HEROJUS KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS IR... „KATALIKUS"

Žvilgsnis į knygą

ANTANAS DUNDZILA

Liūtas Mockūnas, PAVARGĘS HEROJUS... Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje, Baltos lankos, Vilnius 1997,567 psl.

Tai knyga apie vokiečių bei rusų okupacijos laikų rezistentą, tačiau rezistenciją vėliau išdavusį ir nuėjusį tarnauti sovietams, Joną Deksnį. Autorius teigia, kad jis J. Deksnio nebando teisti, tik mėgina jį suprasti (psl. 24).

Dainavos LFB savaitėje simpoziumo apie užsienio lietuvių veiklą dalyviai. Iš k. - A. Dundzila, R. Narušienė, dr. V. Bieliauskas, P. Žumbakis. (Nuotr. K. Ambrozaičio)

Knygos plati apimtis skatina ribotis keliomis, labiau į akis kritusiomis pastabomis. Iš iki šiol matytų straipsnių leidiniui deramą foną paskelbė J. Šmulkštys 1997 lapkričio mėn. „Akiračiuose", „Beveik be herojų knyga". „Kultūros baruose" 1998 Nr. 7 tilpo A. Kučio „Buvo ir herojų ir išdavikų". Lietuvos Meno kūrėjų asociacija 1998 eseistikos kategorijoje knygą premijavo. Rašinį sąmoningai vadinu žvilgsniu, be pretenzijų į išsamesnę recenziją.

Šis žvilgsnis į knygą yra išdėstytas keturiuose poskyriuose. Pirmajame yra J. Deksnio biografijos bruožai bei bendresnio pobūdžio apie knygą įspūdžiai. Toliau sėka trejetas konkrečių pastabų: klausimas, kada J. Deksnys nuėjo tarnauti okupantui; dokumentacija; juodinimas buvusių J. Deksnio politinės orientacijos oponentų.

J. Deksnys ir knyga

J. Deksnys (g. 1914 Daugpilyje - m. 1982 Vilniuje), buvęs rezistentas nuo pat 1940 ar 1941 metų, 1949 su slapta pogrindžio misija iš Vakarų nuvyko į Lietuvą, buvo suimtas ir nuėjo tarnauti sovietams. Sovietai jį tardė, bet niekada neiškėlė bylos. Jis gyveno Vilniuje čekistų priežiūroje -tačiau nekalinamas. Jam mokėjo gerą algą, buvo viskuo aprūpintas.

Krašto ryšiai su Vakarais buvo svarbus rezistencijai elementas. Kovoje prieš okupantą J. Deksnys išsiskyrė iš kitų rezistentų tarpo tuo, kad net tris kartus iš Vakarų vyko į okupuotą Lietuvą. Karui pasibaigus, išėjęs iš kalėjimo Vokietijoje, 1945 rudenį nuvyko Lietuvon, o 1945 pabaigoje sugrįžo į Vakarus. Antrą kartą į Lietuvą nukeliavo 1946 gegužės mėn., po to Švedijoje atsirado 1946 spalio pradžioje. Trečią kartą nuvykęs 1949, gegužės 7 buvo suimtas. Kai kas teigia, kad Deksnys sovietams tarnavo jau prieš 1949 suėmimą. Net jei okupantui jis pradėjo tarnauti 1949 m., tai didesnę subrendusio savo amžiaus dalį, 33 metus, jis ėjo prieš savo buvusius kovos draugus, niekino rezistenciją, Vilniuje apie sutiktus žmones rašinėjo pranešimus. Summa summarum, rezistencijos istorijoje J. Deksnys pasilieka tamsia asmenybe. Keista žiūrėti į knygoje J. Deksniui klijuojamą herojaus etiketę. O kad jis buvo kuria nors prasme pavargęs -tai logiškai nesuprantamas žodžio reikšmės tąsymas.

Knyga yra apie J. Deksnį, tačiau per jo asmenį autorius žvelgia daug plačiau į pokario rezistenciją, ypač į mūsų rezistencijos vidaus politiką bei politikavimą, į ryšius su kraštu bei su Vakarų žvalgybomis. L. Mockūnas J. Deksnį bando visaip baltinti, jo veiksmus aiškinti, tačiau vis dėlto nesivaržo aiškiai konstatuoti, kad „jis išdavė savo principus ir nuėjo tarnauti nekenčiamam priešui" (psl. 538). Žymi knygos dalis dokumentuoja J. Deksnio bei jo bendraminčių pastangas, nukreiptas prieš katalikiškos orientacijos mūsų visuomeninius veiksnius.

Nors knygoje rašoma neva apie herojų, tačiau joje vienoj vietoj sutelkta didoka, iki šiol bene išsamiausia karo meto bei pokarinės mūsų rezistencijos istoriografija. Paskatintas rašyti apie J. Deksnį, autorius temą išplėtė savo piešiamos rezistencinės istorijos paveikslui. Vietomis autorius net visai „pamiršta" J. Deksnį, pvz., įtraukdamas 16-os psl. Traktatą apie 1941 m. sukilimą, kuriame J. Deksnys iš viso nedalyvavo. Knyga baigiama keistokai: šiaip jau tampriai naudojęs dokumentuotus faktus, pabaigoje autorius nuklysta į metafizinius išvedžiojimus.

Knyga, aišku, kontraversinė, nes jos esminis veikėjas labai kontraversiškas, savo bendraminčius nuvylęs, vėliau net išdavęs. Štai J. Deksnio ideologinės bei politinės grupuotės A. J. Greimas, po 1948 m. J. Deksnio pasirašyto Baden-Badeno susitarimo su VLIKu, net siūlė Vakaruose esantį J. Deksnį nužudyti (psl. 307)! Knyga kai kam vietomis atrodys tendencinga. Pats autorius įspėja skaitytoją, kad absoliučiai objektyvios istorijos iš viso negali būti. Čia neieškant dvikovos dėl kai kurių autoriaus teiginių, apskritai imant, leidinys yra subrendusio, tačiau tam tikrą pažiūrą proteguojančio tyrinėtojo darbas. Tiesa, keliose vietose, atrodo, sumaišytos datos, keli sakiniai nesuprantami, trūksta kelių sutrumpinimų paaiškinimo. Istoriniu požiūriu autorius taip pat daug kur matuoja epizodinius įvykėlius šių laikų, bet ne anų dienų - pokarinės nežinios, chaoso, laisvinimosi vilties, prieškarinių partijų galvosenos ir t.t. - masteliu. Šiaip jau ši didoka knyga imponuoja spaudos darbu: pakenčiamai retai pasitaikiusios korektūros ar laužymo klaidos, išsami - labai reikalinga pavardžių rodyklė, gražus apipavidalinimas bei įrišimas, profesionaliai naudoti keli šriftai ir t.t.

Neatsakytas klausimas: kada?

Kada iš tikrųjų J. Deksnys pradėjo tarnauti sovietams? Į šį reikšmingą klausimą autorius nuosekliau nepažvelgia. Jau 44 psl. bei atskirame skyriuje L. Mockūnas susitelkia prie „kodėl", tačiau kritiškai vertinamo, istorinio traktato fone griežčiau neklausia „kada?". Pasitenkina teigimu, kad 1949 pavasarį suimtas J. Deksnys palūžo, pradėjo dirbti sovietų saugumui, ir skaitytojui paberia dar keletą kitų detalių. Ta 1949 data yra pati vėliausia: detališkai dokumentuota ji simpatingai piešiamam J. Deksnio portretui bei pačiam autoriui - patogiausia. Skaitytojui nepaliekama galimybių rimčiau pasvarstyti, kad gal J. Deksnys palūžo anksčiau. Kritiškiau ištirta J. Deksnio lūžimo data būtų svarbi jam segamo heroizmo pateisinimui ir autoriaus išsakytam knygos tikslui - J. Deksnį suprasti.

Knygos keliose vietose yra pabarstytų duomenų, galinčių įtaigoti tą ankstyvesnį J. Deksnio „kada". Štai 27, 181 psl. randame, kad sovietai apie J. Deksnį žinojo 1946, kai sovietų agentas rašė, kad J. Deksniui „turėjo būti leista grįžti į Vakarus". Su šiuo faktu autorius atveria, tačiau irgi atidžiau nenagrinėja J. Deksnio, kaipo okupacinių organų naudoto įrankio, rolės. Neaišku, ar J. Deksnys apie šią jam specialiai okupanto 1946 suteiktą privilegiją žinojo. Iš tiesų okupantas apie J. Deksnį žinojo jau daug anksčiau, nes 1940-41 m. jį kalino Kauno IX-me forte. Ten su J. Deksniu kalėjęs D. Cesevičius įtarė, kad J. Deksnys sovietams tarnavo net 72 prieš karą (psl 517). Tačiau D. Cesevičiaus teigimas knygoje nepatikimai pristatytas - pokalbis su trečiu asmeniu kavinės aplinkoj ir kt. Br. Raila L. Mockūnui pasakojęs, kad A. J. Greimas manė, jog po 1948 Baden-Badeno susitarimo J. Deksnys nuėjo tarnauti sovietams (psl. 307).

Yra dar kitų, knygoje neminėtų, nerimą keliančių duomenų, kurie galimą J. Deksnio tarnystę nukelia į 1945 pabaigą. Žinome, kad Kazimieraičio partizanų lydimi, J. Deksnys su K. Drunga (anksčiau buvusiu J. Valiuliu) 1945-XI-30 į XII-1 naktį perėjo Lietuvos - Lenkijos sieną ir 1945-XII-13 atsidūrė Vokietijoje, Tuebingene. A. Ramanausko - Vanago atsiminimuose rašoma („Daugel krito sūnų", psl. 122), kad Lietuvoje ginkluotas pogrindis patyrė, jog, 1945, einant per sieną į Vakarus, J. Deksnys buvo trumpai MGB sulaikytas, tačiau pareigūnams išsikalbėjo. Tai gali būti reikšmingas teigimas, nors savo ranka rašytuose atsiminimuose K. Drunga apie jokį sulaikymą neužsimena. Neminėdamas šaltinių, L. Mockūnas pasakoja apie pasienio epizodą jau Lenkijos pusėje, lenkų policijoje registruojant jų turėtus pasus, šiai mįslei gali šį tą reikšti išlikę A. Vokietaičio užrašai po J. Deksnio išėjimo viešumon sovietiniame „Švyturyje". Nuviltas ir J. Deksnio išdavimo įskaudintas, buvęs J. Deksnio ir K. Drungos bendražygis A. Vokietaitis Amerikoje pakartotinai bandė su K. Drunga aiškintis. K. Drunga į laiškus neatsakė, net nėjo su A. Vokietaičiu kalbėtis telefonu. K. Drunga J. Deksniui buvo lojalus ir labai artimas bičiulis. L. Mockūnas pastebi, kad Chicagoje K. Drunga mažai apie Deksnį pasakodavo (psl. 7).

Dokumentacija

Tekstas plačiai dokumentuotas, tik retkarčiais jame pasigendama vienos ar kitos nuorodos. Autorius naudojosi daugeliu šaltinių, jų aptarimui paruošė atskirą 15 psl. skyrių. Mokslinio pobūdžio veikalui tai svarbu. Dokumentacijai naudoti instituciniai archyvai, privačių asmenų rinkiniai, susirašinėjimas bei pokalbiai su atskirais asmenims. Svarbu pažymėti, kad knygoje minima dokumentacija gali būti naudinga ir kitiems šios srities tyrinėtojams. Tai šalutinis, nesitikėtas šio leidinio įnašas rezistencijos istoriografijai.

Atidžiau peržvelgus naudotus dokumentus, pasigedau dviejų šaltinių: VLIKo ir JAV valdžios archyvų. Autorius prie jų nepriėjo, ar jam nepavyko ką nors reikšmingesnio juose rasti?

Autorius teigia, kad iš Amerikos į Vilnių 1992 pervežtame VLIKo archyve iš pokario laikų duomenų nėra. Nesistebiu, nes esu girdėjęs, kad Europos laikų VLIKo archyvai buvo palikti Vokietijoje, Vasario 16 gimnazijos pilaitėje, kurią, kaip žinia, kažkuriais metais nusiautė gaisras. Washingtone iš nuomuojamų patalpų VLIKui beveik pabėgus, Tautos Fondo pastangomis šiek tiek netvarkingai į dėžes sumesti popieriai buvo nugabenti į ALKĄ Putname. Tose dėžėse šiai temai irgi nieko reikšmingo nėra.

Yra VLIKo posėdžių protokolų rinkiniai, kurių L. Mockūnas nemini, gal jų nematė. Protokolai sausoki, be priedų, bet dalykiški. Juose nieko „pikto" ar žeminančio nei prieš J. Deksnį, nei prieš kitus VLIKą į mūsų visuomeninius konfliktus vedusius reiškinius ar asmenis nėra. Priešingai L. Mockūnui (pvz., psl. 21), protokoluose VLIKas savo oponentų neskaniai nepravardžiuoja „priešais" ar panašiai. Knygoje sutelktos medžiagos objektyvumo papildymui reikšminga būtų 1953-IV-12 VLIKo posėdžio protokolo Nr. 312 ištrauka, kuri skamba taip: „Tenkinti B. Drungienės prašymą, mokant jai 25% algos priedą už sergantį vyrą iš #2a nuo š.m. sausio 1 d." Tai, sakyčiau, labai humaniškas VLIKo vadovybės nutarimas - šelpti sergantį K. Drungą, buvusį rezistentą ir VLIKo narį, tačiau su J. Deksniu bei kitais aršiai veikusį „VLIKą likviduoti ir tokiu būdu pašalinti katalikų dominavimą" (psl. 204). Knygoje tai spraga, kaip pasitvirtins sekančiame poskyryje, kadangi joje beveik nuolat stengiamasi menkinti VLIKą bei daugelį jo veikėjų.

Ieškodamas duomenų, autorius kreipėsi laišku į JAV valstybinius archyvus, tačiau be pasekmių (psl. 22). Čia gal reikėjo daugiau pastangų,” ypač žinant, kad knygos reikalu autorius net kelis kartus vyko į Lietuvą. Neturint ypatingesnių, gal oficialių privilegijų, tyrinėtojui JAV archyvuose tenka pačiam ieškotis medžiagos. Tų archyvų yra ne vienas, ieškoma tematinė medžiaga juose tipiškai išbarstyta. Pvz., Washingtono priemiestyje esančios National Archives įstaigos vadinamoje Murphy Collection 1997 radau iš Stokholmo 1946 pradžioje pateiktą pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Savaime aišku, žinias parūpinusių lietuvių pavardžių ten nėra, tačiau reikia manyti, kad tai J. Deksnio ir K. Drungos 1945 pabaigoje į Vakarus atgabenti duomenys, minimi psl. 134. Plačiau išsikalbėjus su archyvo tarnautojais, sužinai, kad yra ir kitokių visuomenei prieinamų šaltinių, pvz., JAV ČIA duomenų rinkinius gavusių universitetų.

Dar viena pastabėlė dėl L. Mockūno minėto JAV Freedom of Information Act įstatymo, pagal kurį senesnė JAV valdžios įstaigų medžiaga turi būti prieinama JAV piliečiams. Toje pačioje National Archives įstaigoje, tarp įvairių dokumentų, žiūrinėjau Lietuvą liečiančias korteles su oficialiu įrašu, kad toks tai dokumentas (neaišku, kas jame) tada ir tada iš viešumai atiduoto rinkinio išimtas tokio tai tarnautojo parėdymu. Čia dar įdomu, kad išėmimo data buvo jau po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimo. Reiškia, kažkada praeityje tas dokumentas buvo atiduotas viešajam archyvui, tačiau vėliau nutarta jo visuomenei neberodyti. Tai toks to Freedom of Information Act praktiškas vykdymas...

Oponentų juodinimas

Knygoje aiškiai pastebima, kad kuomet J. Deksnys buvo nuoširdus priešinimosi okupantui darbuotojas, veikėjas, vadovas ar kovotojas, jis prieš save matė du priešus: (1) okupantą ar okupantus ir (2) visus, kuriuos tenka vadinti lietuvių katalikiškąja visuomene - ypač jei jos iškilesnės asmenybės kuriai nors rezistencijos sričiai vadovavo ar ją įtaigojo, dominavo. Savo dokumentuotą beveik kovinį antikatalikiškumo praktikavimą autorius ir pats puoselėja, katalikiškos pakraipos veikėjus tekste įvairiai menkina. Tiesa, knygoje prastai žiūrima į beveik visus, kurie tik nevažiavo J. Deksnio ratuose. Ši autoriaus logikos bei stiliaus tendencija, mano nuomone, bus antras, čia mano pabrėžiamas, šiaip jau istorinei knygai netinkamas bruožas. Tas L. Mockūno spalvinimas tiek prasikiša, kad kartais primena tipiškus sovietams trafaretinius plūdimus jų ano meto leidiniuose. Štai keli konkretūs tokio panaudoto - katalikai, katalikai, katalikai - kūlimo pavyzdžiai: Psl. 21, 70, 204, 260, 284, 308 ir t.t.: A. Baltūsis ir J. Lukša - karšti ateitininkai ir frontininkiškų pažiūrų katalikai... masoniškas katalikų susiklausymas... po Baden-Badeno susitarimo K. Drunga A. J. Greimui priminė, kad J. Deksnys jam pažadėjęs paruošti katalikams revanšą ir kad dabartinis susitarimas esąs tik laikinas atsipūtimas po J. Deksniui nemalonaus kataliko (=suprask: J. Lukšos, A. D.) atkeliavimo iš krašto... Švedijoje gyvenęs J. Lingis - katalikiškų partijų slaptas agentas... ir t.t. (Visi pabraukimai A. Dundzilos).

Kalbant apie „slaptus agentus", negalima nesistebėti dėl VLIKe dirbusios K. Drungos žmonos, B. Drungienės, teigiamai jau minėtos VLIKo protokole. L. Mockūnas pastebi, kad Tuebingene K. Drunga buvo gerai informuotas apie VLIKo užkulisius (psl. 326). Čia keliu ne pašalpos, bet tarnybos reikalą: kur buvo VLIKo vadovų logika, kad VLIKą griovusio veikėjo žmona tarnautų konspiracijoje bei politinėse intrygose pa-sinėrusiame VLIKe? Į VLIKą nukreiptos J. Deksnio grupės tikslus labai aiškiai savo žodžiais išsako L. Mockūnas jau anksčiau minėtame psl. 204. Tą patį dokumentuoja M. Bloznelis savo „Lietuvos Išlaisvinimo Taryba" knygoje, cituodamas Lietuvos Ypatingojo Archyvo dokumentus: „J. Deksnys... labai greit su J. Markuliu sutarė šią katalikišką įtaką eliminuoti: Lietuvoje mažinant ginkluoto pasipriešinimo mastą, o užsienyje - atimant iš VLIKo įgaliojimus vadovauti išsivaduojamajai kovai".

J. Lukša keliose L. Mockūno knygos vietose žeminančiai vadinamas jaunu architektūros studentu, skaldytoju, „Pilėnų legendos herojum" (psl. 296, 301, 421, 433). Tolygiai L. Mockūnas galėtų ir J. Deksnį reguliariai linksniuoti, pvz., kad ir kanalizacijos darbininku (iš psl 46), tačiau taip nedaro. J. Lukšos parašyti „Partizanai", L. Mockūno teigimu, sudramatizuoti, nes iš tikrųjų prie Romintos įvykusiose kautynėse nė vienas partizanas nežuvo... Tačiau iš Bloznelio knygoje paskelbto J. Lukšos rakto žinome, kad šį mūšio „sutirštinimą" J. Lukša padarė patariamas J. Deksnio ir K. Pyplio - Mažyčio... Štai, gan „masoniškai" skambantis L. Mockūno teiginys psl. 434: „Kaip karštas ir bekompromisiškas katolicizmo adeptas, Lukša kovojo ne dėl bet kokios laisvos Lietuvos, bet dėl katalikiškos Lietuvos pagal LAF'o sukurtą modelį."

S. Žymantas (J. Deksnio bendrininkas, ne „katalikų" narys) fantazavo (psl. 8)... Washingtone tebegyvas, buvęs JAV armijos leitenantas A. Vaivada (- ne „katalikas") po karo „...telkė į krūvą išlikusius VLIKo narius įsitikinęs, kad tuo padeda lietuviškam reikalui..." (psl. 106)... Su. J. Lukša į Vakarus prasiveržęs K. Pyplys - Mažytis tebuvo ginklą gerai valdantis Kauno žulikėlis (psl. 338), išgeriantis ir lendantis prie moterų (psl. 271). J. Deksnio bei jo grupės gėrimą L. Mockūnas taip pat ne kartą mini, tačiau - mandagiai sakykime - jų bohemiško išdaigavimo netrina į akis... Autorius neglosto VLIKo ponų (psl. 262) - nei M. Krupavičiaus, nei skrajojančio olando (psl. 216) V. Sidzikausko, nei St. Kairio, nei kelių kitų... Pl. 288: VLIKas - mirtinas Delegatūros (=J. Deksnio ir grupės) priešas... Užkliuvo ir V. Ramono parašyti „Kryžiai" (psl. 83,298)...

Baigminės mintys

Pačioje knygos pabaigoje L. Mockūnas rašo, kad, „Lietuvai kylant nepriklausomam gyvenimui, nerami J. Deksnio siela turėjo būti patenkinta, kad buvo įgyvendinti tikslai, dėl kurių J. Deksnys vienu metu kovojo" (psl. 538). Ar tai toks čia visų vykusių rungtynių, pačioje knygos pabaigoje autoriaus įmuštas golas - tik tokia viso mėginimo J. Deksnį „suprasti" išvada?

Aš manau, kad ne. Nors knygoje ir sukaupta daug duomenų, skaitytojui J. Deksnio zigzagai geriausiu atveju pasilieka misterija. Turint prieš akis autoriaus užsiangažavimą J. Deksnio (bei turbūt jam panašių prototipų) neteisti, kito galimo kraštutinumo čia minėti nereikia. Užvertę paskutinį puslapį teigiame, kad L. Mockūno veikalo vertė glūdi rezistencines istorijos ryškinime. Ši knyga yra lyg tyrinėtuose griuvėsiuose surasta senovės moneta: joje svarbu ne imperatoriaus frizūra, bet išlikę anos eros įrašai bei ženklai.