NESIBAIGIANTI REZISTENCIJA: 25 METAI BE JUOZO BRAZAIČIO

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Juozas Brazaitis (1903- 1974)

Lietuva jam buvo kūnas ir kraujas, darbas ir kova, gyvenimo turinys ir prasmė. Juozas Ambrazevičius - Brazaitis gyvenimu įrodė, kad viename turtingos dvasios asmenyje, gyvenimui ir tėvynei pareikalavus, turiningai gali reikštis mokytojas ir mokslininkas, žurnalistas, rašytojas ir visuomenininkas, politikas ir valstybininkas. Vokiečiams privertus sustabdyti jo vadovaujamos vyriausybės veiklą, Brazaitis nepasitraukė iš kovos lauko, bet nuėjo į pogrindį kaip rezistencijos kovotojas ir vadas ir iš čia nepasitraukė iki paskutinio atodūsio, tuo patvirtindamas, kad „gyventi dėl tėvynės yra toks pats heroizmas, kaip ir mirti dėl jos".

Brazaitis turėjo įgimtas rezistento savybes. Rezistencinėje veikloje jis reiškėsi asmenine aukos dvasia ir intensyviu darbu. Šioje veikloje reikėjo ne impulsyvių sprendimų, kaip partinėje politikoje, bet išminties, rimties, valingo ištvermingumo - ir drąsos.

Nors politikoje nėra vietos kuklumui, prof. Brazaitis savo gyvenimu įrodė, jog pirmutinė didingo žmogaus žymė yra jo kuklumas. Brazaičio didingumas buvo jo tiesume ir paprastume. Aristokratiškumas - jo krikščioniškame humanizme. Brazaitis neieškojo populiarumo ir garbės, jo gyvenimas buvo nukreiptas į aukštesnį tikslą - ne į save. Pas jį visa buvo įprasminta. Dėl šių savybių jo asmenyje lietuviškoji rezistencija rado idealų vadovą.

Brazaitis sakė: „Jei nori gyvenimą tvarkyti, turi atsistoti jo priešaky ir jam vadovauti pozityvinėmis idėjomis." Todėl viso veikimo pagrindu Brazaitis laikė idėjinį įsipareigojimą ir tų idėjų pritaikymą gyvenime. Jo noras buvo visuomeniniuose ir politiniuose baruose vadovautis moralės principais, gerbti ir vertinti skirtingus nusistatymus. Jis tarnavo tiesai, pažangai, visuomenės interesui, o gyvenimo ir visos veiklos tikslas buvo Nepriklausoma Lietuva ir nepriklausomas lietuvis.

Kova dėl Lietuvos reikalo galėjo ir gali būti prasminga tik principus keliant aukščiau už oportunizmą: kai kova už juos vykdoma visuotinai, kai moralės dėsniai vadovauja veiklos krypčiai ir tarpusavio santykiams;

Paskaita, skaityta 1999 birželio 26 d. aštuntojoje į Laisvę Fondo Lietuvos filialo studijų savaitėje Anykščiuose, prisimenant Juozą Brazaitį. kai kitiems yra tokie patys reikalavimai, kaip ir tau.

Rezistencija yra moralinio reikalavimo rezultatas. Dažnai prisimenu ir kartoju vokiečių filosofo Imanuelio Kanto kategoriškąjį pasakymą: „Du sollst" - Tu privalai! Kiekviena rezistencija plaukia iš asmens dvasinio apsisprendimo, iš jo moralinių nusiteikimų. Rezistencija nėra įmanoma tarp asmenų, kurie savo siekimu ir norma laiko biologinį išlikimą ar asmeninę materialinę gerovę ir vadovaujasi prisitaikymo principu. Oportunistinės moralės žmonėms yra svetima bet kokia rezistencija. Kodėl? Todėl, kad rezistencija galima tarp žmonių, kurie savo veiksmus grindžia objektyviais principais, aukštesniais už biologinį išlikimą, saugumą ar patogumus. Tai idealistinės moralės žmonės.

Todėl Brazaitis yra heroiškos dvasios pavyzdys ne vien Lietuvių Frontui, broliams partizanams, bet ir visai lietuvių tautai. Jis yra kelrodis mūsų meto veikėjams ir vadams bei ateities rezistencijai, nes jos dvasia vieno žmogaus gyvenimu nesibaigia, kaip nesibaigia gėrio kova prieš piktą. Darbo ir kovos formos keičiasi, turinys gi lieka tas pats. ...

Brazaičio asmenyje aš regiu tris ryškius jo gyvenimo etapus: pirmasis - nuo jo gimimo 1903 metais iki pirmosios sovietinės okupacijos; antrasis - aktyvios karinės ir politinės rezistencijos dešimtmetis Lietuvoje ir Vokietijoje; trečiasis - nuo jo išvykimo į Jungtines Amerikos valstijas 1951 metais iki mirties, negailestingai išplėšusios jį iš mūsų tarpo 1974 metų lapkričio 28 dieną.

Pirmasis laikotarpis - lietuvių literatūros studijų Kauno universitete baigimas ir pedagoginis darbas: šešeri metai Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje, vėliau kopimas profesūros laiptais filosofijos fakultete, pasiekiant ekstraordinarinio profesoriaus laipsnį. Pedagoginį darbą lydėjo labai gausūs kūrybiniai raštai, plėtėsi visuomeninis darbas.

Iš pat jaunystės jis turėjo gilų ideologinį apsisprendimą. Jis priklausė ateitininkams, vadovavo jų Sendraugių sąjungai. Tautininkų valdžios metu tai jau buvo ryškus rezistencijos ženklas, juoba, kad gimnazijos ateitininkų veikla buvo uždrausta.

Rezistencinis nerimas vedė jį į naujo dienraščio - „XX amžius" -steigėjų ir pagrindinių bendradarbių gretas. Jaunieji krikščionys intelektualai nepasitenkino periodikos rutina: jie norėjo duoti naujam dienraščiui turinį, duoti minčių ir idėjų skaitytojo mąstymui, pažadinti kritišką vertinimą. Savo vedamuosius pasirašinėjo lotynišku vardu - Servus (tarnas). Juose jis siekė tiesos, pažangos ir visuomeninės gerovės.

1936 metais jis kartu su kitais žurnale „Naujoji Romuva" paskelbė deklaraciją: „Į organiškos valstybės kūrybą", sukėlusią spaudoje aštrias diskusijas dėl valstybinės santvarkos ir krašto valdymo principų. Deklaracijos turinys buvo kietas ir įspėjantis. Skaitome: „Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų nepriklausomybės šaknis." Deja, valstybinis gyvenimas riedėjo „ramybės" ir „geros algos" keliu, ir ši deklaracija buvo tiktai „balsas, šaukiantis tyruose". Rezultatai greitai buvo žinomi. Kartojant Stasio Barzduko žodžius, „kai turėjome savo valstybę, ji atsisakė ginti savo laisvę, o išėjom už laisvę kovoti, kai patys buvome nelaisvi, neginkluoti ir nevadovaujami."

Metus žvilgsnį į Brazaičio darbų bibliografiją, turime suregistruotus net 225 darbus: knygas, studijas, svarbiausius straipsnius. Pirmajame gyvenimo laikotarpyje jau buvo gimę šešios dešimtys išliekamos vertės kūrinių.

1940 metais, Sovietų Sąjungai sudrebinus Lietuvos žemę ir ją okupavus, o po to brutalia jėga inkorporavus į Sovietų Sąjungą, Juozas Brazaitis įjungė antrą rezistencijos bėgį. Padarius prielaidą, kad Stalino sėbravimas su Hitleriu negalės ilgai tęstis, ir Vokietijos karas su Rusija neišvengiamas, Lietuvos pogrindis susiorganizavo į vieningą Lietuvių aktyvistų frontą ir parengė tautą 1941 metų sukilimui. Tų metų birželio 22 dieną, nacinei Vokietijai pajudėjus į Rytus prieš sovietinę Rusiją, Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujama, Lietuva jau kitą dieną sukilo, sutelkusi net apie šimtą tūkstančių laisvei pasiryžusių karžygių ir pasauliui paskelbė atstatanti nepriklausomybę bei sudaranti vyriausybę. Prof. Brazaičiui teko Švietimo ministro pareigos. Ministru pirmininku buvo numatytas pulk. Kazys Škirpa, gyvenęs Berlyne.

Naciams neleidus pulk. Škirpai grįžti iš Berlyno, o numatytam vyriausybės pirmininko pavaduotojui Jonui Masiliūnui atsidūrus į Sibirą riedančių tremtinių ešalone, kiti ministrai įtikinėjo Juozą Brazaitį laikinai prisiimti ministro pirmininko pareigas. Brazaitis atsikalbinėjo, pagaliau leidosi mobilizuojamas trumpam laikui kol, „Škirpa išlips iš tanko, pasiekusio Kauną". Niekas tuo metu dar nežinojo, kad pulk. Škirpai Gestapo Berlyne jau buvo uždėjęs namų areštą.'

1941 m. birželio mėn. 23 d., prasidėjus sukilimui ir sovietus išvijus iš Lietuvos, Brazaičio Laikinoji vyriausybė norėjo atvykstančius vokiečius pastatyti prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau yra atstačiusi tvarką įstaigose ir įmonėse.

Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos, Laikinoji vyriausybė toli gražu nesiangažavo Vokietijos atžvilgiu. Ji tenkinosi aiškiu pasisakymu už Lietuvos nepriklausomybę ir pritarimu Vokietijos kovai prieš bolševizmą.

Vyriausybei teko panaikinti atskirus sovietmečio įstatymus, grąžinti Lietuvoje prieš okupaciją veikusius įstatymus, leisti naujus potvarkius. Laikinoji vyriausybė pasirodė ir su savo specialiu socialiniu veidu. Ūkiniame gyvenime, pabrėždama privatinės nuosavybės principą, iš akių neišleido socialinės lygybės reikalo. Per žaibiškai trumpą laiką buvo grąžinta pramonės ir prekybos įmonių nuosavybė, grąžinti nacionalizuoti namai ir turtas; švietimo srity grąžinta dvylikos metų mokyklų programos sistema, atkurtas valstybinis vidurinių mokyklų tinklas, įsteigti aukštojo mokslo teologijos-filosofijos ir miškininkystės fakultetai.

Prof. Vaclovas Biržiška, tikrai ne „katalikiško bloko" žmogus, savo bendradarbiui bičiuliui Česlovui Grincevičiui komentavo: „Žiūrėk tu man, - jūs, katalikai, čia pat mūsų pašonėje nepastebėtai užsiauginote žmogų, kokio šiais laikais labiausiai ir reikia: kultūringas politikas ir nepakeičiamas valstybininkas. Važinėdamas tik dviračiu, eidamas švietimo ministro pareigas, per penkias savaites padarė daugiau, nei kitas per penkerius metus, važinėdamas limuzinu. Jis per tą laiką spėjo atstatyti bolševikų sujauktą švietimo darbą. O kur dar didesnis jo rūpestis, kaip ministro pirmininko!"

Ir žydų klausimo Brazaitis neapleido. Dėta daug pastangų jiems gelbėti. Kuomet pas Brazaitį atvyko siaubo apimta Kauno žydų delegacija, jis tuojau pasiuntė Laikinosios vyriausybės Krašto apsaugos ministrą, generolą Raštikį pas vokiečių generolą Von Rogues pareikšti „nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu" ir vyriausybės vardu prašė sustabdyti Kaune bei provincijoje vykdomą baudžiamąją akciją prieš žydus. Prof. Darnusis mums primena generolo Von Rogues atsakymą: „Jūs nesate prie to pripratę, turėsite priprasti. Tai daro ne vokiečių kariuomenė, o Gestapo". Po poros metų lietuviškoji pogrindžio spauda rašė: „Vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje masiškai naikina žydus, bet jos agentai skleidžia žinias, kad žydus šaudo ne vokiečiai, bet lietuviai." Tai skelbė „Naujoji Lietuva" 1943 metų spalio penkioliktosios laidoje. Koks neteisingumas, kad gyvenimo pabaigoje Brazaitis buvo įtariamas žydų persekiojimu ir tas reikalas buvo tyrinėjamas net Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų rūmuose. Kongreso Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomisė, vadovaujama Joshua Eilberg, oficialiai informavo, jog kaltinimų jam nėra. Brazaičio veikla nebuvusi pronaciška, nei nukreipta prieš žydus. Kokia ironija, kad pareiškimas buvo padarytas tuojau po jo mirties! ...

Brazaitį supančių patarėjų žiedą sudarė dr. Adolfas Damušis, dr. Antanas Maceina, dr. Zenonas Ivinskis, prof. Antanas Tumėnas, Julijonas Butėnas, pulk. dr. Juozas Vėbra, dr. Pranas Padalis-Padalskis, Levas Prapuolenis, Pilypas Žukauskas (Narutis) ir dar kiti.

Prieita prie išvados, kad pataikavimo politika Lietuvai nepriklausomybės neišsaugos. Taigi Brazaitis buvo stipri, savarankiška, kritiško tiesos žodžio nevengianti užgrūdinta asmenybė. Visame kame jis vadovavosi principingumu. Pats pulkininkas Škirpa turėjo pripažinti, kad šis rezistentas buvo tvirtos valios, greitos orientacijos ir politikoje sumanus valstybininkas. Tas tiesa, nes jis svarbiausius reikalus atsijodavo per savo ir geriausių talentų smegenų rėtį. Jis nenorėjo primesti savo valios; jam rūpėjo teisingas sprendimas.

Vokiečiai bandė ir gražiuoju, ir piktuoju priversti Laikinąją vyriausybę likviduotis ir ministrams tapti nacių režimo generaliniais patarėjais. Nevengta nė grasinimų, tačiau vyriausybė nesitraukė iš kelio. Matydami, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė veikia ryžtingai ir, sprendžiant principinius klausimus, į kompromisus nesileidžia, vokiečiai bandė Gestapo pagalba suorganizuoti net atvirą sukilimą prieš vyriausybininkus. šaltas Brazaičio reagavimas padėjo išvengti kraujo praliejimo pačių lietuvių tarpe.

Nacių spaudžiama, trukdoma ir terorizuojama vyriausybė išsilaikė šešias savaites. Lemtingąją 1941 metų rugpjūčio mėnesio 5 dieną Laikinoji Lietuvos vyriausybė oficialiu titulu buvo priimta labai iškilmingoje audiencijoje į Kauną atvykusio vokiečių civilinės valdžios generalinio komisaro dr. Renteln. Jos tikslas - išsiaiškinti principinius klausimus. Prof. Brazaitis įteikė dr. Renteln visų Laikinosios vyriausybės narių pasirašytą memorandumą apie teisinę Lietuvos būklę ir apie faktiškus politinius santykius pasibaigus bolševikų okupacijai, prašydamas jį perduoti Reicho vyriausybei Berlyne. Per audienciją generalinis komisaras pareiškė, kad Reichas laiko Laikinosios vyriausybės darbą esantį baigtu. Laikinosios vyriausybės vardu protestuodamas Brazaitis ten pat replikavo, kad jos veikla sustabdoma prieš vyriausybės ir lietuvių tautos valią. Vyriausybė atsidūrė pogrindyje.

Paskutiniojo posėdžio protokolą pasirašę vyriausybės nariai nuvyko į Karo muziejaus sodelį, kur prie Nežinomo Kareivio kapo, dalyvaujant daugeliui kauniškių, padėjo vainiką. Iškilmių nuotraukas naciai konfiskavo, o negatyvus sunaikino.

Po dešimties metų Brazaitis savo laiške Laikinosios vyriausybės nariams rašė: „Laikinosios vyriausybės sukilimo eiga bus gražus, kartoju, labai šviesus Lietuvos laisvės kovų istorijos lapas. Ir reikia, kad šitas lapas nebūtų užmirštas, kad jis būtų užrašytas teisingai ir su tokia meile (ne sau, bet kitiems kovotojams!), su kuria sukilimo dalyviai aukojosi tėvynei."

Tą patį 1941 metų rugpjūtį Lietuvių Aktyvistų Frontas irgi nutarė pasitraukti iš viešosios veiklos, nes nacių provokuojamas vienos lietuvių grupės kurstymas prieš kitą pasidarė nebepakeliamas. Tada, rašo bičiulis prof. Adolfas Damušis, „antinaciniame pogrindyje susikūrė Lietuvių Frontas, ir jo centrinė figūra, tiesiog sąjūdžio siela tapo Juozas Brazaitis. O vėliau, kai iš Tautos tarybos ir Vyriausio lietuvių komiteto susidarė Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Juozas Brazaitis, kaip VLIKo politinės komisijos pirmininkas tapo lietuvių rezistencijos vienu iš centrinių jos minties bei linijos formuotojų".

Okupacijų metai pareikalavo iš Juozo Brazaičio sunkiausiomis sąlygomis išlaikyti Lietuvą gyvą, norinčią gyventi ir savarankiškai tvarkytis. Brazaičio politinė strategija nutiesė pagrindą naujam Lietuvos laisvinimo etapui.

Tolesnė Brazaičio pogrindinė veikla darėsi kaskart sunkesnė, tiesiog neįmanoma. Jis buvo gaudomas Gestapo. Nors ir labai nenorėdamas, jis galiausiai buvo įtikintas palikti Lietuvą, kad tęstų tautinės rezistencijos darbą už jos ribų. Ten Laikinosios vyriausybės atgaivinimas būtų galėjęs geriausiai išspręsti vyriausybės problemą tremtyje. Tokiam įsitikinimui pritarė ir įžymieji Lietuvos teisininkai, tada įsikūrę Freiburge.

1945 metų liepos mėnesį Wuerzburge formaliai įgaliotas prof. Brazaitis, ėjęs Sukiliminės vyriausybės premjero ir švietimo ministro pareigas, suvažiavime siūlė, kad 1941 m. birželį sudarytoji Laikinoji vy-33 riausybė būtų „notifikuota", taigi oficialiai paskelbta ir jos darbas tęsiamas laisvame pasaulyje.

Gen. Raštikis atsiminimuose rašo, jog „Laikinosios vyriausybės pasirodymas laisvajame pasaulyje būtų buvęs labai naudingas Lietuvai ir tolesnei lietuvių kovai už savo tautos nepriklausomybės atstatymą". Tačiau Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas - partinių ir poros rezistencinių organizacijų koalicija - užsispyrusiai laikė save vienintele ir pačia aukščiausia institucija tautos teisėms ginti.

Buvo ieškota kompromisų. 1946 metais Berno konferencijoje VLIKo delegatai kartu su Diplomatijos ir Laikinosios vyriausybės atstovais sutarė steigti VLIKo Vykdomąją tarybą. Vadovauti jai buvo patikėta buvusiam Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui, užsienio reikalai -ministrui Stasiui Lozoraičiui, politinės informacijos reikalai - Juozui Brazaičiui.

Vokietijoje atsikūrusio VLIKo veikloje Brazaitis dalyvavo nuo pat pradžios, nuo 1945 iki 1951 metų, atstovaudamas Lietuvių Frontui. 1946-1948 metais jis buvo VLIKo Vykdomosios tarybos informacijos tarnybos vadovas, 1945-1951 metais - VLIKo Vykdomosios tarybos užsienio reikalų tarnybos valdytojas.

Eidamas politinės informacijos ir užsienio tarnybos vadovo pareigas, Juozas Brazaitis atliko milžinišką darbą: parengė du memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido; parengė spaudai ir išleido VLIKo didįjį memorandumą su dešimt priedų anglų ir prancūzų kalbomis Lietuvos nepriklausomybės reikalu; parengė spaudai ir anglų kalba išleido VLIKo memorandumų rinkinį dėl Lietuvoje vykdomo genocido. Iš to laikotarpio stambesnių jo darbų minėtini: „In the Name of the Lithuanian People" (Lietuvių tautos vardu, 1945 m.), „Ein kleines Volk wird aufgeloescht" (Maža tauta bus sunaikinta, 1948 m.), „Appeal to the United Nations on Genocide" (Kreipimasis į Jungtines Tautas dėl genocido, 1951 m.), suredagavo „Living in Freedom" (Gyvenant laisvėje, 1948 m.), Daumanto „Partizanai už geležinės uždangos"; „Lietuvos vergijos dešimtmetis" - viso keturiasdešimt pirmaeilės svarbos darbų.

Nežiūrint šių vertingų pastangų, VLIKe intrigų politika nesiliovė. Pradėta iš viso kreivai žiūrėti į rezistencinį dalyvavimą laisvinimo veikloje (kovoti ir mirti - taip, aktyviai dalyvauti laisvinimo veiklos vadovaujančiose eilėse ir darbais pranašumą įrodyti - ne). Ne veltui sakoma, kad pavydas yra turbūt didžiausia lietuvio nuodėmė.

VLIKe Juozas Brazaitis dirbo už save ir už kitus. Pradžioje, kol tremtiniams ir pačiam VLIKui grėsė pavojus, jis buvo reikalingas. Praėjus pavojui ir tremtiniams pradėjus persikelti į užjūrius, o VLIKo ižde atsi-34 radus amerikietiškų dolerių, Brazaičio sąžiningumas ir intelektualinis pranašumas tapo tikra kliūtis. Kai Brazaitis buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, VLIKo posėdyje buvo pateiktas jį šmeižiantis apkaltinimas ir, nelaukiant Juozo Brazaičio pasiaiškinimo, padarytas nutarimas jo į Tarybą nebekviesti.

Sąmokslininkų kėslų nepatikrinęs, VLIKo pirmininkas Mykolas Krupavičius laiške Brazaičiui prasitarė, kad VLIKe Brazaitis buvęs „apstatytas klaustukais". Išvada: „geriau iš asmens nedaryti principo". Tai priminė biblinę vyriausiojo kunigo Kajifo formuluotę: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą". Geriau paaukoti vieną asmenį bendram labui. Atsakydamas jam, Brazaitis pastebėjo: „Jūs kalbat apie VLIKą laisvinantį Lietuvą. Man jis yra stipriai nuklydęs nuo tokio kelio ir pasukęs linkme, kurioje jis aukštesnėmis vertybėmis laiko priemones, ne tikslus, kurioje jis prasilenkia su teisingumo ir garbingumo nelygstančiomis vertybėmis... Negaliu nepripažinti respekto savo draugam daugiau nei sau pačiam, kad jie galėjo atsistoti aiškiai moralinio principo sargyboje."

Brazaitis pasisakė ir dėl VLIKo organizacijos: „Organizacija tėra priemonė tam tikram tikslui siekti. Ji tiek vertinga, kiek ji tam tikslui tarnauja. Jeigu ji neveda prie tikslo, ji nėra jokia vertybė".

Lietuvių Frontas priėjo prie išvados, kad Brazaičio išskyrimas buvo drauge krašto rezistencijos išskyrimas ir diskriminavimas. Po išsamių diskusijų bičiulis dr. Antanas Maceina Lietuvių Fronto vardu oficialiai pareiškė, kad Lietuvių Frontas iš VLIKo visai pasitraukia. Tai buvo 1952 metai.

Po išvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas prasidėjo trečiasis rezistencinės veiklos laikotarpis, tęsęsis ligi jo gyvenimo pabaigos. Laikas vis ryškiau patvirtino tiesą, kad partinis lietuvių nusistatymas neleisti Vakarų pasaulyje pratęsti Laikinosios vyriausybės darbą buvo didelė klaida. Pasitvirtino ir tai, kad VLIKas vis labiau tolo nuo laisvinimo misijos rezistencijos prasme. Ne kartą kilo klausimas, ar vertėjo iš viso Lietuvių Frontui grįžti į organizaciją, po vienuolikos metų VLIKo vadovybei pripažinus, jog į Brazaitį nukreiptas skundas buvęs netikrintas, todėl neobjektyvus. Tai buvo neva atsiprašymas. Ir vėliau Lietuvių Frontas VLIKe problemų neišvengė, o prieš paskutinį VLIKo pirmininką pasisakė net Krikščionių demokratų partija, kuri anksčiau jį buvo rėmusi, o dabar kategoriškai atsisakiusi kelti kandidatu į pirmininkus. VLIKas, sudarytas iš kokios penkiolikos partijų, tapo kritikos, kartais gal net kreivos šypsenos objektu. Išeivija daugelio tų smulkiųjų partijų nė pavadinimų nežinojo ir jai tas nerūpėjo. Partinio gyvenimo mintis išeivijoje iš viso neprigijo.

Lygiagrečiai dygo kiti veiksniai: be Amerikos lietuvių tarybos ir Lietuvos vyčių, veikė Fronto bičiuliai, Lietuvos laisvės komitetas, Baltų laisvės lyga, Šviesa-Santara, susikūrė Pasaulio lietuvių bendruomenė. Taigi, veiksnių netrūko, solistų užteko, tačiau išeivija politinio choro nesukūrė. Ne be reikalo Brazaitis skundėsi, sakydamas: „Vakarai Lietuvos kančią mato, bet mes nepajėgiame į pasaulio viešumą iškelti rezistencijos dvasios bei pasipriešinimo veiksmų, kurių lietuvių tauta tiek daug parodė".

Atvykęs Amerikon, jis tapo Brooklyne leidžiamo laikraščio „Darbininkas" redaktorium ir juo išbuvo iki mirties. Gaila, kad išeivija nesudarė jam geresnių sąlygų tęsti rezistencinį valstybininko darbą. Jis rašė vedamuosius ir politines apžvalgas, iškėlusias laikraštį į išeivijoje leidžiamos spaudos aukštumas. 1953-1959 metų laikotarpy redagavo žurnalą „Į laisvę". Rašydavo ramiai ir santūriai, remdamasis konkrečiais faktais ir logiškom jų išvadom, nevengė žvelgti ten, kur matė grubų prasilenkimą su tiesa, kur buvo laužomi moraliniai principai, kur apgaulė rodė tariamai nekaltą veidą. Jis metė šūkį: „Grąžinkime moralę į politiką".

Jo straipsniai spindėjo rezistencine dvasia. Šiuo laikotarpiu dešimtį metų vadovavo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados Lietuvių Fronto bičiuliams. 1958-64 metais jis buvo Lietuvių Fronto bičiulių vyriausios tarybos pirmininku.

1953 metais žurnale „Į laisvę" rašė: „Krašto rezistencijos šviesiųjų vyrų pavyzdžiai man, kaip ir daugeliui tremtyje, stovi prieš akis nuolatos; jie gaivina pasiryžimą visas jėgas skirti už tėvynės laisvę, palaiko tvirtą tikėjimą, kad kruvinais keliais, didelėm aukom, lėtu žingsniu, bet toji laisvė, laisvė visom tautom artėja, kaip nesulaikomas saulės patekėjimas".

Štai kas palaikė ir gaivino trapų, stoišką vyrą, užsisklendusį savyje, bet, rodos, apglėbusį visą tautą, kad ją išneštų iš sutemų į saulės patekėjimą. Ir jis teisingai pranašavo: „Tauta išsilaikys, pakels visas okupacijos kančias... Daugiausia vilčių gali būti, jei pati rusų imperija būtų sukrėsta, suskaldyta".

Išeivijoje jis niekada neužmiršo brolių partizanų. Brazaitis priminė, jog „partizanai tik vienu iš uždavinių laikė tiesioginę kovą su okupantu. Kitas uždavinys buvo sutelkti tarp partizanų rinktinius dvasios žmones, kurie ugdytų tam tikras dorybes, kad virstume šviesiu pavyzdžiu kitiems lietuviams. Kai tautoje žodis nustoja turinio ir pasitikėjimo, to asmeninio spinduliavimo pavyzdys daros juo prasmingesnis ir įtakingesnis. Kas šiuo keliu savo veikimą reiškia, pratęsia rezistencijos dvasią iš praeities į dabartį ir grindžia ateities laimėjimo viltis. Tai nelyginant upė, kuri išėjusi iš rezistencinio šaltinio, nesunykusi apatijos dykumose, veržiasi į laisvės marias. Pasiaukojimas laisva valia vardan aukštesnių vertybių yra tikrasis ir vienintelis kelias asmens, šeimos, visuomenės gyvenimo į taiką, laimę, pažangą. Tai yra tikrasis kelias į žmonijos konflikto teisingą sprendimą".

Išeivijos metais Jungtinėse Amerikos Valstijose jo spausdintų raštų bibliografijoje randame net 125 stambius darbus. Būtina suminėti jungtinėmis jėgomis paruoštą darbą: „Į pilnutinę demokratiją", jo kapitalinį veikalą: „Vienų vieni" - dvidešimt penkerių metų rezistencijos apžvalgą; suredaguotas pirmasis Lietuvių katalikų bažnyčios kronikos tomas; išleistos monografijos apie rezistentus Antaną Maceiną, Praną Padalį, Juozą Eretą, atlikta daug kitų darbų.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Brazaitis pradėjo kalbėti apie pasitraukimą iš viešojo gyvenimo. „Esu gyvenimo paraštėje" laiške prasitarė bičiuliui Juozui Kojeliui, po jo redagavusiam „Į laisvę". „Nors esu gyvenimo paraštėje, - rašė - tačiau negaliu nesirūpinti tuo, kuo mes visi gyvename... Iš principo manau, kad reikia eiti su visais, kas tik gerą darbą dirba. O labai norėtume bendradarbiavimo, padoraus, lojalaus ir su tautininkais, ir su krikščionimis demokratais, ir su liaudininkais."

Į amžiaus pabaigą ir iš stoiško Brazaičio prasiveržia melancholija, dažniau blyksteli gal net nusivylimo kibirkštys: „Išeivijai ir jos veiksniams reikia dar tiek daug atlikti, o jie klaidžioja pragmatizme, kuris nuvertina visas vertybes ir į jas leidžia žiūrėti su ironija, nors jie pajėgūs atskirti tiesą nuo tiesos, kurios padažu aptraukta gryniausia klaida... Visur ir visais laikais pažangesnioji iniciatyva susilaukia pasipriešinimo. Tai yra natūrali kova tarp pažangos ir konservatyvumo. Lietuviškoje dirvoje tai galėtų atrodyti nenatūralu tik dėl to, kad pasipriešinimas reiškėsi iš tų, iš kurių kaip tik lauktum paramos. Bet ir tą reiškinį reikia priimti ramiai kaip ženklą, kad nepriklausoma Lietuva ėjo dvejopa kryptim: augino žmones su sparnais, augino žmones ir su pančiais".

Brazaitį neramino ir negatyvi laiko bei pačios išeivijos įtaka net Lietuvių Frontui. Todėl jis žavėjosi Los Angeles Fronto bičiulių konkrečia politine veikla. Iš ten plaukė iniciatyva ir akcija rezoliucijų Kongrese pravedimui, ten kasmet buvo rengiami politinių studijų savaitgaliai. Vienas jo apsilankymų Los Angeles 1962 metais Vasario 16 proga nuskaidrino iškilaus rezistento veidą. Laiške bičiuliui Juozui Kojeliui jis pasakė: „Buvimą pas jus prisimenu kaip vieną iš negausių prošvaisčių savo gyvenime, - tiek energijos, geros valios, tikėjimo, nors trukdančių netrūksta visur... Nuo buvimo Los Angeles mano mintys dažnai grįžta pas jus". Kitame laiške jis nuogastauja: „Mane jaudina ženklai, kad tarp bičiulių ima dingti rezistencinė, taigi, ir konspiracinė dvasia, o be konspiracijos neįmanoma jokia rezistencija prieš tokį priešą, kurį turi Lietuva".

Kalbėdamas apie imigraciją, jis teigė, jog jei pirmame tarpsnyje suklesti kūrybinis veiklumas, paskui ateina kūrybinis nusilpimas, dar paskui - visuotinis aprimimas sykiu su nesidomėjimu ir apatija visuomeniniams reikalams, ir pagaliau priartėja tautinė ir kūrybinė mirtis... Jis ragino Fronto bičiulius nusikratyti bet kokio pavidalo palūžimo.

Brazaitis Lietuvos ir lietuvybės tragediją laikė giliai savo širdy, todėl dirbo savęs netampydamas ir nesižvalgydamas, ar kiti nors kiek dalijasi darbo našta. Širdies smūgis 1969 metais buvo jam ženklas suprasti, kad vienam žmogui už daugelį atidirbti yra neįmanoma.

Ir likusiame gyvenimo penkmetyje jis neatsisakė rezistencinio plunksnos darbo. Asmeniškam gyvenime jau buvo pastebimas visą save tėvynei atidavusios vienišos asmenybės tragizmas. Jis sako: „Aš buvau jau naikinamos Lietuvos vaikas, ir mano rolė tebuvo kamščio rolė -užkimšti skyles, kurios atsirado sunaikinus kvalifikuotus žmones. Kamščio skyles net tokiose srityse, kurios man buvo svetimos, kurių nekenčiau, kurios mane patį sunaikino". Ir kitoje vietoje: „Aš pats esu paaukotas politikai. Bet jos įtakoj trokštu, kad politikai būtų aukojama kuo mažiau žmonių, imamų iš kūrybinių dirvonų. Politikos rūpesčiai yra praeinamo pobūdžio, nors jie neišvengiami, ir neišvengiamos aukos dienos reikalui. Bet šaukiu ir šauksiu, kad amžinybės kalviai nebūtų iškeičiami į sekundžių kalvius".

1974 metų lapkričio 28 dieną, daugelį mėnesių širdies ligos iškankintas, didysis rezistentas užmerkė akis svetimoje žemėje, kad, priartėjus prie Viešpaties sosto, tikrąjį atpildą suteiktų jam Kristus. Nes Jame jis stengėsi atnaujinti Lietuvą ir visados išliko tikrasis Jo džentelmenas.

* * *

Užvertus šią nepaprastai turtingą didžiojo rezistento gyvenimo knygą, belieka padaryti išvadas ir mesti žvilgsnį į mus, kurie rezistencijos estafetėje esame perėmę jos lazdelę ir patys esame tolesnio bėgimo stadijoje, kad ją perduotume ateities kartoms. Tai jūsų ir mano misija.

Kodėl lietuviai kelias dešimtis tūkstančių jaunimo sutelkė sukilimui prieš bolševizmą, bet griežtai atsisakė stoti į SS batalioną? Atsakymas -Laikinosios vyriausybės meto lietuviai žinojo laisvės vertę ir kitiems jos slopinti nenorėjo.

Brazaitis per daug buvo suaugęs su savo tauta, kad jos nelaimės valandose būtų galėjęs stovėti nuošaliai. Pažįstant jo asmenybę, jo perėjimas iš kultūros veiklos į rezistenciją yra natūralus, ir jis pats tai priėmė ne kaip auką, bet kaip savaime suprantamą pareigą.

Mums lieka daug neatlikto darbo jo asmenybei įamžinti. Pirmajame dešimtmetyje po jo mirties pasirodė šeši tomai jo raštų - toli gražu ne visi. Neįtikėtina, bet mes dar nesulaukiame jo monografijos, o Sukiliminės vyriausybės steigimo data - birželio 23-čioji - dar nėra įvesta į valstybinių švenčių sąrašą, nėra oficialiai minima. O kur jo paminklas?

Juozas Brazaitis buvo vienas iš pačių pagrindinių lietuvių rezistencinės taktikos kūrėjų ir strategų. Prof. Damušis prisimena, kad „Juozas Brazaitis patarė lietuvių visuomenei būti atspariai kaip uolai ir aktyviai kaip srovei. Nukreipus tą mintį į jį patį, galima tvirtinti, kad Juozas Ambrazavičius-Brazaitis kaip lietuvių rezistencijos vadovas buvo toji nepajudinama uola, iš kurios tryško galinga idėjų ir minčių srovė, labai sunkiose aplinkybėse ugdanti mūsų atsparumą ir ištvermę tautos ir Lietuvos laisvei laimėti ir ją išlaikyti".

Kyla klausimas: ar reikalinga rezistencinė dvasia tėvynėje, kurioje jau egzistuoja laisvė ir demokratija? Aš manau, kad reikalinga. Dar daugiau - ji yra būtina. Rezistencija visų pirma yra istorinė atmintis, nuo kurios dulkes nupūsti dabar nori ir idealistiškai nusiteikę žmonės, ir prisitaikėliai karjeristai, kurie kolaboravo su okupantu, bet dabar save vadina „tyliaisiais rezistentais". Ryžtingai priešinosi ta tautos dalis, kuri sugebėjo įsisavinti Lietuvos ir mokyklos jai įdiegtą tėvynės meilės ir pareigos jausmą ir išsiugdyti atsakomybę už tautą, kurioje gyveno ir kuriai tarnavo. „Tarnavimas tautai kritiškoje situacijoje ir žmogaus, ir tautos gerovei, tarnavimas, nepaisant savo gerovės ir net gyvybės - štai kas buvo ir yra rezistencija" - teisingai pastebi Aldona Žemaitytė.

Airių kovotojas Curran pasakė, jog laisvės kaina yra amžinas budėjimas. Tasai budėjimas ir yra mūsų dienų rezistencija. Melo ideologija, melo filosofija, melo politika - tai pamatai, ant kurio stovėjo sovietizmo pastatas. Melas ir prievarta valdė milijonus žmonių keliasdešimt metų. Ar ne šiandien jis vėl klesti, įsigraužęs į politikų, verslininkų, žurnalistų ir net kultūrininkų širdis ir smegenis? Komunizmas žlugo, bet ar žlugo jo pamatas - melas? Ar ne dėl likusių melo nuodų tęsiasi, gal net stiprėja ir mūsų visų krikščioniškų, tautinių vertybių iškreipimas? Prof. Antano Maceinos nubrėžtas nesibaigiančios rezistencijos ir mūsų veiklos uždavinys ir būtų - rezistencija prieš melo dvasią: „Į melą istorijoje turėtume atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu, Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušvietimu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertės iškėlimu". Šiandien turime tapti tiesos rezistentais. Tai nesibaigianti mūsų misija. Reikia mums tiesą ir tikrovę palaikyti žmonių atminime. Kad

Dalis ĮLF studijų savaitės dalyvių Anykščiuose. Nuotr. K. Ambrozaičio

šį uždavinį galėtume sėkmingai vykdyti, reikia patiems paskelbti rezistenciją prieš intelektualinį nerangumą tarp mūsų pačių. Mąstantis žmogus nyksta šių dienų aplinkoje. Reikalingas frontas prieš kosmopolitizmą, kurį neša laisvamanybė, moralinį pakrikimą, neatsakingumą prieš kitus, taigi į politinę ir ideologinę trumparegystę. Šių dienų pasaulyje rezistencija privalo tvirtinti moralumo ir atsakingumo už žmogų pilį, ant kurios plevėsuotų meilės vėliava.

Baigiant, brangūs bičiuliai, leiskite iš širdies pasidžiaugti, kad į Laisvę studijų savaitė prasidėjo birželio 23-ąją. Tai Rezistencijos Diena, primenanti kiekvienam rezistencijos kovų gyvą ir kruviną eigą, joje žuvusius, žinomus ir nežinomus. Ji stiprina mumyse herojišką dvasią priešintis visam, kas naikina ir silpnina lietuvį. Ne nykštukai, o milžinai yra tie amžino atminimo lietuviai ir lietuvės, kurie organizavo nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, ar kurie pradėjo pergalės siekiantį rezistencijos žygį.

Mūsų pareiga ir privilegija pasirūpinti, kad didžiojo rezistento prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palikti gilūs pėdsakai nebūtų laiko išdildyti; privalome ateinančioms kartoms liudyti jo milžinišką įnašą į šią Lietuvos istorijos epochą, išsaugoti jo kūrybinį palikimą ir garbingą kovotojo vardą.