VISI NORĖJO Į FRONTĄ
JONAS RUOKIS
1919 m. vasario mėn. pradžioje Kretingos karo komendantūra jau turėjo pakankamai karių savanorių. Atsiradus pertekliui, dalį savanorių, apie 70 vyrų, perkėlė į Tauragę. Vieni vyrai, jau seniau stoję savanoriais, patys pasisiūlė vykti į Tauragę, o kiti, naujai įstoję, buvo vadų paskirti.
Apie vasario 12-13 d. iš Kretingos išvykome vakare, maždaug apie 8 val. Karinių uniformų dar neturėjome; vilkėjome savo civiliniais. Tik anksčiau stoję savanoriais, jau turėjo karines lietuviškas kepures.
Pirmasis mūsų sustojimas turėjo būti Švėkšnoje. Iki jos buvo paskirtos ūkininkų pastotės ir gavome maisto. Kelionėje jokių nuotykių nepatyrėme, nors bolševikuojančio gaivalo tais laikais netrūko. Naktį išvažiavę iš Gargždų ir pravažiavę Vėžaičių dvarų, kur susikerta keturi keliai, paklydome. Vietoj pasukti i Vieviržėnus, nuvažiavome Andriejavos link. Nuvažiavę daugiau kaip puskelį, patyrėme savo klaidą, bet grįžti neapsimokėjo. Iš Andriejavos pasukome į tikrą kelią.
Nuo Vieviržėnų važiuojant į Švėkšną, ryto metu per laukus atbėgo pas mus žmogelis.
— A, tai esate bolševikai, kurių mes jau seniai laukiame? — nudžiugęs prakalbino mus žmogelis. Jis mūsų nepažino, mat, tik visai nedaug teturėjome lietuviškas kepures. Buvome neginkluoti. Tik keletas mūsų palydovų buvo ginkluoti šautuvais.
Mūsų savanoriai pasisakė esą bolševikai ir paklausė, dėl ko šis žmogelis laukia bolševikų, žmogelis pradėjo aiškintis, kad jis esąs biednas, o čia apylinkėje yra daug turtingų ūkininkų. Prie bolševikų jis tikėjosi gauti žemės, gyvulių ir kitko.
— Žygiuok su mumis kartu, — pasiūlė jam savanoriai. — Pirma reikia ginklu išsikovoti žemės, o paskui tik gauti. Ir pasisakėme žmogeliui, kad esame ne bolševikai, bet Lietuvos kareiviai.
Žmogelis nusigando ir pradėjo atsiprašinėti. Girdi, turiu žmoną ir tris mažus vaikus. Reikia juos globoti. Negaliu kartu vykti. Paleidome jį. Plačiu žingsniu vėl nužygiavo per laukus į kaimą.
Švėkšnoje nakvojome, paleidome iš Kretingos paimtas ūkininkų pastotes ir iš Švėkšnos valsčiaus komiteto gavome pavalgyti ir pastotes iki Naumiesčio. Taip ir keliavome iki Tauragės, pas ūkininkus gaudami pavalgyti.
Vasario 16 d. anksti rytą įžygiavome į Tauragę. Miestas per Didįjį karą buvo visai sunaikintas. Nebuvo patalpų kur apsistoti. Apgyvendino mus vienoje buvusios muitinės patalpoje. Pailsėti negavome, nes tą dieną buvo Lietuvos Nepriklausomybės šventė ir Tauragė ruošėsi ją švęsti. Išgėrus kavos, tuoj pat išvedė mus į lauką pamokyti rikiuotės, nes turėsime dalyvauti kariuomenės parade. Mūsų savanorių dauguma buvo neseniai įstoję į kariuomenę ir dar rikiuotės nemokėjo. Taigi paskubomis teko pasiruošti paradui, esant pavargusiems po ilgos kelionės. Savanoriams nebuvo kada ilsėtis.
Apie 12 val. nužygiavome prie karo komendantūros. Ten jau radome išsirikiavusią kuopą, kuri tuomet buvo vienintelė Tauragėje. Prie jos prisijungėme ir mes. Toji kuopa buvo Tauragėje besiorganizuojančio Mažosios Lietuvos pulko, bet jame daugiausia Didžiosios Lietuvos lietuvių. Iš Mažosios Lietuvos galėdavai lengvai atskirti. Jie dėvėjo vokiečių karine uniforma, nes tai buvę vokiečių kariai. Eilinių iš Maž. Lietuvos buvo maža; daugiausia puskarininkių. Minimam pulkui vadovavo Aukštuolaitis, iš Mažosios Lietuvos kilęs, buvęs vokiečių karys. Tikrai negaliu pasakyti, bet, rodos, jis nėra buvęs karininku.
Prie mūs atėjo ir “karinis” orkestras, paskubomis sudarytas iš vietos civilių gyventojų. Kad būtų kariškiau, uždėjo jiems lietuviškas kareivių kepures. Orkestro dalyvių tarpe buvo ir viena moteris, kuri pūtė didžiausią dūdą. Man tai buvo nuostabiausia, nes pirmą kartą mačiau moterį su tokia didele dūda. Iš po kareivių kepurės lindo ilgi moteriški plaukai. Dūdų orkestrui lydint, žygiavome po sugriauto miesto gatves. Žmonių buvo pilna, tikrai šventadieniškai. Po parado mes savanoriai buvome nuvesti į kinoteatrą.
Iš mūs kretingiškių sudarė Mažosios Lietuvos pulko antrąją kuopą. Pradėjome kurtis ir mokytis. Uniformų dar neturėjome. Dėvėjome, kas ką iš namų atsinešėme. Vieni batais, kiti medinėmis klumpėmis, o treti naginėmis. Na, ir būdavo keisčiausia kareivių rikiuotė. Tokia marga kariuomenė ir parade žygiavo. Karininkai ir puskarininkiai turėjo karines uniformas: Didžiosios Lietuvos — rusų uniformas, o Mažosios Lietuvos — vokiečių. Mat, karo metu tose armijose buvo tarnavę. Tik visi turėjo vienodus ženklelius ant kairiosios rankovės — Mažosios Lietuvos tautines juosteles.
Gyvenimas buvo labai vargingas. Miegojome ant grindų, pasitiesę šiaudų. Ilgai nemainomi šiaudai susitrindavo ir atsirasdavo parazitų. Nuvesdavo į pirtį, drabužius išgarindavo, bet vėl grįždavai į tuos pačius šiaudus, tie patys parazitai vėl apkibdavo — ir pirtis nieko nepadėdavo.
Valgis Tauragėje labai pablogėjo. Rytais duodavo kavos, bet dažniausiai neturėdavome duonos. Duoną kitai dienai išduodavo iš vakaro, bet alkani jauni vyrai iš karto suvalgydavo ir kitai dienai nelikdavo. Bet būdavo dienų, kad duonos visai negaudavome. Jos vietoje gaudavome po kiaušinį. Pietums kasdien virdavo tą patį — žirnius, peliuškomis vadinamus. Juodi ir mažesni už tikruosius žirnius. Mėsos vietoje dažniausiai įdėdavo karvės plaučių. Tikrosios mėsos retai tematydavome. Vakare vėl kava. Riebalų taip pat labai mažai tegaudavome. Prie kavos po truputį gaudavome marmelado. Eilinis kareivis mėnesiui gaudavo algos po 100 markių. Jeigu kas nerūkė, tai iš tų pinigų šiek tiek prisipirkdavo maisto.
Nors ir labai blogas maistas, bet savanoriai dėl jo nesiskundė. Tik blogiausia buvo su apavu. Iš namų atsineštus sudėvėjo ir paliko basi. Nebegalėjo net į sargybas beeiti. Kas daryti? Vadovybė nupirko medinių klumpių. Bet pasirodė, kad jos rikiuotėje nepraktiškos. Kai tik savanoriai smarkiau sudauždavo kulnimis, tuoj klumpė ir suskyla. Teko jieškoti kitokios išeities. Pulke atsirado keletas batsiuvių ir vadovybė iš kažkur gavo odos. Pradėjo dirbti kitokios rūšies klumpes: iš viršaus oda, o padai mediniai. Šie jau atrodė žmoniškiau. Kovo mėn. pabaigoje jau gavome vokiškų kareiviškų pusbačių.
Su drabužiais taip pat vargo turėjome. Mūsų savanoriai visai nuplyšo. Kovo mėn. pabaigoje atvežė vokiškų milinių ir davė tiems, kurie neturėjo viršutinių drabužių. Kas turėjo kailinius, tie milinių negavo. Aš taip pat buvau vienas tų “laimingųjų”, kuris turėjau kailinius. Kol šalta buvo, gerai jaučiausi, bet kai atėjo gegužės ir birželio mėnesiai, tai su kailiniais jau peršilta buvo. Tik birželio mėn. pabaigoje gavome mundurus ir padėjome kailinius.
Mano tarnybos metu, vasario-kovo mėnesiais, pasitaikė keli pavojai iš vokiečių pusės. Tuomet Tauragėje dar buvo vokiečių karinių dalinių. Pasklisdavo gandai, kad vokiečiai nori mus upuulti ir nuginkluoti. Tokiais atvejais mieste sustiprindavom lietuvių karines sargybas, patrulius, o likusieji kariai iš savo būstinių išeidavo į paupį ir ten pasirengę budėdavo, kol viskas nurimdavo. ,
Ant Jūros upės tilto stovėdavo lietuvių ir vokiečių karių sargybos. Jeigu išgirsdavome, kad kur nors apylinkėje vokiečių kareiviai apiplėšdavo žemaičius ūkininkus, tikrindavome per tiltą važiuojančius vokiečių vežimus. Jeigu nebūdavo stambesnių vokiečių jėgų, tai mums pavykdavo sulaikyti jų išplėštą grobį. Po tokių įvykiu dažnai gaudavome ką nors savo dalinyje, ar vokiškų pusbačių ar ką kita iš apdaro. Nežinau, ar čia buvo tik paprastas supuolimas, neturįs nieko bendra su atimtu iš vokiečių grobiu, ar gal mūsų ir vokiečių vadovybės geruoju susitardavo ir rasdavo išeitį — lietuviams atsilygindavo.
Po kokių dviejų savaičių mums atvykus į Tauragę, atremontavo kitą namą, padarė dvigubus grėzdus (narus) ir persikėlėme ten gyventi. Atsikratėme ir parazitų.
Maž. Lietuvos pulke Didžiosios ir Mažosios Lietuvos puskarininkiai gyveno savotišku gyvenimu. Buvę vokiečių armijos puskarininkiai jautėsi pranašesni. Jie turėjo atskirą savo virtuvę ir samdomas tarnaites patarnauti prie stalo. Buvę rusų armijos puskarininkiai valgė bendroje kareivių virtuvėje, žinoma, jie jautėsi pažeminti.
Neilgai Mažosios Lietuvos pulkas gyvavo. Rodos, kovo mėn. pradžioje jis buvo likviduotas ir iš jo sudarytas Žemaičių batalionas. Vokiečių armijos buvę puskarininkiai vieni išvyko į Kauną, etapo skirstymo punktą, o kiti namo.
Po mūsų sudarytos 2-ros kuopos, buvo suorganizuota 3-čia kuopa, ir organizavosi ketvirta. Beveik visi savanoriai norėjo vykti į frontą ir savo tarpe dažnai tuo reikalu kalbėdavosi. Vieną rytą lauke prieš rikiuotės pamokas mūsų 2 kuopos vadas pareiškė:
— Vyrai, bus sudaryta viena kuopa vykti į frontą! Kas norite į frontą, išeikite tris žingsnius į priekį.
Visa kuopa išėjo į priekį. Tas pats buvo ir kitose kuopose. Visų negalėjo išleisti į frontą, todėl vadai turėjo atrinkti. Paskyrė į frontą tik turinčius geresnius drabužius. Iš jų sudarė 3 kuopą ir pradėjo juos tvirčiau mokyti ir ruošti frontui.
Kovo mėn. paskutinėmis dienomis ar balandžio mėn. pirmomis dienomis pas mus į Tauragę atvyko karininkas Byrontas. Jis pasisakė esąs paskirtas Šiaulių karo komendantu ir atvykęs čia pasirinkti kareivių Šiaulių komendantūrai. Kadangi jis yra žemaitis, todėl norįs ir kareivių žemaičių. Mūsų 2 kuopoje daugiausia buvo kretingiškių, todėl iš jos daugiausia ir buvo paimta. Dar buvo paimta iš 3 ir 4 kuopų. Tik iš pirmosios kuopos neėmė, nes ji buvo skirta palikti Tauragėje prie komendantūros. Apie pusę 3 kuopos buvo paskirta į Kuršėnus karo komendantūrai ar kitokiam daliniui sudaryti. Tikrai negaliu pasakyti. Likusius kareivius išsiuntė į Kauną. Taip savo neilgas dienas baigė ir Žemaičių batalionas. Aš patekau į Šiaulių karo komendantūrą. Jeigu Tauragėje mums įgrįso peliuškos, tai Šiauliuose nemažiau įkyrėjo kasdien verdami kopūstai. Bet viską kantriai iškentėjome, kad tik Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Žinojome, kad tuo metu Lietuva nieko neturėjo ir negalėjo mums duoti. Buvome jauni — buvome idealistai. Šitais savo trumpais atsiminimais noriu šiek tiek pavaizduoti vargingas savanorių dienas 1919 metais.
