Partizanai: Istorija ir dabartis

Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS

BENDROS KADRŲ VALYMO TENDENCIJOS. Atleidimas iš darbo dėl socialinės kilmės, veiklos praeityje ar netinkamų politinių pažiūrų buvo dar viena masinė Lietuvos gyventojų terorizavimo priemonė. Žmonių atleidimo iš darbo vajui vadovavo ne čekistai, bet partiniai funkcionieriai; čekistai tik būdavo pasitelkiami ieškant kompromituojančių duomenų. Atleidimas iš darbo buvo skaudesnė bausmė, negu dabar gali atrodyti, nes valstybė buvo vienintelė darbdavė. Atleistas iš darbo žmogus negalėjo įsidarbinti net pas ūkininkus, nes šie tuoj pat būtų buvę paskelbti buožėmis su visais iš to kylančiais padariniais (padidinti mokesčiai, įrašymas į tremtinų žmonių sąrašus ir t.t.). Išmestam iš darbo žmogui buvo kelios išeitys — arba pereiti į daug žemesnį socialinį sluoksnį nei tas, kurį turėjo garantuoti jo išsilavinimas ir patirtis, arba ieškoti pagalbos duodant kyšius valdžios pareigūnams.

Visų šalių naujai į valdžią atėjusios politinės jėgos ar užkariautojai stengiasi į svarbiausius postus pasodinti savo šalininkus. Komunistai, kurie į valdžią dažniausiai ateidavo perversmo ar užkariavimų būdu, kadrus stengdavosi pakeisti totaliai. Visokį liberalumą kadrų politikoje jie laikė mirtinai pavojingu.

Apie kadrus buvo kalbama beveik visuose LKP(b) CK plenumuose, ko gero, ir daugelyje CK biuro posėdžių. LKP(b) CK IV plenume (vyko 1944 m. gruodžio 27—30 d.) tuo klausimu kalbėjo CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas. Pirmasis aiškino: „Išvalyti tarybinį ir ūkinį aparatą - skubi politinė užduotis. Šito mes negalėsime padaryti nuodugniai nepatikrinę visų darbuotojų, sistemingai ir organizuotai jų neištyrę“, o antrasis tuo klausimu kalbėjo taip: „Neišvijus iš tarybinio aparato priešiško ir politiškai nepatikimo elemento, bus sunku išspręsti nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų greito likvidavimo klausimą“. Pasak jo, Lietuvos apskrityse yra kuriami NKVD valsčių poskyriai, kuriuose dirbs nuo 8 iki 13 žmonių ir reikės daug vietinių darbuotojų. LKP(b) CK priimtame nutarime nurodoma partijos komitetams šiam darbui parinkti patikimus žmones¹.

Neeiliniame LKP(b) CK VII plenume, vykusiame 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas apie kadrus dėstė, kad reikia skubiai išvalyti sovietinį ūkinį aparatą ir kooperacinių organizacijų kadrus. Jis teigė, kad netinkamus kadrus demaskuoja „organai“, o partinės institucijos tyli. Anot jo, priešų yra net Švietimo, Ryšių ir kituose liaudies komisariatuose. M. Suslovo išvada: reikia keisti vadovavimo stilių - tikrinti, kaip vykdomi priimti nutarimai².

Komunistai buvo parengę tam tikrą kadrų paskirstymo formulę, kuri partijos Kretingos aps. komiteto pirmojo sekretoriaus V. Suprono ataskaitoje apie darbą su kadrais 1945 m. nusakyta taip (kalba netaisyta): „Kadrų parinkimas į darbą buvo vertinamas ir tyrinėjamas pagal politinius požymius, t. y. ar jie užsitarnauja politinį pasitikėjimą, o antra, pagal dalykinius požymius, t. y. ar jie tinka kuriam nors konkrečiam darbui“³. Iš tikrųjų apie „tikimą konkrečiam darbui“ dažniausiai būdavo priduriama šiaip sau, tik dėl minties baigtumo. Viską lėmė politinis pasitikėjimas; tą rodo ir tas faktas, kad vadinamojo nomenklatūrinio sluoksnio žmonės, net ir sužlugdę darbą vienoje vietoje, dažniausiai būdavo perkeliami į tokias pat pareigas kitoje vietoje. Minėta kadrų parinkimo formulė buvo ne V. Suprono ir net ne LKP(b) CK atradimas. Ji į Lietuvą buvo perkelta iš Rusijos.

Ne visus gyventojų sluoksnius ir profesijas valymo vajai palietė vienodai. Be Lietuvos karininkų ir policininkų, kurie beveik visi buvo fiziškai sunaikinti, labiausiai nukentėjo Lietuvos švietimo ir kultūros elitas - prieškario inteligentai, mokytojai; šimtai jų buvo atleidžiami iš darbo. Vieni netiko dėl patriotinio nusiteikimo, kiti - dėl religinių įsitikinimų, treti dėl to, kad propagavo Vakarų kultūrą.

Kadrų valymas apėmė ne tik jau dirbančius žmones, bet ir būsimus darbuotojus, ypač inteligentus. Nepaprastai intensyvi valymo banga užgriuvo aukštąsias mokyklas.

LKP(b) CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas 1946 m. vasario 26 d. ataskaitoje Maskvai, VKP(b) CK Kadrų valdybai, rašė, kad 1945 m. Lietuvoje pasikeitė 47 proc. jau sovietų parinktų vadovaujančiųjų darbuotojų. Jų kaitą jis aiškino trimis priežastimis: 1944 m. vadovauti buvo pasiųsta daug nepatikrintų žmonių, nesugebančių to daryti; antra, į vadovaujančius postus prasibrovė daug svetimų, priešiškų ir politiškai nepatikimų žmonių; trečia — buvo perskirstomi kadrai, kai kurie darbuotojai buvo siunčiami eiti naujų pareigų ⁴.

Kadrų politiką - saviškių skyrimą į visus, net labai nežymius postus ir kuo nors neįtikusių asmenų šalinimą iš darbo — komunistai vykdė nuolat ir su nemažėjančiu įkarščiu per visą okupacijos laikotarpį (neįstojęs į komunistų partiją žmogus nelabai galėjo tikėtis bent kiek reikšmingesnio posto). Ypač žiauriai ir negailestingai elgtasi Stalino valdymo laikotarpiu.

Kadrai buvo valomi visur, visose žinybose, tačiau galima įžvelgti ypatingą dėmesį tam tikroms žmonių grupėms. Viena iš tokių grupių — prekybos darbuotojai, atrodo, nieko bendra neturintys su politika. Mat toje karo suirutės ir netinkamų prievartinių reformų nualintoje šalyje, kokia buvo Sovietų Sąjunga, trūko visko, ypač maisto, net duonos. Maistas buvo labai limituotas, iki 1947 m. galiojo kortelės visiems gaminiams, bet dažnai ir kortelių skirto davinio žmonės negaudavo. Todėl buvo svarbu maisto ir kitų prekių parduotuvėse turėti savų žmonių. Jie ten buvo įdarbinami ne tam, kad apsaugotų prekes, o kad šį bei tą pasiglemžtų ir pasiglemžtomis gėrybėmis pasidalytų su valdžios pareigūnais. Vien 1945 m. iš Prekybos liaudies komisariatui pavaldžių įmonių ir įstaigų buvo atleisti 1266 įvairaus lygio darbuotojai, iš jų 141 suimtas už ryšį su pogrindžiu, 79 atleisti „kaip nekeliantys politinio pasitikėjimo^“5.

Kadrų klausimas buvo sprendžiamas keliomis pakopomis. LKP(b) CK nutarimai įpareigodavo apskritis ir centrines žinybas, apskričių komitetai - pavaldžias įstaigas, įmones ir valsčius. Antai 1945 m. pavasarį partijos Trakų aps. komitetas svarstė Žiežmarių partinės organizacijos veiklą ir priėmė 8 paragrafų nutarimą, tarp kurių vienas buvo toks: „Įpareigoti Žiežmarių partorgą ir pirmininką išvalyti prekybinius ir kitus aparatus nuo nepatikimų ir abejotinų elementų, į jų vietą iškelti raudonarmiečių žmonas ir samdinius varguolius, aktyviai padedančius Tarybų valdžiai“⁶. Šiame nutarime, kaip ir daugelyje kitų, apie jokią darbuotojų kompetenciją nekalbama. Svarbu tik, kad būtų savas.

PARTINIŲ DARBUOTOJŲ IR ČEKISTŲ BENDROS PASTANGOS KEIČIANT KADRUS. Kadrų valyme aktyviai dalyvavo LSSR NKVD (MVD) ir NKGB (MGB). Tos žinybos ne tik teikdavo duomenis partiniams organams, bet ir pačios aktyviai formavo kadrų politiką. 1945 m.

LSSR NKGB liaudies komisaras (dar laikinai einantis tas pareigas) D. Jefimovas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui M. Suslovui, A. Sniečkui ir M. Gedvilui nuolat siųsdavo pranešimus apie sovietinių įstaigų „užterštumą“ kai kuriose apskrityse. Pasak jo, Šiaulių, Telšių, Mažeikių ir Joniškio aps. kadrai yra labai užteršti. Jis rašė, kad LKP(b) CK VII plenume buvo nutarta, jog apskrities komitete kiekvieną valsčių kuruos po instruktorių, tačiau tas nutarimas ne visur vykdomas: Šiaulių aps. vietoj 16 tokių instruktorių buvo tik 4. Pasak jo, valsčių partorgai neturi patirties, dažnai girtauja, susideda su buožėmis. Kitame pranešime apie politinio masinio darbo trūkumus ir aparato užteršimą „svetimais elementais“ Kauno, Kėdainių ir Raseinių aps. D. Jefimovas dėstė tokias mintis: pogrindis plačiai agituoja, dalis gyventojų, ypač kaimo, pateko į antisovietinių elementų įtaką, atsidūrė nacionalistinio pogrindžio ir „gaujų“ pusėje, jiems padeda. Pagrįsdamas tą mintį, išvardijo daug įvairių atvejų ⁷.

Represinės žinybos, tikrindamos kadrus, atliko savo pareigą (tokius darbus jos ir turėjo daryti). Tačiau negana to, kartais čekistai norėdavo suniekinti „čiabuvius“, t. y. lietuvius. 1951 m. gruodžio 29 d. Kėdainių r. partinėje konferencijoje MGB RS viršininkas Piotras Zemelevas kalbėjo: „Mūsų rajone labai užteršti kadrai. Du Smetonos papulkininkiai kolūkiuose dirba sąskaitininkais, banditų ir nacionalistinių pogrindininkų giminės kolūkiuose dirba vadovaujantį darbą. Ligoninėse dirba smetoniškų, SS karininkų žmonos, buvę buržuazinės Lietuvos prekybininkai. Pačiame rajono vykdomajame komitete dirba buožės, banditų rėmėjai, buržuazinių partijų nariai“⁸. Atseit visi kadrai yra netinkami, juos reikia pakeisti. Be abejo, tokiais išpūstais, perdėtais pranešimais stengtasi sukelti tam tikrą kadrų valymo isteriją. Tokią isteriją daug kartų yra mėginę sukelti ir ne vienas partinis veikėjas.

Pradėję tikrinti kurį nors valsčių ar įstaigą, įmonę, čekistai dažnai ten nerasdavo nė vieno žmogaus, tinkamo dirbti sovietinėje įstaigoje. Tie tarnautojai buvo kilę iš buožių ar iš policininkų šeimų, rėmė buožes, vedę „bandito“ seserį, buvę užsienyje, Smetonos laikais priklausė Saulių sąjungai arba kokioms nors politinėms organizacijoms ir t. t.

1946 m. vasarą MGB Panevėžio apskrities skyrius nusiuntė į partijos komitetą 29 vadovaujančiųjų darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, sąrašą. Prie kiekvieno nurodyta, kas jam inkriminuojama - buvęs šaulys, tautininkas, aušrininkas ir t. t. Apie Panevėžio ligoninės vedėją K. Gudelį rašoma, kad jis - Smetonos armijos medicinos tarnybos pulkininkas, dalyvavo statant paminklą nužudytiems Panevėžio gydytojams, prie paminklo sakė kalbą⁹.

Beraščiai sprendė žmonių likimus. 1946 m. vasarą Vilniaus m. Dzeržinskio rajono komiteto kadrų sekretorė Gumbina kreipėsi į partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų sekretorių Lapinską, prašydama pateikti duomenis apie vaikų darželio vedėją E. Salskytę - nurodyti, kas jos tėvai, broliai, seserys, kuo jie užsiima, nes „ji aiškiai slepia savo praeitį ir giminaičius“. Ant to rašto yra Lapinsko rezoliucija (kalba netaisyta): „Drg. Sekretoriui. Pareikalauti iš Siesikų vlsč. partorgo, kad iki 25 VII 46 metų prisiųstų charakteristiką ant minėtos pilietės kadrų skyriui“¹⁰. Tokie beraščiai kaip Lapinskas pokario metais sugriovė tūkstančių žmonių gyvenimus.

Partijos komitetai informaciją gaudavo ne tik iš čekistų, bet ir iš eilinių partijos narių. Vienas iš LKP(b) CK organizatorių 1946 m. pabaigoje rašė A. Sniečkui, ką jam apie Rokiškio aps. kadrų „užterštumą“ yra pasakoję raudonieji partizanai ir partijos nariai. Jis išvardijo dešimtis pavardžių¹¹.

Gavus kompromituojančių duomenų iš MVD-MGB, atleidimo mechanizmas suveikdavo tuoj pat, dažniausiai per kelias dienas (būdavo, jog pradėję tarnautoją tikrinti norėdami išmesti jį iš darbo, čekistai surasdavo ir tokių „nuodėmių“, už kurias vėliau pasodindavo į kalėjimą). Tačiau partijos komitetai labai aktyviai veikė ir patys; paprastai jie sudarydavo 3 žmonių komisijas, kurios tikrindavo kurios nors įstaigos ar įmonės kadrus. Tokiai komisijai dažniausiai vadovaudavo partijos komiteto kadrų sekretorius.

Prienų aps. 1947-1948 m. veikė partijos komiteto sudaryta 4 žmonių komisija, kurioje buvo trys rusai ir vienas lietuvis — I. Mikalauskas. Komisija rengė pažymas apie įvairių įstaigų darbą. Pažymose buvo tokie skyriai: kadrų sukomplektavimas ir keitimasis, darbuotojų kokybė, dalykinės ir politinės darbuotojų savybės, auklėjimas, išvados. 1948 m. patikrinusi draudimo darbuotojus, komisija 4 iš dešimties pripažino netinkamais, iš jų 2 — „nekeliančiais politinio pasitikėjimo“. 1947 m. dėl tokios formuluotės jau buvo atleisti 3 darbuotojai. Patikrinus 36 vykdomojo komiteto finansų skyriaus darbuotojus, nustatyta, kad 6 „pagal politinius požymius einamoms pareigoms netinka“. Patikrinimo išvadose įrašytas toks paragrafas: „Finansų aparatą visiškai išvalyti nuo politiškai įtartinų [asmenų], perėjūnų, buožių“¹².

Represinės žinybos paprastai domėdavosi jų atskleistų „kenkėjų“ likimu. MVD Vilkaviškio AS viršininkas A. Chaliavinas 1947 m. pavasarį rašė partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui V. Jarmuševičiui apie tai, jog yra žinoma, kad dalis vartotojų kooperatyvo darbuotojų yra nepatikimi, tačiau jie ir toliau ten dirba. Tarp išvardytų — S. Draugelis, instruktorius buhalteris - buožės sūnus, K. Matulaitis, kepyklos technologas, tarnavo P. Plechavičiaus armijoje¹³.

Kai kurie partijos komitetai, ypač okupacijos pradžioje, vis dėlto nebuvo patenkinti čekistų veiklumu valant kadrus. Partijos Šakių aps. komiteto kadrų sekretorius Vladas Bieliauskas 1945 m. pradžioje LKP(b) CK rašė (kalba netaisyta): „Bendrai VSLK ir VRLK organai apvalyti tarybines įstaigas bei įmones nuo antitarybinio elemento per silpnai padeda“¹⁴.

Iniciatyvos valyti kadrus imdavosi ne tik represinės žinybos ar partijos komitetai. Tą darydavo ir kiti sovietiniai pareigūnai, tai net buvo laikoma jų pareiga. Būdingas yra atvejis Šakių aps. Gelgaudiškio girininkijoje. 1945 m. pradžioje Gelgaudiškio vykdomojo komiteto nutarimu (yra 7 žmonių parašai) iš Gelgaudiškio girininkijos buvo atleisti visi senieji darbuotojai — žvalgas ir 7 eiguliai. Girininkas kreipėsi į urėdiją, pranešdamas, kad po tų pertvarkymų sustojo visi darbai. Užklausus urėdui, Gelgaudiškio vykdomojo komiteto pirmininkas Kuprišauskas atsiuntė urėdijai tokį raštą (kalba netaisyta): „Mano š. m. lapkričio mėn. 23 d. raštu prašau vadovautis, nes seni eiguliai yra ne techninis personalas ir jie nieko atkurti negalės. Senieji atleidžiami, kadangi miškuose eina partizaninis judėjimas ir jie gali prisidėti, kaip tai jų saugojimu ir pan. Prisiųstas naujas sąstatas parinktas iš tokių asmenų, kur šioje dar karo zonoje veiks prieš partizanus. Seni atleidžiami kaipo nepatikimi tarybų valdžiai. Jeigu Tamsta drg. Urėde elgsies priešingai, darysiu žygius tam darbui užkirsti“. Neaišku, kuo tas „patikimų žmonių“ skyrimas baigėsi. Urėdas partijos komitetui rašė, jog būtų gerai, kad naujieji eiguliai bent neišdavinėtų medienos, kol tai nėra patvirtinta urėdijoje ¹⁵.

Koks nors išskirtinis atvejis, dažniausiai partizanų išpuoliai, sukeldavo naujus ir dar įnirtingesnius kadrų valymus, nors dažniausiai iš darbo atleisti tarnautojai neturėdavo nieko bendro su partizanais. Po garsiojo 1947 m. vasario 18 d. „Užgavėnių baliaus“, kai buvo nušautas partijos Marijampolės aps. komiteto pirmasis sekretorius S. Bakevičius ir dar keletas sovietinių partinių veikėjų, vasario 21d. buvo sušauktas partijos Marijampolės aps. komiteto biuras, kuriame dalyvavo VKP(b) CK biuro Lietuvai atstovai V. Ščerbakovas ir V. Suchininas, taip pat LKP(b) CK sekretorius E. Ozarskis. Priimtame 7 paragrafų nutarime buvo toks punktas: „Per mėnesį išvalyti tarybinį, ūkinį ir kooperacinį aparatus bei mokymo įstaigas nuo buržuazinių nacionalistų, vokiškų okupantų rėmėjų, buožių, spekuliantų ir kitų antitarybinių elementų. Per tą patį laiką sustiprinti aparatą gabiais ir Lenino-Stalino reikalui atsidavusiais žmonėmis“¹⁶.

Beje, viena iš priežasčių, kodėl kai kuriose apskrityse buvo delsiama iš darbo išmesti visus įtartinus, komunistams kuo nors neįtinkančius žmones, buvo ta, kad nebuvo kuo jų pakeisti. LKP(b) CK atsakingasis organizatorius A. Goriunovas ataskaitoje A. Sniečkui apie tai, kaip vykdomi LKP(b) CK VII plenumo nutarimai triuškinti „gaujas“, rašė: „Alytaus aps. komitete nedrąsiai, teisinantis baime likti be darbuotojų, įsitraukta į tarybinio ir ūkinio aparato išvalymą nuo svetimų ir nepatikimų elementų“. Pasak jo, net partijos komitete dirbo nepatikrinti du nepartiniai instruktoriai. Partorgas Kavaliauskas nuslėpė, jog suimtas buvo pasirašęs dirbti gestapui, LKP(b) CK jo partiškumo nepatvirtino, o partijos apskrities komitetas jį paskyrė vadovauti Jiezno vlsč.¹⁷

1946 m. pradžioje parengtoje LKP(b) CK ataskaitoje apie tai, kaip vykdomi VKP(b) CK nutarimai, ypač ta 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo dalis, kurioje rašoma apie kadrus, pateikti tokie duomenys. Iš 23 liaudies komisariatų ir vyr. valdybų vadovaujančiųjų postų pastaruoju metu „kaip politiškai svetimi ir nepatikimi elementai“ atleisti 263 darbuotojai, o dėl dalykinio netinkamumo — 550 žmonių. Kaip politiškai nepatikimi atleisti apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkai: Alytaus - Palevičius, Panevėžio - Jonušas. Už brolio „bandito“ slėpimą atleistas LSSR LKT pirmininko pavaduotojas J. Vaišnoras, dėl nepatenkinamo vadovavimo ir taikstymosi su antivyriausybinėmis nuotaikomis bei kitų priežasčių pašalintas paruošų liaudies komisaras K. Banys, už Žemės ūkio liaudies komisariato aparato nesutvarkymą ir kitas priežastis atleistas liaudies komisaras J. Laurinaitis. Siekiant sustiprinti žemesnes valdymo grandis, nuo 1945 m. rugpjūčio 15 d. patikrinta ir leista dirbti 313 valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų iš 321, 2964 apylinkių pirmininkams iš 3032, iš žemesniųjų organizacijų pašalinta per 800 „buožių nacionalistų elementų“¹⁸.

Prie kadrų „tvarkymo“ yra prisidėjusios ir garsiosios petiorkos. 1946 m. birželio 1 d. vykusiame Utenos aps. operatyvinės petiorkos posėdyje buvo svarstomas Daugailių ir Debeikių vlsč. aktyvo apginklavimas. Nutarta ir prie apylinkių sudaryti ginkluotas grupes. Vienas iš nutarimo paragrafų skamba taip: „Pavesti Debeikių ir Daugailių partorgams ir MVD poskyrių viršininkams bei MGB operatyviniams įgaliotiniams ne vėliau kaip iki liepos 10 d. peržiūrėti visą valstybinių įstaigų, įmonių, kooperatinių organizacijų tarybinį ir ūkinį aparatus, turint tikslą [patikrinti] jų patikimumą ir sugebėjimus. Ryžtingai išvalyti tarybinį ir ūkinį aparatus nuo svetimų ir įtartinų darbuotojų, pakeisti juos ištikimais Tarybų valdžiai žmonėmis iš vargingųjų ir vidutiniųjų valstiečių“ ¹⁹. Tokių ir panašių nutarimų yra priėmusios beveik visos troikos ir petiorkos.

1944-1948 m. kadrai nuolat buvo tikrinami visose įmonėse ir įstaigose. Vėliau pradėta „specializuotis“ - specialiai sudarytos komisijos tikrindavo tik tam tikros veiklos šakos įstaigas ar įmones. Tų komisijų sprendimu žmonės ir būdavo atleidžiami iš darbo. Partijos Ukmergės aps. komiteto biuras 1948 m. vasarą svarstė kadrų padėtį finansų organuose (apskrities vykdomojo komiteto finansų skyriuje, draudimo įstaigoje, valstybiniame banke, taupomojoje kasoje, žemės ūkio banke). LKP(b) CK kadrų sekretoriui D. Šupikovui pranešta, kad komisija patikrino per 130 darbuotojų. Nurodyta 8 atleisti dėl ryšių su partizanais, 7 -dėl ryšių su vokiečiais, 1 — kaip netinkantį darbui²⁰. Atleista palyginti nedaug, bet, matyt, kadrų valymai jau buvo vykdyti ankstesniais metais.

Partijos Alytaus aps. komiteto biure 1948 m. pradžioje buvo tvirtinamos trumpos bankų darbuotojų charakteristikos. Štai kai kurios iš jų. Valstybinio banko skyriaus valdytojas A. Ajauskas: „Dirbdamas valstybinio banko valdytoju, aparatą užteršė priešiškų klasių elementais, susigyveno su jais. Toliau naudoti šiame darbe negalima“. Vyr. buhalteris P. Steponavičius: „Buvęs senos lietuviškos kariuomenės kapitonas, 1920 m. dalyvavo kovose su RA. Turi būti atleistas“. Vyr. kasininkė O. Miglinaitė: „Buožės dukra. Tėvas 1948 m. spec. evakuotas. Turi būti atleista“.

Vyr. inspektorius K. Surdokas: „Buožės sūnus. Tėvas turėjo 42 ha žemės, naudojo samdinius. Šiuo metu šeima spec. evakuota. Turi būti atleistas“. Komisija, kurią sudarė Medžiukas ir A. Toropčevas, apskrities bankų sistemoje nurodė dėl politinių motyvų atleisti 12 darbuotojų, dėl dalykinių ir moralinių savybių - 7²¹. A. Toropčevas buvo partijos komiteto kadrų skyriaus viršininkas, Medžiukas - komiteto instruktorius.

Maždaug nuo 1948 m. įvairios komisijos daugiausia tikrino ūkines ir finansines įstaigas, nes jose iš tiesų dirbo žmonės, kurie manė, kad bent ten, grynai ūkinėje sferoje, neturinčioje nieko bendro su ideologija, jie bus palikti ramybėje. Tačiau sovietinė sistema buvo negailestinga, kuo nors neįtikę žmonės buvo persekiojami visur, kad ir kur jie dirbo. Štai dar vienas iš daugybės to persekiojimo pavyzdžių. Partijos Tauragės aps. komiteto nurodymu 1948 m. buvo sudaryta komisija, kuri tikrino vartotojų kooperatyvo darbuotojų „dalykines ir politines savybes“. Komisijos pirmininkas buvo partijos komiteto kadrų skyriaus instruktorius, nariai - plano komisijos pirmininkas, kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus viršininkas, MVD AS viršininkas Grigas Šatkauskas ir vartotojų kooperatyvų sąjungos pirmininkas I. Jasaitis. Patikrinusi kooperatyvą komisija nustatė, kad iš 38 ten dirbančių žmonių toliau dirbti tinka 29, o miesto kooperatyve iš 50 — 44. Komisijos manymu, į darbą buvo priimami nepatikrinti žmonės. Pardavėjos Česonienės tėvai buvo pasitraukę į Vokietiją, Batakių parduotuvės pardavėjas Karosas kilęs iš buožių, Šilalės grūdų sandėlio vedėjas S. Armonas — buvęs šaulys, Šilalės kaimo kooperatyvo kasininkas Kurmpolsas buvo repatriantas. Miesto kooperatyve dirbantis buhalteris Rodomskis - buvęs karininkas, oficiantės Mikolaitytės vyras nuteistas 25 metams už partizanavimą ir t. t. Išvada tokia: „[...] į materialiai atsakingas vietas prasibrovė tarybų valdžiai svetimi žmonės, kurie stabdo ir trukdo normalią tarybinę prekybą. Aukščiau išvardytus prasibrovusius svetimus žmones komisija siūlo tuoj pat atleisti ir pakeisti sąžiningais tarybiniais ištikimais darbuotojais, Įjuos] parenkant klausimą derinti su tam įgaliotais partijos komiteto darbuotojais“22. Kaip minėta, ūkinės organizacijos buvo tikrinamos ne vien dėl ideologinių sumetimų, bet ir norint saviškius įdarbinti ten, kur kas nors „nubyrėdavo“.

Priekabiai buvo tikrinami net ir labai menkas pareigas einantys žmonės. Antai Joniškio vykdomojo komiteto sveikatos skyriaus vedėjas 1948 m. pranešė partijos komiteto kadrų skyriui, kad valsčiaus partijos sekretorius Taunys reikalauja atleisti Žeimelio gimdymo namų virėją J. Nauninkaitę. Jis rašė, jog nori žinoti partijos komiteto nuomonę. Kadrų sekretorius Lingevičius užrašė tokią rezoliuciją: „[...] pranešame, kad rezoliucija, užrašyta ant pilietės Nauninkaitės, yra visiškai teisinga ir ji negali dirbti nurodytose pareigose kaip nekelianti politinio pasitikėjimo“²³. Tikriausiai partijos sekretorius į virėjos vietą norėjo pasodinti ką nors iš savo „raudonųjų klientūros“.

Po represinių žinybų, komisijų ar partijos komitetų pranešimų apie „nepatikimus“ ar „netinkamus“ darbuotojus paprastai įmonės, įstaigos vadovams būdavo duodamas tam tikras laiko tarpas juos kokiu nors pretekstu atleisti. Kartais nurodydavo atleisti per mėnesį, kartais - tuoj pat. Oficialių terminų nebuvo.

Daugumą visos apskrities ar miesto kadrų reikalų tvarkė partijos apskrities ar miesto komitetų kadrų skyriai. Po to, kai kadrų skyriai buvo įkurti visose įstaigose, įmonėse, organizacijose ir ten buvo įdarbinti patikimi savi žmonės, LKP(b) CK nuo 1949 m. sausio mėn. partijos komitetų kadrų skyrius panaikino.

Partiniai funkcionieriai buvo nuolat raginami kruopščiai tikrinti kadrus. Partijos Šakių aps. komiteto antrasis sekretorius Kremeznojus, kalbėdamas 1946 m. lapkričio 22—24 d. vykusiame LKP(b) CK XI plenume, pranešė, kad po VKP(b) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo iš sovietinių organizacijų apskrityje išvyti 196 „svetimi elementai“, dauguma jų suimti. „Lietuvoje vyksta įnirtinga klasių kova, joje kai kurie silpnų nervų komunistai neišlaiko“²⁴. Matyt, vienas kitas plačiau mąstantis komunistas suprato, kad dėl menkiausio preteksto, pavyzdžiui, dėl socialinės kilmės atleidžiant specialistus, o į jų vietą skiriant nemokšas, nieko gero nebus. Tai iš tiesų buvo tarsi specialus valstybės žlugdymas.

Buvo valomos ne tik sovietinės ir ūkinės įstaigos, mokyklos, bet ir partijos komitetai. Jei kuris nors darbuotojas būtų mėginęs vykdyti nuo „partijos linijos“ kad ir labai nedaug besiskiriančią politiką, jis niekur nebūtų jautęsis saugus. Centras vienas žinojo, ką ir kaip daryti, visi kiti buvo tik jo nurodymų vykdytojai. Ne tik už pareikštą savo nuomonę, bet ir už nepakankamai stropų nurodymų vykdymą buvo baudžiama. Po Kaune atlikto miesto partijos komiteto patikrinimo, kurio metu buvo atleistas pirmasis sekretorius, LKP(b) CK biuro narys J. Grigalavičius, buvo tikrinami ir kitų miestų partijos komitetai. Partijos Vilniaus m. komiteto kadrų sekretorius P. Lukoševičius, kalbėdamas 1946 m. balandžio 4 d. vykusiame LKP(b) CK IX plenume, pasakė, kad iš partijos miesto komiteto kaip keliantys įtarimų pašalinti 150 žmonių, dalis jų suimta. Jis dėstė tokias mintis: „[...] dėl tų, kurie suimti, galime būti ramūs. Bet darbo praktika parodė, kad tie, kurių mūsų organai nesuėmė, dažnai pereina į kitą darbą, kai kurie netgi paaukštinami ir tęsia savo veiklą“²⁵. Taigi, sekretoriaus manymu, tikriausias būdas padaryti žmogų nekenksmingą - pasodinti jį į kalėjimą. Beje, taip manė ne tik čekistai, bet ir dauguma partinių funkcionierių.

Net partijos sekretoriaus pareigos neapsaugodavo nuo persekiojimų, jei tas sekretorius būdavo bent kiek liberalesnis arba jei išaiškėdavo nevisiškai „tinkama“ jo socialinė kilmė. Partijos Ukmergės aps. komiteto viename rašte apie kadrus pateikti tokie duomenys. Iš 419 apskrities nomenklatūrininkų 177 buvo partijos nariai. 1946 m. iš darbo buvo pašalinta 117 žmonių, iš jų 42 suimti kaip priešai. Atleistas partijos komiteto pirmasis sekretorius E. Matulionis, kuris žmonos nurodymu į tam tikras pareigas neva skirdavo priešiškus žmones, globojo buožes. Atleisti 39 apylinkių pirmininkai, daugiausia už ryšį su pogrindžiu²⁶. Ataskaitiniame pranešime LKP(b) VII suvažiavime, vykusiame 1952 m. rugsėjo 22-25 d., A. Sniečkus paminėjo, kad „per pastaruosius metus 8 partijos rajonų komitetų sekretoriai (Mačiulaitis, Varankevičius, Vysockis ir kt.) buvo atleisti dėl politinių motyvų“²⁷.

Buvo mėginama teoriškai pagrįsti kadrų valymo vajų tęstinumo reikalingumą. MGB Kauno sr. valdybos 1951 m. pranešime partijos komitetui rašoma: „Lietuvos buržuaziniai nacionalistai, patyrę pralaimėjimą atviroje kovoje su Lietuvos TSR darbo žmonėmis, ieško naujų kelių ir būdų kenkėjiškai veiklai“ — apsimetę lojaliais, mėgina „įlįsti“ į įstaigas, ypač į mokyklas. Pranešime išvardyta nemažai tokių mokytojų; didelė jų dalis buvo suimti²⁸.

Kaip žinoma, LKP(b) CK, norėdamas sužinoti apie kadrų padėtį apskrityse, kad galėtų priimti nutarimą, paprastai į apskritį ilgai komandiruotei nusiųsdavo savo darbuotoją, kuris po to rašydavo pažymą LKP(b) CK kadrų sekretoriui. 1947 m. pradžioje tokį pranešimą apie Rokiškio aps. kadrų „užterštumą“ parašė LKP(b) CK Kadrų skyriaus instruktorius V. Jepichinas. Rokiškyje jis buvo 1947 m. sausio 13—25 d. Pasak jo, partijos komitetas kadrais beveik nesidomi, juos tikrina tik MVD ir MGB žinybos. Tikrintojai nustatė 51 „netinkamą“ darbuotoją, tarp jų 9 MVD pareigūnus. Šie MVD pareigūnai įtartinais tapo daugiausia dėl savo giminių partizanų. Kitus 42 darbuotojus nutarta atleisti, kai kuriuos iš jų - suimti. Tų pat metų antroje pusėje Biržų aps. inspektavęs LKP(b) CK Kadrų skyriaus instruktorius Leščinskas pažymoje rašė, jog tarp vadovaujančiųjų apskrities darbuotojų yra žmonių, „svetimų tarybų valdžiai“, o „vadovaujantys partijos apskrities komiteto darbuotojai ir toliau girtuokliauja, moraliniu buitiniu atžvilgiu yra pakrikę, palaiko ryšius su buožėmis ir antitarybiniais elementais“²⁹.

Kadrų valymo vajai vyko per visą Stalino valdymo laikotarpį. Vieną tokį vajų 1950 m. sukėlė LSSR MGB ministras P. Kapralovas. Tada kėsintasi į aukštus pareigūnus iki ministrų imtinai ir į žymius mokslininkus. V. Tininio teigimu, tuo metu Lietuvoje mėginta surengti didelius valymus. Beveik sutriuškinusios atvirą ginkluotą pasipriešinimą, represinės žinybos turėjo darbuotojų perteklių ir galėjo daugiau reikalauti iš saviškių. 1950 m. liepos 28 d. P. Kapralovas LKP(b) CK antrajam sekretoriui A. Trofimovui parašė 17 puslapių raštą-memorandumą apie kai kurių ministerijų ir LSSR MA „užterštumą“, daugiausia kaltindamas kilme „iš socialiai svetimos aplinkos“. Finansų ministrui A. Drobniui buvo inkriminuojama, kad jis kilęs iš buožių, jo broliai buožės, išbėgę į Vilnių. Prie A. Drobnio pavardės dokumente yra, matyt, A. Trofimovo rezoliucija: „Į VKP(b) CK“. (P. Kapralovo raštas iš LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus buvo grąžintas į MGB.) Apie miškų pramonės ministro pavaduotoją Chaimą Alperavičių parašyta, kad jis kilęs iš kapitalistų, sionistas, jo vadovaujamoje ministerijoje vadovaujančias pareigas ėjo 8 žydai. Prie jo pavardės rezoliucija: „Atleistas“. Žemės ūkio ministro pavaduotojas Marijonas Babenskas - kilęs iš dvarininkų, jo dėdė - caro generolas. Rezoliucija: „Patikrinti“. Teisingumo ministro Jurgio Bliekos du sūnėnai žuvo „gaujoje“, jo brolis ištremtas. Rezoliucija: „Į VKP(b) CK“. Be šių žymiausius postus turėjusių pareigūnų, pranešime minimi dar 28 žymūs valdininkai ir mokslininkai; prie jų pavardžių daugiausia tokia rezoliucija: „Atleisti“.

Kadangi teisingumo ministras J. Blieka iš karto nebuvo atleistas, 1951 m. sausio 9 d. P. Kapralovas surengė naują ataką, kuri baigėsi ministro atleidimu. Tą dieną A. Sniečkui įteiktame rašte rašoma, kad J. Blieka kilęs iš buožių, nuo 1940 m. turėjo 28,6 ha, o ne 24 ha, kaip pats teigė, nuolat samdė piemenį. Sesers vyras suimtas ir nuteistas 10 metų. Įdomu, kad J. Bliekai buvo inkriminuojama tai, jog jis nebuvo represuotas Lietuvos saugumo. Rašte rašoma, kad po to, kai jis 1939 m. padavė pareiškimą dirbti apygardos teisme, Valstybės saugumo departamentas Kauno apygardos teismo pirmininkui atsakė, jog kompromituojančios medžiagos apie J. Blieką neturi, nors turėjo turėti duomenų, kad Blieka 1934 m. buvo suimtas įtarus komunistine veikla. Beje, 1934 m. J. Blieka buvo paleistas neįrodžius jo kaltės. Po šio P. Kapralovo demaršo prasidėjo naujas J. Bliekos tikrinimas, reikalauta pasiaiškinimų; galiausiai jis buvo atleistas³⁰. J. Bliekos neišgelbėjo tai, kad jis buvo atsidavęs komunistas, karo metu - karinio tribunolo narys.

Suvarius valstiečius į kolūkius, prasidėjo naujų valymų vajus. 1949 m. pradžioje vykusiame partijos Biržų aps. komiteto plenume MGB AS viršininkas N. Gerasimovas kalbėjo: „Reikia ypatingą dėmesį atkreipti į tarybinio aparato išvalymą nuo svetimų elementų. Kupreliškio valsčiuje tai iki šiol nepadaryta, valsčiaus aparate dirba svetimas elementas. Milicijos viršininko žmona agituoja prieš kolūkius, valsčiaus žemės ūkio vedėju dirba legalizavęsis banditas ir yra kiti, kurie kaip svetimi elementai negali dirbti valsčiuje“. MGB apskrities skyriaus partinės organizacijos sekretorius pabrėžė: „MGB organų dabar laukia ypač didelis darbas: kolūkius padaryti bolševikiniais ir apvalyti nuo svetimų elementų“. Jis priekaištavo, kad Pabiržės vlsč. partorgas Korsakas ne padėjo, o trukdė demaskuoti buožes³¹. 1949 m. vasarą partijos Mažeikių aps. komiteto biuras svarstė klausimą „Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu sustiprinimo“ ir priėmė nutarimą, kurio viename paragrafe rašoma: „Įpareigoti valsčių partijos sekretorius kartu su MGB poskyrių viršininkais artimiausiomis dienomis išvalyti kolūkius nuo į juos prasibrovusių priešiškų elementų“³². Tie „priešiški elementai“ daugiausia buvo buožės.

Dėl nuolatinio partijos komitetų ir represinių žinybų dėmesio kolūkiams ir ypač jų kadrams susiklostė tokia padėtis, kad kolūkių pirmininkais Stalino laikais būdavo skiriami beveik vien beraščiai, kurie ir taip ydingą kolūkių sistemą tuo metu visiškai sužlugdė. Kėdainių aps. 1949 m. vasarą iš 20 patvirtintų kolūkių pirmininkų 16 turėjo pradinį išsilavinimą, 1 buvo beraštis ir 3 - nebaigto vidurinio išsilavinimo. Tik keli jų buvo kilę iš vidutiniųjų valstiečių, visi kiti - iš samdinių arba varguolių³³. Panašiai buvo ir visoje Lietuvoje. 1950 m. Šiaulių r. buvo 145 kolūkių pirmininkai, iš jų 143 turėjo pradinį išsilavinimą, 2 - vidurinį. Iš samdinių buvo kilę 48 pirmininkai, iš varguolių - 32, iš vidutiniųjų valstiečių — 65. Tuo metu Raseinių aps. buvo 68 kolūkių pirmininkai, visi tik pradinio išsilavinimo. Iš samdinių buvo kilę 19, iš varguolių - 31, iš vidutiniųjų valstiečių - 18³⁴. Kadangi dauguma tų „patikimų“ beraščių ne ką tesugebėjo, prasidėjo pirmininkų keitimo vajai; jų buvo keletas. 1952 m. Šeduvos r. buvo pakeista 54 proc. pirmininkų, Joniškio - 50 proc., Anykščių - 48 proc., Prienų - 43 proc.³⁵

„Tvarkant“ kadrus, ir politiškai nepatikimi asmenys, ir kriminaliniai nusikaltėliai, ir nemokšos buvo vertinami vienodai. Štai kaip skamba partijos Biržų aps. komiteto biuro 1948 m. balandžio 26 d. posėdžio, kuriame buvo svarstomi vartotojų kooperatyvo kadrai, vienas nutarimo punktas: „Įpareigoti vartotojų kooperatyvo sąjungos vadovus Plečkaitį ir Gerą tuoj pat išvalyti vartotojų kooperatyvų sistemos kadrus nuo svetimų klasių elementų, buvusių prekybininkų, spekuliantų, policininkų, vagių, sukčių ir įvairių perėjūnų. Prekybinių organizacijų kadrus sukomplektuoti iš patikrintų, Tarybų valdžiai ištikimų darbuotojų“³⁶. Vadovai taip pat pakliūdavo į spąstus - kai kurie iš jų neturėjo nieko prieš išvaromus darbuotojus, bet, jei norėjo likti savo postuose, turėjo paklusti partijos komitetų diktatui.

Pamažu partinių funkcionierių ir ypač čekistų dėmesys pradėjo vis labiau krypti į mokyklas. Idealizmo vedami jauni žmonės nepaisydami grėsmių buvo linkę aukotis. Čekistai mėgino suvokti jaunimo elgesio motyvus, tačiau vadovaudamiesi klasių kovos dėsniu dažniausiai nepajėgdavo to padaryti. 1949 m. LSSR MGB ministras P. Kapralovas nusiuntė A. Sniečkui 10 puslapių pranešimą apie jaunimo pogrindinę veiklą. Iš dalies patikrinę čekistai konstatavo, kad aukštosios mokyklos užterštos „socialiai svetimais“ žmonėmis. VU tokių nustatyta 136 žmonės, šešiose Kauno aukštosiose mokyklose nustatyti 424 studentai, kilę iš buožių. 1948 m. dėl politinių motyvų iš Kauno mokyklų pašalinta 200 žmonių. Tais pat metais Lietuvoje buvo atskleista 41 antisovietinė jaunimo organizacija, suimti 278 jų dalyviai³⁷.

Nors niekam nebuvo paslaptis susidorojimai dėl politinių įsitikinimų ar socialinės kilmės, visgi stengtasi tuos reikalus kuo labiau įslaptinti. Antai 1949 m. pavasarį Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir partinės organizacijos sekretorius prašė partijos Širvintų aps. komiteto sekretoriaus atsiųsti II kurso studentės J. Bvilingaitės „politinę charakteristiką“. Raštas baigiamas prašymu: „Charakteristiką siųskite slapta“³⁸. Kiti to instituto paklausimai baigdavosi tokiu pat sakiniu.

Visi partijos komitetai kadrus valė stropiai (nors niuansų buvo), tačiau kai kurie tą darė itin kruopščiai, kartais prieštaraudami net aukštesnėms instancijoms. Vienas iš tokių buvo partijos Kauno aps. komitetas ir ypač jo sekretorius Vladas Bieliauskas. Jis nesutiko, kad 1949 m. sviesto ir sūrių pramonės kontoros valdytoju būtų paskirtas tresto siūlomas A. Žemaitis, o siūlė savo kandidatą - komunistą V. Klašnikovą. 1949 m. rudens pradžioje V. Bieliauskas pranešė LSSR švietimo ministrui Albertui Knyvai, kad ministerija į Jonavos mokyklą mokytojauti paskyrė P. Pakštaitį, bet kadangi vokiečių okupacijos metais jis „nevisiškai gerai laikėsi“, prašė jį atšaukti, nes „priešingu atveju LKP(b) apskrities komitetas bus priverstas pranešti LKP(b) CK apie skirstymą ir rekomendavimą apskritims politiškai nepatikimų mokytojų“. Jam buvo atsakyta, kad LKP(b) CK ir ministerija žino apie minėto asmens praeitį, mėgina jį patikrinti skirdama jam eilinio mokytojo pareigas (iki tol dirbo direktoriumi), o jei netiks - pašalins³⁹.

Norėdamas parašyti Rokų pradinės mokyklos mokytojos M. Ambrazienės charakteristiką (mat „tiksliai nustatyti Ambrazienės kilimą iš buožinio elemento nepavyko“), V. Bieliauskas paklausimus išsiuntinėjo ne tik į buvusias mokytojos darbovietes, bet ir buvusioms bendradarbėms⁴⁰.

LSSR švietimo ministro pavaduotojas S. Lopajevas 1950 m. pradžioje rašė partijos Kauno aps. komiteto sekretoriui, jog ministerijos Kadrų skyrius gavo atleistos už ištremtą tėvą Kauno aps. Boniškių pradinės mokyklos mokytojos S. Leonavičiūtės prašymą leisti jai toliau mokytojauti. LKP(b) CK sekretorius S. Filipavičius atsakė, jog nerekomenduoja to daryti, nes, be minėto ištrėmimo, yra ir daugiau „negerų“ dalykų: 1948 m. buvo suimta mokytojos sesuo, o ji pati, dirbdama Raseinių aps., buvo aktyvi „banditų“ pagalbininkė⁴¹.

Skiriant bet kurias pareigas žmogui pagal svarbiausią kriterijų - jo politinę ištikimybę ir neatsižvelgiant į kitus dalykus, pasitaikydavo kurioziškų atvejų. Antai Kretingos vaikų lopšelį lankančių vaikų tėvai 1949 m. pabaigoje skundėsi partijos komitetui, kad „chroniška gonorėja serganti“ F. Žabonaitė dirba auklėtoja. Iš gydytojo gavus pažymą apie jos ligą, ji buvo atleista, tačiau pasiskundė, kad jos tėvas ir brolis buvo „banditų“ sušaudyti, ir buvo grąžinta į darbą⁴².

Beje, įtariami ir įvairiai tikrinami buvo ne tik lietuviai. Po karo į Lietuvą dirbti ar mokytis dėl įvairių priežasčių - ieškodami geresnio gyvenimo ar darbo ir susiklosčius aplinkybėms (buvo komandiruoti) - atvyko nemažai žmonių, daugiausia iš Rusijos. Ypač daug jų atvyko į Vilnių ir Klaipėdą, iš kur karo metu ar pokariu buvo pasitraukę dalis vietos gyventojų, laikiusių save lenkais ar vokiečiais. Į kai kurias mokyklas, pavyzdžiui, į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, rusai buvo priimami noriau negu lietuviai. Įstojusius į tą mokyklą moksleivius čekistai ir toliau įdėmiai tikrindavo. LSSR MGB ministras P. Kapralovas 1951 m. rudenį rašė LKP(b) CK antrajam sekretoriui A. Trofimovui, jog ir ta mokykla „užteršta“. Jis išvardijo 17 įtartinų moksleivių, tarp jų 5 lietuvius: P. Daugėlos vienas dėdė - L. Buivis - partizanavo ir žuvo, kitas dėdė ištremtas; P. Paškovskio tėvas buvo vokiečių nelaisvėje, išlaisvintas anglų. Belaisviu buvo ir S. Barinovo tėvas. Panašiomis „nuodėmėmis“ buvo kaltinami ir kiti -tėvai teisti, išbuožinti ir pan. Tik V. Sasnauskas, kurio dėdė partizanavo, kaltintas dar ir tuo, kad jis pats palaikė ryšį su partizanais⁴³.

Iki pat Stalino mirties ir net po jo mirties maždaug iki 1954 m. kadrų politikoje nebuvo jokių pakitimų (tiesą sakant, tų pakitimų nedaug buvo ir per visą okupacijos laikotarpį iki 1990 m., tačiau visgi tas žmonėms itin opus klausimas postalininiu laikotarpiu nebuvo taip vulgariai sprendžiamas; „įtartiniems“ asmenims nebuvo leidžiama užimti vadovaujančių postų, jie gaudavo žemesnes pareigas; žmones tikrindavo saugumas, kadrų skyriai, partijos komitetai ir profesinės sąjungos, tačiau iš darbo masiškai nešalino). Paskutiniaisiais Stalino valdymo metais ir per kelis 1953 m. mėnesius, kai faktiškai valdė L. Berija, kadrų klausimas vėl buvo iškilęs, nors dauguma „įtartinų“ asmenų iki to laiko jau buvo iš darbo pašalinti. 1953 m. vasario 10 d. LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl politinio budrumo susilpnėjimo parenkant kadrus“. Netrukus po šio nutarimo partijos Alytaus r. komiteto plenume buvo išvardyti 8 asmenys, dirbantys įvairų ūkinį darbą (iki pardavėjos ir konduktorių), kuriais reikėtų atsikratyti. Nutarta: „Griežtai bausti neapdairius darbuotojus, kurie yra nebudrūs, pažeidžia stalininį kadrų parinkimo principą, leidžia kadrus užteršti politiškai nepatikimais elementais [...]. Lietuvos KP rajono komiteto biuras ypač atkreipia visų vadovų dėmesį į tai, kad reikia negailestingai demaskuoti nepribaigtas buržuazinių nacionalistų, buožių ir priešiškų klasių elementų liekanas, pašalinti juos iš visų vadovaujančiųjų ir materialiai atsakingų postų, kur jie galėjo prasiskverbti dėl atskirų darbuotojų politinio trumparegiškumo ir neapdairumo“⁴⁴.

To meto partinių funkcionierių požiūrį į kadrus gerai atspindi partijos Kėdainių r. komiteto biuro ir plenumo nutarimai. 1953 m. pradžioje vykusiame IV rajono komunistų plenume „Pergalės“ kolūkio pirmininkas Pacauskas taip kalbėjo apie Šėtos MTS: „Kadrai užteršti, kontrolierius mechanikas Juknevičius anksčiau tarnavo Plechavičiaus armijoje - kaip jis prižiūrės traktorių remontą?“ Vėlyvą pavasarį vykusiame VII plenume, kuriame buvo svarstomas kadrų klausimas, visi kalbėjusieji ką nors skundė. Partijos r. komiteto antrasis sekretorius Iljinas kalbėjo: „Draugai iš Šėtos MTS niekaip nenori suprasti, kad kadrai lemia viską ir todėl techniką galima patikėti tik žmonėms, besąlygiškai atsidavusiems tarybinei Tėvynei“. Plenumo nutarime rašoma, jog kadrai ypač užteršti vartotojų kooperatyvų sąjungoje, švietimo įstaigose (kalbėta, kad po egzaminų bus atleista 12 mokytojų), vykdomojo komiteto sveikatos apsaugos skyriuje, finansų skyriuje ir kitur. Buvo pasakyta ir gana įdomi žinia: „Yra atvejų, kai rajono teismas gina asmenis, atleistus dėl politinių motyvų [...]“⁴⁵. Tikriausiai taip įvykdavo todėl, kad maskuodami tikruosius atleidimo motyvus viršininkai daugiausia stengdavosi atleisti tarsi už blogą darbą ar prasižengimus, kurių darbuotojas nebūdavo padaręs. Prieš tai biure buvo svarstomas klausimas dėl žemės ūkio artelės nuostatų pažeidimų Šėtos kolūkyje. Nors ūkiniai rodikliai buvo geri, rasta daug pažeidimų, tarp jų ir tokių: „[...] daugelyje atsakingų postų dirba asmenys, nekeliantys politinio ir dalykinio pasitikėjimo; antai fermų vedėju dirba Smetona, kurio žmonos tėvai išvežti į atokius Tarybų Sąjungos rajonus kaip buožės. Taip pat ištremti už LTSR ribų ir laukininkystės brigados brigadininko Dambrausko žmonos tėvai“. Nutarime nurodoma juos atleisti⁴⁶.

ATLEISTŲ IŠ DARBO ŽMONIŲ SKAIČIUS LIETUVOJE. 1946 m. vasario 25 d. LKP(b) CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas ataskaitoje VKP(b) CK Kadrų valdybai pateikė duomenis apie tai, kiek žmonių buvo atleista iš valstybinės tarnybos iki 1945 m. spalio 15 d. Jis rašė, kad miestuose ir apskrityse iš valstybinės tarnybos atleisti 3773 žmonės, tarp jų 1732 dėl politinių motyvų, iš jų 652 suimti. Valymai ne visur buvo vienodai intensyvūs. Daugiausia atleista Ukmergės aps. - 615, Trakų - 502, Raseinių -324, Rokiškio - 196 žmonės. Tuo pat metu Lazdijų aps. atleista tik 13, Joniškio — 28 žmonės ir t. t. Miestuose daugiausia atleista Klaipėdoje — 353 žmonės, o Kaune — tik 167. Įvairiose įstaigose buvo atleisti 2354 darbuotojai, tarp jų 2313 - dėl politinių motyvų, iš jų 105 suimti. Daugiausia atleistų buvo LSSR prekybos liaudies komisariato sistemoje - 703, geležinkelių valdyboje - 434, vartotojų kooperatyvų sąjungoje - 327 ir t. t. Iš viso Lietuvoje iki 1945 m. spalio 15 d. buvo atleisti 6127 žmonės, tarp jų 4045 dėl politinių motyvų, iš jų 747 buvo suimti⁴⁷.

Per visus 1945 m. iš įvairių įstaigų buvo atleisti 7128 darbuotojai, iš jų dėl politinių priežasčių - daugiau kaip 4 tūkst. 1946 m. buvo atleisti atitinkamai 6639 ir 2535 žmonės. Represinių struktūrų duomenimis, 1944-1953 m. buvo suimti 6267 tarnautojai, tarp jų 1945—1947 m. — 5190 žmonių. Jų vietoms užimti vien 1944 m. liepos-1945 m. balandžio 1 d. Maskva į Lietuvą atsiuntė 8482 darbuotojus⁴⁸. Intensyviausiai kadrai buvo valomi 1945—1947 m. Atleistųjų vietas dažniausiai užimdavo beraščiai iš vietinių patikimųjų arba atvykėliai iš Rusijos. Stalininiu laikotarpiu dėl įvairių motyvų iš darbo buvo atleista ne viena dešimtis tūkstančių žmonių, iš jų daugiau kaip pusė - dėl politinių motyvų. Reikia turėti omenyje, kad dalis neva dėl nekompetencijos atleistų darbuotojų taip pat buvo atleisti dėl politinių motyvų, tik tie atleidimai būdavo dangstomi kitomis priežastimis. Buvo tūkstančiai darbuotojų, kurie darbe persekiojami dėl politinių motyvų patys paduodavo pareiškimus prašydami atleisti iš darbo. Tokie asmenys nepateko į jokias statistikas.

Kaip ir buvo tikėtasi, okupacijos pradžioje valymai prasidėjo nuo vadovaujančiųjų darbuotojų. SSRS NKVD—NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka 1945 m. pabaigoje pranešė VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui M. Suslovui ir A. Sniečkui, kad patikrinus 12 apskričių iš darbo atleisti 5 valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir 4 suimti. Apylinkių pirmininkų buvo atleista 23 ir suimta 21. Truputį vėliau jis pateikė dar 42 valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų sąrašą, nurodydamas, kad jie turi būti atleisti. Atleidimo motyvai daugiausia dvejopi - arba tie pirmininkai girtuokliauja ir nieko neveikia, arba antisovietiškai nusiteikę. Pateiktas ir apylinkės pirmininkų, kuriuos reikia atleisti, sąrašas, jame - 181 pavardė⁴⁹.

A. Sniečkus 1946 m. lapkričio 22-24 d. vykusiame LKP(b) CK XI plenume pranešė, kad 1945 m. iš respublikos, apskričių ir miestų valdymo įstaigų pašalinta per 600 darbuotojų, o iš valsčių ir apylinkių - iki 700 žmonių. 1946 m. iš respublikos, apskričių ir miestų valdymo įstaigų pašalinta per 400 žmonių⁵⁰.

Beje, A. Sniečkaus pateikti skaičiai sunkiai suprantami; neaišku, kas priskiriama vienai ar kitai atleistųjų kategorijai. Prieš tai, 1946 m. balandžio 4 d. vykusiame LKP(b) CK IX plenume jis teigė, kad 1945 m. į partinį, sovietinį ir ūkinį aparatą parinkta 4490 žmonių, o iš jo kaip netinkantys, priešiški ir įtartini pašalinti per 4 tūkst. vadovaujančiųjų darbuotojų⁵¹. Taigi vienu atveju jis kalbėjo apie 1300 iš valdžios aparato atleistų darbuotojų, kitu atveju - apie daugiau kaip tris kartus didesnį skaičių.

Masiniai kadrų valymai daugiausia vyko okupacijos pradžioje, vėliau jų mastai sumažėjo. A. Sniečkus LKP(b) CK XIII plenume, vykusiame 1952 m. liepos 26-29 d., gyrėsi, kad per pastaruosius dvejus metus į atsakingą darbą buvo paskirti 7945 „draugai“, iš jų 58 proc. sudarė komunistai, 66 proc. - lietuviai, 20 proc. - moterys. Pasak jo, kolūkių pirmininkais prieš pusantrų metų dirbo tik 418 komunistų, o tuo metu - 1192, arba per 43 proc. visų kolūkių pirmininkų. A. Sniečkus džiaugėsi augančiu darbuotojų išsilavinimu. Jis pateikė tokius skaičius: iš 2755 respublikos, sričių, miestų ir rajonų vadovaujančiųjų darbuotojų (t. y. nomenklatūros grietinėlės) 308 turėjo aukštąjį išsilavinimą (11 proc.), 520 (19 proc.) - nebaigtą aukštąjį, 842 (31 proc.) - vidurinį. Taigi bent kiek mokslo ragavusių pareigūnų buvo 61 proc.⁵²

LKP(b) CK NUTARIMAI KADRŲ KLAUSIMAIS. Kaip ir dauguma kitų represinių nurodymų, nurodymai kadrų valymo klausimais ėjo iš LKP(b) CK, nors daugumai partijos apskričių ir miestų komitetų užteko „klasinės nuovokos“ patiems imtis to darbo. Tuo metu valdžioje buvusių prasčiokų neapykanta inteligentams, šviesuomenei, doriems ir tikintiems bei kitaip nei jie mąstantiems žmonėms buvo tikra ir gili. Dar iš centro paraginus, kadrų valymo imtasi iš peties.

Apie tai, kad reikia valyti kadrus, kalbėta LKP(b) CK IV plenume, vykusiame 1944 m. gruodžio 27-30 d. Priimtoje rezoliucijoje rašoma, jog kai kurie darbuotojai taikstosi su nacionalistais, todėl prarado budrumą, į kai kurias organizacijas įsiskverbė liaudies priešai, kad ten kenktų. Ypač daug priešiškų klasių elementų yra LSSR žemės ūkio ir Prekybos liaudies komisariatuose. Parenkant kadrus, „reikia atsižvelgti į politines ir dalykines savybes“* ⁵³. Kaip ne kartą minėta, apie „dalykines savybes“ buvo kalbama dažniausiai tik tarp kitko. Žmogus, tais laikais perėjęs į komunistų pusę, ypač įstojęs į partiją ar komjaunimą, galėjo beveik būti ramus dėl savo karjeros, jei tik laikydavosi priimtų žaidimo taisyklių. Tik Stalinui mirus, po truputį pradėta iš pareigų šalinti visiškus beraščius, tačiau tie iš jų, kurie sugebėjo baigti kokius nors pagreitintus kursus ar partines mokyklas, liko valdžioje.

Buvo priimta keletas LKP(b) CK biuro nutarimų vien kadrų klausimais. LKP(b) CK biuro 1945 m. kovo 9 d. nutarime konstatuota, kad valdymo aparatai, ypač liaudies komisariatų, neišvalyti nuo „priešiškų ir politiškai įtartinų elementų“. CK kadrų sekretoriui M. Junčui-Kučinskui ir Organizaciniam instruktorių skyriui nurodyta sudaryti konkretų „išvalymo“ planą, tam darbui pasitelkiant represines žinybas.

LKP(b) CK V plenume, vykusiame 1945 m. balandžio 10-12 d., buvo svarstomi trys klausimai - apie kadrus, sėją ir priėmimą į partiją. Kadrų klausimu pranešimą skaitęs A. Sniečkus praplėtė tų žmonių, kuriuos reikėtų „išvalyti“, ratą. Jis kalbėjo, kad kenkti ir sabotuoti į įvairias įstaigas yra siunčiami žmonės, kurių praeitis nepriekaištinga. A. Sniečkus nurodė ne vien tikrinti darbuotojų anketas („tai - praeitis“), bet ir analizuoti jų elgesį, darbą. Pasak jo, LSSR prekybos, Žemės ūkio ir kai kurie kiti liaudies komisariatai nevalo kadrų, neiškelia į vadovaujančius postus darbininkų, valstiečių, darbo inteligentijos⁵⁴. Plenumo rezoliucijoje kadrų klausimais nurodoma, jog svarbiausia partinių, ūkinių ir sovietinių organizacijų užduotis - kovoti su „lietuviškai vokiškais nacionalistais“ ir atsikratyti taikstymosi su jais nuotaikų. Pabrėžiama, kad būtina „išsivalyti nuo priešiško ir įtartino elemento“. Į vadovaujančius postus reikia skirti patikrintus eilinius darbininkus, darbo valstiečius ir inteligentus, kurie kovojo su vokiečiais ir nacionalistais. Rezoliucijoje nurodoma sukurti kadrų rezervą, į aukštąsias mokyklas priimti darbininkų, samdinių, valstiečių ir inteligentų vaikus. Taip pat nurodoma visuotinai studijuoti „VKP(b) trumpąjį istorijos kursą“ ir Stalino veikalą „Apie TSRS Didįjį Tėvynės karą“⁵⁵.

Kadrų klausimai buvo gvildenami beveik kiekviename LKP(b) CK biuro posėdyje ar plenume. 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykusiame LKP(b) CK VII plenume, be visų kitų reikalų, buvo nurodyta CK biurui, partijos miestų ir apskričių komitetams „padidinti bolševikinį budrumą ir iš viso valstybinio, kooperatinio bei ūkinio aparatų išvyti ten pralindusius lietuviškai vokiškus nacionalistus“ ir apie jų išvijimą paskelbti spaudoje. Tame plenume VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas iškėlė šūkį: „Išvalyti tarybinį ūkinį aparatą nuo priešiškų ir įtartinų elementų“ (jis vienas pirmųjų nurodė smogti ne tik „priešams“, bet ir „įtartiniems“ asmenims, t. y. tiems, kurie galbūt yra priešai tik vaizduotėje; vėliau komunistai nuskriaudė labai daug savo vaizduotėje sukurtų priešų; neaiškiai apibrėžtas objektas leido savavaliauti ir suvedinėti asmenines sąskaitas). 1946 m. lapkričio 22-24 d. vykusiame LKP(b) CK XI plenume konstatuota, kad partijos komitetai iki tol dar neišvalė valstybinių ir kooperatinių įstaigų nuo buržuazinių ir kitų antisovietinių elementų⁵⁶.

1945 m. spalio mėn. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą apsvarstęs, kaip vykdomi CK V ir VII plenumų nutarimai apsivalyti nuo „politiškai įtartinų elementų“ maisto pramonės sistemoje. Šiame nutarime išvardyta daug įvairių įstaigų bei įmonių darbuotojų, kurių vieni praeityje buvo turtingi, kiti palaiko ryšį su pogrindžiu, treti dirbo vokiečiams ir t.t. Priekaištauta, kad per metus tik 7 darbininkai paskirti įmonių vadovais, o komisariate nedirba nė vienas buvęs darbininkas. Rasta dar daugybė kitokių „negerovių“. Nurodyta sutvarkyti tos pramonės šakos nomenklatūrą, surengti komisariato darbuotojų atestaciją, pertvarkyti kadrų skyriaus darbą ir t. t.⁵⁷

Kaip duodantys toną visoms tos ūkio šakos darbuotojams, liaudies komisariatai (nuo 1946 m. pavasario — ministerijos) LKP(b) CK biuro visą laiką nuolat tai vienas, tai kitas buvo tikrinami. 1946 m. kovo 22 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl LTSR finansų liaudies komisariato išvalymo nuo priešiškų ir įtartinų elementų“. Liaudies komisarui A. Drobniui buvo priekaištaujama, kad jis nepakankamai kruopščiai „valo“ kadrus. Pateiktos darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, pavardės⁵⁸.

Kad nutarimai būtų svaresni ir turėtų įstatymo galią, LKP(b) CK kartais pasitelkdavo ir LSSR LKT. 1945 m. spalio 3 d. nutarimą su A. Sniečkumi pasirašė ir M. Gedvilas. Tame nutarime nurodoma per tris dienas parengti priemonių planą, kaip „tarybinį ir ūkinį aparatą išvalyti nuo svetimų ir politiškai įtartinų asmenų“, o po savaitės pateikti ataskaitas LKP(b) CK ir LSSR LKT, kas padaryta tvarkant kadrus. Grasinama žinybų vadovams, kad jeigu „neišvalys“ savų aparatų, tai bus vertinama kaip priešų slėpimas ir taikstymasis su jais⁵⁹.

Kadrai vis labiau buvo tvarkomi sistemą subiurokratinant. 1945 m. viduryje LKP(b) CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas partijos komitetams išsiuntinėjo raštą ir 7 formas, kurias reikėjo užpildyti nurodant kadrų padėtį 1945 m. Forma Nr. 3 vadinosi „Aparato išvalymas nuo svetimų ir politiškai nepatikimų elementų“, joje reikėjo nurodyti atleistojo pareigas, kiek darbuotojų atleista, iš jų dėl politinių motyvų, dėl dalykinių savybių, dėl kitų priežasčių, kiek suimta⁶⁰. Prieš tai M. Junčas-Kučinskas visų partijos komitetų prašė kiekvieno mėnesio 1 d. atsiųsti pranešimą apie atleistus, suimtus ir naujai paskirtus darbuotojus. Ilgainiui reikalauta vis detalesnių duomenų. 1947 m. LKP(b) CK Kadrų skyrius partijos komitetams išsiuntinėjo kadrų ataskaitų schemas, kuriose buvo 15 paragrafų. Visą stalininį laikotarpį dėmesys kadrams nemažėjo, bet jų tvarkymo pagrindai buvo padėti 1945—1946 m.

PARTIJOS APSKRIČIŲ IR RAJONŲ KOMITETŲ PASTANGOS VALYTI KADRUS NUO „SVETIMŲ ELEMENTŲ“. LKP(b) CK nuolat raginami, o ir patys turėdami „klasinę sąmonę“, partijos komitetai vieni staigiau ir nuodugniau, kiti lėčiau ir paviršutiniškiau pradėjo „valyti“ apskričių ir miestų kadrus. Visoje Lietuvoje tie valymai buvo labai skausmingi.

Iš pradžių apskrityse partijos komitetai sudarinėjo plačius įgaliojimus turinčias komisijas kadrams patikrinti, į kurias paprastai įėjo NKVD ir NKGB apskričių skyrių viršininkai (tai buvo ne tos pačios 3—5 žmonių komisijos, kurias vėliau, jau po 1945 m., sudarinėjo partijos komitetai; šios didžiosios komisijos parengė dirvą tolesniems tikrinimams). NKGB skyrių viršininkai apie tų komisijų veiklą siuntė ataskaitas LSSR valstybės saugumo liaudies komisarui A. Guzevičiui. Zarasų aps. tokia komisija buvo sudaryta 1945 m. kovo 27 d. Ji nustatė, kad pramonės kombinate dirbo 132 žmonės, iš jų 27 - „socialiai svetimi ir išdavikai“, apskrities vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriuje iš 20 darbuotojų tokių buvo 4, paruošų įgaliotinio įstaigoje iš 31 — 8, sveikatos apsaugos skyriuje, ligoninėje, ambulatorijoje -18 ir t.t. 14 patikrintų organizacijų ir įstaigų rasti 6 tėvynės išdavikai, 44 represuotųjų giminės, 15 dirbę vokiečių žvalgyboje, 30 „kitokio antitarybinio elemento“. Ataskaitos pabaigoje rašoma, jog bus dirbama toliau, o „asmenis, apie kuriuos per patikrinimą nustatyta, kad jų praeitis antitarybinė ir svetima, imame agentūriškai apdoroti“. Buvo reikalaujama tam tikrų skaičių. Kai NKGB Telšių AS viršininkas Vasilijus Ulanovas po analogiško patikrinimo parašė, jog nustatyta nedaug prasižengusių asmenų (iš 315 švietimo darbuotojų suimti tik 3), ant tos ataskaitos atsirado rezoliucija: „NKGB Telšių apskrities skyriui reikia padėti“. Matyt, kai kur komisijų nariai dirbo atskirai, „pagal savo liniją“. NKGB Kėdainių AS viršininkas J. Rugienis po įtartinų asmenų sąrašu parašė, jog „apie visus aukščiau išvardytus asmenis mes pranešėme KP(b) apskrities komitetui, kad būtų imtasi atitinkamų priemonių“61. Beje, pasakymas, kad įtartini asmenys „imami agentūriškai apdoroti“, reiškė ir tai, jog sutikę su čekistais bendradarbiauti asmenys galėjo turėti galimybę išvengti persekiojimų.

Tikrąjį atleistųjų skaičių vargu ar pavyks nustatyti, nes partijos komitetų ir represinių žinybų dokumentuose daug prieštaringų duomenų. Tam pagrįsti tinka kad ir toks pavyzdys. LKP(b) CK V plenume, vykusiame 1945 m. balandžio 10-12 d., kadrų klausimu kalbėjęs partijos Vilniaus m. komiteto kadrų sekretorius P. Lukoševičius teigė, kad iki balandžio 1 d. per tris mėnesius „išvalyta“ apie 1 tūkst. žmonių, o iš viso Vilniuje jau „išvalyta“ 1394 žmonės, iš jų 215 vadovaujančiųjų darbuotojų. Daugiausia - 319 - atleista iš Vilniaus m. vykdomojo komiteto, iš jų 105 vadovaujantys ir atsakingi darbuotojai. Lengvojoje pramonėje atleista 195 žmonės, maisto pramonėje - 164 ir t. t.⁶² Tuo tarpu LKP(b) CK kadrų sekretoriaus 1946 m. vasario 25 d. ataskaitoje rašoma, kad beveik per visus 1945 m. Vilniuje atleista tik 90 žmonių. Be abejo, didžioji dalis jų dirbo įvairiose įstaigose, iš kurių atleisti darbuotojai buvo išvardyti atskirai, bet, tarkime, asmenys, atleisti iš vykdomojo komiteto, tarsi ir niekam nepriskiriami⁶³.

LKP(b) CK atsakingieji organizatoriai nuolat tikrindavo, kaip kadrų valymą atlieka partijos komitetai. Aplankę vienas apskritis jie rašydavo, kad dar ne viskas padaryta (minėdavo Šiaulių aps. ir miestą, Joniškio aps.), o aplankę Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų aps., išvardiję, kas buvo pašalintas iš pareigų, teigė, kad buvę trūkumai ten jau ištaisyti⁶⁴.

Tie partijos komitetai, kurių pirmieji sekretoriai buvo artimesni čekistams, matyt, kadrus „valydavo“ intensyviau. 1948 m. balandžio 1 d. atsiskaitydamas apie biuro darbą partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas pabrėžė, kad per dvejus metus iš įvairių organizacijų (paruošų, vartotojų kooperatyvų, mokyklų ir kt.) kaip politiškai nepatikimi ar neatitinkantys dalykinių reikalavimų atleista per 300 žmonių⁶⁵. Tuo metu kitose apskrityse pagrindinis valymo vajus jau buvo pasibaigęs.

Naujus valymo vajus sukeldavo nauji LKP(b) CK biuro ar plenumų nutarimai. Po LKP(b) CK X plenumo, kuriame buvo svarstoma, kaip iš esmės pertvarkyti darbą, taip pat ir su kadrais, partijos Kauno m. komiteto kadrų skyrius nuo 1946 m. liepos 1 iki rugsėjo 1 d. tikrino miesto sovietines, komjaunimo, ūkines ir prekybines organizacijas. Buvo atleisti 279 darbuotojai, iš jų dėl politinių sumetimų - 181, dėl dalykinių savybių - 98⁶⁶.

Kadrų klausimas buvo nuolat svarstomas partijos komitetų biuruose. 1947 m. pavasarį partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuras greta kitų klausimų svarstė ir kadrų padėtį vykdomajam komitetui pavaldžiose įstaigose. Vien 1947 m. pradžioje partijos komiteto pasiūlymu iš darbo buvo atleisti 4 švietimo sistemos darbuotojai, 5 - sveikatos apsaugos, 8 - finansų skyriaus, 8 - valsčių tarybų, 3 - apylinkių tarybų darbuotojai. Konstatuota, kad, neišsamiais duomenimis, dar liko 47 žmonės, „savo veiksmais besistengiantys sugriauti tarybinių organų darbą apskrityje“. Tarp jų paminėta ligoninės chirurginio skyriaus seselė Sabolienė, buvusi buožė, jos vyras - smetoninis karininkas, ji vokiečių okupacijos metais buvo ligoninės vedėja; valytoja Čižauskienė, sanitarės Moderšpovienė ir Čižauskienė - vokietės repatriantės ir t.t.⁶⁷ Pirmiausia buvo puolami apskričių centruose dirbantys žmonės, nes jie buvo geriau matomi, vėliau atkreiptas dėmesys į valsčius, dar vėliau - ir į apylinkes.

Partijos komitetai yra priėmę daugybę nutarimų „dėl kadrų išvalymo“. Kai kurie jų būdavo labai neapibrėžti, neįpareigojantys. Antai 1948 m. rugpjūčio 9 d. partijos Kėdainių aps. komiteto biuro priimtame nutarime buvo toks paragrafas: „Įpareigoti valsčių sekretorius, partorgus, vykdomojo komiteto pirmininką drg. Palšį imtis veiksmingų priemonių sustiprinant apylinkių tarybas, išvalant valsčių ir apylinkių tarybinį aparatą nuo priešiškų elementų, atidžiai per MVD ir MGB organus patikrinant įtartinus bei nesugebančius dirbti asmenis ir išsivalyti“⁶⁸. Tačiau daugelyje nutarimų nurodomos tikslios datos (jos dažniausiai likdavo tik popieriuje, bet prireikus bet kuris valdžios pareigūnas galėjo būti kritikuojamas už tai, kad iki tam tikros datos neįvykdė nurodytų darbų ar užduočių). Partijos Raseinių aps. komiteto biuras, 1948 m. pavasarį apsvarstęs klausimą „Dėl politinės padėties Viduklės valsčiuje“, nurodė „per dvi savaites nuo svetimų mums žmonių išvalyti valsčiaus vykdomojo komiteto aparatą, liaudies gynėjų būrį ir kitas organizacijas“. Po pusės mėnesio priimtame biuro nutarime MGB Šimkaičių VP viršininkui Jotautui nurodyta sutriuškinti pogrindį per du mėnesius, o valsčiaus aparatą išvalyti per penkias dienas⁶⁹.

AUKŠTŲJŲ IR VIDURINIŲ MOKYKLŲ KADRŲ VALYMAS. Šiomis mokyklomis, inteligentų ir specialistų rengimo „kalvėmis“, komunistai ir čekistai ypač domėjosi. Represiniai organai aukštosioms mokykloms daug dėmesio skyrė ne vien dėl dėstytojų kadrų ir studentų kontingento, bet ir todėl, kad jose nuolat veikė pogrindinės jaunimo organizacijos, dažniausiai turėjusios ryšių su kuria nors partizanų rinktine ar būriu. Komunistai per kadrų skyrius ir rektoratus daugiausia domėjosi studentų socialine kilme, jų pačių ir ypač tėvų praeitimi. Panaši padėtis buvo ir gimnazijose (vėliau - vidurinėse mokyklose). Čekistai ir įvairūs partijos komitetai bei čekistų filialai - kadrų skyriai stengėsi užkirsti kelią į aukštąsias mokyklas „įtartiniems“ jaunuoliams, o jau įstojusius visaip filtravo, ieškodami juos kompromituojančių duomenų. Radus tokių duomenų, nebūdavo leidžiama baigti net gimnazijos. Tai buvo viena iš komunistų plano pakeisti žmones dalių. Okupacijai pritariantys asmenys būdavo iškeliami, o jai nepritariantys ir „iš svetimos socialinės aplinkos“ - šalinami ar net fiziškai sunaikinami.

Jau prieš pirmąjį okupuotos Lietuvos jaunimo stojimą į aukštąsias mokyklas - 1945 m. liepos 6 d. LKP(b) CK ir LSSR MT paskelbė nutarimą „Dėl 1945/46 mokslo metų studentų atrankos į Lietuvos aukštąsias mokyklas“. Jame ministerijoms ir valdyboms nurodyta į aukštąsias mokyklas priimti kuo daugiau darbininkų, valstiečių, samdinių vaikų ir neleisti įstoti „priešiškiems elementams ir lietuviškai vokiškų nacionalistų rėmėjams“. Nurodyta reikalauti, kad stojantieji į mokyklas užpildytų anketas ir turėtų apskričių ar miestų vykdomųjų komitetų charakteristikas apie socialinę kilmę. Anketoje buvo 25 klausimai, dar 5 klausimais ją vėliau papildė LSSR valstybės saugumo liaudies komisaras A. Guzevičius. Anketoje buvo klausimas, ką veikė, tarkime, vokiečių okupacijos metais ne tik pats stojantysis, bet ir jo artimieji (tėvas, motina, broliai, seserys, vyras ar žmona). Buvo klausiama, ar yra represuotų artimų giminių, ar buvo sumažinta tėvų žemė ir t.t. Už neteisingai užpildytą anketą grasinta pašalinti iš aukštosios mokyklos⁷⁰.

Per pirmuosius stojamuosius egzaminus 1945 m. vien į dvi didžiausias Lietuvos aukštąsias mokyklas - Vilniaus ir Kauno universitetus (tuo metu Lietuvoje buvo 9 aukštosios mokyklos) -buvo atsijota, daugiausia dėl socialinės kilmės, 783 jaunuoliai (VU - 463, KU - 320; į pirmąjį universitetą priimta 945, į antrąjį - 996 žmonės). Valstiečių vaikų priimta atitinkamai 514 ir 512, tų, kurių tėvai turėjo nuo 20 iki 30 ha žemės, - atitinkamai 93 ir 40, ir kurių tėvai turėjo per 30 ha žemės - atitinkamai 5 ir 1. Atsijojo mandatų komisijos, remdamosi iš vietų gautomis socialinėmis charakteristikomis bei užpildytomis anketomis⁷¹.

Partijos apskričių komitetų sekretoriai ne tik tvarkė švietimo reikalus apskrityse, bet kai kurie stengėsi daryti įtaką ir per LKP(b) CK. Partijos Zarasų aps. komiteto antrasis sekretorius I. Kulibabinas 1945 m. kovo 12 d. nusiuntė informaciją LKP(b) CK apie tai, kad apskrityje suimta 45 žmonės, daugiausia mokytojai ir mokyklų vadovai, priklausę pogrindinei organizacijai. Pasak jo, dauguma inteligentų nusistatę prieš sovietų valdžią ir tik nedidelė jų dalis yra neutrali. Jis teigė, kad aukštosiose mokyklose reikia ugdyti savus kadrus iš darbininkų ir valstiečių. Esą tais mokslo metais į universitetus jau įstojo jaunimo iš buržuazijos, todėl juos reikia „valyti“ ⁷². 

LKP(b) CK taip pat veikė. CK propagandos sekretorius K.Preikšas 1945 m. lapkričio 25 d. išsiuntinėjo telegramas partijos apskričių komitetams, kuriose reikalavo per NKVD skyrius sužinoti ir LKP(b) CK pranešti, ar jie neturi kompromituojančių duomenų apie norinčiuosius stoti į universitetus. Keista, tačiau partijos Telšių aps. komitetas pranešė, jog „pagal NKVD AS pažymą kompromituojančios medžiagos apie asmenis, padavusius pareiškimus stoti į universitetą, neturima“⁷³.

Kaip ir visais kitais klausimais, taip ir studentų kontingento klausimu toną duodavo A. Sniečkus. LKP(b) CK XV plenume, vykusiame 1947 m. lapkričio 27-29 d., jis teigė, kad „darbas pagerinant aukštųjų mokyklų socialinę sudėtį ir išvalant studentus nuo svetimų buožinių elementų vykdomas nepatenkinamai“. Pasak jo, darbininkų ir valstiečių jaunimo kursai prie universitetų dirba prastai. Iš apskričių siunčiami melagingi dokumentai apie studentų socialinę kilmę. Profesoriai dar garbina Vakarus, ignoruoja sovietinį mokslą. VU tarp 2741 studento yra tik 320 komjaunuolių. Blogai dirba LSSR švietimo ministerija⁷⁴.

„Netinkančiųjų“ mokytis buvo ieškoma visą laiką. Dar ir 1948 m. LSSR MGB ministro pavaduotojas P. Kapralovas pranešė A. Sniečkui, jog VU tarp 2970 studentų mokosi 150 buožių vaikų, 39 vokiečių rėmėjų vaikai, net 97 studentai, kurių giminės partizanauja. Jis rašė, kad tyrimai dar nebaigti⁷⁵.

Studentus tikrino ne tik čekistai, kadrų, spec. skyriai, bet ir komjaunimo komitetai. Buvo tikrinami ir dėstytojai. 1947 m. lapkričio 27 d. LKP(b) CK XV plenume šlykščią kalbą apie aukštąsias mokyklas, ypač ŽŪA, pasakė LLKJS CK pirmasis sekretorius A. Raguotis (pirmuoju sekretoriumi jis tapo 1946 m. spalio 1 d., kai po Maskvos VKP(b) CK ir VLKJS CK grupių patikrinimo buvo atleistas iki tol pirmuoju sekretoriumi buvęs Jonas Macevičius; kartu su juo iš LLKJS CK narių buvo pašalinti E. Mieželaitis, Marijonas Martynaitis ir J. Buivydaitė). Pasak A. Raguočio, ZŪA užteršta buožėmis ir nacionalistais, o rektorius Matas Mickis apie akademijos komjaunuolius taip sakęs: „Visi komjaunuoliai mokosi blogai ir aš jų neimsiu jokiems darbams. Dirbti katedrose priėmiau „geriausius iš geriausių“. Prikibęs prie tų „geriausių“, A. Raguotis aiškino, kad vieno jų tėvas teistas, kito — buožė, trečio — dirbęs kalėjime⁷⁶. LSSR MGB ministras P. Kapralovas net 1951 m. lapkričio 3 d. parašė pranešimą A. Sniečkui, kuriame pateikė ištraukas (jos paimtos cenzūruojant laiškus) iš 21 studento laiško apie tai, kaip jie verčiami stoti į komjaunimą. Nestojantiems rektoratai neduodavo studento pažymėjimo arba studijų knygelės⁷⁷.

Kaip mąstė to meto komunistai, galima suprasti iš partijos Prienų aps. komiteto kadrų sekretoriaus K. Pilelio pasirašytos A. Batutytės charakteristikos (kalba netaisyta): „Pageidautina, kad toks elementas nepatektų į Aukštąsias mokslo įstaigas, nes buožinis elementas vis vien nebus Tarybinės santvarkos draugas“. A. Batutytės tėvai turėjo 60 ha žemės, ištremti⁷⁸.

1947 m. aukštosiose mokyklose įsitvirtinę kadrų ir spec, skyriai iš tiesų buvo LSSR MGB filialai. Faktiškai tie skyriai, o ne rektoriai ir dekanai pradėjo valdyti mokyklas. Matyt, suradus vieną kitą „pagerintą“ charakteristiką bei reaguojant į A. Sniečkaus LKP(b) CK XV plenume pasakytus žodžius, kad iš apskričių siunčiami melagingi studentų dokumentai, nuo 1947 m. vidurio pradėta reikalauti, kad rekomendacijas-charakteristikas stojantiesiems pasirašytų apskričių partijos ar vykdomieji komitetai. Valsčių vykdomųjų komitetų išduoti dokumentai buvo paskelbti negaliojančiais.

Patys partijos apskričių komitetai taip pat pradėjo kontroliuoti valsčių išduodamus dokumentus. Gana būdingas toks atvejis. Birštono vykdomojo komiteto pirmininkas ir sekretorius 1947 m. vasarą išdavė pažymėjimą, kuriame buvo rašoma (kalba netaisyta): „Pažymėjimas. Šiuo Birštono valsčiaus vykdomas komitetas pažymi, kad pil. Arminaitė Birutė, d. Vinco, gyv. Birštono miestelyje ir Birštono valsčiuje. Yra gimusi 1928 m. VII mėn. 8 d. Pirktavietės km. Šilavoto v. Prienų apsk. Jos tėvai žemės neturi. Pažymėjimas duotas jai asmeniškai prašant pristatyti atitinkamai įstaigai“. Partijos komiteto kadrų sekretoriaus pavaduotojas Semionovas pasirašė tokią charakteristiką: „Apie Arminaitę Birutę, Vinco, gim. 1928 m. Marijampolės aps. Šilavoto vlsč. Pirktavietės kaime tarnautojo šeimoje. Tėvas vargonininkas. Šiuo metu dirba Birštono mst. Vokiečių okupacijos metais gyveno ir dirbo tą patį darbą Lazdijų aps. Putviečio [Būdviečio?] miestelyje. Apie giminių ir šeimos narių išvežimą žinių neturime“⁷⁹. Su tokia charakteristika įstoti į aukštąją mokyklą tais laikais buvo sunku.

Valsčiuose daugmaž teigiamos charakteristikos būdavo pasirašomos dėl įvairių priežasčių - lėmė pažintys ar giminystės ryšiai, gailestis nenorint griauti jaunuolių ateities ir pan., bet dažniausiai lėmė kyšis. Ne vienas gelbėjosi nusipirkęs ne tik charakteristiką, pažymą, bet net ir pasą.

1947 m. pradžioje VU spec. skyriaus viršininko A. Kaplano suformuluotus keturis klausimus metų viduryje VU kadrų skyrius perkėlė į blanką, kuriame buvo tokie klausimai: 1) kokį turtą turėjo tėvai prieš sovietinę santvarką Lietuvoje (jei turėjo žemės, tai nurodyti, kiek ha ir ar naudojosi samdomąja darbo jėga); 2) dabartinis tėvų užsiėmimas ir turtas (jei turi žemės, tai kiek ir ar naudojasi samdomąja darbo jėga); 3) tėvų laikysena okupacijos metais ir dabartinis nusistatymas sovietų valdžios atžvilgiu; 4) ar yra nusikaltusių sovietų valdžiai giminių ⁸⁰. Blanką užpildžius apskrityse, jį reikėjo atsiųsti atgal; 1947 m. liepos mėn. išsiųstas paklausimas įregistruotas Nr. 0882; matyt, tuo metu paklausimai buvo išsiuntinėti jei ne apie visus, tai apie daugumą aukštųjų mokyklų studentų. Vilniaus pedagoginis institutas truputį vėliau pridėdavo dar ir penktą klausimą - ar šiuo metu tėvai nėra įrašyti į buožių sąrašus. Nuo 1950 m. VPI pradėjo reikalauti nurodyti, ar tėvai įstoję į kolūkį. Gal todėl, kad kai kurie apskričių partijos ir vykdomieji komitetai uždelsdavo atsakyti į paklausimus, VPI tenkinosi valsčių charakteristikomis, tačiau jas turėdavo pasirašyti ir vykdomojo komiteto pirmininkas, ir partorgas. Charakteristika turėjo būti tvirtinama herbiniu antspaudu⁸¹.

Beje, VU spec. skyriaus viršininkas A. Kaplanas kartu su universiteto kadrų skyriaus viršininku E. Frolovu sugadino gyvenimą šimtams Lietuvos jaunuolių. Jie, kaip tikri čekistai, nelaukdami, kol iškils vienas ar kitas klausimas, patys ieškodavo, ką galima iš universiteto pašalinti. Štai būdingesnis A. Kaplano 1948 m. vasario 3 d. raštas Nr. 1004; jame prašoma atsiųsti Biržų aps. Vabalninko vlsč. gimusios ir gyvenusios G. Janulionytės charakteristiką. Mat „mūsų turimomis žiniomis, Janulionytės šeimoje yra suimtų už antitarybinę veiklą. Kadangi paklausimas skubus, prašome atsakyti nedelsiant“⁸².

Matyt, problemų su atsakymais į paklausimus apie studentus būta (atsakant reikėjo padirbėti, surinkti žinias iš valsčių bei saugumo organų, rašyti atsakymus), nes LKP(b) CK Kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Moskvinovas 1948 m. liepos 16 d. partijos komitetams išsiuntinėjo raštą, kuriame teigė, jog kai kurie partijos ir vykdomieji komitetai neatsako į specialiųjų ir aukštųjų mokyklų paklausimus apie studentus. Jis nurodė, kad patikrintos pažymos turi būti skubiai atsiųstos, „[...] kadangi pažymų prašoma siekiant nustatyti socialiai svetimus ir politiškai nepatikimus elementus, pralindusius į aukštąsias mokyklas“⁸³.

Neretai aukštųjų mokyklų paklausimai, siųsti partijos komitetams, atsidurdavo LSSR MGB. Antai VU spec. skyriaus viršininkas A. Kaplanas 1947 m. pradžioje prašė partijos Kėdainių aps. komiteto atsiųsti studentės F. Švedavičiūtės-Visakienės charakteristiką, nurodant jos socialinę kilmę, turtą ir t. t. Ant šio prašymo yra, matyt, kadrų sekretoriaus V. Kaiferavičiaus rezoliucija: „Pasiųsta į MGB“⁸⁴.

Aukštosios mokyklos paprastai siųsdavo daug paklausimų. VU kadrų skyriaus viršininkas E. Frolovas 1948 m. liepos 19-rugpjūčio 9 d., t. y. per 20 d., į partijos Biržų komitetą nusiuntė 14 paklausimų⁸⁵. VPI 1948 m. vasario 13 d. partijos Joniškio aps. komitetui nusiuntė prašymą pateikti 23 studentų „socialines-ekonomines“ charakteristikas. Atsiųstų studentų sąrašas buvo išdėstytas pagal valsčius, nurodant kaimą. Kadrų sekretorius Lingevičius į VPI nusiuntė 17 lapų charakteristikų⁸⁶.

Aukštųjų mokyklų kadrų „švarumu“ rūpinosi ne tik tų mokyklų kadrų ir spec. skyriai; bet kuris kitas partinis funkcionierius, einantis kokias nors pareigas, galėjo rodyti politinį budrumą, o dauguma laikė tai savo pareiga. Vienoje partijos Joniškio aps. komiteto byloje yra toks dokumentas: „Pirminės partinės organizacijos sekretoriui drg. Klimavičiui. Kauno valstybinis dailės institutas. Lietuvos KP(b) Joniškio aps. komitetas į Jūsų 1948 m. vasario 9 d. laišką atsako, kad studentė Gabrėnaitė Rita, Jono, pagal socialinę kilmę yra iš tarnautojų šeimos. Tėvas dirba Joniškio m. gydytoju. Šios studentės tėvai yra nusiteikę antitarybiškai. Lietuvos KP(b) Joniškio aps. komiteto sekretorius (Lingevičius)“⁸⁷.

O štai partijos Širvintų aps. komiteto sekretorius Aleksandravičius VU spec. skyriaus viršininkui 1949 m. yra nusiuntęs tokį pranešimą (kalba netaisyta): „Lietuvos KP(b) aps. komitetas prieštarauja, kad toliau VU lankytų drg. Ivanauskas Antanas, Stasio, Giedraičių v. Adomaitiškių km. gyventojas, kadangi jis ir jo tėvai yra aiškūs tarybų valdžios priešai“.

Partijos Širvintų aps. komitetas siūlė „sustiprinti auklėjamojo pobūdžio poveikį VU studentui drg. Laumenskui Henrikui Antonovičiui, gyv. Giedraičių vlsč. Aleksandriškių k. Šiuo metu kaimas susijungė į kolektyvinį ūkį, o Laumensko tėvai nestoja į kolūkį ir net yra priešiškai nusiteikę prieš kolektyvinį ūkį. Drg. Laumenskas, būdamas VU studentu, ne tik nėra tikras kolūkinės santvarkos agitatorius, bet ir pats abejoja jo pranašumu prieš individualų, todėl Lietuvos KP(b) apskrities komitetas mano, jog būtina atkreipti Jūsų dėmesį į žemą studento Laumensko politinių žinių lygį, ir siūlo sustiprinti politinį auklėjamąjį darbą“⁸⁸.

LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojui T. Mončiunskui užkliuvo du Kauno žemės ūkio technikumo moksleiviai. Jis 1949 m. partijos Kauno aps. komitetui nusiuntė paklausimą dėl tų dviejų moksleivių, motyvuodamas noru „išsiaiškinti studentų politines savybes [...], mūsų mokymo įstaigas išvalyti nuo politiškai įtartinų elementų“⁸⁹.

Savo iniciatyva, negavęs aukštosios mokyklos paklausimo, 1951 m. partijos Prienų r. komiteto sekretorius Bondarenka rašė Veterinarijos akademijos direktoriui, jog į tą mokyklą „prasmuko“ politinio pasitikėjimo nekeliantys V. Sabaliauskas, V. Maslauskas ir J. Aukštikalnytė. Jie buvo iš Prienų r., juos nurodyta pašalinti iš akademijos kaip „nekeliančius politinio pasitikėjimo“.

ŽŪA tais pat metais į partijos Prienų aps. komitetą nusiuntė paklausimą dėl K. Jotautaitės, kilusios iš Šilavoto vlsč. Klausiama, ar teisingai pasielgta pašalinant ją iš akademijos, nes gautoje Šilavoto partorgo charakteristikoje teigiama, kad jos tėvai ištremti, jų namuose buvo partizanų ginklų sandėlis, vienas brolis žuvo, kitas dar miške ir t. t. Sekretorius Beržinis atsakė, jog viskas yra tiesa, „Jotautaitė negali tęsti mokslą kaipo kilusi iš antitarybinės šeimos, jeigu įsibrovė, reikalinga pašalinti“ (kalba netaisyta)⁹⁰.

Jaunuolis, kuris pagal sovietinę tvarką negalėjo mokytis aukštojoje mokykloje, kokiu nors būdu, dažniausiai už kyšį gavęs teigiamą charakteristiką ir įstojęs į aukštąją, negalėjo būti tikras, kad tos charakteristikos nebus pareikalauta pakartotinai. Ukmergės aps. Želvos vlsč. partorgas Bucylinas 1947 m. vasarą partijos Ukmergės aps. kadrų sekretoriui nusiuntė tokį pranešimą: „Pranešu partijos apskrities komitetui, kad pilietis, gyvenantis Utenos aps. Želvos vlsč. Bikonių apylinkės Karališkių kaime, turi 15 ha žemės. Kunavičius Antanas, sūnus Karolio, kaip liaudies priešas buvo represuotas iš Lietuvos neribotam laikui. Likęs represuotojo sūnus Kunavičius Petras, gimęs 1927 m., mokosi Vilniaus universitete II kurse. Kas išdavė charakteristiką - neaišku. Žemę dirba iš pusės ir nuolat laiko tarnus“⁹¹.

Ne mažiau už studentus buvo spaudžiami ir aukštųjų mokyklų dėstytojai. Rengdamiesi iš posto pašalinti žymesnį mokslininką, jėgas sujungdavo keli LKP(b) CK skyriai. LKP(b) CK Mokyklų skyriaus instruktorius Simanavičius (kitur - Simanovič) ir Kadrų skyriaus instruktorė Alimova 1946 m. spalio 30 d. rašė A. Sniečkui, jog reikia atleisti VPI direktorių prof. Joną Laužiką. Mat jis neorganizavo spalio revoliucijos šventimo, nepriėmė iš Leningrado atsiųstos dėstytojos, neleidžia institute įkurti spec. ir kadrų skyrius ir t.t. Truputį vėliau jie rašė apie instituto dėstytojų kadrų patikrinimą. Daugumą dėstytojų apibūdino kaip netinkančius dirbti. I. Karsavinai, tarpukariu ilgai gyvenusiai užsienyje, inkriminavo dar ir tai, jog būdama Užsienio kalbų fakulteto dėstytoja priešinosi to fakulteto studentų perkėlimui į Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, kuriam trūko norinčiųjų į jį stoti ⁹². Apskritai nė viena aukštoji mokykla nebuvo taip nusiaubta kaip Vilniaus pedagoginis institutas. Per kelerius metus komunistai jį pavertė obskurantizmo tvirtove, toks jis išbuvo per visą okupacijos laikotarpį.

Aukštosiose mokyklose buvo persekiojami tiek studentai, tiek dėstytojai, o gimnazijose ir kitose mokyklose daugiausia tikrinti mokytojų kadrai; kartais buvo šalinami ir aukštesnių klasių gimnazistai (šimtai jų suimta už pogrindinę veiklą). Lietuvos mokytojai tarpukariu buvo bene labiausiai patriotiškai nusiteikę iš visų profesijų žmonių (jiems prilygo gal tik medikai), todėl komunistai itin priekabiavo prie jų, nes suprato, jog kiekvienas mokytojas idealistas gali patraukti į savo pusę ne vieną mokinį. Iš pat pradžių atleisti daugelį mokytojų nebuvo galima todėl, kad išplėtus švietimą jų trūko, o staigiai parengti naujus kadrus nebuvo įmanoma. Todėl mokytojų kadrų keitimas užtruko kelerius metus. Mokytojus nuolat spaudė įvairaus lygio funkcionieriai, tikrindami darbo planus, lankydamiesi pamokose, kviesdami pasikalbėti, kritikuodami pasitarimuose ir t. t. Nereti buvo atvejai, kai komjaunuoliai, išsitraukę pistoletus, priversdavo mokytojus parašyti jiems patenkinamą pažymį. Mokytojų valymo sparta partijos komitetai niekada nebuvo patenkinti. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuras 1946 m. vasarą viename posėdyje svarstė mokytojų kadrų klausimą ir konstatavo, jog nepatenkinamai dirba vykdomojo komiteto švietimo skyriaus vedėjas Fainbliumas; jis išvarė tik 22 mokytojus, naujų priėmė 56, o dar trūko 34 mokytojų. Nurodyta baigti kadrų valymą, partijos komitetui pristatyti tvirtinti gimnazijų ir progimnazijų direktorių bei valsčių švietimo skyrių vedėjų sąrašą⁹³.

Partijos komitetai dažniausiai patys imdavosi švietimo sistemos kadrų valymo iniciatyvos. Partijos Kėdainių aps. komitetas ir vykdomasis komitetas 1948 m. rugpjūčio 26 d. pranešė LSSR švietimo ministrui V. Niunkai, kad „18 mokytojų, anksčiau dirbusių mūsų apskrityje, negali dirbti dėstytojų darbo dėl politinių sumetimų“. Nusiuntė sąrašą, kad minėti mokytojai būtų atleisti, prašė atsiųsti baigusių sovietines mokyklas. Daugelio atleistųjų darbo stažo vidurkis - 15-20 metų, dauguma baigę mokytojų seminarijas⁹⁴.

Nuo partijos komitetų neatsilikdavo ir represinės žinybos. LSSR MGB ministras P. Kapralovas 1950 m. spalio 24 d. rašė LKP(b) CK sekretoriui, kad į Vilniaus ir Klaipėdos sr. vidurines ir pradines mokyklas „įsiskverbė“ įtartinų žmonių. Nustatyta, kad Vilniaus sr. 12 mokytojų kilę iš buožių, 9 — vokiečių talkininkai ar rėmėjai, 6 - buvusių buržuazinių partijų nariai, 9 giminės represuoti. Klaipėdos sr. tokių mokytojų nustatyta atitinkamai 30, 8, 12 ir 15. Visi „įtartini“ mokytojai išvardyti pavardėmis ir nurodoma, kur jie dirba. Raštas baigiamas taip: „Su išdėstytais faktais supažindinti Lietuvos KP(b) sričių komitetai“⁹⁵.

Kaip jau minėta, kiekvienas žymesnis partizanų ar pogrindininkų išpuolis sukeldavo represijų bangą (taip stengtasi įbauginti gyventojus, kad aktyviai nesipriešintų okupantams). Po eilinio pasikėsinimo Suvalkijos antisovietinio pasipriešinimo centre Marijampolėje, kai 1948 m. pradžioje buvo nušauti aršūs komunistai Izabelė Laukaitytė ir Labanauskas, kovo 25 d. sušauktame partijos apskrities komiteto biuro posėdyje, kuriame dalyvavo J. Paleckis, LKP(b) CK sekretorius E. Ozarskis ir LSSR švietimo ministras J. Žiugžda, buvo konstatuota, jog „[...] miesto mokymo įstaigos (mokytojų seminarija, ekonomikos mokykla, zoologijos technikumas, amatų mokykla ir gimnazijos) užterštos mokiniais, kurių giminės yra gaujose arba suimti už antitarybinę veiklą [...]; šie mokiniai demoralizuoja kitus mokymo įstaigų jaunuolius [...]. Toks užteršimas įtartinais elementais yra ir tarp mokytojų, todėl neatsitiktinai tarp teroristų dauguma buvo vidurinių mokyklų moksleiviai. Didelis trūkumas yra tai, kad už mokymo iškraipymą ir priešišką veiklą iš darbo neatleistas nė vienas mokytojas ir nepašalinti iš mokymo įstaigų priešiškai nusiteikę mokiniai“. Nutarta pasiūlyti LKP(b) CK ir LSSR AT Prezidiumui: a) iš apskrities, ypač iš miesto, ištremti „banditų“ šeimas, jų rėmėjus ir kitus antisovietinius elementus; b) išvalyti mokymo įstaigas; c) iškelti vienuolyną už miesto ribos; d) padidinti čekistų skaičių⁹⁶.

Pažymėtina, kad kartais čekistai būdavo ne tokie įtarūs kaip partiniai funkcionieriai. 1949 m. vasarą partijos Kalvarijos aps. komiteto sekretorius Margunas nusiuntė raštą MGB apskrities skyriui su 17 Kalvarijos gimnazijos mokytojų sąrašu, prašydamas „ištirti, ar jie gali dirbti tarybinėje mokykloje“. MGB skyrius atsakė, jog neturėtų dirbti penki mokytojai. Beje, tarp jų du nebuvo įtraukti į 17 mokytojų sąrašą⁹⁷.

Apsilpus ginkluotoms kovoms, čekistams atsirado galimybė neskubant, sistemingai dirbant atskleisti tikrus ir tariamus sovietų priešus, ypač tarp mokytojų. 1950 m. MGB Kauno sr. valdyba pranešė LSSR MGB, jog Kauno sr. nustatyti 153 mokytojai, kurie yra „socialiai svetimi ir antitarybiniai elementai“. Pateikė tų mokytojų sąrašą⁹⁸. Vilniaus sr. tais metais rasta mažiau netinkančių mokytojauti pedagogų - tik 88. Svarbiausi kaltinimai jiems buvo du: kilę iš buožių arba jų giminės susiję su pasipriešinimu⁹⁹.

Buvo rengiami apibendrinimai ir visos šalies mastu. LSSR MGB ministras P. Kapralovas 1951 m. viduryje rašė LKP(b) CK, jog „neišsamiais duomenimis“ respublikos vidurinėse mokyklose yra apie 1 tūkst. įvairių tipų įtartinų mokytojų. Jo žiniomis, tarp mokytojų yra apie 400 buvusių buožių, apie 150 buvusių buržuazinių partijų narių, apie 150 tokių, kurių giminės represuoti, beveik 200 įtariami ryšiais su pogrindžiu. „Viena iš priežasčių, kodėl besimokantis jaunimas yra įtraukiamas į aktyvų antitarybinį darbą, yra dėstytojų užteršimas politinio pasitikėjimo nekeliančiais asmenimis“¹⁰⁰.

Stalininiu laikotarpiu iš darbo atleistų mokytojų tikslaus skaičiaus nepavyko nustatyti. Jų galėjo būti gerokai per tūkstantį. Beveik visi jie buvo atleisti dėl politinių motyvų. (Čekistų duomenimis, 1944—1953 m. buvo teisti apie 7,9 tūkst. inteligentų¹⁰¹; atleistųjų skaičius galėjo būti 5-7 kartus didesnis.)

SAVŲ KADRŲ RENGIMAS. ČEKISTINIŲ „NACIONALINIŲ“ KADRŲ RENGIMAS. „Svetimieji“ iš darbo būtų buvę vejami dar sparčiau, jeigu į jų vietą būtų buvę ką iš saviškių pasodinti. Kadrų skyriaus viršininku, net gamyklos direktoriumi, pagaliau bet kurios įstaigos viršininku ar partiniu vadovu galėjo būti paskirtas ir pusiau beraštis žmogus, tačiau tokie žmonės negalėjo dirbti gydytojais, inžinieriais, mokytojais. Pagal Rusijos pavyzdį Lietuvoje pradėta pagreitintais tempais rengti savus specialistus. LKP(b) CK propagandos sekretorius K. Preikšas 1944 m. spalio 21 d. partijos komitetams išsiuntinėjo raštus apie tai, kad prie Vilniaus ir Kauno universitetų steigiami parengiamieji kursai. Tų kursų trukmė baigusiems keturias gimnazijos klases buvo vieneri metai (t. y. keturių likusių gimnazijos klasių kursas buvo išeinamas per 1 metus), jų nebaigusiems - dveji metai (t. y. baigusieji pradinę mokyklą galėjo gimnazijos kursą baigti per dvejus metus). Biržų aps. buvo nurodyta tiek į vienus, tiek į kitus kursus pasiųsti po 8 valstiečius ir 5 darbininkus¹⁰². 1945 m. pavasarį LKP(b) CK apskričių vadovams išsiuntinėjo raštus, kuriuose informavo, kad į „aukštojo mokslo gavimo kursus“ bus parinkta 655 žmonės.

Paspartintais tempais pradėta rengti partinius ir sovietinius darbuotojus, suteikiant jiems minimalių žinių. 1945 m. pavasarį apskritims buvo pranešta, jog organizuojama vienerių metų partinė mokykla ir trijų mėnesių kursai. Nurodyta, kad partinės mokyklos klausytojai gaus 800 rb mėnesinę stipendiją, bus aprūpinti bendrabučiu ir maitinimu, trijų mėnesių kursų lankytojai gaus 400 rb stipendiją, bendrabutį ir maitinimą, jiems bus paliktas darbovietėje gaunamas atlyginimas. Apie jokį būsimųjų „mokinių“ išsilavinimą neužsimenama, kalbama tik apie patikimumą. Raseinių aps. į vienerių metų mokyklą nurodyta pasiųsti 3 žmones, į trijų mėnesių kursus — 5 žmones. Tų pat metų rudenį LKP(b) CK pranešė, kad organizuojami trijų mėnesių sovietinių darbuotojų kursai. Kursų dalyvių išsilavinimas - pradinis. Jie gaus po 300 rb stipendijas ir jiems bus paliktas atlyginimas darbo vietose. Baigusieji kursus bus nusiųsti dirbti į valsčius. Iš Raseinių aps. nurodyta pasiųsti 13 žmonių¹⁰³. Taigi partiniuose kursuose besimokantiems asmenims buvo sudarytos kur kas geresnės sąlygos. Jų klausytojai būdavo išmokomi pakenčiamai rusiškai kalbėti, šiek tiek rašyti ir pagrindinių marksistinių tiesų. Įvairių tipų kursus baigė tūkstančiai žmonių, tie pusiau beraščiai ilgam užėmė daugumą vadovaujančių postų.

Kaip žinome, beveik visi represinio aparato darbuotojai (ne tik čekistai, bet ir dauguma prokurorų bei teisėjų) buvo atsiųsti iš Rusijos arba A. Sniečkaus iš ten išsireikalauti. Bet, matyt, siekiant dviejų tikslų: įrodyti, kad „pati lietuvių liaudis sutriuškins priešiškų klasių pasipriešinimą“, ir siekiant supjudyti okupuotos šalies gyventojus, skubiai pradėta rengti savus, lietuviškus kadrus. A. Sniečkus būtinybę turėti čekistus lietuvius aiškino ir tuo, kad tarp atvykėlių čekistų, nemokančių kalbėti lietuviškai, nepažįstančių krašto ir jo papročių, bei vietos gyventojų neužsimezga bendravimo ryšys, t. y. atvykėliams sunkiau sekasi verbuoti agentus; tą galėtų geriau padaryti be vertėjo dirbantis lietuvis čekistas.

Čekistų mokymo reikalus sutartinai tvarkė partiniai funkcionieriai ir represinės žinybos. Jau 1944 m. pabaigoje LSSR NKGB liaudies komisaras A. Guzevičius pranešė A. Sniečkui, kad SSRS NKGB Kadrų skyrius leido surengti šešių mėnesių operatyvininkų kursus, ir prašė nurodyti LKP(b) CK Kadrų skyriui į tuos kursus atrinkti komunistus ir komjaunuolius. Lapkričio 1 d. M. Junčas-Kučinskas ir A. Guzevičius nurodė apskritims į NKGB šešių mėnesių operatyvininkų kursus atsiųsti po 3 žmones. (Į apskritis nusiųstame rašte nurodoma, kad į kursus galima siųsti ir „visapusiškai patikrintus geriausius nepartinius draugus“.) Partijos komitetams buvo pranešta, kad Vilniuje atidaroma NKVD operatyvininkų mokykla, kurioje galės mokytis 250 žmonių, o Kaune — 500 žmonių milicijos mokykla¹⁰⁴.

Tų pat metų gruodžio 28 d. A. Guzevičius pranešė A. Sniečkui, jog SSRS NKGB liaudies komisaras V. Merkulovas įsakė Kaune įkurti NKGB skyrių, o 159 valsčiuose - operatyvinius punktus su 385 darbuotojais. Kadangi iš Rusijos kadrų komandiruoti negali, todėl prašė kreiptis į SSRS krašto gynybos liaudies komisariatą, kad leistų iš 16-osios divizijos paimti visus tuos, kurie anksčiau dirbo NKVD-NKGB, ir atrinkti dar 500 naujų¹⁰⁵. Taip ir buvo padaryta, tik skaičiai buvo kuklesni, nes dauguma kariškių nenorėjo tarnauti čekistais.

1945 m. pradžioje į partijos komitetų pirmuosius sekretorius kreipėsi LKP(b) CK Kadrų skyriaus viršininkas, o tų metų antrojoje pusėje LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas ir CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas kreipėsi į NKVD apskričių skyrių viršininkus bei pirmuosius sekretorius, nurodydami, kiek jie turi pasiųsti žmonių į čekistų mokyklas. Alytaus aps. nurodyta į NKVD mokyklą pasiųsti 10, į milicijos mokyklą -22 žmones. Į NKVD mokyklą siunčiami asmenys turėjo būti baigę ne mažiau kaip septynis skyrius, o į milicijos mokyklą - ne mažiau kaip keturis skyrius. Numatyta gerai baigusiems mokyklas po metų suteikti karininkų laipsnius. Į jas turėjo būti siunčiami lietuviai ar lietuviškai kalbėti mokantys kitataučiai. Kursų dalyviai gaudavo ne mažesnę kaip 350 rb stipendiją, bendrabutį ir būdavo aprūpinami nemokamu maitinimu¹⁰⁶.

Beje, nors buvo siūlomos tais laikais itin geros sąlygos, Lietuvoje neatsirado daug norinčiųjų stoti į tas mokyklas, ypač į NKVD mokyklą. Todėl nebuvo siunčiama tiek, kiek buvo prašyta, o tie, kurie buvo siunčiami, dažniausiai stribai, neturėjo reikiamo išsilavinimo cenzo. Antai partijos Kėdainių aps. komitetas 1945 m. gegužės 14 d. posėdyje tvirtino 11 kandidatų į NKVD mokyklą, iš jų 4 buvo baigę tris skyrius, 4 - keturis skyrius ir 3 - šešis skyrius¹⁰⁷. Net 1948 m. šios apskrities partinis biuras į dvejų metų MGB mokyklą rekomendavo 4 komjaunuolius, kurių visų išsilavinimas buvo pradinis.

NKVD (vėliau - MGB) mokyklai Vilniuje nuolat trūko klausytojų. Tiems partijos komitetams, kurie į ją nepasiųsdavo reikiamo žmonių kiekio, LKP(b) CK nuolat tą primindavo ir reikalaudavo trūkstamą žmonių skaičių atsiųsti. 1946 m. gegužės 30 d. A. Sniečkui LSSR MGB pranešė, kad iš 204 kandidatų, kuriuos pateikė partijos miestų ir apskričių komitetai, atrinkti 124 žmonės, jų asmens bylų spec. patikrinimo duomenys nusiųsti SSRS MGB. Saugumo vadovybė prašė visus tuos, kurie buvo MVD žinioje (mokyklose, kursuose ir t. t.), visiškai perduoti MGB, o partijos komitetams nurodyti, kad atrinktų jiems skirtą žmonių kvotą. Net buvo renkami žmonės iš kitų ideologinių ir represinių mokyklų. LSSR MGB ministras D. Jefimovas 1946 m. vasarą prašė A. Sniečkaus nurodyti į MGB mokyklą pasiųsti 21 žmogų iš respublikinės partinės ir MVD mokyklų¹⁰⁸.

1948 m. lapkričio 30 d. A. Sniečkus partijos komitetams išsiuntinėjo pranešimą apie tai, jog prie MGB mokyklos papildomai organizuojamas vienerių metų skyrius lietuviams. Iš Kėdainių aps. į jį prašyta pasiųsti 10 žmonių - komunistų ir komjaunuolių, baigusių ne mažiau kaip septynias klases¹⁰⁹. Iš kitų apskričių prašyta mažiau, pavyzdžiui, iš Kupiškio aps. - 5 žmonių. Nurodyta pranešti LKP(b) CK apie žmonių pasiuntimą mokytis. Ant to iš LKP(b) CK gauto rašto yra kažkurio sekretoriaus, gal P. Grigėno, rezoliucija: „Pasiųsti 2 žmones“¹¹⁰. Rezoliucija įdomi tuo, kad ji rodo, jog partijos komitetai, net ir labai bijodami LKP(b) CK, nesugebėdavo rasti žmonių, kuriuos galėtų pasiųsti į MGB mokyklą.

1951 m. rudenį MGB mokykla turėjo priimti naują 180 žmonių kursą. Kiekvienas rajonas į ją turėjo pasiųsti po 1-4 klausytojus ₁₁₁.

NOMENKLATŪRA. Nomenklatūros sistemai priklausė vadovaujantys darbuotojai, kurie eidavo tam tikras pareigas ir būdavo įtraukiami į vadinamuosius nomenklatūros sąrašus. Buvo VKP(b) CK, LKP(b) CK ir partijos apskričių (rajonų) nomenklatūros. Kai kur mėginta sudaryti ir valsčių nomenklatūras. Kiekvieną nomenklatūrinį darbuotoją tvirtindavo atitinkamas partinis biuras, prieš tai jis būdavo kruopščiai tikrinamas. Ilgainiui nomenklatūrininkų sąrašas vis didėjo, nes į nomenklatūrą buvo įtraukiamos vis naujos pareigos. Nomenklatūriniai darbuotojai, kaip tam tikras biurokratinis darinys, sudarė sovietų valdžios pagrindą, jos tiek politinį, tiek ūkinį žmonių potencialą, kurį vienijo bendri tikslai - neva sovietinės valstybės stiprinimas, jos liaudies gerovės kėlimas, o iš tiesų dažniausiai būdavo tenkinami tik į valdžios viršūnes iškopusių žmonių egoistiniai tikslai - išlaikyti valdžią, apsirūpinti materialinėmis gėrybėmis, siekti garbės ir pan.

1950 m. pabaigoje vietoj iki tol buvusių 2964 LKP(b) CK nomenklatūros darbuotojų liko 2451, iš jų 449 priklausė VKP(b) CK nomenklatūrai. Lietuvoje pakitus politinei padėčiai, represinėms struktūroms priklausiusių nomenklatūros darbuotojų skaičius sumažintas nuo 400 iki 247, o tų, kurie priklausė agitacijos ir propagandos sferai, skaičius padidintas nuo 253 iki 374 ¹¹².

1951 m. sausio 1 d. iš 2577 LKP(b) CK nomenklatūrai priklausiusių vadovaujančiųjų darbuotojų 1398, arba apie 54 proc., buvo lietuviai. Nomenklatūros sistemą, jos veiklą kontroliavo ir kuravo LKP(b) CK Kadrų skyrius, vadovaujamas M. Junčo-Kučinsko, D. Šupikovo, E. Ozarskio ir kt.¹¹³ Iš tų 2577 respublikinės reikšmės nomenklatūrininkų 298 turėjo aukštąjį, 351 - pradinį išsilavinimą. Į LKP(b) CK nomenklatūrines pareigas žmones tvirtindavo ir atleisdavo CK biuras. Pakitus aplinkybėms, CK nomenklatūros darbuotojų skaičius ir pasiskirstymas pagal veiklos kryptis kisdavo.

VKP(b) CK nomenklatūrai 1952 m. Lietuvoje priklausė 275 žmonės - LKP(b) CK ir partijos rajonų komitetų sekretoriai, miestų bei rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkai, kai kurie LSSR AT Prezidiumo bei LSSR MT darbuotojai ir t. t.

Nomenklatūrininkai pastoviai savo postuose įsitvirtino maždaug nuo 1950 m. Iki tol, ypač apskrityse, pasitaikydavo visko, nes dar nebuvo gerai žinoma, kurie žmonės yra patikimi ir t. t. 1945 m. liepos mėn. partijos Kėdainių aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Piligrimas rašė, kad iš LKP(b) CK nomenklatūros 8 darbuotojai buvo atleisti dėl dalykinių savybių, 7 — dėl politinių, 7 - suimti. Iš apskrities nomenklatūrai priklausiusių darbuotojų tuo metu dėl dalykinių savybių buvo atleisti 35 žmonės, dėl politinio nepatikimumo — 5, suimti — 4¹¹⁴.

1945 m. Kretingos aps. buvo atleista net 171 nomenklatūrinis darbuotojas, iš jų dėl politinio nepasitikėjimo - 63. Iš 76 atleistų apylinkių pirmininkų dėl politinio nepasitikėjimo atleisti 38. Tarp atleistųjų buvo Veiviržėnų vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas Kazlauskas, Platelių vykdomojo komiteto pirmininkė Dabienė, Kretingos gimnazijos direktorius Gelgaudas, Palangos gimnazijos direktorius Pocius, Šventosios progimnazijos direktorius Jokubauskas¹¹⁵.

Vienas iš LKP(b) CK atsakingųjų organizatorių, apsilankęs Tauragėje, 1946 m. gegužės mėn. pranešė A. Sniečkui, kaip ten „valomas“ sovietinis ir ūkinis aparatas. Toje apskrityje po VKP(b) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo buvo atleisti 86 nomenklatūriniai darbuotojai, 12 jų NKVD pasodino į kalėjimą, o „kiti atleisti kaip nekeliantys politinio pasitikėjimo¹¹⁶.

Kaip minėta, į sąrašus įtrauktų nomenklatūrinių darbuotojų patikimumu rūpinosi arba LKP(b) CK, arba apskričių (rajonų) partijos komitetai, nelygu kuriai nomenklatūrinių darbuotojų grupei jie priklausė. LKP(b) CK Kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojas Chaimas Aizenas 1945 m. lapkričio 21 d. rašė partijos Utenos aps. komiteto sekretoriui, kad jis nusiuntė paklausimą NKGB skyriui dėl A. Buidovo, kurį norima skirti apskrities vykdomojo komiteto sveikatos skyriaus vedėju. „Lietuvos KP(b) CK Kadrų skyrius prašo Jūsų pasirūpinti, kad greičiau būtų gautas atsakymas“¹¹⁷.

LKP(b) CK nomenklatūros be CK žinios partijos apskričių komitetai negalėdavo liesti. Po to, kai Raseinių aps. Girkalnio vlsč. partorgu vietoj pašalinto A. Juoco buvo paskirtas D. Kostygovas, M. Junčas-Kučinskas 1945 m. spalio mėn. partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui T. Mončiunskui davė tokį nurodymą: „Girkalnio valsčiaus partorgu tuoj pat atstatyti drg. Juocą A. I. Ateityje nevykdyti jokių LKP(b) CK nomenklatūrinių darbuotojų perkėlimų be CK Kadrų skyriaus žinios ir sutikimo“¹¹⁸.

Tiek Vilniaus, tiek provincijos nomenklatūrininkų išsilavinimas buvo itin prastas. Kretingos aps. 1946 m. balandžio mėn. buvo 264 nomenklatūriniai darbuotojai, iš jų komunistų buvo 72, komjaunuolių - 15, nepartinių - 177. Aukštąjį mokslą buvo baigęs vienas, vidurinio ir nebaigto vidurinio išsilavinimo buvo 57, pradinio - 213, iš jų visi 111 apylinkės pirmininkų, 10 iš 12 valsčių partorgų, 2 iš 4 partijos apskričių sekretorių, 12 iš 14 valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų, 7 iš 12 NKVD poskyrių viršininkų.

Kuo miestas ar apskritis buvo didesnė, joje daugiau įmonių, įstaigų, tuo daugiau buvo nomenklatūrinių darbuotojų. 1946 m. partijos Kauno m. komiteto nomenklatūrai priklausė 438 darbuotojai, Šiaulių m. komiteto — 335. Tuo metu (apie 1946 m. vidurį) iš tų 335 nomenklatūrinių pareigų biure buvo patvirtinti tik 109 žmonės, o 164 nomenklatūriniams darbuotojams užvestos asmens bylos¹¹⁹.

1947 m. pavasarį Alytaus aps. buvo 117 nomenklatūrinių pareigų, tarp jų klubų vedėjų, siuvimo artelių pirmininkų ir pan. pareigos. Nomenklatūros sistemai priklausė tokios čekistų pareigos: MVD apskrities skyriaus viršininkas ir jo pavaduotojai kovai ir tardymui, valsčių poskyrių viršininkai, stribų politrukai, MGB skyriaus viršininkas ir jo pavaduotojas, MGB poskyrių viršininkai, kalėjimo viršininkas, MGB vyr. operatyviniai įgaliotiniai valsčiuose, MVD skyriaus viršininko pavaduotojas milicijai, jo pavaduotojas politiniams reikalams, MVD poskyrių viršininkų pavaduotojai milicijai, kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus viršininkas. Tas 117 pavadinimų pareigas ėjo 300 žmonių, iš jų MGB, MVD ir milicijoje buvo 47 nomenklatūriniai darbuotojai, partiniuose organuose - 70, sovietiniuose organuose - 59. Iš tų 300 žmonių 134 buvo komunistai, 34 komjaunuoliai. 1947 m. pirmajame pusmetyje apskrityje buvo pakeisti 69 darbuotojai. Tarp nomenklatūrinių darbuotojų 8 buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, 5 - nebaigtą aukštąjį, 65 - vidurinį, 68 -nebaigtą vidurinį ir 143 - pradinį. Pagal socialinę kilmę 80 nomenklatūrinių darbuotojų buvo kilę iš darbininkų, 34 - iš samdinių, 94 - iš varguolių, 62 - iš vidutiniųjų valstiečių, 14 - iš tarnautojų, 8 - iš kitų sluoksnių ¹²⁰.

1947 m. Kauno aps. tarp nomenklatūrininkų buvo 182 partijos nariai, 37 komjaunuoliai ir 376 nepartiniai. Aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 12 žmonių, nebaigtą aukštąjį - 18, vidurinį - 114, nebaigtą vidurinį - 250, pradinį - 157. Lietuvių buvo 353, rusų - 151, kitų tautybių - 47. Tais metais apskrityje „kaip priešai ir neturintys pasitikėjimo“ iš darbo įvairiose organizacijose buvo atleisti per 100 žmonių. 1948 m. toje apskrityje buvo 595 partijos komiteto nomenklatūriniai darbuotojai. Iš jų partijos komiteto aparate dirbo 34. Iš viso partinių kadrų buvo 109, komjaunimo kadrų - 27, sovietinių įstaigų kadrų -213, teismo, prokuratūros, MGB ir MVD žinybų - 34, prekybos — 19, paruošų — 24, pramonės — 13, švietimo, kultūros ir sveikatos apsaugos - 41, žemės ūkio - 62, miškų ūkio - 5, ryšių ir transporto - 14¹²¹.

Kai kuriose apskrityse buvo ir valsčių nomenklatūriniai sąrašai. Kėdainių aps. Pernaravos vlsč. 1948 m. į tuos sąrašus buvo įtraukti 63 asmenys: valsčiaus švietimo ir žemės ūkio skyrių vedėjai, apylinkių pirmininkų pavaduotojai bei apylinkių sekretoriai ir dešimtininkai (pastarųjų valsčiuje buvo 47)¹²².

Nomenklatūrinė sistema išsilaikė iki Sovietų Sąjungos sugriuvimo. Šalies valdymo sistema, paremta korporatyviniu solidarumu, irgi buvo viena iš SSRS suirimo priežasčių. Uždara sistema neįsileisdavo naujų idėjų, o be jų nė viena šalis negali gyvuoti.

IŠVADOS. Komunistai, siekdami sukurti naują sovietinį žmogų, tam tikslui plačiai naudojo ir jiems neįtikusių žmonių atleidimą iš darbo, atėmimą teisės dirbti pagal profesiją, o kartais ir apskritai neleisdavo dirbti (ypač tai lietė buožes).

Nors buvo deklaruojama, kad į bet kurį darbą turi būti skiriami politiškai patikimi ir dalykiškai kompetentingi žmonės, bet į kompetenciją Stalino laikais nebuvo kreipiama daug dėmesio. Beveik viską lemdavo politinis patikimumas. Todėl tuo metu į valdžią daugiausia atėjo beraščiai, dažnai ir nevykėliai, kurie ydingą sovietinę sistemą dar labiau griovė.

Valymo mastai, ypač pirmaisiais okupacijos metais, buvo didžiuliai. LKP(b) CK duomenimis, 1945 m. keitėsi 47 proc. partinės vadovybės paskirtų vadovaujančiųjų darbuotojų: iš darbo buvo atleista per 7 tūkst. darbuotojų, iš jų per 4 tūkst. - dėl politinių motyvų. 1946 m. atitinkamai buvo atleisti 6639 ir 2535 žmonės. 1944-1953 m. suimta per 6 tūkst. tarnautojų. Iš viso stalininiu laikotarpiu iš darbo buvo atleista dešimtys tūkstančių darbuotojų.

Eilinis kadrų valymo vajus prasidėdavo po LKP(b) CK plenumo ar CK biuro nutarimo. Po to nutarimus šiuo klausimu priimdavo partijos miestų ir apskričių biurai. Kadrų valymo vajus pasiekdavo atokiausius šalies kampelius. Kadrų valymo reikalai buvo svarstomi kiekviename LKP(b) CK plenume ir daugelyje CK biuro posėdžių.

Žmonės iš darbo būdavo atleidžiami partijos komitetų nurodymu. Dažniausiai duomenis apie „nepatikimus ar priešiškus“ darbuotojus partijos komitetams teikdavo čekistai; okupacijos pradžioje apskrityse buvo sudarytos kadrų tikrinimo komisijos, į kurias įėjo ir čekistai. Ilgainiui partijos komitetai kadrų valymą „sunormino“. Būdavo sudaromos 3—5 žmonių komisijos, kurioms paprastai vadovaudavo partijos komiteto kadrų skyriaus darbuotojas. Tos komisijos tikrindavo kurios nors įstaigos, įmonės ar jų grupės kadrus.

Nuo 1949 m. kadrų tvarkymo ir valymo reikalus perėmė visose įstaigose, įmonėse, mokyklose įkurti kadrų skyriai, kai kur - ir spec. skyriai, kurie iš esmės tapo čekistų ir partijos komitetų filialais.

Naujas kadrų valymo vajus prasidėjo, kai valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius. Iš kolūkių buvo šalinami buožės, t. y. pasiturintys valstiečiai; siekta juos paversti beteisiais, neturinčiais pragyvenimo šaltinio žmonėmis.

Daug laisvės valant kadrus komunistams davė jų vadovų paskelbta iš darbo atleidžiamų žmonių atranka. Pasak M. Suslovo, iš darbo turėjo būti šalinami ne tik „priešiški“, bet ir „įtartini“ asmenys. Šiai „įtartinų elementų“ kategorijai buvo galima priskirti bet kurį komunistams neįtikusį žmogų kad ir iš asmeniško keršto. A. Sniečkus dar išplėtė „įtartinų“ žmonių ratą, 1945 m. balandžio 10-12 d. vykusiame LKP(b) CK V plenume pareiškęs, kad į sovietines įstaigas sabotuoti sovietų valdžios priemonių yra siunčiami žmonės, kurių praeitis nepriekaištinga.

Kadrų valymo tempai būtų buvę dar didesni, jei nebūtų trūkę specialistų. Norėdami turėti „savų“ kadrų, okupantai per įvairius kursus pagreitintais tempais pradėjo rengti būsimus studentus. Įvairiuose kursuose, „mokyklose“ partiniai ir sovietiniai darbuotojai masiškai buvo mokomi elementarių dalykų.

Komunistai ypač domėjosi aukštųjų mokyklų studentais ir dėstytojais. Siekta, kad į aukštąsias mokyklas įstotų kuo daugiau studentų iš komunistuojančio jaunimo. Jau per pirmąjį 1945 m. stojimą į aukštąsias mokyklas mandatų komisijos atsijojo iki 40 proc. jaunuolių. Didžiausia kliūtis jiems įstoti buvo socialinė kilmė ir suimti giminės.

1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 10, l. 271, 182. LKP(b) CK IV plenumo stenogramos.

2 Ibid., ap. 8, b. 16, l. 130-132. LKP(b) CK VII plenumo taisyta stenograma.

3 Ibid., f. 494, ap. 494, b. 64,l. 5-8. Partijos Kretingos aps. komiteto kadrų byla.

4 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. l,p. 188.

5 LYA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

6 Ibid., f. 164, ap. 164/1, b. 2,l. 133. Partijos Trakų aps. komiteto protokolai.

7 LYA, f. 1, ap. 10, b. 23, l. 200-205, 250-258. LTSR NKGB pranešimai, spec. pranešimai M. Suslovui, A. Sniečkui, TSRS NKGB.

8 LYA LKP DS, f. 3678, ap. 3, b. 1, l. 60. Kėdainių r. partinės organizacijos susirinkimų protokolai.

9 Ibid., f. 801, ap. 2, b. 86,l. 72-74. MGB Panevėžio AS pažymos ir pranešimai apie kovas ir susikompromitavusių darbuotojų sąrašai.

10 Ibid., f. 78, ap. 1, b. 66,l. 56. Partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų byla.

11 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 372,l. 66-70. LKP(b) CK Kadrų skyriaus pranešimai kadrų klausimais.

12 Ibid., f. 739, ap. 2, b. 96,l. 19-21, 27-28. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų byla.

13 Ibid., f. 1555, ap. 1555, b. 84,l. 25. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MGB, MVD ir kitais.

14 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 160, l. 133. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

15 Ibid., f. 1806, ap. 1806, b. 10, l. 32-35. Partijos Šakių aps. komiteto kadrų byla.

16 Ibid., f. 1186, ap. 1186/15, b. 2, l. 1-7. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

17 Ibid., f. 1771, ap. 190, b. 4, l. 155-157. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

18 Ibid., ap. 9, b. 242,l. 21-25. LKP(b) CK ataskaitos apie VKP(b) CK nutarimų vykdymą.

19 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 6, l.1-3. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

20 Ibid., f. 78, ap. 78/24, b. 3,l. 42. Partijos Ukmergės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

21 Ibid., f. 1308, ap. 1308/4, b. 2, l. 20. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro protokolai.

22 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 12, l. 2-4. Partijos Tauragės aps. komiteto ataskaitos, pranešimai LKP(b) CK ir kt.

23 Ibid., f. 1468, ap. 1468/4, b. 86, l. 111,112. Partijos Joniškio aps. komiteto susirašinėjimo byla.

24 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 19,l. 95. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

25 Ibid., b. 4,l. 42. LKP(b) CK IX plenumo stenograma.

26 Ibid., f. 79, ap. 1, b. 65,l. 35. Partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų

byla.

27 Ibid., ap. 131, b. 8,l. 43. A. Sniečkaus ataskaitinis pranešimas LKP(b) VII suvažiavimui.

28 LYA, f. 1, ap. 16, b. 423,l. 219-222. MGB Kauno sr. valdybos 5-ojo skyriaus pranešimai partiniams organams.

29 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 10, b. 252,l. 14-22, 69. LKP(b) CK skyrių pažymos, informacijos apie politinę padėtį, politinį, ideologinį, organizacinį ir kadrų darbą.

30 LYA, f. 1, ap. 10, b. 62, l. 99-115, 158-160. Įvairūs dokumentai, grąžinti iš LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus.

31 LYA LKP DS, f. 1093, ap. 1093/19, b. 3,l. 17, 20. Partijos Biržų aps. komiteto plenumų protokolai.

32 Ibid., f. 706, ap. 706/24, b. 2,l. 11. Partijos Mažeikių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

33 Ibid., f. 749, ap. 4, b. 5,l. 145-147. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

34 Ibid., f. 1771, ap. 92, b. 10,l. 85, 86. Partijos rajonų, miestų, sričių komitetų pranešimai žemės ūkio klausimais.

35 Ibid., ap. 131, b. 21,l. 6. LKP(b) CK XIII plenumo protokolas.

36 Ibid., f. 1093, ap. 1093/3, b. 2, l. 25. Partijos Biržų aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

37 LYA, f. 1, ap. 3, b. 317,l. 135-144. LTSR MGB ataskaitos ir pranešimai LKP(b) CK ir LTSR MT apie kovą su pogrindžiu.

38 LYA LKP DS, f. 3040, ap. 3040, b. 30,l. 11. Partijos Širvintų aps. komiteto susirašinėjimas kadrų klausimais.

39 Ibid., f. 2785, ap. 2785/5, b. 14, l. 79,142. Partijos Kauno aps. komiteto kadrų byla.

40 Ibid., l. 7-16.

41 Ibid., b. 69,l. 74.

42 Ibid., f. 494, ap. 2, b. 19,l. 90-92. Partijos Kretingos aps. komiteto skundų knyga.

43 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 132,l. 138-140. Ataskaitos ir spec. pranešimai tarybiniams ir partiniams organams.

44 LYA LKP DS, f. 3204, ap. 8, b. 5,l. 1-6. Partijos Alytaus r. komiteto biuro ir plenumų posėdžių protokolai.

45 Ibid., f. 3678, ap. 8, b. 2,l. 55, 189. Partijos Kėdainių r. komiteto plenumų protokolai.

46 Ibid., b. 4,l. 161. Partijos Kėdainių r. komiteto biuro protokolai.

47 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 189-190.

48 Ibid., p. 32.

49 LYA, f. 1, ap. 3, b. 162,l. 46-47, 48-57, 60-82. LTSR NKGB AS pranešimai apie susikompromitavusius tarybinius partinius darbuotojus.

50 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 9, b. 17, l. 64. LKP(b) CK XI plenumo stenograma.

51 Ibid., b. 7,l. 44. A. Sniečkaus pranešimas LKP(b) CK IX plenume.

52 Ibid., ap. 131, b. 28,l. 4, 7. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XIII plenume.

53 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 173.

54 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 6, l. 9-10. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK V plenume.

55 Ibid., b. 1,l. 13-17. LKP(b) CK V plenumo protokolas.

56 V. Tininis, op. cit., t. l, p. 30, 174, 175.

57 Ibid., p. 180, 183-186.

58 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 9, b. 241,l. 9. LKP(b) CK direktyvos, nurodymai.

59 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 181-182.

60 LYA LKP DS, f. 1806, ap. 1806, b. 10,l. 79. Partijos Šakių aps. komiteto kadrų byla.

61 LYA, f. 1, ap. 3, b. 162, L 9-11, 12-15, 36-37. NKGB AS pranešimai apie susikompromitavusius tarybinius partinius darbuotojus.

62 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 5, l. 154. LKP(b) CK V plenumo taisyta stenograma.

63 Žr. V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 189-190.

64 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 9, b. 243, l. 18-19, 48-49. LKP(b) CK darbuotojų pažymos, pranešimai apie LKP(b) CK biuro nutarimų vykdymą.

65 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 23,l. 278. Partijos Kėdainių aps. komiteto byla.

66 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 372,l. 9. LKP(b) CK Kadrų skyriaus pranešimai kadrų klausimais.

67 Ibid., f. 1555, ap. 1555, b. 51,l.124. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

68 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 82. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

69 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 3, l. 5-7, 8-10. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

70 V. Tininis, op. cit., t. 3, p. 180-183.

71 LYA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 2 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

72 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 158,l. 1-3. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

73 Ibid., b. 160,l. 78.

74 Ibid., ap. 10, b. 29,l. 33. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XV plenume.

75 LYA, f. 1, ap. 10, b. 30,l. 16. LTSR MGB ataskaitos, pranešimai, grąžinti iš LKP(b) CK.

76 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 290-291.

77 Ibid., p. 293-297.

78 LYA LKP DS, f. 739, ap. 739, b. 46,l. 7. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų byla.

79 Ibid., ap. 1, b. 70,l. 20, 79. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų patikrinimo byla.

80 Ibid., l.111.

81 Ibid., ap. 2, b. 96,l. 50. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų byla.

82 Ibid., f. 1093, ap. 3, b. 37,l. 50. Partijos Biržų aps. komiteto kadrų patikrinimo byla.

83 Ibid., l. 33.

84 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 164,l. 134. Partijos Kėdainių aps. komiteto kadrų byla.

85 Ibid., f. 1093, ap. 3, b. 37,l. 46-58. Partijos Biržų aps. komiteto kadrų patikrinimo byla.

86 Ibid., f. 1468, ap. 1468/4, b. 86, 1. 56-64. Partijos Joniškio aps. komiteto susirašinėjimo byla.

87 Ibid., l.119.

88 Ibid., f. 3040, ap. 3040, b. 30,l. 50. Partijos Širvintų aps. komiteto susirašinėjimas kadrų klausimais.

89 Ibid., f. 2785, ap. 2785/5, b. 14, l. 203. Partijos Kauno aps. komiteto kadrų byla.

90 Ibid., f. 5258, ap. 3, b. 76,l. 23, 12-13. Partijos Prienų r. komiteto kadrų byla.

91 Ibid., f. 78, ap. 78/2, b. 80,l. 172. Partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų byla.

92 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 372,l. 87, 116-123. LKP(b) CK Kadrų skyriaus pranešimai kadrų klausimais.

93 Ibid., f. 331, ap. 1, b. 2,l. 108. Partijos Rokiškio aps. komiteto biuro protokolai.

94 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 168,l. 76. Partijos Kėdainių aps. komiteto kadrų byla.

95 LYA, f. 1, ap. 10, b. 82,l. 118-125. Įvairūs dokumentai, grąžinti iš LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus.

96 LYA LKP DS, f. 1186, ap. 1186/15, b. 3,l. 1-3. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

97 Ibid., f. 2468, ap. 2468, b. 47,l. 35. Partijos Kalvarijos aps. komiteto susirašinėjimo byla.

98 LYA, f. 1, ap. 16, b. 408,l. 40-62. MGB Kauno sr. valdybos pranešimai LTSR MGB apie antikolūkines nuotaikas.

99 Ibid., ap. 10, b. 132,l. 220-223. LTSR MGB ataskaitos ir spec. pranešimai tarybiniams ir partiniams organams.

100 Ibid., b. 131,l. 233-236.

101 Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 207.

102 LVA LKP DS, f. 1093, ap. 1093, b. 26,l. 10. Partijos Biržų aps. komiteto kadrų byla.

103 Ibid., f. 979, ap. 979/1, b. 73, l. 22, 27. Partijos Raseinių aps. komiteto susirašinėjimas kadrų klausimais. 

104 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 26, l. 14. Partijos Biržų aps. komiteto kadrų byla.

105 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 105, l. 14, 41. LKP(b) CK susirašinėjimas su LTSR NKGB, NKVD, prokuratūros organais.

106 Ibid., f. 1308, ap. l, b. 13,l.150-151. Partijos Alytaus aps. komiteto susirašinėjimo byla.

107 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 5,l. 67. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių protokolai, 108 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 263, l. 28-31, 66-67. Dokumentai apie MGB organų patikrinimą.

109 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 167,. 89. Partijos Kėdainių aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

110 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 5, l. 43. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas, 

111 Ibid., f. 1771, ap. 108, b. 18, l. 190-192. LTSR MGB pranešimai apie milicijos darbą, atranką į MGB mokyklą ir kt.

112 V. Tininis, op. cit., t. 1, p. 154-155, 159.

113 Ibid., p. 29.

114 LYA LKP DS, f. 749, ap. 749, b. 50,l. 30. Partijos Kėdainių aps. komiteto susirašinėjimas su LKP(b) CK. 115 Ibid., f. 494, ap. 494, b. 64,l. 6-12. Partijos Kretingos aps. komiteto kadrų byla.

116 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 241,l. 30. LKP(b) CK direktyviniai nurodymai.

117 Ibid., ap. 8, b. 160,l. 127. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

118 Ibid., f. 979, ap. 979/1, b. 73, l. 31. Partijos Raseinių aps. komiteto susirašinėjimas kadrų klausimais.

119 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 372, l. 45. LKP(b) CK Kadrų skyriaus pranešimai kadrų klausimais.

120 Ibid., f. 1308, ap. 3, b. 42,l. 12-15, 18, 32-37, 45. Partijos Alytaus aps. komiteto nomenklatūrinių darbuotojų byla.

121 Ibid., f. 2785, ap. 2785, b. 143, l. 2, 3, 8. Partijos Kauno aps. komiteto kadrų byla.

122 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 168,l. 54. Partijos Kėdainių aps. komiteto kadrų byla.

• Ankstesnis
• Sekantis