PARTIZANAS
Jonas Šalna
Tokia nerami ir kraupi naktis.
Likimo apnuogintos rankos
Uždega aukuro ugnį.
Slėptuvėj prisiglaudęs jis.
O čia taip tvanku mirties glėby,
Išmestam iš žydinčių pievų.
Jų žingsniai tolsta
Ir vėl taip arti,
Trypia virš galvų,
Jauti jų kvapą,
Negyvas alsuoji,
Jauti- gyvybė ne tavo,
Lyg lauki nubusti
Iš nemigos sapno,
Iš košmariško liūno,
Išsivaduoti iš replių
Merkiančių į Nebūties prarają.
Ir vėl ir vėl virš tavęs
Svetimi garsai,
Duslūs lyg virš karsto.
Jie ieško širdies,
Kurią uždarai į mauzoliejų!
Ji plaka kaip akmuo,
Į kurią pataikė
Užmerkta akis.
Paukščiai palieka egzekucijų turgų,
Medžiai dengia savo veidus migla,
Ryto rasa išbrinksta krauju,
Tyla mirtina
Sujudina samanų guotus.
Nuplauta paskutinė viltis
Ir širdis atsikrato naštos,
Griaustinis sudrebina žemę
Ir nejauti kaip išlaša
Paskutinis lašas iš jaunos širdies.
1996
Iš ruošiamos poezijos knygos „AMŽINYBĖS JUOSTA".
