Kovotojas, netroškęs keršto
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas Šermukšnis, B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1948 m. /Andriaus Dručkaus archyvo, LYA, GAM ir Utenos kraštotyros muziejaus nuotraukos
Aras LUKŠAS
Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei ir prisimenamas tik jo artimųjų. Tuo metu B.Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotojo pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, kurių vardai tapo legendomis, iš lūpų į lūpas ėjusiomis per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.
B.Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizano kovas. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose jo krašto partizanų ryšininkų bylose galima užtikti nebent vieną kitą jo laišką ar NKVD pažymą, kur minima B.Vaičėno pavardė.
Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad B.Vaičėno archyvas vis dėlto išliko - jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir B.Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Kaune. Archyve išliko ir partizano dienoraštis, atskleidžiantis daug Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų ir kasdienio gyvenimo puslapių. Tiesa, šiame dienoraštyje konspiracijos sumetimais neminimos arba užšifruotos žmonių pavardės ir net vietovių pavadinimai, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, ką turėjo galvoje jo autorius. Šis be galo įdomus ir vertingas dokumentas dar laukia išsamaus tyrimo. Na, o mes, remdamiesi šiais užrašais ir negausiais dar gyvų tų dienų įvykių liudytojų prisiminimais, pamėginkime atkurti kai kuriuos B.Vaičėno gyvenimo ir kovos epizodus.
B.Vaičėnas Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.
Karys, pasienietis, partizanas
Balys Vaičėnas gimė 1915 metų lapkričio 23 dieną Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Vaičėnų kaime, išauginusiame pokario rezistencijai šešis partizanus ir tris ryšininkus.
Tėvynės meilę ir atjautą žmonėms jam nuo mažumės skiepijo tėvas Norbertas. Nors ir neragavęs mokslų, jis garsėjo kaip išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus ir net buvo vadinamas advokatu - klausti jo patarimų žmonės ateidavo iš visos apylinkės. Na, o savo vaikus Norbertas mokė: "Mylėkite žmones, padėkite jiems nelaimėje, mylėkite Dievą ir Tėvynę, branginkite savo kraštą, gimtuosius gojus ir kalnelius. Reikalui esant, juos apginti mokėkite."
Nieko nuostabaus, kad abu likę gyvi Norberto ir Joanos Vaičėno sūnūs, atėjus sunkių išbandymų metui, tapo partizanais ir žuvo nelygioje kovoje, o jų sesers - ryšininkės Emilijos laukė tremtinės dalia.
B.Vaičėno gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Nors šeima ir neskurdo, ją nuolat persekiojo negandos. Keturios iš septynių Vaičėnų atžalų mirė ar žuvo vaikystėje. Jų gydymas ir netektys, o vėliau - naujų trobesių statyba, persikėlus į vienkiemį, tapo sunkia finansine našta, tad apie kokį nors rimtesnį vaikų išmokslinimą negalėjo būti nė kalbos. Pats B.Vaičėnas, norėdamas padėti šeimai išgyventi, metams net buvo išėjęs uždarbiauti į už dešimties kilometrų esančią Latviją, o pradžios mokyklą baigė tik 1930-aisiais, jau būdamas penkiolikos.
Balys (kairėje), Emilija ir Bronius Vaičėnai. 1942 m.
Daugeliui kaimo vyrų tokio išsilavinimo visiškai pakako. Tačiau Balys, paveldėjęs iš tėvo nenumaldomą žinių troškimą, ieškojo galimybės lavintis ir toliau. Apylinkėje įsikūrus neakivaizdinei suaugusiųjų savišvietos mokyklai, vaikinas tuoj pat į ją užsirašė ir taip mokėsi iki 1936-ųjų pavasario, kol buvo pašauktas į kariuomenę.
Kaip ir daugelis kariuomenėn stojusių jaunų vyrų, Balys tikėjosi tapti karo lakūnu. Deja, šiai svajonei kelią užkirto nepakankamai geras regėjimas. Tačiau karo mokslams vaikinas pasirodė gabus, tad po pusantrų metų iš kariuomenės jis grįžo baigęs puskarininkių mokyklą.
Sugrįžęs į gimtąjį kaimą B.Vaičėnas aktyviai dalyvavo statant Šaulių namus Obeliuose. Būtent per šiuose namuose vykusias naujokų šaulių išleistuves jis pasakė ir daug kam įsiminusią kalbą: "Nors mes esame paprastų rudasermėgių tėvų sūnūs ir temokam valdyti arklą ir dalgį, bet reikalui esant mokėsime ir su ginklu ginti savo tėvynę nuo priešų." Pasakojama, kad tuo metu Balys buvo didžiulis autoritetas ne tik savo jaunesniajam broliui Broniui, bet ir kitiems jauniems kaimo vyrams. Tai, kad į laisvės kovotojų gretas vėliau įsitraukė net šeši šio kaimo gyventojai - neabejotinas B.Vaičėno nuopelnas.
O kol kas aukšto ūgio ir geros išvaizdos puskarininkis stoja į pasienio policiją ir nuo 1938 metų vasaros tarnauja Klaipėdos krašte, Pagėgių-Šilutės ruože. 1939 metų pavasarį, vokiečiams užgrobus Klaipėdos kraštą, pasienietis perkeliamas dirbti prie Gargždų.
Deja, tarnyba trunka neilgai. 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, ir jos sienų kontrolę perėmus NKVD kariuomenei, B.Vaičėnas tų pačių metų spalį grįžta į tėviškę, o 1941 metų balandžio pabaigoje įsidarbina inspektoriumi Obelių socialinio draudimo punkte. Birželį, lyg nujausdamas artėjančius pirmuosius masinius trėmimus, buvęs pasienio policininkas išeina iš tarnybos ir niekur viešai nebesirodo.
1944-aisiais sovietų ir vokiečių karo frontui persiritus per Aukštaitiją, B.Vaičėnas su broliu Broniumi ir dviem pusbroliais- Baliu ir Vytautu Dručkais Obelių valsčiaus Kriaunų ir Aleksandravėlės apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius, kurie vėliau susivienijo į Vyties kuopą, metų pabaigoje įėjusią į Vytauto apygardos Lokio rinktinę.
Lokio rinktinės Vyties kuopos vadas B.Vaičėnas-Liubartas ir jo patikėtinis A.Dručkus-Kerštas. 1946 m.
Kovos krikštas
Rinktinės kovotojai įsikūrė Antazavės šile ir rengėsi ten peržiemoti. Per 1944 metų Kalėdas į stovyklą atvyko ir Obelių apylinkių vyrai, tarp jų buvo ir B.Vaičėnas. Neaišku, kas pranešė priešui apie partizanų stovyklą, tačiau gruodžio 26 dieną ją apsupo sovietų kariuomenės dalinys. Užvirė mūšis, į pokario laisvės kovų istoriją įėjęs kaip Antazavės kautynės.
Tai buvo pirmasis rimtas Lokio rinktinės kovos krikštas, beje, pasibaigęs sėkmingai. Buvusios vietinės rinktinės karo mokyklos kursanto Mykolo Kazano-Mutkos vadovaujami partizanai buvo gerai ginkluoti ir puikiai įsitvirtinę, tad priešo pastangos juos sunaikinti nedavė jokių rezultatų. Per mūšį buvo nukauta daugiau nei pusantro šimto sovietų kareivių, ir vakarop šiems teko kviestis dar vieną įgulą. Po ilgų kautynių partizanams ėmė stigti šaudmenų, tad vadas priėmė sprendimą veržtis iš apsupties. Sulaukę nakties kovotojai sėkmingai pasitraukė. Jų nuostoliai buvo nedideli - žuvo tik vienas partizanas - Jonas Kairys. Mūšiui vadovavęs M.Kazanas-Mutka buvo nesunkiai sužeistas.
Reikia pastebėti, kad 1944-ųjų rudenį ir žiemą Rokiškio apskrityje valdžia faktiškai buvo partizanų rankose. Sovietų pareigūnai kaimuose nedrįso rodytis ne tik naktį, bet ir dieną. Tai matyti kad ir iš komunistų partijos Rokiškio rajono sekretoriaus Pivunovo laiško LKP(b) vadovui Antanui Sniečkui. "Pastaruoju metu mūsų aktyvas bijo važiuoti į apylinkes, dėl to žlunga parašų surinkimo ir kitų politinių kampanijų planai. Be karinės pagalbos įvesti apskrityje tvarką savomis jėgomis negalime. Prašome skubiai atsiųsti į pagalbą bent vieną NKVD kariuomenės diviziją", - sakoma dokumente.
B.Vaičėno 1945-1949 m. dienoraščių sąsiuviniai. /K.Driskiaus nuotrauka
Lapkričio mėnesį į Rokiškio apskritį buvo įvestas NKVD 137-ojo pulko batalionas ir dar kelios baudėjų kuopos. Po dviejų savaičių jų vadovybė raportavo, kad "pravedus karines čekistines operacijas ir masinį aiškinamąjį darbą (...) visuose valsčiuose buvo įvesta atitinkama tvarka, sukurtos normalios sąlygos sovietinei valdžiai vietose ir užtikrintas sovietiniam partiniam aktyvui laisvas įvažiavimas į visas gyvenamąsias vietoves". Kituose raportuose pranešama, kad per dvi savaites Rokiškio apskrityje suimti 349 ir nukauti 98 partizanai.
Tačiau šiais raportais vargu ar galima tikėti. Pasak daugybės vietos gyventojų liudijimų, prieš "banditus" nukreiptos operacijos buvo ne kas kita, kaip paprasčiausia neginkluotų kaimo vyrų medžioklė. Kaip pasakojo A.Dručkus, baudėjai nesirinkdami šaudė jų kelyje pasipainiojusius ar iš namų išvilktus niekuo dėtus žmones, degino jų sodybas, sėdami aplink siaubą.
Suprantama, kad enkavėdistų kova su taikiais gyventojais ar susirėmimai su nedidelėmis partizanų grupėmis iš esmės nepakeitė padėties apskrityje. Įveikti didesnių laisvės kovotojų pajėgų priešas vis dar neįstengė. Ryškiausias to pavyzdys - 1945 metų liepos 13 dieną įvykusios Obelių šilo kautynės, kurioms vadovavo B.Vaičėnas.
Kryžius ir paminklas Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanams jų tėviškėje. Vaičėnų k. Rokiškio r. 2011 m.
Pergalė prie Obelių
Tądien iš pamiškės atėjęs žvalgas vadui pranešė pastebėjęs du čekistų pilnus sunkvežimius. Šie sustojo netoli Obelių ežero, o kareiviai pasislėpė miškelyje ir kažko laukė.
"Mes jutome, kad jau kelinta diena esame sekami. Vėliau įtarimas pasitvirtino. Tikriausiai vietinis rusų kariuomenės dalinys ir pulkelis stribų tokio didelio partizanų būrio nedrįso pulti. Laukė pastiprinimo. Kaupė jėgas ir mūsų vyrai. Būryje buvo jaunas vokietis. Jį, rusų sužeistą, partizanai rado miške, slaugė, o paskui jis liko su mumis. Į visus žygius ėjo drauge ir liko ištikimas partizanų kovai. Nelemtą minutę mūsų vokietis ir keli partizanai sumanė pauogauti. Atsargus buvo vokietukas, tačiau vietinių miškų nepažinojo ir per toli nuklydo nuo sargybos posto. Pateko į stribų pasalą. Jau tada, kai žvalgai pastebėjo rusų kareivius prie ežero, buvo aišku, kad kautynės neišvengiamos: B.Vaičėnas įsakė visiems ruoštis. Kaip tik tada pasigedome mūsiškio vokiečio. Obelių stribai, pridaužę vokietį, kartu su vietinio dalinio kareiviais ir atskubėjusiu pastiprinimu iš grįžtančios rusų kariuomenės privertė jį vesti pas partizanus, parodyti bunkerius. Tačiau vokietis juos nuvedė tiesiai ten, kur stovėjo mūsiškė sargyba, neišdavė partizanų", - taip padėtį prieš mūšį prisimena partizanų sanitarė Bronė Pupeikytė.
Išgirdęs įspėjamuosius sargybinių šūvius B.Vaičėnas įsakė paslėpti dokumentus bunkerio slaptavietėje ir užimti gynybos pozicijas. Per maždaug porą valandų trukusias įnirtingas kautynes partizanams pavyko atremti puolimą. Pasak B.Pupeikytės, per mūšį buvo nukautas vienas sovietų pulkininkas ir septyni įgulos kareiviai. "Buvo sužeistų rusų kareivių ir dalinio štabe, į kurį pataikė partizanų paleista mina. Sako, jog minos sprogimas sukėlė didelį sąmyšį tarp sovietų. Jie labai greitai spruko viską palikę", - prisimena įvykių liudytoja.
Lokio rinktinės partizanų žūties 55-ųjų metinių minėjime Strazdų kaime, Utenos aps. 2006 m. balandžio 11 d. /K.Driskiaus nuotrauka
Šį pasakojimą iš dalies patvirtina ir priešo šaltiniai. Tiesa, NKVD Rokiškio skyriaus pažymoje apie nukautą pulkininką nieko nekalbama ir tvirtinama, kad panika kilo ne tarp kareivių, o tarp jiems talkinusių stribų. "Bandydami priartėti prie partizanų stovyklos buvome apšaudyti intensyvia ugnim - nušautas mūsų kulkosvaidininkas serž. Nazarovas, o jo antrasis numeris - sužeistas. Stovyklos prieigas iš vienos pusės natūraliai saugojo pelkė, o visa kita teritorija buvo apšaudoma, todėl partizanai mūsų arčiau neprisileido. Istrebiteliai, sutikę partizanų pasipriešinimą, pasimetė ir panikoje pasitraukė. Mums pavyko nukauti 1 partizaną, taip pat raudonarmietis Much, pats būdamas sužeistas, nukovė ir antrą. Mūšis tęsėsi 1,5 val. iki 17.30 val., tačiau nebuvo pasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų", - teigiama dokumente.
Tuo metu būrio sanitarė teigia, kad mūšyje nežuvo nė vienas kovotojas. "Laimė, per kautynes mūsų nė vienas nežuvo, o sužeistų buvo nedaug. Vienam kitam kulka tik odą nubraukė, o du partizanus teko rimtai slaugyti: Stasiui Kligiui peršovė petį, o Algiui Makutėnui kulka į kulną pataikė. Žaizda nepavojinga, tačiau eiti jam buvo labai sunku, tai aš nešiau jo kulkosvaidį", - prisimena B.Pupeikytė. Taigi, po mūšio visi partizanai saugiai pasitraukė į Dusetų girią.
"Kai pasiekėm girią, jau buvo saulutė patekėjusi. Laisviau atsikvėpėm ir radę patogią vietą kritom į žolę, kad sumažintume nuovargį po tiek patirtų vargų. Jautėmės laimingi, kad išėjom iš kautynių visi gyvi ir kad sukrėtėm bolševikus. Mes laimėjom trumpą mūšį, bet dar nenugalėjom sunkios vergijos, mus žiauriai slegiančios. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime", - skaitome B.Vaičėno dienoraštyje.
Nauji išbandymai
Tuo metu B.Vaičėno laukė naujos kovos ir nauji išbandymai. 1947 metų sausį patekęs į pasalą žuvo jo jaunesnysis brolis Bronius.
Kaip vėliau prisimins sesuo Emilija, sužeistą partizaną stribai įmetė į roges ir išvežė. "Sužeistojo galva vilkosi žeme, o budeliai susėdę ant jo siurbė kiekvienas iš eilės degtinę iš aliumininės gertuvės: už pergalę! Nuvežę mirštantįjį į Bebrinės miestelį, pametė gatvėje... Girti stribai jį baksnojo šautuvo durtuvu. Sužeistasis dar buvo gyvas, prašė gerti. Stribas, išėjęs į gatvę, apliejo mirštantįjį pamazgomis... Pusantros paros pamestas gatvėje kankinosi sužeistasis mirties agonijoje. Išniekintą kūną drauge su kitais nukautaisiais pakasė kažkur už Bebrinės žvyrduobių."
"1947 metų sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupo jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių, nuo kulkos, pasiųstos žiauraus budelio, kuri negailestingai nutraukė tavo gyvenimą. Neapraudojo Tavęs sena motina, sesuo, brolis nei giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai karčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina - nebenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo atsisveikinimo su Tavim dienos, liks amžinai..." Tokiu nekrologu su broliu atsisveikino B.Vaičėnas.
1948 metų vasarą nuo vadovybės atskirti B.Vaičėno vyrai vėl susisiekia su Lokio rinktinės štabu. Kaip matome iš partizano dienoraščio, tai padaryti padeda legaliai gyvenantis girininkas Šermukšnis, iš tikrųjų priklausantis rinktinės štabui ir palaikantis nuolatinį ryšį su kovotojais.
"Artėjant žiemai ir numatydami, kad dar reikės ją vargti, mes sugalvojome prašyti Lokio r-nės Erškėčio kuopos vyrų prieglaudos, ką jie mums ir pažadėjo. Tik nebuvo iš mūsų nei vieno, kas žinotų (kaip) nueiti tokį ilgą kelią. Ir čia Šermukšnis apsiėmė būti kelio vadovu. 1948 m. rugsėjo 22 d. jis kaip legalus pilietis atvyksta dviračiu ligi kaimelio, kuriame mūsų grupė iš 8 vyrų stovyklavo, ir tos pačios dienos vakarą rengiamės iškeliauti. Sukalbame maldą ir, atsisveikinę su nuoširdžiais priedeliais, pakilom į ilgą žygį. Mūsų tarpe vienas sunkiai sužeistas ir ilgo žygio atlaikyti negali. Tai - Šarkis, ankstyvo pavasario metu laike netikėto užpuolimo troboj (metu) gavęs tris kulkas į petį. Kulkos paliestas kaulas, todėl žaizda neužgyja ir visą laiką tebėra atvira. Jam mes nutarėm paimti arklį iš aršaus komunisto brolio. Netoli nuo išdaviko namų ganykloje radę kumelaitę ir pasiėmėme, bet, nelaimei, nepataikėme. Kaip vėliau paaiškėjo, kumelaitė buvusi gero žmogaus K. Kelionė su sužeistu raiteliu buvo varginga, reikėjo ieškoti sausų praėjimų, lenkiant šlapesnes pievas ir krūmus.
Žygis nebuvo sėkmingas. Visą naktį keliavę partizanai galop paklydo ir buvo priversti apsistoti nakčiai prie Vabolių kaimo netoli Dusetų. Juos pastebėjusi senyva moteris pažadėjo partizanams duonos ir pieno, tačiau netrukus dingo kaip į vandenį. Kovotojus apėmusi negera nuojauta netruko pasitvirtinti.
"Maždaug po poros valandų (...) netoliese pasigirdo pora šautuvo šūvių ir artėjantis mašinų ūžimas. Buvo galima girdėti, kaip važiuojantieji mašina smarkiai skandalijo, todėl iš pradžių manėme, kad važiuoja paprasti keleiviai arba darbininkai, bet štai stovįs sargyboje Kukutis atbėga ir praneša, kad esame supami, o tiesiog į mus ateina grupė skrebų, nešini kulkosvaidžiu. Skubiai užvedame ginklus, išsidėstome ir laukiame pavojaus, kurio laukti jau ilgai nereikėjo", - dienoraštyje rašo B.Vaičėnas.
Po trumpo susišaudymo vadas įsako vyrams trauktis, kad priešas nespėtų apsupti būrio. Tačiau trauktis apšaudomiems atviroje vietovėje labai pavojinga, tad partizanams tenka atsakyti ugnimi. Vienam stribui sukniubus, o dviem pasitraukus už kalvos partizanai, paleidę į priešo pozicijas dar keletą kulkosvaidžio papliūpų, skubiai traukėsi miško link.
"Nežiūrint, kad dar buvo diena, mums pasitraukti pavyko laimingai ir, sulaukus vakaro, mes jau buvome toli nuo tos vietos. Dabar tik mes pamatėme, kad mūsų tarpe nėra Šermukšnio, ir mes nebegalime tęsti savo kelionės. Čia mes buvome padarę vieną klaidą, nepaklausdami žmogaus adreso, iki kurio nuėję galėtume susižinoti su partizanais, todėl teko grįžti į mums žinomus kraštus nepasiekus tikslo", - rašė B.Vaičėnas.
Už 80 kilometrų esantį Erškėčio būrio bunkerį B.Vaičėno kovotojams pavyko pasiekti tik iš antro karto, auštant lapkričio 8-osios rytui.
B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris. 1950 m.
Būsimo kunigo klasta
Po dešimties dienų B.Vaičėnas pakviečiamas dirbti Lokio rinktinės štabe. Iš pradžių jis paskiriamas rinktinės propagandos ir agitacijos skyriaus, o po mėnesio - Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. 1950-aisiais jis - jau visos Vytauto apygardos štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas. 1951 metų sausio 26-ąją B.Vaičėnas paskiriamas Vytauto apygardos vadu ir Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotoju.
Naujasis vadas nė nenujaučia, kad priešas jau rengia ne tik jo, bet ir visos apygardos vadovybės likvidavimo planą. Vasario 9 dieną čekistai suėmė partizanų ryšininkę Bulkienę, kuri po ilgo tardymo papasakojo apie štabo ryšininkę Vasiulytę-Aguonulę. Ši buvo slapta suimta ir tardoma nurodė savo ryšio kanalus. Per skubiai surengtą operaciją saugumiečiai nužudė apygardos štabo viršininką V.Pakštą ir jo narį A.Bulką. Dar vienas partizanas Juozas Bulka-Skrajūnas buvo paimtas gyvas ir iškart sutiko bendradarbiauti su priešu.
Išdavikas drauge su specialiai sudaryta agentų smogikų grupe per ryšininkus perdavė laišką B.Vaičėnui ir kitiems Vytauto apygardos vadams. Laiške partizanai buvo kviečiami balandžio 11 dieną susitikti ryšininko Urbono sodyboje ir aptarti tolesnius kovos veiksmus. Nieko neįtariantis B.Vaičėnas į susitikimą atvyko lydimas keturių partizanų. Tuomet visi nutarė eiti į Strazdų kaimą pas partizanų rėmėją Juozą Čibirą. Netrukus sodybą apsupo čekistai.
Matydami, kad partizanai gerai ginkluoti, drauge buvę smogikai nesiryžo pradėti likvidavimo operacijos patalpoje ir pradėjo šaudyti tik šiems išėjus į lauką.
"Man tada buvo trylika metų. Tą vakarą partizanai užsuko į mūsų namus. Mama pakepė lašinukų, padarė arbatos. Keliems partizanams išėjus į lauką, staiga pasigirdo šaudymas. Likę vyrai čiupo ginklus, išbėgo į kiemą ir pradėjo atsišaudyti. Tuo metu smogikai padegė tvartą, kluoną. Partizanai net nebandė trauktis ir atsišaudė kieme - sodybą buvo apsupę daugybė saugumiečių kareivių", - vėliau prisimins vyresnioji Čibirų duktė Lionė Čibiraitė-Baliukonienė.
Abi Čibirų dukterys pasakojo paties mūšio nemačiusios, mat tuo metu mergaitės slėpėsi troboje. Tačiau abi prisimena, kad po mūšio namo sienos buvo suvarpytos kulkų, kieme pritaškyta kraujo, matėsi ištiškusios smegenys, išdraskytos kūnų dalys. Kai lauke aprimo šaudymas, pasigirdo daina: "Tu pavasari malonus, tu pavasari gražus..." , kurią toj pat nutraukė šūviai. Taip su gyvenimu atsisveikino Vytauto apygardos vadas B.Vaičėnas.
"Ant nieko pasaulyje nepykstu ir visiems skriaudėjams dovanoju, o jei reikės, - mirsiu su žodžiais: "Už tikėjimą ir Tėvynę", - dar po Obelių šilo kautynių sukurtame partizano testamente rašė paskutinysis Vytauto apygardos vadas. - Kritusieji už laisvę įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikų džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę, tau, Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, neatsirastų nei vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra labai daug. Ogi jums išdavikai, kurie su tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Keršto nelinkiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums keršytų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname - teteisia Dievas pagal savo įstatymus."
Pridursime, kad B.Vaičėną ir jo kovos draugus išdavęs J.Bulka, ant kurio sąžinės krito dar mažiausiai 45 Lietuvos laisvės gynėjų kraujas, žemiškojo teisingumo taip ir nesulaukė - pernai jis mirė Baltarusijoje.
Buvęs MGB agentas šį pasaulį paliko būdamas katalikų kunigu. 1988 metais priėmęs šventimus Lenkijoje jis buvo paskirtas Vitebsko srities Mosaro kaimo klebonu, o Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka asmeniškai įteikė jam apdovanojimą "Už dvasinį atgimimą". Mes nežinome, kaip jautėsi visų gerbiamas kaimo klebonas, kiekvieną sekmadienį dalydamas parapijiečiams šv. Komuniją krauju suteptomis rankomis. Juo labiau nežinome ir niekada nesužinosime, ar kunigystės sakramentas buvo šio žmogaus priedanga, ar nuoširdi atgaila.
Šaltinis: www.lzinios.lt/Istorija/kovotojas-netroskes-kersto-foto/60458
