevičius, laiku išaiškinęs Lennartssono žygio kryptį, mėgino pastoti kelią ir jį pulti. Bet, kadangi pavyti Lennartssoną jis galėjo vien tik su kavalerija (pėstininkai, žinoma, atsiliko), o švedai, Katkevičiui tik priartėjus, užėmė įtvirtintą poziciją, jo bandymas sutrukdyti Lennartssno žygį nepasisekė. Lennartssonas laimingai pasiekė Pernau ir susijungė su Karoliu.
(bus daugiau)
