PRIEDAS NR. 1 TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS

TRUMPOS 1944-1053 M. LKP(b) CK BIURO NARIŲ BIOGRAFIJOS*

* Daugumos LKP(b) CK biuro narių biografijos pateikiamos sutrumpinus V. Tininio monografijoje „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai" pateiktas išsamias tų žmonių biografijas. Biografijos pateikiamos abėcėlės tvarka. Po vardo ir pavardės nurodoma, kuriais metais vienas ar kitas partinis veikėjas buvo LKP(b) CK biuro nariu.

VASILIJUS ARONOVAS (1952-1953)

Gimė 1904 m. Kalugos sr. Partijos narys nuo 1927 m. Buvo įgijęs aukštąjį politinį išsilavinimą. Nuo 1953 m. dirbo Tadžikijoje, išsitarnavo iki partijos srities komiteto agitacijos ir propagandos sekretoriaus pareigų. 1952 m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas LKP(b) CK antruoju sekretoriumi, juo išbuvo iki 1953 m. birželio 13 d. Atšauktas SSKP CK dispozicijon L. Berijai pradėjus vykdyti respublikų tautinimo politiką. Maskvoje buvo paskirtas SSKP CK inspektoriumi.

JUOZAS BARTAŠIŪNAS (1944-1949)

Gimė 1895 m. Pakruojo r. Dirbo Rygoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1917 m. perėjo į bolševikų pusę, 1919 m. įstojo į komunistų partiją, dalyvavo pilietiniame kare, kūrė sovietų valdžią Latvijoje ir Ukrainoje. Iki 1938 m. dirbo VČK-OGPU-NKVD, iš ten atleistas, nes turėjo giminių Lietuvoje. 1940 m. buvo pašauktas į čekistinę tarnybą ir kaip 3-iosios armijos politinės valdybos viršininkas dalyvavo okupuojant Latviją bei sunaikinant jos kariuomenę. Prasidėjus neramumams tarp lietuvių artileristų, 1940 m. spalio mėn. buvo pasiųstas į Vilnių ir paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ypatingojo skyriaus viršininku. Jam vadovaujant buvo suimti 52 lietuviai kariai, 6 iš jų sušaudyti. 1942-1943 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos „Smeršo" viršininku, iš ten jį A. Sniečkus atsikvietė vadovauti LSSR vidaus reikalų liaudies komisariatui (nuo 1946 m. - ministerijai). Šias pareigas ėjo iki 1953 m. Jo vadovaujama LSSR NKVD (MVD) buvo pagrindinė represinė struktūra, kovojusi su Lietuvos pogrindžiu ir jos gyventojais. Buvo aršus komunistas fanatikas, dažniausiai laimėdavo užsispyrimu ir beatodairišku teroro taikymu. 1945 m. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Po 1947 m. jo politinė įtaka sumenko ir 1953 m., sujungus MVD su MGB į vieną Vidaus reikalų ministeriją, L. Berijos pasiūlymu J. Bartašiūnas buvo išleistas į pensiją. Mirė 1972 m. Vilniuje.

Be atviro teroro, mėgino veikti ir kitais metodais. Savo vardu buvo paskelbęs kreipimąsi dėl partizanų legalizacijos, kuris labiau panašėjo į ultimatumą ir buvo visiškai nepriimtinas save gerbiančiam žmogui. 1946 m. išleido įsakymą, kuriuo nurodyta žuvusių partizanų kūnus vežti neva atpažinimui į MVD skyrių ar poskyrių būstines. Tas „atpažinimas" virto pasityčiojimu iš žuvusiųjų, nes jų kūnus stribai tampydavo po miestelių ir miestų aikštes. J. Bartašiūnas gali būti pavyzdžiu žmogaus, kuris, atitrūkęs nuo savo tautos, persiėmęs ir įtikėjęs kitos tautos imperiniais siekiais, sutirštintais marksistinių dogmų, tampa vos ne tobula savo tautos naikinimo mašina.

FELIKSAS BIELIAUSKAS (1950-1954,1958-1963)

Gimė 1914 m. Šakių r. 1933 m. įstojo į nelegalią LKP. Redagavo komunistinį laikraštį. Buvo energingas, reiklus, turintis savo nuomonę žmogus, fanatiškai tikėjęs komunizmo pergale visame pasaulyje. 1934 ir 1936-1940 m. už antivalstybinę veiklą kalintas. Okupavus Lietuvą, buvo išrinktas LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi. 1942-1944 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje, buvo politinio skyriaus viršininkas. Nuo 1944 m. vėl tapo LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi. Matyt, bijodamas jo konkurencijos, A. Sniečkus nustūmė jį į 50-osios lietuviškosios atsargos divizijos politinį skyrių, F. Bieliauskas ėjo to skyriaus viršininko pareigas. 1945 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis. Tais pačiais metais paskirtas LKP(b) Kauno m. komiteto sekretoriumi, 1946-1950 m. buvo partijos Vilniaus m. komiteto antrasis sekretorius, 1950-1951 m. - pirmasis sekretorius. Tuo metu išrinktas ir LKP(b) CK biuro nariu. 1951 m. dar labiau iškilo, tapo LKP(b) CK sekretoriumi. Kad netaptų visiškai realiu konkurentu, A. Sniečkus jam netikėtai 1952 m. paskyrė partijos Vilniaus sr. komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas, o 1954 m. iš partinių perkėlė į valstybines pareigas, jis tapo LSSR MT pirmininko pavaduotuoju. 1957 m., baigęs aukštąją partinę mokyklą Maskvoje, vėl tapo LKP Vilniaus m. komiteto pirmuoju sekretoriumi, tačiau, patekęs į finansines aferas (mėgino savintis vykdomajam komitetui priklausiusias Valakampių vilas), 1964 m. buvo paskirtas LSSR MT spaudos komiteto pirmininku.

V. Tininio teigimu, tuo laikotarpiu jo pažiūros smarkiai keitėsi, iš dogmatinio staliniečio jis tapo tautinio komunizmo šalininku, jo viršininkavimo metu buvo išleista nemažai tautinio turinio kraštotyrinių, mokslinių bei meninių knygų. 1973 m. jis buvo atleistas iš Spaudos komiteto pirmininko pareigų. Prie to tikriausiai prisidėjo jo dukters poelgis - ji kartu su LSSR švietimo ministro pirmojo pavaduotojo Juozo Kavaliausko dukra ir J. Paleckio anūke bei kitomis klasės draugėmis šventė Vasario 16-ąją. 1973-1985 m.

F. Bieliauskas buvo Archyvų valdybos prie LSSR MT viršininku, prisidėjo prie archyvų pastatų statybos. Parašė kelias knygas. Mirė 1985 m.

ALEKSEJUS ČISTIAKOVAS (1949-1952)

Gimė 1908 m. Neakivaizdiniu būdu baigė Baumano aukštąją technikos mokyklą. 1943-1945 m. -vieno Maskvos sr. rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius.

1945-1950 m. - partijos Vilniaus m. komiteto pirmasis sekretorius, 1950-1958 m. - LSSR MT pirmininko pavaduotojas, vėliau, iki 1965 m. - Liaudies ūkio tarybos pirmininko pavaduotojas, iki 1968 m. - baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministro pavaduotojas. Buvo tipiškas rusiškos elgsenos atstovas, atsiųstas sutvarkyti okupuoto krašto. E. Ozarskio 1946 m. pasirašytoje charakteristikoje A. Čistiakovas apibūdintas taip: „Elgesyje su žmonėmis pasipūtęs, kartais šiurkštus, nesugeba kantriai auklėti kadrų, dėl to kartais sukelia nereikalingą ir kenksmingą kadrų kaitą". Mirė 1972 m.

STASYS FILIPAVIČIUS (1950-1953)

Gimė 1913 m. Raseiniuose, augo be tėvo. Į LKP įstojo 1933 m. Už antivalstybinę veiklą kalintas 1935-1936,1936-1937 ir 1939-1940 m. Baigė dvi gimnazijos klases.

1941 m. vasarą savanoriu buvo įstojęs į NKVD kariuomenės brigadą, bet iš jos perkeltas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Karo metu - kapitonas, 1941-1943 m. - 16-osios lietuviškosios divizijos politrukas.

Nuo 1943 m. dirbo Lietuvos partizaninio judėjimo štabe Maskvoje.

1945-1948 m. mokėsi aukštojoje partinėje mokykloje Maskvoje.

1948-1950 m. - LKP(b) CK Partinių, profesinių sąjungų ir komjaunimo organizacijų skyriaus vedėjas. 1950 m. pabaigoje išrinktas LKP(b) CK sekretoriumi, nuo 1952 m. - LSSR MT pirmininko pavaduotojas. Karjera sužlugo, kai buvo priverstas teisintis dėl priklausymo Šaulių sąjungai 1933 m. Nors savo pasiaiškinime rašė, kad į tą sąjungą jį pasiuntė partijos kuopelė, po to jis gaudavo vis žemesnes pareigas. Mirė 1983 m.

MEČISLOVAS GEDVILAS (1940-1956)

Gimė 1901 m. Šiaulių r., sulenkėjusių bajorų šeimoje (visą gyvenimą lietuviškai kalbėjo su akcentu, neteisingai kirčiuodavo lietuviškus žodžius). Jaunystę praleido Rusijoje, ten baigė gimnaziją, 1919-1922 m. mokėsi Petrogrado technologijos institute. Nuo 1923 m. gyveno Lietuvoje. 1923-1927 m. mokytojavo Palangoje, 1931-1940 m. buvo Telšių apygardos ligonių kasų direktoriumi, dirbo Laisvamanių etinės kultūros draugijoje. 1926-1931 m. buvo Valstiečių liaudininkų sąjungos narys, aktyviai dalyvavo opozicinėje veikloje, kelis kartus administracine tvarka kalintas. 1934 m. įstojo į LKP, tačiau aukštų pareigų nėjo. Į valdžios aukštumas iškilo 1940 m. Buvo veiklus, pareigingas, santūrus žmogus, už tai partiečiai jį vertino. Kadangi komunistams trūko išsilavinusių žmonių, 1940 m. birželio 17 d. buvo iškviestas į Kauną ir A. Sniečkus jam pasiūlė užimti vidaus reikalų ministro postą. Jo pavaduotoju tapo buvęs jo mokinys A. Gudaitis-Guzevičius, o A. Sniečkus tapo ministerijos Saugumo departamento direktoriumi. M. Gedvilo prašymu buvo suimti Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. M. Gedvilas pats dalyvavo A. Merkio ir jo šeimos suėmime. Atsistatydinus V. Mickevičiui-Krėvei, 1940 m. rugpjūčio 25 d. buvo patvirtintas LSSR LKT pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1945 m. pabaigos. 1946-1956 m. -LSSR MT pirmininkas. Ilgai ir ištikimai tarnavo okupantams.

1940 m. birželio 10 d. ir 1948-1951 m. sankcionavo visus masinius trėmimus. Uoliai vykdė visus Maskvos ir jos organo Lietuvoje -VKP(b) CK biuro Lietuvai nurodymus, aršiai ir atkakliai kovojo su besipriešinančiais okupacijai, 1948-1950 m. rėmė B. Pušinio vykdytą katalikų bažnyčių ir vienuolynų uždarymo politiką, skatino dvasininkų persekiojimus.

M. Gedvilo bolševikinis fanatizmas, ištikimybė komunizmo dogmoms savaip derinosi su tautinių interesų paisymu. Maždaug nuo 1950 m. M. Gedvilas kartu su J. Paleckiu pradėjo smerkti įstaigų rusinimą, nepritarė lenkų mokyklų steigimui Vilniaus krašte, teigdami, kad šiame krašte gyvena ne lenkai, bet sulenkinti lietuviai, rėmė J. Paleckį, pozityviai vertinusį XIX a. pabaigos nacionalinį judėjimą, netgi prabilo apie represinių organų nusikaltimus Lietuvoje. Už tai M. Gedvilas ypač A. Sniečkaus būdavo kritikuojamas plenumuose ir suvažiavimuose, jam tekdavo teisintis, kartais ir atgailauti. 1950 m. LKP(b) CK VIII plenume A. Sniečkus apie jį ir J. Paleckį kalbėjo: „Šie žmonės niekada nemato partinių organizacijų didelio didvyriško darbo, o kuria tik mūsų prievartos ir teisėtumo pažeidimų paveikslą, ypač kolūkinės statybos srityje".

M. Gedvilas vienas iš nedaugelio LKP veikėjų karštai palaikė po Stalino mirties L. Berijos pradėtus nacionalinės politikos pertvarkymus, tačiau L. Beriją nuvertus, apgailestavo dėl savo kalbų ir veiksmų.

Nuo 1953 m. veikė vis savarankiškiau, kartais ir prieš A. Sniečkaus valią. Tarp aukštų valdžios pareigūnų pasklido gandai, kad tik jis rūpinasi respublikos ekonomika, o A. Sniečkus ir jo vadovaujamas LKP(b) CK aparatas užsiima grynu administravimu. Tai M. Gedvilą ir pražudė. A. Sniečkus pasinaudojo tuo, kad 1955 m. buvo labai prastas derlius, ir Maskvoje susitarė dėl jo pakeitimo. 1955 m. lapkričio 14 d. LKP CK biuro posėdyje M. Gedvilas buvo pasmerktas, o į Maskvą išsiųsta V. Niunkos parengta M. Gedvilą triuškinanti medžiaga. Oficialiai jis buvo atleistas 1956 m. sausio 16 d., pasiųstas į vienerių metų partinių darbuotojų kursus Maskvoje, o iš jų grįžęs buvo paskirtas švietimo ministru. Juo būdamas, kartais simuliavo Maskvos nurodymus, kūrė mokyklų materialinę bazę, nepritarė 10 metų mokymo įvedimui, lenkiškų mokyklų tinklo plėtimui. Liudininkai tvirtina, kad kai jam būnant Maskvoje N. Chruščiovas pasakęs, jog „laikas būti nuosekliems ir pereiti prie mokymo ta kalba, kuria kalbėjo Leninas", M. Gedvilas atšovęs, kad norint būti tikrai nuosekliems reikėtų visiems mokytis Karlo Markso kalbos. M. Gedvilą ministro poste išgelbėjo tik N. Chruščiovo pašalinimas. V. Tininio teigimu, M. Gedvilas Lietuvos mokykloms daugiausia pasitarnavo netrukdydamas dirbti kompetentingiems savo pagalbininkams, ypač pirmajam pavaduotojui J. Kavaliauskui. 1973 m. M. Gedvilas išėjo į pensiją. Mirė 1981 m.

NIKOLAJUS GORLINSKIS (1949)

Gimė 1907 m. Generolas leitenantas. 1949 m. vasario-balandžio mėn. - LSSR valstybės saugumo ministras. Buvo atšauktas į SSRS MGB.

NIKOLAJUS GRIDINAS (1941-1944)

Gimė 1905 m. Kursko sr. Partijos narys nuo 1927 m. 1939-1941 m. -VKP(b) CK darbuotojas. 1941-1945 m. - LKP(b) CK sekretorius.

1946-1950 m. - partijos Archangelsko sr. komiteto antrasis sekretorius, vėliau dirbo įvairų ūkinį darbą.

JUOZAS GRIGALAVIČIUS (1941-1946)

Gimė 1913 m. Rokiškio r. Į LKP įstojo 1933 m. Buvo pasiųstas į Maskvos partinę mokyklą, joje mokėsi 1933-1934 m. Grįžęs į Lietuvą 1934-1939 m. už antivalstybinę veiklą kalintas. 1940-1941 m. -LKP(b) CK skyriaus vedėjo pavaduotojas. 1942-1944 m. - LLKJS CK pirmasis sekretorius. 1941 m. pabaigoje ir 1944-1946 m. - partijos Kauno m. komiteto, 1948-1950 m. - Šilutės aps. komiteto pirmasis sekretorius. 1950-1953 m. -partijos Klaipėdos sr. komiteto sekretorius. Vėliau dirbo įvairų ūkinį ir partinį darbą. Mirė 1983 m.

1946 m. buvo atleistas iš partijos Kauno m. komiteto pirmojo sekretoriaus ir LKP(b) CK biuro nario pareigų apkaltinus nacionalizmu po to, kai partijos Kauno m. komitetą tikrino VKP(b) CK brigada, vadovaujama V. Žavoronkovo.

Kaip galima spręsti iš J. Grigalavičiaus atsiminimų knygos „Kai mus valdė stalinistai", išleistos jau prasidėjus atgimimui, tai buvo naivokas, neturintis komunistams būdingo beatodairiško kietumo žmogus, tikėjęs humanistiniais komunizmo idealais.

ALEKSANDRAS GUDAITIS-GUZEVIČIUS (1940-1949)

Gimė 1908 m. Maskvoje. Tėvams grįžus į Lietuvą, baigė gimnaziją, kelerius metus mokėsi Kauno universitete. 1927 m. įstojo į LKP. 1928-1929 m. Vokietijoje leido komunistinę spaudą. 1929-1931 m. gyveno Maskvoje, dirbo Komunistų Internacionale, redagavo laikraštį. 1931 m. buvo atsiųstas į Lietuvą, netrukus suimtas ir kalintas iki 1938 m. Sovietams okupavus Lietuvą, tapo čekistu, vidaus reikalų ministro pavaduotoju, nuo 1940 m. rugpjūčio 25 d. iki 1941 m. liepos 8 d. ėjo vidaus reikalų liaudies komisaro pareigas. Organizavo ir vykdė Lietuvos vyriausybės narių bei kitų žmonių areštus ir trėmimus. Jo nurodymu buvo uždraustos visos politinės partijos ir organizacijos. 1940 m. lapkričio 28 d. pasirašė direktyvą, kurioje nurodė suregistruoti visą „antitarybinį ir socialiai svetimą elementą", pradedant tautininkais, krikščionimis demokratais, socialdemokratais ir baigiant filatelistais ir esperantininkais (iš viso į sąrašus buvo įtraukti 63 kategorijų asmenys). 1941-1944 m. buvo NKVD ir NKGB IV (partizanų) skyriaus poskyrio bei valdybos skyriaus viršininku, rūpinosi šnipų ir diversantų siuntimu į Lietuvą. 1944 m. liepos mėn. paskirtas LSSR NKGB liaudies komisaru. Jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Iš liaudies komisaro pareigų pašalintas 1945 m. rugpjūčio 4 d. Pašalinimo priežastį atskleidžia LKP(b) CK kadrų sekretoriaus M. Junčo-Kučinsko pasirašyta charakteristika, kurioje rašoma: „Aštrios klasių kovos sąlygomis respublikoje drg. Guzevičius nesugebėjo organizuoti operatyvinio darbo ir laiku nustatyti lietuvių nacionalistinio pogrindžio vadų, organizacijų narių bei ginkluotų banditinių grupuočių".

V. Tininio teigimu, jo čekistinę karjerą žlugdė nenoras ieškoti „nacionalistų" tarp respublikos vadovaujančiųjų komunistų (to iš jo reikalavo jo viršininkas I. Tkačenka). Jam galėjo pakenkti ir mėginimai nuo RA karių siautėjimo apsaugoti Klaipėdos krašto gyventojus.

Pašalintas iš čekistų, A. Gudaitis-Guzevičius buvo paskirtas Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto prie LSSR LKT pirmininku.

1947 m. paskirtas Grožinės literatūros leidyklos direktoriumi, 1953-1955 m. - LSSR kultūros ministras. Stalino laikais čekistai jo nepaliko ramybėje ir mėgino pasodinti į kalėjimą neva dėl pereikvotų pinigų ir ideologiškai kenksmingos literatūros leidimo. Matyt, gelbėjo A. Sniečkaus parama. Rašė pseudoistorinius romanus apie revoliucinius įvykius Šiaurės Lietuvoje.

NIKOLAJUS GUSEVAS (1952-1954)

Gimė 1909 m. Saratovo sr. Į komunistų partiją įstojo 1932 m. Buvo išsitarnavęs iki partijos srities komiteto kadrų sekretoriaus. Karo metus praleido užnugaryje. 1947-1950 m. mokėsi aukštojoje partinėje mokykloje Maskvoje. 1950-1953 m. - LKP(b) CK Partinių, profesinių sąjungų ir komjaunimo organizacijų skyriaus vedėjas. Iš Lietuvos atšauktas prasidėjus L. Berijos reformoms.

ALEKSANDRAS ISAČENKA (1944-1946)

Gimė 1903 m. Briansko sr. Nuo 1926 m. - komunistų partijos narys. 1939-1944 m. - vieno Maskvos rajono partijos komiteto ir Maskvos sr. komiteto sekretorius.

1944 m. gruodžio mėn. atsiųstas į Lietuvą dirbti LKP(b) CK antruoju sekretoriumi. Kuravo pramonę, kadrus, stengėsi kontroliuoti A. Sniečkaus veiklą. Elgėsi kaip tipiškas okupantas ir kolonistas, kuriam Lietuva buvo tik atsilikusi SSRS provincija. Nepasitikėjo vietiniais vadovais, daug prisidėjo prie partijos Kauno m. komiteto pirmojo sekretoriaus J. Grigalavičiaus nušalinimo ir kitų komunistų persekiojimo. Dėl įtaraus būdo ir intrigų LKP(b) CK aparate jo santykiai su A. Sniečkumi buvo įtempti. A. Isačenka artimai bendravo su F. Kovaliovu iš VKP(b) CK biuro Lietuvai ir L. Berijos informatoriumi D. Šupikovu, kartu su jais mėgino pakeisti A. Sniečkų dar radikalesniu žmogumi. Buvo pagautas, kai savo šeimai į Maskvą siuntė deficitinių maisto produktų; apie tai A. Sniečkus nedelsdamas pranešė Maskvai ir jo karjera sužlugo. Buvo atšauktas į Maskvą ir toliau dirbo SSRS Ministrų Taryboje. Mirė 1949 m.

DMITRIJUS JEFIMOVAS (1946-1949)

Gimė 1904 m. Rostovo sr. Nuo 1925 m. tarnavo OGPU. Tarnaudamas nuo eilinio pasieniečio pakilo iki politinio vadovo. 1930 m. įstojo į komunistų partiją. Karo metu tarnavo Šiaurės vakarų fronto kontržvalgyboje, vadovavo to fronto geležinkelio kariuomenei. Pašalinus A. Gudaitį-Guzevičių, 1945 m. rugpjūčio 4 d. paskirtas LSSR NKGB liaudies komisaru. Netrukus jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Buvo tipiškas okupantas -atvirai ignoravo lietuvius, jų kalbą, papročius. Elgėsi kaip atvykęs į frontą. Su besipriešinančiais okupacijai kovojo negailestingai, klastingai, nesiskaitydamas su priemonėmis. Ieškodavo priešų ir ten, kur jų nebuvo. Mėgino sukurti tam tikras kovos su „nacionalistais" teorijas. 1946 m. teigė, kad komjaunimas vadovauja tik 10-15 proc. studentų, kiti yra veikiami priešiškų sovietams ideologijų. Dar po kelerių metų LKP(b) CK XVIII plenume teigė, kad „nacionalistinio pogrindžio didžiausią dalį sudaro jaunimas iki 25 metų". Iš pradžių stengėsi represinius organus išlaikyti grynai rusiškus, vėliau pakeitė požiūrį ir partijos komitetus ragino į čekistines žinybas siųsti kuo daugiau lietuvių. Esą „taip būtų paneigtas teiginys, jog Lietuvoje vyksta ne klasių kova, o lietuvių nacionalinė kova su rusų okupantais". 1949 m. vasario 25 d. dėl ligos iš pareigų buvo atleistas. Mirė Maskvoje 1950 m.

PIOTRAS KAPRALOVAS (1949-1952)

Gimė 1906 m. Simbirsko gubernijoje. Įgijo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Turėjo generolo majoro laipsnį. Saugumo sistemoje dirbo nuo 1928 m. Iki atvykimo į Lietuvą buvo SSRS NKVD Kontržvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas. 1944-1947 m. - LSSR MVD ministro pavaduotojas, 1947-1949 m. -LSSR MGB ministro pavaduotojas, 1949-1952 m. - LSSR MGB ministras. 1952 m. balandžio mėn. išsiųstas į MGB Primorės krašto valdybą. Buvo tipiškas čekistas be intelekto, vienas iš tų, kurie vadinami „snukių daužytojais".

PIOTRAS KONDAKOVAS (1952-1953)

Gimė 1902 m. Briansko gubernijoje. Generolas majoras. Įgijo vidurinį išsilavinimą. Saugumo sistemoje dirbo nuo 1925 m. Iki atsiuntimo į Lietuvą dirbo įvairiuose postuose, prieš pat atsiuntimą 1951 — 1952 m. buvo SSRS MGB ministro pavaduotojas. 1952 m. balandžio- 1953 m. kovo mėn. - LSSR MGB ministras.-1953 m. kovo-liepos mėn. - LSSR vidaus reikalų ministras. Po to atšauktas į SSRS MVD.

KAZIMIERAS LIAUDIS (1944-1960)

Gimė 1901 m. Radviliškio r. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją. 1917 m. įstojo į Raudonąją gvardiją, dalyvavo kovose su basmačiais, petliūrininkais, pilsudskininkais ir kt. Kurį laiką mokėsi metalurgijos institute. 1925 m. įstojo į komunistų partiją. 1932-1939 m. buvo armijos politinis darbuotojas, 1941-1943 m. - Dneprodzeržinsko miesto pogrindinio partijos komiteto sekretorius. 1944 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas partijos Biržų aps. komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1944-1947 m. išrinktas LKP(b) CK sekretoriumi, atsakingu už žemės ūkį. 1947 m. paskirtas LSSR žemės ūkio ministru, vadovavo valstiečių suvarymui į kolūkius, skatino trėmimus. 1950 m. tapo partijos Klaipėdos sr. komiteto pirmuoju sekretoriumi. Panaikinus sritis, 1953 m. paskirtas LSSR vidaus reikalų ministru, o 1954 m. įsteigus KGB, tapo jo pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1959 m. Jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Būdamas KGB pirmininku, A. Sniečkaus nurodymu išplėtė Bažnyčios persekiojimą, ypač persekiojo buvusius kalinius ir tremtinius, grįžtančius iš įkalinimo ir tremties vietų, neleisdamas jiems įsikurti Lietuvoje. Atleistas iš pareigų kaip nesugebėjęs nuslopinti tautinio atgimimo tendencijų. Buvo itin kairuoliškų pažiūrų, energingas, visą laiką glaudžiai bendravo su A. Sniečkumi. Mirė 1989 m.

ANATOLIJUS M0SKVIN0VAS (1950-1952)

Gimė 1902 m. Vologdos sr. Į komunistų partiją įstojo 1927 m. Nuo 1930 m. - partinis darbuotojas Kryme. 1946-1950 m. - LKP(b) CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, vedėjas. 1949 m. neakivaizdiniu būdu baigė aukštąją partinę mokyklą Maskvoje. 1950-1952 m. - LKP(b) CK sekretorius, 1952-1953 m. -partijos Vilniaus sr. komiteto antrasis sekretorius. L. Berijos permainų metu grįžo į Rusiją ir tapo partijos Sočio komiteto pirmuoju sekretoriumi. Mirė Sočyje 1956 m.

VLADAS NIUNKA (1944-1961)

Gimė 1907 m. Radviliškio r. Baigęs gimnaziją, mokytojavo.

1928 m. įstojo į LKP. 1928-1931, 1938-1939 ir 1939-1940 m. buvo kalintas. 1939 m. baigė Kauno universiteto Teisės fakultetą. 1940-1944 m. dirbo LSSR prokuroru, pritarė visoms sovietinių okupantų vykdomoms represijoms. 1944 m. ėjo LKP(b) CK antrojo sekretoriaus pareigas. Maskvoje nutarus, kad antraisiais sekretoriais Lietuvoje turi būti tik rusai, atleistas iš šių pareigų ir iki 1948 m. dirbo LSSR LKT pirmininko pavaduotoju, trumpai pabuvo švietimo ministru. Vykstant pertvarkoms, 1953 m. vasarą vėl trumpam buvo paskirtas LKP(b) CK antruoju sekretoriumi. Buvo gabus, darbštus, vienas iš nedaugelio išsilavinusių lietuvių komunistų (mokėjo anglų, vokiečių, italų, rusų ir lenkų kalbas). Tačiau buvo tipiškas komunistas reakcionierius, nepripažinęs žmogiškųjų vertybių, ypač nepakantus religijai. Viską vertino tik iš klasinių pozicijų. Pagrindinė jo veikimo sritis buvo ideologija, todėl ilgai -1948-1961 m. buvo LKP CK agitacijos ir propagandos sekretoriumi.

Po Stalino mirties V. Niunkos karingumas sumažėjo. Remdamasis J. Bulavo liudijimu, V. Tininis teigia, kad LKP CK būstinėje budėjęs V. Niunka 1956 m. Vėlinių demonstracijos metu Kaune uždraudė miesto įgulos komendantui šaudyti į demonstrantus.

54 metų V. Niunkos karjera baigėsi 1961 m. Jis buvo atleistas iš visų pareigų. Spėjama, kad jo karjerą sugriovė viena išaiškėjusi istorija. Pokario metais važiuodamas iš Žemaitijos, V. Niunka buvo patekęs į partizanų rankas. Partizanai jo nesušaudė, bet paleido, nurodę marionetinei vadovybei pranešti apie kilnius jų kovos tikslus. Matyt, V. Niunka sutiko padaryti viską, ko iš jo buvo pareikalauta, bet atvykęs į Vilnių apie savo nuotykį niekam nepranešė. Čekistai, paėmę gyvą partizaną, iš jo sužinojo apie įvykį, ir tai, ko gero, nulėmė V. Niunkos likimą. Tam tikrą vaidmenį galbūt vaidino ir nevisiškai aiški V. Niunkos tautybė. Jo tėvas buvo gudas, o motina - lietuvė, jis pats vienur rašėsi esąs baltarusis, kitur - lietuvis. Atleistas iš LKP CK sekretoriaus pareigų, V. Niunka pasikeitė, pasidarė liguistai įtarus ir bailus. 1961-1970 m. buvo žurnalo „Komunistas" vyr. redaktoriumi, rašė antireliginio pobūdžio knygas. Mirė 1983 m.

EDUARDAS OZARSKIS (1946-1950, 1953-1960)

Gimė 1908 m. Rygoje. Po karo gyveno Rusijoje. Į komunistų partiją įstojo 1931 m. 1934 m. baigė Maskvos aviacijos institutą. 1934-1938 m. dirbo karo inžinieriumi. 1941-1944 m. - įmonės direktorius Maskvoje. Grįžęs į Lietuvą, 1944-1946 m. dirbo LKP(b) CK sekretoriaus pavaduotoju, 1946-1947 m. -CK kadrų sekretoriumi. Nuo 1947 iki 1950 m. - LKP(b) CK sekretorius, 1950-1953 m. - partijos Kauno sr. komiteto pirmasis sekretorius. 1953-1954 m. - LKP CK Transporto pramonės skyriaus vedėjas. Vėliau dirbo įvairų partinį ir ūkinį darbą, buvo LSSR MT pirmininko pirmasis pavaduotojas. Mirė 1980 m.

JUSTAS PALECKIS (1940-1967)

Gimė 1899 m. Telšiuose. Iki 1926 m. gyveno Rygoje, ten dirbo spaustuvėje, mokytojavo, bendradarbiavo liberaliojoje ir kairiojoje spaudoje. 1926 m. persikėlęs į Kauną, suartėjo su valstiečiais liaudininkais, kaip jų atstovas po 1926 m. vykusių III Seimo rinkimų buvo paskirtas Eltos direktoriumi, o po tų metų gruodžio 17 d. valstybinio perversmo iš šių pareigų atleistas. Tai ir apsilankymas 1933 m. SSRS J. Paleckį dar labiau pastūmėjo į kairiųjų pusę. 1939 m. rudenį už antivalstybines kalbas trumpai pabuvo Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje, vėliau ištremtas į Latviją, dar po mėnesio - į Kėdainių aps. 1940 m. birželio mėn. sovietams okupavus Lietuvą, tapo marionetinės vyriausybės vadovu. 1940 m. birželio 17 d. neteisėtai sudarė vadinamąją Liaudies vyriausybę, buvo jos ministras pirmininkas ir kartu ėjo respublikos prezidento pareigas. Birželio 18 d. ministro pirmininko pareigas perdavė savo pavaduotojui V. Mickevičiui-Krėvei. Atrodo, tuo metu jis nevisiškai suvokė sovietų tikslus, dar tikėjo savo šalies valstybingumu, tačiau, būdamas naivus, nuolaidus politikas, vykdė visus LKP vadovybės nurodymus. Vis dėlto šalies judėjimas galutinio nepriklausomybės praradimo linkme, matyt, veikė J. Paleckį: jis birželio pabaigoje buvo susirgęs nervų liga. 1940 m. liepos 21 d., pritardamas Lietuvos „įstojimui" į SSRS, pasirašė Lietuvos kaip valstybės likvidavimo aktą. Formaliai Lietuvos aneksija buvo įforminta Maskvoje 1940 m. rugpjūčio 3 d. Taip J. Paleckis tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos valstybingumo duobkasių, jos išdaviku. J. Paleckio inteligentiškumas, malonus elgesys ne vieną žmogų suklaidino, nuvedė išdavystės keliu, nes jis skleidė idėjas, kad gali būti kitoks, humaniškesnis komunizmas, jei komunistais taps inteligentiški žmonės.

1940 m. rugpjūčio 16 d. J. Paleckis buvo priimtas į LKP, netrukus tapo LSSR AT Prezidiumo pirmininku ir juo išbuvo iki 1966 m. Iki pat gyvenimo pabaigos J. Paleckis buvo ištikimas komunizmo idėjoms, naiviai jomis tikėjo, neoficialiuose pokalbiuose teigdavo, kad komunizmas visame pasaulyje įsigalės po metų kitų. Dėl minkšto charakterio, inteligentiškumo dažnai nesutarė su komunistais ortodoksais, ypač su A. Sniečkumi. Pasak V. Tinimo, „juos skyrė intelekto lygis, išsilavinimas, bendravimo kultūra, asmeninės ambicijos ir charakterio savybės". Gali būti, kad A. Sniečkus J. Paleckiui pavydėjo populiarumo, ypač tarp inteligentų. Pokario metais J. Paleckis jautriau už kitus veikėjus reagavo į šalies rusinimą, inteligentų ir kitaminčių persekiojimą, nepritarė spartinamai kolektyvizacijai (nors aistringai pritarė pačiai idėjai). Mėgino gelbėti vieną kitą gerai žinomą inteligentą (ne vieną buvo ištraukęs iš kalėjimo). Už 1949 m. Maskvoje išleistą knygą „Tarybų Lietuva" buvo smarkiai puolamas kitų komunistų, nes joje teigiamai vertino XIX a. pabaigos-XX a. pradžios nacionalinį judėjimą. Per visą savo darbo laikotarpį buvo aršiai dogmatikų puolamas. Vis dėlto iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas komunizmo idėjoms, tikėjo jo pergale visame pasaulyje, be Rusijos nematė Lietuvos ateities. Parašė daug knygų, taip pat poezijos. Mirė 1980 m.

VASILIJUS PISAREVAS (1949-1952)

Gimė 1899 m. Dono sr. Į komunistų partiją įstojo 1926 m. 1927 m. baigė žemės ūkio institutą. Dirbo įvairių žemės ūkio įmonių direktoriumi, 1939-1942 m. - Kazachijos žemės ūkio liaudies komisaro pavaduotoju. 1943-1944 m. dirbo SSRS žemės ūkio ministerijoje. 1944-1946 m. buvo VKP(b) CK biuro Lietuvai atsakingas darbuotojas, 1946-1953 m. - LSSR MT pirmininko pirmasis pavaduotojas. 1953 m. birželio 27 d. LKP CK nutarimu atleistas iš pareigų ir pasiųstas į vadovaujančiųjų darbuotojų kursus Maskvoje. Atleidimo priežastis - L. Berijos iniciatyva vykdoma respublikų tautinimo politika. įvairiais žemės ūkio klausimais buvo parašęs apie 10 populiarių knygelių ir brošiūrų, už kurias 1949 m. norėjo gauti ekonomikos kandidato laipsnį negindamas disertacijos. Nors to prašė ne tik jis, bet ir LKP(b) CK, SSRS aukščiausioji kvalifikacinė taryba atsisakė tai daryti.

V. Pisarevas Lietuvoje buvo atsakingas už žemės ūkį. Vienkiemius jis laikė nacionalizmo ir buožijos atsparos taškais, todėl labai stengėsi, kad žemės ūkis kuo greičiau būtų sukolektyvintas. V. Pisarevas buvo sunkaus būdo, nuolat konfliktavo su savo pavaldiniais ir atvirai ignoravo vietinius pareigūnus.

KAZYS PREIKŠAS (1940-1954)

Gimė 1903 m. Šiaulių r. Į komunistų partiją įstojo 1920 m. Už antivalstybinę veiklą 1924-1926 m. buvo kalintas. 1927 m. pasitraukė į SSRS, ten rengėsi komunistinei ardomajai veiklai, mokėsi partinėse mokyklose. 1931 m. nelegaliai grįžo į Lietuvą, netrukus buvo suimtas ir nuteistas 12 metų. 1933 m. su sovietais pasikeitus kaliniais, išvyko į SSRS. Ten mokėsi aspirantūroje, dirbo dėstytoju. 1937 m. savanoriu išvyko į Ispaniją, kaudamasis respublikonų pusėje pasižymėjo drąsa. Laimėjus F. Frankui, 1939 m. grįžo į Maskvą. Okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos mėn. atvyko į Kauną ir buvo paskirtas LKP(b) CK propagandos ir agitacijos sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1948 m. Pokario metais kartu su V. Niunka ir G. Zimanu buvo komunistinės ideologijos vadu, 1941 ir 1945-1954 m. - „Komunisto“ žurnalo atsakingasis redaktorius. V. Tinimo nuomone, kadangi komunistų partijos ir inteligentų santykiai nuolat blogėjo dėl K. Preikšo dogmatiškumo, jis 1948 m. iš ideologinio darbo buvo pašalintas, į jo vietą buvo paskirtas nuosaikesnis ir labiau išsilavinęs V. Niunka, o jis paskirtas LSSR MT pirmininko pavaduotoju, kuravo kultūros, švietimo, mokslo ir meno įstaigų darbą. Po Stalino mirties K. Preikšo karjera po truputį geso; prie to, matyt, prisidėjo ir jo ligos. Nors LSSR MT pirmininko pavaduotojo pareigas dar ėjo iki 1960 m., tačiau didelės įtakos jau nebeturėjo. K. Preikšas kaip asmenybė buvo savimi pasitikintis, valingas, tiesus, kompromisų ir diplomatijos nepripažįstantis veikėjas, beatodairiškai rėmė Stalino politiką Lietuvoje. Buvo neblogas oratorius, nors bendraudamas dažnai rėkdavo, keikdavosi. Mirė 1961 m.

ANTANAS RAGUOTIS (1952-1953)

Gimė 1914 m. Utenos r. 1934 m. kalintas. į komunistų partiją įstojo 1940 m. 1941 m. dirbo LKP(b) CK instruktoriumi. Prasidėjus karui, pasitraukė į SSRS, gynė Maskvą, 1943-1944 m. - Žemaitės raudonųjų partizanų junginio vadas.

1944 m. dirbo LKP(b) CK, 1945 m. išvyko mokytis į aukštąją partinę mokyklą Maskvoje. 1946 m. spalio mėn. dėl savo kairuoliškumo buvo išrinktas LLKJS CK pirmuoju sekretoriumi, iš to posto pašalinus liberalesnį ir tautiškesnį J. Macevičių. Tapęs sekretoriumi, valė kadrus, ypač aukštųjų mokyklų, rėmė puolimus prieš J. Paleckį ir M. Gedvilą dėl jų priešinimosi lenkiškų mokyklų steigimui Rytų Lietuvoje. Sėkmingą karjerą sužlugdė asmeninės ydos ir pasklidusios kalbos, kad jis, jaunas, aktyvus ir visiškai atsidavęs Maskvai, gali pakeisti A. Sniečkų. 1952 m. buvo atleistas iš LLKJS CK pirmojo sekretoriaus pareigų, o kitais metais -ir iš LKP(b) CK biuro nario pareigų. 1954 m. tapo LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotoju, juo išbuvo iki 1957 m., išsitarnavo iki pulkininko, vėliau ėjo ne itin reikšmingas ūkines pareigas.

ANTANAS SNIEČKUS (1940-1974)

Gimė 1903 m. Šakių r., turtingo ir raštingo ūkininko šeimoje (tėvas turėjo daugiau kaip 70 ha žemės). Tėvas ne kartą buvo renkamas valsčiaus viršaičiu. Šie ir kiti jo kilmės faktai buvo didžiausia „dėmė“ fanatiko komunisto biografijoje, dėl jų jis turėjo nemažai rūpesčių. V. Tininio teigimu, gal kaip tik noras užtušuoti savo kilmę neretai versdavo jį būti radikalesniu negu reikėdavo.

A. Sniečkaus marksistinės pažiūros galutinai susiformavo Voronežo lietuvių gimnazijoje, ten mokydamasis jis tapo užkietėjusiu bolševiku. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1920 m. įstojo į LKP. Bijodamas būti suimtas, 1921 m. pasitraukė į Rusiją, kurioje išbuvo iki 1926 m. Baigė Smolensko universiteto darbininkų fakultetą, dirbo leidykloje. Dalyvavo ypatingosios paskirties būriuose slopinant valstiečių maištus. 1925-1926 m. Maskvoje mokėsi Plechanovo liaudies ūkio institute, kartu dirbo LKP atstovybėje prie Komunistų Internacionalo vykdomojo komiteto. 1926 m. išardžius komunistinius židinius Lietuvoje, sušaudžius kelis jų vadus, tų metų pabaigoje buvo atsiųstas į Lietuvą organizuoti komunistinį pogrindį. Netrukus kooptuotas į CK ir faktiškai atliko pirmojo sekretoriaus pareigas, nors iki 1936 m. Lietuvos komunistų vadovybė visus reikalus tvarkė kolegialiai.

1931 m. nuteistas 15 metų kalėti, bet 1933 m. pasikeitus kaliniais jam leista išvykti į Rusiją. Iki 1936 m. dirbo Komunistų Internacionalo vykdomajame komitete, rengė komunistinę spaudą, padėjo Zigmui Angariečiui vadovauti pogrindžiui Lietuvoje. Slapta grįžęs į Lietuvą, buvo patvirtintas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. 1937 m. iškviestas į Maskvą, ten jam nurodyta nutraukti ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų veikėjų, daugiausia žydų. A. Sniečkus nepaklausė ir jo galėjo laukti toks pat likimas kaip ir jo globėjo Z. Angariečio, kuris 1938 m. buvo suimtas ir vėliau sušaudytas. 1939 m. pabaigoje A. Sniečkus buvo suimtas, ir tai jį išgelbėjo, kaip jis vėliau prasitarė, nuo Stalino represijų. 1940 m. birželio 15 d. SSRS aneksavus Lietuvą, buvo išleistas iš kalėjimo ir Maskvos emisaro Vladimiro Dekanozovo iniciatyva paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamento direktoriumi.

Tas pareigas ėjo sąžiningai, tačiau nebuvo patenkintas, manė, jog yra vertas aukštesnio posto. Tikriausiai jį gąsdino ir žinojimas, kaip Sovietų Sąjungoje baigia savo gyvenimą represinių struktūrų vadovai.

1940 m. rugpjūčio 15 d. buvo grąžintas į partinį darbą ir paskirtas LKP CK pirmuoju sekretoriumi.

Pažymėtinas jo elgesys su motina. 1940 m. jinai jį aplankė ir mėgino atkalbėti nuo išdavikiškos veiklos, bet sūnus jos prašymą atmetė ir patarė netrukdyti kurti socializmą Lietuvoje. Prieš sovietams okupuojant Lietuvą, motina su dviem jo broliais ir trimis seserimis pasitraukė į Vokietiją ir ten 1948 m. mirė. Kartą paklausta žurnalisto, kodėl negrįžta pas sūnų, atsakė: „Kol šis pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę".

Prasidėjus karui, A. Sniečkus pasitraukė į Maskvą ir vadovavo LSSR ir LKP(b) veiklai. 1942 m. tapo Lietuvos raudonųjų partizanų judėjimo štabo viršininku, siuntė lietuvius karius į frontą, šnipus ir diversantus - į Lietuvą.

Pokario metais, išskyrus tam tikrus svyravimus 1944 m., buvo aršiausias ir ištikimiausias okupantų tarnas, daug ką daręs ir savo iniciatyva (Maskva jam priekaištavo, kad jis persistengia persekiodamas Bažnyčią). Ypač liguistai reaguodavo, išgirdęs minint nepriklausomą Lietuvą. Buvo nuožmiai nepakantus kitaminčiams. Jo politinės pažiūros nesikeitė, jis tik prisitaikydavo prie politinės konjunktūros Sovietų Sąjungoje. Jis išsiugdė sovietiniam politikui būdingas savybes - atsargumą ir lojalumą viršesnių vadovų atžvilgiu, paklusnumą VKP(b) CK sprendimams. Nepretenduojantis į aukštesnius postus centriniuose partijos organuose, kuklus ir draugiškas A. Sniečkus daugeliui Maskvos pareigūnų kėlė simpatijas. Be to, jis turėjo administratoriaus savybių, buvo valingas, energingas, griežtas, reiklus, pareigingas ir turėjo gerą atmintį. Buvo išsiugdęs puikią politinę nuovoką, visuomet spėdavo laiku persiorientuoti. Sugebėdavo atrinkti ir iš kelio pašalinti savo konkurentus į pirmojo sekretoriaus postą. Kai 1946 m. vasarą Kauną, o iš dalies ir visą Lietuvą tikrino VKP(b) CK V. Žavoronkovo vadovaujama komisija ir buvo rengiamasi A. Sniečkų pakeisti (to siekė D. Šupikovas, I. Tkačenka ir A. Isačenka), jį Maskvoje išgelbėjo M. Suslovo užtarimas (būdamas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininku 1945-1946 m., M. Suslovas gerai pažino A. Sniečkų ir visiškai teisingai įvertino tiek jo sugebėjimus, tiek pirmiausiai jo visišką ir nuoširdų atsidavimą okupantams). Naujas išmėginimas A. Sniečkų užklupo po Stalino mirties, kai L. Berija stengėsi iš postų pašalinti senuosius vadovus, o į jų vietą paskirti savo šalininkus. L. Berija kaltino A. Sniečkų Lietuvos rusinimu bei nuolaidžiavimu nacionalistinio pogrindžio likučiams, o LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojai L. Martavičius ir A. Gailevičius slapta L. Berijos nurodymu parengė medžiagą apie padėtį Lietuvoje, kurioje turėjo būti diskredituojama LKP vadovybė. A. Sniečkui jo postą išsaugojo L. Berijos sušaudymas.

Dar vienas išmėginimas A. Sniečkų užklupo N. Chruščiovo valdymo metais. To SSRS vadovo energija ir voliuntarizmas nesiderino su A. Sniečkaus nuosaikumu ir konservatyvumu. Šiek tiek pasijutęs laisvesnis, ypač ūkiniuose reikaluose, A. Sniečkus mėgino priešintis kai kurioms tariamoms N. Chruščiovo reformoms, nes, būdamas blaivaus proto, gerai matė, kad visos tos permainos pakenks „socialistinės sistemos" tvirtumui. Ir po N. Chruščiovo nušalinimo buvo mėginimų pakeisti A. Sniečkų, tačiau jis partijos pirmuoju sekretoriumi išsilaikė iki pat savo mirties. A. Sniečkus mėgo gamtą, medžioklę, draugiją, joje būdavo linksmas, dėmesingas. Mokėjo bendrauti, nemėgo pompastikos. Visos šios būdo savybės klaidina žmones, užtušuoja tą baisų vaidmenį, kurį A. Sniečkus atliko sugriaudamas Lietuvos valstybingumą ir sunaikindamas geriausius jos žmones. Mirė 1974 m.

MOTIEJUS ŠUMAUSKAS (1949-1952,1953-1976)

Gimė 1905 m. Kaune. Dirbo spaustuvėse. 1924 m. įstojo į LKP. Tris kartus nelegaliai lankėsi Maskvoje, 1929-1930 m. ten mokėsi tarptautinėje partinėje mokykloje. 1931 m. grįžo į Lietuvą, netrukus buvo suimtas ir iki 1937 m. kalėjo. 1939 m. vėl buvo suimtas. 1941 m. paskirtas LSSR LKT pirmininko pavaduotoju. Karo metu pasitraukęs į Rusiją, 1942 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos politinio skyriaus viršininku, 1943-1944 m. partizanavo Kazėnų miškuose Gudijoje. 1944-1950 m. buvo LSSR LKT (nuo 1946 m. - MT) pirmininko pavaduotoju. 1950-1953 m. - partijos Šiaulių sr. komiteto pirmasis sekretorius, vėliau vėl dirbo LSSR MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. 1954 m. tapo LKP CK antruoju sekretoriumi. 1956 m. paskirtas LSSR MT pirmininku, šias pareigas ėjo iki 1967 m. Vėliau buvo paskirtas eiti formalias LSSR AT Prezidiumo pirmininko pareigas, kurios iš esmės buvo garbės pareigos.

Nors ir neturėdamas reikiamo išsilavinimo, M. Šumauskas turėjo ūkinę nuovoką, buvo sumanus, energingas. Rėmė lietuvių iškėlimą į vadovaujančius postus, už tai buvo puolamas. Kaip ir dauguma jo kartos komunistų idealistų, nuoširdžiai tikėjo komunizmo idealais, ypatinga SSRS misija pasaulyje. Nors, būdamas aukštas partijos ir ūkinis vadovas, pritarė visoms represinėms okupantų ir kolaborantų priemonėms, tačiau kartais tarsi praregėdavo. „Ką jie su mumis padarė?" - savo artimiesiems kartą dejavo M. Šumauskas. Mirė 1982 m.

DANIJILAS ŠUPIKOVAS (1940-1952)

Gimė 1906 m. Mogiliovo sr. Baigė Vakarų tautinių mažumų komunistinį universitetą Maskvoje. 1940-1941 ir 1942-1947 m. buvo LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas, 1942-1944 m. - A. Sniečkaus pavaduotojas Lietuvos partizaninio judėjimo štabe Maskvoje. 1947-1950 m. paskirtas LKP(b) CK kadrų sekretoriumi. Tuo metu nepaprastai išaugo ir sustiprėjo rusų partinė nomenklatūra, sparčiais tempais buvo vykdomas šalies rusinimas.

A. Sniečkui 1950 m. pavyko atsikratyti D. Šupikovo, paskiriant jį partijos Vilniaus sr. komiteto sekretoriumi. 1952 m. VKP(b) CK apsvarsčius padėtį šioje srityje, D. Šupikovas kartu su pirmuoju sekretoriumi F. Bieliausku buvo atleistas iš pareigų ir išvyko į Maskvą. Mirė 1975 m.

D. Šupikovas buvo radikalių bolševikinių pažiūrų žmogus, nepakantus, įtarus, LKP(b) CK užkulisinių intrigų organizatorius.

A. Sniečkus jo nemėgo - gal dėl to, kad 1944 m. vasarą D. Šupikovas kelis kartus VKP(b) CK skundė jį ir kitus tuometinius LKP(b) vadovus, kaltindamas juos nacionalizmu.

ALEKSANDRAS TROFIMOVAS (1946-1952)

Gimė 1903 m. Totorijos ASSR. 1927 m. įstojo į partiją, vėliau baigė Saratovo universitetą. 1939-1946 m. buvo partinės kontrolės komisijos prie VKP(b) CK įgaliotinis kelioms sritims. Po A. Isačenkos nušalinimo paskirtas LKP(b) CK antruoju sekretoriumi. 1952 m. dėl neaiškių priežasčių atšauktas į Maskvą ir iki 1972 m. dirbo partinį darbą Šiaurės Kaukaze. Mirė 1980 m.

A. Trofimovas buvo daug santūresnis už prieš tai LKP(b) CK antruoju sekretoriumi dirbusį A. Isačenką, geriau sutarė su A. Sniečkumi. Buvo vienas iš Lietuvos sovietizavimo ir rusinimo vadovų. Prižiūrėjo bendrą politinę padėtį, kuravo kadrus, daug dėmesio kreipė į žemės ūkį, ypač į kolektyvizaciją, ragino stiprinti politinį budrumą, ypač ieškant buožių, skatino trėmimus.

JONAS VILDŽIŪNAS (1953-1954)

Gimė 1907 m. Anykščių r. Į LKP įstojo 1928 m. 1933-1934 m. mokėsi

Maskvos tarptautinėje partinėje mokykloje. Už antivalstybinę veiklą Lietuvoje kalėjo apie 5 metus.

1940-1941 m. - NKVD Panevėžio ir Vilniaus aps. skyrių viršininkas.

1941- 1942 m. dirbo NKGB sistemoje Gorkio sr. 1942-1944 m. - raudonasis partizanas. 1944-1945 m. -LSSR NKGB partinis sekretorius.

1945-1947 m. - LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro (ministro) padėjėjas. 1947-1951 m. -partijos Vilniaus Lenino r. komiteto pirmasis sekretorius. 1951-1953 m. - Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininkas. 1953-1954 m. -LSSR vidaus reikalų ministras. 1954-1968 m. - Vilniaus m. vykdomojo komiteto pirmininkas.