SIBIRO BROLIŲ GYVENIMAS, DAINA IR MIRTIS
Gimtinian lizdan
Baigias šilas. Dar liko kalnelis,
O nuo jo bus matyt ir namai.
Dar pro beržą, pro epušę žalią— — —
Virpa, daužos širdis neramiai.
Šimtas žingsnių tiktai bepaliko
Lig svajoto kampelio brangaus—
O, jei visa išdegę, išnykę,
Anei aido, kad būta žmogaus?— — —
Pasakyki man, egle augštoji,
Vyturėli, giedąs debesy—
Jums matyt, ar stogeliai pilkuoja,
Ar gyvi mylimieji visi?— — —
Taip arti! Tik kalnelis pakilti,
Tik— — —O jeigu? Kaip, Dieve, baisu!
Bet greičiau— gal plunksnelę dar šiltą
Išdraskytam lizde surasiu.
Vėjelis
Atlėkė vėjelis. Skraido—
Nuo gimtinės jis,
Su beržais šį rytą žaidęs,
Vilnijęs vilnis.
Debesį dangaus danginęs,
Skleidęs į pūkus,
Rinkęs žiedelius, kvapinęs,
Kurs kvapiausias bus.
Glostęs daigą, viltį kėlęs
Šilta širdyje,—
Gal gi šį pavasarėlį
Grius ta vergija.
Tarp barakų bėginėja,
Birzgina vielas,
Įsibėgęs timptelėja—
Permažai galios.
Grįžk, vėjeli, brolių šaukti,
Brolių viesulų!
Atžaibuok su jais, atkauki
Traukyti vielų---
Kalėdos
Vėl Kalėdos. Ir vėl tu namo negrįžai,
Vėl šiaurė žvarbi ir speiguota— — —
Tolimos maldyklėlės varpai
Jau šaukia, turbūt, ant rarotų.
Tuoj taškeliai maži, dideli
Sujuoduos ant kelių, ant takelių.
Ir nudilga per širdį šviesi
Kalėdų giesmė su varpeliais.
Ir brendi užsimiršęs pusnim
(Varpai, žvakiųšviesos, rarotai)
— Stok! Nė žingsnio! — pažiūri pirmyn:
Sargybiniai, vielos spygliuotos.
Ir iš lėto gręžies atgalios,
Vėl zona, šarma apsiklojus,
Barakas, apglėbtas tylos,
Ant sniego klaupies ir žegnojies.
Ir meldies už visus, už visus
Kas kenčia, kas miršta benamiais—
O, atgimki, žmogau! Būk šviesus!
Atgimk, mano tėviškės žeme— — —
O kad būtų — — —
Toks nuvargęs tundros berželiukas,
Lyg turėtų širdį, viską jaustų—
Šakeles prie mano veido, lūpų
Lenkia, glaustos.
O kad būtų vietoj jo berželis,
Kurs prie vartų tėviškėj žaliavo,
O kad būtų tos šakelės žalios—
Rankos tavo!
Obuoliukas
Raudonas obuoliukas
Iš mano tėviškėlės—
Pietų vėjelio pūstas,
Rytų raselių gėręs.
Prie jo priglaudus lūpas
Tarsi prie motinėlės
Klausausi švelnučiukės
Gimtinės pasakėlės
Laiške iš Sibiro lietuvis tremtinys rašo:
... čia mūsų dangoraižiai.
...o čia mūsų poilsis...
Kad tu pražystum
Kad tu pražystum, žeme mano
Ryto saulutėje gėle—
Bite parskrisčiau nuo Uralo
Meduota laime nešina.
Ir nuo žiedelio ant žiedelio
Mažutėm kojom mindama
Padėčiau tau, žemele mano,
Nusvirti varpa auksine— — —
Sekmadienio rytas
Sekmadienio šis rytas,
Šviesos nėr barake,
Tiktai ugnis iš plytos
Dūzgena bitute.
Ir neša į gimtinę,
Ten vasara žalia,
Beržų lapeliai ošia
Tyliausia maldele.
Rasa rytinė krinta
Ant veido ir širdies —
Vos, vos nenumarinta
Su tais beržais meldies.
Jaučiu, nuplauna dulkes
Anglių, spyglių vielos,
Nauja gyvybės sultis
Ištrykšta iš sielos.
Žemelei nusilenksiu
Ir motinai senai—
Priimkite gyventi
Sugrįžusią mane.
Sekmadienio šis rytas,
Užsižiebia šviesa,
Poromis sustatytas
Skaičiuoja vėl visas.
Nelabajam
Tu manai čia, jei šautuvą tą nešies,
Tai valdovas jau esi mano širdies.
O aš augštą pušį pamiškėlėje lankau,
Debesėliui— labas rytas — pasakau.
Samanėlę gelsvai žalią pakelės
Mano akys kaip vaikutį glamonės.
Ar uždrausi man su saule iš čionai
Vakarop nuslinkt į tėviškę vienai— —
Ten, kaip paukštei, pamojuot iš debesų
Ir suklykti— aš gyva dar tebesu!
Eilėraščiai rašyti nežinomo tremtinio Sibire ir po ilgos kelionės pasiekę KARIO Redakciją.
